Fantastai manė, kad grėsmę žmonijai kels didelės mašinos. Niekas nė neįtarė, kad žmogų įkaitu paims mažytis daikčiukas – mobilusis telefonas. Medikai jau seniai priėjo prie išvados, kad priklausomybė nuo telefono yra stipresnė nei rūkymas. Psichologai aiškina, kad dėl nomofobijos – baimės atsitraukti nuo telefono – kenčia daugiau kaip pusė mobiliųjų telefonų naudotojų. O sociologai skelbia apklausų duomenis: mobilųjį telefoną žmonės priskiria prie svarbiausių savo asmeninių daiktų, svarbesnių net už piniginę.

Susirūpinta ir dėl mobiliojo telefono keliamo pavojaus pėstiesiems. Pasirodo, eidami gatve išmaniuoju telefonu naudojasi aštuoni iš dešimties žmonių. Į telefoną įlindę žmonės nepastebi pavojų, perėjose jie gali keturiskart dažniau pažeisti taisykles. Jie – ir potencialios juodosios statistikos aukos: pėsčiųjų žūtys sudaro apie 20 proc. visų žuvusiųjų eismo įvykiuose.

Nuo lapkričio 1-osios įsigaliosiančios sugriežtintos Kelių eismo taisyklės draus pėstiesiems, einantiems per gatvę, kalbėti mobiliuoju telefonu. Tiesa, drausminimo priemonė simbolinė: šiuos pažeidimus pėstiesiems numatoma bauda nuo 20 iki 40 eurų, o jei asmuo nėra baustas, galima atsipirkti ir dešimtine.

Tuo tarpu vairuotojai niršta, kad ant jų pečių permesta visa atsakomybė. Jiems naujieji pakeitimai grasina kur kas didesnėmis baudomis, be to, verčia tapti aiškiaregiais. Nustatyta prievolė nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje praleisti ne tik į ją įžengusį, bet ir žengiantįjį arba prie važiuojamosios dalies krašto laukiantįjį. Ir suprask, kad gudrus, ar prie perėjos telefonu sapnus savo draugei pasakojanti moteriškė laukia galimybės įžengti į perėją, ar ne.

Naujasis folkloras byloja, kad pėsčiasis – visada teisus, kol gyvas. Net ir anekdote blondinė, norėdama gauti vairuotojo teises, į klausimą, kada pėsčiasis turi pirmumo teisę, atsako visai neblondiniškai: "Važiuodamas greitosios pagalbos automobiliu." Nelabai norisi pasinaudoti šiuo transportu, tad ar ne geriau kirsti gatves be telefono prie ausies?