Dauguma automobilių ir motociklų sporto gerbėjų aktyvaus sezono pradžia vadina metų pradžioje vykstantį Dakaro ralį, tačiau kai kurie sportininkai naują sezoną spėjo pradėti dar šiemet.

Praėjusį savaitgalį Lenkijoje pirmajame "FIM Superenduro" čempionato etape Lenkijoje, Krokuvos "Tauron" arenoje, buvo galima išvysti ir du Lietuvos sportininkus Mykolą Paulavičių bei Džiugą Kazakevičių.

Iš šešių etapų susidedantis čempionatas sulaukia profesionalų dėmesio iš visų pasaulio šalių, o startavęs Lenkijoje sausio mėnesį keliasi į Vokietiją ir Ispaniją, vasarį – į Vengriją ir finišuoja "GP Euskadi" renginio metu Ispanijoje. Sportininkai varžosi trijose klasėse: "Prestige", "Junior" ir "Europe". Lietuviai varžėsei dviejose: D.Kazakevičius – "Junior" grupėje, M.Paulavičius – "Europe".

"Jau registruodamasis į šias varžybas supratau, kad konkurencija labai išaugusi – vien mano klasėje buvo 39 sportininkai – daug daugiau nei praėjusiais metais, todėl visi motociklininkai buvo suskirstyti net į tris grupes", – pasakoja M.Paulavičius. Kvalifikaciniuose važiavimuose sportininkui pavyko užimti 32-ąją vietą, finišą pasiekė 36 dalyviai. D.Kazakevičius "Junior" klasėje tenkinosi 27-ąja vieta.

Iš pagrindinių kvalifikacinių važiavimų į finalinį atrenkama tik dvylika sportininkų, o dar du atrenkami suteikiant antrojo šanso važiavimą nepatekusiems į finalą per pagrindinius važiavimus. "Paguodos važiavime užėmiau septintą vietą, tad į finalą nepatekau, kaip ir dar daugiau nei pusė sportininkų mano klasėje, tačiau įgijau daug neįkainojamos patirties", – dienraščiui pasakojo M.Paulavičius.

Išsamiau apie varžybas kalbamės su vienu iš ten dalyvavusių lietuvių – M.Paulavičiumi.

– Mykolai, kuo ypatinga trasa, kurią teko įveikti Krokuvoje?

– Pirmiausia tuo, kad trasa įrengta stadione, dažniausiai tenka varžytis kalnuose arba trasose laukuose, o čia viskas vyksta tiksliai apibrėžtame perimetre. Visi tramplinai buvo padaryti iš padangų, betoninių šulinių vamzdžių ir rąstų. Tai  sukuria netikėtą atmosferą patiems sportininkams ir priverčia kovoti su atsirandančiais naujais iššūkiais, nes kasdien tokiose trasose nepasitreniruosi.

– Kas buvo sunkiausia?

– Sakyčiau, kad dalyvauti šiose varžybose reikia labai daug fizinių jėgų – važiuojant nėra kur atsikvėpti, be to, pats seniai treniravausi atlikti tokius šuolius per tokias kliūtis, tad nesiryžau labiau rizikuoti, nes mačiau, kad buvo nemažai kritimų. Dar vienas sunkumas – superkrosas (superkrose apie 80 proc. dar trasos sudaro įvairiausi tramplinai ir tik apie 20 proc. tiesiosios) mažai pažįstama disciplina Lietuvoje, tad visa patirtis sukaupta stebint tokias varžybas kaip žiūrovui ar stebint vaizdo įrašus.

Trasoje tarytum susipina enduro ir motokroso elementai ir sportininkas tampa savotišku kaskadininku, kur turi pataikyti tiksliai, kad sklandžiai pavyktų šuolis per trampliną.

– Dalyvavai ir "Red Bull Romaniacs". Ar tai lygintini dalykai?

– "FIM Superenduro" varžybose, lyginant su "Red Bull Romaniacs" buvo tikrai sunkiau. "Red Bull Romaniacs" visi sunkumai ateina palaipsniui, tai jiems spėji pasiruošti važiuodamas, o čia viską gauni per kelias minutes. Apskritai superenduro varžybos yra aukščiausio lygio po motokroso. Trasoje tarytum susipina enduro ir motokroso elementai ir sportininkas tampa savotišku kaskadininku, kur turi pataikyti tiksliai, kad sklandžiai pavyktų šuolis per trampliną. Itin svarbi šuolio pradžia, o dar svarbiau tiksliai nusileisti po jo.

– Kokia vyrauja technika? Kokie sportininkai dalyvauja?

– Visi, kurie atvažiuoja į šias varžybas, dažniausiai važiuoja su gamyklinėmis komandomis ir yra buvę motociklo trialo čempionai, o juos pačius galima sutikti "Enduro GP", "Red Bull Romaniacs" varžybose ir kitur, kur susirenka geriausi ir nutrūktgalviškiausi sportininkai.

– Kaip jautiesi važiuodamas tokiame renginyje?

– Na, pirmiausia reikia įvertinti renginio mastą – sportininkai važiuoja arenoje, kuri talpina beveik 15 tūkst. žiūrovų. Čia tas pats, kaip važiuoti "Žalgirio" arenoje, kai nėra nė vienos laisvos vietos. Žinoma, kai pirmą kartą važiuoji, net keista matyti šalia žmones, kuriuos matai tik jutube išdarinėjančius įspūdingus triukus ir laiminčius jose, bet kai dalyvauji jau trečiose, penktose varžybose, pripranti prie veidų, o ir patys sportininkai neretai ateina net kokio įrankio paprašyti.

– Ar manai, kad tokį renginį būtų įmanoma suorganizuoti Lietuvoje?

– Man seniai galvoje kirba mintis, kad tokį renginį būtų galima suorganizuoti Lietuvoje, tačiau kol kas įsivaizduoju tik apie 15–20 sportininkų, kurie jose galėtų dalyvauti, be to, čia labai svarbu ir palaikymas, tuomet toks renginys įmanomas ir Lietuvoje.