Lietuva pasiutligę įveikė, tačiau tai nereiškia, kad ji negali atkeliauti iš kaimyninių šalių, sako biomedicinos mokslų daktaras Egidijus Bukelskis. Jo teigimu, mokslininkų atrastas naujas gydymo būdas turėtų padaryti perversmą, bet iki gydymo išplitimo, kilus rizikai susirgti, reikėtų vakcinuotis ir apskritai vengti kontakto su galimai užsikrėtusiais gyvūnais.
„Dažnai matau, kad žmogus, radęs bet kokį laukinį gyvūną, kuris neva prašosi globos, nešasi namo, slaugo, gydo. Žinokime, kad pasiutligė gali būti netipiška. Gyvūnas gali būti ne vien tik agresyvus, pasiutusiomis akimis, varvančiomis seilėmis ir pan. Yra netipinė pasiutligės forma, kai gyvūnas būna labai ramus“, – perspėja E. Bukelskis.
– Iki šiol, jeigu įkando pasiutęs gyvūnas, procedūra buvo paprasta – kuo skubiau kreiptis į medikus, kol virusas nepasiekė centrinės nervų sistemos. Kitaip išeitis dažnai būdavo viena – mirtis. Tačiau dabar gyvybė gali būti išgelbėta net ir tokiu atveju.
– Paskelbtas atradimas, net neabejokime, kad taip reikėtų jį vadinti, tikrai gali padaryti perversmą vienos iš pavojingiausių pasaulio ligų – pasiutligės – gydyme ir prevencijoje. Galėčiau priminti, kad nuo jos pasaulyje kasmet miršta maždaug 55 tūkst. žmonių. Tai – labai pavojinga liga. Kai kuriuose kraštuose tai – Dievo rykštė. Be to, apie 40–50 proc. visų mirusiųjų – maži vaikai, nesulaukę 16 metų. Vadinasi, ta problema Afrikoje, kai kuriose Azijos valstybėse tikrai didelė.
Atradimas, kurį paminėjote, dar nėra paskutinis etapas. Tai – tik pirmas žingsnis. Jeigu žiūrėti plačiau, ši liga žinoma jau ne mažiau kaip 1,5 tūkst. metų. Mano, kaip zoologo nuomone, ligos atsiradimas buvo susijęs su laikotarpiu, kai žmonės prijaukino šunis. Pasaulio sveikatos organizacijos yra paskelbta, kad didžioji dalis tų užsikrėtimų, netgi 98 proc., jų teigimu, yra nuo šunų, kuriuos įkando ar užkrėtė laukiniai gyvūnai. Vadinasi, šunys – tarpinė grandis. Dėl to liga taip išplito pasaulyje. Mes Lietuvoje, ačiū Dievui, pasiutligę bandome sutramdyti kitais būdais.
– Anksčiau skiepai nuo pasiutligės būdavo labai skausmingi ir tiesiai į pilvą. Ar dabar situacija pasikeitė?
– Be abejo. Visų pirma, pati vakcina yra jau visai kitos kartos, todėl ir vakcinavimas nėra toks skausmingas. Šio dalyko nereikia bijoti. Jeigu tik kyla bent menkiausias įtarimas, kad buvo kontaktas su galimai sergančiu laukiniu gyvūnu, su naminiu gyvūnu, kuris staiga pakeitė elgesį, nedelsiant reikėtų kreiptis į gydymo įstaigą ir vakcinuotis prieš pasiutligės virusą.
– Kalbame apie Lietuvą, kur, ko gero, esame pažengę skiepų srityje. Tačiau, jeigu važiuojame į tas valstybes, kur problema nėra išspręsta, pavyzdžiui, Indiją.
– Taip, mes įvaizduojame, kad pas mus atbėgo laukinis gyvūnėlis, laputė ar usūrinis šuo, ir tai jau yra didžiausias pavojus, bet kitose šalyse yra kiti gyvūnai, apie kuriuos mes menkai žinome. Nuvažiavus į Indiją beždžionės kelia didžiausią riziką. Jos ne tik taikosi pagriebti, nuvogti kokį nors vaisių, bet gali būti agresyvios. Jos gina savo teritoriją.
Mes nežinome, ar tas gyvūnas bus ar nebus užsikrėtęs. Todėl, važiuojant į tokias valstybes, reikėtų pasidomėti, ar ten yra šis pavojus ir nemažiau kaip prieš mėnesį vakcinuotis. Vakcinuojamasi ne mažiau kaip tris kartus – pirmą dieną, po septynių parų ir 28-tą parą. Tuomet, jeigu nuvažiavus ten įvyktų tokia nelaimė, žmogus grįžtų čia, pratęstų gydymosi kursą, papildomai vakcinuotųsi ir nekiltų pavojus jo sveikatai.
Turiu pasakyti, kad nuo tų šalių skiriamės ir tuo, kad Lietuva nuo 2006 metų ėmėsi labai atsakingo žingsnio sutramdyti šią ligą. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba padarė milžinišką darbą, kad sutramdytų pasiutligės protrūkius, kurie kasmet turėdavo didelę reikšmę visai Lietuvai. Tų atvejų būdavo daugiau nei 2 tūkst. Palaipsniui šių ligų mūsų šalyje mažėja. Galiu pasakyti, kad 2010 metais liko tik 33 atvejai. 2011 metais – 14 atvejų, 2013 metais – tik vienas atvejis. Paskutinis džiaugsmingas žingsnis, kad 2014 metais Lietuvoje neturėjome nė vieno pasiutligės atvejo.
– Ar šie pasiutligės atvejai buvo fiksuojami tik naminiams gyvūnams ar ir laukiniams?
– Jeigu yra tiriama [ar gyvūnas užsikrėtęs pasiutligė – LRT.lt], tai gali būti laukiniai ar naminiai gyvūnai, kurie potencialiai galėjo sirgti. Nei vienas iš ištirtų atvejų nepasitvirtino. Vadinasi, galime teigti, kad šią ligą įveikėme, nors tai ir kainavo. Reikėjo rasti lėšų. Buvo mėtomas jaukas iš lėktuvo.
Paskutinis mums likęs padaryti žingsnis per dar porą metų – išbarstyti tuos jaukus, maždaug 50 km atstumu nuo sienos su Baltarusija, Kaliningrado sritimi. Matyt, kad šią ligą būsime įveikę. Gal būsime viena iš tų šalių Europoje, kuri padarė tikrai nepaprastai svarbų darbą.
– Paminėjote pasienį, Baltarusiją, Rusiją. Jeigu mes puikiai tvarkomės su šia liga, tai niekas neuždraus užkrėstai lapei pereiti pasienį ir užkrėsti lietuvišką lapę.
– Taip, rizika išlieka. Nesakome, kad ligos visiškai nebėra. Taip buvo ir kitose valstybėse, kurios vakcinaciją laukiniams gyvūnams atliko gerokai anksčiau. Pavojus liko ir bus. Prieš keletą metų teko kalbėtis su žymiu Vokietijos veterinarijos specialistu. Jis pasakė paprastais – nesvarbu, kad pas jus nėra, yra ar bus ta liga, išmokite gyventi su ja, šalia jos, išmokite elgtis su laukiniais gyvūnais.
Dažnai matau, kad žmogus, radęs bet kokį laukinį gyvūną, kuris neva prašosi globos, nešasi namo, slaugo, gydo. Žinokime, kad pasiutligė gali būti netipiška. Gyvūnas gali būti ne vien tik agresyvus, pasiutusiomis akimis, varvančiomis seilėmis ir pan. Yra netipinė pasiutligės forma, kai gyvūnas būna labai ramus.
Pavyzdžiui, į sodybą atėjusi laputė būna su šuniu, laka pieną iš vieno dubenėlio, o už dviejų dienų jau būna nebegyva. Padarius tyrimus, nustatoma, kad laputė buvo užsikrėtusi pasiutlige. Tokių atvejų pasitaikydavo anksčiau. Niekas negali atmesti tikimybės, kad liga gali vėl atkeliauti. Vienas–kitas atvejis per metus reikš, kad kaimyninėse valstybėse liga dar nesutramdyta. Reikia tikėtis, kad ir ten kažkada bus padaryti darbai ir liga bus sutramdyta.
– Klausytojas domisi, ar jam 1968 metais atlikta vakcinacija dar yra veiksminga?
– Jūsų klausimas labai geras ir savalaikis. Imunitetas tikrai yra pasibaigęs. Reikėtų jį atnaujinti, jeigu esate rizikos grupėje – dirbate su laukiniais gyvūnais, kontaktuojate su kažkur pamiškėje besiganančiais galvijais. Tokiais atvejais patarčiau vakcinuotis. Jeigu to nėra, laukinių gyvūnų nelaikote rankose, tai nėra būtina. Net ir medžiotojai dažniausiai nesivakcinuoja.
Po skiepo vakcina išlieka veiksminga ne ilgiau kaip penkerius metus. Todėl, praėjus tiek metų, vakcina tikrai yra neveiksminga. Be to, neužmirškime, kad buvo taikomos senos kartos vakcinos. Dabar yra visiškai naujos vakcinos, daug veiksmingesnės. Taip pat [apie vakcinaciją – LRT.lt] reikėtų pagalvoti, jei važiuosite į Indiją ar Afrikos šalis. Tada patarčiau vakcinuotis ir problemą išspręstume tokiu būdu.
– Ar naminius gyvūnus reikėtų skiepyti nuo pasiutligės?
– Įmanoma vakcinuoti šunis, ypač, jeigu kažkas dažnai savaitgaliais išvažiuoja į sodybą pamiškėse, kur gali būti kontaktas [su užsikrėtusiais laukiniais gyvūnais – LRT.lt]. Rekomenduočiau (ir tai yra pirmas darbas, kurį reikia nuveikti Lietuvoje) – pabandyti naminius gyvūnėlius laikyti atskirtus nuo laukinių. Tai mūsų bendras tikslas.
Lietuvoje dar dabar pasitaiko – nakčiai šuniukas arba katytė paleidžiama pasivaikščioti. Jie išeina į mišką, kontaktuoja su laukiniu gyvūnu, kuris potencialiai gali būti ne tik pasiutligės, bet ir kitų ligų pernešėjas. Tai – negerai. [...] Žmogus žmogui šios ligos niekada neperneša.
– Tai užsikrečiama tik nuo gyvūnų?
– Tik nuo gyvūnų dviem paprastais būdais: jeigu įkando ir jeigu turėjote kontaktą per jo skysčius – seiles ar kitus. Rankose yra mikroskopinių plyšelių, įtrūkimu, todėl netgi, glostant laukinį gyvūną, galime užsikrėsti.
– Tačiau galime pasidžiaugti, kad Lietuva šiuo atveju yra smarkiai pažengusi į priekį.
– Lietuva yra viena iš tų šalių, kurią visi rodo pavyzdžiu, kaip galima sutvarkyti, dirbant kryptingai. Pirmiausia didžiausias nuopelnas tenka Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai.
