Diskusijos, kur, kaip ir ar reikia Lietuvai Nacionalinio vėžio instituto netyla jau penkerius metus. Politikai laužo galvas ir niekaip negali susitarti dėl tokio instituto, jo steigėjų, statuso ir priklausomybės. Kol valdžios vyrai ir moterys stovi surėmę ietis, naujausi tyrimai skelbia, jog išgyvenamumas nuo onkologinių ligų šalyje nesiekia Europos vidurkio...

Vėžys - ne apendicitas

„Eurocare“ tyrimo rezultatai, kaip pripažįsta mūsų šalies onkologai, jiems buvo tarsi lyg smūgis į paširdžius. Bet ar gali būti kitaip, jei nėra sisteminio požiūrio į onkologiją? Anot medikų, apmaudu, kad šis atsilikimas pasireiškia geros prognozės piktybinių navikų atvejais. Juk anksti diagnozuoti navikai, pavyzdžiui, krūties, gimdos kaklelio ir storosios žarnos, yra sėkmingai gydomi.

Pirmą kartą šiame tyrime publikuoti Lietuvos vėžio registro duomenys - nedžiugina. „Tyrimas suteikia mums unikalią galimybę pamatyti, kaip atrodome, palyginti su kitomis Europos šalimis, pamatyti sritis, kuriose labiausiai atsiliekame, tačiau tai taip pat sudaro prielaidas imtis priemonių situacijai gerinti“, – sako Vilniaus universiteto Onkologijos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Giedrė Smailytė.

Tyrimo EUROCARE autoriai teigia, kad pagrindiniai veiksniai, darantys įtaką prastesniam Rytų Europos šalių onkologinių ligonių išgyvenamumui, yra lėšų, skiriamų vėžio kontrolei trūkumas, nacionalinių vėžio kontrolės ir profilaktikos programų nebuvimas ir netolygus vėžio patikros programų bei naujausių gydymo metodų prieinamumas.

Vėžys - ne apendicitas, kai pacientas išoperuojamas, paleidžiamas namo ir po poros savaičių jau būna sveikas. Piktybinių navikų atveju niekas nežino, ar po kelių mėnesių ar net metų liga neatsinaujins. Todėl, pasak onkologų, žmogus bent pirmuosius kelerius metus turi nuolatos lankytis pas gydytoją onkologą. Tiesa, tam reikia sistemos.

Liūdni rodikliai

Išgyvenamumo rodikliai Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos šalimis, yra maži ir tai ypač būdinga toms vėžio lokalizacijoms, kurioms egzistuoja efektyvios ankstyvosios diagnostikos bei gydymo priemonės. „Susirgusiųjų krūties vėžiu moterų išgyvenamumo rodikliai patys mažiausi Europoje – tesiekia 66 proc., kai Europos vidurkis – 82 proc., o geriausi išgyvenamumo rodikliai viršija 85 proc. (Islandijoje, Prancūzijoje, Švedijoje ir Suomijoje), – sako dr. G.Smailytė. – Panaši situacija ir su storosios žarnos vėžiu: išgyvenamumo rodikliai Lietuvoje yra 47 ir 49 proc. gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio, Europos vidurkis – 57 ir 56 proc., o geriausi išgyvenamumo rodikliai viršija 60 ir 70 proc. atitinkamai (Šveicarijoje, Islandijoje, Vokietijoje). Nerimą kelia ir susirgusiųjų odos melanoma mūsų šalyje išgyvenamumas – pas mus penkerių metų rodiklis tik 69 proc., kai Šveicarijoje, Vokietijoje, Švedijoje apie 90 proc. (Europos vidurkis – 83 proc.). Tačiau susirgusiųjų kai kurių kitų lokalizacijų vėžiu, pavyzdžiui, skrandžio, prostatos ir inkstų, išgyvenamumo rodikliai mūsų šalyje atitinka Europos vidurkį, nors nuo Šiaurės ir Vakarų Europos šalių dar atsiliekame“, - sako dr. G.Smailytė.

Kai verda ambicijos

Prieš pat Naujuosius metus onkologijos srityje dirbančių draugijų asociacija kreipėsi į premjerą, sveikatos apsaugos bei švietimo ir mokslo ministrus ragindami pagaliau spręsti Vilniaus universiteto Onkologijos instituto klausimą.

Nacionalinio vėžio instituto įstatymą inicijavusiai parlamentarei Dangutei Mikutienei tapus Seimo Sveikatos reikalų komiteto vadove, Sveikatos apsaugos ministerijos vairą perėmus medikui Vyteniui Povilui Andriukaičiu, atrodytų, kad problema turėtų išsispręsti greitai ir sklandžiai, bet panašu, kad užvirė politikų ambicijos.

Darbo partijai atstovaujanti D. Mikutienė siekia, kad NVI su klinika būtų Vyriausybės žinioje, tačiau faktiškai pavaldus tai pačiai partijai kontroliuojamai Švietimo ir mokslo ministerijai. Tuo metu sveikatos apsaugos ministras socialdemokratas Vytenis Povilas Andriukaitis turi savo viziją ir tiesiai šviesiai rėžia, jog parlamentarė ruošiasi skubos tvarka įstatymą pateikti Seimui, kai tik Švietimo reikalų komitetas sausio 22 d. apsvarstys šį klausimą. Tuomet Vilniaus onkologijos institutas bus pertvarkytas iki kovo pabaigos.

Mini interviu:

Kalbiname Vilniaus universiteto Onkologijos instituto vadovą gydytoją prof. Narimantą Evaldą Samalavičių:

- Pasirašyta ketvirtoji bendradarbiavimo sutartis su Budapešto nacionaliniu Onkologijos institutu, kuo ji svarbi Vilniaus universiteto onkologijos institutui?

- Lyginant su prieš tai buvusiomis trimis sutartimis, ši ypatinga ir svarbi, tuo, kad vengrai sugebėjo išsaugoti ir toliau plėtoti Nacionalinį vėžio institutą, ko jau ne vienerius metus siekiame ir mes. Jiems pavyko tapti nacionaline įstaiga, koordinuojančia tiek mokslinį, tiek ir gydomąjį darbą šalyje. Toks ir Onkologijos institutų organizacijos tikslas, kad vėžio kontrolė, gydymas ir mokslinis darbas būtų užtikrinamas per specializuotas gydymo įstaigas – institutus. Viliuosi, kad ši sutartis taps dar vienu stimulu priimant spendimą, nuo kurio priklausys ir mūsų gydymo įstaigos likimas. Maža to, paskutiniai „Eurocare“ tyrimo rezultatai aiškiai rodo, jog tokia įstaiga šaliai reikalinga.

- Nors nuolat akcentuojama, kad Lietuvoje, tiek specialistų kvalifikacija, tiek ir turimos technologijos, niekuo nenusileidžia ekonomiškai stipresnėms šalims, pernai, metų pabaigoje pristatyti „Eurocare“ duomenys rodo, jog turime rimtų problemų. Pervertinome savo galimybes?

- Kalbant apie prastą onkologinę situaciją Lietuvoje, reikėtų pabrėžti keletą momentų. Turime daug puikių specialistų onkologų ir sudėtinę onkologinę pagalbą teikiančių gydymo įstaigų, aprūpintų šiuolaikine medicinos įranga. Vis dėlto populiaciniai išgyvenamumo rodikliai atspindi bendrą onkologinės pagalbos šalyje organizavimo lygį, kur mes iš tiesų turime daug problemų. Situacija ženkliai pagerėtų sukūrus adekvačią ir prieinamą onkologijos srities sveikatos priežiūros paslaugų infrastruktūrą. Ji apimtų ir tęstinį bei nuoseklų atrankinių patikrų programų įgyvendinimą, ir bendrų gydymo standartų nacionaliniu mastu sukūrimą, ir konsultacinės onkologinės pagalbos, dienos stacionarų (centrų) plėtrą bei optimizavimą. Taip pat būtų plėtojama ir paliatyviosios pagalbos onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams sistema, atitinkamą dėmesį skiriant gydymo paslaugų prieinamumo visiems šalies gyventojams užtikrinimui.

- Susidaro įspūdis, jog neįkurdami Nacionalinio vėžio instituto, negalime tikėtis ir geresnių išgyvenamumo rodiklių.

- Iš dalies taip, nes šiandien neturime tokios institucijos, kuri visą darbą koordinuotų šalies mastu. Tokia sistema buvo prieš du dešimtmečius, tačiau tuomet nuspręsta ją sugriauti, o naują sukurti pamiršta. Tačiau viliuosi, kad per artimiausia pusmetį, ar net ketvirtį, sprendimas bus priimtas. Nė neabejoju, jei šiandien priimtumėme teisingą sprendimą, po penkerių metų matytume visai kitokius išgyvenamumo rodiklius.

Tarp kitko:

Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, atstovaujamas direktoriaus prof. Narimanto Evaldo Samalavičiaus, pasirašė tarptautinę bendradarbiavimo sutartį su Budapešto nacionaliniu onkologijos institutu, atstovaujamu generalinio direktoriaus prof. Miklos Kasler.

Tai ketvirtoji bendradarbiavimo sutartis. Pernai pasirašytos trys su Minsko, Kazanės ir Kijevo onkologijos institutais. Šiemet planuojama pasirašyti bendradarbiavimo sutartis su Teherano ir Seulo vėžio institutais.