1. Numeris vienas automobilių sporte

„Alfa Romeo“ gali pasigirti didinga istorija, nemažai jos siejama su automobilių sportu. Ji tokia turtinga, kad kai kurių pasiekimų neįmanoma ne tik pagerinti, bet ir pakartoti.

1925-aisiais metais vyko pirmosios „Formulės 1“ pirmtakės – „Automobile World Championship“ – varžybos. „Alfa Romeo“ jose varžovams nepaliko vilčių. 1933-aisiais vykusiose prestižinėse „Mille Miglia“ lenktynėse pirmi dešimt finišo liniją kirtusių automobilių buvo „Alfa Romeo“. O 1950-aisiais vykusiame pirmajame „Formulės 1“ pasaulio čempionato sezone nugalėjo... „Alfa Romeo“.

„Alfa Romeo“ modeliai daug kartų pirmi kirto finišo liniją ne tik „Mille Miglia“, bet ir „Targa Florio“ bei kitose žymiose lenktynėse.

2. Logotipas – pagarba istorijai

Šiandien žinomas „Alfa Romeo“ pavadinimas dienos šviesą išvydo tik 1920-aisiais – iki tol Italijos automobilių gamintojas buvo vadinamas A.L.F.A. vardu. Tačiau jo logotipo stilistika išliko nepakitusi nuo pat įmonės įkūrimo 1910-aisiais.

„Alfa Romeo“ buvo įkurta Milane, tad įmonės logotipe atsidūrė šio miesto herbas. Milaną nuo XII amžiaus valdė Viskončių šeimyna, kurios herbas – saracėną ryjanti gyvatė, vadinamas biscione. Abu logotipus sudėjus bei apvedus mėlynu apskritimu, buvo gautas vieno žinomiausių automobilių gamintojų iš Italijos prekinis ženklas, atpažįstamas visame pasaulyje. Jo kontūrai bei stilistika ne kartą keitėsi – paskutinis patobulinimas buvo atliktas 2015-aisiais – tačiau du pagrindiniai elementai išliko jau daugiau nei 100 metų.

Biscione randama ir kitos Lietuvoje gerai žinomos italų Sforzų giminės herbe. XVI amžiuje giminės atstovė Bona Sforza buvo Žygimanto Senojo žmona, Didžioji Lietuvos kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė. Manoma, kad ji yra šiuolaikinės lietuviškos virtuvės pradininkė ir atvežė į šalį įvairius maisto produktus – agurkus, bulves, pomidorus.

3. Inovatyvumas technologijose ir dizaine

„Alfa Romeo“ į priekį veda ne tik automobilių sportas, bet ir inovacijos technologijose bei dizaine. Pavyzdžiui, 1954-ųjų Turino automobilių parodoje pristatytas „Alfa Romeo BAT 7“ koncepcinis modelis pasižymėjo išskirtiniu efektyvumu – jo aerodinaminio pasipriešinimo koeficientas buvo vos 0,19 Cd. Tai – fantastiškas pasiekimas net ir šiandien gaminamiems modeliams, nes daugelis sunkiai pasiekia 0,25 ar net 0,30 ribą.

1968-ųjų Paryžiaus automobilių parodoje „Alfa Romeo“ visą pasaulį nustebino „Carabo“ koncepcija – tai buvo žymiausias automobilis, turėjęs pleišto formos kėbulą stačiais kampais bei pirmasis su žirklių tipo skersai pakeliamomis durimis. Abu šie dizaino elementai įkvėpė ne vieną vėlesniais dešimtmečiais pasirodžiusį automobilį.

4. Brangi istorija

Brangiausiai parduotas „Alfa Romeo“ automobilis yra 1939-aisiais pagamintas „8C 2900B Lungo Spider by Touring“ – 2016-aisiais „RM Sotheby‘s Monterey“ aukcione už jį buvo sumokėta 19,8 mln. JAV dolerių. Tai yra brangiausias kada nors parduotas automobilis, pagamintas iki Antrojo pasaulinio karo.

5. Pagarba

Legendinis automobilių kūrėjas Henry Fordas buvo didelis „Alfa Romeo“ gerbėjas. Jis yra pasakęs, kad kiekvieną kartą pravažiuojant „Alfa Romeo“ automobiliui pakelia kepurę. „When I see „Alfa Romeo“ go by, I tip my hat“, – taip skamba tiksli konvejerio išradėjo citata.

6. Pavadinimuose – vietovardžiai

„Alfa Romeo“ modelių pavadinimai paprastai nėra atsitiktiniai žodžiai. Pavyzdžiui, pirmasis įmonės istorijoje didesnio pravažumo automobilis pavadintas Alpių perėjos „Stelvio“ vardu. Aukščiausias asfaltuotas kelias Italijoje turi 48 apsisukimus bei kaip niekas kitas tinka išbandyti idealų 50/50 svorio balansą turintį sportišką „Stelvio“ visureigį.

7. Greitis ne tik istorijoje

Gamintojo pasiekimai automobilių sporte nesibaigė septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. „Alfa Romeo“ vardas 2018-aisiais bus matomas „Formulėje 1“, o naujausias gamintojo kūrinys – „Stelvio“ SUV – yra greičiausias didesnio pravažumo automobilis Niurburgringo trasoje. Vieną legendinės „Nordschleife“ konfigūracijos ratą „Alfa Romeo Stelvio Quadrifoglio Verde“ įveikė per 7 min. 51,7 sek.

8. Saugumas neatsiejamas nuo greičio

Naujausi „Alfa Romeo“ automobiliai – „Giulia“ bei „Stelvio“ – yra vieni saugiausių savo klasėse. Abu modeliai surinko maksimalų 5 žvaigždučių įvertinimą nepriklausomuose „Euro NCAP“ tyrimuose bei buvo puikiai įvertinti už suaugusiųjų, vaikų saugumą eismo įvykio metu bei įvairias montuojamas saugumo sistemas.

9. „Quadrifoglio“ mistika

Sportiški italų gamintojo automobiliai žymimi keturlapiu dobilu trikampiame baltame fone. Sėkmės simbolį pirmą kartą 1923-aisiais panaudojo Ugas Siroccis, o „Alfa RL“ nugalėjo „Targa Florio“ lenktynėse. Vėliau bandydamas keturlapiu dobilu nepažymėtą automobilį U. Siroccis žuvo – kalbama, kad nuo to laiko visi lenktynėse dalyvaujantys ir sportiški „Alfa Romeo“ modeliai pradėti žymėti šiuo simboliu.

10. Draugystė su „Ferrari“

„Alfa Romeo“ yra neatsiejamas nuo „Ferrari“. Būtent „Alfa Romeo“ lenktynių komandoje savo karjerą pradėjo Enzo'as Ferraris, vėliau įkūręs savo pavarde pavadintą įmonę. Vėliau abu gamintojai turėjo ne vieną bendrą projektą, jų netrūksta ir dabar. Garsieji į „Alfa Romeo Giulia Quadrifoglio Verde“ ir „Stelvio Quadrifoglio Verde“ montuojami 510 AG pasiekiantys 2,9 l „twin-turbo“ V6 varikliai yra sukurti „Ferrari“ gamykloje.

Idėjų, kaip paminėti Vasario 16-ąją ir kitas valstybines šventes, pateikia Istorinėje prezidentūroje Kaune dirbančios istorikės – dr. Ingrida Jakubavičienė ir Justina Minelgaitė. Pasak jų, minint šias datas svarbiausia yra ne ceremonijos, o visos tautos bendrumo ir vienybės jausmas bei atsakomybė visiems kartu puoselėti savo šalį.

– Kada ir kur atsirado pirmosios Lietuvos valstybinių švenčių minėjimų tradicijos?

J.Minelgaitė: Pirmasis Nepriklausomybės minėjimas įvyko 1919 m. vasario 16 d., minint pirmąsias Nepriklausomybės Akto pasirašymo metines. Turbūt nuo tada ir galime pradėti skaičiuoti valstybinių švenčių minėjimų pradžią. 1920 m. gegužės 15 d. susirinkus Steigiamajam Seimui, gimė dar viena valstybinė šventė – Steigiamojo Seimo sušaukimo ir nepriklausomybės paskelbimo diena, o vėliau pradėtos minėti ir kitos svarbios datos.

Pirmasis Nepriklausomybės minėjimas įvyko 1919 m. vasario 16 d., minint pirmąsias Nepriklausomybės Akto pasirašymo metines.

I.Jakubavičienė: Valstybinių švenčių minėjimo tradicijos pradėjo formuotis iš karto, nes tuometei vyriausybei ir inteligentijai buvo svarbu viešai švęsti valstybinės reikšmės įvykių metines. Tada atsirado labai svarbūs ritualai, kurie šiandien gali atrodyti archajiški, tačiau to laiko visuomenei jie buvo priimtini, gražūs ir prasmingi. Labai džiaugiamės, kad artėjantis Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis žmones paskatino labiau domėtis, kaip valstybinės šventės buvo švenčiamos Pirmojoje Lietuvos Respublikoje, o mus tai inspiravo Istorinėje prezidentūroje Kaune surengti parodą šia tema: „Prioritetų pasiansas: Valstybės ir Tautos šventės Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918–1940 m.)“, kurioje galime ne tik pristatyti jų šventimo tradicijas, bet ir tam tikrus šių švenčių kalendoriaus pokyčius, kuriuos lėmė nauji politiniai sprendimai.

– Kas darė didžiausią įtaką šių tradicijų susikūrimui? Galbūt ėmėme pavyzdį iš kitų valstybių?

I.Jakubavičienė: Tradicijas kūrė patys lietuviai, nors tam tikri vyriausybės narių ar prezidento ceremonialai ir kariuomenės paradai buvo nusižiūrėti nuo užsienio šalių. Įtakos turėjo ir religija. Lietuviai buvo uolūs katalikai, tad kiekviena valstybinė šventė prasidėdavo Mišiomis bažnyčiose. Keitėsi ir minėjimo vieta. 1919 m. sausį Lietuva neteko Vilniaus ir visos valstybinės įstaigos persikėlė į laikinąją sostinę, todėl ceremonijų scenarijai buvo pritaikyti prie šio miesto erdvių. Kaune, nuo 1921 m. vasario 16 d. duris atvėrus paskubomis įrengtam Karo muziejui, būtent jo sodelis tapo svarbiausių ceremonijų vieta. Tais pačiais metais Karo muziejaus sodelyje buvo pastatytas Juozo Zikaro paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę, kuris tapo dar viena svarbia ceremonialo dalimi, nes po Mišių bažnyčioje prezidentas ir vyriausybės nariai susirinkdavo prie šio paminklo ir pagerbdavo kritusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą padėdami gėlių vainiką. Šis paminklas buvo svarbus ne tik minint Vasario 16-ąją, bet ir Lietuvos kariuomenės dieną lapkričio 23 d.

– Trumpai papasakokite, kaip Lietuvos valstybinės šventės buvo minimos tarpukariu. Kuo šventės skyrėsi nuo to, kaip minime dabar?

J.Minelgaitė: Didelės valstybinės šventės per metus buvo vos kelios, o jų minėjimas buvo panašus. Pirmiausia ryte visus nudžiugindavo išpuoštas miestas ir pastatai. Pavyzdžiui, Kaune buvo pastatoma keletas laikinų garbės vartų, pro kuriuos praeidavo visi šventės dalyviai. Garbės vartai, kaip ir visi pastatai, buvo puošiami žalumynų vainikais ir įvairiais valstybės simboliais, t.y. Vyčiais ar trispalvėmis. Trispalvės buvo ir ant namų žėrėjusios lemputės. Namų languose ir parduotuvių vitrinose buvo kuriamos įvairios patriotiškos kompozicijos ir puošmenos. Pavyzdžiui, ant palangės statomi kunigaikščių, tautinio atgimimo veikėjų ar prezidentų portretai. Rytas prasidėdavo pamaldomis už valstybę, po jų vykdavo didžiulės eitynės nuo maldos namų  pasveikinti prezidentą ir Seimą šventės proga. Vėliau eitynės sukdavo Karo muziejaus sodelio link, kur buvo atiduodama pagarba žuvusiesiems už Tėvynę. Galiausiai visi traukdavo į P.Vileišio aikštę, kur vykdavo kariuomenės paradas.

– Kaip pasikeitė valstybinių švenčių reikšmė nuo tarpukario iki dabar?

J.Minelgaitė: Tarpukariu valstybinės šventės buvo visus piliečius vienijantis renginys. Puošmenos teikė estetinį džiaugsmą, o dalyvavimas bendrose eitynėse kėlė svarbaus Lietuvos visuomenės nario jauseną. Kita vertus, šalies valdžiai valstybinės šventės buvo ir propagandos įrankis. Ne veltui vienos šventės buvo minimos trečiajame dešimtmetyje (t.y. parlamentiniu laikotarpiu), o 1930 m. įsigalėjus prezidento Antano Smetonos autoritarizmui atsirado naujos šventės. Per minėjime sakomas kalbas ir estetinius dalykus – puošimo elementus ir juose naudotus simbolius – valdžia siųsdavo žinią apie tai, kas turėtų būti svarbu tuo metu ir kokių idealų reikėtų laikytis ir siekti.

Dabartinė visuomenė yra kosmopolitiška: gyvename globalioje erdvėje, turime neribotas galimybes keliauti, skęstame plačiame informacijos vandenyne, tačiau išgyvename daug netikrumo.

I.Jakubavičienė: Lyginant dabartinę visuomenę su XX a. ketvirtojo dešimtmečio Lietuva, skirtumų išties nemažai. Dabartinė visuomenė yra kosmopolitiška: gyvename globalioje erdvėje, turime neribotas galimybes keliauti, skęstame plačiame informacijos vandenyne, tačiau išgyvename daug netikrumo. Prieš 80 metų statistinio lietuvio gyvenimas buvo kur kas paprastesnis ir sunkesnis, tačiau žmonės net ir mažose smulkmenose matė prasmę, vertino tas retas džiaugsmo akimirkas, turėjo daug vilčių, kad žingsnis po žingsnio kurdami Lietuvą jie sukurs modernią šalį, kurioje laimingai gyvens jų vaikai ir anūkai. Deja, sovietų okupacija ir Antrasis pasaulinis karas viską sugriovė, sunaikino didžiąją dalį tuometės Lietuvos kūrėjų ir šiandien mes esame paženklinti didelių traumų ženklu. Šalies piliečiams po Pirmojo pasaulinio karo buvo lengviau susitelkti, nes visos nuoskaudos buvo susijusios tik su svetimais okupantais. Visi lengviau galėjo pasitikėti vienas kitu, o dabar mums tenka pripažinti, kad nesame tokie ir vieningi, nes būta daug išdavysčių, kolaboravimo su priešu, ir tai mus trikdo. Tai galime pastebėti ir valstybinių švenčių dienomis, nes ne visiems jos vienodai brangios ir svarbios.

– Kokios minėjimų tradicijos, jūsų nuomone, svarbiausios?

I.Jakubavičienė: Švenčių minėjimo svarbą apsprendžia pati visuomenė. Šiandien būtent iš visuomenės ateina iniciatyvos rengti įvairias eitynes ar metus paskirti vieno ar kito Lietuvai svarbaus veikėjo atminimui. Tarpukario Lietuvoje pirmasis postūmis būdavo iš inteligentijos rato ir po diskusijų su vyriausybe būdavo priimamas sprendimas plačiai minėti kažkokio reikšmingo įvykio metines ir į minėjimą įtraukti visuomenę.

Tarpukariu pati svarbiausia ir visus Lietuvos piliečius vienijanti šventė buvo Vasario 16-oji, o jos minėjimo tradicijos buvo tokios stiprios, kad net ir Antrojo pasaulinio karo metais, vokiečių okupacijos laikais, ji buvo spontaniškai minima nedidelėse grupėse. Tas pats tęsėsi ir sovietmečiu: tai vienur, tai kitur buvo iškeliama trispalvė. Nostalgija nepriklausomai Lietuvai buvo labai didelė. Vasario 16-oji, manau, net ir dar po šimto metų bus svarbiausiu lietuvių istorinės atspirties tašku.

Svarbu ir tai, kad vis dėlto ne visos tarpukario lietuviams svarbios šventės išliko. Dalis jų buvo pamirštos. Pavyzdžiui nuo 1925 m. spalio 9-oji buvo plačiai minima kaip Vilniaus gedulo diena liūdint dėl prarastos sostinės ir su labai stipria propaganda prieš kraštą okupavusius lenkus. Eilėraštis „Mes be Vilniaus nenurimsim“ labai stiprino lietuvių kovinę dvasią ir patriotizmą. Didelis dėmesys buvo skiriamas ir Klaipėdos kraštui. Kadangi Klaipėdos išvadavimo diena buvo minima sausio 15 d. ir žiemos orai trukdė organizuoti plačias iškilmes bei stiprinti lietuvių pasididžiavimą vartais į Baltijos jūrą, 1934 m. buvo nutarta į valstybinių švenčių kalendorių įtraukti Jūros šventę ir švęsti ją liepos paskutinį savaitgalį. Ši tradicija sėkmingai tęsiama ir dabar.

– Kodėl svarbu minėti Lietuvos valstybines šventes?

I.Jakubavičienė: Kiekviena šalis per valstybines šventes telkia ir tam tikra prasme auklėja piliečius. Šeimos ryšiai yra stiprinami susėdant prie bendro Kūčių ar Velykų stalo, o piliečių ryšiai ir jų bendruomeniškumas yra stiprinamas per valstybines šventes. Kai Vasario 16-ąją prie namų iškeli vėliavą, pasiimi į rankas vėliavėlę ar įsisegi trispalvį kaspiną į palto atlapą, išeini į gatvę ir sutinki dar tūkstantį tokių pat švenčiančiųjų, jautiesi esantis kartu su visa didele lietuvių šeima ir švenčiantis dar vieną Lietuvos gimtadienį. Sakyčiau, kad šalies nepriklausomybės dienos, kurias Lietuvoje pažymime dvi – Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, yra lyg du didžiuliai gimtadieniai, į kuriuos pakviestas kiekvienas pilietis. Net ir tie, kurie gyvena emigracijoje, per šias valstybines šventes pasijunta esantys Lietuvos dalimi. Nepriklausomybės diena turi labai didelį prasmės ir džiaugsmo krūvį, tik ar visi vienodai jį juntame, čia kitas klausimas.

J.Minelgaitė: Valstybinės šventės primena mums, kas ir kodėl mes esame. Švęsdami valstybines šventes, švenčiame mūsų pačių atsiradimą, kovą už ar laisvę ir pasirinktą kelią bei demokratijos pergalę. Taip kaip švęsdami gimtadienį mes džiaugiamės to žmogaus atėjimu į šį pasaulį, jo darbais ar tiesiog tuo, kad jis yra mūsų draugu, taip švęsdami valstybines šventes  išreiškiame pasididžiavimą, džiaugsmą ar liūdesį (jei proga liūdna). Tai parodo, kad mums tai rūpi, kad mums svarbi sava šalis ir jos istorija, kad nesame bejausmiai individualistai ir save suvokiame kaip tautos ir valstybės dalį.

– Kaip galėtume originaliai paminėti valstybines šventes ir labiau įsitraukti kaip piliečiai?

I.Jakubavičienė: Valstybines šventes nebūtinai turime švęsti pagal pateiktą savivaldybės scenarijų, t.y. ateiti į koncertą ir kitas ceremonijas ar žiūrėti tai per televizorių, sėdėdami ant sofos. Galime sau ir bendraminčiams sugalvoti prasmingų veiklų, kurias dedikuotume būtent Lietuvos gimtadieniui. Lietuviai Vasario 16-osios proga visada tikisi daugybės nemokamų renginių, tačiau aš pasiūlyčiau kartais pabūti ne tik imančiu, bet ir duodančiu. Mes dirbame muziejuje, kuris Vasario 16-ąją nemokamai priima didelius lankytojų srautus. Su džiaugsmu sutinkame svečius, tačiau kartais pagalvojame, kaip praverstų keli ar net keliolika savanorių studentų, kurie galėtų teikti informaciją lankytojams, pažaistų su vaikais edukacinius žaidimus ar tiesiog maloniai pabendrautų. Manau, kad savanoriavimas dideliuose renginiuose suteikia nemažai įgūdžių jaunimui ir daug teigiamų emocijų, taigi švęsti galima ir būnant šventės dalimi.

„Šiais laikais darbo ieškome naudodamiesi bent keletu kanalų, - sako cvmarket.lt atstovė Raimonda Tatarėlytė, - visų pirma, darbo skelbimų portaluose, internete, taip pat per Darbo biržą. Dažnas, ieškodamas darbo, „įjungia“ ir savo pažintis bei giminystės ryšius, o pastaruoju metu ir socialinius tinklus. Kaip liudija to meto spauda ir šį reiškinį tyrinėjantys dabarties mokslininkai, prieš šimtmetį pasirinkimas buvo kur kas kuklesnis, be to, versle, amatuose, viešojoje tarnyboje ir laisvosiose profesijose dirbo tik vos kas ketvirtas Lietuvos gyventojas.

Darbo „prirodytojai“

Nors darbo biržos buvo įkurtos dar 1919 m., darbo „prirodymu“ jos aktyviau užsiėmė tik savo veiklos pradžioje, o ilgainiui apsiribojo tik bedarbių registravimu viešiesiems darbams, kol galiausiai 1940 m. buvo išvis panaikintos. Įdomu, kad ir dabartinę Lietuvos darbo biržą dėl neefektyvumo irgi ketinama pertvarkyti į Užimtumo tarnybą.

Todėl žmonės ir tarpukariu darbo dažniau ieškojo per įvairias visuomenines, šalpos ar labdaros organizacijas bei profesines sąjungas. Tiesa, dauguma darbo ieškančiųjų jo vis tiek dairydavosi be jokių tarpininkų. Tiesiog lūkuriuodami prie fabrikų, įmonių ar turgaus aikštėje. Ieškančių darbo apgultį galėjo sukelti ir pasklidęs gandas apie atsidarysiančią įmonę, prasidėsiančias statybas, neseniai įkurtą ar ką tik atsilaisvinusią tarnybą.

„Bedarbių motinos“ ir kiti

Kaip ir dabar, taip ir tuomet, darbo rinkoje aktyviai veikė privačios įdarbinimo agentūros ir net pavieniai asmenys, vadinti „bedarbių motinomis“, kurių paslaugomis daugiau naudojosi privatus sektorius. Egzistavo ir nelegalios įdarbinimo įstaigos arba „faktorkos“. Beje, privatūs įdarbintojai itin suaktyvėdavo suintensyvėjus lietuvių emigracijai į užsienį. Štai, kaip rašo istorikas Norbertas Černiauskas, pirmieji darbo agentai Kaune atsirado 1923 m. ir rinko darbininkus vykti į Japoniją. Vėliau lietuviai buvo organizuotai verbuojami žemės ūkio darbams į Prancūziją. Deja, abiem šiais atvejais susidomėję darbu taip niekur ir neišvyko.

Privačių agentūrų paslaugomis daugiau naudojosi moterys, nes, skirtingai nei vyrai, jos negalėjo laukdamos darbo stoviniuoti gatvėje ar prie kokio fabriko vartų.

Tačiau ne visos privačios įdarbinimo agentūros buvo apgavikės. Privačių agentūrų paslaugomis daugiau naudojosi moterys, nes, skirtingai nei vyrai, jos negalėjo laukdamos darbo stoviniuoti gatvėje ar prie kokio fabriko vartų. Dažniausiai „užrodomas“ buvo tarnaičių, auklių darbas. „Dabartiniu metu privačios įdarbinimo agentūros užmokestį ima tik iš darbdavio, o Darbo birža jokių pinigų neprašo išvis, - aiškina cvmarket.lt atstovė, - prieškariu privatininkai apmokestindavo abi puses, o Darbo biržos paslaugos darbdaviui ir tuomet buvo nemokamos.“

Be to, tik 4 dešimtmečio spaudoje itin išpopuliarėjo „vietų pasiūlymų ir paieškojimų“ rubrikos (dabartinių darbo portalų atitikmuo), skelbusios apie laisvas darbo vietas arba bedarbių skelbimus darbui.

Lygios, bet nelabai

Jei dabar moteris galime sutikti faktiškai bet kurioje įmonėje ir bet kokiose pareigose, tai prieš šimtą metų jos dažniausiai darbavosi tarnaitėmis, namų šeimininkėmis ar darbininkėmis, ypač tekstilės ar maisto pramonėje. Darbo rinką tyrinėjusio Arūno Pociaus duomenimis, 1934-1938 m. vidutinis nekvalifikuotą darbą dirbusio vyro atlyginimas Lietuvos pramonėje už 8 val. darbo dieną siekė 5,22 Lt, moterų - tik 3,67 Lt. Kai ekonominės krizės metu Lietuvos valdžia, siekdama subalansuoti biudžetą, atleidinėjo vieną iš valstybės tarnyboje dirbančių sutuoktinių, keista, kad tai paprastai būdavo valdininkų žmonos: kvalifikuotos raštininkės, buhalterės, mašininkės ir kt. O juk dar 1922 m. Lietuvos Konstitucija numatė lyčių lygybę...

Ar tarpukariu buvo CV?

„Savo gyvenimo aprašymą siųsti adresu“ - taip paprastai baigiamas bet kuris darbo skelbimas XXI a. Lietuvoje, - pasakoja R.Tatarėlytė, - tačiau kas tas gyvenimo aprašymas (ir tai tik labiau kvalifikuoti) darbininkai prieškario Lietuvoje pradėjo suvokti tik ketvirtajame dešimtmetyje. Tiesa, tuomet jis vadintas „gyvenimo keliu“. Reikalingų dokumentų ima reikalauti ir darbdaviai. Šalia „gyvenimo kelio“ darbo prašymuose atsiranda ir darbo patirtį, išsilavinimą liudijantys dokumentai, buvusių darbdavių rekomendacijos, kurios buvo teikiamos ir paprastiems darbininkams.

Įdomu, kad rekomendacijų buvo kreipiamasi ne tik į buvusius darbdavius, bet ir į visuomenines organizacijas ar į aukštus valdininkus. Privalumais darbinantis laikyti tokie dalykai kaip tarnyba kariuomenėje, raštininko, buhalterio ar stenografisto įgūdžiai ir kuo daugiau baigtų mokyklos klasių. Įdomu ir tai, kad tuometėje Lietuvoje kaip pliusą inteligentai itin retai nurodydavo užsienio kalbų mokėjimą.

Paklausios ir nepaklausios

„Bene sunkiausiai darbą pagal specialybę XXI amžiaus Lietuvoje suranda tarp darbdavių nepopuliarių humanitarinių specialybių atstovai. Sunkiau jo surasti ir jokio išsilavinimo neturintiems“, - teigia R.Tatarėlytė, - prieš šimtą metų dažniausi Darbo biržos klientai buvo asmenys, anksčiau dirbę atsitiktinius darbus, t. y. realiai neturintys jokios kvalifikacijos.“

Bene sunkiausiai darbą pagal specialybę XXI amžiaus Lietuvoje suranda tarp darbdavių nepopuliarių humanitarinių specialybių atstovai.

Inteligentai, kuriais tarpukariu laikyti iš esmės visi protinį darbą dirbę žmonės, tuometėje Lietuvoje darbą susirasdavo ne taip sunkiai, nors, anot N. Černiausko, „4 dešimtmetyje pastebėta kad egzistuoja bendrojo išsilavinimo inteligentų perteklius, o tiksliosios pakraipos mokslų <...> vis dar stinga.“ Kuo ne paralelė su dabartine Lietuva? Juk „tiksliukų“, kurie yra, visų pirma, modernios ekonomikos pagrindas, trūksta ir šiandien. Tiesa, dabar niekas neieško „brukorių“, „drogistų“, „rimorių“, „bonnų“ ar „tekorių“, nors tokių profesijų žmonės tuomet egzistavo ir, kaip rodo tų laikų Darbo biržos ataskaitos, - rasdavo darbo.

Iš neinteligentiškų profesijų bene geriausiai tarpukario Lietuvoje jautėsi kvalifikuoti pramonės darbininkai. Pramonė Lietuvoje visais pirmosios nepriklausomybės metais augo, tad darbo jiems galima buvo rasti visada. Anot, istoriko Gedimino Vaskelos, labiausiai apsimokėjo dirbti elektros ir šilumos energijos, vandentiekio srityje. 1939 m. tokie darbininkai per mėnesį uždirbdavo per 225 Lt. Vidutinis atlyginimas Lietuvos pramonėje sudarė apie 81-88 Lt. Palyginimui, 1938 m. duomenimis, litras pieno kainavo 0,17 Lt, kilogramas kiaulienos - 1,50 Lt, sviesto - 2,95 Lt. Geros algos buvo mokamos ir metalo apdirbimo bei mašinų gamybos, poligrafijos įmonėse. Dabartinių laikų pramonės įmonių vadovai taip pat patvirtins, kad mielai priimtų aukštos kvalifikacijos darbininkus, kurių sunkiai sekasi surasti, nors siūlomi atlyginimai ir nėra maži.

„Imigracija“ prieš imigraciją

„Jei ne į užsienį, tai bent į Vilnių,“ - regis, taip dabar mąsto nemažai jaunų žmonių mažesniuose miesteliuose ir kaimuose, - sako cvmarket.lt atstovė Raimonda Tatarėlytė, - prieš šimtmetį jaunimo migravimas iš provincijos į miestelius (ne tik į sostine buvusį Kauną) pasiekė tokius mastus, kad buvo rimtai susirūpinta stabdyti tokį darbo jėgos judėjimą.“

„Imigrantais“ piktinosi ir jau miestuose įsitvirtinę darbininkai, nes atvykėliai iš provincijos sutikdavo dirbti už mažesnį atlyginimą. Šiandieninėje Lietuvoje panašų vaidmenį atlieka darbo ieškantys užsienio valstybių piliečiai: ukrainiečiai, baltarusiai ir kt. Jiems atlyginimas, kurio kratosi lietuvis, atrodo visai neblogas. Tačiau ir tarpukariu iš užsienio atvykusių darbuotojų būta tiek nemažai, kad vietiniai dirbantieji kėlė klausimą apie jų ribojimą.