„Labai džiaugiuosi, kad vis daugiau garsių choreografų: kaip Kirill Simonov, Martynas Rimeikis atvyksta į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą ir stato čia spektaklius. Ne tik kyla spektaklių meninė vertė, bet ir tobulėja Muzikinio teatro baleto trupė“,- pasakojo A.Krasauskaitė.

Ne tik šokėja, bet ir choreografė A.Krasauskaitė neslepia, jog artėjant premjerai labai jaudinasi, nes jaučia didžiulę atsakomybę atlikdama šį vaidmenį.

Ar lengva vieno spektaklio metu perteikti visą Eglės gyvenimą: persikūnyti iš pradžių į naivios mergaitės, o vėliau – į motinos vaidmenį?

Sudėtinga. Reikia būnant jaunai, nepradėti elgtis kaip brandžiai moteriai... Ir dar sudėtinga, nes pati kol kas neturiu vaikų, o spektaklyje tenka tapti mama. Tam tenka įjungti visus aktorinius gabumus.

Vasarą matėme jaunos balerinos Julijos Stankevičiūtės sukurtą Eglę. Kuo išskirtinė bus jūsiškė?

Be abejo, mano Eglė bus visiškai kitokia nei J. Stankevičiūtės. Mūsų ir amžius skiriasi dešimtmečiu... Manau, kiekvienas šokėjas stengiasi kurti nesigręžiodamas, nekopijuodamas. Ir visada savaip.

Gal Eglė taps naivia auka?

Nematau aš Eglės kaip aukos, nors spektaklyje ir nuskamba išdavystės momentas. „Eglės žalčių karalienės“ istorijoje man svarbiausia meilės tema: Žilvino ir Eglės meilės, Eglės ir jos tėvų meilės, Eglės ir jos sesių meilės... Istorijos atomazga nelaiminga, bet man ji vis tiek šviesi ir tyra. Tai tiesiog jautrus kūrinys, išgyventas ir išjaustas choreografo M. Rimeikio.

Nematau aš Eglės kaip aukos, nors spektaklyje ir nuskamba išdavystės momentas.

Anksčiau spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“ kūrėte Eglės motinos vaidmenį. Gal jis padeda geriau suprasti ir Eglės personažą?

Įsijausdavau vaidindama Eglės mamą, nors tai ir epizodinis vaidmuo. Tarp Julijos ir manęs buvo užsimezgęs ryšys – labai tikras, šiltas. Scenoje, kurioje Eglė palieka tėvų namus, man byrėjo ašaros pirmosios premjeros metu. Ir muzika paveiki, ir choreografinis sudėliojimas...

Kodėl pasaka apie Žilviną ir Eglę iki šiol vilioja įvairių meno sričių kūrėjus?

„Eglė žalčių karalienė“ puikiai iliustruoja seną posakį – „tikra meilė visada nelaiminga“. Ši istorija turi savą mistinį kodą, kurį bando įminti skirtingų laikmečių kūrėjai. Nežinau to kodo, bet jis yra. Juo užkoduota didžiulė meilė, kurią pražudo skirtingų pasaulių susidūrimas.

Ar M. Rimeikis – reiklus kūrėjas?

Reiklus, smulkmeniškas, preciziškas ir kartu – labai gili, jautri asmenybė. Įdomu su juo dirbti, nes šokėją jis tiesiog „išgręžia“, išreikalauja visų jėgų. Labiausiai imponuoja gilus, nepaviršutiniškas choreografo požiūris į savo darbą. Matosi, kad į „Eglę žalčių karalienę“ jis sudėjo visą sielą.

Ar šiame spektaklyje tobulėjote kaip šokėja?

Labai. Man asmeniškai šokti šiame spektaklyje – didelis iššūkis. Dar turiu labai toli „nueiti“, kad pasiekčiau to, ko pati iš savęs tikiuosi. Prieš šią premjerą labai jaudinuosi. Nemiegu naktimis. Arba sapnuoju, kad išeinu į sceną ir nieko neatsimenu. Prabundu naktį ir kartoju mintyse choreografinį „tekstą“. Viską permąstau ir suprantu, kuriose spektaklio dalyse dar turiu patobulėti. Pirmadienį Klaipėdon atvyksta M. Rimeikis – ir aš jaudinuosi.

Viską permąstau ir suprantu, kuriose spektaklio dalyse dar turiu patobulėti.

Ar Eduardo Balsio muzika padeda atskleisti Eglės personažą?

Eglės vaidmuo – muzikos ir choreografijos simbiozė. E. Balsio muzika man patinka, jos mielai klausau. Ir man ji padeda kurti vaidmenį, nes yra bekraštė ir labai išraiškinga. Joje girdimi lietuvių liaudies motyvai, ir man tai labai gražu.

KVMT sukūrėte daug pagrindinių vaidmenų: Žizel, Liucę iš spektaklio „Altorių šešėly“... Kokią poziciją šioje gretoje užims Eglė?

Visi vaidmenys mano širdyje turi savo lentynėles ir tarp jų nėra svarbesnio ar svarbiausio. Kuo Eglės vaidmuo išskirtinis? Jaučiuosi taip, lyg artėčiau prie svarbaus starto ir negaliu sau leisti klaidos. Kas buvo mano gyvenimo vaidmuo, galėsiu atsakyti po dešimties metų, bet Eglės vaidmuo – tikrai didelis ir galingas.

Ar lengva vaidinti įsimylėjėlius su scenos partneriu Mantu Černecku?

Su Mantu kartu šokame gana seniai. Daugelyje spektaklių esame „suporuoti“. Labai juo pasitikiu, gerbiu ir myliu. Esame patyrę įvairių situacijų scenoje, tad suprantame vienas kitą be žodžių. Man nesunku vaidinti su Mantu, nes turime ryšį ir „nesceniniame“ gyvenime. Esu verkusi ant jo peties ir taip pat ne kartą esu išklausiusi jį. Gerai pažįstame vienas kitą, tad su juo – nors į karą... Bet ir scenoje reikia nemažiau pasitikėjimo.

Pagrindiniai naujojo spektaklio veikėjai – dinozaurai po sceną vaikšto madingai „sulinkę“, dėvėdami sportinius kombinezonus. Be to, jie važinėja riedžiais, demonstruoja gatvės šokius ir hiphopą. Ir nors labai primena atsipalaidavusius Žemės gyventojus, šie dinozaurai savo laimingas dienas ramiai leidžia Marse.  Kol vieną dieną jų įprastą ramybę sujaukia maža, paslaptingu būdu svetimoje planetoje atsidūrusi mergaitė...

Mergaitės vaidmenį spektaklyje „Tikroji dinozaurų istorija“ pasikeisdamos kuria dvi Beatos Molytės šokio mokyklos jaunosios balerinos – Barbora Aleksandrovaitė ir Uršulė Gaurilovaitė. Dinozaurus ne tik judesiu, bet ir veido mimika įtaigiai vaidina Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės nariai Simonas Laukaitis, Darius Berulis, Aurelijus Liškauskas, Paulius Jonikas, Albertas Švelginas, Taurūnas Baužas, Kristina Gudelytė, Indrė Petrulytė, Viktorija Galvanauskienė, Arletė Montvilaitė.

„Tikroji dinozaurų istorija“ yra ne pabaiga, bet kažko naujo ir gražaus pradžia. Žmonės patiria įvairiausių jausmų, kuriuos galbūt sudėtinga suprasti dinozaurams, tačiau Žemės gyventojams juos išgyventi būtina“, – tvirtina vieną iš dinozaurų premjeroje vaidinantis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis choreografas A. Liškauskas. 

Nuotaikingos premjeros idėjos autorė – choreografė Aušra Krasauskaitė, kompozitorius – Kristijonas Lučinskas, dramaturgė – Samanta Pinaitytė, spektaklio kostiumų ir scenografijos autorė – Liuka Songailaitė, šviesų dailininkas – Justas Butkus, garso ir vaizdo režisierius – Jonas Raudonius.

„Spektaklis optimistinis, žaismingas, spalvingas ir atitinkantis laikmečio dvasią. Ir mažų, ir suaugusiųjų jis buvo puikiai sutiktas. Spektaklio metu girdėjau vaikus tyliai klausinėjant, ar tai, ką jie mato scenoje, vyksta iš tiesų“, – sveikindama trupę su sėkmingai išlaikytu publikos egzaminu kalbėjo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.

„Tikroji dinozaurų istorija“ kviečia visus išlaisvinti savyje vidinį vaiką. Vaikams tai padaryti lengviau, suaugusiems – sudėtingiau. Tačiau tai būtina. Tegyvuoja fantazija“, – akcentuoja spektaklio sumanytoja choreografė A. Krasauskaitė.

Bilietai į du pirmuosius premjerinius spektaklius buvo išpirkti dar prieš mėnesį, tačiau mažuosius Muzikinio teatro gerbėjus raginame nenusiminti ir skubėti įsigyti paskutinių bilietų į kovo 16 d. rodomą „Tikrosios dinozaurų istorijos“ spektaklį. Be to, naujasis pastatymas jau artimiausiu metu pradės keliauti po Vakarų Lietuvos regioną, aplankydamas ne tik miestų, bet ir mažesnių gyvenviečių vaikus.

„Tikroji dinozaurų istorija“ pasakos apie mažų ir suaugusių pamirštamą ar net slepiamą vidinį vaiką, kuris nebijo svajoti. „Mes pamirštame ir kartais net bijome svajoti, įsivaizduoti. Bet juk taip ir gimsta didžiausi tikslai, kurie veda mus į priekį“, - tikina dramaturgė S. Pinaitytė.

Esate aktorė, projektų autorė. Ar tai pirmoji Jūsų literatūrinė medžiaga scenai?

Dramaturge esu pirmą kartą. Iki šio spektaklio tekdavo įkūnyti vaidmenis scenoje, o šįkart iššūkis kitoks - matyti spektaklio visumą, būti ir kūrėja, ir stebėtoja.

Kaip gimė dramaturgija šokio spektakliui „Tikroji dinozaurų istorija“?

Susitikom su būsimo spektaklio choreografe A. Krasauskaite. Tai ji man papasakojo apie dinozaurus ir mažą mergaitę, planetas ir atstumus, kurių mūsų protai negali suvokti, nurodė tam tikrus būsimos istorijos siužetinius taškus ir  paprašė, kad tai užrašyčiau. Ilgai kalbėjomės, diskutavom, ir po truputį ėmė ryškėti „Tikroji dinozaurų istorija“.

Kodėl būtent dinozaurai nusipelnė tokio dėmesio?

Todėl, kad mes su A. Krasauskaite netikim, jog jie išnyko. Nuolatinis mūsų visuomenės bėgimas į priekį neleidžia nei akimirkai stabtelti ir pasvajoti. Mes augame, o mūsų vidinis vaikas po truputį nyksta. Pamirštame ir kartais net bijome svajoti, įsivaizduoti. Bet juk taip ir gimsta didžiausi tikslai, kurie veda mus į priekį.

Džiaugiuosi gavusi progą padirbėti su tokia talentinga menininke kaip Aušra, kuri kupina idėjų, nesibaigiančio entuziazmo ir atsidavimo savo kuriamam spektakliui. Joje gali įžvelgti ne tik tvirtąją Karmen, bet ir už pasitikėjimo savimi fasado tūnančią mažą mergaitę, vis dar tikinčią dinozaurais...

Kokią slaptą žinią nešate vaikams ir suaugusiems?

Spektaklyje primenamos žmogiškosios vertybės. Vienas su kitu bendraujame telefonais, socialinių medijų pagalba, bet vis rečiau užmezgame gyvą kontaktą. O kartais užtektų stabtelti ir pažvelgti artimui į akis. Spektaklio situacijos primins patarlę „draugą nelaimėję pažinsi“ ir leis suprasti, kokia svarbi yra šeima.

Negi iš tiesų žmogiškosios vertybės mūsų pasaulyje nyksta tarsi dinozaurai?

Svarbiausia, kad tos vertybės neišnyktų visiškai. Kiekvienas spektaklis pasakoja istoriją, o kiekviena istorija kuriama ne šiaip sau. Pasakodami kažką savo draugui, bandome pasiekti, kad tai jį paveiktų. Gal nuliūdintų, jei pasakočiau istoriją apie benamį šunį, gal pralinksmintų, jei pasakočiau, kaip vaikystėje įkritau į upelį. Taip ir šiuo spektakliu siekiama papasakoti istoriją, kuri padės žiūrovams atrasti juose giliai slypintį vaiką.

„Tikroji dinozaurų istorija“ – šokio spektaklis. Ar scenoje nepasigesite žodžių?

Kartais žodžių net ir realiame gyvenime susikalbėjimui nereikia. O mūsų spektaklyje istorija kuriama ne tik šokiu, akrobatika ir vaidyba, bet ir žaisminga bei šmaikščia kompozitoriaus Kristijono Lučinsko muzika. Pažadu, kad žodžių tikrai nepritrūks.

Premjeros laukiate sulaikiusi kvapą, kaip ir mes visi. O ar teko buvoti repeticijose?

Teko dalyvauti repeticijose, ir ne kartą. Smagu stebėti, kaip  ryškėja siužetinė linija ir tuo pačiu didėja atstumas tarp vaidmens ir šokėjo savasties. Kiekvienas, nors ir menkas, pasiūlymas būna kruopščiai apgalvotas, išbandytas ir tik tada perkeliamas į sceną, o tai rodo visos komandos atsidavimą. Tikiuosi, kad spektaklis pažadins žiūrovų vaizduotę, kad kiekvienas jame atras kažką sau artima.

Pastarieji metai A.Krasauskaitei buvo itin turiningi: Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ji sukūrė pagrindinį vaidmenį Donato Bakėjaus ir Manto Černecko šokio spektaklyje „Žizel“, tame pat teatre sukūrė choreografiją ambicingam šokio spektakliui „Karmen“. Be to, A.Krasauskaitė kuria vaidmenis Klaipėdoje sėkmingai veikiančio šiuolaikinio šokio teatro „Padi Dapi Fish“ spektakliuose ir su jais keliauja po įvairias šalis. O jos kūrybinę veiklą papildo pedagoginė: dėsto aktorinio meistriškumo studentams Klaipėdos universitete. Balandis – puikus metas susipažinti su šios choreografės kūryba: Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre bus galima pamatyti ne tik „Karmen“, bet ir Tarptautinei šokio dienai skirtą, iš miniatiūrų sudarytą jos kūrybos vakarą „Laukimai“.

– Regis, šie metai – tavo. Ar pati tai jauti?

– Yra toks momentėlis. Aš – aktyvus žmogus. Šiame Vakarų Lietuvos regione manęs šiais metais tikrai daug. Šoku ir šokio teatre „Padi Dapi Fish“, ir Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, dėstau Klaipėdos universiteto Menų akademijoje, be to, labai stengiuosi priimti ir kitus pasiūlymus – imuosi visko, kol galiu. Man labai įdomu ir kurti choreografiją, ir pačiai šokti, žavi ir man gana nauja pedagoginė veikla.

– Tavo santykiai su šokiu labai įvairialypiai: Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje mokeisi baleto, tačiau šoki ir šiuolaikinio šokio spektakliuose, teko skaityti, kad ir su liaudies šokiu yra tekę susidurti, o šiuo metu dar dėstai judesį aktorinio meistriškumo studentams. Neretai šios šokio šakos neranda bendros kalbos. Kaip tau pavyksta visa tai suderinti savyje?

– Manyje šios skirtingos šokio rūšys niekada nesipyko. Žinoma, sulaukiu komentarų, kad turėčiau išsigryninti. Tačiau man pačiai tai niekada netrukdė. Matau vien tik pranašumus. Taip, mano kaip šokėjos identitetas nėra išgrynintas: nesu nei gryna balerina, nei vien šiuolaikinio šokio šokėja. Esu tarpinis variantas. Scenoje tenka pačiai su savimi padirbėti. Na, pavyzdžiui, šokant choreografės Agnijos Šeiko spektakliuose tenka padirbėti, kad iš manęs nelįstų gulbės, nes būna visaip. Tačiau choreografai puikiai geba pritaikyti atlikėjo savybes savo spektakliams.

Jei spektaklį kuria sąmoningas choreografas, jam pavyksta atskleisti reikiamas šokėjo savybes.

Man labai didelę įtaką padarė šiuo metu Belgijoje gyvenanti lietuvių šokėja ir choreografė Rasa Alksnytė. Ji kelioms savaitėms buvo atvykusi pas mus prieš kokius aštuonerius metus. Per tą trumpą laiką ji labai pakeitė mano mąstymą ir padėjo suprasti, kad stiprybės reikia ieškoti savyje, kad neverta mėginti kažko kopijuoti ar atkartoti.

Jei spektaklį kuria sąmoningas choreografas, jam pavyksta atskleisti reikiamas šokėjo savybes.

– Šiuo metu pati mėgini būti ta sąmoninga choreografe?

– Klaipėdos muzikiniame teatre man tenka dirbti su labai skirtingas patirtis turinčių šokėjų trupe. Todėl siekiu maksimaliai atsižvelgti į žmonių, su kuriais dirbu, galimybes ir kartu neišduoti savojo braižo. Kurdama siekiu atrasti atlikėjams labiausiai tinkantį variantą.

– O kaip gimė tavo „Karmen“ variantas? Beatos Molytės įkūnijama Karmen scenoje visai neprimena klasikinio įvaizdžio: vaikšto susikišusi rankas į kelnių kišenes ir atrodo, kad viliojimas jai rūpi mažiausiai.

– Su visa pagarba klasikiniam moteriškumui, neslėpsiu, kad man labai patinka Margaret Thatcher tipo moterys. Man regis, šiais laikais visuomenėje yra laviruojama taip švarkuotų ir margus sijonus dėvinčių moterų. Žiniasklaidoje eskaluojamas moteriškumo klausimas pabrėžiant, kokia moteris turėtų būti, kaip ji turėtų elgtis, kad patiktų vyrams. O man patinka prezidentės. Man patinka moterų protas, kai vyrai žavisi moters asmenybe, jos išmintimi. Man patinka moterys, kurios geba prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, nieko nelaukiančios ir neprašančios, nemanipuliuojančios savo silpnybėmis ir moterišku lepumu.

– Tavo spektaklyje labai svarbus vaidmuo atitenka ir vienam konkrečiam vyrui – Karmen istorija scenoje yra pasakojama dirigento.

– Ši idėja gimė atsispyrus nuo legendos, kuri teigia, kad operos „Karmen“ kompozitorius Georges Bizet buvo įsimylėjęs vyresnę moterį, kuri jį atstūmė viešai pažemindama, ir taip gimė nemarusis kūrinys. Todėl ir mano spektaklyje Karmen pasirodo tarsi mitinė būtybė, kuri gal buvo, o gal jos ir nebuvo. Pabaigoje ji miršta, tačiau vis vien pasirodo ant dirigento pakylos, nes jos neįmanoma nužudyti: ji gyvens muzikoje, šokyje, atmintyje. Kad ir kokia banali meilės trikampio istorija būtų, ji vis viena išlieka nemari.

– „Karmen“ – tavo stambios formos kūrinio debiutas. Koks jausmas?

– Taip susiklostė, kad spektakliui sukurti turėjau tik tris savaites. Tačiau turėjau labai tikslią viziją, ką noriu sukurti ir išreikšti scenoje. Labiausiai nerimą kėlė, kaip pavyks į vieną visumą sutelkti šokėjus, orkestrą ir vizualinius sprendimus, bet, regis, pavyko.

– Už šį spektaklį tau buvo įteiktas Auksinis scenos kryžius, tad atrodo, kad pavyko. Ar tau svarbus šis įvertinimas?

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesvarbus, kad ne dėl kryžių dirbu. Žinau, kad taip sakoma, bet man atrodo, kad tai maivymasis. Aišku, kad svarbus. Be galo džiaugiuosi, kad mane pastebėjo ir įvertino.

– Kaip tu įsivaizduoji, ką apdovanojimas gali ar negali pakeisti kūrėjo gyvenime?

– Jei pasirinktas tinkamas kelias, tuomet negali sustabdyti kūrėjo. Jei troškimas kyla iš vidaus, tos energijos negali nei sustiprinti, nei užgesinti. Tikiu, kad ji tiesiog egzistuoja. Kaip sakoma, jei gali nešokti, tai ir nešok. Bet jei negali, tai niekas nesustabdys.

– O kodėl tu negali nešokti?

– Nes aš to trokštu. Man labai patinka scenoje susikurianti paralelinė realybė. Kasdienybėje gyventi iš principo man nelabai įdomu. Čia tokia mano asmeninė filosofija. Kasdieniame gyvenime nuolat pasiekiu tam tikrą neįdomumo tašką, kai kyla klausimas: na, ir kas? Viskas atsiremia į pilkumą ir nuobodulį. O buvimas scenoje ir kūryba man leidžia iš viso to išsivaduoti, ten randu visus atsakymus. Man labai patinka tas būvis. Scenos realybėje nėra mirtingumo ir materialių matų bei begalinių, bereikšmių klausimų. Viso to ten tiesiog nėra. Man tai kitas pasaulis.

Man lengviau šokti nei kalbėti…

Balandžio mėnesio žurnalas jau mieste! Ieškokite Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Utenoje, Tauragėje, Druskininkuose ir Marijampolėje - baruose, kavinėse, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse.

A. Krasauskaitės režisuotas spektaklis „Karmen“ šokio kūrėjai pelnė aukščiausią Lietuvos teatro apdovanojimą. Šiemet jai skirtas „Auksinis scenos kryžius“ kategorijoje „Jaunojo menininko debiutas“ – už šokio spektaklio „Karmen“ choreografiją (pagal „Karmen siuitą“, kompozitoriai Georges Bizet ir Rodionas Ščedrinas). Choreografija šokio spektakliui "Karmen" A.Krasauskaitei šiemet atnešė ir „Padėkos kaukę“ – jai skirta "Metų choreografo" nominacija.

Šokis „Aušrišku“ stiliumi

Šokėjai – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė bei A. Krasauskaitės mokinė Tėja Daujotaitė. Šokio vakaras su simboliniu bilieto dovana Klaipėdai ir klaipėdiečiams bei noras pasidalinti, padėti atrasti kūrėjus valdančią magiškąją šokio jėgą.

„Be galo noriu pasidalinti savo gyvenimą ir kūrybą užpildančiu šokiu su žmonėmis. Atskleisti kaip tai gražu, natūralu ir nenusakoma. Nuo 10 m. mokiausi baleto Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriuje, tad būdama 30-ies metų galiu konstatuoti, jog šokis mano gyvenimo didžioji dalis jau 20 metų“, – sakė A. Krasauskaitė.

Daug įstabių vaidmenų Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sukūrusi baleto šokėja bei šio teatro choreografė A. Krasauskaitė dėkinga visai baleto šokėjų trupei noriai atsišaukusiai į jos kūrybinį sumanymą bei sielos „šauksmą“. Kolegos negaili nei laiko, nei energijos, dirba siekdami paties geriausio rezultato.

A. Krasauskaitė pasakoja, jog miniatūrų vakaras pasižymės „Aušriškuoju“ arba jos asmeniniu stiliumi, kurio neįmanoma perteikti ar įsprausti į rėmus. Tai Aušros muzikos ir gyvenimo pajautimas išreikštas šokiu.

Lyg drugeliai į liepsną

Pasakoti apie miniatiūrų vakaro pavadinimo „Laukimai“ kilmę baleto šokėja pradeda nuo to ko nelaukia nė vienas jos kolega ir ji pati. Su baleto šokėjų karjera atsisveikinama dar net nesulaukus 40 metų.

„Šis likimas neišvengiamas, bet visada skausmingas. Man pačiai iki „pensijos“ liko 8 metai. Neseniai keletą šokėjų-kolegų išlydėjome į „poilsį“... Kai kam šokis – tai atsisveikinimas su tuo, kuo tu gyvenai ilgą laiką... Šokėjų profesija – tarsi drugelių skridimas į viliojančią liepsną... Nusvilimas „šokio ugnyje“ neišvengiamas, bet nuolat atsiranda naujų šokėjų ir vyksta nenumaldoma šokėjų kaita... Ir gerai, kad jų yra ir meilė šokiui niekada nesibaigia“, – su liūdesiu, tačiau užtikrintumu konstatavo A. Krasauskaitė.

Laukimas mus valdo net tada, kai to nepripažįstame: laukiame ryto, spektaklio, atostogų, vaikų gimimo... Gyvenimas čia ir dabar paskęsta nuolatiniame bėgime bei nevalingame vyksme, laukime kažko... „Man kartais kyla egzistencinis klausimas: „ar įmanoma pajusti tą – čia ir dabar – jei tu ne jogas gebantis giliai medituoti?“. Mūsų gyvenime daug mistikos. Prie kurios priskirčiau ir šokį. Šokis scenoje vyksta tik čia ir dabar. Šokėjas nejaučia laiko tėkmės, išnyksta realybėje. Ir to, deja, neįmanoma pakartoti. Šokyje nėra matematinio tikslumo, t.y. pakartojimo. Į aplinką paskleistos emocijos ar energijos nusiųstos žiūrovui – taip pat nepakartosi. Tad tiek šokėjai, tiek žiūrovai nuolatiniame viltingame laukime...“, – savo sielos gelmes atvėrė A. Krasauskaitė.

Iš laukimo, kaip natūralios šokėjo būsenos, gimė ir įstabi fotografo Vidmanto Kirklio užfiksuotų akimirkų fotosesija „Laukimai“.

Šokio pasaulis

Choreografei ir šokėjai sudėtinga įvardinti kas yra šokis ir kodėl jis taip masina ne tik atlikėjus, bet paliečia jautriausias žiūrovų sielos gelmes. „Šokyje nėra verbalikos, tik nuostabi lydinti muzika... Šokėjams šokis suteikia paralelinę realybę, persikūnijimą. Žengi ir tu jau „atsirišęs“ nuo žemiškų momentų... Tu kitoje erdvėje, kur kiti matai...“, – pasakojo A. Krasauskaitė.

Šokis, anot A. Krasauskaitės, gebėjimas judesiu, išraiškingumu perduoti emocijos jėgą žiūrovams. „Tu pats tai išgyveni, įsigyveni ir perduodi žiūrovui tarsi užkoduotą po salę pasklindančią elektros iškrovą. Žiūrovui belieka tai priimti arba ne. Dažniausiai „perdavimas“ įvyksta ir mes, šokėjai, esame labai laimingi. Ir laukiame žiūrovų grįžtančių, kad apsikeitimas „energija“ įvyktų vėl. Tai gražiausia mūsų darbo kulminacija. Aš vertinu net žiūrovus sakančius, jog „nesupratau spektaklio siužeto, tačiau mane tai taip sujaudino – verkiau, juokiausi...“ Šokėjo džiaugsmas suteikti emociją ir sulaukti grįžtamojo ryšio“, – sakė kūrėja.

Šokėjus ir jų gyvenimo būdą sudėtinga suprasti. Čia viskas kitaip: darbe sekmadieniais, laisvadieniai – pirmadieniais. Į darbą skuba anksti ryte bei 18 val. vakaro, kai dauguma žmonių priešingai – vakarop traukia namo. „Šokėjų darbe nėra logikos, išskaičiavimo... Baletą šokėjai myli be jokio išskaičiavimo: materialistams ši profesija netinka, tik lengvai „pamišusiems“ dėl kūrybos“, – juokavo A. Krasauskaitė.

A. Krasauskaitės dosjė:

Sukurti vaidmenys:

Karmen - "Karmen" (premjera 2017)

Žizel - "Žizel" (premjera 2017)

Ožka – sesė - "Ten, kur gyvena pabaisos" (premjera 2016)

Pelė I - "Makaronų opera" (premjera 2014)

Liucė - "Altorių šešėly" (premjera 2014)

Vėlė - "Veronika" (premjera 2009)

Šokėja - "Vienos kraujas" (premjera 2008)

Kancleris Beūsis (sloguojantis aktorius)  - "Bulvinė pasaka" (premjera 2007)

Sukurti spektakliai:

Režisierė ir choreografė - Karmen (2017 m.)

Judesio konsultantė - Pasaka be pavadinimo (2016 m.)

Choreografo asistentė - Altorių šešėly (2014 m.)

Geriausiu Klaipėdos "Metų spektakliu" tapo ir "Padėkos kauke" buvo įvertinta Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera "Į švyturį" (kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, libreto autorė Gabrielė Labanauskaitė, režisierė Loreta Vaskova, muzikos vadovas ir dirigentas Vytautas Valys, videoprojekcijų autorius Dmitrijus Sobolevas, scenografė ir kostiumų dailininkė Olga Nikitina).

"Metų choreografo" nominacijoje "Padėkos kaukę" pelnė Aušra Krasauskaitė už choreografiją šokio spektakliui "Karmen" Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

"Padėkos kaukė" už nuopelnus teatro menui įteikta maestro Stasiui Domarkui, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dirigentui ir ilgamečiam vadovui.

Apdovanojimų ceremonija surengta Klaipėdos dramos teatre.

Pretendentus į "Padėkos kaukes" siūlė miesto kultūros institucijos, kūrybinės sąjungos, nevyriausybinės organizacijos ir pavieniai asmenys. Klaipėdos kultūros skyrius šiemet sulaukė 42 pasiūlymų, kurių taip pat pateikė ir teatro ekspertų komisija, pirmiausia išrinkusi 14 nominantų penkiose nominacijose, o iš jų – ir tris laimėtojus.

"Padėkos kaukės" – ypatingos pagarbos ir dėkingumo ženklai Klaipėdos teatralams. Kaip numatyta šio apdovanojimo nuostatuose, kasmet skiriamos ne daugiau kaip trys "Padėkos kaukės".

Kaip paveikslas įrėminta "Padėkos kaukė" – įspūdinga juvelyrikos meno miniatiūra iš sidabro, papuošta auksu ir brangakmeniais, yra specialus apdovanojimas, kuriuo įvertinami Klaipėdoje kuriančių teatralų pasiekimai bei reikšmingiausi metų darbai, tapę teatrinio gyvenimo įvykiais.

2005-aisiais šį apdovanojimą įsteigė Klaipėdos miesto savivaldybė ir Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyrius. Nuo 2012 m. apdovanojimą skiria Klaipėdos miesto savivaldybės administracija. Nuo 2006-ųjų jau įteiktos 34 "Padėkos kaukės".

Tarp apdovanotųjų ir Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre kurianti choreografė Aušra Krasauskaitė bei dažnai scenografiją statyti kviečiama Renata Valčik.

Georges Bizet opera „Karmen“ Klaipėdos muzikiniame teatre jau statyta, tačiau šįkart, rugpjūčio 11 d. Palangos koncertų salėje, skambės ypatinga „Karmen“ versija. Spektaklio choreografė Aušra Krasauskaitė į bene dažniausiai pasaulyje statomą operą ir nemarų Karmen mitą kvies pažvelgti kitaip – pristatys G. Bizet-R.Ščedrino baletą „Karmen siuita“.

„Gana ilgą laiką vis klausiausi ir klausiausi Bizet-Scedrino „Karmen siuitos“. Ši muzika man be galo patinka – ji gyva, momentais sunki, su tragizmo, melancholijos, aistros prieskoniais. Taip pat perskaičiau istoriją apie kompozitoriaus G.Bizet meilę vyresnei moteriai, kuri jį paniekino ir atstūmė. Daroma prielaida, kad taip atsirado opera „Karmen“ – destruktyvi meilė be atsako įkvėpė kompozitorių. Tai mane labai sudomino – pati kančios tema, kai ji transformuojasi į materiją, šiuo atveju, muziką“, - pasakoja „Karmen“ choreografė A. Krasauskaitė.

Kitas „Muzikinio rugpjūčio pajūryje“ akcentas - „Ispaniškoji sarsuela“. Sarsuela (isp. zarzuela) – tai plačiai paplitęs ispanų nacionalinis muzikinis draminis žanras, sujungiantis muziką, dramą ir šokį. Pavergęs daugybę menininkų, šis šarmingas žanras išsiskiria turiningais, įmantriais ir sąmojingais dialogais bei nepaprasta muzikos įvairove. Klaipėdos muzikiniame teatre „Ispaniškąją sarsuelą“ kuriantys operos solistas Vladmiras Prudnikovas ir choreografas Mantas Černeckas rugpjūčio 12 d., 20 val. pajusti ispanišką dvasią žiūrovus kviečia į Klaipėdos laikrodžių muziejaus kiemelį.

„Teko daug važinėti po Ispaniją, girdėjau, kad yra tokie sarsuelų teatrai, bet jų nedaug. Kilo idėja paimti ištraukas iš daugelio sarsuelų ir sujungti į vieną. Iš trisdešimties ar keturiasdešimties sarsuelų išrinkau tai, kas man artima“, - apie „Ispaniškąją sarsuelą“ pasakoja režisierius, operos solistas V. Prudnikovas.

Muzikos gurmanus Klaipėdoje sukvies vienos ryškiausių lietuvių operos solisčių Violetos Urmanos ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro koncertas. Lietuvių operos primadona, dainuojanti ryškiausiose pasaulio scenose, Klaipėdoje pristatys gražiausius garsaus vokiečių kompozitoriaus Richardo Wagnerio kūrinius. Žymint kompozitoriaus 180 metų apsilankymo Klaipėdoje sukaktį, koncerto metu skambės ištraukos iš žinomiausių R. Wagnerio operų. Gros Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras, diriguojamas Vladimiro Ponkino. Išskirtinis V. Urmanos koncertas rugpjūčio 15 d., 19 val., Klaipėdos dramos teatre.

Jubiliejiniame Gala koncerte skambėsiantys kūriniai leis prisiminti trisdešimt Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gyvavimo metų – legendomis tapusius spektaklius ir šiame teatre žvaigždėmis iškilusius atlikėjus.

Nuo pirmosios teatro premjeros – 1988 m. A. Žigaitytės operos „Mažvydas“ iki G. Kuprevičiaus „Prūsų“, G. Verdi „Traviatos“, G. Rossini „Sevilijos kirpėjo“ ir daugelio kitų miesto muzikos mylėtojų pamėgtų kūrinių.

Scenoje pasirodys visų teatro meno kolektyvų nariai, prie jų prisijungs Klaipėdos muzikiniame teatre dirbę šiandien visoje Lietuvoje žymūs atlikėjai – Virgilijus Noreika, Vladimiras Prudnikovas, Vytautas Juozapaits bei šiuo metu JAV dirbanti operos solistė Nida Grigalavičiūtė, taip pat Deividas Norvilas ir Edmundas Kučinskas. Gala koncertas - rugpjūčio 19 d., 19:00 Klaipėdos muzikiniame teatre.

Spektaklio sumanytoja ir choreografė Aušra Krasauskaitė, kalbėdama apie būsimą spektaklį, patarė jo žiūrovams per daug nesusitelkti į siužetą, o prasmės atodangų ieškoti gaivališkoje jo energijoje.

Užbūrė nuo vaikystės

– Aušra, kaip jums kilo šio spektaklio idėja?

– Gana ilgai vis klausiausi ir klausiausi Bizet-Ščedrino „Karmen siuitos“. Ši muzika man be galo patinka – ji gyva, kai kuriose vietose sunki, su tragizmo, melancholijos, aistros prieskoniais. Taip pat perskaičiau istoriją apie kompozitoriaus G.Bizet meilę vyresnei moteriai, kuri jį paniekino ir atstūmė. Daroma prielaida, kad po to atsirado jo opera „Karmen“ – destruktyvi meilė be atsako įkvėpė kompozitorių. Mane labai sudomino pati kančios tema, kai ji transformuojasi į materiją, šiuo atveju – į muziką.

Taip pat vis girdėjau klausimus „kada kažką statysi?”, „kodėl dar nestatai?”, „jau daryk” –  ir kažkaip vieną dieną teatro vyriausiam choreografui pasakiau: „Noriu. Labai noriu statyti „Karmen“.

– Ar lengvai ši idėja rado pripažinimą ir palaikymą teatre?

– Manau, kad tikrasis atsakymas ateis po premjeros. Bet taip – palaikančiųjų ir pritariančiųjų tikrai buvo ir yra. Gal šiek tiek abejonių kėlė idėja, kad čia Karmen – be rožių ir raudonų sijonų. Jaučiu trupės palaikymą, vadovų pagalbą ir palaikymą. Taip pat be įkalbinėjimų prie trupės prisijungė artistai iš Vilniaus ir Kauno. Esu labai dėkinga visiems teatro padaliniams. Jaučiu, kad nesu viena.

– Kodėl „Karmen“? Kada pati susipažinote su šia veikėja, kuo ji jums įdomi?

– Pirmoji pažintis su Karmen buvo per muziką – išgirdus siuitą. Ne kartą mačiau spektaklį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Vaikystėje eidavau ir eidavau į jį. Jis buvo užburiantis. Pati veikėja man įdomi savo fatališkumu, savo prigimtimi, kuri trykšta į šalis, pavirsdama kuriančia arba griaunančia jėga.

Moteriškumo gaivalas

– Jūsų nuomone, kuo „Karmen“ aktuali šiandien?

– Gal tai ir banaliai nuskambės, bet man visos moterys yra Karmensitos. Tik vienos subtilesnės, kitos labiau išreiškiančios moterišką gaivalą. Šiandien riba tarp moteriškumo ir vyriškumo mažėja. Pasaulyje šiuo metu labai eskaluojama ši tema: moterys piktinasi, kad nebėra vyriškų vyrų, vyrai – jog moterys nebemoka būti moteriškomis ir vis reikalauja teisių. Taip ir gyvename chaotiškame pasaulyje, kur šalia moteriškumą puoselėjančių „dvasingų“ mokyklų vyksta piketai dėl lygių teisių ir pan.

Bet mane vis tiek be galo žavi, kai trapi moteris sėda prie reaktyvinio lėktuvo vairo arba komanduoja ir strateguoja karo lauke, o po to geba moteriškai šyptelėti.

– Kas jums buvo svarbiausia kuriant šį spektaklį, ką norite juo perteikti?

– Atakuoti publiką muzikos jėga ir choreografiniu vyksmu. Parodyti istoriją, kurios pagrindu tampa prie beprotybės vedanti aistra. Taip pat man labai svarbu, kad šokėjai įsigyventų į šią istoriją ir pulsuotų kartu su visomis muzikos vingrybėmis.

– Sakote, kad siekiate į sceną paleisti pirmapradį moteriškumo gaivalą. Tai tarsi ir manifestas. Kokia jums ta energija, su kuo susijusi?

– Pirmiausia ji man susijusi su gyvybe. Su pradu. Tai energija, kurios mes nevaldome. Atėjusi su prigimtimi, kuri priverčia pasaulį suktis. Tai labai abstraktu. Pritrūksta žodžių įvardyti, todėl bandau pasitelkti muziką ir judesį. Matau moterį kaip vertikalę, per kurią teka žemės ir dangaus srovės.

– Gaivališkumas susijęs su spontaniškumu. Kiek spontaniškumo bus scenoje?

– Spontaniškumo nebus. Improvizacijos bus labai minimaliai. Bet tikrai bus netikėtų sprendimų. Noriu, kad truputį liktų sumišimo žiūrovų galvose: kodėl, kaip?..

Įkvepia gyvenimas

– Pagrindinį vaidmenį kuria bene žymiausia uostamiesčio balerina B.Molytė. Ar ilgai svarstėte, kam patikėsite jį? Kodėl Beatai?

– Nebuvo jokių svarstymų dėl Beatos. Iš karto žinojau, kad tai ji. Pirmiausia – ji man patinka kaip artistė. Beata subtili, moteriška, išraiškinga. Taip pat matau ją ne tik scenoje ar repeticijų salėje kaip šokėją, matau kaip moterį – besijuokiančią, pavargusią, melancholiškai sėdinčią prie savo grimo stalo, svajingą ar be galo energingą. Ir visos tos pusės man įdomios, savitos. Beatos viduje daug skirtingų polių. Ji – Karmen.

– Teko girdėti jus vadinant neoklasikinio stiliaus šokėja. O kaip apibūdintumėte save kaip choreografę, režisierę? Kas jus šioje srityje įkvepia ir jums turi įtakos?

– Esu impulsyvus žmogus. Tad ir kūryboje taip pat – šauna mintis dažniausiai staiga ir netikėtai. Taip, apmąstau kas ir kaip, bet kuriu intuityviai. Jaučiu ir matau, ką reikia toliau daryti. Tas matymas vidinis, ne loginis. Mane įkvepia gyvenimas, žmonės. Kartais degančios kito žmogaus akys. Vargeta gatvėje. Linksmos situacijos.

Gal banalu. Tiesiog „filtruoju” gyvenimą ir materializuoju jį scenoje.

Stengiuosi savęs neįvardyti kaip neoklasikinės šokėjos, nenoriu „prisilipdyti” etiketės, nors esu baigusi baleto mokyklą. Man viskas įdomu. Ir visko noriu. Nuo klasikinio iki eksperimentinio šokio.