Butauto Barausko nuotr.

SAVO PARYŽIŲ GALIMA RASTI IR VILNIUJE

2019-03-10 05:00
Aida Valinskienė

Vilnietė Laura Palumickaitė, pradėjusi studijuoti prancūzų kalbą, planavo tapti vertėja. Tačiau pačiai sau netikėtai susižavėjo mokytojo darbu ir tapo prancūzų kalbos mokytoja.

Ji neslepia – dirba daug, darbo valandų neskaičiuoja, tačiau pastangas atperka moralinis pasitenkinimas sulaukus mokinių dėkingumo.

– Studijavote prancūzų filologiją, bet tapote mokytoja ir dirbate mokykloje. O kodėl ne vertėja kur nors Paryžiuje?

– Kartais ir pati savęs to klausiu. Bet dažnai važiuoju su vaikais į Paryžių, tad to Paryžiaus "yra" mano gyvenime ir dirbant mokytoja. Nors, tiesą sakant, dar ne taip seniai pati net neįsivaizdavau, kad tapsiu mokytoja.

Kai stojau studijuoti prancūzų filologijos Vilniaus universitete, tikrai maniau, kad baigusi dirbsiu vertėja. Tačiau paskutiniais studijų metais sugalvojau išvažiuoti į Prancūziją pasitobulinti mokantis pagal "Erasmus" programą. Ir aplinkybės taip susiklostė, kad turėjau galimybę padirbėti su prancūzais magistrantais, kurie mokėsi, kaip mokyti užsieniečius prancūzų kalbos. Pamačiau, kad galima mokytis kalbos taikant labai įvairius metodus, skatinti mokinius kuo daugiau kalbėti, kad jie nebijotų to daryti. Tai neturėjo nieko bendra su tuo, kaip man pačiai teko mokytis mokykloje, pavyzdžiui, anglų kalbos – vien gramatiką, o žodį ištarti bijai.

Tai, ką pamačiau, mane sužavėjo, tad nusprendžiau grįžusi į Lietuvą atlikti praktiką mokykloje ir pamėginti tuos metodus pritaikyti. Tačiau nuėjus į pirmą pamoką ir vėl taip susiklostė aplinkybės, kad iškart teko pačiai pamoką vesti, nors turėjau ją tik stebėti. Atsistojau prie lentos prieš mokinių klasę, pradėjau kalbėti ir supratau, kad ten mano vieta. Buvo labai geras jausmas – dalytis savo žiniomis, sudominti. Kai mokiniai išeina po pamokos ir sako "ačiū, buvo labai smagu ir įdomu", tas atgalinis ryšys. Atrodė, norisi ir norisi būti toje mokykloje.

Tuomet man buvo vos 22 metai, mokiniai – nedaug jaunesni už mane, nes praktiką aš atlikinėjau gimnazijoje. Tad buvo tikrai smagu – juos labai gerai supratau, žinojau, kas juos domina. Galėjau "kalbėti jų kalba" apie tai, kas jiems įdomu, tik prancūziškai.

Tada ir nusprendžiau ieškoti galimybių dirbti mokykloje, nes be pedagoginio išsilavinimo tuo metu tai buvo gana sudėtinga – tik pastaraisiais metais į tai žiūrima lanksčiau. Taip patekau į "Renkuosi mokyti" programą ir, dalyvaudama joje, pradėjau dirbti Kaune, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) gimnazijoje, kur tuo metu reikėjo prancūzų kalbos mokytojos. Dirbau dvejus metus, baigiau programą, galėjau likti toliau ten dirbti. Bet norėjau tęsti magistro studijas švietimo politikos srityje, todėl grįžau į Vilnių ir tada jau čia ieškojausi mokytojo darbo.

Kai kurie žmonės nesuvokia, kaip galima dirbti mokykloje, kur toks triukšmas, bet man tai – visai ne triukšmas, o malonus bruzdesys.

Praėjusiais mokslo metais dirbau dviejose privačiose mokyklose, tačiau vienoje jų man nesusidarė užtenkamo krūvio, todėl nusprendžiau ieškotis darbo kitur. Nuo šių mokslo metų pradžios dirbu Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje, turiu gana nemažą krūvį – 26 pamokas per savaitę. Dar auklėtinius, neformaliojo švietimo veiklą. Patikėkite, darbų pakanka.

– Koks tas mokytojo darbas mokykloje?

– Pirmaisiais metais nebuvo lengva. Daug laiko reikėdavo skirti pasiruošimui pamokoms, nes kiekvieną pamoką "konstravau" nuo nulio. Nemėgstu dirbti naudodamasi vienu vadovėliu, noriu, kad vaikai gautų pakankamai ir skaitymo, ir rašymo, ir klausymo. O dar ir neradau tokio vieno puikaus vadovėlio, kad tik juo naudojantis galima būtų dirbti. Tad rankiojuosi po truputį informaciją iš įvairių šaltinių. Tačiau dabar jau daug lengviau, tad ir pamokų galiu turėti daugiau.

Dirbti su mokiniais – įdomioji darbo dalis, kuri užveda. Tiesa, kai kažkokie popierizmai prasideda, tai motyvaciją šiek tiek prislopina. Bet tada pagalvoju: dėl ko aš esu mokykloje? Dėl mokinių, mokiniams. Ir kai iš jų lūpų išgirsti "ačiū", kai pamatai, kad vaikas, nekalbėjęs prancūziškai, pradeda kalbėti, kai pasako, kad pagaliau suprato tai, kas ilgą laiką buvo neaišku, tada žinai, kad esi savo vietoje. Toks tas darbas mokykloje ir yra – su pakilimais ir nuosmukiais, bet baigiantis dienai žinai, kodėl tai darai ir kam tai darai.

– Tai, kad esate jauna pedagogė, bendraujant su mokiniais labiau padeda ar trukdo?

– Man labai padeda, nes mūsų interesai panašūs, aš matau, tarkime, socialiniuose tinkluose tą pačią informaciją, kurią mato ir jie, o tai padeda užmegzti ryšį. Kartais būna sudėtinga dėl tėvų požiūrio: kai kurie tėvai galvoja, kad esi nepakankamai kompetentingas tam tikrais klausimais. Nors negaliu skųstis – dauguma tėvų palankiai nusiteikę ir džiaugiasi, kad su jų vaikais dirba jaunas žmogus.

– Sakoma, kad šiuolaikinis jaunimas negerbia pedagogų. Ar tai tiesa?

– Tai ne pagarbos trūkumas – tiesiog vaikai yra linkę apskritai kitaip matyti tarpusavio santykius. Gal dabartiniam jaunimui tos hierarchijos ribos ne tokios aiškios. Anksčiau mokytojas būdavo tas žmogus, kurio mokiniai bijodavo, kuris galbūt buvo vienintelis žinių šaltinis. Dabar to nebėra, mokiniai nebijo pedagogų. Žinių jie turi kur ieškoti, jeigu per pamoką kas nors neaišku – drąsiai klausia. Taip, kartais ir pertraukia, o tai kai kurie mokytojai traktuoja kaip nepagarbą. Bet aš manau, kad tai labiau yra pasikeitęs santykis. Mokytojas nebėra kažkas "aukštai sėdintis", kurio reikia bijoti – tai yra žmogus, kuris suteikia man žinių ir kuris man padeda tobulėti.

Aš tikrai nepastebiu, kad mokiniai manęs negerbtų. O jeigu jie manęs nebijo – manau, tai yra puiku. Tai liudija apie mūsų gerus santykius, o ne apie pagarbos trūkumą.

Mūsų mokykloje mokytojų amžiaus vidurkis nemažas, dauguma mokytojų – vyresni. Nesvarbu, ar mokytojas jaunas, ar vyresnis, vaikai mato ir įvertina, jei jis dėl jų stengiasi. Ir labai smagu, kad gimnazistai nesivaiko tik kažkokių modernių, interaktyvių metodų, o suvokia, kad juodas darbas, kurį kartais mokytojas verčia tave daryti, yra reikalingas, gerbia tai ir vertina. Ne kartą iš savo mokinių esu girdėjusi tokių atsiliepimų apie kitus kolegas – visada pasistengiu tai jiems perduoti.

– Ar šiuolaikinis jaunimas yra siekiantis žinių?

– Taip, nors visokių yra. Mokyklos, kuriose dirbau per šiuos ketverius metus, buvo labai skirtingos. LSMU gimnazija labiau orientuota į medicinos mokslus, ten buvo sustiprintas prancūzų kalbos mokymas, tad požiūris į patį dalyką šiek tiek kitoks nei įprastose mokyklose. Daugiau dėmesio jam skyrė ir mokiniai, ir administracija, mokiniai buvo labiau motyvuoti mokytis. Dabar mano dėstomo dalyko vieta bendroje mokymo sistemoje šiek tiek kitokia – tai tiesiog antroji užsienio kalba, kuri nei vaikams, nei administracijai, nei tėvams nėra pagrindinis prioritetas.

O mokiniai... Visur visokių yra. Aišku, dauguma motyvuoti, smalsūs, bet pasitaiko ir mažiau motyvuotų, tad stengiesi juos kažkaip sudominti. Man, kaip kalbininkei, gal yra paprasčiau, nes aš galiu per kalbą "prieiti" prie visokių tokių dalykų, kurie yra mokiniams įdomūs, dėstomą dalyką panaudoti bendrai kalbai su jais atrasti.

Tačiau yra tam tikri mokslai, kurių kai kurie mokiniai iš principo nemėgsta. Tad kad ir kaip mokytojas stengtųsi, visų vienodai nesudomins. Tai net ne pedagogo kaltė. Tiesiog vaikams labiau patinka tai, kas jiems sekasi. O tokie jau mes esame – negalime visose srityse būti gabūs, kad ir kiek pastangų įdėtume.

Manau, svarbiausia dirbti taip, kad galėtum drąsiai sau pasakyti: aš padariau viską, kad sudominčiau vaiką, ir vis tiek negaunu to atgalinio ryšio, vadinasi, problema gali būti kažkur kitur. Ne visada reikia asmeniškai priimti, kodėl kuris nors mokinys nemėgsta tavo dalyko.

Galiu konstatuoti, kad jaučiu didėjantį gimnazistų susidomėjimą prancūzų kalba, nes vien anglų jaunimui nebepakanka.

– Šie mokslo metai prasidėjo mokytojų kritikuojamomis naujovėmis – etatinio apmokėjimo įvedimu, 2018-ieji baigėsi pedagogų streiku, kurio pagrindinė mintis buvo nepakankamas mokytojų darbo įvertinimas. Ar jūs, jauna pedagogė, jaučiatės pakankamai įvertinta?

– Aš manau, kad mokykloje, kaip ir bet kuriame kitame darbe, yra kopiama karjeros laiptais – pradedi nuo žemesnių pareigų ir su mažesniu atlyginimu, o vėliau prisiimi daugiau pareigų, daugiau veiklos, natūraliai, gauni ir didesnį atlyginimą. Pirmaisiais metais ir aš turėdavau mažiau pamokų, jeigu nori tikrai kokybiškai jas vesti, turi daug laiko skirti pasiruošti. Tačiau kai yra įdirbis, kai jau turi medžiagą, joms pasirengti gali skirti mažiau laiko, galų gale ir stresinėse situacijose žinai, kaip elgtis, visa tai "suvalgo" mažiau tavo laiko, tad gali turėti ir daugiau pamokų, ir kitos veiklos, ir didesnį atlyginimą.

Gal kitoje sferoje tiek dirbdama uždirbčiau daugiau. Bet man labai svarbu tai, kad aš kažkiek prisidedu prie Lietuvos ateities kūrimo.

Sakyčiau, man pasisekė. Dabar aš vienoje mokykloje galiu save visiškai realizuoti ir patenkinti savo finansinius poreikius. Bet aš pati ieškojau tų galimybių. Jeigu tu tiesiog sėdėsi, dirbsi savo darbą ir nenorėsi tobulėti, neieškosi galimybių daryti kažką daugiau, kažką ypatingiau, liksi žemesnėse pareigose su mažesniu atlyginimu. Tad į mokytojo darbą žiūriu kaip į bet kurį kitą darbą, kur tu turi įdėti pastangų, kad kažką daugiau pasiektum.

Taip, galbūt už mokytojų įdedamą darbą tas atlyginimas ir nėra visiškai adekvatus. Nors ir vėl – aš per savo prizmę žiūriu: gal kitoje sferoje tiek dirbdama uždirbčiau daugiau. Bet man labai svarbu tai, kad aš kažkiek prisidedu prie Lietuvos ateities kūrimo, ir kad darbas man teikia malonumą. Dabar visiškai neįsivaizduoju, kad galėčiau visą dieną sėdėti prie kompiuterio ir tiesiog versti tekstus. Mokykloje aš bendrauju su jaunimu ir jaučiu tokį moralinį pasitenkinimą, kuris atsveria tą kažkiek dar trokštamą finansinę dalį. Žinoma, finansinė pusė yra svarbi – dėl to aš ir ieškau galimybių, dėl to gal ir dirbu daugiau ir mano darbo diena nesibaigia penktą valandą, kaip būtų kokiame biure. Bet tai, ką aš gaunu iš mokinių, man labai daug reiškia ir tai mane stumia į priekį.

Manau, mokyklos vadovas turi būti geras vadybininkas ir pamatyti bei išnaudoti kiekvieno darbuotojo potencialą. O tas etatinis apmokėjimas tai ir leidžia padaryti – leidžia pamatyti ir įvertinti darbus mokytojų, kuriuos jie atlieka šalia pamokų, užsiima įvairia papildoma veikla. Aš ir pati organizuoju vaikams ekskursijas į užsienį. Tai užima daug laiko ir reikalauja pastangų. Anksčiau tai nebūdavo įvertinama finansiškai, dabar etatinio apmokėjimo sistema leidžia tai padaryti.

Tikiu, kad yra mokytojų, kurie permainomis nusivylę, bet gali būti, kad tai kažkiek susiję su mokyklos valdymu. Bent jau aš esu patenkina, nes mano mokyklos direktorius, kai mes aptarinėjome mano darbo sutartį, tikrai pastebėjo mano potencialą – kur aš galiu dalyvauti, ką galiu nuveikti, ką galiu duoti mokyklai, ir tai buvo įvertinta.

Iš kitos pusės, nemanau, kad tie mokytojai, kurie sako, kad jiems situacija pablogėjo – meluoja. Kiekvienas atvejis yra individualus.