Daug kur Lietuvoje vyks šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus atlaidai. Šį titulą turi Kauno arkikatedra, bažnyčios Šiaulių, Panevėžio, Molėtų, Ukmergės miestuose; taip pat buvusi Žemaičių vyskupystės centro Varnių katedra, nemažai ir miestelių bažnyčių. Kaimo žmonės taip sako apie dangiškuosius globėjus: „Šventas Petras yra raktininkas, o šventas Paulius – raštininkas; jie abudu dangaus vartus saugo ir dangun įleidžia“.
Todėl šv. Petras liaudiškoje ikonografijoje vaizduojamas su raktu rankoje, šv. Paulius – su knyga. Bažnytiniuose raštuose pasakyta, kad šv. Petras – pirmasis tarp Kristaus apaštalų, Bažnyčios kūrėjas, o šv. Paulius, atsivertęs iš Sauliaus, tapo tautų apaštalu. Labai dažnai judviejų skulptūriniai atvaizdai statomi abipus kaimo bažnytėlės durų arba prie pagrindinio altoriaus.
Dienos nuo Joninių iki Petrinių vadintos kupolinėmis. Kupolės – tikriausiai bendrinis vaistažolių arba burtams suskintų gėlių puokštės pavadinimas. O gamtoje vis tik jau galima pastebėti tam tikrus pasikeitimus: diena pradėjo trumpėti. Nuo saulėgrįžos šviesioji paros dalis sutrumpėjo net penkiomis minutėmis.
Pasak senovinių vaizdinių, saulutė palieka dangaus kalną, nebeužkopia į jo viršūnę. „Atšokanti“ atgalios, rudeniop. Paskutinį kartą per Petrines ji teka šokdama, pasirėdžiusi margaspalviais rūbais. Bet tą rytmečio stebuklą gali pamatyti tik tyros sąžinės žmonės. Ir ne miegaliai, nes saulė pateka 3 val. ir 45 minutės.
Sakoma, kad po Petrinių gegutė nustoja kukuoti: ar tai pavirstanti vanagėliu, ar tai užspringstanti miežio akuotu. Jei dar tektų vėliau kada išgirsti jos nerimastingą „kuku–kuku” – negeras ženklas: kiti metai būtų nederlingi, sunkūs žmonėms. Pagal senolių pastebėjimus, po Petrinių prasideda lietingesnė vasaros pusė.
Tik volungė užgiedos – ir lyja… Mat volungė troškulį malšina rasa nuo medžių lapų, jai uždrausta gerti iš upelių, nes tingėjo kartu su kitais paukščiais kasti jiems vagas. Todėl nuolat ir prašo Dievo lietaus. To paties nori ir sėjikas, nes jam leista už tinginystę gerti tik nuo akmens. Todėl toks plonas ir gailus jo balselis: „Lyk, lyk!“
Petrinių šventę kaimo žmonės senovėje laikė labai svarbia, tad jau išvakarėse nedirbdavo sunkesnių darbų ir imdavo pasninkauti. Kas to nesilaikys, sakydavo, gali skaudžiai nukentėti. Šventasis Petras į dangų neįsileis arba Perkūnas į namus trenks. Šieno į kupetas nekraudavo, o moterys baltinių nevelėdavo, antraip visokie parazitai namus užpultų.
Štai kokie tie lietuvių liaudiški tikėjimai: juose ir senosios religijos aidai, ir viduramžių krikščioniškieji vaizdiniai. Mokslo kalba – tai vadinama sinkretizmu. Ir mažai Europoje rasime tautų, kurių etninėje kultūroje šis bruožas būtų toks ryškus.
Kalendorinių papročių tyrinėtojai mano, kad Petrinėmis kitados užsibaigdavo baltiškasis vasarvidžio apeigų ciklas. Latviai per šią šventę dainuoja Joninių ar Ligo ketureilius, tik Janio vardą pakeičia į Peterį. Jeigu Janio vardines mūsų kaimynai vadino gėlių diena, tai Petrinės yra lapų diena, o Peteris – „lapainis“. Apie abiejų švenčių labai panašias apeigas rašo ir M. Valančius „Palangos Juzėje“.
Prosenovišką jų kilmę patvirtina XVIII a. Vilniaus jėzuitų kolegijos misionierių pranešimai. Juos papiktino vietinių žmonių dvi dienas ir dvi naktis gamtoje, ant paupių kalnelių, trunkanti šventė, kurios metu pirmieji valgio kąsniai būdavo numetami, o gėrimo nuliejama artimųjų vėlėms, prašant gero oro, ūkio darbų sėkmės ir derliaus.
Dar ne taip seniai gražią Petrinių tradiciją turėjo mūsų sostinė Vilnius. Antakalnyje, prie nuostabiosios Šventųjų Petro ir Pauliaus bažnyčios, po šv. Mišių vykdavęs ypatingas kermošius. Vilnijos krašto kaimų audėjos suveždavo čion margąsias lovatieses, baltąsias drobeles, žvaigždėtus „abrūsus“. Akys raibdavo, tarsi pilnoje žiedų pievoje. Visą aikštę užstatydavo vežimais, iš kurių ir būdavo prekiaujama audiniais.
O po atlaidų, po turgaus jaunimas susiburdavo padainuoti ir pažaisti vaizdingose Antakalnio kalvose, pušų paunksmėje. Skambėdavo ir lietuviškos, ir gudiškos dainos. Merginos ten burdavo iš raktažolių, dar vadinamų šv. Petro rakteliais. Taip pat ir iš boružėlės skrydžio: padės ant delno ir skrisk! Į kurią pusę ir ar toli, – ten likimas merginą pavilios.
Kurios gudresnės, tyliai boružėlės paprašydavo: „Skrisk, kur duonelė baltesnė“. Įdomūs ir kiti šio vabalėlio vardai: barbutė, putpelikė, šašytė, Dievo Marytė ar Katrytė, Dievo karvutė. Bet svarbu, kad ją vadino ir petrute, petreliu. Bernai juokdavosi iš merginų būrimo, mėgdžiodamiesi: „Petreli, bėk, bėk! Tavo vaikai rėk, rėk! Šaukštai, bliūdai nemazgoti, po suoleliu sukavoti“. Vaikai iš boružėlės skrydžio spėdavo orus. Patupdo ant piršto galo ir klausia: „Maryt, Katryt, kada bus pagada (gražus oras)? Rytoj ar seredoj, ryt ar poryt?“ Ant kurio žodžio nuskrenda, to ir reikia tikėtis.
Mįslingos tos Antakalnio kalvos. Kodėl būtent šioje vietoje pastatytas Vilniaus baroko perlas? Žvelgiant iš Gedimino pilies kuorų vasarvidžio rytais, saulę matytume patekančią kaip tik virš šios šventyklos kupolo. Tad legendos apie čia kitados stovėjusį senojo tikėjimo dievų panteoną gal nėra vien tik romantiškai nusiteikusių XIX a. istorikų pramanai. O Petrinių mugės sugrįžimas į miesto gyvenimą būtų labai pageidautinas: juk tai senojo Vilniaus tradicija. Vėl atgimtų audėjų menas, galėtume ir patys juo pasidžiaugti, ir svečiams parodyti.
Daug kam birželio pabaiga – jau atostogų metas. O ir savaitgalius dažniau praleidžiame gamtoje. Ką vakarojant matome virš galvos dangaus skliaute? Pirmosios išryškėjančios žvaigždės – tai vadinamasis Vasaros trikampis. Jį sudaro ryškiausios žvaigždės zenite iš trijų skirtingų žvaigždynų. Tai Paukščių Taku skrendantys Gulbė ir Erelis, taip pat šalia Tako esantis nedidelis Lyros žvaigždynas. O trikampis – tai Vega, Denebas ir Altayras. Šias žvaigždes būtent ir matome išryškėjant vakarėjančiame danguje. Juolab, kad Mėnulis dabar jau gerokai apdilęs.
Tad naktis nors ir labai trumpa, bet jau kiek tamsesnė. Tačiau ryškiausias šviesulys nakties danguje tebėra Saturno planeta, ji Gyvatnešio žvaigždyne, neaukštai virš horizonto. Vakarų pusėje, Liūto žvaigždyne – ir Jupiteris.
