TU MAN – PER SENAS

Kol menų ir kūrėjų padangėje (kitų sričių specialistės kol kas ne tokios drąsios, kad apie tai prabiltų garsiai) nepaliaujamai siaučia priekabiavimo bacila, viena garbaus amžiaus jaunystėje teatro duonos ragavusi dama, paklausta, ar jos gimtajame teatre vyko "tokie dalykai", smagiai nusikvatojo.

"Tada tai nebuvo priekabiavimas, tai buvo vadinama meile." Štai, kaip keičiasi vertybės. "Bet mūsų režisierius tuo nepiktnaudžiavo, nes turėjo tokią valdingą žmoną, kuri jį taip tvirtai apvijo savo moterystės saitais, kad jis vargiai būtų drįsęs nuklysti į šoną", – tikino pašnekovė.

Pasakojama, tais laikais, kai parduotų vasarų J.Baltušis dar tebebuvo garsus rašytojas, ne tik tuometės nomenklatūros grietinėlė, bet ir sovietmečio teatrai, cirkai bei kitokios bohemos garsėjo laisvos aistros tarnybiniais romanais. Apie jų pikantiškas detales šnabždėdavosi kuluaruose, bet pagrindinių herojų per daug nesmerkė, nes tai buvo įprasta, normalu.

Viso to iniciatoriai dažniausiai esą buvę vyrai, kai kurie jų mylimąsias mėgo keisti labai dažnai. Tuos mergišius tada vadino ne donžuanais ar alfonsais, nes tarybų Lietuvos didmiesčiai – anaiptol ne Paryžius, jie buvo tiesiog "babnikai" (nuo rusiško žodžio "baba" – boba).

"Pamenu, tada man buvo gal šešiolika, kai po pirmojo mano nedidelio vaidmens spektaklyje vienas toks scenos gražuolis, to meto "žvaigždė", netgi viešai paleido rankas į darbą. Nutraukiau jį mirtinu argumentu: "Atstok, tu man – per senas." Jam tada, regis buvo gal 21-eri. Atšoko, tarsi gavęs purvina mazgote per dantis. Priekabiavimas baigėsi", – pasakojo moteris, tikindama, jog net ir tada, socialistinio patriarchato eroje, buvo galima apsiginti nuo tokių dvasios murzių, o ką jau kalbėti apie šiuos laikus, kai gyvename laisvoje valstybėje.

Esą šiandien pačioms moterims neretai pritrūksta valios ir atkaklumo smogti žemiau juostos ar į saulės rezginį kokiam nusenusiam nacionalinės premijos laureatui, kad prisimintų, jog laikai pasikeitė.