Policija informavo, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo arba statinių, kuriuose naudojamos ar saugomos pavojingos medžiagos arba kuriuose yra potencialiai pavojingų įrenginių ar vykdoma pavojinga veikla, priežiūros ar naudojimo taisyklių pažeidimo.

Tas, kas pažeidė teisės aktų nustatytas aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo, arba statinių, kuriuose naudojamos ar saugomos pavojingos medžiagos arba kuriuose yra potencialiai pavojingų įrenginių ar vykdoma pavojinga veikla, priežiūros ar naudojimo taisykles, jeigu tai sukėlė pavojų žmogaus gyvybei ar sveikatai arba dėl to galėjo būti padaryta didelė žala orui, žemei, dirvožemiui, vandeniui, gyvūnams, augalams, kitiems gyviesiems organizmams, organinėms ir neorganinėms medžiagoms ar antropogeniniams komponentams arba atsirasti kitų sunkių padarinių bet kuriam iš šių aplinkos elementų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

Taip pat penktadienį mažųjų sostinės gyventojų savivaldybė nerekomenduoja vesti į gaisro taršos zoną patenkančias ikimokyklinio ugdymo įstaigas.

Anot Vilniaus savivaldybės, šios rekomendacijos parengtos atsižvelgus į tai, kad kilusio gaisro dūmai yra toksiški ir gali sukelti neigiamą poveikį sveikatai.

Išplatintame pranešime nurodoma, kad mokyklos, esančios teritorijose, pro kurias sklido gaisro dūmai, šiuo metu yra valomos pagal Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) pateiktas rekomendacijas.

Ketvirtadienį ugdymą nuotoliniu būdu vykdė didžioji dalis savivaldybei pavaldžių mokyklų.

ELTA primena, kad gaisras Panerių gatvėje 56 esančiame automobilių sąvartyne kilo trečiadienio vakarą. PAGD teigimu, pranešimas apie gaisrą gautas 18.32 val. Ugniagesiai informavo, kad atvira liepsna degė apie 5 tūkst. kvadratinių metrų plotas.

Ketvirtadienio rytą, 5.32 val., paskelbta, kad automobilių laužyne kilęs didelis gaisras likviduotas. Įvykio vietoje naktį dirbo apie 60 sostinės ugniagesių.

Ugniagesiams pavyko nuo ugnies apsaugoti tris pastatus, kurie yra sandėliavimo ir pramoninės paskirties, išsaugotas įmonės keltuvas ir metalo smulkintuvas.

Įvykio vietoje visą laiką budėjo medikų ekipažai, taip pat dirbo savivaldybės, policijos, įmonės atstovai, aplinkosaugininkai.

„Vakar naktį pavyko suvaldyti galimą didesnį taršos mastą, nes didelė dalis iš gaisravietės užteršto vandens galėjo patekti į mūsų paviršinių nuotekų tinklus ir iškeliauti į Nerį. Šioje vietoje tikrai operatyvai sudirbo Aplinkos apsaugos departamento specialistai, mūsų paslaugų įmonės, sklendės buvo uždarytos ir tas vanduo neištekėjo iš teritorijos. Jis buvo siurbiamas, kol vyko gaisras ir vėliau išvežamas ir sandėliuojamas kaip jau pavojinga atlieka“, – žurnalistams savivaldybėje ketvirtadienį teigė V. Benkunskas.

Jis taip pat perspėja gyventojus, kad nors oro taršos pavojaus ketvirtadienį nebėra, į gaisro teritoriją patenkančioms įstaigoms ir gyventojams rekomenduojama nusivalyti paviršius dėl kietųjų dalelių.

„Šiai minutei oro taršos pavojaus nebėra, tas debesis nuplaukęs. Bet kokiu atveju, su kietosiomis dalelėmis reikia susitvarkyti. Yra rekomendacija susitvarkyti paviršius šlapio valymo būdu toje teritorijoje tiek gyventojams, tiek įmonėms ar įstaigoms – visiems reikia susitvarkyti paviršius, taip pat tekstile, užuolaidomis ir panašiai, kur galėjo tos dalelės nusėsti“, – sakė V. Benkunskas.

Penktadienį ugdymo įstaigoms rekomenduojama darbą tęsti nuotoliu

Vilniaus miesto meras taip pat atkreipė dėmesį, kad ketvirtadienį darbus toliau gyvai tęsė didesnė dalis iš 40 į gaisro poveikio teritoriją patenkančių darželių.

„Iš 40 darželių dauguma dirbo, bet jų apkrovimas nesiekė 50 proc. Tėvai galėjo atvesti vaikus į darželį, jie galėjo būti priimami, bet jų apkrovimas tikrai buvo nedidelis. O iš 22 mokyklų fiziškai pamokas vykdė tik 5. Visos kitos dirbo nuotoliniu būdu“, – teigė sostinės meras.

V. Benkunskas taip pat pabrėžė, kad oro taršos pavojus praėjęs, tačiau į gaisro poveikio teritoriją patenkančioms ugdymo įstaigoms savivaldybė rekomenduoja darbus nuotoliu tęsti ir penktadienį.

„Rekomendacija dirbti nuotoliniu būdu yra ir rytoj, penktadienį, kai galima susitvarkyti visus darbus su paviršiais, skalbimais, kad tikrai po Velykų atostogų būtų galima saugiai grįžti“, – pabrėžė V. Benkunskas.

„Oro užterštumo pavojaus dabar nėra. Kiekviena įstaiga greituoju būdu gali atlikti higieninius tvarkymo darbus, kur nusivalius paviršius ar tekstilės gaminius, galima grįžti saugiai į klases ir tęsti darbus. Bet tai turi įsivertinti kiekviena mokykla, nes kiekvienas atvejis individualus“, – sakė meras.

V. Benkunskas: pritrūko tarnybų komunikacijos

Meras V. Benkunskas pasigedo visuomenės sveikatos specialistų informavimo apie sostinę ištikusią nelaimę.

„Ko mes tikimės iš tarnybų – kad kiekvienas dirbtų savo darbą ir šitoje vietoje iš tikrųjų jau matėme, kad turime didelės apimties gaisrą, per pirmas, turbūt, 15–20 minučių turėjo išeiti reakcija, kaip žmonėms elgtis, ką žinoti, ko vengti ir panašiai. Ir tą turėjo užtikrinti visuomenės sveikatos specialistai, deja, tokios proaktyvios reakcijos pasigedome, dėl to savo komunikacijos kanalais tiek aš, tiek administracijos direktorius paskelbėm, koks yra debesis šitų kenksmingų dūmų ir ko reikėtų žmonėms, kurie pajus šitų dūmų poveikį ir ką reikėtų daryti“, – sakė V. Benkunskas.

Trečiadienio vakarą meras ir kiti savivaldybės tarnautojai per socialinį tinklą „Facebook“ ir kitas informacijos priemones pranešė gyventojams, kad dėl užterštumo, kurį sukėlė milžiniškas gaisras, negalima būti lauke, reikia užsidaryti langus.

„Tai iš tikrųjų tos reakcijos pritrūko. Nes suprantame, kad nelaimės atveju tinkamai informuoti visuomenę nuraminant, arba suteikiant informaciją, ką reikia daryti, yra labai svarbu“, – sakė sostinės vadovas.

Meras: laužynų miestų centruose turėtų nelikti

Vilniaus miesto meras V. Benkunskas mano, kad tokių laužynų didesnių miestų centruose neturėtų likti.

„Čia reikalingi valiniai sprendimai iš Seimo ir Aplinkos ministerijos, (...) nutraukiant taršos leidimus ir pasakant, kad tokia veikla negali būti“, – sakė V. Benkunskas.

„Tam tikrus žingsnius Aplinkos ministerija yra padariusi, kad nuo kitų metų tie reikalavimai griežtėja, bet vėlgi, jie bus taikomi naujiems subjektams, naujiems verslams, kurie norės įsikurti – jau tada jie automatiškai yra stumiami iš miesto. O tai, kas yra dabar 10–20 metų dirba ir turi leidimus, tai mes turime laukti arba panašių nelaimių arba jų pačių sprendimo “, – sakė meras.

Gaisras lokalizuotas per kelias valandas

Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Civilinės saugos skyriaus viršininko Donato Gurevičiaus teigimu, gaisras buvo lokalizuotas per kelias valandas nuo pranešimo gavimo.

„Bendrasis pagalbos centras pranešimą apie gaisrą vakar gavo apie 18.32 val. Valandos bėgyje buvo artimiausiems gyventojams, esantiems dviejų km spinduliu, išsiųstas perspėjimo pranešimas į mobiliuosius telefonus“, – kalbėjo D. Gurevičius.

„Gaisras buvo lokalizuotas apie 20 val. Lokalizacija reiškia, kad gaisras toliau nebeplinta ir esančių pajėgų pilnai užtenka“, – pridūrė jis.

Šiai minutei oro taršos pavojaus nebėra, tas debesis nuplaukęs. Bet kokiu atveju, su kietosiomis dalelėmis reikia susitvarkyti.

Pasak D. Gurevičiaus, gelbėjimo štabe visą laiką buvo ir kitų pajėgų atstovai: policininkai, medikai, aplinkosaugininkai.

Anot jo, gaisro metu žuvusių ar sužeistųjų nėra. Pasak D. Gurevičiau, piko metu gaisro židinys apėmė apie 1300 kv. metrų.

Perspėjimo pranešimai išsiųsti tik 2 km spinduliu buvusiems gyventojams

Anot D. Gurevičiaus, įspėjamieji pranešimai dėl gaisro buvo išsiųsti tik 2 kilometrų spinduliu nuo gaisro židinio buvusiems gyventojams.

„Buvo priimtas sprendimas, 2 kilometrų spinduliu nuo židinio evakuoti gyventojus. Gal tai nebuvo aiškiai iškomunikuota ir dar dabar žmonės klausia, kodėl to pranešimo negavo. (...) Gelbėjimo darbų vadovų sprendimu artimiausi gyventojai nuo tos vietos buvo informuoti apie grėsmę ir nukreipiami į lt72.lt. Lygiagrečiai stebėjome ir informacinę erdvę, raginome gyventojus užsidaryti langus“, – tikino jis.

Kol kas, pasak D. Gurevičiaus, nėra versijų, kodėl galėjo kilti gaisras.

„Turime tam tikros filmuotos medžiagos, nes dalis įmonės teritorijos buvo filmuojama. Kažkokių versijų, nei patvirtinti, nei atmesti negalima. Pirmiausia, reikia nustatyti gaisro židinį, tą zoną, nuo kurios prasidėjo gaisras“, – aiškino jis.

Teritorijoje, kurioje kilo gaisras, šiuo metu įsikūrusi įmonė UAB „Ruvis“. Bendrovės rinkodaros vadovas B. Šimanskas teigė, kad dėl ko atsitiko gaisras, dar nežino.

„Įdomiausia, kad toje vietoje jokie darbai apskritai nevykdomi“, – delfi.lt kalbėjo įmonės atstovas.

B. Šimanskas neatmetė ir padegimo versijos.

„Viskas po darbo atsitiko. Realiai čia metalo laužo supirktuvė. Automobiliai ar transporto priemonės nėra ardomos. Tai jau išardyti kėbulai. Degimas „nuėjo“ per metalą“, – sakė B. Šimanskas.

2017-ųjų metų liepą Aplinkos ministerija priėmė nutarimą, kuriuo buvo draudžiama į Lietuvą iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) įvežti tuos automobilius, kurie buvo kritiškai apgadinti, o jų detalės pripažintos kaip aplinką teršiančios šiukšlės.

Tačiau šių metų gegužę Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad toks įsakymas yra neteisėtas, o stipriai apgadinti automobiliai vėl gali atvykti į Lietuvą. Prieš keletą metų vykdytas „Geležinių spąstų“ eksperimentas įrodė, kad automobiliai, kurių kėbulo struktūra pažeista kritiškai, nėra saugūs net ir po kokybiško remonto. Šios idėjos autorius R. Gabartas vis dar puikiai prisimena, kodėl šis projektas buvo sukurtas ir kodėl jis aktualus šiandien.

– Kaip ir kodėl sugalvojote, kad reikia tokio projekto?

– Saugaus eismo temomis domėjausi beveik visą savo žurnalistinę karjerą, kuri jau artėja prie trisdešimties metų, ir atsakymo, kodėl Lietuvoje žūsta dvigubai daugiau žmonių nei Europoje, iš principo niekur nerasdavau. Narstant Kelių policijos kriminalines suvestines, jų nurodomos priežastys dažniausiai dvi: vairavo neblaivus arba viršijo saugų greitį.

Bet, analizuojant giliau, kiek iš tikrųjų tų neblaivių, paaiškėja, kad vos 7–8 proc. Iš tikrųjų tai nėra atsakymas. Dėl nepasirinkto saugaus greičio galbūt yra daugiau žuvusių ir dėl to įvyksta daugiau avarijų. Bet ir ši priežastis nepaaiškino Lietuvos keliuose žūstančių žmonių skaičiaus.

Kelių infrastruktūra Lietuvoje tikrai nėra blogiausia, nes, kai nuvažiuoji į Latviją, supranti, kad gyvename tikrai daug geriau nei latviai. Žmonės Lietuvoje tikrai nėra bepročiai ir savižudžiai. Tada, nori nenori, žvilgsnis krypsta į transporto parką.

Jei Europoje 100 avarijų tenka maždaug 3–4 žuvę žmonės, Lietuvoje dvigubai daugiau – apie 6. Tikriausiai kalti automobiliai. Pradedi gilintis, iš ko tie automobiliai padaryti, koks Lietuvoje yra transporto parkas.

Visų pirma, jis yra beprotiškai senas – apie 15 metų. Nėra jokių transporto parko formavimo krypčių. Lietuva per nepriklausomybės metus tapo tokiu Europos automobilių sąvartynu kaip „Humana“, kuri veža dėvėtus drabužius. Vežti čia senus automobilius yra normalu.

„Geležinių spąstų“ idėja ir buvo patikrinti, ar ta prielaida teisinga, kad žuvę žmonės iš principo yra automobilių parko ir nekokybiško remonto aukos.

„Geležinių spąstų“ idėja ir buvo patikrinti, ar ta prielaida teisinga, kad žuvę žmonės iš principo yra automobilių parko ir nekokybiško remonto aukos.

– Kokius rezultatus atskleidė eksperimentas?

– Eksperimentas patvirtino esmines mūsų prielaidas, kad automobilio konstrukcija yra pats svarbiausias dalykas, siekiant, kad incidento metu žmogus patirtų sąlyginai lengvas traumas arba išvengtų žūties.

Kai mūsų kolegos kartais per žinias sako, kad įvyko avarija ir vairuotoją išgelbėjo oro pagalvės, tai yra tiek pat teisinga, kiek sakyti, kad vėjas pučia, nes medžiai siūbuoja arba jūra yra sūri, nes ten silkės plaukioja. Oro pagalvės yra papildoma priemonė.

Jei žmogus per avariją nėra toje vietoje, kurią konstruktoriai numatė kaip saugią, ir nėra prisisegęs saugos diržo, niekas jam nepadės. Statramsčiai smūgio metu sugeria kinetinę energiją ir tą vietą, kurioje sėdi žmonės, maksimaliai apsaugo, kad ji liktų nedeformuota.

Projekto „Geležiniai spąstai“ nuotr.

– Koks buvo pasiruošimas eksperimentui?

– Paimti sudaužytą automobilį ir jį atstatyti, naudojant tuos liaudies medicinos receptus, kai automobilis yra ištampomas, su kūju ištiesinamas, kas nors privirinama, kas nors patiesinama. Mes tokio automobilio neradome arba buvo labai sudėtinga susitarti su savininkais, kad parduotų, nes jiems atrodė, kad automobilis dar labai geras.

Taip pat spaudė ir laikas, nes kai mums nurodė, kad gali priimti į ADAC laboratoriją, buvo likę du mėnesiai. Per juos reikėjo priimti vieną konkretų sprendimą, o ne blaškytis ir ieškoti. Mes tada automobilį supjaustėme, pažeisdami visas konstrukcijos svarbiausias dalis, ir vėl suvirinome, imituodami remontą taip, kaip kad būtume darę iš kažkokių sąvartynų ieškoję ir virinę tas detales.

Tokiu būdu, kėbulas tapo išprievartautas taip, kad kai jį pamatė vokiečiai, pasakė: mirties mašina. Kai jie paskaičiavo, kaip mūsų automobilis buvo gniuždomas ir kaip jis plyšo per visas virinimo siūles, paaiškėjo, kad išgyventi vairuotojui nebuvo net teorinių galimybių, o šalia sėdėjęs manekenas, imitavęs keleivį, patyrė labai sunkių sužalojimų.

– Kalbant apie pačią investiciją – kiek kainavo pats automobilis, jo supjaustymas, remontui reikalingos detalės ir surinkimas atgal?

– Visas projektas mums kainavo beveik 90 tūkst. litų. Automobilis tuo metu jau nebuvo brangus, jei neklystu, jis kainavo apie 15 tūkst. litų. Remontas, tai yra išardymas, supjaustymas ir surinkimas atgal, – 10 tūkst. litų.

Labai pamokanti ir įdomi viso proceso dalis buvo automobilio suklijavimas. Labai dažnas klausimas, ar įmanoma atspėti, atsekti, ar jis yra buvęs avarijoje, ar stipriai nukentėjęs. Tai iš tiesų, jeigu žmogus nori užmaskuoti problemas, jas užmaskuoti labai lengva, nes didelė dalis konstrukcijų yra paslėptos po apdailomis: kilimais, plastmasiniais skydais.

Jei remontas nepaslėptas, tai tiesiog su glaisto sluoksniu ir dažais tą galima labai nesunkiai padaryti. Tai kaip kosmetika, darant makiažą galima neatpažįstamai pakeisti žmogaus veidą. Taip pat ir su automobiliu, nes stengiantis užmaskuoti galima taip, kad neatseks joks pėdsekys.

– Kokia buvo „Geležinių spąstų“ projekto antroji dalis?

– Antroji dalis buvo, kai mes vežiojome automobilį per Lietuvą. Didžiuosiuose miestuose prie 11 prekybos centrų buvo surengtos ekspozicijos. Rodoma, kas kaip buvo padaryta, kaip vyko. Tai visa publika kategoriškai pasiskirstė į dvi grupes.

Vieni sakė: čia turbūt nemokėjo gerai suvirinti, aš tai kaip suvirinčiau, tai čia niekas nepamatytų ir niekas čia nesubyrėtų, viskas būtų gerai. Kiti buvo labai nustebę, kad 64 km/val. greičiu judantis automobilio kėbulas gali taip stipriai deformuotis, į kažką atsitrenkus.

Dabar vienas iš dažniausiai užduodamų klausimų, kai žmonės įsigyja automobilį: ar jis nebuvo patekęs į avariją? Ar jis nėra prikeltas iš mirusių? Manau, kad mes pasiekėme tikrą lūžį žmonių sąmonėje arba bent jau paskatinome tais klausimais domėtis. Manau, kad mes padarėm gerą darbą.

– O, pavyzdžiui, jei žmogus nenori tokio automobilio, ar galėtų būti tokia kaip prevencija, kad jį reikėtų registruoti į servisą, kur turėtų praeiti atitinkamą patikrą?

– Vienas šviežesnių dalykų, kuris šioje vietoje plačiau atvėrė vartus, tai gegužės mėnesį įsigaliojusios tam tikros automobilių techninės apžiūros ir registravimo pataisos. Iki šiol atvežus automobilį buvo privalu jį patikrinti techninės apžiūros centre ir tik tada jis buvo registruojamas. Dabar jį leidžiama registruoti iš karto, jei jis kažkurioje Europos šalyje turi galiojančią atliktą techninę apžiūrą.

Projekto „Geležiniai spąstai“ nuotr.

Iš pirmo žvilgsnio, viskas logiška, nes tos techninės apžiūros sąlygos visoje Europoje yra panašios. Atrodytų viskas gerai, galima pasitikėti tuo, ką darė europiečiai, bet problema yra padarytą iš to, kad Lietuvoje norint įregistruoti tą atvežtą automobilį pakanka parodyti lapuką, kuriame parašyta, kad šitas automobilis buvo tvarkingas prieš, tarkime, dvejus metus ar pusantrų, tada, kai jisai buvo paskutinį kartą tikrintas.

Ar jis per tuos pusantrų metų nebuvo patekęs į eismo įvykį ir nebuvo sukultas, nebuvo suremontuotas po to taip, kad turėtų kažkokią prekinę išvaizdą, jau niekas negali pasakyti. Nes nėra prievolės įlįsti į tą duomenų bazę ir patikrinti ar būtent tas automobilis nėra patekęs į kažkokią  bėdą.

Latviai pasielgė būtent taip – jie įteisino užsienietiškos techninės apžiūros pripažinimą su sąlyga, kad automobilio istoriją galima tikrinti duomenų bazėse.

– Dabar gali padaugėti keliuose „automobilių-frankenšteinų“?

– Teoriškai taip. Saviapgaulės procesai vis dar vyksta kiekvieną dieną, tik mažesniu masteliu. Į techninės apžiūros centrus atvažiuoja žmonės, puikiai žinodami, kad pas juos kažkas neveikia ir sako: man reikia važiuoti. Nesvarbu, kad stabdžiai stabdo netolygiai. Bet jam vis tiek labai reikia, todėl siūlo 50 euriukų, ir nepastebėti, kad tie stabdžiai neveikia.

Praėjusiais metais, nuo 2017-ųjų pradžios, techninėje apžiūroje startavo nauja korupcijos prevencijos sistema, kai kontrolierius, išgirdęs tokį pasiūlymą susitarti, užpildydamas patikros protokolą gali pažymėti galimos korupcijos atvejį.

Tas automobilis yra tikrinamas atidžiau, fotografuojamas ir negana to jis būna su tokiais trūkumais, dėl kurių negauna leidimo toliau važiuoti. Po to jis turi atlikti pakartotinę techninę apžiūrą, tačiau, kur jis bevažiuotų, įvedus automobilio numerį į sistemą jau išlenda pranešimas ir perspėjimas, kad tas žmogus bandė nusipirkti ramybę, bandė duoti kyšį.

Iš principo, duodamas kyšį žmogus tik sukuria sau daugiau bėdų ir rūpesčių bei galvos skausmo ir pasėja abejonių dėl savo reputacijos. Per praėjusius metus tokių atvejų buvo užfiksuota 1800, šiemet per penkis mėnesius – 1200.