Kaip radosi knyga

Knygos pristatyme A.Anušauskas buvo paklaustas, ar nepritrūks Lietuvos prokurorams įrodymų Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos nario V.Titovo byloje, kai jis viešai pareiškė, kad A.Ramanausko-Vanago iniciatyva buvo nužudyti 8 tūkst. piliečių ir vaikų, o jis pats, Vanagas, asmeniškai skelbdavo mirties nuosprendžius. Į tai knygos autorius trumpai atsakė: "Tegul prokurorai paskaito šią knygą." Tai kas gi parašyta toje knygoje apie Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų vadą, kuris vienuolika metų su ginklu rankose priešinosi sovietinei okupacijai ir visą sovietmetį buvo šmeižiamas taip, kad net ir šiandien kyla tos propagandos burbulai?

Vanago temą labai suaktualino pasirodžiusi informacija apie pradėtus archeologinius tyrimus partizanų palaikų slėpimo vietoje. Tuo pat metu pasirodė šmeižiantys Vanagą vienos autorės pasisakymai. Lietuvos žmonės internete audringai reagavo į tai grotažyme "Aš esu Vanagas"... Ir būtent tai atsispindi knygos pavadinime. Beje, knyga radosi drauge su Vytautu V.Landsbergiu kuriant vaidybinio filmo apie A.Ramanauską-Vanagą scenarijų. "A.Anušausko surastų dokumentų gausa ir liudininkų prisiminimai prašyte prašėsi į knygą, kurią parašyti šiam žinomam istorikui – jokia naujiena", – sakė Vytautas V.Landsbergis.

A.Ramanauskas vadovavo nedideliam savigynos būriui Druskininkuose – saugojo kurorte valstybinį turtą ir jokių represijų nevykdė.

Vokiečiams netalkino

A.Anušauskas savo knygoje dokumentais ir liudijimais sugriovė KGB kurtą pasibaisėtiną žudiko Vanago įvaizdį. Pradėkime nuo to, kad išlikusiuose KGB dokumentuose A.Ramanauskas buvo kaltinamas dalyvavimu holokauste, nes savo tarnybos lape buvo įrašęs, jog 1941 m. vadovavo apsaugos būriui. A.Anušauskui ištyrus dokumentus, paaiškėjo, kad A.Ramanauskas vadovavo nedideliam savigynos būriui Druskininkuose – saugojo kurorte valstybinį turtą ir jokių represijų nevykdė, o po poros savaičių iš būrio pasitraukė ir netalkino vokiečių okupantams.

Tačiau A.Ramanausku susidomėjo MGB – 1945 m. siekė užverbuoti. Šį epizodą jis pats aprašo savo memuaruose "Partizanų gretose". Štai tada A.Ramanauskas nutarė pasitraukti į ginkluotą pogrindį, kur mums žinomas Vanago vardu. 1947 m. tapęs Dainavos apygardos vadu, Vanagas iškart pareikalavo vengti civilių aukų, sudėtingesnė tapo ir Karo lauko teismo nuosprendžio skyrimo procedūra – uždrausti vienasmeniai sprendimai.

1949 m. pavasarį, jau būdamas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pirmuoju pavaduotoju, ėmėsi kovoti su stipraus alkoholio vartojimu partizanų gretose, ir tų pačių metų antroje pusėje net 80 proc. Dainavos apygardos partizanų pažadėjo nebevartoti stipraus alkoholio, tai kėlė kovotojų autoritetą gyventojų akyse. Nuo 1953 m. vasaros, kai dėl sunkios ligos J.Žemaitis nebegalėjo vadovauti LLKS, A.Ramanauskas-Vanagas liko aukščiausiu šios struktūros pareigūnu, nors formalaus pareigų perėmimo neįvyko dėl sutrūkinėjusių partizanų struktūrų ryšių.

Medžiojamas įvairiais būdais

Didžiausias dėmesys A.Anušausko knygoje skirtas tam Vanago gyvenimo momentui, kurio jis pats negalėjo aprašyti – 1950–1957 m. Knygos autorius kartu gilinosi ir į A.Ramanausko žmonos Birutės istoriją, domėjosi su jos byla susijusiais dokumentais, kurie atskleidė nemaža netikėtumų. Bet grįžkime prie baisaus sovietų propagandos melo.

Vanagas buvo medžiojamas visais įmanomais būdais: KGB siuntė partizanų uniformomis persirengusius žudikus, sprogstamuosius paketus, užminuotą spausdinimo mašinėlę ir t.t. Žodžiu, KGB tikslas buvo jį nužudyti be jokių teismų. Svarbiais KGB dirgikliais buvo Vanago leidžiama pogrindinė spauda, kurioje jis pats vedė vidaus ir užsienio politikos apžvalgas, jo dienoraštis, LLKS dokumentai, ryšių su užsieniu kanalai. 1956 m. okupantai žinojo apie jį beveik viską, išskyrus paskutinius tris mėnesius iki suėmimo – nesugaunamas Vanagas buvo tarsi ašaka okupantų gerklėje.

KGB užverbuotas išdavikas

"Persekiojamų partizanų šeimos taip pat tapdavo kagėbistų taikiniais. Taip atsitiko ir su Vanago šeima – jis slapstėsi su žmona, o dukra – su senele, vėliau visa šeima kartu. Vanago tėvas, brolis ir sesuo buvo ištremti, o pats vadas po ketverius metus trukusių jo gaudynių vis dėlto pateko su žmona į spąstus", – kalbėjo istorikas.

Kokią miglą skleidė KGB apie tą lemtingą 1956 m. spalio 12-ąją? Tiesa yra ta, kad Vorkutlage, Komijoje, KGB užverbuotas Antanas Urbonas tapo agentu, kurio slapyvardis Žinomas. Grįžęs iš lagerio, tos pačios KGB remiamas pasistatė Kauno pakraštyje namą, kuris turėjo tapti spąstais nesugaunamam vadui Vanagui. Kas vyko spalio 10–12 d. Kaune, A.Urbono name, pasakoja jo paties agentūrinis pranešimas.

Iš agento Žinomas pranešimo paaiškėjo, kad Vanagas su žmona atvažiavo į A.Urbono namus spalio 10-osios dieną dviračiais. Vakare susitiko su iš darbo "Audimo" fabrike grįžusiu Žinomu. Vanagas buvo nusidažęs plaukus juodai, o žmona – šviesiai. Pas A.Urboną pora atvažiavo todėl, kad apie šios vietos "saugumą" nuolat buvo skleidžiama dezinformacija Vanago lankymosi taškuose. Kitos dienos 18 val. Žinomas pranešė telefonu KGB apie A.Ramanausko atvykimą (1996 m. šis KGB agentas viską neigs Kauno apygardos teismo baudžiamojoje byloje).

A.Ramanausko sulaikymo operacija vyko pagal 1956 m. spalio 11-ąją KGB 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotojo Nachmano Dušanskio parengtą planą, o instruktažas operacijos dalyviams buvo pravestas KGB įgaliotinio Kauno miestui Petro Raslano kabinete. Buvo numatyta plati operacija su atsarginiais variantais. Ji įvykdyta greitai, tiksliai, nekeliant gatvėje triukšmo. Operacijai vadovavo pats N.Dušanskis. P.Raslano kabinete buvo atlikta sulaikytųjų krata. Tarp surastų daiktų buvo LLKS prezidiumo ir Gynybos pajėgų štabo antspaudai, du pistoletai su 22 šoviniais bei Prano Arbačiausko vardu Vanagui išduotas pasas.

KGB skubėjo pranešti džiugią žinią apie apie Vanago sulaikymą Maskvai, prašyti 3 000 rublių premijos A.Urbonui, paskatinti kitus KGB darbuotojus. Tarp dvylikos pasižymėjusiųjų šioje operacijoje buvo ir dalyvavę / galėję dalyvauti Vanago kankinimuose KGB pirmininką Kazimierą Liaudį laikinai pavadavęs pulkininkas Jakovas Sinicinas, plk. Leonardas Martavičius, mjr. N.Dušanskis. Buvo apdovanoti ir kiti operacijos dalyviai, išskyrus du: Gilelį Blochą ir Nikolajų Šabaldiną. Kodėl jie buvo palikti be apdovanojimų? Į šį klausimą atsako tolimesnė įvykių eiga.

Kodėl neapdovanojo kankintojų?

Nors nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje Vanago suėmimo ir gabenimo į Vilnių operacijos dalyviai daug ką melavo per jų apklausas, tačiau A.Anušauskui, gebančiam skaityti KGB dokumentus, pavyko surasti tiesą.

Pavyzdžiui, galima teigti, kad Vanagas buvo kankintas su jį lydėjusio į Vilnių Saugumo komiteto pirmininko pavaduotojo plk. J.Sinicino žinia ir net paties dalyvavimu. Mat jis, kaip ir L.Martavičius, buvo "aktyvaus tardymo" (kankinant) šalininkai. Apklausiant L.Martavičių Lietuvoje, kai buvo ieškoma Vanago kankintojų ir žudikų, teigė, kad Vanagas į Vilnių buvo atvežtas sveikas – tai liudija iškart Vilniuje padaryta jo nuotrauka. Peršasi išvada, nagrinėjant dokumentus, kad jis buvo žiauriai kankinamas tuoj pat po atvykimo į Vilnių. Kankinimų vykdytojais, ko gero, buvo pasirinkti N.Dušanskio žinioje buvę G.Blochas ir N.Šabaldinas.

"Pasikonsultavus dabar, kai buvo surasti A.Ramanausko palaikai, su antropologijos specialistais, pasitvirtino versija, kad A.Ramanausko akis buvo išdurta. Kaip nustatė Lietuvos teisminės medicinos ekspertai, didžiausi sužalojimai buvo padaryti aštriabriauniais pjaunančiais ir kerpančiais įrankiais. Pasak ekspertų, po tokių sužalojimų žmogus negalėjo būti gabentas dideliu atstumu (iš Kauno į Vilnių). Tad egzekucija vyko Vilniuje, Saugumo komiteto vidaus kalėjimo kažkurioje patalpoje. Žinoma, A.Ramanausko nuotrauka buvo padaryta prieš tai. Po žiauriausių kankinimų jį į kalėjimo kamerą nutempė tie patys jo kankintojai – N.Šabaldinas ir G.Blochas. Iš čia Vanagas buvo išvežtas į Lukiškių ligoninę. Jei jis ten būtų miręs, kaltė būtų suversta N.Šabaldinui ir G.Blochui – todėl jų nebuvo apdovanotų už Vanago sulaikymą KGB darbuotojų sąraše", – sakė A.Anušauskas.

Mūsų prokurorams aiškiai pristigo pastangų surasti tą budelį. Dėl tos ir daugybės kitų priežasčių beveik visi Vanago kankintojai, išdavikai liko nenubausti.

Kaip slėpė egzekuciją

Prasidėjo kankinimų (juos L.Berija buvo uždraudęs 1954 m.) slėpimo istorija. Kad Vanagas į kalėjimą pateko sveikas, žinojo kartu su juo suimta žmona Birutė. Tad reikėjo, kad KGB darbuotojai patvirtintų versiją – Vanagas susižalojo pats. Juolab kad kiekvieną valandą į Lietuvą galėjo ateiti užklausa iš Maskvos, kaip vyksta Vanago tardymas. Tad reikėjo surasti formalų paaiškinimą, kaip A.Ramanauskas, bandydamas nusižudyti, pats save sužalojo ir negali būti dabar apklausiamas. Ir paaiškinimas buvo surastas – pasirodo, jis pats save sužalojo, nuėmęs nuo kameros lango varinį kabliuką. "...susižalojo savo lytinius organus, bandė kabliuku per akį pasiekti smegenis ir todėl susibadė akį", – tokią versiją po 36 metų iškėlė apklausiamas V.Martavičius, neįvardijęs tiksliai tų baisių sužalojimų, kuriuos patyręs A.Ramanuskas neteko sąmonės.

"Tolimesnė Vanago istorijos eiga žinoma beveik valandos tikslumu. Daug pasakantys neatitikimai to meto dokumentuose ir ano meto įvykių liudytojų parodymuose byloja apie KGB klastą, slepiant partizanų vado kankinimų faktą ir pateikiant juos kaip mėginimą nusižudyti", – teigė A.Anušauskas.

Kai po mėnesio gydymo Lukiškių ligoninėje vėl buvo leista Vanagą apklausti, jo parašai ant kai kurių protokolų buvo suklastoti – tai vėliau, knygos autoriaus prašymu, nustatė ekspertai. "A.Ramanuskui buvo mėginama prikergti didžiulį skaičių nužudytų civilių. Aš patikrinau dokumentus – į jo bylą buvo įsegta 300 pažymų apie dingusius ar žuvusius žmones, tačiau tarp jų penktadalis buvo ginkluoti okupantai, o apie kitus – jokių tyrimų neatlikta", – aiškino A.Anušauskas.

Prisidėjusių prie A.Ramanausko-Vanago žūties galerija: A.Urbonas (iš kairės), N.Dušanskis, G.Blochas, N.Šabaldinas, V.Podoroga.

Surado žudiko pėdsakus

Knygoje pateikiami stulbinantys Vanago dvasios stiprybės pavyzdžiai, kai jis sunkiausiomis akimirkomis galvojo ne apie save, o apie žmoną, dukrą, bendražygius, Tėvynę, sugebėjo po siaubingų kankinimų perduoti žinią į išorę esąs gyvas, išsireikalauti pasimatymo su dukra.

Visa tai knygos autorius aptiko KGB dokumentuose, liudininkų apklausų protokoluose, dukters Auksutės prisiminimuose, kituose šaltiniuose. Kai Justas Paleckis atmetė A.Ramanausko advokato parašytą malonės prašymą, jau po savaitės A.Ramanauskui turėjo būti įvykdyta mirties bausmė. Prieš tai jis buvo dar kartą žiauriai sumuštas. Nuosprendžiui įvykdyti 1957 m. lapkričio 29-ąją jis buvo išvestas iš kameros, nušautas ir slapta naktį užkastas dabar visiems žinomoje Vilniaus vietoje. Ji buvo šiemet surasta, o A.Ramanauskas-Vanagas iškilmingai palaidotas spalio 6 d. Vilniaus Antakalnio kapinėse, valstybės vadovų panteone. Vos už 200 m nuo buvusios slaptos jo kapavietės.

Beje, A.Anušauskas surado Vanago budelio – KGB vidaus kalėjimo viršininko pavaduotojo Vasilijaus Podorogos pėdsakus Ukrainoje. "Tas teismo nuosprendžio vykdytojas, šovęs A.Ramanauskui į veidą, buvo standartinis KGB budelis, tokį darbą dirbęs dešimtmetį. Jis paliko Lietuvą 1991 m., o mirė prieš 14 metų. Tačiau byla dėl A.Ramanausko kankinimo ir nužudymo juk buvo pradėta prieš ketvirtį amžiaus. Tai rodo, kad mūsų prokurorams aiškiai pristigo pastangų surasti tą budelį. Dėl tos ir daugybės kitų priežasčių beveik visi Vanago kankintojai, išdavikai liko nenubausti, nes per 25 metus – tiek Lietuvos prokurorai tyrė šią bylą – mirė ir Vanago kankintojai, ir įvykių liudininkai", – vardijo knygos autorius.

Perskaitę knygą, tikrai suvoksime, kaip sunku būti Vanagu.