Tai trečiadienį pranešė „Ukrinform“, remdamasi leidiniu „Detektor Media“.

„Sankt Peterburgo (Rusija) teismas dviem mėnesiams nusiuntė į tardymo izoliatorių 18-metę Darją Kozyrevą pagal straipsnį dėl pakartotinio Rusijos kariuomenės diskreditavimo“, – rašoma pranešime.

Mergina buvo sulaikyta vasario 24-ąją, per antrąsias Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą metines. Aktyvistė Sankt Peterburge prie paminklo T. Ševčenkai priklijavo nedidelį plakatą su jo eilėraščio „Priesakas“ posmu: „Laidokit ir prisikelkit, pančius sudaužykit ir krauju piktuoju priešų laisvę apšlakstykit“.

Rusijos policininkai iš pradžių negalėjo nuplėšti plakato, todėl uždengė jį juodu maišu.

2022 metų gruodį D. Kozyreva, dar būdama moksleivė, ant instaliacijos, skirtos Sankt Peterburgo ir rusų užgrobto Mariupolio „draugystei“, užrašė: „Žudikai, jūs jį subombardavote. Judai“.

Tada merginai buvo iškelta baudžiamoji byla dėl turto tyčinio sugadinimo, tačiau ji nebuvo nagrinėjama.

2023 metų gruodį pagal administracinį straipsnį dėl Rusijos kariuomenės diskreditavimo D. Kozyrevai buvo skirta 30 tūkstančių rublių bauda už tai, kad 2022 metų kovo 4 d. socialiniame tinkle „VKontakte“ aktyvistė paskelbė įrašą, kuriame kritikavo įstatymus, numatančius bausmes už informacijos apie karą Ukrainoje skleidimą, jei ji nesutampa su oficialia Rusijos ministerijos versija.

Paskyrus baudą, mergina buvo pašalinta iš Sankt Peterburgo valstybinio universiteto.

Kyla diskusijų, ką galima laikyti menu, o ko ne, kaip suprasti meno kūrinį. Kaip tapytoja ir šiuolaikinio meno atstovė, pabandysiu paprastais žodžiais, kuo suprantamiau paaiškinti. Aplinkiniai klausinėja: „Kas čia? Kodėl taip nemokšiškai nupiešta, kodėl čia taip nutepliota? Jie klausia detalių ir nemato kūrinio visumos.

Pasakojimą reikėtų pradėti nuo to, kad XX a. įvyko reikšminga meno transformacija, pakito meno išraiška, suvokimas ir forma. Beveik neliko realistinės, mums taip gerai suprantamos vaizdavimo formos, nes vienas fotoaparato mygtuko paspaudimas panaikino šimtmečius puoselėtą klasikinio meno tradiciją. Apie 1900 m. žmonija išrado fotoaparatą ir jį ištobulino. Tapybai reikėjo keistis, ieškoti to, ko nebūtų galima išgauti fotoaparatu, – paveiksle perteikti vidinę žmogaus jausmų ir proto išraišką. Ši išraiška atvėrė duris naujam tapybos etapui ir naujam meno suvokimui.

Blogas – Netobulas (Bad – Imperfect). 2019 m. 130x150 cm.

Palyginkime šiuolaikinę tapybą su mums jau gerai pažįstama ir turinčia tradicijas muzikine meno forma – opera. Kas būtų, jei operos teatre staiga imtume klausinėti, kodėl solistas, dainuodamas savo partiją, keistai gestikuliuoja rankomis ir kaip suprasti kūrinio prasmę – juk dažnai arijos atliekamos italų kalba? Tačiau, nepaisant operos žanro sudėtingumo, skaitydami libretą (it. libretto – knygelė), galime suprasti, apie ką vyksta veiksmas, ir mintyse įsivaizduoti, apie ką dainuojama. Taip ir šiuolaikiniam menui reikalingas libretas  – paaiškinimas ar įvadinis parodos tekstas, žodžiai, kurie padeda suprasti ne verbaline, o tapybos kalba sukurtą meno kūrinį.

Portretas žolėse. 2018 m. 66x110 cm.

Kas atsitiktų operai, jeigu staiga atimtume iš jos garsą? Jeigu, žiūrėdami operos įrašą, televizorių patildytume tiek, kad nieko nesigirdėtų. Kaip keistai, netgi komiškai tai atrodytų, nes trūktų vieno pagrindinio operos komponento – muzikos. Panašiai yra ir tapyboje. Norint suprasti meno kūrinį, reikalinga proto ir jausmų sintezė. Tačiau jeigu išjungsime jausmus, girdėsime tik mirtiną tylą, ir viskas mums atrodys tik kaip netobula teplionė, netobulas vaikiškas piešinys. Kodėl šaipomės iš vaikų sugebėjimų? Ar iš tiesų esame tobulesni už juos? Ar reikia vaikų meną nuvertinti kaip netobulumą, o gal priešingai – pasimokyti iš vaikų drąsos ir spontaniškumo? Vaikai yra drąsūs ir spontaniški, nes jie nežino, kad gali būti išjuokti, sukritikuoti. Spontaniškai kuriantis menininkas yra drąsus, žinodamas, kad gali būti išjuoktas ir nesuprastas. Tai yra du skirtingi suaugusiojo ir vaiko suvokimai.

Jeigu išjungsime jausmus, girdėsime tik mirtiną tylą, ir viskas mums atrodys tik kaip netobula teplionė, netobulas vaikiškas piešinys.

Šiandien noriu skaitytojams pristatyti kelis savo tapybos darbus. Tai 2019–2021 m. tapyti dukros portretai ir figūrinės kompozicijos. Vienas jų  – „Smiltė ir Čiurliukas“. Ką pavaizdavau šiame kūrinyje? Tiksliai atsakyti negaliu, bet manau, kad trapią žmogaus būtį. Paveiksle vaizduojama mergaitės figūra ir prie jos prigludęs paukštelis. Paukštis simbolizuoja viltį, plazdančią neramią sielą, o kontūru apibrėžtas mergaitės kūnas  – tarsi aprėmina tą paukštelį, kad jis nepabėgtų ir neišskristų. Mes net nesusimąstome, kokia trapi gali būti žmogaus gyvybė, jeigu ji įkalinta, pavyzdžiui, lėtine, nepagydoma liga sergančios mergaitės kūne. Dukros portretų serija atsirado tada, kai tekdavo prie jos keltis naktimis ir stebėti ligos eigą, siekiant išvengti pablogėjimų. Pamaniau, kodėl nenupiešus miegančios dukros portreto, juk toks gražus siluetas? Iš jos miego ir kitų piešinių ir eskizų gimė serija portretų: „Fearless“ („Bebaimė“), „Portretas žolėse“, „Blogas – Netobulas“ (Bad – Imperfect)“, 2019 m. ir kt. Šie paveikslai tapyti mišria technika: aliejiniais ir purškiamais dažais ant drobės. Portretus sukūriau iš būtinybės išreikšti susikaupusį vidinį skausmą, liūdesį ir viltį. Tapydama tikrai negalvojau, kur paveikslą reikėtų pakabinti, nes, tikriausiai, ir eiles rašančiam poetui nesvarbu, į kokią knygų lentynėlę žmonės padės jo kūrinį / kūrinius.

Smiltė ir Čiurliukas. 2021 m. 105x135 cm.

Ką pakabinsime ant Kalėdų eglutės?  – tarsi nebyliai klausia Antanas A. Jonynas savo garsiajame eilėraštyje „Kalėdų eglutė“. Šiandien, artėjant šv. Kalėdoms, noriu iš mūsų lietuviškos skrynios ištraukti 1981 m. išleistą knygą „Atminties laivas“. Šiame nuostabiame eilėraščių rinkinyje ir yra „Kalėdų eglutė“. Pats poetas teigia, kad jo parašytas eilėraštis visai ne apie Kalėdas. Grupės „Kardiofonas“ dėka 1986 m. jis virto daina. Sovietinės cenzūros ribojamas tekstas į „Kalėdų eglutę“ sudėjo visai ne kalėdinius elementus, paslėpė ir užkodavo tam tikrus slaptus simbolius. Nors ir atrodo, kad mintinai žinome šios dainos-eilėraščio žodžius, siūlau dar kartą perskaityti. Dabartiniame pasaulyje, ypač vykstančio karo Ukrainoje fone, šios eilėraščio eilutės įgyja naują prasmę, tampa ne mūsų praeities šešėliu, o kažkuo daugiau...

Kalėdų eglutė

Ant kalėdinės eglutės

supas raibosios gegutės

nežinia ką jos kukuoja

nežinia ką iškukuos

šakomis keliauja voras

nuo žvakučių vaškas laša

tyška vaškas ant stalelio

su vokais neatplėštais

pakabinkit pakabinkit

ant kalėdinės eglutės

stebuklingą vėrinėlį

Arčibaldo vaizdinių

kaip per ledą lekia pelės

kaip klastingai žybsi akys

o už lango mėnuo dega

rūksta kraterių anga

į mane pro lango plyšį

žvelgia dulkinas praeivis

ir per telefono kriauklę

gaudžiant jūrą išgirstu

pasigirsta moters juokas

bet staiga garsai nutyla

ir iš radijo antenos

kalas pamažu kulka

pakabinkit ant eglutės

neramios tylos girliandą

sprangią naikintuvų tylą

užrakintą po žeme

štai nuo antkapių pakyla

tarsi sielos baltos varnos

kyla rankos atsigniaužę

jau apaugusios žieve

ant tų rankų krenta sniegas

pelenų šviesumo sniegas

šaltas sniegas kuris byra

iš akiduobių tuščių

pakabinkit pakabinkit

ant kalėdinės eglutės

baltą baltą nosinaitę

nusišluostyti akims.

Štai ką pavyko rasti apie paties Antano A. Jonyno įžvalgas ir interviu apie šį eilėraštį. Jis užsimena, kad eilėraštis sukurtas tokiu metu, kai buvo pats brežnevinės epochos klestėjimas, nykus bet kokių žmogaus laisvių suvaržymas. Niūrus metas, kada ir visame pasaulyje dėjosi neįkvepiantys dalykai, šaltasis karas.

Degios medžiagos. 3-ia klasė. 2020 m.

Eilėraščio tekstas pasakoja apie kažkokias neapčiuopiamas grėsmes, kurios visą laiką lydi ir kurias norime įveikti. Ir ta „pakabinta nosinaitė“ tam tikra prasme yra grėsmės įveika. Poetas kalba apie viltį ir grėsmę.

Mūsų pasaulio, tokio, koks yra dabar, gali ir nebelikti. Šiandien, praėjus 40 metų, ta grėsmė  – „naikintuvų tyla“, kuri buvo „užrakinta po žeme“  – vėl atsinaujina ir tampa aktuali. A. A. Jonynas teigia: „Jis buvo rašomas ne iš intencijos, o iš būsenos. Kaip sako siurrealistai, automatiniu rašymu, ne racionaliai apgalvojant ir konstruojant, o iš pasąmonės, leidžiant užrašyti tai, ką jauti.“ Tai būdinga ir mano tapybai, ir šiuolaikiniams menininkams. Tai, ką mes sukuriame, nepavaldu nei protui, nei laikui. Atrodo, A. A. Jonyno tekstas dainoje gyvuos ir bus nepamirštamas dar labai ilgai. „Grynoji lyrika kyla ne iš proto, ji kyla iš vaizdinių, potyrių, atsiminimų, kurie visą laiką keičiasi“,  – teigia poetas. Prasimanytas personažas vardu Arčibaldas, anot autoriaus, duoda laisvę mintims: kiekvienas, galvodamas apie jį, gali įsivaizduoti ką tik nori...

Grįžkime prie mano tapybos. Vienas iš pagrindinių mano tapybinių tikslų  – tokia tapyba, kurioje būtų erdvės interpretacijoms. Kiekvienas, žvelgdamas į mano dukros portretus, gali matyti tai, ką nori: vieniems ji šypsosi kaip Mona Liza, kitiems užsimerkusi džiaugiasi, tretiems ji  – dainuojanti džiazą tamsiaodė...“ „Kiekvienas turi teisę įsivaizduoti, ką  nori", – teigia A. A. Jonynas. „Kalbėdamas apie eilėraščio interpretacijas, pats autorius savo kūrinį gali vieną kartą interpretuoti vienaip, kitą kartą kitaip, o kaip yra iš tikrųjų,  – niekas nežino (netgi pats autorius)“,  – dar viena įdomi A. A. Jonyno mintis. Apie lietuvių kalbos pamokose vykstančias tekstų interpretacijas poetas turi nevienareikšmišką nuomonę. „Nėra nei teisingos, nei neteisingos interpretacijos“, – samprotauja jis 2020 m. LRT laidoje „Švelnūs tardymai“.

Taigi, apibendrindama galiu teigti, kad, nagrinėjant meną ir skirtingas jo formas, svarbu ne tai, ar teisingai / neteisingai jį supratome, svarbu pastanga jį suprasti, tarsi perleidžiant jį per save. „Poeziją galima interpretuoti tik taip, kaip mes kiekvienas ją pajuntame per savo asmenines patirtis, išgyvenimus, suvokimus“,  – viename iš interviu teigia A. A. Jonynas. Man šis eilėraštis simbolizuoja viltį ar netgi kalėdinį išsipildymo stebuklą. Ant kalėdinės eglutės galima pakabinti savo viltis apie vaiko sveikatą, taiką pasaulyje, ramybę ir džiaugsmą.

Menas neabejotinai gali praturtinti mūsų pačių vidinį pasaulį, suteikti jam spalvų ir naujų patyrimų. O ką kabinsime ant kalėdinės eglutės ar sienos, priklausys ir nuo mūsų pačių tikėjimo, vilties ir meilės.

Žurnale – laivo autobiografija

Tokia tradicija kelia keblumų, nes vis tiek, kad ir eilėmis, žurnale turi būti surašyti visi svarbiausi įvykiai, susiję su laivo valdymu, eksploatavimu ir navigacija.

Laivo popieriniai žurnalai buvo sukurti siekiant sudaryti chronologinę ataskaitą apie įvykius laive ir aplink jį. Tai savotiška laivo autobiografija, surašyta jo įgulos.

Žurnale kas valandą ar keturias valandas užrašoma laivo buvimo vieta, nueitas kelias, kursas, greitis, manevrai su varikliu ar burėmis, atlikti jūriniai darbai, oro ir jūros procesai. Įeinant į uostą ir jame stovint, laivo žurnale pateikiama išsami informacija apie locmano veiklą, inkaravimo sąlygas uoste ar reide, vandens gylį, atoslūgius, sroves ir kt.

Tradicija: lėktuvnešio „Abraham Lincoln“ budintis pareigūnas Ryanas Gougeris kuria pirmąjį metų įrašą denio žurnale. (12storylibrary.com nuotr.)

Žurnalą veda ir saugo pamainos budintis pareigūnas, tačiau laivo vadas prisiima visą atsakomybę už žurnalą ir privalo jį kasdien tikrinti, savo parašu patvirtinti įrašus.

Jūrininkai, keliaudami per pasaulį, šimtus metų skrupulingai užrašinėjo visus išgyventus įvykius į storą didelio formato knygą, kurią vadino laivo žurnalu. Kai kurie iš jų įgijo istorinę ir literatūrinę svarbą. Tai pasakytina apie Christopherio Columbuso, Vasco da Gamos, pirato Franciso Drake’0 ir daugelio kitų žinomų jūrininkų įrašus laivo žurnaluose. 

Amerikiečių rašytojas, Nobelio premijos laureatas Johnas Steinbeckas, po šešių savaičių praleistų jūroje, remdamasis laivo žurnalo įrašais, parašė vieną svarbiausių negrožinės literatūros kūrinių „Žurnalas iš Kortezo jūros“.

Vidurnakčio rimuoti užrašai

Laivo žurnalas nėra tik įgulos gyvenimo kūrybinis dienoraštis, bet laikomas oficialiu dokumentu, kuris, reikalui esant, naudojamas kaip galimas įrodymas teisminiuose procesuose jūrų, admiraliteto ar civiliniuose teismuose.

Pirmąją Naujųjų metų naktį neoficialiai paskelbiamos paliaubos, tiesa, tik trumpam, tarp griežtų jūrų laivybos nuostatų ir jų nesilaikančių jūrininkų. Ištisos jų kartos patyrė, kad nėra blogesnės likimo išdaigos už budėjimą Naujųjų metų naktį. Ypač blogai, kai laivas stovi uoste. Kol draugai švenčia krante, budinti pamaina kankinasi iš nuobodulio.

Retenybė: vergų laivo „Mary“  žurnalas, kuris saugomas Džordžtauno bibliotekoje Vašingtone. (12storylibrary.com nuotr.)

Taip JAV kariniuose laivuose gimė įprotis ir tradicija pirmąjį Naujųjų metų budėjimą, nuo vidurnakčio iki ketvirtos valandos, laivo žurnale užfiksuoti eilėmis. Tai savotiška pramoga vargšams budėtojams, o kitą dieną ir draugams, grįžusiems į laivą po audringos nakties.

Nerašytos šio žaidimo taisyklės suteikė pamainos budėtojams laisvę daryti įrašus žurnale taip, kaip jiems diktuoja kūrybinė išmonė, bet su sąlyga, kad juose turi būti pateikta tikra informacija apie laivo ir įgulos padėtį. Tai įrašų autoriams kėlė nemažą iššūkį, kaip keliais eiliuotais posmais tiksliai nurodyti švartavimosi lynų ar inkaro grandinių būklę, pateikti kitokius techninius duomenis.

Ar pavyks atgaivinti tradiciją?

Tiksliai nežinoma, kada ir kaip atsirado įprotis eiliuotai užrašinėti Naujųjų metų vidurnakčio budėjimo įvykius laivo žurnale. Naval History and Heritage Command (Laivyno istorijos ir paveldo komanda) istorikai teigia, kad tai unikali JAV karinio jūrų laivyno tradicija.

Reikšmė: nepaisant įtampos, laivų mūšiuose kiekvienas turėjo rūpestingai pildomą laivo žurnalą. (12storylibrary.com nuotr.)

Tuo metu, kai JAV įsitraukė į Vietnamo karą, ši tradicija buvo plačiai žinoma visame laivyne. Tai paskatino organizuoti „Naujųjų metų laivo žurnalo konkursą“, kurį skatino jūrinis laikraštis „Navy Times“. 1968 m. leidinys gavo daugiau nei 1 tūkst. paraiškų iš norinčių dalyvauti varžybose dėl pagrindinio 100 dolerių prizo, skirto autoriui. Finalininkai buvo skelbiami laikraštyje, apie jų poetinius sugebėjimus sužinodavo visas laivynas.

Iki 1970 m. „All Hands“, oficialiame JAV karinio jūrų laivyno žurnale, konkursas buvo įvardijamas, kaip „auganti karinio jūrų laivyno tradicija“. Deja, ši tradicija su kiekviena nauja jūrininkų karta pradėjo nykti. Dabar kasmet vis mažiau pateikiama konkursui oficialių laivo žurnalų su specialiu Naujųjų metų turiniu.

Norėdama išsaugoti seną unikalią tradiciją, JAV karinio jūrų laivyno istorijos ir paveldo vadovybė atgaivino konkursą. Neseniai paskelbta, kad jau priimamos paraiškos 2021 Naujųjų metų pirmo eiliuoto įrašo laivo žurnale konkursui. Nugalėtojai bus paskelbti 2021 metų birželio 4 dieną, penktadienį.

– Ar vadintumėte poeziją savo pašaukimu? Jei taip, kada supratote?

– Dažnai besidomintys poezija žmonės klausia, kas yra pašaukimas, talentas, įkvėpimas, kūryba, kas tampa akstinu rašyti, pagaliau – kokia poeto misija. Tai lygiai tas pats, kas klausinėti astronomų, ar Visatoje išties esama kitų protingų būtybių, kitų gyvenamųjų planetų, kas paskatino Didįjį sprogimą, ar mes, jų požiūriu, esame tik smulkios dulkelės Didžiajame Visatos šokyje? Tai tas pats, kas klausti filosofų, kokia yra gyvenimo prasmė, vertė, tikslas, siekis? Į tokius klausimus, matyt, nėra vienareikšmių atsakymų, tai ne lygtis, turinti konkretų sprendimą, negalima hercais išmatuoti pašaukimo stiprumo, bangų ilgio.

Aš manau, kad pašaukimas yra užkoduotas kiekvieno žmogaus būtyje, bet priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, ar jis išgirstamas, pajaučiamas. Sunku tiksliai atsakyti, kada supratau tai sąmoningai. Bet aš jį išgirdau. Galbūt laikui bėgant ėmiau  atsakingiau suvokti poeto misiją – kaip originalų ir ypatingą dvasinį atsivėrimą, lietuvių klasikinės poezijos ir humanistinių vertybių tąsą. Šią misiją intensyviausiai jutau besimokydamas Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Dažnai į šį klausimą atsakau Evangelijos pagal Matą žodžiais: "Daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų." Tada tiesiog draugiškai šypteliu.

Mūsų visuomenėje kūno nuogumas turbūt trikdo labiau už apnuogintą sielą. Tame pačiame žaliuojančiame parke vienus gali nuteisti už kūniško nuogumo demonstravimą, o už nuogos dūšios rodymą dar netgi paploja.

– Kuriais rašytojais labiausiai žavitės?

– Skaitau daug ir lietuvių, ir pasaulinės literatūros autorių. Sunku būtų išskirti, kurie yra patys pačiausi. Pirmiausia pradėsiu nuo poezijos. Jei atskaitos tašku laikyčiau užsienio autorius – tai būtų amplitudė nuo Homero iki Thomo Stearnso Elioto, Sylvios Plath, didelį įspūdį daro rusų sidabro amžiaus rašytojai, akmeistai. Ypač Ana Achmatova, Nikolajus Gumiliovas. Žinoma, Josifas Brodskis, Osipas Mandelštamas.

Lietuvių poeziją irgi matuočiau skale nuo Kristijono Donelaičio iki dabartinių autorių, tarkim, ypatinga klausa, tikrumu ir poezijos ugnim alsuojančiu Rimvydu Stankevičiumi. Praėjo ne vieni metai, kol mokykloje nuzulintą Maironį įvertinau naujai, kaip lietuvių poezijos silabotonikos meistrą ir kertinį akmenį. Labai patinka Henriko Radausko estetika, kurios esmę ir estafetę perėmė Aidas Marčėnas, žavi Jono Aisčio, ypač Jono Strielkūno melodika. Nuostabūs Vytauto Mačernio sonetai ir vizijos. Pauliaus Širvio paprastas, bet išgyventas skambesys. Patinka intelektuali Alfonso Nykos-Niliūno poetika. Universitete plačiai tyrinėtas Česlovas  Milošas, Vislava Šimborska. Didelį įspūdį daro Ezros Poundo intertekstai. Gyvenime visur lydi Marcelijaus Martinaičio Kukutis.

Iš prozininkų žaviuosi Broniumi Radzevičiumi, dūšiai labai artima visa Romualdo Granausko, Juozo Apučio kūryba. Pasąmonės duris mitopoetikai atvėrė Sauliaus Tomo Kondroto ir Eduardo Cinzo opusai. Antanas Škėma – kaipgi be jo! Jis mano kumyras dar nuo ankstyvosios paauglystės laikų.

– Jei visgi reikėtų išskirti mėgstamiausius?

– Mėgstamiausi pasauliniai rašytojai – Michailas Bulgakovas, Hermannas Hessė, Erichas Maria Remarque'as, Romainas Gary.

– Kaip gimsta eilėraštis?

– Sunku suvokti tą sudėtingą, o gal kaip tik – paprastą procesą. Tai tam tikra dvasinė būsena. Iš kur ji atėjo? Nežinau. Galiu tik duoti patirties patikrintą receptą, kaip reikia elgtis su eilėraščiu:

Eilėraštį reikia

- saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių,

- laikyti sausoje ir tamsioje, vaikams nepasiekiamoje ir nepastebimoje vietoje,

- išsitraukti niekam nematant prieš tai uždengus užuolaidas ir prigesinus šviesas,

- įsitikinti ar tikrai esi vienas,

- tada gali skaityti ir laužyti strofas, permanyti mintis ir išbraukti jaustukų perteklių.

– Ar jaučiatės išskirtinis, nes tiek pasiekėte dar būdamas jaunas?

– Ir taip, ir ne. Poezija mane lydi nuo mažų dienų. Būdamas trylikos metų gavau nuostabią galimybę debiutuoti su pirmąja knyga "Lietaus spalvos". Tačiau suprantu, kad vėliau poetinis balsas neišvengiamai mutuoja, keičiasi, bręsta. Laikui bėgant tampi kritiškesnis. Matai savo, kaip debiutanto, klaidų, kurios neišvengiamos. Ilgą laiką jaučiausi kaip tas brolis jaunėlis tarp kitų, brandesnių, didesnę patirtį sukaupusių poetų. Tačiau kartu jutau jų draugiškumą, buvau priimtas į jų būrį.

Dabar, žvelgiant iš tam tikro laiko distancijos, manau, kad puoselėti kūrybą, kai esi kuo jaunesnis, tiesiog būtina. Jauni žmonės turi būti skatinami visose srityse, ne išimtis ir poezija. Jei yra noro ir talento, turi kaltis jauni daigai, lygiuotis į jau išstypusius ir virtusius girių galiūnais, tačiau kartu išlaikyti savąjį stuburą, originalumą.

O dėl pasiekimų... Na, visi įvertinimai ar premijos patys pasiveja poetą, niekada nesu kūręs dėl tam tikrų įvertinimų. Man įdomiausia pats procesas, poetinės raiškos siekis, o pasiekimas – tai tiesiog pavykęs siekio rezultatas, atėjęs laiku, kuris kiekvienam skirtas vis kitoks.

– Iš kur semiatės įkvėpimo?

– Įkvėpimo semiuosi iš šulinio, kurio gruntiniai vandenys praleidžia daugybę įvairių kultūrinių epochų ir sluoksnių, semiuosi saujomis iš upės, prie kurios ateina atsigaivinti baikščios stirnaitės, kur atsispindi dangus, protėvių veidai. Semiuosi iš erčios, kur gaivus vanduo.

– Ar nebaisu, kai tiek savęs įdedate į eilėraščius ir tarsi tampate pažeidžiamas?

– Baisu. Bet reikia nugalėti tą baimę, nes eilėraščiai yra intymūs atsivėrimai. Vis dėlto mūsų visuomenėje kūno nuogumas turbūt trikdo labiau už apnuogintą sielą. Tame pačiame žaliuojančiame parke vienus gali nuteisti už kūniško nuogumo demonstravimą, o už nuogos dūšios rodymą dar netgi paploja. Baisiau, jeigu būtų priešingai (juokiasi).

– Kaip reaguojate į kritiką?

– Į kritiką reaguoju, kaip sakoma, sveikai. Kritika kritikai nelygu. Džiaugiuosi, jei ji konstruktyvi, profesionali, kompetentinga. Humanitarinių autoritetų įžvalgos labai naudingos ir gerbtinos. Tačiau pasitaiko nemažai atvejų, kai literatūros kritika tiesiog yra asmeninių sąskaitų suvedimas su daugybe subjektyvumų. Dėl tokios kritikos tik skėsteliu rankomis retoriškai paklausdamas: o kas kritikuos kritikus?

– Kuriuo savo kūriniu labiausiai didžiuojatės?

– Eilėraščiai man – lyg vientisas kūrybos srautas. Nenoriu išskirti nė vieno kūrinio, nes kiti gali nuliūsti ir įsižeisti.

– Jei reikėtų įvardyti vieną pagrindinę visų jūsų eilėraščių mintį, kokia ji būtų?

– Besąlygiškai – meilė. Bet ji juk vaikšto greta mirties. Dualumas. Eros ir Thanatos.

– Jūs, spėju, turite ne vien tą poetiškąją pusę. Kokiais hobiais užsiimate be poezijos?

– Mėgstu groti nervais, taip pat ir akustine gitara. Esu melomanas ir niekada neatsispiriu pagausinti vinilinių plokštelių kolekciją. Be galo mėgstu muziką, snobišką kiną (esu užkietėjęs sinefilas), dailę, žaviuosi architektūra ir viskuo, kas estetiška, kas taurina sielą.

– Ar pritartumėte stereotipui, kad poetai tarsi gyvena kitame pasaulyje, tarsi atsiriboję nuo realybės?

– Kad ir kaip dažnai mėgstu nuneigti stereotipus, deja, šitam turiu iš dalies ir pritarti. Pats esu stereotipinis išsiblaškėlis, svajotojas. Vengiu tiesmuko socrealizmo. Domiuosi, kas vyksta aplinkui, bet man svarbiau tai, kas įkrenta į sielą ir sukelia virpesius. Kaip Nykos-Niliūno dienoraščiuose, mano gyvenime didesnius poslinkius daro kultūriniai įvykiai.

Kita vertus, esu ir visiška priešingybė tam, ką išvardijau. Nesu už asocialumą, pilietiškai domiuosi, kas vyksta ne tik kultūriniuose, bet ir politiniuose baruose, esu neabejingas aplinkosaugos temoms, ekologijai. Noriu, kad pasaulis aplink mus būtų švaresnis. Ne tik pasaulis, bet ir mintys. Norisi, kad aplink būtų kuo mažiau šiukšlių – aplinkoje, kalboje, mintyse ir darbuose. Mane vilioja neurobiologijos mokslas, minčių, pasąmonės galia. Mitologija ir istorija. Manau, kad reflektuodami ir nagrinėdami praeitį galime daug ką suprasti apie savo šaknis, apie dabarties pasaulį. Domina lingvistika, sociolingvistika. Na, viskas, kas dedasi aplinkui.

Nekenčiu melo pasaulio. Manau, kad yra poetų, kurie bando ne tik ištrūkti, bet ir kitus išvesti iš Ulro žemės, bet yra ir tų, kurie vaikšto po ja ir už nosies vedžioja kitus. Aš tikiu, kad esu pirmasis variantas.

* Česlovo Milošo savitoje intelektualinėje autobiografijoje "Ulro žemė" ieškoma XVIII a. prasidėjusio ir tebesitęsiančio civilizacijos irsmo, paveldo praradimo priežasčių ir bandoma išlaužti Ulro žemės – dvasios kančių krašto – vartus – aut. past.

An Dante

Dar nenuėjęs anei pusės kelio,

sustoji vienas miško vidury,

iš užmirštojo pėdsako geri,

ir tas vandens gėlumas lūpas gelia.

Na, o toliau – nė tako įžiūrėt,

ir tu lyg taurę apverti tą pėdą,

ir tik šermukšniais, raustančiais iš gėdos,

tarsi ugnis nubėga voverė.

Viršūnėm vėjai šnaras kažin ką,

girdėt, kaip sugirgžda lyg durys medis.

Atsimeni, čia dar vaikystėj vedės

tave rami ir sauganti ranka.

Dabar atrodo – nepažįsti vietos

ir atspindžio dugne regi tik tai,

į ką tu, gerdamas iš pėdos, pavirtai:

pusiau žmogus, pusiau, beveik poetas...

Prognozė

Diena bus šilta, debesuota, o protarpiais lis –

tikriausiai prapliups vėl visai ne laiku ir tik vietom.

Diena bus rami, per kurią tu labiausiai norėtum

stebėti, kaip Kafka pakrantėje stato pilis

iš laikrodžių smėlio, o jas vėl nuplauna banga

pakrantėje Nidos, atūžus iš sąmonės srauto.

Banga tam ir rieda, kad statomą pilį nuplautų,

kad tikštų purslai ir neliktų daugiau, apie ką

rašyt ir kalbėt, nes pasaulis čia pat akyse

sudūžta ir vėl ima kurtis iš dulkės, iš naujo

kvėpavimo Dievo, iš saulės nuliejamo kraujo,

iš kojos pirštu parašytos ant smėlio esė

apie "nebuvimą pasaulio", įkaltą kaip vinį

į delną dangaus, iš kurio krenta jūron lašai,

ir tu jų kritimą ant smėlio laike užrašai...

Diena bus graži, bet tikriausiai pati paskutinė.

Pagrindinė tema

Kas gi yra ta pati pagrindinė tema,

užrašyta eilėraščio genuose baltu ant juodo –

begalinė naktis, pilnatis, sniegas, varnos, žiema

ir kad šiąnakt ji man atsiduoda

neplikyta kava, lietumi ar mėlynių vynu,

kurio amžiną kvapą iš mūzos blakstienų geri,

o galbūt kad čia laikas sustingęs, o aš tik einu

ir rašau, ir braukau, ir vėl stoja tyla kambary...

A. Šimkaus eilėraštį su dar šešių skirtingų šalių autorių kūryba Londono viešojo transporto įmonė „Transport for London“ įtraukė į projektą „Poems on The Underground“ (Pogrindžio eilėraščiai). Eilėraštis „Pasimatymas sekmadienį“ projekte apibūdintas kaip kitoks meilės eilėraštis – jis taip pat skirtas paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį.

Eilėraštį išvertė amerikiečių poetas Kerry Shawn Keyes (Keris Šonas Kysas) bei lietuvių vertėja Sonata Paliulytė.

Be A. Šimkaus, beveik 5 mln. kasdien metro vykstančių keleivių turi progą perskaityti dar šešių indų kilmės, japonų, airių ir kitų autorių eilėraščius.

Projekto iniciatoriai nurodo, kad vasario–kovo mėnesiais metro publikuojami eilėraščiai žymi „stiprius saitus tarp praeities ir dabarties, meilės, ilgesio ir turtingų kasdienybės potyrių“.

1977 metais gimęs  poetas, literatūrologas, publicistas A. Šimkus yra išleidęs tris eilėraščių rinkinius, yra kultūrinio mėnraščio „Metai“ vyriausiasis redaktorius.

Antanas Šimkus. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

„Poems on the Underground“ projektas sukurtas 1986 metais. Jo tikslas – poezijos populiarinimas ir skleidimas visuomenei. Projektas paskatino panašias iniciatyvas ir kituose pasaulio didmiesčiuose, įskaitant Niujorką, Paryžių, Maskvą, Šanchajų.

24 metų Maungas Saungkha buvo suimtas lapkritį, kai paskelbė tą trumpą eilėraštį.

Birmiečių kalba parašytos eilės skelbė: „Prezidento tatuiruotė ant mano penio, mano žmona pajuto man neapykantą, kai už manęs ištekėjo.“

Antradienį Jangono teismas paskelbė nuosprendį dėl garbės ir orumo įžeidimo internetu pagal Mianmaro telekomunikacijų įstatymą ir skyrė tam vyrui šešis mėnesius laisvės atėmimo, įskaitant laiką, praleistą arešte..

„Mane nuteisė šešiems mėnesiams, bet paleido, nes jau esu išbuvęs suimtas šešis mėnesius ir 19 dienų“, – Maungas Saungkha parašė „Facebook“ po teismo posėdžio.

Jo eilėraštyje nebuvo konkrečiai pasakyta, ar tatuiruotė intymioje vietoje vaizduoja tuometį prezidentą Theiną Seinas (Teiną Seiną) – buvusį kariuomenės generolą, anksčiau šiais metais perdavusį valdžią civilinei vyriausybei, vadovaujamai buvusios opozicijos lyderės Aung San Suu Kyi (Aung San Su Či).

Maungas Saungkha neigė iš tikrųjų pasidaręs tokią tatuiruotę.

Jis buvo suimtas prieš pat istorinius rinkimus, kuriuos triuškinamai laimėjo Aung San Suu Kyi Nacionalinė lyga už demokratiją (NLD), užbaigdama beveik pusę šimtmečio trukusį kariškių dominavimą.

Teismas nusprendė, kad galima deklamuoti tik šešias eilutes iš to 24 eilučių eilėraščio, kurį parašė vokiečių komikas Janas Boehmermannas (Janas Bėmermanas), ir tai reiškia dalinę teisinę pergalę Turkijos lyderiui.

Tas eilėraštis, kuriame R.T.Erdoganas kaltinamas zoofilija ir pedofilija, Vokietijoje sukėlė audrą dėl žodžio laisvės.

Kanclerė Angela Merkel sulaukė kritikos davusi leidimą galimiems baudžiamiesiems veiksmams J.Boehmermanno atžvilgiu.

Bet koks komiko patraukimas baudžiamojon atsakomybėn būtų vykdomas pagal retai taikomą Vokietijos baudžiamojo kodekso 103-iąjį skyrių dėl užsienio valstybių institucijų ar atstovų įžeidimo, už kurį galima skirti kalėjimo iki trejų metų bausmę.

Praėjusią savaitę reikalas sulaukė dar daugiau dėmesio, kai parlamentaras iš A.Merkel krikščionių demokratų partijos įžeidžiamas eilėraščio dalis pacitavo parlamente, taip bandydamas pasmerkti jo turinį kaip išpuolį prieš R.T.Erdogano „garbę“.

J.Boehmermannui kovo mėnesį per nacionalinę televiziją padeklamavus savo „Šmeižikišką eilėraštį“ kilo diplomatinė audra ir ginčas dėl žodžio laisvės. Pats satyrikas pripažino, kad jo eilėraščiu nepaisoma Vokietijos teisinių ribų dėl žodžio laisvės ir kad jis buvo sumanytas kaip provokacija.

A.Merkel davė leidimą imtis teisinių veiksmų prieš komiką, kai Turkija paprašė jį persekioti baudžiamąja tvarka už „šmeižto eilėraštį“. Kai kurie kanclerės kritikai šį žingsnį pavadino pataikavimu R.T.Erdoganui.

J.Boehmermannas į A.Merkel žingsnį sureagavo pareikšdamas: „(A.Merkel) padarė iš manęs filė ir patiekė mane neurasteniškam despotui prie arbatos, ir pavertė mane vokiškuoju Ai Weiwei (Ai Veivei, kinų disidentas).“

Antradienio nutartyje teismas nurodo, kad su tokia medžiaga buvo peržengtos padorumo ribos.

J.Boehmermannas užsiminė, kad jo eilėraštis buvo reakcija į Ankaros sprendimą iškviesti Vokietijos ambasadorių ir pareikšti jam protestą dėl satyrinės dainos per Vokietijos televiziją, kurioje iš R.T.Erdogano buvo šaipomasi daug padoresniais žodžiais.

Šis reikalas apkartino Berlyno ir Ankaros santykius, nors Vokietija ir Turkija stengiasi bendradarbiauti dėl migrantų krizės.

Rugsėjo pirmajai, kai mokyklų ir universitetų duris vėl praveria moksleiviai ir studentai, o Laisvės alėją užplūsta jaunimas, neliko abejingas kaunietis poetas Gintaras Patackas. Šia proga jis pagalando plunksną ir suraitė eilėraštį:

Rugsėjo 1-oji

Šiandieną ir saulė, ir vėjas,

Ir skuba mokyklon vaikai,

Ir pats aš kažkoks atjaunėjęs,

Laimingas ir linksmas labai.

Užplūsta vėl Laisvės alėją

Studentai, moksleiviai, tėvai.

Atrodo, tiek metų praėjo,

O vis nesikeičia jinai.

Pirmoji, pirmoji rugsėjo

Ir klykiantys gervių pulkai,

Ir aidu atsirita vėjas,

Kad mes amžini mokiniai.