PAGROBTŲ KŪDIKIŲ BYLA: TŪKSTANČIAI ISPANIJOS TĖVŲ IR VAIKŲ IEŠKO VIENI KITŲ
- Klaipeda.diena.lt inf. 1
Madride vykstantį teismo procesą sulaikiusi kvapą stebi visa Ispanija. Šalies medikų elito atstovas, turtingas 85-erių daktaras Eduardo Vela kaltinamas vaikų grobimu.
Vogė iš neva netikėlių
Garbingo amžiaus sulaukusį ginekologą pasivijo sukrečianti istorija, kurios ištakos siekia generolo Francisko Franko diktatūros laikus.
1936–1939 m. vykusio Ispanijos pilietinio karo metu ir jam pasibaigus, kai generolas F.Frankas tapo vienvaldžiu šalies vadovu, respublikos šalininkų šeimose ar suimtoms respublikos šalininkų žmonoms gimę vaikai būdavo paimami iš biologinių tėvų ir atiduodami neva vertesnėms šeimoms.
Skaičiuojama, kad vien pilietinio karo ir pirmaisiais diktatūros metais galėjo būti pavogta 30 tūkst. vaikų. Iš pradžių ši veikla turėjo ideologinių motyvų – teigta, kad, tinkamai auginant revoliucionierių ar žlugusios moralės vienišų motinų atžalas, šios užaugtų patikimais piliečiais. Tarp tokių motinų buvo ir išprievartautos respublikonų kovotojos: joms būdavo leista išnešioti kūdikį, kad vėliau jis būtų atimtas, o motinai įvykdyta mirties bausmė.
Diktatūros metais aferose dalyvavo vienuolės, kunigai, seselės ir gydytojai, tačiau ilgainiui pakito ne tik grobimo motyvai – penktajame dešimtmetyje į šią veiklą įsitraukė ir organizuoto nusikalstamumo gaujos.
Pergyveno diktatūrą
Apie sukrečiančią praktiką, gyvavusią ir po 1975-ųjų, kai mirė F.Frankas, buvo žinoma nedaug iki pat 2011-ųjų, kai Antonio Barroso ir Juanas Luisas Moreno viešai paskelbė, kad jie buvo nupirkti iš kunigo Saragosoje. Apie tai J.L.Moreno tėvas prisipažinęs gulėdamas mirties patale.
Vyrų pareiškimai sulaukė audringos reakcijos. Apie nelegalų įvaikinimo tinklą, veikusį nuo F.Franko režimo laikotarpio iki pat 9-ojo dešimtmečio, kai įvaikinimas buvo teisiškai reglamentuotas, prabilo ir motinos.
Naujieji mažylių tėvai neretai tikėdavo, kad viskas vyksta per legalius įvaikinimo kanalus, o pinigus moka už paslaugas: Antonio tėvas pripažino sumokėjęs daugiau nei už butą.
Tariamai legalų įvaikinimą suorganizuoti buvo labai lengva, nes kūdikiai būdavo gimę Katalikų bažnyčiai priklausiusiose Ispanijos ligoninėse. Kai kurios čia gimdydavusios moterys nenorėdavo savo naujagimio, todėl joms būdavo siūloma pasinaudoti įvaikinimo paslaugomis. Blogiausia buvo tai, kad kai kurie vaikai buvo paimami be biologinių tėvų sutikimo arba iš vienišų motinų, kurios nenorėjo išsižadėti savo kūdikių. Visais atvejais tėvams tiesiog buvo pranešama apie vaiko mirtį.
Kartais, norint sumėtyti pėdsakus, šeimų buvo prašoma suklastoti nėštumą – dokumentai buvo falsifikuojami, kad atrodytų, jog vaikus įsivaikinę žmonės yra jų biologiniai tėvai.
Šiurpi statistika
A.Barroso, įsteigusio Nacionalinę neteisėto įvaikinimo aukų asociaciją, duomenimis, 15 proc. 1965–1990 m. Ispanijoje įvaikintų vaikų būdavo atimami iš jų biologinių tėvų be pastarųjų sutikimo. Taip savo biologinių šeimų neteko maždaug 300 tūkst. žmonių.
A.Barroso organizacija 2011 m. vienijo daugiau nei 800 narių. Dauguma jų – moterys, kurioms buvo pranešta apie naujagimio mirtį, tačiau vaiko kūnelis nebūdavo parodomas. Jos nerado dokumentų su įrašais apie vaikų kremavimą ar laidojimą. Nors visos moterys tiki, kad jų vaikai gyvi, neatmestina tikimybė, kad jie iš tikrųjų mirė, tik duomenys apie tai neišlikę per klaidą.
Rizika, kad purvini daktaro E.Velos darbai paaiškės, buvo kilusi 1981-aisiais. Tąkart žurnalas "Interviu" publikavo pokalbius su keliomis moterimis, kurios tikino buvusios apgautos po gimdymo Madride veikusioje San Ramono klinikoje. Moterims esą buvo pranešta, kad jų kūdikiai mirė ir buvo iškart palaidoti. Tačiau anuomet didesnio policijos dėmesio istorija nesulaukė, išsamiau ja imta domėtis tik pastaraisiais metais.
"Dovana" bevaikei
E.Vela bylos aplankuose – Inés Madrigal tragedija. Įtariama, kad ji buvo pagrobta 1969-aisiais. Moteris įsitikinusi: jos tikroji motina galbūt buvo apgauta arba šantažuojama atiduoti kūdikį.
Kai I.Madrigal sulaukė aštuoniolikos metų, įmotė Ines Perez papasakojo merginai apie jos tikrąją kilmę. Tarpininkai teigę I.Perez, kad biologinė mergaitės motina buvo ištekėjusi moteris, kuri negalėjo naujagimės auginti, nes ši – neištikimybės sutuoktiniui vaisius.
Prieš savo mirtį 2016-aisiais įmotė spėjo duoti parodymus – moteris teigė, kad ją su ginekologu supažindino jėzuitų kunigas, paraginęs ir padėjęs imituoti nėštumą. Jai, ilgą laiką negalėjusiai susilaukti vaikų, mergaitė perduota kaip daktaro Velos dovana. Šie parodymai I.Madrigal leido pasiekti tai, ko nepavyko daugumai tiesos ieškojusių pavogtųjų vaikų ar jų tėvų: byla pasiekė teismą.
Šiuos faktus E.Vela ir jo gynybos advokatas atsisakė komentuoti, tačiau daktaras pripažino pasirašęs gimimo liudijimą, kuriame teigiama, kad I.Madrigal įvaikinę žmonės I.Pérez ir P.Madrigal yra jos biologiniai tėvai. Bylą nagrinėjančiam teisėjui daktaras sakė, kad, vadovaudamas jau neegzistuojančiai San Ramóno klinikai, jis pasirašė dokumentus, jų net neskaitęs.
DNR testas patvirtino, kad I.Madrigal nėra susijusi kraujo ryšiu su savo įtėviais, tačiau kas jos tikroji motina, kol kas nepavyko nustatyti. "Žinau, kad E.Vela nepasakys man, ko aš noriu, – iš kur aš kilusi", – moteris neslepia pesimizmo, tačiau sako norinti, kad jos teismo procesas bent būtų paskata kitiems, abejojantiems dėl savo kilmės.
Iš dvynių liko vienas
Dolores Diaz Cerpa įsitikinusi: 1973-iaisiais ji pagimdė dvynukus, bet vienas jų buvo pavogtas. Ispanė prisimena, kad kai pirmą kartą pabudo po operacijos, matė dvi vaikiškas loveles, o seselė pasakė, kad ji turėsianti dvynukus. Tačiau pabudusi antrą kartą moteris išvydo tik mergaitę.
"Aš visada tikėjau, kad turėčiau turėti du vaikus, bet jie vieną iš manęs atėmė", – sako moteris. Šiandien jos didžiausias noras – kad iš jos pagrobtas vaikas sužinotų tiesą. "Jeigu jis žino esąs įvaikintas, aš tiesiog noriu, kad jis žinotų ir tai, kad aš jo nepalikau. Jis buvo pavogtas", – sako D.Diaz Cerpa.
Žinomos nežinomos motinos
Apie vienus atvejus žinoma daugiau, o kitus mažiau, tačiau panašu, kad ligoninėse dirbta pagal vienodą scenarijų. Neramias diktatūros laikais kūdikiai, gimę vadinamosiose netinkamose šeimose, buvo tiesiog paimami, o jų tikriesiems tėvams pasakoma, kad jų vaikas neišgyveno.
Viena tokių nelaimingų motinų – Manoli Pagador. 1971-aisiais jos pirmagimis iškart po gimdymo buvo paimtas gydytojo apžiūrai, o moteris liko gulėti palatoje. Po devynių valandų seselė pranešė, kad mažylis mirė. Tačiau Manoli ir jos vyras tuo niekada netikėjo – kaip ir daugelis tėvų visoje Ispanijoje, jie manė, kad jų naujagimis buvo pavogtas.
Savo istoriją moteris papasakojo britų nacionalinio transliuotojo BBC žurnalistei Katya Adler, kuri susitiko su daktaru E.Vela. Ji užsiregistravo vizitui kaip pacientė, bet, pradėjus kalbėti, daktaras greita suprato, kad moterį domina įtarimai dėl vaikų pagrobimų, o netrukus ir pats medikas išsiaiškino, kad Katya – žurnalistė, ir atsisakė kalbėti.
Per trumpą pokalbį daktaras pasakė, kad jis niekada nepardavinėjo ir nepirko vaikų. Jis pripažino teikęs paslaugą moterims, nenorėjusioms aborto, bet norėjusioms gimdyti – tokiu atveju buvo pritaikytas įvaikinimo įstatymas, kuris leidžia motinos, nenorinčios viešintis, vardo vietoje įrašyti "nežinoma".
Minėtas įstatymas turėjo užtikrinti anonimiškumą neištekėjusioms moterims, tačiau spėjama, kad jis buvo plačiai taikomas glaistant nelegalius įvaikinimus. 1981 m. civiliniame registre užfiksuota, kad net 70 proc. gimdymų, priimtų E.Velos klinikoje, turėjo įrašą "nežinoma motina".
Pritrūko įrodymų
Prokurorai siekia, kad E.Vela būtų nuteistas vienuolika metų kalėti. Jam pateikti įtarimai neapsiriboja vien darbu San Ramóno klinikoje.
Agustina Fuentes ir Eusebio Caballero tėvyste džiaugėsi vos kelias dienas 1981-aisiais. Praėjus trims dienoms po komplikuoto gimdymo Madrido La Milagrosa ligoninėje jiems buvo pranešta, kad kūdikis mirė.
E.Caballero dalijasi skaudžia patirtimi: "Aš žiūrėjau į jį, gulintį inkubatoriuje, kiekvieną dieną. Jam nebuvo pritvirtinta jokių vamzdelių. Tačiau po trijų dienų jie pasakė, kad prieš pusantros valandos jis mirė."
Tėvas kovojo dėl teisės pamatyti sūnaus kūnelį. Nors jo reikalavimas buvo išpildytas, E.Caballero buvo parodytas svetimas kūdikis. "Čia ne mano sūnus. Aš į jį žiūrėjau tris dienas", – tąkart pasakęs klastą atpažinęs nelaimingas tėvas.
Vėliau pora išsiaiškino, kad apie jų sūnaus gimimą Madrido civiliniame registre nėra jokių įrašų. Jie pranešė įtariantys, kad sūnus buvo pavogtas, bet prokuratūra nepradėjo tyrimo.
Tarptautiniai ryšiai
Per pastaruosius dešimtmečius buvo 3 000 panašių bylų, tačiau tik nedidelė dalis jų buvo iki galo ištirtos, teismui pritrūkus įrodymų. Į gėdingą istoriją buvo įrašytas tik Marijos Gomez Valbuenos, 87-erių vienuolės vardas: ji buvo apkaltinta dviejų vaikų pagrobimu, dokumentų klastojimu, tačiau mirė nesulaukusi teismo dienos.
Situacija pradėjus keistis tik pastaraisiais metais. 2015 m. buvo paskelbta apie vienos neviltyje atsidūrusios motinos, Ruth Appleby, kreipimąsi į Europos Parlamentą (EP). Moteris vylėsi, kad taip jai pavyks išjudinti įšaldytą bylą.
Iš Šiaurės Jorkšyro kilusi R.Appleby gimdė vienoje Šiaurės Ispanijos ligoninių. Kaip ir kitos moterys, ji įtaria apie vaiko pagrobimą. Jai taip pat buvo pasakyta, kad jos vaikas mirė, bet, pamačiusi palaikus, ji pradėjo abejoti, nes miręs kūdikis atrodė daug vyresnis.
"Devyniolika metų mes manėme, kad mergaitė netikėtai susirgo ir mirė. Jautėme didžiulę tuštumą", – pasakojo moteris.
2012 m. R.Appleby kreipėsi į Anglijos policiją, o ši perdavė bylą Ispanijos institucijoms. Kadangi moteris buvo nepatenkinta bylos tyrimu, ji pateikė prašymą EP.
Nuteista už šmeižtą
Iki šiol pastangos patraukti kaltinamuosius baudžiamojon atsakomybėn buvo bevaisės, tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai kaltinančioji pusė pati užsitraukia baudžiamąją atsakomybę.
Pernai liepą žiniasklaida aprašė Ascensión López istoriją. 1962-aisiais įvaikinta moteris apkaltino vieną vienuolę suorganizavus jos nelegalų įvaikinimą. A.Lopez abejonių pasėjo tai, kad įvairiose jos tapatybę nurodančiuose dokumentuose buvo net tris kartus nurodyti skirtingi vardai: Maria Dolores, Consuelo ir Ascensión.
Įtarimų jai kėlė ir vienas vaikystės įvykis. Kai mergaitei buvo aštuoneri, nuo insulto mirė jos įtėvis. "Ko čia bliauni, juk tai ne tavo tikrasis tėvas", – 20 metų vyresnės pusseserės frazė it žaibas trenkė mergaitei ir pasėjo abejonių.
Pradėjusi kamantinėti įmotę, Ascension sužinojo, kad ji yra įvaikinta – įtėviai už ją pakloję ketvirtį milijono pesetų – maždaug 40 mėnesių darbo užmokestį atitinkančią sumą.
Margaitės kelias į šeimą prasidėjo nuo trumpo pokalbio telefonu. Anuomet septintą dešimtį perkopusiai sutuoktinių porai paskambino vyro dukterėčia – minėta vienuolė sesuo Dolores Baena – ir pranešė apie esamą "tinkamą atvejį".
A.Lopez spėjo, kad įmotė mažai ką žinojo apie tikrąją mergaitės kilmę – sutuoktinis buvęs griežtas katalikas, daugumą sprendimų priimdavo nesitaręs.
Abejones stiprino ir daugybė kitų faktų: A.Lopez įtėvis buvo svarbi persona F.Franco diktatūros metais, šeimoje ji augo kartu su dar vienu įvaikintu berniuku, įvaikinimo metai atitiko nelegalių įvaikinimų klestėjimo laikotarpį, o Sevilijos valdžia nerado jokių dokumentų, kuriuose parašyta, kad biologinė motina atsisakė mergaitės.
Galiausiai A.Lopez, būdama organizacijos "SOS Stolen Babies" viena vadovių, ryžosi į teismą paduoti seserį Dolores, kuri, kaip išsiaiškino, buvo pasirašiusi įvaikinimo dokumentus.
Tačiau vienuolė kaltinimus neigė, tikino, kad įvaikinimo procedūra buvo legali. A.López bylą pralaimėjo ir buvo nubausta už šmeižtą. Moteris turėjo sumokėti 40 tūkst. eurų kompansacija, 3 tūkst. eurų baudą, padengti teismo nuostolius arba penkis mėnesius praleisti kalėjime. Nuosprendis nepakeistas, nors jos pusėn stojo 90 tūkst. atitinkamą prašymą pasirašiusių ispanų.
Būna ir laimingų pabaigų
Sulig kiekviena istorija auga abejojančių ispanų gretos. Tie, kurie jau susitaikė su kūdikių praradimu, vėl išgyvena netekties skausmą – ir naują viltį.
Dažniausiai tėvų ir pagrobtų vaikų paieškos primena juodos katės gaudymą tamsiame kambaryje: net jei pavyksta rasti diktatūros metais ar vėliau surašytus dokumentus, garantijos, kad jie nėra suklastoti, nėra jokios. Atskleisti tiesą neskuba ir įtėviai, nenorintys prisipažinti pirkus vogtą vaiką.
Visuomenininkai kaltina politiką nerodant politinės valios, o Katalikų bažnyčią – nenorint atskleisti tiesos.
Tūkstančiai ispanų nežino, nuo ko pradėti ieškoti savo tėvų arba savo galbūt pagrobtų vaikų.
Juos įkvepia nebent tik atvejai, panašūs į minėtos M.Pagador istoriją. Moteris niekada netikėjo, kad jos pirmagimis sūnus mirė ir apie didžiausią gyvenimo tragediją pasakojo vėliau gimusiems savo vaikams.
Pavogtasis berniukas užaugo su iš Austrijos kilusia tariama mama ir amerikiečiu "tėvu". Apie tai, kad jo tikroji motina buvusi atseit labai bloga moteris, Randy Ryderis išgirdo dar vaikystėje iš savo įmotės, tačiau nekreipė į tai dėmesio. Alkoholikė įmotė kartais pasakojusi, kad berniukas gimęs Pietų Afrikoje, kartais – kad jį atidavė kažkokia Ines Holm.
Tik tada, kai jo austrai seneliai atskleidė, kad jų nesieja kraujo ryšys, o tėvas prisipažino sumokėjęs 5 000 JAV dolerių ir išsirinkęs "geriausiai iš visų atrodžiusį vaiką", R.Ryderis pradėjo ieškoti savo šaknų.
Iš Ispanijos gauti dokumentai mažai gelbėjo: įrašai teigė, kad Randolphas Edwardas Ryderis Huberis gimė ligoninėje, jo motina esanti Roswitha Huber, gimdyme dalyvavo daktaras Manuelis Munozas Nieto. Praėjus aiškintis tiesą, pastarasis – vis dar Malagoje dirbantis gydytojas – pasakojo, kad buvo pakviestas pasirašyti gimimo dokumentus. Jam buvo pasakyta, kad gimdyvė – tuo metu miegojusi užsienietė moteris.
Likimo dovana, tačiau savo niekada nematyto brolio paieškomis užsiėmė ir Ispanijoje gyvenusi tikroji R.Ryderio šeima. Vienoje televizijos laidų R.Ryderį išvydusi M.Pagador dukra Mar apstulbo: amerikietis, ieškantis savo ispaniškų šaknų, buvo labai panašus į jos tėvą. Ispanų šeima susisiekė su R.Ryderiu per feisbuką, o motinos ir pirmagimio susitikimas įvyko pavėlavęs keturis dešimtmečius.
GALERIJA
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
25 komentarai -
12 komentarai -
BNS inf.7 komentarai
DNR kartoteka