KOVOTOJAI, TRAPUČIAI IR ŽAVIOSIOS MUGĖJE "ARTVILNIUS'17"

Dauguma renginių, tarkim, spektaklio premjera, po savo šventiniu makiažu, įstabia vaidyba ir įspūdinga scenografija slepia visai suprantamą pasiruošimo nuovargį, ilgus darbo mėnesius, kartais intrigas ir tarpusavio konkurenciją, konfliktus tarp režisieriaus ir atlikėjų, tarp žvaigždžių ir pretendentų į jas. Žodžiu, užkulisiai būna visko pilni. O būdamas ten, scenoje ar užkulisiuose, nematai, kaip viskas atrodo iš šalies, nesi objektyvus, tačiau matai paslėptas nesėkmes, atradimus lydintį titanišką darbą arba tiesiog linksmas smulkmenas.

Tas pats ir kalbant apie parodas – ypač tokias kaip meno mugė "ArtVilnius". Jei rengi parodą galerijoje, puikiai žinai arba gali išstudijuoti jos sienas, lubas, grindis, pranašumus ir trūkumus, menininkas taip pat gali sukurti kažką specialiai tai erdvei ar bent jau priderinti esamus kūrinius, sugalvoti intrigą, kaip ir gimtoji scena. Net jei parodos organizuojamos didelėse erdvėse, kaip, tarkim, Nacionalinės galerijos didžioji salė, kur taip pat, kaip mugėje, atsiranda pertvaros, laikinos sienos ir kitos konstrukcijos, tuomet kviečiamas parodos architektas, kuris vis tiek glaudžiai bendradarbiauja su kuratoriumi, kartu kurdamas bendrą darinį – ekspoziciją. Čia – kitaip, labiau panašu į gastroles. Bendras gastroles. Menininkai ir galerininkai, tik atvykę į "Litexpo" rūmus, kur stovi mugei paruošti stendai, pamato realias erdves, skirtas  jų meno kūriniams eksponuoti. Atėjęs į tau skirtą salę, randi plotą, kurį matei plane, tačiau netikėtai paaiškėja, kad sienose iškirsti langai arba kad greta – agresyvūs kaimynai. Tiesa, šiemet, aštuntojoje "ArtVilnius’17" meno mugėje, architekčių sugalvotos naujovės – įėjimai per kampą ar minėtieji langai (taip pat kampuose) itin pasiteisino, suteikdami uždariems "kambariukams" erdvės, oro, leisdami peržvelgti ir greta esančias ekspozicijas.

Neoninės strategijos

Vis dėlto eksponuojant meno kūrinius – tarsi spektakliuose – gali nederėti ar net kovoti greta atsidūrusių įvairių kūrinių charakteriai, nors jų autoriai gali ir puikiai sutarti.

Taigi apie tas kovas, tokias, kaip vykusi Vilniaus dailės akademijos galerijos "Artifex" erdvėje – Jurgos Šarapovos audinių, daiktų-daiktelių, mažučių austų žmogeliukų rinkiniai, piešinių, objektų, neoninio švytėjimo ir spalvinio šėlsmo armija grasino užgožti, nustelbti Linos Jonikės subtilias, ramias, nors ir didelio formato fotografijas, derinamas su siuvinėjimu. Ir tikrai nė viena jų niekaip negali būti įvertinta kaip prastesnė, tiesiog "..." – reikia daugiau erdvės, oro, tylos, kurios aplink nebuvo, nes pats stendas, praėjimo padalytas per pusę, neteko dalies sienų, kurios savo baltumu būtų tą švarą sukūrusios. Tą jang ir in.

Atėjęs į tau skirtą salę, randi plotą, kurį matei plane, tačiau netikėtai paaiškėja, kad sienose iškirsti langai arba kad greta – agresyvūs kaimynai.

Ta pati bėda nutiko ir "Contour Art Gallery" – skirtingi autoriai (Eglė Ridikaitė, Eglė Gineitytė, Raimondas Gailiūnas, Simona Morkūnaitė, Rūta Vadlugaitė), jų aktyvūs kūriniai žudė vienas kitą, tačiau profesionalai geba susidoroti su sunkumais. Galiausiai ekspozicija gerokai apsitvarkė, nors E.Ridikaitės šiltas, graudokas paveikslas su lietuviškuoju lietumi taip ir negavo reikiamo oro, kad pradėtų kvėpuoti, o jame pasislėpęs šuniukas už tvoros – pareikštų apie savo buvimą, t.y. nors amtelėtų. Mažiau įgudę žiūrovai galbūt nė neįtarė, kokiais susirūpinusiais veidais dvi dienas vaikščiojo ši autorių rinktinė, kol pergrupavo savo kūrinių pajėgas ir privertė jas paklusti nors kokiai sistemai, dėl ko (ir ne tik, žinoma) galerija dabar gali girtis puikiu pardavimu.

Tokią pat neoninę strategiją pasirinkusi "Meno niša" jau iš anksto griežtai atskyrė ramią, meditatyvią Rūtą Katiliūtę nuo rožine spalva tiesiog spiegiančio kambarėlio, kuris smagiai tryško mažų ir labai mažų paveiksliukų srautu. Gausiai jų prikūrusiai Jolantai Kyzikaitei rožinė buvo naudinga, vienas džiaugsmas žiūrėti ir atrasti jos miniatiūrines istorijas. Ir, suprantama kodėl, perkamas.

Spalvos neoną savo tapyboje išbandė ir Povilas Ramanauskas (galerija "Meno parkas"), stendo sienas dar padengęs sidabro plėvele. Kaip sakoma, kad maža nepasirodytų. Ir nepasirodė – šiam menininkui buvo suteiktas geriausio "ArtVilnius’17" jaunojo menininko titulas, nors aš renkuosi kitus favoritus. Ekspresyvi tapyba, atrodė, netelpa ne tik jai skirtoje tokioje pat aktyviai besilankstančioje plokštumoje, bet ir erdvėje. Bet tai geroji ekspansija, nes kartais milžiniški kūrinių formatai, stokodami erdvės, tiesiog nesąžiningai atsiriekia jos iš savo kaimynų (kaip tai padarė "Kunstkameros" eksponuojama Kristinos Mažeikaitės drobė, išsikišusi į Klaipėdos dailės galerijos pristatomam Romualdui Inčirauskui skirtą erdvę). Agresija ar kaimynų nepaisymas tokiai solidžiai įstaigai, organizuojančiai Vilniaus meno aukcionus, visai nedera.

(Teresa Margolles. „La Esperanza“)

Sunkiasvorių kategorija

Dar vienu titanų kovų lauku tapo "Kauno lango" stendas, kur rungėsi sunkiasvoriai skulptūros čempionai – Martynas Gaubas, pastatęs milžinišką lyg iš molio nudrėbtą savo (o kieno gi daugiau?!) portretą-stovylą, kurios transliuojamas pigus juokelis atrodė itin apgailėtinai šalia Kazio Venclovo "Atlaso" (2011).

Brutali rūdžių estetika, jungiama su metalo pjaustymu, elegantiškai atkartojančiu paprastų namų puošmenų – servetėlių – raštus, paveiki ne mažiau nei man taip miela jo skulptūra "Kilimėlis", pastatyta Vilniuje ties Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankirta. O su stende besivartančia didžiule lėlyte linguolyte, ("Lėlytė", 2012) taip pat pagaminta iš metalo, kovoti apskritai sunku – kad ir kiek trenktum, toji vis tiek atsistoja atgal.

Prie paties sunkiausio svorio čempionų, kuriems net nereikia rungtis dėl savo šlovės, nes ji ir taip ranka pasiekiama, priskirtinas Mindaugas Navakas, eksponavęs lyg iš ledynmečio atkeliavusį "Bokštą G", už kurį jis ir buvo apdovanotas geriausio "ArtVilnius’17" menininko titulu. Vargu ar šis įvertinimas gali kaip nors paskatinti autoriaus kūrinių pardavimą (o pardavimas ir yra meno mugių uždavinys) – juos įpirkti gali tik ne mažiau sunkiasvoriais biudžetais operuojantys žaidėjai. Greta rikiuojasi panašios lygos kūrėjas – didžiuliu plieno kiekiu bando nukauti Petro Mazūro raitelis ("Postindustrinis peizažas su raitelio figūra pirmame plane", 2017).

Dideli maži trapučiai

Jei pasaulyje yra dvi lytys – moteriška ir vyriška (su tam tikrais tarpiniais variantais), tuomet nesuprantu, kodėl moteriška lytis gali nulemti kūrybinį išskirtinumą?

Kartais ir mažiukas yra lauke karys. Negaliu nepaminėti nežinia kodėl, bet man asmeniškai vieno labiausiai įsiminusių šios mugės autorių – Jono Aničo – kūrinių ("Tako ekspozicija"). Smulkučiai postindustriniai peizažai su sovietiniu mašinytės modeliuku tokie trapūs ir rūstūs vienu metu, kad kažkodėl į juos žiūrint darosi graudu. Šie juvelyriški (nesvarbu, kad atidžiau apžiūrėjus matyti ne tokia jau ir trapi detalių kilmė) apleistumo liudytojai randa sąsajų su jau visai kitu mugės autoriumi – meno fondo "Lewben Art Foundation" pristatytoje ekspozicijoje "Tos žaviosios moterys" ("All These Beautiful Ladies") eksponuojamu Teresos Margolles (Meksika–Ispanija) kūriniu "La Esperanza" ("Viltis", 2014), kur vaizduojama apleista parduotuvė Meksikoje. Taip ir lieka neaišku, ar vyras fotografijoje trina, ar restauruoja užrašą ant parduotuvės fasado.

Apleistumą nagrinėja ir Marwos Arsanios kūrinys "Viskas apie Akapulką / All about Acapulco" (2010–2011). Pastaba nežinantiesiems: šis Akapulkas – visai ne Meksikoje, tai kadaise buvusi populiari, o dabar apleista Beiruto (Libanas) gyventojų poilsio zona. Linksmo laisvalaikio siautulio ir dabarties kontrastas mus mestelėja į apleistus sovietinius reliktus, tarkim, Vilniaus sporto rūmus.

(Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė. Mėlynasis tigras)

Žaviosios ir jų pasirinkimai

"Lewben Art Foundation" ekspozicija "Tos žaviosios moterys" ("All These Beautiful Ladies"), kuruota moters, italės Francescos Ferrarini, jau sulaukė kritikos, pati tapdama tam tikru mūšio lauku ("Tos glostančios save prieš plauką moterys: "Lewben Art Foundation" paroda meno mugėje "ArtVilnius’17", Jogintė Bučinskaitė, 15min.lt, 2017 birželio 12 d.), o aš norėčiau su teksto autore nesutikti ir taip pat, kaip daugelis aprašytųjų kūrinių, kiek pakovoti.

Autorė rašo: "Nors pretekstas ypatingai jautrus, o parodos objektas supoetintas iki krištolinio trapumo, grožio ir švelnumo simbolikos, pirmasis čia iškylantis klausimas – kiek tai šiandien koreliuoja su visame pasaulyje nerimstančiomis moterų kovomis dėl lygių galimybių ir emancipacijos? Seksizmo prevencijos? Ar galima nuo to taip lengvai nusisukti?" Ir priduria: "Tačiau kas šiandieninio lyties tapatumo kismo akivaizdoje yra norminis moteriškumas ir ar įmanoma apie jį kalbėti atsiribojant nuo feminizmų, translytiškumo ar atsirandančių nebinarinio (angl. nonbinary gender) lytiškumo pavyzdžių?"

Lieka visai neaišku, kodėl paroda ar atskiras kūrinys būtinai turi koreliuoti su nerimstančiomis moterų kovomis dėl emancipacijos? Kodėl, autorės nuomone, pristatant moterų kūrybą (ar ją kuriant) privalai nešti feminizmo vėliavą, lyg kokiu sovietmečiu priklausyti komunistų partijai, kai nepriklausymas partijai reiškė buvimą nepatikimam, prastesniam, žemesniam?

Ir pats pavadinimas "All These Beautiful Ladies" man rodosi gana ironiškas, greičiau tyčia kontrastuojantis su kūrinių problematika, tuo labiau kad tarp autorių yra ir vienas vyras.

Šis "žavumas", kaip pasakojo fondo l. e. p. direktorė Ugnė Bužinskaitė, atsispindi ir parodos architektūroje (arch. Aurimas Syrusas) su arkomis, auksiniais pufais, taip patikusiais vaikams, sukuriamu kontrastu pabrėžiant visai ne "žavius" kūrinių diskursus, kaip Tschabalalos Self (JAV) videoinstaliacija "Mano juoda subinė" (2016), kuri savo forma nukelia net į modernizmo protėvio Pablo Picaso "Gerniką", primindama visas karo šmėklas.

J.Bučinskaitė teigia: "Moterys maištauja, galbūt nenuneigdamos savo lyties, bet, akivaizdu, atsisakydamos jos nulemto kūrybinio išskirtinumo." Tačiau pati būdama menininkė moteris niekaip nesuprantu, kodėl vis dar, po tiek laiko kovų, mums, moterims, neleista kalbėti savo autentiškais balsais, gilintis į aktualias bendražmogiškąsias problemas, o ne dar kartą, ne nuolat pabrėžti savo priklausomybę lyčiai?

Jei pasaulyje yra dvi lytys – moteriška ir vyriška (su tam tikrais tarpiniais variantais), tuomet nesuprantu, kodėl moteriška lytis gali nulemti kūrybinį išskirtinumą? Koks išskirtinumas priklausant vienam iš dviejų pagrindinių? Ir kodėl mes vis dar verčiamos kalbėti tai, ką privalome, užuot buvusios tiesiog laisvos, lygios?

Sakyčiau, tai bando kvestionuoti Kristina Inčiūraitė savo kūriniu "Sekimas / Following Piece" (2011), sukeisdama galios turėtojo vaidmenis. Sostinės Lazdynų mikrorajone dažna (ir dažnas) jaučiasi nejaukiai, kai išlipusi iš troleibuso ir eidama per miškelį jaučia, kaip ją galbūt seka. Menininkė susikeičia vietomis, pati imdama sekti vyrus.

Ilgesnėms kovoms čia per mažas laukas, tekstas jau turi sukti į pabaigą, o gal net skubiai pasibaigti, nors dar daugybė puikių kūrinių liko nepaminėta. Jiems bus kiti ringai – vėl meno mugės, parodos, jie kovos dėl pripažinimo, pardavimo ir kainų. Menininkai, kaip ir šioje "ArtVilnius'17", kalbėsis, kurs naujus projektus, kurių per tas dienas tikrai gimė ne vienas, ir mėgausis galimybe tiesiog pabendrauti. Tegul ten tie kūriniai kaunasi už mūsų idėjas, tegul grūmoja idėjų armijos, o mes tuo metu galime ramiai pasimėgauti susitikimais. Kaip ir žiūrovai.