Trijų vaikų mama Jūratė Jadkonytė-Petraitienė jau seniai atrado laimingos motinystės formulę, o žurnalistės prigimtis ir patirtis įpareigojo tuo dalytis. Taip viena po kitos pasaulį išvydo tėvams skirtos knygos, sėkmingai gyvuoja jos inicijuoti visuomeniniai projektai tėvams. Prieš kelerius metus jos inicijuota "T klasė" kviečia tėvus mokytis geriau suprasti savo atžalas ir mokytojus.

– Kokios nuotaikos pasitinkate rugsėjį?

– Jo laukiu su didžiuliu siaubu, nes suvokiu savo, kaip mamos, įsipareigojimus. Dukra Dovilė eis į penktą VGTU licėjaus klasę. Viskas, baigiasi vėjas pievose ir galvose. Kasdien reikės anksti kelti, traukti iš lovos, vežioti į mokyklą. Norisi, kad jai sektųsi, kad būtų motyvuota. Kai pati buvau vaikas, rugsėjo labai laukdavau. Man patiko ne Rugsėjo pirmoji, bet pirmosios rugsėjo dienos. Susirenki vadovėlius, aplenki juos, paaiškėja pamokų tvarkaraštis – kažkokia konkreti prasmė atsirasdavo gyvenime.

– Jau mokykloje buvote tokia brandi?!

– Oi, ne, tikrai nebuvau ta pažangioji (juokiasi). Ir pagudraudavau, ir iš pamokų pabėgdavau, ir mamos parašą buvau įvaldžiusi. Paauglystėje turėjau tokį ilgą sijoną, kurį užsimesdavau ant uniforminio ir pabėgdavau iš mokyklos į kiną.

– Na, gal dar nebėkime iš pamokų, juk vos tik atėjome į mokyklą. Ką pirmiausia daro į klases susirinkę vaikai? Dalijasi atostogų įspūdžiais. Kokie jūsų?

– Vasara buvo labai šilta, jauki, daug skaičiau, mėnesį gulėjau pievoje su knyga rankose. Atostogos prasidėjo nuo kelionės į Paryžių – norėjau dukrai parodyti disneilendą ir Versalį. O paskui vasarojome su draugais sodyboje, plaukėme baidarėmis, uogavome, grybavome, maudėmės Neryje. Gyvename gražioje vietoje Vilniaus pakrašty, todėl visi šie džiaugsmai – po ranka. Kai vasara tokia, nesinori niekur iš Lietuvos bėgti.

– Turėjote tokią prabangą – mėnesį su knyga rankose?

– Išties leidau sau mėgautis skaitymu. Nuo vaikystės esu įgudusi bibliotekų lankytoja. Jau šeštoje klasėje buvau keturių Vilniaus bibliotekų skaitytoja. Tuomet vienu kartu leisdavo pasiimti ne daugiau kaip penkias knygas, tai aš susirinkdavau iš visų 20 knygų ir tempdavausi mano. Ir dabar nuolat lankausi bibliotekoje, nes visko, ką norėtųsi perskaityti, nusipirkti neįmanoma. Šią vasarą perskaičiau visas Kristinos Sabaliauskaitės knygas. Įsimylėjau šią autorę. Nors jau buvau skaičiusi jos pirmąsias knygas, ir jas rijau iš naujo. Atrodo, klaidžiojau po Vilnių, Nesvyžių Baltarusijoje, kur išties esu buvusi. Skaitant tarsi atgyja istorija, pajunti savo tautos šaknis ir pradedi perkainoti savo vertybes. Esame tokie laikini, ir kai kurie dalykai, dėl kurių mes lesam savo vaikus, yra tokie nereikšmingi.

– O dabar prie darbų. Tėvams taip pat laikas į mokyklą, į jūsų įkurtą "T klasę".

– Tai buvo ES finansuotas projektas, dabar veikiantis tose mokyklose, kurios jame dalyvavo. "T" reiškia tėvų, o toliau galima interpretuoti: trylikta, teisinga, tobula, tvirta, tolerantiška. Viskas tinka, nes projektas skatina tėvus įsitraukti į mokyklos gyvenimą. Labai svarbu, kad tėvai būtų pozityviai nusiteikę, norėtų padėti, o ne kritikuoti.

Išskirčiau kelias mokyklinio amžiaus vaikus turinčių tėvų grupes: vieni visai nesidomi mokykla, kiti domisi ir stengiasi padėti, o treti aršiai kritikuoja. Kritikuoti yra labai lengva. Tačiau tie tėvai nesupranta, kad taip elgdamiesi jie žaloja ne mokyklą, ne mokytoją, o savo vaiką. Eiti į instituciją, kurios negerbia tėvai, vaikui labai sunku.

Kad ir kaip nepatiktų mokytojas, niekada neleisdavau sau prie vaikų apie juos ką nors bloga pasakyti. Su vyru pašnekėdavome, su draugėmis, bet ne prie vaikų. O kai iš vaiko išgirstu, kad oi, koks blogas mokytojas, bandau tą mokytoją apginti. Mokau nepriimti to asmeniškai, žiūrėti kaip į verslą: gali nemėgti, bet pasiimk iš to mokytojo žinias.

Kai mes atiduodame savo mažą vaiką pirmajai auklei, ką stengiamės daryti? Ją priimti į šeimą, globoti, padėti. Taip ir su mokytojais – jei jie jaus tėvų šilumą, tą šilumą labiau stengsis atiduoti tavo vaikui. Tėvų bendruomenė – didžiulė pagalba mokytojui, stiprusis jo užnugaris.

– Pažįstu mokytojų, kurie metė pedagoginį darbą dėl kaip niekada pretenzingų, sunkių tėvų. Į mokyklą pradėjo eiti supertėvelių karta?

– Ją ir priskirčiau tai trečiajai tėvų grupei. Jie įsivaizduoja viską žinantys, turintys teisę kritikuoti, pamokyti. Deja, prisirišimas prie vaiko dažnai trukdo įžvelgti esminius dalykus. Kodėl mes "T klasės" projekte kviesdavome tėvus į mokyklą vesti pamokų? Pavyzdžiui, mamą farmacininkę – chemijos, o tėtį informatiką – informacinių technologijų. Mokiniams tai įdomesnė pamoka ir įrodymas, kad žinios pritaikomos bei reikalingos gyvenime. Tėvams – galimybė iš vidaus pamatyti mokytojo darbą ir atrasti savo vaiką kitoje aplinkoje.

Ir aš buvau nustebusi, kad namuose tyli, meili, klusni mūsų dukra klasėje – vos ne atamanė. Atvipo lūpa, kai pamačiau, kad ji gali ir pareplikuoti, ir pavadovauti. Jei ne ši patirtis, niekada nebūčiau to įžvelgusi. Kai mes galvojame apie savo vaiką, manome – geras. O kai pats atsistoji prie 30 tokių gerų ir juos reikia nutildyti, sudominti, daug lengviau supranti mokytoją.

Kai mes galvojame apie savo vaiką, manome – geras. O kai pats atsistoji prie 30 tokių gerų ir juos reikia nutildyti, sudominti, daug lengviau supranti mokytoją.

– Ar nepastebite, kad šiandien tėvai skuba rašyti peticijas ir prašo pakeisti neįtikusį mokytoją? Žinoma, tam gali būti realių priežasčių, tačiau ar taip nesiūlome paprasčiausio problemų sprendimo būdo: negeras draugas, mylimasis, et, imsiu ir pakeisiu?

– Pastebiu tokią tendenciją. Viena vertus, tai žalinga, kita vertus, mokykloje yra daug atsitiktinių mokytojų. Vis dėlto šią problemą turėtų spręsti mokyklos vadovai, nes tėvams sunku įvertinti mokytojo efektyvumą. Jei problema nesprendžiama, o vaikas dėl to kenčia, laukti nereikėtų. Mano vyresnysis sūnus ėjo į mokyklą, kur klasėje vaikai nuolat mušdavosi, tėvai per susirinkimus pykdavosi, o mano sūnaus motyvacija mokytis buvo labai žema. Gerai, kad paklausiau draugės psichologės, kuri patarė: "Imk ir rauk iš tos klasės." Pervedėme sūnų į kitą mokyklą, ir jis pražydo. Kartais tie pokyčiai nėra baisūs, tik reikia protingai į juos eiti.

– Šį rugsėjį prasidės savotiška revoliucija vaikų darželių ir mokyklų virtuvėse. Kaip vertinate bandymus įdiegti sveikatai palankesnę mitybą?

– Man sunku apibendrinti, galiu kalbėti tik iš savo patirties. Mano dukrai ir darželyje buvo skanu, ir mokykloje. Namuose naudoju labai mažai prieskonių: tik žoleles, druską ir pipirus. Esame prie to skonio pripratę. Labai svarbu kokybiški ir švieži produktai. Manau, kad ir darželiuose, ir mokyklose galima gaminti paprastus patiekalus su daug šviežių vaisių ir daržovių. Tik norėčiau, kad į tai būtų pažiūrėta rimtai: būtų pasamdyti dietologai, kurie sudarytų gerą valgiaraštį. Tai padaryti viso miesto lygiu ne taip ir sudėtinga. Kas įvyko per šiųmetę Dainų šventę? Mačiau, kad maisto produktai nebuvo blogi. Ir natūralios mėsos dešrelė, ir avižų košė yra gerai, bet kai jie sudedami kartu – pilka plius pilka, atrodo labai nepatraukliai. To negalima duoti vaikams. Mes juk turime ir vizualinius pojūčius – pradedame valgyti akimis. Šventė vyko vasarą, pačios daržovės, uogos, na, nupirkite pomidorų, vyšnių – papuoškite. Labai svarbu ne tik taisyklių rinkinį sudaryti, bet ir meilės įdėti.

– Esate trijų vaikų mama, anksti atradusi svarbiausią tėvystės formulę: reikia mylėti vaikus ir besąlygiškai juos palaikyti. Ar šiandien pakartotumėte?

– Taip, bet galiu pasakyti, kad nelengva. Tie besąlygiškai mūsų mylimieji sugeba ir iš kantrybės išvesti, ir prie ašarų privesti. Reikia kantrybės ir išminties. Tėvai privalo sudaryti savo vaikui sąlygas patirti vaikystės džiaugsmus. Labai dažnai girdžiu vyresnius žmones sakant, kokie nedėkingi vaikai, kiek jie skolingi tėvams. Kas atsitiko? Kai vaikas mažas, jis juk taip myli savo tėvus, tokia besąlygiška meile – tik imkite ją. O ką daro tėvai? Paaugina pusę metų ir bėga į darbus. Jie perleidžia tą meilę kitiems, o po daugelio metų, kai jau ryšys sutrūkinėjęs, stebisi, kad vaikai atitolo. Noriu paskatinti tėvus, kurie turi mažus vaikus, – mėgaukitės buvimu su vaiku. Kol mažas, jis myli visa širdimi, jam jūs atrodote tobuli, be jokių trūkumų. Tuos trūkumus vėliau pamatys, bet šiandien – vien tik myli.

– Jūs pati – dukra. Turite brolių, seserų? Griežtus ar besąlygiškai mylinčius tėvus?

– Gimiau statistinėje šeimoje: tėvai, du vaikai – porelė. Turiu brolį. Tėvai stengėsi nuo pat vaikystės nubrėžti ribas, kurti tam tikrą režimą, laikytis tvarkos. Kita vertus, man suteikė laisvę rinktis, spręsti pačiai. Mano tėvai kilę iš kaimo, kaip ir dauguma jų kartos žmonių, atvažiavę statyti Vilniaus. Patys neragavę aukštojo mokslo jie tarsi perdavė mums, vaikams, savo svajonę mokytis. Kalbant apie santykius, nereikia pamiršti, kad toji karta santūresnė, jie nepratę viešai rodyti savo meilės. Sovietmetis stipriai pakirto vertybių sistemą. Juk tuomet buvo savaime suprantama, kad vaikus galima paauklėti diržu, o gyventi reikia dairantis, ką kaimynai pasakys. Tai buvo stiprus išorinis spaudimas, išmušantis iš po kojų pagrindą. Kai pati susilaukiau vaiko, man kilo daug klausimų, kaip auginti ir auklėti tą mažą žmogutį.

– Atrodo, kad puikiai supratote. Tai liudija jūsų knygos "Laimingos mamos dienoraštis", "Debesėlis, vertas milijono!", "Pypliotyra", "Laukiame naujagimio", "Ankstukas". Kokios naujausios dabar laukti?

– "Ankstukų istorijų", ji turėtų pasirodyti kitąmet. Į ją sudėtos ir suaugusių ankstukų, ir ankstukų susilaukusių tėvų gyvenimo patirtys. Noriu, kad ligoninėje gulinti ir dėl savo neišnešioto kūdikio nerimaujanti mama šioje knygoje rastų bent vieną žodį, kuris jai įkristų į širdį ir sustiprintų.

– Augindama antrąjį sūnų sugebėjote baigti universitetą – keturis žurnalistikos kursus per dvejus metus. Vijotės profesinį traukinį ar bėgote nuo buities?

– Labai gera būti su vaikais, tačiau ir jiems, kai suauga, gera žinoti, kad mama kažko gyvenime pasiekė. Štai šiandien Rokas – 21-ų ekonomikos studentas, aš laiminga, kai jis gali su manimi pasikalbėti jam svarbiomis temomis ir labai džiaugiuosi, kai jis kažkada pasakojo, kaip jam būdavo gera grįžus žiemą iš mokyklos parsinešti iš rūsio mano konservuoto vyšnių kompoto. Mama turi ne tik tą kompotą paruošti, bet ir tobulėti kaip asmenybė. Nieko nėra svarbiau už šeimą ir vaikus, bet be darbo aš numirčiau. Visiems smagu, kad aš myliu tai, ką darau. Dabar rengiu reportažus Lietuvos televizijos laidai "Mūsų gyvūnai", rašau knygą, vykdau informacinius projektus ir rengiu naujus.

Mama turi būti tas žmogus, prie kurio vaikas bet kada gali ateiti, prisiglausti, būti suprastas ir užjaustas.

– Supažindinsite su savo šeima?

– Vyras Tadas – gydomųjų masažų specialistas, dirba ligoninėje. Vyriausias sūnus Lukas studijuoja Vilniaus kolegijoje maisto technologijas, dirba. Jis labai savęs ieško, anksčiau studijavo archeologiją Vilniaus universitete, jaučiu, kad ir dabartinis pasirinkimas – ne pabaiga. Tai mūsų, tėvų, nervų išbandymas. Štai tokiais atvejais ir pravartu sau priminti, kad vaiką reikia mylėti besąlygiškai. Rokas, kaip minėjau, būsimas ekonomistas, Dovilė – gimnazijos penktokė. Žinote, kuo dar didžiuojuosi? Abu mūsų sūnūs savanoriškai atliko karinę tarnybą. Labai džiaugiuosi, kad auga patriotiški vaikai. Tai didžiulis vyro tėčio – profesoriaus gydytojo Tado Petraičio nuopelnas. Ir dar. Kai augini jau trečią vaiką, neatsiejami šeimos nariai – augintiniai. Turime du šunis – Uogą ir Hipį, katiną Pipirą, jūrų kiaulytę Keksą, akvariumo gyventojų, dvi gyvalazdes, du žiurkėnus – Kutį ir Mutį. Mums su vyru užtektų šunų ir akvariumo, dar katino, bet visa kita – jaunėlės užgaidos. Prieš įsigyjant jūrų kiaulytę, vyras sako baikim, užteks, o man atrodo, aš sutikčiau: jei vaikas užsimanytų ir dramblio.

– Grįžusi iš ligoninės su pirmagimiu sakėte, kad gydytojo vizito namie laukėte labiau nei Lietuva popiežiaus – taip rūpėjo išsiaiškinti, koks jis, ir žinoma, ar nėra jokių įgimtų sveikatos problemų. Užaugę vaikai – genų kombinacijos ar mūsų auklėjimo rezultatas?

– Ir tas, ir tas. Štai ir mūsų berniukai – atrodytų, tas pats kraujas, o jie visiškai skirtingi ir savo pomėgiais, ir charakteriu. Netikiu, kad auklėjimas gali padaryti stebuklus. Taip, tai vertybės, kurias mes sudedame į vaiko charakterį, tačiau jo poelgį vienu ar kitu atveju gali stipriai nulemti prigimtis. Mes, tėvai, tiesiog turime būti šalia, mylėti vaikus ir tada, kai jiems sekasi, ir kai patiria nesėkmę.

– Jūsų knygoje "Pypliotyra" įdėti du skirtukai: rausvas – mamoms, melsvas – tėčiams. Ant melsvojo užrašyta: "Tėtis visada teisus", ant rausvojo: "Mama – tai angelas žemėje". Tik tam angelui reikia dviejų sparnų – ir vyro palaikymo. Turite jį?

–  Vyro palaikymas labai svarbus. Tai tarsi stogas namui, po kuriuo jautiesi saugi. Vaikams reikia tėvo pavyzdžio, ypač sūnums. Kartais užtenka vien jo žvilgsnio, ir viskas aišku. Prisimenu, kartą vyresnėlis, būdamas 2-ejų metų ir pabartas tėčio, atėjo skųstis: "Mamyte, man mūsų tėvelis nepatinka." Nušluosčiau snargliuką, apkabinau ir sakau: "Bet mūsų tėvelis – pats geriausias." Mama turi būti tas žmogus, prie kurio vaikas bet kada gali ateiti, prisiglausti, būti suprastas ir užjaustas.

7 taisyklės, kurias rekomenduoju mokyklinukų tėvams

1. Nekritikuokite ir neaptarinėkite mokytojo girdint vaikams.

2. Gerbkite mokytoją (apskritai suaugusį žmogų), ir to paties reikalaukite iš vaiko.

3. Grįžę iš klasės tėvų susirinkimo pabučiuokite laukiantį vaiką ir pasakykite, kad jį mylite, net jei mokykloje juo skundėsi. Problemas aptarsite vėliau.

4. Nebūkite mokytojų prievaizdais, verčiau padėkite. Leiskite mokytojui skleistis, patikėkite, jis kai kuriuos dalykus išmano žymiai geriau nei mes.

5. Domėkitės, kas vyksta mokykloje. Jei vaikas mažai pasakoja, pažaiskite: pasiūlykite kasdien papasakoti po tris istorijas, kurių viena bus išgalvota. Jums reikės atspėti – kuri. Tai smagus žaidimas, kurio metu daug sužinosite.

6. Prieš užmiegant skaitykite vaikams (bent jau pradinukams) knygas, net jei jie jau puikiai moka skaityti ir patys.

7. Eikite su vaikais į kuo platesnes erdves, ne tik į kiną ar teatrą. Aplankykite, pavyzdžiui, taikomosios ir netaikomosios dailės parodas, miesto biblioteką, nepraleiskite knygų mugių ir pan. Jei vaikas prašo augintinio, labai rimtai svarstykite pozityvaus atsakymo link.