S. SKRIPALIO BYLA: NEIŠSIPILDŽIUSI SVAJONĖ TURĖTI VIEŠBUTĮ MALAGOJE

Užkietėjęs nacionalistas, jaučiantis nostalgiją SSRS, mėgstantis žiūrėti Rusijos propagandinę televiziją ir labai mylintis savo motiną, – toks yra šiuo metu garsiausias Solsberio miesto Didžiojoje Britanijoje gyventojas Sergejus Skripalis. Apie jį kalbama ką tik pasirodžiusioje britų žurnalisto Marko Urbano knygoje "The Skripal Files" – ("Skripalio byla").

Nors knyga neatsako į esminį klausimą – kodėl pasikėsinta į agentą, jos autorius įsitikinęs: nužudyti planuota ne vieną buvusį rusų agentą, tačiau S.Skripalis buvo lengviausiai pasiekiamas taikinys.

Iš pradžių BBC žurnalistas planavo parašyti knygą apie 2010-aisiais Vienoje vykusį pasikeitimą šnipais, kai JAV demaskuota garsioji rusų "kurmių" kompanija su Anna Chapman priešakyje buvo iškeista į S.Skripalį. Tačiau galiausiai M.Urbanas susidomėjo būtent pastaruoju. Su S.Skripaliu žurnalistas buvo susitikęs keletą kartų 2017-aisiais nuo birželio iki rugpjūčio, ne kartą kalbėjo telefonu.

Vietoj vizos – kalašnikovas

Desantininko S.Skripalio karinė tarnyba prasidėjo SSRS ir Kinijos santykių įtampos laikotarpiu, aštuntąjį dešimtmetį, Tolimuosiuose Rytuose. Kaip žvalgų diversantų grupės narys jis ne kartą kirto Kinijos sieną. "Buvau Kinijoje tris kartus, – šypsodamasis pasakojęs S.Skripalis. – Ir nė karto neturėjau vizos, bet visada imdavau Kalašnikovo automatą."

Paskui S.Skripalis perėjo į SSRS Vyriausiąją žvalgybos valdybą (vėliau – Rusijos armijos karinės žvalgybos tarnyba, GRU). Prieš pat sovietams įsiveržiant į Afganistaną S.Skripalis dirbo šios šalies pasienyje. 1978–1979 m. jis dalyvavo keliose operacijose, kurių tikslas buvo nužudyti amerikiečių instruktorių apmokytus Afganistano karininkus.

Net praėjus ne vieniems metams, S.Skripalis sąmoningai nutylėjo daugybę operacijų detalių, tačiau M.Urbanas neatmeta tikimybės, kad būdamas naujokas jis jose galėjo atlikti tik pagalbinį vaidmenį.

BBC žurnalistui S.Skripalis prisipažino ne kartą bandęs palikti tarnybą. Dar 1992 m. esą parašė atsistatydinimo prašymą. "Sergejus man įvardijo konkretų generolą – tuometį GRU viršininko pavaduotoją, kuriam įteikė pareiškimą. Tačiau jo prašymas nebuvo priimtas. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje daug žmonių atsistatydino. Ir, man atrodo, viršininkai kažkaip sugebėjo S.Skripalį sulaikyti. Jie tiesiog neleido jam išeiti", – spėjo M.Urbanas.

Svajojo turėti viešbutį

Jau anksčiau buvo žinoma, kad britų karinės žvalgybos MI6 darbuotojai S.Skripalį užverbavo 1996 m. Ispanijoje, baigiantis trejus metus trukusiai jo komandiruotei. Tarp kitų ruso svarstytų pasitraukimo variantų buvo ir verslas Ispanijoje, tačiau, kitaip nei teigiama pasklidusioje versijoje, GRU pulkininkas neketino užsiimti vyno eksportu į Rusiją. Anot M.Urbano, S.Skripalis norėjo atidaryti Malagoje viešbutį.

"Kartais pakanka vienos detalės, išgirstos per pokalbį telefonu, kad pastebėtum nepasitenkinimą arba spaudimą dėl nesėkmingos santuokos ar lošimo skolų, – apie britų specialiųjų tarnybų verbavimo aplinkybes pasakojo M.Urbanas. – Mes tiksliai nežinome, kas atkreipė MI6 dėmesį į S.Skripalį, tačiau akivaizdu: GRU karininkas nebuvo patenkintas savo finansine padėtimi ir tai norint užverbuoti buvo labai svarbu."

Tuo metu Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotojai ne ką mažiau nei paprasti rusai jautė nepriteklių. Rubliais gaunamus atlyginimus surydavo infliacija – tai ypač aiškiai būdavo pajaučiama dirbant užsienyje.

Vieną tokių akimirkų S.Skripalis ir sulaukė pasiūlymo iš būsimojo kuratoriaus iš MI6 Richardo Bagnallo (M.Urbanas neabejoja – vardas netikras) pasiūlymo bendradarbiauti su Vakarais. Per pirmąjį susitikimą jį verbavęs britas jam padovanojo nedidelį suvenyrą – anglų stiliaus namelį, užuominą į galimas perspektyvas.

Tiesa, MI6 su S.Skripaliu siejo kiek kitokius planus nei jis pats. Britai norėjo, kad rusas grįžtų į gimtinę, darytų karjerą GRU ir dirbtų Londonui. Tačiau S.Skripalis nesutiko. Jam grįžus į Maskvą jo ryšys su kuratoriumi nutrūko.

Pavojingos dovanos

Praėjus keliems mėnesiams, S.Skripalis atnaujino ryšius su britų žvalgyba, tačiau žinias teikė jau ne pats, bet per sutuoktinę. Kai ši su dukra važiuodavo ilsėtis į Ispaniją, vyras duodavo jai knygą – dovaną bendram pažįstamam. Knygoje būdavo nematomu rašalu surašyta slapta informacija. S.Skripalis tikino: žmona nieko nežinojusi apie tikrąją dovanos paskirtį ir kas iš tikrųjų būdavęs bičiulis.

Kokią konkrečiai informaciją S.Skripalis vis perduodavo britų tarnyboms, nėra aišku. Apsiribojama bendrais žodžiais: pranešdavo apie GRU struktūrą, įvardijo užverbuotų agentų vardus, charakterizuodavo kolegas ir pan. Vienintelis daugiau ar mažiau konkretus kabliukas, susijęs su lėšomis, kurias Maskva skyrė naujoms technologijoms pirkti. Tuo neva užsiimdavo GRU rezidentūros darbuotojai Madride, o gijos vedė pas FSB vadovus ir asmeniškai direktorių Nikolajų Patruševą.

S.Skripaliaus arešto išvakarėse 2004-aisiais žuvo čekistų demaskuotas rezidentūros Madride darbuotojas, kurį M.Urbanas knygoje įvardija kaip Jurijų Burlatovą. Žmona jį, su keliais nupjautais pirštais, rado karinėje ligoninėje, kurioje jis esą buvo dėl to, kad būtų atlikta psichiatrinė ekspertizė. Oficiali versija – savižudybė. J.Burlatovo klaida, mano M.Urbano pašnekovai, buvo ta, kad jis bandė šantažuoti FSB atstovus, teigdamas, kad žino apie jų machinacijas. Tuomet jis buvo tiesiog pašalintas.

S.Skripalis buvo atsargesnis ir neišsidavė ką žinąs, tokiu būdu galbūt išgelbėdamas savo gyvybę.

Milijonų neuždirbo

Kaskart, kai S.Skripalis perduodavo britams slaptą informaciją, jis gaudavo apie 3 tūkst. dolerių. M.Urbano teigimu, S.Skripalis perdavė informaciją 15–16 kartų.

Šie duomenys, kaip teigia britų žurnalistas, ne visada būdavo vertingi. Pavyzdžiui, visiškai niekinė pasirodė informacija apie agentus, kuriuos jis buvo užverbavęs Maltoje pirmosios ilgos komandiruotės Vakaruose metu. Tačiau britai jam ir toliau mokėjo, nors šimtų tūkstančių dolerių, apie kuriuos po S.Skripalio arešto kalbėjo Rusijos žiniasklaida, jis tikrai negavo. Kartu su premijomis, S.Skripalis uždirbo 70–90 tūkst. dolerių.

Kartu su premijomis, S.Skripalis uždirbo 70–90 tūkst. dolerių.

Nors esama gandų, kad S.Skripalis bendravo ir su Ukrainos žvalgyba, M.Urbanas tokių žinių neturi, tačiau ši versija atrodo labiau įtikinama nei kiti pasikėsinimo motyvai, apie kuriuos dažnai kalbama. Pavyzdžiui, esą jis dalyvavo kuriant "D.Trumpo dosjė", kurį 2016 m. surinko buvęs MI6 darbuotojas Christopheris Steele'as. M.Urbano nuomone, S.Skripalis tiesiog negalėjo turėti duomenų apie Rusijos valdžios pagalbą D.Trumpui, nes pats seniai buvo išmestas iš sistemos.

Šeimos drama

Areštas, kalėjimas, leidimas išvykti į Angliją – visa tai Skripalių šeimai buvo sunki patirtis. Visą šį laiką su juo buvo žmona Liudmila, kurią jis dievino, ir kuriai, paties tikinimu, niekada neatskleisdavo savo tarnybos specifikos detalių.

Tačiau labiausiai sunku buvo S.Skripalio vaikams. Sūnus Aleksandras išgyveno nesėkmingą santuoką, įniko į alkoholį ir tai ilgainiui ėmė kelti grėsmę jo gyvybei. Aleksandras gerdavo paslapčia – tėvas apie tai puikiai žinojo. "Jis nepajėgus apkvailinti tėvo", – sakė S.Skripalis britų žurnalistui. Aleksandras mirė 2017-ųjų vasarą dėl kepenų nepakankamumo ir, po apnuodijimo ūmai viešumoje atsiradusios giminaitės Viktorijos žodžiai "kiekvienas pasirenka savo likimą", anot britų žurnalisto, labai taikliai nusakė ir paties S.Skripalio nuomonę apie sūnų.

Pasikėsinimo išvakarėse dukra Julija buvo bepradedanti tvarkytis asmeninį gyvenimą. Galbūt ji galvojo apie vestuves su savo 30-mečiu draugu Sergejumi Vikejevu. Tačiau po pasikėsinimo vaikinas dingo ir dabar belieka tik spėlioti, ar buvo išgąsdintas, ar pats dalyvavo Rusijos specialiųjų tarnybų operacijoje.

Dar viena S.Skripaliui ypač artima moteris – motina Jelena, kurios jis labai ilgėjosi. Jis sakė labai išgyvenęs mėnesį, kai 2010-aisiais po apsikeitimo agentais negalėjo jai paskambinti. Tačiau nuo apnuodijimo Solsberyje jis taip pat jai nepaskambino. Gali būti, kad S.Skripalis baiminosi, jog jo pokalbiai su motina būtų pasiklausomi, įrašomi, o vėliau panaudojami politiniais tikslais – kaip nutiko su dukros skambučiais pusseserei Viktorijai.

Sergejus Skripalis

Bandė tikrinti faktus

BBC žurnalistui S.Skripalis pasirodė esąs gana tipiškas savos epochos kariškis – žmogus, įveikęs sunkią desantininkų parengimo mokyklą, tarnavo Vidurio Azijoje, GRU.

"Sergejus – kietas žmogus", – sakė M.Urbanas. Nors gyvendamas Solsberyje turėjo išmokti nieko neveikti – leido laiką prie dėlionių ar statydamas laivų modelius, daug bendravo su kaimynais – buvęs boksininkas esąs labai disciplinuotas, stiprus ir fiziškai, ir intelektualiai.

"Jis labai didžiuojasi savo pasiekimais: karjera armijoje, tuo, ką padarė Didžiajai Britanijai. Beje, manau, kad tai buvo priežastis, kodėl jis kalbėjo su manimi. Įsivaizduokite, ką jis išgyveno: areštas, tardymai, Dubrovlagas (lageriai Mordovijoje – BBC past). Paskui žmonos mirtis nuo vėžio, ankstyva sūnaus netektis. Jo vyresnysis brolis mirė taip pat gana anksti. Ir po viso to Sergejus dar išgyveno apnuodijimą. Manau, jis yra nepaprastai tvirtas žmogus", – S.Skripalį charakterizavo BBC žurnalistas.

Ar S.Skripalis buvo tikrai atviras su M.Urbanu? Ar pats žurnalistas tikėjo ruso pasakojimais? Britas neslepia: ruso žodžius pagrindinėmis temomis stengėsi patikrinti. Viena tokių – minėta istorija apie 2004-aisiais kalėjime mirusį kariškį. Tiesa, knygoje pabrėžiama, jei kurios prieštaringos S.Skripalio pateiktos informacijos M.Urbanui nepavykdavo patikrinti.

Liko ištikimas SSRS

Vos tapo į politinį trilerį panašaus pasikėsinimo auka, S.Skripalį apgaubė milžiniškas Vakarų atjautos debesis. Tačiau prieš pasikėsinimą jis pats, nors Vakarų buvo ištrauktas iš kalėjimo gimtinėje (kuriame veikiausiai būtų miręs nuo inscenizuoto širdies smūgio ar savižudybės), nors gyveno ramų gyvenimą Didžiojoje Britanijoje, nemąstė vakarietiškai.

Man pasirodė, kad Sergejus į žvalgybos ir visus kitus reikalus, kurie su juo vyko, žiūrėjo kaip į verslą.

Knygos autorius S.Skripalį vadina užkietėjusiu rusų nacionalistu, kuris, net ir gyvendamas Solsberyje, pritarė daugumai Kremliaus politinių nuostatų – taip pat ir Krymo okupacijai. "Sergejus mėgo žiūrėti "Pirmąjį kanalą". Širdyje jis nelaikė savęs išdaviku. Jis manė likęs ištikimas Rusijai", – pastebi BBC žurnalistas.

"Mes kiekvienas esame kupini prieštaravimų. Man pasirodė, kad Sergejus į žvalgybos ir visus kitus reikalus, kurie su juo vyko, žiūrėjo kaip į verslą, – kolegei iš BBC sakė M.Urbanas. – Kai jis nusprendė perduoti informaciją Didžiajai Britanijai, suprato, kad eina į tam tikrą verslą."

Brito pastebėjimu, S.Skripalis savęs negaili: "Daug kalbėjau apie laiką, kai jis praleido tardymo izoliatoriuje (po to, kai grįžęs į Rusiją buvo suimtas 2004-aisiais, red.past.), pataisos darbų kolonijoje. Nebuvo nė akimirkos, kad jis savęs gailėtų. Nebuvo nė akimirkos, kad jis pyktų ant žmogaus, kuris jį išdavė", – pasakojo M.Urbanas.

Žurnalistas sako supratęs, kad karinė žvalgyba – tai prekybos objektas, verslas, kuriuo užsiima valstybės. "Jei jame dalyvauji, nėra prasmės būti silpnam ir skųstis. Tuo pat metu S.Skripalis buvo rusas. Ir ne tik. Manau, jo identitetas, pasaulėžiūra – sovietinio žmogaus. Jis laikė save sovietiniu karininku, jis prisiekė SSRS. Ir tai jam buvo labai svarbu. S.Skripalis keletą kartų sakė, kad sugriuvus SSRS, jo priesaika nustojo galios", – pasakojo žurnalistas.

Po pasikėsinimo praregėjo?

Anot M.Urbano, S.Skripalis netikėjo, kad Ukrainoje kovoja Rusijos kariai: "Jis pradėdavo sakyti, kad jei rusų kariuomenė būtų Ukrainos rytuose, per 48 val. būtų pasiekusi Kijevą." Nuomonės rusas nepakeitė net ir iš M.Urbano išgirdęs apie nepriklausomų žurnalistų surinktus įrodymus.

"Paskui jis pradėjo kalbėti apie tai, kad ukrainiečiai nežino, kaip vadovauti, kad jiems reikia rusų, kurie vadovautų. Aš jam pasakiau, kad mano tėvas – išeivis iš Ukrainos. Man pasirodė, kad samprotaudamas S.Skripalis nuėjo truputį per toli. O jis atsakė: "Nesijaudink dėl to!" Jo nejaudino, kad jis kalbėjo apie ukrainiečius kaip apie avis, kurioms reikia gero piemens", – pastebėjo žurnalistas.

Vos atgavęs sąmonę ir sužinojęs apie Rusijos link vedančių nuodytojų pėdsakus, S.Skripalis, jį tuomet supusių žmonių teigimu, tuo taip pat nepatikėjo. Vis dėlto M.Urbanas neabejoja, kad ilgainiui, aiškėjant akivaizdiems įrodymams, veikiausiai net ir S.Skripalis nebegalėjo nepatikėti šiuo faktu.

Žurnalistas spėja, kad kažkas panašaus atsitiko ir su Julija, kuri, nepaisant problematiškos tėvo istorijos su Rusijos žvalgyba, prieš pasikėsinimą kalbėjo apie grįžimą į Rusiją.

Šnipų žaidimai dar aršesni

Vienas dažniausiai keliamų klausimų, susijusių su Solsberio istorija, – kodėl taikiniu buvo pasirinktas būtent S.Skripalis ir kodėl būtent tuo metu? Aiškaus atsakymo į šį klausimą M.Urbanas sako negavęs.

Rinkdamas medžiagą knygai M.Urbanas sako atradęs daug nauja. Paskutinį XX a. dešimtmetį atrodę, kad šnipų žaidimai seniai baigėsi, tačiau pabendravęs su S.Skripaliu, BBC žurnalistas sako supratęs: niekas nesibaigė. Negana to, žvalgyba vykdoma intensyviai ir tokiu lygiu, kad gali būti žudomi žmonės.

Be to, vis dar gyva SSRS laikus siekianti FSB ir kontržvalgybos GRU konfrontacija – ji paaštrėjo paskutinį XX a. dešimtmetį. Tada FSB panaudojo šnipų medžioklę kaip galimybę plėsti savo politinę ir ekonominę valdžią. Tai labai nepatiko GRU, kuriai žaisti tokius galios žaidimus tapo sudėtinga, į valdžią atėjus Vladimirui Putinui.

Vakarų specialiosios tarnybos, anot M.Urbano, svarstė versiją, kad S.Skripalis galėjo tapti šios prislopusios, tačiau nesiliaujančios konfrontacijos auka. FSB esą galėjo norėti parodyti, kad turi pakankamai galimybių atkeršyti bet kuriam išdavikui iš GRU gretų, ypač, jei įtaria jį ne tiesiog atskleidus valstybės paslaptis, bet perdavus delikačios informacijos, susijusios su FSB. S.Skripalis buvo idealus taikinys, juk jis buvo pirmasis nuo septintojo dešimtmečio išaiškintas agentas, dirbęs GRU štabe.

Vis dėlto M.Urbano pašnekovai iš žvalgybos struktūrų labai skeptiškai vertino šią versiją.

Geras taikinys

Britas neabejoja: yra žmonių, kurie Rusijoje laikomi didesniais išdavikais, pavojingesniais priešais nei S.Skripalis. Apie vieną tokį pavyzdį užsimenama ir knygoje. Esama įrodymų, kad Amerikoje gyvenantį Aleksandrą Potejevą (buvęs Rusijos Išorinės žvalgybos tarnybos pulkininkas, išdavęs amerikiečių žvalgybai A.Chapman grupelės narius – red.past.) bandyta susekti dar 2016 m.

M.Urbanas labiau tikėtinu laiko tikimybę, kad S.Skripalį buvo pabandyta nunuodyti ne dėl kažko konkretaus, bet už visus "nuopelnus" Rusijai. Tikėtina, kad Rusijos specialiosios tarnybos pirmą kartą panaudojo egzotiškus nuodus tam, kad suvestų sąskaitas su savo priešais ir Aleksandro Litvinenkos, apkaltinusio asmeniškai V.Putiną daugybe nusikaltimų, mirtis 2006-aisiais – tik garsiausias atvejis.

Tačiau po pasikėsinimo į A.Litvinenką Rusijos valdžios apskaičiavimai pasikeitė. "Reakcija į "Boeingo MH17" katastrofą arba į veiksmus Sirijoje parodė Kremliui, kad galimybė protestuoti gana ribota. Smerkimą, sankcijas galima apeiti, be to, jos dar turi ir teigiamą šalutinį poveikį, nes sustiprina V.Putino pareiškimus apie Rusijai ir rusų tautai egzistuojantį Vakarų priešiškumą", – sako M.Urbanas.

Signalas, kurį Rusija galėjo duoti nunuodijant S.Skripalį, – išdavystė nebus atleista niekam, o galimos pasekmės nieko negąsdina. Skirtingai nei JAV gyvenantys perbėgėliai, S.Skripalis nesislapstė. Tiesa, vidiniuose britų policijos dokumentuose prie jo pavardės esanti ypač retai pasitaikanti pastaba "nestabdyti", ir nurodytas specialus telefono numeris.

"Sergejus buvo labai geras variantas. Jį buvo lengva surasti. Manau, kad tai galėjo nulemti, kodėl taikiniu buvo pasirinktas S.Skripalis", – samprotauja knygos autorius.

Tai, kad pasikėsinimas įvyko Rusijos prezidento rinkimų išvakarėse, likus nedaug laiko iki Rusijoje vykusio pasaulio futbolo čempionato, dar kartą įrodo, kad Maskvai neberūpi tarptautinė reputacija. Tiesa, M.Urbano pašnekovai mano, kad tuo sąmoningai nenorėta provokuoti: S.Skripalis buvo apnuodytas tada, kai atsirado galimybė – "jie nesiorientuoja į mūsų pilietinės visuomenės sampratas".

Didžiojoje Britanijoje gyvenantys Skripalio vaikai dažnai važiuodavo į Rusiją. Galima spėti, kad jų elektroniniai laiškai ir kiti pranešimai būdavo perimami. Vadinasi, buvo galima sužinoti labai daug apie S.Skripalio gyvenimo būdą, kada jis būna namuose, o kada – ne. "Kovo 3-iąją Julija išvyko į Londoną. Tai veikiausiai buvo žinoma. Visa tai leido suprasti, kada S.Skripalis bus namuose ir kaip įgyvendinti pasikėsinimo planą", – žurnalisto manymu, aplinkybės buvo palankios surengti pasikėsinimą kovo 4-ąją.

Laukia jo skambučio

Kaip šiandien gyvena Skripaliai? Izoliuoti, apsupti gausios apsaugos? "Skleidžiama informacija, kad Skripaliai gyvena kone arešto sąlygomis. Taip nėra. Jie palaiko ryšius per socialinius tinklus, e.paštą. Žinome, kad birželį pas Juliją iš Rusijos buvo atvažiavusi jos draugė. Skripaliai susitinka su draugais. Tiesiog jie nelabai nori matyti mus, žurnalistus", – sakė M.Urbanas.

Paklaustas, kaip vertina situaciją, kad jo knygą Rusija naudoja norėdama sustiprinti versiją, esą Maskva neturėjo priežasčių žudyti S.Skripalį, M.Urbanas sako tiesiog norėjęs papasakoti istoriją, kuri esanti gana sudėtinga – kaip ir daug kitų dalykų gyvenime.

M.Urbanas viliasi, kad progų pakalbėti su S.Skripaliu dar bus: "Jis turi mano numerį."