VISŲ NORŲ PATENKINTI NEĮMANOMA?

Nemažą pasipiktinimo bangą sukėlė premjero Sauliaus Skvernelio nesuvaldyta retorika, pareiškiant, jog medikų, kurie pradėjo aktyviai reikalauti atlyginimo kėlimo ir grasinti streiku, šantažas nebus toleruojamas. Galima suprasti premjero įtemptus nervus, nes visi ateina su ištiesta ranka, o biudžetas ne guminis, visų norų patenkinti neįmanoma. Bet tiek ilgai tylėjusiems medikams tai – tikras akibrokštas. Tačiau šis atvejis, kuris jau ne pirmas toks, dar kartą verčia kelti klausimą apie valdžios ir visuomenės santykį ir valdžios požiūrį į piliečius, demokratiją ir pilietinę visuomenę Lietuvoje.

Pats demokratijos terminas net ir politikų kalbose, regis, prarado turinį. Tačiau politikos mokslai demokratijos tyrimams skiria nemažai dėmesio ir analizuoja skirtingus demokratizacijos etapus. Vienas svarbiausių yra demokratijos konsolidacijos etapas, kurio metu sukuriami demokratiniai institutai, įtvirtinamos demokratinio žaidimo taisyklės. O vienas svarbiausių konsoliduotos demokratijos elementų yra susiformavusi pilietinė visuomenė. Pmilietinė visuomenė negimsta per naktį, jos branda yra sunkiai pasiekiama. Ir nors Lietuva laikoma konsoliduotos demokratijos šalimi, pilietinės visuomenės problemos toli gražu neišspręstos.

Kasmet atliekami Pilietinės visuomenės instituto tyrimai, kuriuose tiriamas pilietinės galios indeksas, Lietuvoje, deja, nerodo rimtesnės pažangos. 2010 m. jis siekė 37,8, o 2016 m. 37 punktus, kai galimas maximumas yra 100. Pilietinis aktyvumas yra žemas, nerimą turėtų kelti ir tai, kaip žmonės vertina pilietinio aktyvumo rizikas. Net 51 proc. galvoja, kad labai tikėtina ar tikėtina, jog tai gali grėsti darbo praradimu, 54,4 proc. mano, kad dėl to galėtų būti viešai užsipuolami.

Ir situacija, kai medikai sulaukia iš vyriausybės tokio atsako, nors galimybę streikuoti jiems laiduoja Konstitucija, pagrįstai kelia klausimą, koks valdžios požiūris į piliečius –  ar valdžia pati siekia būti pilietinės visuomenės brandos katalizatoriumi, ar kaip tik žaidžia „nulinės sumos“ žaidimą, siekdama silpnos pilietinės visuomenės, kurios valdymas tiesiog patogus. Anksčiau matėme pastarąjį modelį. Nebuvo įtraukianti piliečius ir A. Kubiliaus vyriausybė, protestuojantis jaunimas dėl Darbo kodekso premjerui A. Butkevičiui kėlė tik erzelį, o kalbėtis su tuo jaunimu jis net neišdrįso. Tuometė Seimo pirmininkė apskritai pareiškė, jog jaunimui sveika pagulėti ant kieto grindinio. Esant brandžiai pilietinei visuomenei po tokio pareiškimo jos kėdė turėjo rimtai suklibėti. Bet nieko panašaus neįvyko.

Dabartinis „valstiečių“ neretai demonstruojamas požiūris, deja, nerodo esminių pokyčių valdžios ir visuomenės santykyje. O tai svarbu, nes tikėtis sėkmingo vyriausybės programos prioritetų įgyvendinimo be visuomenės įtraukimo, be dialogo, įtikinėjimo, efektyvios komunikacijos yra neįmanoma.

Pilietinės visuomenės funkcijos yra ir valdžios kontrolė, ir valstybės kūrimas. Ir dabartinės valdžios politikams derėtų net pasveikinti tai, jog medikai ir kiti pradeda vis garsiau kalbėti. Žinoma, sunku derinti visų interesus, vyriausybei nėra lengva, negalima teigti, jog ir niekas nedaroma. Tačiau nuo politikų siunčiamų žinučių labai priklauso ir tai, kaip jaučiasi žmonės, kiek jie jaučia jų norą įsiklausyti ir leisti visiems įsitraukti į sprendimų priėmimo procesą. Nuo to priklauso ir ar apskritai piliečiai jaučiasi esą šios valstybės dalimi ir linkę jausti atsakomybę už tai, kas jų valstybėje vyksta, o ne visko laukti iš politikų. Lietuvoje ir taip visuomenės ar jos grupių bendras veikimas, realus spaudimas valdžios institucijoms, deja, yra retas reiškinys. Dažniau tiesiog pasyviai laukiama, kad kažkas kažką padarys, o nesulaukus ieškoma kitų gelbėtojų. Todėl toks politikų požiūris yra labai netoliaregiškas. Bet išminčiai ir politikai, regis, vis nepakeliui.

Nėra sveikintina ir tai, jog politikai patys gal net to nesuvokdami sudaro įspūdį apie taikomus dvigubus standartus. Policininkai, mokytojai ne kartą grasino streikais, kėlė reikalavimus, protestavo. Ir stebėjome, jog policijoje pokyčiai vyko. Jie tikrai buvo labai reikalingi. Bet tai ir tapo pavyzdžiu kitiems, jog esant lyderystei, valdžios ambicingumui, pokyčiai gali vykti. Todėl ar galima piktintis, jog kiti nenori laukti, kada ateis jų eilė ir nori pokyčių šiandien.

Premjerui derėtų prisiminti policijos šūkį „Ginti. Saugoti. Padėti“. Tai labai būtų geras šūkis ir jo vadovaujamai vyriausybei. Jei į piliečius bus žiūrima iš aukšto tik kaip į tuos bėdžius, nuolat prašančius išmaldos, deja, tokia politika į jokį geresnį rytojų nenuves.