Esama duomenų, kad kai kurie žmonės po patirtų rimtų galvos traumų staiga tampa geresni. Šis reiškinys mokslininkus skatina naujai įvertinti galimą smegenų pažeidimų poveikį asmenybei.
Pirmas išsamus tyrimas
Tai, kad smegenų traumos nulemia reikšmingus asmenybės pokyčius, yra žinoma jau seniai. Tačiau daugumoje rašytinių šaltinių kalbama tik apie neigiamą jų poveikį.
Prisiminkime, rašo Ch. Jarrettas, XIX amžiuje Amerikoje nutikusį kraupų incidentą, per kurį geležinkelio darbininkas Phineas Gage`as patyrė sunkią smegenų traumą – geležinė kartis jam pervėrė galvą, tiksliau – smegenų kaktinę skiltį. Anksčiau buvęs sumanus ir išmintingas žmogus po traumos visiškai pasikeitė, tapo agresyvus ir impulsyvus. Jo bičiulių teigimu, tai buvo „nebe tas Gage`as“ (vis dėlto paminėtina, kad vėliau jis su šiomis problemomis susidorojo ir pradėjo naują gyvenimą, įsidarbino vadeliotoju).
Panašių į Gage`o istorijų yra daug. Daugelyje jau šiais laikais paskelbtų ataskaitų, susijusių su sunkius kaktinės skilties pažeidimus išgyvenusių pacientų elgsena, nurodoma, kad po traumos šie pacientai dažnai pasižymi neadekvačia, socialiai nepriimtina, ar net psichopatiška elgsena.
Tačiau, kaip teigiama mokslo žurnale „Neuropsychologia“ neseniai skelbtoje tyrimo medžiagoje, toks neigiamas paveikslas gali atspindėti tik dalį tiesos. Ajovos universiteto (JAV) psichologės Marcie King vadovaujama tyrėjų komanda nustatė, kad 22 iš 97 pacientų, kurie, būdami visiškai sveiki, patyrė neatitaisomą tam tikros galvos smegenų dalies traumą, pasikeitė į teigiamą pusę. 54-ių pacientų situacija pablogėjo, o visiems likusiems jokių asmenybės pasikeitimų apskritai nepastebėta. Šios išvados padarytos tikslingai apklausus traumas patyrusių žmonių artimuosius arba draugus. Jų paprašyta 26 aspektais įvertinti pacientų asmenybės bruožus prieš traumą ir po jos.
Taigi remiantis ankstesniais tyrimais galima daryti prielaidą, kad tam tikrų galvos smegenų regionų pažeidimai žmogaus asmenybę gali paveikti teigiamai. Vis dėlto minėtasis tyrimas yra pirmasis, įvairaus lygio teigiamus asmenybės pokyčius liudijantis jau kur kas platesnei pacientų grupei.
Nederėtų nuvertinti traumų rimtumo
Kaip suprasti? Kodėl po smegenų traumos įvyksta tokių netikėtų pasikeitimų? Tyrėjų aiškinimu, tai, ar bus traumą patyrusiam pacientui nustatyta teigiamų asmenybės pokyčių, ar ne, nepriklauso nei nuo jo lyties, nei nuo amžiaus, nei nuo išsimokslinimo ar protinių gebėjimų. Tai, pasak jų, labiau sietina su tam tikrais „sunkios“ asmenybės bruožais, kaip antai karštakraujiškumu ir kitomis neigiamomis savybėmis, ir konkrečiu smegenų traumos modeliu.
Norėdami šį reiškinį išnagrinėti išsamiau, tyrėjai nuskenavo visų tyrime dalyvavusių pacientų smegenis. Jie nustatė, kad tų pacientų, kuriems ilgainiui išryškėjo teigiamų asmenybės pokyčių, traumos buvo (dažniau negu kitų) susijusios su priekinio smegenų regiono, kuris yra svarbus vertinant kito žmogaus padėtį ir priimant sprendimus, pažeidimais.
Visgi pažymėtina, rašo Ch. Jarrettas, kad tyrimo tikslu taikyti metodai yra labiau žvalgomojo pobūdžio. Tyrimo autoriai taip pat ragina rezultatus kol kas vertinti kritiškai. Pasak jų, šis tyrimas tik padėjo įsitikinti, kad ryšys tarp smegenų pažeidimų ir asmenybės pokyčių iš tiesų egzistuoja. Į klausimą, kurios galvos smegenų dalys sietinos su konkrečiais asmenybės pokyčiais, turėtų būti atsakyta tyrimus tęsiant ateityje.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nors kai kuriems pacientams po smegenų traumų įvykę pokyčiai vertinami kaip teigiami, nereikėtų nuvertinti smegenų traumų rimtumo. Patyrus sunkų galvos smegenų sužalojimą, visiškai pasveikstama labai retai. Net kai pacientas iš pažiūros atrodo sveikas, problemos gali slypėti jo viduje, pavyzdžiui, jam gali sunkiai sektis susidoroti su nauja informacija. Dėl galvos smegenų traumos laikui bėgant gali išsivystyti ir kitų sveikatos sutrikimų, pavyzdžiui, silpnaprotystė (demencija).
Primena lobotomiją
Tai suvokiant, išties sunku patikėti, kad smegenų pažeidimai kartais gali atnešti naudos. Galbūt šis fenomenas neatrodytų toks neįtikėtinas, prisiminus, kad itin retais atvejais, nebesant jokių kitų variantų, smegenų operacija atliekama siekiant pašalinti net ir psichologinio pobūdžio problemas, pavyzdžiui, gydant obsesinio kompulsinio elgesio sindromą.
Tokiomis aplinkybėmis, rašo Ch. Jarrettas, norom nenorom prieš akis iškyla tamsioji psichochirurgijos istorija. Taip ji vadinama dėl pernelyg uolaus kai kurių chirurgų, kaip antai XX a. viduryje JAV dirbusio Walterio Freemano, pomėgio pacientus gelbėti atliekant jiems lobotomiją – intervenciją į galvos smegenų kaktinę skiltį.
Būtent lobotomijos pavyzdys, pasak rašinio autoriaus, gali iš dalies padėti suprasti, kodėl pokyčiai patyrus smegenų traumą retkarčiais išeina į gera. Beje, rašo jis, kai kurios neuronų grandinės, kurias savo objektu laiko ir šiuolaikinė psichochirurgija, yra toje pačioje smegenų dalyje, kuri buvo pažeista M. King tyrime dalyvavusiems pacientams, vėliau pajutusiems pagerėjimą.
Vis dėlto, kad ir kaip patraukliai skambėtų mintis apie teigiamas asmenybės permainas, Ch. Jarrettas pataria nepamiršti, kad mūsų asmenybė yra tai, kas mes esame. Tiek pacientams, tiek jų artimiesiems gali būti sunku priimti įvykusią transformaciją, net jei ji teigiama. Tai, kad po smegenų traumos įmanomi teigiami pokyčiai, rodo, kad smegenų traumos baigtis – kur kas didesnė paslaptis, negu daugelis iš mūsų galėjome įsivaizduoti.
