-
Dėl Mažosios Lietuvos herbo – kreipimasis į prezidentą 24
G. Nausėda nepatvirtins?
„Dėl herbo kreipsiuosi į prezidentą, kad jo netvirtintų. Turiu tokią teisę. Herbas sukurtas be konkurso, su dideliais heraldikos taisyklių pažeidimais. Sutinku su klaipėdiečio dizainerio Kęstučio Mickevičiaus pastabomis dėl herbo ir galiu tik pridurti, jei toliau taip bus valdomas šitas kraštas, kyla minčių apie krašto atsiskyrimą. O ką daryti? Lietuva turi neužšąlantį uostą ir gražiausią kurortinę zoną, o mes ką už tai gavome? Šitą herbą?“ – piktinosi sostinėje gyvenantis žinomas klaipėdiškis dailininkas Vytautas Gocentas.
Raštą prezidentui ketina pasirašyti pats V. Gocentas, Klaipėdos vėliavos bendraautoris K. Mickevičius ir Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Kęstutis Pulokas, galbūt bus ir daugiau pasirašysiančiųjų.
Manau, kad prezidentas jau perskaitė viską ir spaudoje, ir atsiliepimus feisbuke, ir jis nepatvirtins to herbo.
„Kodėl kai kurios Europos valstybės turi liūtus savo herbuose (kurie ten negyvena) ir tai yra leidžiama, o briedžio, kuris gyvena šiame krašte, atvaizduoti mūsų herbe 10 metų buvo neleidžiama, nes kažkam pasirodė, kad tai yra nacių simbolis. Galiausiai jis pavaizduotas, bet ar herbo kūrėjas matė, kaip tas briedis atrodo realybėje? Kodėl jis pašiurpęs? Kodėl kanopos tokios didelės, kodėl styro falas? Tas briedis yra baisus, be to, kam ta laivų armada? Manau, kad prezidentas jau perskaitė viską ir spaudoje, ir atsiliepimus feisbuke, ir jis nepatvirtins to herbo“, – įsitikinęs V. Gocentas.
Kol prezidentas savo dekretu nepatvirtino naujojo Mažosios Lietuvos herbo, jis oficialiai yra negaliojantis ir galbūt dar yra galimybė ką nors jame keisti.
Neatitinka pradinės idėjos
Dienraštis „Klaipėda“ jau rašė („Dėl herbo – abejonės“, 2024 03 16), kad dėl naujai sukurto Mažosios Lietuvos herbo K. Mickevičius turėjo pastabų, pradedant netinkama briedžio poza ir baigiant kanopomis.
Anot klaipėdiečio, galutinis herbo variantas pradinės idėjos neatitinka.
Maža to, sugalvota herbu „papuošti“ Mažosios Lietuvos vėliavą, o tai jau būtų vėliavos keitimas, nes herbo ant šios vėliavos niekada nebuvo.
Dailininkas Arvydas Každailis, Mažosios Lietuvos herbo autorius, bandė apginti savo darbą ir tvirtino, kad šiame herbe pavaizduota briedžio poza yra heraldiška.
A. Každailis pripažino, kad herbuose gyvūnai, tarp jų ir briedis, būna pavaizduoti ir įprastoje pozoje, tačiau šiuo atveju esą norėta kažko kito.
Beje, Heraldikos komisija nuo 2014-ųjų rudens priešinosi, kad Mažosios Lietuvos herbe apskritai atsirastų briedžio atvaizdas, o dabar esą, kai herbą sukūrė Heraldikos komisijos narys (A. Každailis – A. D.), visi netikėtai pritarė jo sukurtam briedžiui.
Darbo grupei tiko
Tvirtinant herbą, dalyvavo ne tik Heraldikos komisija, bet ir Etninės kultūros globos taryba bei Mažosios Lietuvos regiono heraldikos kūrimo darbo grupė.
Mažosios Lietuvos regiono heraldikos kūrimo darbo grupės vadovės šilutiškės Vilmos Griškevičienės teigimu, A. Každailio sukurtas regiono herbas yra geras.
Dešimtmetį Heraldikos komisija priešinosi krašto bendruomenės pasirinkto herbo simbolikai – briedžiui, bet kai pagaliau sutiko, kad herbo skyde dominuotų briedis, primygtinai pageidavo, jog herbe būtų pavaizduotas ir švyturys, ir laivai.
Pernai, paminėjus Mažosios Lietuvos prijungimo prie Didžiosios Lietuvos 100-metį, taip ir nespėta 2023-iaisiais, kurie Seimo buvo paskelbti Klaipėdos krašto metais, sukurti regiono herbo.
Kol kas jo istorija nesibaigia ir šiemet, nes prezidentas dar nepatvirtino jo savo dekretu.
-
Tarp lietuvių plinta idėja susikurti šeimos herbą: grįžta primiršta mada? 1
Turėti savo šeimos herbą šiandien gali ne vien bajorai ar kiti kilmingų titulų paveldėtojai. Internete nesunku rasti skelbimų, kur dailininkai siūlo sukurti herbą kiekvienam panorėjusiam pagal jo pageidavimus.
Pasak dailininkės Ritos Krupavičiūtės, tai tikrai nėra masinis reiškinys, tačiau pastaruoju metu norinčiųjų turėti herbą skaičius išaugo.
„Pastaruoju metu tikrai padaugėjo. Aš manau, gal todėl, kad didėja tautos savivertė, sąmoningumas, norisi įamžinti savo šeimos, giminės dorybes, vertybes, – sako dailininkė.
Anot jos, dažniausiai tai dovanojama garbaus amžiaus šeimos nariui.
„Manyčiau, kad tai labiau vertina negu paprastą paveikslą. Tai jiems brangu, nes jie prašo sudėti tai, kas jiems brangu iš šeimos, iš savo giminės arba kažkas, jeigu yra kažkoks senolis kažkuo pasižymėjęs, tai nori įamžinti tuos dalykus“, – pasakoja dailininkė.
Nors heraldika – senas ir itin griežtomis taisyklėmis pasižymintis mokslas, pagal užsakymus herbus kuriančios dailininkės neslepia, kad dažniausiai šeimos, giminės ar personalinio herbo įsigeidę jų užsakovai didelės reikšmės oficialiems reikalavimams neteikia – jie tiesiog nori interjero puošmenos ar išliekamąją vertę turinčios dovanos.Heraldikos specialistai ir istorikai sako, kad, kaip ir genealoginių giminės šaknų tyrimų, taip ir naujųjų herbų kūrimo nevertėtų sieti su noru pasipuikuoti protėvių išskirtinumu istorijoje, kilme, valdžia ar turtais – esą šiandien tai veikiau būdas užmegzti ryšį su protėviais ir išsaugoti svarbių įvykių ar asmenų atminimą. Be to, populiarėjanti nekilmingos šeimos, giminės bei asmenų herbų kūrimo mada tėra primiršta sena, nes net ir viduramžiais herbus turėjo ne tik bajorai.
„Ta tradicija nėra labai nauja, ji gyvavo ir viduramžių miestų amatininkų, pirklių ir stambesnių, turtingesnių miestiečių šeimose, buvo kuriami personaliniai herbai. Maždaug tuo metu pradėta ir Lietuvoje galvoti apie tai, bet konkrečiai, kaip toks dalykas, personalinė šeimų arba giminių heraldika atsirado turbūt 1990–1995 metais“, – sako heraldikos ženklų kūrėjas, dailininkas Arvydas Každailis.
Daugiau apie tai – Giedrės Baltrušytės reportaže.
-
Kaip miestų herbams pasirenkami gyvūnai?
„Gyvūnai žmogaus buvo vaizduojami olose pirmykštės bendruomenės laikais – gyvūnai kaip totemai, kaip pragyvenimo šaltinis, kartu ir išlikimo simbolis. Herbai, kaip atpažinimo ženklai, atsirado karo žygiuose. Taip atsirado ir heraldika“, – pasakoja heraldikos ekspertas, dailininkas Arvydas Každailis, ne vieno herbo kūrėjas ir bendraautorius.
Pasak dailininko, pirmiausiai įvairūs ženklai pasirodė ant skydų, vėliau vėliavose, kurios greičiausiai kilo iš vielukų, kurie buvo nešami ant iečių kaip atpažinimo ženklas. Tada susiformavo pagrindiniai heraldikos principai, iš kurių esminis – greitas atpažinimas.
Lietuvos miestų ir miestelių herbus labai dažnai puošia į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti plėšrūnai, fantastiniai ir naminiai gyvūnai.
„Vienas populiariausių heraldikos simbolių yra gyvūnija, ypač liūtas, kuris šiuo metu yra ne vienos Europos valstybės herbe. Liūtas Pietų Europoje yra galybės, valdžios, karaliaus simbolis, todėl jis po truputį tapo valstybės herbu“, – aiškina heraldikos ekspertas.
A. Každailio teigimu, Šiaurės Europoje labiau dominuoja girių karalius lokys. Tai atsispindi Telšių apskrities herbe. Heraldikoje populiariausias paukštis – erelis.
Rietavas pasirinko liūtą su kalaviju dantyse, Žemaičių Naumiesčio variantas – karališkas plėšrūnas, dantyse įsikandęs raudoną titnaginį pistoletą. Valkininkams atstovauja šėlstantis liūtas.
„Šie herbai žymi ypatingą LDK laikotarpį. Tai vieni vėliausių istorinių herbų, kurie žymi susirūpinimą valstybės likimu, kai po kelerių metų valstybė buvo pasidalyta galingųjų Europos valstybių. Tokiu būdu visuomenė tarsi kviečiama apginti ginklu savo nepriklausomybę“, – Rietavo ir Žemaičių Naumiesčio herbus aiškina A. Každailis.
Ne kiekvienas norintis gali priskirti sau liūto, erelio ar meškos simbolį. Seniau tokią privilegiją suteikdavo karaliai, šiandien – Heraldikos komisija ir prezidentas.
Heraldika – šimtametes tradicijas, taisykles, pavadinimus turintis mokslas. Svarbi kiekviena detalė. Herbo atsiradimas gali užtrukti nuo kelių mėnesių iki kelerių metų.
„Atsižvelgiama pirmiausiai į tai, ką reiškia miestelio ar gyvenvietės pavadinimas, kokios yra legendos, ypatinga gyvūnija, augmenija, kokios ypatingos rūšys. Vertinami šie dalykai ir atrandama, kas svarbiausia“, – apie atrankos procesą pasakoja heraldikos ekspertas.
Kalbėdamas apie Lietuvos herbą, A. Každailis akcentuoja, kad jis yra asimetriškas, o figūra yra su įvairiais priedais, pavyzdžiui, kalaviju. Herbas yra ypatingas tuo, kad jo figūra joja į dešinę. Dešinė heraldikoje, pasak eksperto, yra ne toje pačioje pusėje, kaip žiūrint į paveikslą.
„Herbas yra kaip asmuo – jis turi dešinę ir kairę. Todėl Lietuvos herbo Vytis joja teisingai į heraldišką dešinę“, – sako dailininkas A. Každailis.
Plačiau apie herbus ir juose vaizduojamus gyvūnus – laidos „Mūsų gyvūnai“ reportaže.
