TEISĖ BŪTI LAIMINGAM

Septyniolikmetis, mokykloje mokęsis geriausiais pažymiais, planavęs medicinos studijas, vieną dieną nusprendė verčiau tapti rašytoju. Pykčių ir ašarų kalbantis su artimaisiais tada netrūko, o štai šiandien, jau dvidešimtmetis, jis gali pasigirti dviem išleistais romanais. Teisininkė, supratusi, kad darbas džiaugsmo neteikia, metė prestižines pareigas, ėmė gaminti naudingą ekologišką produktą ir dabar džiaugiasi veikla, duodančia ne tik pajamų, bet ir paskatą kasdien šypsotis. Panašių istorijų galėčiau papasakoti daugybę.

Savo darbą labai mėgstu dėl galimybės susipažinti ir pabendrauti su neeilinėmis asmenybėmis. Tai tapytojai, verslininkai, muzikantai, rašytojai – žmonės, pasauliui nešantys vienokį ar kitokį gėrį. Dauguma tų mano kalbinamų žmonių yra daugiau ar mažiau laimingi. Žinoma, ryšio tarp gėrio pasauliui kūrimo ir laimės nenuneigsi, bet, manau, lemia ją ir kitkas. Šiems žmonėms savo laiku užteko drąsos pasiųsti skeptikus megzti kojinių šimtakojams, pasikliauti savo galva ir širdimi, ir sukandus dantis daryti tai, kuo tiki.

Vis pastebiu tokį keistą fenomeną. Yra žmonių, kurie, vos išgirdę apie tavo planus, iškart užvers akis ir ims it pupas berti priežastis, kodėl nepasiseks. Atrodo, neprašai iš jų nei pradinio įnašo naujam verslui, nei siūlai tapti neapmokamu asmeniniu padėjėju, bet jie vis vien demotyvuoja, kiek išgali. Pasakysi, kad nori įkurti restoraną – tėkš, jog dabar konkurencija didžiulė ir išvis žmonės pinigų nebeturi, valgo tik namie. Išsitarsi, kad ketini palikti sutuoktinį, su kuriuo esi labai nelaimingas, – ims perkalbinėti: "dar visai neblogas, pagalvok, tu gi jaunyn neini". Pasakysi, kad svajoji pakeliauti po pasaulį, gąsdins, kad grįžusio tėvynėje niekam nebereikės. Ir taip be galo. Tai žmonės juodi debesys, nuo kurių vertėtų bėgti kuo toliau, jei tik nenori pats užsikrėsti bambekliškumu.

Siekti savo svajonės anaiptol nereiškia sėdėti jogo poza, laukiant įkvėpimo nutapyti antrą Moną Lisą. Reikia apsvarstyti ir atsitraukimo planus, bet pirmiausia – žengti pirmą žingsnį.

Bet kur kas pavojingiau, kai tas bjaurusis skeptikas apsigyvena nuosavoje galvoje. Kuris kiekvienam tavo "kaip norėčiau" sugalvos "bet neišdegs!" ir mintyse skanduos jį neužsičiaupdamas plonyčiu balseliu. Iš baimės vien pabandyti prarandama tūkstančiai talentų, neužsimezga gražiausios meilės istorijos, neužkopiama į kalnus, neišrandamos pasaulį keičiančios inovacijos. Nes bijojome suklysti ir apsijuokti. Pasirenkame geriau lindėti ten, kur saugu ir įprasta, užtat baisiai spaudžia šonus.

Matant, kaip žmonės savanoriškai lieka ten, kur yra nelaimingi, man visuomet norisi juos kiek papurtyti ir paklausti: "Kas jau šitokio baisaus jums nutiks, net jei ir nepasiseks?" Na, ar numirsi, ar akmenimis užmėtys, ar iš šalies ištrems? Greičiausiai ne. Blogiausiu atveju žinosi, kad pabandei, išsilaižysi žaizdas ir galėsi ramus toliau daryti tai, ką darei anksčiau. O štai nurašant savo svajones nerealistiškiems pasvaičiojimams – rizika didžiulė. Iškyla grėsmė imti nekęsti savo gyvenimo, kartu kiekvieno laimingesnio, pasipainiojusio kelyje. Stumti dienas būnant piktam ant pasaulio, kaltinant dėl savo apgailėtinumo visus aplink. Kai iš tikrųjų kaltas esi tik pats, nes nepakako nei drąsos, nei atkaklumo pabandyti. Taip, jų čia reikia. Siekti savo svajonės anaiptol nereiškia sėdėti jogo poza, laukiant įkvėpimo nutapyti antrą Moną Lisą. Reikia apsvarstyti ir atsitraukimo planus, bet pirmiausia – žengti pirmąjį žingsnį.

Neseniai atšvenčiau pirmą rimtesnį gyvenimo jubiliejų. Sakiau pasveikinti susirinkusiems svečiams, kad 25-eri – amžius, kai suvoki, kad raukšlelių nebepavyks išvengti. Tačiau kartu supranti, kad tik nuo tavęs priklauso, ar šios bus nuo piktai surauktų antakių, ar šypsenos. Tam tikra tragedija, kai nedžiugina ir nedomina niekas. Todėl, man atrodo, jei jau radai kažką, dėl ko su džiaugsmu kasdien nubundi net šeštą ryto, nevertėtų taip lengvai paleisti. Ir velniop skeptikus, sakančius kitaip: ne jiems – mūsų raukšlės.