„Visa tai prasidėjo, kai oro uostuose ir lėktuvuose dar buvo galima ramiai rūkyti ir nebuvo nė minties apie mobilų telefoną. Prasidėjo tada, kai Lietuva nedrąsiai skandavo „Lietuva, Lietuva“... Šiandien sukurta daugiau nei 50 kolekcijų“, – sako pirmasis Lietuvos ir Prancūzijos mados istorijoje lietuvis, gyvenęs Paryžiuje, pristatęs savo kolekcijas ir du kartus, 2000-aisiais ir 2001-aisiais, apdovanotas Louis Vuittin Moėt Henessy premijomis.
J. Statkevičius pirmasis sukūrė savo vardo kvepalus, pirmasis iš Lietuvos dizainerių aprašytas pasaulinėje mados spaudoje.
Pasak amerikietiškojo žurnalo „Vouge“ redaktorės Annos Wintour, J. Statkevičius pažymėjo Lietuvą pasaulio mados žemėlapyje. Kūrė kostiumus ir grimą daugiau nei šimtui spektaklių 23-ijose pasaulio šalyse. Parašė dvi knygas, trečia jau greit išvys dienos šviesą.
Jo vardu pavadinta Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto auditorija. Tarp klientų – garsūs pasaulio politikai, Lietuvos ir Latvijos prezidentai, karūnuotoji Danijos princesė Marry, aristokratai, Holivudo žvaigždės – Naomi Watts, Kyra Sedgwick, Bjork ir daug kitų.
Juozas tiesiai sako, ką galvoja, ir dėl to dažnai kalamas prie kryžiaus. Tačiau jo vardas žinomas ir tapo liukso ženklu. J. Statkevičius apdovanotas valstybinio ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“, trimis „Auksiniais scenos kryžiais“ už geriausius kostiumus teatrui.
„Jei šiandien mirčiau, to, ką padariau, užtektų penkiems. Dėl to ir tenka atsakinėti į klausimus, kada miegu, kada ilsiuosi, valgau? Kartais sunku atlaikyti, bet kai padarai darbą ir širdis dainuoja, koks skirtumas – valgęs ar nevalgęs, nors dabar gal jau daugiau disciplinos ir tvarkos“, – sakė J. Statkevičius.
– Ką eliminuotumėt iš realybės, jei būtų Jūsų valia?
– Atidėliojimą, vėlavimą ne tik baigti, bet ir pradėti darbus, kuris įsigali Lietuvoje. Pavyzdžiui, reikėjo televizoriaus meistro paslaugų. Girdžiu: „Ai, gal ne šiandien, man gimtadienis, gal kitą savaitę“, nors kitą savaitę aš gal jau kitoje pasaulio pusėje būsiu. Žmonės labai nevertina laiko, o aš labai vertinu ir taupau. Per visą savo gyvenimą niekada negalėjau vėluoti. Darbus privalau baigti sutartu metu ir dažnai iš anksto. Pavyzdžiui, dirbant JAV rinkai tai gali būti net pora mėnesių anksčiau, nei sutarta data.
– Ant bangos greitis, kaita. Ką apie tai manote?
– Skaičiau, kad specialybę reikia keisti kas 7 metus. Bet aš su tuo nesutinku. Jeigu rimtai imiesi darbo, su metais brandiniesi, vis daugiau išmoksti. Pavyzdžiui, „Vogue“ redaktorė A. Wintour visą gyvenimą šiame žurnale dirbo. Žmonės, kurie gilinasi į pasirinktą sritį ir nesustoja, man yra autoritetai, o ne „šiandien aš dirbu gimdymo namuose, o rytoj – kirpėja“. Nei tu gydytojas geras būsi, nei kirpėjas. Man priimtinesnis japonų supratimas: jei tu šilko piešėjas, tai šilko piešėjas. Dabar viskas greita. Greitas maistas, greitas tekstas, greit piliulę prarysi – nustos galvą skaudėti. Bet aš visada sakau: kas greitai – ne taip svarbu ir ne taip gerai. Suprantu, kad norisi greičiau suknelę pasisiūti. Bet jei norėsi pasiūti gerai, reikės laiko. Paklausau jaunų dizainerių kalbų apie naujas patalpas ir mašinas. Galima pagalvoti, kad siuvimo mašinos siuva pačios. Svarbiau gilintis į amatą ir apskritai į tai, kaip mados pasaulis vystosi.
– Kaip ?
– Man vieninteliam pavyko 24 metus keturis kartus per metus važinėti į Paryžių. Niekas nemokėjo už bilietus – pats norėjau žinių. Mačiau, kuo gyvena pasaulis ir kad mes neprisivejam jo. Mes ir dabar neprisivejam, nes Lietuvoje nėra mados kultūros. Jeigu ką nors apie tai pasakau, visi apmėto mane akmeninis ir viskas tuo baigiasi.
– Bet Jūs ir apmėtytas toliau darote savo...
– Šunys loja, o karavanas eina. Man mada yra visuma. Kultūra, prie kurios per pastaruosius 30 metų jaučiuosi kažkiek prisidėjęs. Niekas nėra pasakęs, kad Statkevičius aprengė vulgariai, nors kai kurie modeliai atviri, bet vulgarūs – niekad. Tai irgi apie kultūrą.
Organizavom mados demonstracijas, įkūrėm mados namus, paskui aš padariau kvepalus – viską, kas priklauso normaliems mados namams, tik tiek, kad mūsų mažoj šalelėj.
Kai mano bendrakursiai, su kuriais mokiausi Olandijoje, pristatė savo kolekciją ten, ambasada surengė didžiausią šventę, sukvietė žurnalistus, o aš padaręs ir parodęs savo diplominį darbą Paryžiuje to nesulaukiau.
Žinoma, esu dėkingas ambasadai, kad mano manekenes priėmė ant žemės miegoti, bet apie jokius žurnalistus, jokias prezentacijas, Lietuvos vardo garsinimo strategijas nebuvo kalbos.
Gavau valstybinių apdovanojimų, „Auksinį scenos kryžių“ už teatro spektaklius. Bet man ne ordinų reikia. Šaliai galėjome iš to turėti geros reklamos.
Būtų galima daug padaryti garsinant Lietuvą, bet su kuo ir kaip apie tai dar kalbėti aš nežinau. Mados menedžmentas Lietuvoje nepajuda iš mirties taško.
Minėtoji A. Wintour pirmoji parašė, kad su mano vardu Lietuva pirmą kartą atsirado pasaulio madų žemėlapyje. Latvija, Estija neturi mados kūrėjo, kuris būtų dalyvavęs Paryžiaus mados savaitėje kartu su tokiais grandais kaip „Dior“ ar „Chanel“ ir kitais garsiausiais madų namais. Galėčiau riesti nosį iki palubių, bet neriečiu.
Tiesiog džiaugiuosi, kad tokioje epochoje gyvenu ir esu deficitas šiais nedeficito laikais.
Kai kalbu apie požiūrį į aukštąją madą, noriu akcentuoti, kad ne man asmeniškai paramos reikia. Noriu, kad Lietuva atrodytų kaip normali pasaulio šalis.
Sausio 13 dieną visi ėjo prie parlamento, ir mes su bendrakursiais. Pėsčias iki Karoliniškių, kuriose gyvenau, parėjau. Per televiziją dar išgirdau diktorę, o paskui transliacija nutrūko. Ėjau prie bokšto žiūrėti, kas vyksta. Kaip ir kiekvienas žmogus tada. Mačiau, kaip nušovė prieš mane ėjusį vaikiną. Iki šiol akyse.
Dabar džiaugiuosi, kad gyvenau tuo laikotarpiu ir man buvo nevienodai. Dar nuo mokyklos laikų, kur aiškindavo, koks kapitalizmas blogas, socializmas geras, o kai mano teta iš JAV atsiųsdavo džinsų, visi alpdavo, kaip jų reikėjo.
– Nuo mažens piešėt?
– Ne, buvau plaukikas. Žinot, kaip sovietiniais laikais būdavo – jei prie namų sporto mokykla, tai tu ir sportininkas, jei yra baseinas – plaukikas. Niekas neklausė, nors iš pradžių bijojau to vandens, sušlapindavau plaukimo glaudes, padžiaudavau ant radiatorių, susišlapindavau plaukus, neva treniruotėje buvau.
Tėvas trenerio paklausė, kaip man sekasi, ir tada sužinojo, kad pora mėnesių manęs nematė.
Bet ir šuo kariamas pripranta. Treniravausi. Plaukiojau, kol įvyko keistas dalykas. Apsireiškė minėtoji teta iš JAV – mano močiutės sesuo, kuri į Valstijas emigravo, kai mamai buvo treji. Ji parašė, kad atsiųs, ko man reikia, tik turėčiau tai nupiešti.
Su drabužiais, mada tuomet neturėjau nieko bendro. Žinoma, stebėjau savo mamą, kuri buvo geros figūros, gražuolė – kadangi prosenelis iš Pietų Prancūzijos, buvo juodų plaukų, juodų akių.
Jos draugė Kauno prekybos bazės direktorė, gaudavo siuntinių iš JAV ir rengėsi taip, kad aš dabar tokių žmonių nelabai matau. Taigi dar būdamas vaikas žinojau, kas yra „Chanel“.
Mano mamai ji atiduodavo drabužių – cigaretės formos juodų siaurų sijonų, megztukų su baltomis apykaklėmis. Ir kai jos mane vesdavosi Laisvės alėja, matydavau, kaip į jas žiūri žmonės.
Tas jausmas išliko iki dabar – kad visi žiūri.
Smetonos laikais tik viena kita ministrienė leisdavo sau nuvykti į Paryžių nusipirkti lapę ar šilko. Bet vis viena Kaune nebuvo tokių kaip Madame la Castiglione (Virginia Oldoini. – ELTA), neturėjome pasaulinių vardų, mados žurnalų. Vienintelis žurnalas „Moteris“, kurio smetoniškus numerius esu matęs.
Kiek pastebėjau, net ir modelių namuose prie „plonojo“, gerojo siuvimo vis dėlto daugiausia dirbo žydai, lenkai, rusai. Lietuviai gal gruboki šiam reikalui, teisybę pasakius. Nieko nenoriu įžeisti, bet nėra to plonumo.
– O Jumyse iš kur?
– Gal kad mano prosenelis, ponas Liubontier, iš Prancūzijos pietų? Kažkada keliavome su režisieriumi Gintaru Varnu Pietų Prancūzijos pakrante ir, liepos 14 dieną prancūzams švenčiant Nepriklausomybės dieną, jis atkreipė mano dėmesį į pasitempusias, pasidažiusias, su šukuosenomis moteris. Raudoni lūpdažiai, cigaretės rūksta. Sako: „Žiūrėk, jos visos kaip tavo motina“. Ir iš tiesų kaip mama – aukštais skruostikauliais, juodbruvos, juodomis akimis. Prancūzų ir ispanų miksas – Maurija. Man tai buvo labai įdomu.
Gali būti, kad lašelis to kraujo turėjo įtakos. Juk nebūna – gimiau ir jaučiu, ir moku. Greičiau paveldima iš kartos į kartą.
Stebiuosi įgimtu savo mamos skoniu. Nors mano močiutė buvo siuvėja ir labai gražiai ją rengė – iš bet ko, staltiesės, galėjo gražų drabužį pasiūt. Mama to neturi, o aš štai gavau.
– Esate siuvęs mamai suknelę?
– Ne vieną. Pati įnoringiausia klientė! Ji geriau už kitus žino. Mano mama ir dabar net šiukšlių neišneša nepasidažiusi. Mama dirbo šilko fabrike, eksperimentiniame skyriuje, kur ruošė medžiagas užsieniui ir draugavo su dailininke Genute Krištopaitiene. Atėjusi pas mus papietauti ji pamatė mano piešinius ir pasiūlė mamai parodyti Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo dėstytojams.
Aš labai stengiausi tetai nupiešti, ko norėčiau, kad atsiųstų iš JAV. Galvojau, jei blogai nupiešiu marškinėlius, džinsus, ji man ne tai atsiųs. Suprantate, kokio tai buvo svarbumo!
Stojant į Stepžukį pritrūko vieno balo, tačiau rugsėjo pirmąją paskambino technikumo direktorius, kad labai patiko mano darbai ir kad esu priimtas į papildomą vietą. Grupėje – 12 panelių ir tryliktas aš.
Rugsėjo antroji prasidėjo kurioziškai. Su didžiausia gėlių puokšte eidamas technikumo link atsisukau į mamą, kuri mosikavo iš balkono, trenkiausi į stulpą ir iš nosies pasipylė kraujai. Nuėjau visas kraujuotas, bet užtat dabar technikume kabo mano lentelė. Dėstytojai pasakė, kad per 40 metų sutikti tokį studentą kaip Juozas jiems buvo gyvenimo prasmė. Aš pats labai džiaugiuosi, kad turėjau tokias dėstytojas ir kad aplinka buvo visiškai kitokia nei mokykloje, kur visi pagal vieną standartą.
Kadangi tėvas su mama dirbo gerus darbus, nieko nestokojome. Tėvai palaikė ir neprieštaravo norui kurti madą, nors netikėjo, kad iš to duoną valgysiu. Neva turtingos šeimos vaikelis gal ir gali kažką su madom daryt. Stepžukyje pamatė, kad man labai gerai sekasi siūti, tad praktikai įdarbino ne technikume, o ateljė „Juzė“, kur paltus ir visa kita siuvosi valdžia. Brigadininkė Bronė duodavo man pagalbinių darbų ir aš džiaugiausi matydamas, kaip realiai viskas vyksta – kaip stato rankoves, lygina. Buvo labai didelė atsakomybė iškart pradėti geriausioje ateljė dirbt.
Paskui tėvas iš kažkur „po blatu“ man nupirko vokišką „Veritas“ siuvimo mašiną, kuri šiandien prilygtų „Porše“. Buvo stebuklas. Galėjau pasisiūti kelnes, marškinius, net švarką. Mokykloje mokė konstruoti, pamatydavom vieną kitą madų žurnalą. Buvo meno istorija, mados istorija, piešimas, tapyba, pradėjo vertis akys, kad kažkur yra pasaulis su žmonėmis, kurie vaikšto madingai apsirengę, o ne pilkai kaip pas mus.
Labai gerai atsimenu paskutiniame kurse technikumo dėstytojų raginimą vykti į Vilnių žiūrėti Dailės akademijos diplominių darbų gynimo.
Diplominius pristatinėjo modelių namų manekenės, kurias buvau kažkada matęs. Stebuklas! Netikėtai viena jų prieina prie manęs kamputyje ir sako: „Kitame salės krašte yra Dalia Jurginienė, ji nori su jumis pasišnekėti“. Žinojau, kad D. Jurginienė – modelių namų vyriausioji dailininkė. Man tada svarbiausias žmogus Lietuvoje atrodė. Galvojau, Dieve mano, kas dabar bus?
– Kas buvo?
– D. Jurginienė man davė suprasti, kad neturėdamas pažinčių galiu neįstoti į VDA, mat labai didelis konkursas, bet ji mane priimtų į darbą modelių namuose. Matyt, su technikumo dėstytojomis buvo apšnekėta, kad esu perspektyvus jaunuolis. Tačiau aš į jos žodžius atsakiau, kad įstosiu. Pavyko įstoti ir dėstytojai džiaugėsi, kad pagaliau drabužių modeliavime bus berniukas. Tradiciškai tai buvo gražių merginų – būsimų architektų žmonų katedra.
Pataikiau į stebuklingą laiką. 1988-aisiais viskas virto, keitėsi. Atsimenu, kaip sutikau Jurgą Ivanauskaitę. Jos „Pakalnučių metai“ buvo kažkas tokio! Juodai apsirengusi, juoda skrybėlė, juodai apvestos akys. Galvojau, čia tai bent žmonės, čia tai bent gyvenimas. Paskui Jurga tapo mano nuostabia drauge ir net esame kartu fotografavęsi „Moters“ viršeliui.
Studijų metai buvo skurdūs, bet mes degėm noru pakeisti pasaulį.
– Kas per 30 metų pavyko ir ne?
– Sovietmečiu ir po Nepriklausomybės skonio buvo nedaug, madai vietos mažai. Bet labai stiprus teatras. Ezopo kalba ten buvo sakomi dalykai, kurių visi troško. Atsimenu, kaip iš Kauno važiuodavome į Vilnių ir stovėdavome eilėje prie bilietų į „Kvadratą“, „Pirosmani, Pirosmani“, kitus.
Teatras ir aktoriai atrodė stebuklingi, stebuklinga atmosfera. Pagalvojau, kad Lietuvoje nelabai yra ką veikti su mada, tad pradėjau kurti kostiumus spektakliams. Pirmasis buvo Jeano Anouilh „Orkestras“ prie kurio dirbti pakvietė Artūras Valuckis, labai seniai emigravęs į Austriją. Man tas Paryžius ir kad galiu žmones aprengti taip, kaip jį įsivaizduoju, buvo kažkas tokio!
Išmokiau aktores, kad gražiai rengtis galima ir neturint daug pinigų. Nebuvo žvynelių kostiumams dekoruoti, tai mes pirkome fotojuostas, skylamušiu išmušdavome rutuliukus ir siūdavom prie rankovių. 1992-1993 metais padariau tiulinę suknelės nugarą, panaudodamas ilgą nepaslepiamą užtrauktuką iš JAV tetos atsiųstos sunešiotos striukės.
Kūriau kostiumus G. Varno, Oskaro Koršunovo spektakliams „Senė“, kitiems. Dirbau su Eimuntu Nekrošiumi, Rimu Tuminu, Dalia Ibelhauptaite, Jonu Vaitkumi, Alviu Hermaniu, Andželika Cholina, kitais režisieriais, bendradarbiavau su Versalio teatru, Tel Avivo opera, Zalcburgo opera, Ciuricho teatru, Rygos opera, Talino opera, Bratislavos opera, Budapešto opera, Maskvos teatru, „Vilnius City Opera“. Pasidariau „auksinė rankelė“ ir man pačiam teatre labai patiko.
– Kaip suprasti „auksinė rankelė“?
– Visi laukdavo, kada Juozas pridės savo ranką. Aš gi buvau numylėtinis. Nes deficito laikais Juozas atsineš pudros, Juozas atneš iš mamos nugvelbtų amerikoniškų šešėlių, Juozas į spektaklį atneš kailį nuo mamos palto. Įsivaizduokit, reikėjo juodų šešėlių, tai panos sugalvojo ant elektrinės plytelės sudeginti vyno kamštį. O plaukų laką mes darėm iš cukraus, nes papurškęs sovietiniu iš plastikinio butelio, rudų dėmių nebenuplautum nuo drabužių, nekalbant apie tai, kad šviesiems plaukams jis netinka.
Manau, kad tuo laikmečiu, kai lėktuvuose ir ligoninėse buvo galima rūkyti, deficitas tapo kūrybiškumo trąša. Iš to neturėjimo, bet didžiulio noro, kad būtų kaip normaliame pasaulyje, mes tiek dalykų prisigalvodavome!
Prieš mane buvo Jono Arčikausko epocha, kuris scenografiją ir kostiumus kurdavo iš butelių, vielų, skudurų. Aš į teatrą grąžinau aukštakulnius, šešėlius, šukuosenas.
Madoje žmonės nori būti gražūs, elegantiški, bet neduok Dieve, juokingi. O teatre – beribė fantazija, viskas galima.
– Kokia mados situacija Lietuvoje dabar?
– Mada Lietuvai ir dabar tarsi nereikalinga, tapatinama su manekenėmis ir turtingais dėdėmis. Kažkodėl yra taip. Dizaineriai ir fasonai – visiškai nesvarbu.
Per 30 metų man pavyko šio to pasiekti, bet, prisimindamas pirmąjį savo išstojimą Paryžiuje, dabar galvoju, kad nė už ką to nebepakartočiau.
Važinėjau, žiūrėjau tas madas. Įlįsdavau bet kokia kaina. Lietuva neturėjo mados laidų, tai aš Paryžiuje filmuojantiems rusams nuveždavau kokią dešrą ar saldainių dėžę, jie man duodavo kameros stovą, kurį nešdavau į madų demonstravimą, o jie kamerą – rankose. Kitaip papulti į demonstravimus negalėjai, jei nebuvai žurnalo redaktorius, mados kritikas, žvaigždė ar pirkėjas. Paprastų mirtingųjų neįleisdavo.
Pamačiau nuostabiausias sales, dekorus ir žvaigždes. Atrodė kosminis pasaulis. Aš visa tai norėjau atvežti į Lietuvą ir man pavyko.
Po to, kai Paryžiuje, „Dior“ demonstravime, susipažinau su dailiai apsirėdžiusiu vyruku iš Australijos, viešinu visus darbus, kuriuos padarau. Jam kukliai prisistačiau kaip dirbantis mados srityje, o jis – kaip dizaineris, nes padarė du perukus būsimoms operos solistėms ir sukūrė liemenę kaimyno šuniui.
Galvoju, Dieve mano, aš sukūriau kostiumus dvidešimčiai spektaklių, rengiau garsiausias mūsų solistes, ir droviuosi pasisakyti esąs dizaineris? Nusprendžiau visada pasakyti, ką nuveikiau. Nes man esmė – darbai.
Apie tai kalbant su Dalia (Ibelhauptaite. – ELTA) Niujorke, man kaip Čipolinui ašaros pasipylė – kokius reikėjo kanalizacijos vamzdžius pereiti nuo Kauno Vilijampolės stotelės keliaujant iki geriausių Niujorko parduotuvių, iki Paryžiaus!
