Kino filmas nukelia į 1947–1953 metų Lietuvą, kai Antrojo pasaulinio karo chaosą ištvėrusi jaunoji karta, dabartiniai mūsų seneliai ar tėvai, turėjo rinktis tarp emigracijos, traukimosi į mišką ir prisitaikymo tuometinėje okupuotoje šalyje. Tai pasakojimas apie pasiaukojantį partizaninį žygį į Vakarus tam, kad būtų nunešta žinia laisvam pasauliui ir JAV kongresui apie Baltijos šalių nepriklausomybės siekį bei Kremliaus nusikaltimus. Kartu tai pasakojimas apie tuos, kurie maištavo tyliai, be ginklo, vildamiesi laimės, mylimojo ar mylimosios, oraus gyvenimo, treti – savo sudaužytų likimų fone pasidavė.

Aktorė ir televizijos laidų vedėja Beata Tiškevič: „Esu emociškai sukrėsta. Nuostabus darbas, tikrai labai rekomenduoju. Labai pravartu prisiminti mūsų praeitį, istoriją. Šitas filmas labai padeda suprasti mūsų visuomenę, kodėl mes esam dabar tokie, kokie esame, su tam tikromis baimėmis, tam tikru nepasitikėjimu, kančia ir skausmu. Filme vaidina tiek daug nuostabių, talentingų aktorių. Labai gera jį žiūrėti. Būtų gerai, kad moksleiviai vietoj istorijos pamokų galėtų ateiti ir pamatyti, susipažinti su istorija.“

Režisierius Oskaras Koršunovas: „Kaip bebūtų, man buvo įdomu žiūrėti. Išlaikė dėmesį, buvo apie ką pamąstyti: ir apie tą laikotarpį, ir apie lietuvišką kiną, kuris gerėja, ir tai labai smagu. Juzėnas gerai dirba su kino medžiaga. O filmui suteikto N–16 amžiaus cenzo galėtų ir nebūti.“

Aktorius, šokėjas ir choreografas Gytis Ivanauskas: „Filmas nėra padarytas primestinai ir tiesiogiai. Labai daug jaunų žmonių turėtų susimąstyti jį pamatę. Mes dar galime iš savo tėvų ir senelių išgirsti, atkurti, kas buvo tais laikais, o jaunimas, pamatęs filmą, pasistengs išgyventi ir pamąstyti, kaip buvo baisu. Labai rekomenduoju filmą visiems Lietuvos patriotams. Sunku vertinti skirtingų žanrų filmus, tačiau tarp tokio žanrų kino juostų „Pelėdų kalnui“ skirčiau visus 10 balų.“

Sporto komentatorius Robertas Petrauskas: „Pirma šovusi mintis – tokių filmų reikia daugiau, ypač jaunajai kartai. Man gal labiau įspūdį paliko netgi ne pagrindinė žinia, kuri kaip ir aiški, tačiau daugybė detalių, iš kurių susideda tikrasis epochos suvokimas. Iš tiesų labai įdomus filmas. Pats įsimintiniausias ir įdomiausias turbūt Aleksandros Metalnikovos sukurtas karininko žmonos Lidijos vaidmuo. Vaikams būtinai reikia žiūrėti tokius filmus, nes jų labai trūksta. Pažiūrėjus ir pamačius Lietuva nuo to bus tik geresnė ir gražesnė.“

Žurnalistė, kulinarinių laidų vedėja ir knygų autorė Beata Nicholson: „Nuostabus filmas. Viskas įsiminė. Tikėjausi, kad bus geras, bet negalvojau, kad toks geras. Labai estetiškas, gražus, labai geras scenarijus, įpinta daug įvairių istorijų. Ir kartu tai labai šiuolaikinis filmas. Kartais lietuvišką filmą persekioja lėtumo įspūdis, tačiau ši istorija labai stipri, paveiki. Neabejoju, kad šį filmą privalo pamatyti kiekvienas.“

Socialinių tinklų žvaigždė Monika Šalčiūtė: „Labai geras įspūdis. Labai gražiai nufilmuota, matosi, kad įdėta labai daug darbo. Labai patiko visi aktoriai, daug naujų veidų, tad su kiekvienu tarsi pažindintis reikia, nes iki šiol dar nėra matytas. Puikiai perteikta istorija – širdis virpėjo dėl kovos už laisvą Lietuvą. Dešimt balų.“

Vestuvių planuotoja Laura Vagonė: „Labai seniai mačiau lietuvišką filmą, kuris būtų toks įtraukiantis. Labai dinamiškas siužetas, nebuvo nuobodu, netgi ašarėlę vienu momentu nubraukiau. Pastaruoju metu itin daug premjerų, bet tai po ilgo laiko vienintelė premjera, kuri manęs nenuvylė.“

Televizijos laidų vedėja Laura Imbrasienė: „Man labai patiko. Gaila, kad atėjau be sūnaus. Neabejoju, kad jam būtų pravartu prisiliesti prie istorijos, pateiktos iš tokios perspektyvos. Pamačiusi filmą galiu tik pritarti režisieriui, kad jis iš tiesų skirtas jaunimui, kad jie galėtų įvertinti tai, ką turi, kad prisimintų pamatines vertybes. Sakyčiau, jaunimui pamatyti filmą netgi būtų privaloma ar įtraukta į ugdymo programą. Jausmas viduje toks dvejopas, kai tu pradedi vertinti tai, ką turi, ir tai, ko neturėjo tie žmonės, ką jiems reikėjo patirti, išgyventi, siekti ir susivienyti. Juk po vieną mes esame niekas, visi kartu galime kurti savo Lietuvą. Tada kūrė jie, dabar kuriame mes. Negalime draskytis, pyktis, turime būti vieningi, ir tik tada sukursime tai, ko labiausiai norime. Iš tiesų filmas man keliose vietose suvirpino širdį labai stipriai, norėjosi nubraukti ašarą.“

Stilistė Austėja Jablonskytė: „Labai patiko. Kaip stilistė žiūriu iš savo pusės, tad tikrai – tai labai vizualus, estetiškas, labai gražus filmas. Galiu drąsiai visiems savo draugams rekomenduoti pasižiūrėti, labai gražiai padarytas. Ir širdį suspaudžia, negalėčiau netgi vienos labiausiai patikusios scenos išskirti, nes patiko tiesiog visas filmas.“

Apie filmą:

Bene laukiamiausias šių metų filmas nukelia į 1947–1953 metų Lietuvą, kai Antrojo pasaulinio karo chaosą ištvėrusi jaunoji karta, dabartiniai mūsų seneliai ar tėvai, turėjo rinktis tarp emigracijos, traukimosi į mišką ir prisitaikymo tuometinėje okupuotoje šalyje.

Tai pasakojimas apie pasiaukojantį partizaninį žygį į Vakarus tam, kad būtų nunešta žinia laisvam pasauliui ir JAV kongresui apie Baltijos šalių nepriklausomybės siekį bei Kremliaus nusikaltimus. Kartu tai pasakojimas apie tuos, kurie maištavo tyliai, be ginklo, vildamiesi laimės, mylimojo ar mylimosios, oraus gyvenimo, treti – savo sudaužytų likimų fone pasidavė.

Kad ir kokį kelią pasirinko kiekvienas iš filmo herojų, laisvės troškimo negalėjo numalšinti niekas: „Laisvė – čia, širdyje. Ji – ne iliuzija. Galima ją sunaikinti tik išplėšus širdį“, – skamba partizanų vado Kovo žodžiai filme, tačiau net ir išplėšus širdį – laisvės troškimas niekur nedingsta.

Režisierius visapusiškai atskleidžia pokario kartos veidą, išgyventas emocijas, kovos už laisvę ar būtį ir baimės atmosferą – baimės, taip ir nenumalšinusios nenumaldomo laisvės šauksmo.

Pagrindinius vaidmenis filme atlieka Arnas Danusas, Aidas Jurgaitis ir Paulina Taujanskaitė. Filme taip pat vaidina būrys jaunųjų ir jau gerai žinomų aktorių: Skomantas Duoplys, Adomas Jasiukėnas, Rūta Šmergelytė, Mantas Zemleckas, Anastasija Marčenkaitė, Monika Bičiūnaitė, Darius Meškauskas, Aleksas Kazanavičius, Aleksandr Špilevoj, Aleksandra Metalnikova, Dainius Svobonas ir kt. Režisierius: Audrius Juzėnas, scenarijaus autorius – Pranas Morkus, prodiuseriai: Norbertas Pranckus ir Justina Ragauskaitė.

Režisierius A. Juzėnas filmuoja naują vaidybinį filmą – istorinę dramą „Pelėdų kalnas“.

Tai pasakojimas apie pokario Lietuvą, paremtas scenaristo Prano Morkaus biografijos motyvais. Laikotarpis, kai Antrasis pasaulinis karas baigėsi, o Lietuvoje įsitvirtino okupacijos režimas, bandomas atskleisti per socialinį kauniečių, ypač jaunesnių – to meto gimnazistų – gyvenimą.

„Mes grįžtam istoriškai į 1946 metus – tai yra antri-treti okupacijos metai, kuomet keičiasi ideologija, keičiasi režimai ir tame lūžyje žmonėms reikia pasirinkti – ar jie vis tik nori grįžti į Vakarus, ar bandyti kolaboruoti su, vadinkim, Stalino kompanija. Ir tame, pavadinkime, pasirinkimų lauke mes turime jaunus žmones, kurie ką tik baigė gimnaziją, ir jų gyvenimas irgi labai sudėtingoj situacijoj – jie nieko neturi, jų iliuzijos žlugusios, arba jie pasirenka kovoti rezistencijoj, arba jie važiuoja į Sibirą, arba tiesiog bando pritapti prie tos visuomenės, kuri tuo metu formuojama Lietuvoj“, – kalbėjo būsimo filmo režisierius.

„Pranas Morkus aprašė pokario penkmetį, tai yra 1947-1952 metai. Tai yra partizaninis laikotarpis ir istorija yra, matyt, pusiau, gal net visiškai biografinė, mes dažnai spėliojam, kuris būtent iš personažų yra scenarijaus autorius, nes jis ir pats neneigia, kad tai yra autentiška ir tikrų įvykių istorija“, – sakė filmo prodiuserė Justina Ragauskaitė.

Filmo veiksmas vyksta 1947-1951 metais Kaune, tad ir didžiajai daliai filmavimų pasirinktas būtent Kaunas, nes šiame mieste buvo lengviau rasti filmo laikotarpį atitinkančių vietų. Filmavimo aikštelėmis virs ne tik vadinamasis „Pelėdų kalnas“ su ant jo įsikūrusiu Juozo Zikaro memorialiniu muziejumi, bet ir Lietuvos zoologijos sodas, Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodas, „Romuvos“ kino centras, Juozo Tumo-Vaižganto memorialinis butas, Tado Ivanausko Obelynės sodyba ir Pirmasis fortas.

„Didžioji dalis bus filmuojama vis tik  Kaune, nes ir pats siužetas pagal scenarijų vyksta Kaune. Tai viena. Antra – na, visgi Kaunas yra daugiau išsaugojęs to laikmečio autentikos. Turėsim dar vieną pamainą Meškiuose, kas yra Tauragės rajone, nes ten vienintelė vieta Lietuvoj, kur radom apleistą, apgriautą kirchę (bažnyčią – LRT.lt), ir keletą pamainų Vilniuje“, – pasakojo J. Ragauskaitė.

Filme vaidina 46 aktoriai, tarp jų ir jau žinomi vardai: Aleksas Kazanavičius, Dainius Svobonas, Juozas Meškauskas, Monika Bičiūnaitė, pagrindinį vaidmenį filme „Ekskursantė“ atlikusi jaunoji aktorė Anastasija Marčenkaitė ir kiti. Filmavimas vyks dviem etapais – pirmasis baigsis gruodį, o vėl į aikštelę filmavimo grupė grįš pavasarį.

Kuriant šią juostą dirba beveik 400 žmonių, dauguma jų – lietuviai.

Filmo premjera numatyta 2018 metų vasario 16-ąją, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejų.