Atidarymo koncertui suteiktas „Nepaprasto paprastumo“ pavadinimas byloja, kad jame muzikos ir poezijos forma paprastai bus kalbama apie visai nepaprastus dalykus.

Ketvirtadienio festivalio koncerte bus galima išgirsti gražiausias lietuvių poetų Pauliaus Širvio, Vytauto Kernagio, Antano Miškinio, Elenos Karnauskaitės, Juditos Vaičiūnaitės eiles, skambės ir visiems puikiai žinoma ar kažkada girdėta, bet jau primiršta, lietuvių autorių muzika. Šiame rudeniškų spalvų koncerte eiles skaitys aktorė Gabija Jaraminaitė, dainuos aktorė Lina Rastokaitė, akomponuos pianistai Povilas Jaraminas bei Vainius Dovydaitis, taip pat dainuos Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ jaunučių choras, kuriam vadovauja Edita Jaraminienė.

Artėjant festivalio „Tai – aš“ atidarymo koncertui, apie rudens poetiškumą bei patį festivalį – pokalbis su jame pasirodysiančia aktore G. Jaraminaite.

– Gabija, su kuo Jums asocijuojasi festivalis „Tai – aš“?

– Šis festivalis man asocijuojasi su įsiklausymu į save per poeziją ir muziką. Festivalio programos į koncertus kviečia atvykti su visa šeima, su tėvais, vaikais, draugais bei bendraminčiu būriu! O kartais jame puiku lankytis ir vienam.

Gabija Jaraminaitė. / L. Jaraminaitės nuotr.

– Kas Jums yra dainuojamoji poezija?

– Dainuojamoji poezija – tai poezijos skaitymas su melodija. Juk ne visada atsiverčiame poezijos knygas ir jas skaitome, o čia – du viename, galime išgirsti dainą ir įsiklausyti į jos žodžius.

– Koks Jums yra ruduo?

– Ruduo man labai poetiškas metas. Tai lyg naujų metų pradžia – kartu su geltonuojančiais lapais ir išskrendančiais paukščiais metas apmąstyti besibaigiančius metus, nusiteikti ateinantiems, tai – apibendrinimo laikas bei tinkamas metas kaupti energiją ir idėjas naujai pradžiai.

– Ko galime tikėtis festivalio atidarymo koncerte „Nepaprastas paprastumas“?

– Tikrai žinau, kad išgirsite nuostabių poetų eile. Būčiau labai laiminga, jei nors vienas žiūrovas jas išgirdęs pagalvotų ar pajaustų: „Tai apie mane“ arba, festivalio pavadinimo žodžiais, – „Tai – aš“!

Vilniaus mokytojų namų organizuojamas tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis, Vilniuje vyks iki spalio 24 dienos.

Noro, kad bėgantis laikas veide paliktų kuo mažiau pėdsakų, neslepia ir aktorė Gabija Jaraminaitė, tačiau kartu ragina moteris jų nesureikšminti.

„Veido raukšlės nėra didžiausia mano baimė, nors grožio kultas daro didelį spaudimą“, – teigė žinoma moteris. Odos priežiūros specialistės primena, kad tik 20 proc. odos senėjimo požymių yra susiję su natūraliais procesais. Likusius 80 proc. galime valdyti.

Amerikiečių kompanijos „Mary Kay“ tyrimas parodė, kad 9 iš 10 moterų būsimi išvaizdos pokyčiai senatvėje baugina. Didžiausią nerimą joms kelia raukšlės veide – tai nurodė 40 proc. respondenčių.

Labiausiai jų bijo merginos iki 25 m., tai yra tos, kurios dar nesusiduria su odos senėjimo požymiais. Elastingumą praradusi ir suglebusi kūno oda labiau nei raukšlės baugina penktadalį moterų (22 proc.), o dėl žilstančių plaukų ir senatvinių odos dėmių labiausiai nuogąstauja po 14 proc. apklaustų moterų.

Veido raukšlės nėra didžiausia mano baimė, nors grožio kultas daro didelį spaudimą.

Moterų nuomone, didžiausią įtaką odos senėjimo procesui turi žalingi įpročiai, netaisyklinga mityba ir stresas. Rečiau moterys minėjo oro užterštumą ir saulę.

Grožio ritualų odos jaunystei išsaugoti turime kiekviena. Didesnė dalis moterų minėjo, kad joms svarbiausias yra odos maitinimas (38 proc.), kiek mažiau respondenčių labiau rūpinosi odos drėkinimu ir valymu – po 21 proc. Kas dešimta moteris svarbiausiu odos priežiūros žingsniu įvardijo apsaugą nuo saulės.

Komentuodama tyrimo rezultatus, gydytoja dermatovenerologė Aušrinė Ramanauskaitė atkreipė dėmesį, kad kiekvienos moters oda sensta nevienodai.

„Odos senėjimas – tai multifaktorinis reiškinys, kurio, deja, niekam nepavyksta išvengti. Galima jį tik atitolinti, o požymius sumažinti. Odos senėjimo procesą lemia tiek išoriniai (saulė, rūkymas, oro tarša, odos priežiūra), tiek vidiniai (genetika, odos tipas, mityba, hormoninė būklė, gretutiniai susirgimai) faktoriai. Priešankstinį odos senėjimą didžiąja dalimi skatina išoriniai faktoriai, kuriuos, tinkamai prižiūrėdamos odą, subalansuodamos mitybą ir skirdamos laiko kokybiškam poilsiui, galime suvaldyti“, – teigia gydytoja dermatovenerologė.

Ragina nesureikšminti grožio kulto

Aktorė G. Jaraminaitė sako, kad moterys patiria spaudimą kuo ilgiau išlikti jaunos, gražios ir skaisčiaveidės, tačiau neturėtų to sureikšminti.

„Suprantama, kad grožio kultas veikia ir daro spaudimą moterims. Tačiau nereikia to sureikšminti. Tai nereiškia, kad moterims nereikia rūpintis savo išvaizda. Reikia, tačiau tai derėtų daryti ne dėl grožio kulto, o dėl savęs – kad jaustumėmės gražios ir moteriškos“, – grožio standartų nesureikšminti pataria G. Jaraminaitė.

Odos grožiui – peptidai, vitaminas B3 ir resviratrolis

Gydytoja dermatovenerologė primena, kad labiausiai odos senėjimą spartina saulė ir UV spinduliuotė bei oro tarša, arba oksidacinis stresas. Neigiamai odą veikia ir rūkymas, netinkama mityba ir prasta odos priežiūra.

Jaunystės eliksyro ieškančioms moterims siūloma tiek produktų kovai su laiko žymėmis, kad jų visų išbandyti turbūt nepavyktų ir iki gyvenimo galo. Kad nepasimestume šioje priemonių gausoje, specialistė vardija, kokie komponentai efektyviai saugo, puoselėja odą ir neleidžia jai per greitai susenti.

„Vienas jų – peptidai. Tai odos baltymai, sudaryti iš amino rūgščių, – pagrindinė odos ląstelių statybinė medžiaga. Be jų odos barjeras pažeidžiamas, prarandamas odos stangrumas, išryškėja raukšlės. Ne mažiau svarbus ir vitaminas B3, arba kitaip niacinamidas – labai gerai žinomas dermatologų, nes skirtingas jo procentas padeda kovoti su senėjimu, ramina odą, mažina spuogų atsiradimą, pigmentines dėmes. O resviratrolis – pats stipriausias žinomas antioksidantas – padeda kovoti su oksidaciniu stresu“, – odos jaunystės šaltinius vardija gydytoja dermatovenerologė.

Odos sveikata prasideda nuo jos švaros

Kad mažiau suktume galvą dėl raukšlių, reikėtų pradėti nuo tinkamos odos priežiūros. Vizažo ir grimo apmokymų trenerė Jelena Liaudinienė sako, kad čia svarbus kiekvienas žingsnis, pradedant odos valymu ir baigiant didesniu dėmesiu jautriausioms sritims.

Kadangi raukšlės labai greitai ima ryškėti paakių zonoje, nepamirškite ir jos drėkinti specialiai šiai jautriai sričiai skirta priemone.

„Kiekviena grožio rutina turi prasidėti nuo kruopštaus odos valymo – aplinkos teršalų ir negyvų odos ląstelių pašalinimo. Drėkinimas taip pat būtinas – jis palaiko odos elastingumą, sustabdydamas odos senėjimo procesą. Ryte siūlyčiau rinktis drėkinantį dieninį kremą, su apsauga nuo saulės. Vakarui – odos regeneraciją skatinantį kremą. Jis intensyviausiai veiks odą poilsio metu, skatindamas kolageno gamybą, drėkindamas ir kovodamas su laisvųjų radikalų poveikiu. Kadangi raukšlės labai greitai ima ryškėti paakių zonoje, nepamirškite ir jos drėkinti specialiai šiai jautriai sričiai skirta priemone“, – grožio rutiną pristato J. Liaudinienė.

Aktorė G. Jaraminaitė taip pat dalinasi savo odos priežiūros rutina: kruopštus odos valymas – svarbiausia.

„Mano odos priežiūros rutinoje svarbiausias produktas – kokybiškas valiklis, nes kasdien juo valau grimą. Dėl dažno grimavimo mano oda patiria nemažai krūvio, tad stengiuosi ją puoselėti kokybiškais produktais – ne tik valyti, bet ir tinkamai drėkinti. Odos drėkinimu rūpinuosi tiek ryte, tiek vakare, karts nuo karto užsidedu kaukes, kartais nueinu pas kosmetologę, kuri padaro odos skaistumą puoselėjančias procedūras“, – savo grožio ritualais dalinasi aktorė G. Jaraminaitė.

„Mary Kay“ renginyje G. Jaraminaitė „pasimatavo senatvę“ ir parodė, kaip moters oda atrodytų po 30 m., jeigu ja tinkamai nesirūpintume bei pristatė naują rinkinį kovai su odos senėjimo požymiais. 

Jau šį vakarą LRT TELEVIZIJOS dokumentinėje apybraižoje „Gimę tą pačią dieną“ ji dalysis dar niekur negirdėtomis istorijomis apie savo dėdę Vytautą Kernagį bei atviraus apie kažkada staiga pasikeitusius gyvenimo siekius.

G. Jaraminaitė gimė 1972-ųjų gegužės 5 dieną Vilniuje ir augo didelėje šeimoje: „Aš užaugau namuose, kuriuose gyveno mano prosenelė, mano seneliai, mano mamos šeima ir mano mamos brolio Vyto šeima“, – savo istoriją pasakojo G. Jaraminaitė. „Sidabrinių gervių“ laureatė su šypsena veide prisimena vaikystę, kuomet dienas leisdavo su dėde, žinomu Lietuvos dainininku, Vytautu Kernagiu: „Kartais mes su juo padainuodavom, bet tai būdavo labai kartais. O šiaip aš labai mėgdavau dainuot ir jį tai labai erzindavo, – juokėsi G. Jaraminaitė. – Jisai sakydavo: „Gabute, aš tavęs labai prašau, nedainuok...“ Jisai norėdavo, matyt, gamtos pasiklausyt, tylos vakaro, miško, o čia sėdi kažkokia mažė ir visą laiką dainuoja.“

Kartais mes su juo padainuodavom, bet tai būdavo labai kartais. O šiaip aš labai mėgdavau dainuot ir jį tai labai erzindavo.

Tą pačią dieną kaip G. Jaraminaitė gimė ir architektas Marius Torrau. Dar dabar su baime jis prisimena savo paauglystės dienas, mat tuomet vaikinui pirmą kartą teko susidurti su bendraamžiais, kurie sprendė problemas kumščiais: „Patekęs į tokią gana agresyvią ir visiškai kitokią aplinką, kaip tas vėžlys – užsidarai į kiautą“, – prisiminimais dalijosi architektas. „Tai va pirmieji mano tie paauglystės metai tokie pakankamai „šlamštini“ buvo“, – dabar jau su šypsena kalbėjo M. Torrau.

1972-aisiais gegužės 5-ąją taip pat gimė verslininkė Vita Markevičiūtė. Moteris prisimena, jog tiek paauglystėje, tiek studijų laikais jai nuolat trūko veiksmo ir adrenalino, tad jau nuo pirmo kurso V. Markevičiūtė pradėjo keliones po Europą autostopu: „Mes daug negalvojom ir kartais tai padeda priimti sprendimą greičiau“, – pasakojo verslininkė. „Lenkijoje buvo toks vienas, kuris pavežė, nuo kurio jau bėgau į mišką tiesiog...“ – nuotykiais dalijosi V. Markevičiūtė.

Tuo tarpu G. Jaraminaitė neslėpė, jog ne kartą suabejojo savo specialybės pasirinkimu. Pirmoji nežinia užklupo dar stojant į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją: „Po pirmo turo labai pradėjau abejoti savo jėgomis. Staiga mane užpuolė didelės abejonės... Kodėl aš čia dabar visą gyvenimą galvojau, kad aš būsiu aktorė? Kas man taip pasakė?“ – tuomet svarstė G. Jaraminaitė. Tačiau jaunos aktorės karjerą išgelbėjo tuometinės dėstytojos: „Jos pasakė: „Gabija, matom, kad su tavim kažkas atsitiko... Eik susikaupk. Gal tau reikia pusdienio? Palauk, kol praeis kažkiek žmonių, ateik dar kartelį, gerai?“

1972-ųjų gegužės 5-ąją gimusių G. Jaraminaitės, M. Torrau ir V. Markevičiūtės istorijas galite išvysti jau šį vakarą, dokumentinėse apybraižose „Gimę tą pačią dieną“ 19.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ.

„Mano herojė Livija ligoninėje atsakinga už labai daug dalykų, tačiau visas atsakomybes ji sau prisiėmusi su dideliu entuziazmu. Ji labai stengiasi viską kontroliuoti, gal kartais ir per daug, bet tikriausiai ji galvoja, kad viskas čia be jos sugriūtų“, – pasakoja G. Jaraminaitė. Tačiau vyr. slaugės Livijos istorija tikrai nėra paprasta ir laiminga – moteris gyvenime yra patyrusi ne vieną skaudžią patirtį.

„Livija gyvena be vyro, viena augina paauglį sūnų. Su juo rasti bendrą kalbą jai ypač sunku, nes didžiąją dienos dalį ji praleidžia darbe, abu retai susitinka, o sūnui jos dėmesio tikrai reikia“, – kalba Liviją vaidinanti aktorė. Valdinga vyr. slaugytoja siekia, kad sūnus mokytųsi medicinos, tačiau maištingas paauglys mieliau renkasi svajones apie muziką ir menininko gyvenimą.

Be to, kad turi atskleisti portretą vienišos dirbančios motinos, kuri prarado ryšį su paaugliu sūnumi, G. Jaraminaitė seriale turi ir dar vieną nelengvą užduotį. „Livija yra užmezgusi romaną su vienu iš ligoninės gydytojų, tačiau tas vyras yra vedęs. Dėl to, kad jie negali paviešinti savo romano, Livija gyvenime jaučia dar daugiau įtampos. Jai to vyro palaikymas labai reikalingas, ir nors jų tarpusavio santykiai ir gražūs, tačiau jie negali niekam to parodyti“, –  atskleidžia aktorė.

Be to, G. Jaraminaitės vaidinamai herojei nesvetimas ir moteriškas pavydas. „Livija ypatingai pavydi savo mylimojo pagrindinei serialo herojei chirurgei Ritai Senkutei. Nors Ritos santykiai su tuo vyru yra visiškai kitokie, tiesiog šilti ir kolegiški, tačiau pavydžiai moteriai pakanka ir to. Livija seriale iškelia ne vieną pavydo sceną“, – intriguoja aktorė.

Ją, kaip žiūrovę, ypač patrauktų galimybė iš arti pamatyti paprastai nematomą gydytojų ir ligoninės gyvenimo pusę. „Atrodo, daugelis esame turėję patirčių su ligoninėmis, tačiau retai kada susimąstome, koks iš tiesų intensyvus gyvenimas čia verda. Be viso to, kad daktarai dirba labai sudėtingą ir atsakingą darbą, pačioje ligoninėje taip pat vyksta daugybė intrigų, romanų, išdavysčių. Ir nepaisant to, visi jie vėl ir vėl turi susitikti operacinėje, vienas kitu pasitikėti ir vienas kitą toleruoti. Man pačiai tokie ligoninės užkulisiai yra labai įdomūs“, – neslėpė G. Jaraminaitė.

„Žmonėms yra nesvetimos visos emocijos, kurias išgyvena daktarai, ir kiekvienas čia galės atrasti savo istoriją. O tai, kad čia gyvenimas yra tarsi šiek tiek uždaras klubas, manau, tik didina įdomumą, juk visiems patinka kartais pažiūrėti pro rakto skylutę“, – šypteli aktorė.

Naujas draminis serialas „Meilė gydo“ – LNK eteryje nuo rugsėjo 4 dienos pirmadieniais-trečiadieniais 20 val.

Miela, nuoširdi ir atvira G. Jaraminaitė pripažįsta, jog, kad ir koks smagus bebūtų aktoriaus darbas – be didelių pastangų nieko nebūna. Titulo, jog per dešimtmetį ji yra daugiausiai kartų nominuota moteris gauti kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ statulėlę, Gabija nesureikšmina. Tačiau keturi kartai įrodo, kad aktorė savo darbą visuomet atlieką profesionaliai. Žinoma moteris tikina, kad visi sukurti vaidmenys – jos vaikai.

- Gabija, šiemet kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ jau skaičiuoja 10-uosius metus. Jūs juose dalyvavote ne tik kaip nominantė, laimėtoja, bet ir kaip vedėja, ką Jums reiškia šie apdovanojimai?

- Apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ man yra didelė kino šventė, asmeninė šventė. Gal dėl to, kad per pirmuosius apdovanojimus buvau nominuota už Gailės vaidmenį K. Buožytės filme „Kolekcionierė“, kuris laimėjo geriausio metų filmo apdovanojimą. Tai mums buvo didžiulė laimė, nes jis buvo sukurtas tik iš entuziazmo. Nuo tada apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ man yra ypatingi ir labai artimi.

- 2013 metais laimėjote gervės statulėlę už „Metų geriausios antraplanės aktorės vaidmenį“, kaip jautėtės po laimėjimo? Ar apdovanojimas „užaugina sparnus“? Galbūt skatina siekti daugiau?

- Laimėjimas man užaugino sparnus tą vakarą, kai jį gavau, na gal dar kitą dieną, o paskui gyvenimas tęsiasi. Siekti daugiau ir mokytis noriu bei stengiuosi kasdien. Laimėjimas ar nominacija man tik patvirtina, kad ir kiti mane palaiko šiame kelyje.

- O kur laikote savo „Sidabrinė gervė“ apdovanojimą?

- Gervę laikau ant palangės svetainėje. Nuvalau dulkes ir leidžiu jai būti matomoje vietoje.

- Gabija, per visą šių kino apdovanojimų istoriją Jūs esate daugiausiai kartų nominuota moteris aktorė. Net keturis kartus pretendavote į statulėlę, kaip manote, kiek svarbus yra įvertinimas ir „Sidabrinė gervė“ apdovanojimai Lietuvos aktoriams?

- Pripažinimas apdovanojimuose yra svarbus. Tai yra palaikymas, paskata. Lyg ir kiti sakytų: „Šauniai varai, dirbk ir toliau, mums patinka“.

- Esate dalyvavusi apdovanojimuose kaip svečias bei pati vedusi ceremoniją su režisieriumi ir aktoriumi Andriumi Žiurausku. Kuri rolė Jums arčiau prie širdies?

- Kai praėjo jaudulys ir baimė vedant tokį didelį renginį ir dar transliuojamą tiesiogiai, dabar net atrodo, kad vesti „Sidabrines gerves“ yra smagiau negu sėdėti salėje.

- Šių metų jubiliejiniai apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ bus be galo ypatingi. Ar laimėjimas taip pat būtų ypatingesnis nei prieš tai buvęs?

- Laimėjimas visada yra šventė, nesvarbu, ar tai 8-osios, ar 10-osios, ar 30-osios „Sidabrinės gervės“.

- Esate sukūrusi daug skirtingų ir įsimintinų vaidmenų teatre, kine ir televizijoje. Ar turite mėgstamiausią?

- Visi tą sako ir aš pasikartosiu, nes tai yra tiesa: vaidmenys kaip tavo vaikai – nėra labiau ar mažiau mylimų, kiekvienas vaidmuo unikalus ir savotiškai brangus.

- Kurie Lietuvos arba užsienio aktoriai Jus įkvėpė pradėti aktorystės karjerą? Ar yra toks, su kuriuo iš jų labiausiai norėtumėte prisėsti puodeliui arbatos ir padiskutuoti apie šiuolaikinį kiną?

- Anksčiau mėgdavau diskutuoti apie kiną, dabar man patinka tik filmuotis, o ne apie jį kalbėti. Yra daug nuostabių aktorių ir visai negarsių, nežinomų, tad man visiškai nesvarbu, ar tas aktorius garsus, ar ne, bet tikrai žinau, kad norėčiau dirbti su mylinčiais savo darbą ir matančiais jame prasmę aktoriais.

- Ko palinkėtumėte pradedantiesiems aktoriams?

- Jauniems aktoriams palinkėčiau to, ko palinkėčiau sau jaunai – tikėti savimi, savo palankiu likimu, gilintis į save, į profesiją, suprasti jos prasmę, mylėti ir vertinti savo kolegas, partnerius scenoje ir ekrane, ir žinoti, kad be pastangų ir rimto, bet smagaus darbo nieko nebūna.

Dešimtieji kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ vyks birželio 13 d., o ceremoniją tiesiogiai transliuos LRT HD televizija.

Apdovanojimų globėjas - premjeras Saulius Skvernelis.

– Nors kino industrija Lietuvoje nedidelė, pastaruoju metu sparčiai daugėja kuriamų filmų. Ar kiekybė neprasilenkia su kokybe?

– Nelinkstu vertinti. Manau, svarbiausia, kad kūrėjas būtų patenkintas savo kūriniu, o žmonės su malonumu dalyvautų kūrybos procese, – tą pajus ir stebintieji filmą.

Lietuviai ištroškę kino: visus veda noras jį kurti, jame dalyvauti. Tikiuosi, kad atsiras daugiau idėjų, pinigų. Lietuvos kino centro finansavimo sukurti kino filmui neužtenka, todėl kūrėjai ieško ryšių koprodukcijoms užsienyje. Manau, filmų ir toliau daugės, jų bus įvairesnių, tinkančių skirtingų skonių žiūrovui.

Man jau tuoj 45-eri ir aš negaliu su 20-metėmis dalintis tais pačiais vaidmenimis. Mano filosofija tokia, kad man skirtų vaidmenų iš manęs neatims.

– Pastaraisiais metais bene žymiausius vaidmenis atlikote moterų režisierių filmuose. Tačiau kino bendruomenėje neretai kalbama ir apie egzistuojančią lyčių nelygybę. Ar nuostata, jog moterys nepakankamai įvertinamos – teisinga?

– Pastebiu, kad ateina naujoji karta, kuri pradeda kalbėti apie šią nelygybę. Nuo pat kino atsiradimo įprasta, jog filmo režisierius – vyras. Ir dabar moterų kine mažiau, tačiau tai kinta. Nėra „vyriško“ arba „moteriško“ kino, yra geras arba blogas kinas.

Malonus sutapimas, kad pastaruoju metu filmuojuosi moterų režisierių filmuose. Natūralu: moterys nori kalbėti apie moteris. Režisierės pagrindinį vaidmenį dažniausiai skiria moteriai, nes geriau pažįsta jos pasaulį. Džiaugiuosi, kad bendradarbiavau su režisierėmis K. Buožyte, L. Lužyte, K. Milašiūte – esu dėkinga likimui už šias draugystes.

– Kalbame apie kino industrijos augimą, o kokia teatro padėtis?

– Apie teatro baigtį kalbama tikriausiai nuo pat jo atsiradimo. Kai mano močiutė aktorė buvo garbaus amžiaus, teatre kalbėdavo: „Kas čia per nauja karta, mes jos nesuprantame“.

Tai yra normalu: teatro išraiškos nuolat kinta, tampa nebeaktualios, bet, kaip ir gyvenime, teatre atsiranda naujų krypčių. Dabar daug naujų, įdomių, kitokių menininkų. Jie maištauja – gali su jais nesutikti, sakyti, jog tai naivu, beprasmiška, bet jie tiek daug nori pasakyti, parodyti kitą požiūrį. Lietuvos teatruose yra ne vienas jaudinantis, įkvepiantis, skatinantis susimąstyti spektaklis. Teatras gyvuoja nuostabiausiom savo formom.

– Naujoji menininkų karta nekelia konkurencijos industrijos senbuviams, nejaučiate kartų konflikto?

– Jaunoji karta gimusi kitu laiku, augusi kitomis aplinkybėmis, todėl visiškai kitaip supranta ir jaučia pasaulį, kitko jame ieško. Tas jų atvirumas – įkvepiantis. Jiems viskas atrodo paprasčiau, lengviau, jie viską nori turėti greit. Dirbant kartu labai įdomu pažvelgti į pasaulį kitaip, negu tu jį suvoki. Tačiau net ir skirtingas kartas jaudina tie patys bendražmogiškieji, laikui nepavaldūs dalykai.

Man jau tuoj 45-eri ir aš negaliu su 20-metėmis dalintis tais pačiais vaidmenimis. Mano filosofija tokia, kad man skirtų vaidmenų iš manęs neatims.

– Pagal kokius kriterijus renkatės vaidmenis?

Lietuvos teatruose yra ne vienas jaudinantis, įkvepiantis, skatinantis susimąstyti spektaklis. Teatras gyvuoja nuostabiausiom savo formom.

– Man svarbu, kaip kūrėjas nori papasakoti istoriją. Turiu užmegzti ryšį su režisieriumi, turime suprasti vienas kitą. Perskaičiusi scenarijų, išklausiusi režisieriaus intencijas, klausiu savęs, ar manyje ta tema ką nors atliepia? Ar jaudina toks pasakojimo būdas? Ar aš šiuo vaidmeniu turėsiu ką pasakyti žiūrovui? Renkuosi pagal tai, ar vaidmuo mane žmogiškai paliečia; arba noriu save išbandyti, tarkime, kitame žanre, išmokti ko nors naujo.

– Nevengiate rinktis ryškių ir dažnai provokuojamų vaidmenų. Ar įkūnytos moterys atspindi jus?

– Vaidmenys nėra apie mane ir mano gyvenimą tiesiogine prasme. Kurdama personažą, galiu atsispirti tik per patirtį ir jį perteikti taip, kaip suprantu. Istoriją kuria scenaristas, režisierius, bet kad personažas būtų gyvas, turiu įdėti dalį savęs.

– Kaip jaučiatės po premjerų, sunkių vaidmenų? Kas jums padeda atsipalaiduoti?

– Norisi pailsėti, nes labiausiai pervargsta psichika. Repeticijos, spektakliai reikalauja daug koncentracijos, susikaupimo. Todėl po pasirodymų norisi užsiimti lengva, malonumą teikiančia veikla: išsimiegu, būnu su artimais žmonėmis, einu į gamtą. Mėgstu šiaurietišką ėjimą, pasivaikščiojimus, tenisą. Judėjimas, sveika mityba padeda jaustis geriau.

– Ar fizinis aktyvumas naudingas dirbant aktorinį darbą?

– Aktoriaus darbas reikalauja ne tik psichologinės, bet ir fizinės ištvermės. Kartais „ant kojų“ tenka išstovėti kad ir dvylika valandų per parą. Jau nekalbant apie intensyvią protinę veiklą. Aktoriai įprastai stengiasi palaikyti fizinę formą, ir tai išeina savaime: darbe tenka nemažai fizinio krūvio.

– Jūsų nuomone, kokie aktoriai įdomiausi šiandienos žiūrovui?

– Žmonės, stebėdami kiną ar teatrą, nori pajusti aktoriaus tikrumą, nuoširdumą; lyg įkūnytą personažą pažinotų seniai, tarsi jis būtų draugas, pažįstantis tave ar pasakojantis tavo istoriją. Auditorija greit pastebi dirbtinumą ir jį atmeta. Aktoriai, mokantys kalbėtis su žiūrovu, gebantys jį sujaudinti, yra įdomiausi.

Dar 1993-aisiais prasidėjusios sagos tęsinyje „Giminės. Gyvenimas tęsiasi“ tebesifilmuoja garsiausi Lietuvos kino ir teatro aktoriai – Gediminas Girdvainis, Vaiva Mainelytė, Rimgaudas Karvelis, Regina Varnaitė, Vytautas Rumšas, Ilona Balsytė, Dalius Mertinas, Vytautas Tomkus ir kiti. Šalia jų sėkmingai prigijo jaunosios kartos aktoriai, sužibėjo dainininkė Rūta Ščogolevaitė, o naujausiose serijose intrigos įneš Holivudo žvaigždė Ruta Lee bei aktorės Gabijos Jaraminaitės herojė – pabėgėlių reikalais Lietuvoje besirūpinančios organizacijos atstovė. Mintimis apie šį vaidmenį ir giminiškumo sampratą ji pasidalijo su „TV diena“.

– Kuo įdomi jūsų herojė serialo „Giminės“ tęsinyje?

Mano draugai – širdies giminės, ryšys su jais toks stiprus kaip su šeimos nariais.

– Seriale esu atstovė organizacijos, kuri rūpinasi pabėgėlių reikalais Lietuvoje. Atvažiuoju į miestelį dirbti – ištirti aplinką, kaip apskritai provincijoje žmonės reaguoja į pabėgėlius, ar yra pasirengę juos priimti. Štai tokia visiškai nauja tema „Giminėse“. Ypatingų meilės istorijų, romanų mano herojės kely bent kol kas nepasitaikė, bet šiokių tokių intrigų ji įnešė: susitiko su buvusiu vyru, kurį vaidina Robertas Aleksaitis, jo uošvė pradeda įtarinėti, ko nėra, paaiškėja, kad buvusiojo dabartinė žmona, kurią vaidina Edita Zizaitė, taip pat užaugo vaikų namuose, buvome geriausios draugės, o dabar vėl susitikome, be to, kažkas mezgasi su Sauliaus Bareikio personažu.

– Koks jūsų asmeninis požiūris apie pabėgėlius ir jų priglaudimą?

– Man jų labai gaila. Skauda širdį, kad tokie baisūs dalykai vyksta, kad žmonės priversti viską mesti – savo namus, darbus, šalį, visą gyvenimą – ir bėgti į nežinomybę, jog išliktų gyvi. Europoje irgi kažkada tai vyko, europiečiai irgi masiškai bėgo nuo karo. Pasaulis atrodo civilizuotas, bet kažkur prieini prie sienos, už kurios vyksta visai kitoks gyvenimas. Baisu pagalvoti, kad taip galėtų nutikti tau pačiam. Mačiau reportažą, kurį vienas britas darė filmui apie pabėgėlius, ir tuo metu pasirodė valtis, kurioje – vyras, moteris ir vaikas. Vyras – buvęs televizijos operatorius, išsilavinęs žmogus, o teko atsidurti tokioje padėtyje, kad atiduodi visas santaupas valčiai, pasieki krantą ir eini keliu, kuriame nežinai, kas lauks.

– Pernai „Giminių“ tęsinys gerino žiūrimumo rekordus. Kaip manote, kuo serialas patrauklus žiūrovams?

– Manau, kad žiūrovai yra „prisirišę“ prie herojų, kurių istorijas stebi kas nuo vaikystės, kas nuo paauglystės ar jaunystės. Susigyveno, įsijautė į serialą ir kaip tikri lietuviai yra jam ištikimi.

– O jūsų pačios giminė artima?

– Taip, artima, stengiamės susiburti ir palaikyti ryšius vieni su kitais.

– Ar turite tradiciją susibūrę užtraukti dainą?

– Labai gaila, bet mūsų giminėje nedainuojama. Man labai gražu dainuojantys žmonės, bet savame rate nei dainuodavo kas, nei dainuoja.

– Turite giminės medį?

– Neturiu. Turiu tik išsaugotą šeimos medį iki prosenelio kartos. Džiaugiuosi bent tuo.

– Ar yra žmonių, su kuriais jūs nesusijusi giminystės saitais, bet vis tiek laikote giminaičiais?

– Taip, tai mano geriausi draugai, jie yra mano šeima. Mano draugai – širdies giminės, ryšys su jais toks stiprus kaip su šeimos nariais.

– Ką tik pasirodė filmas „Amžinai kartu“, kuriame vaidinate tobulumo siekiančią šeimos moterį. Kokia jame šeimos samprata?

– Pati geriausia – visi labai nori vieni kitus mylėti, nori būti tikra šeima ir stengiasi kaip kas moka. Apie tai ir kalba filmas – kad visi norime turėti šeimą, būti mylimi, reikalingi, būti su mums svarbiais žmonėmis, bet ne visiems pavyksta. Juosta kelia klausimą, kodėl taip yra.

– Ar matote šeimų, kurių darna jums kelia žavesį, kurias laikote pavyzdžiu?

– Taip, džiaugiuosi, kad matau ir sutinku tokių šeimų. Apie kitas šeimas negaliu spręsti, visgi tai – savotiška uždara bendruomenė, kurią reiktų pažinti, kad sakytum, laiminga ji ar ne, bet mano draugų šeimos labai gražios.

˜– Kokia šeima jums atrodo tobula?

– Nieko tobulo nėra, kita vertus, viskas yra tobula, kas tau teikia džiaugsmo. Kai esi nuoširdžiai laimingas, tą akimirką viskas yra tobula.

„Giminės. Gyvenimas tęsiasi“ – nuo sausio 29 d. per LRT televiziją.

Viešnia iš praeities

„Giminės. Gyvenimas tęsiasi“ sulaukė ir tikros Holivudo žvaigždės. „Jei SSRS vadovas Nikita Chruščiovas prieš daugiau nei penkiasdešimt metų išgirdo mano prašymą gauti leidimą parsivežti iš Lietuvos į Ameriką bobutę, tai kodėl aš turėjau neišgirsti „Giminių“ serialo prodiuserio Algirdo Žvinakevičiaus prašymo nusifilmuoti bent vienoje serijoje?“ – nusistebėjo viena garsiausių Amerikso lietuvių Ruta Lee, prisijungusi prie legendinio serialo.

Scenarijaus autorius Bronius Bušma specialiai jos herojei Onai Jonaitis sukūrė sceną: po daugelio metų, vykdydama savo velionio vyro Anupro paskutinę valią, Ona sugrįžta į Lietuvą, kad susirastų jo buvusią sužadėtinę Pauliną Šakalytę ir perduotų jai daugybę metų Anupro saugotą sužadėtuvių žiedą. Mat Anupras dar prieš sovietinę Lietuvos okupaciją išvyko į Ameriką, ten šachtoje sunkiai dirbo, kad sukauptų pinigų namui, kurį svajojo pasistatyti kartu su savo mylimąja Paulina. Tačiau karas sužadėtinių gyvenimą apvertė aukštyn kojomis, ir Amerikoje Anupras vedė Oną. Bet Paulinos iki pat mirties nepamiršo. Abi Anupro mylimosios susitinka jau nepriklausomoje Lietuvoje. Ona atiduoda Paulinai brangų žiedą, o ši perduoda drobinį maišelį su žemės sauja iš tos vietos, kur svajojo su Anupru pasistatytI namą, kad jo teisėtoji žmona išbarstytų ją ant kapo. Tokia jausminga istorija žiūrovų laukia naujose „Giminių“ serijose.

Pirmasis sustojimas – faraonų gimtinė Egiptas. Čia filmo peržiūros įvyks šiandien prasidedančiame Tarptautiniame Kairo kino festivalyje – seniausiame Artimųjų Rytų kino renginyje ir vieninteliame Tarptautinės prodiuserių asociacijų federacijos (FIAPF) kino festivalyje Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, kuriam suteikta „A“ kategorija.

,,Premjera šiame regione ne tik svarbi, bet ir nepaprastai intriguojanti. Vykstame susitikti su kitokios nei filmo veikėjai kultūros auditorija. Tokie susitikimai ypatingi, nes kartais žiūrovai pamato ir pajaučia dar daugiau nei pasako kūrėjai. Ar jiems artimi filme keliami klausimai? Kokias mintis sukels Gabijos veikėjos išgyvenimai Kairo peržiūroje dalyvausiančioms žiūrovėms?” – prieš susitikimą su Egipto publika, mintimis dalinosi filmo režisierė L. Lužytė.

Filmas „Amžinai kartu“ pasakoja vienos šeimos istoriją. Žmona (akt. Gabija Jaraminaitė) – tobulą šeimą kurianti moteris. Vyras (akt. Dainius Gavenonis) – nepriklausomas kaskadininkas, žmonos nenorui vis sugrįžtantis į mylimą filmavimo aikštelę. Ir jų dukra (akt. Eila Grybinaitė), neapsikentusi gražių vakarienių ir amžino nesusikalbėjimo, vieną dieną pabėga ir praneša policijai, kad ji neturi tėvų. Bet moteris nepasiduoda – jos scenarijuje nelaimingų žmonių negali būti.

Filmo gamybą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.

Lietuvos kino teatruose juosta pasirodys sausio 13 d. 

Pasaulinę premjerą sutikęs A klasės festivalyje Čekijos Karlovi Varų mieste, filmas tęsia turą po Europą. Spalio mėnesį debiutinis vaidybinis L. Lužytės darbas buvo pristatytas Liuksemburge vykstančiame ,,CinEast“ festivalyje, kasmet rodančiame įdomiausius tų metų filmus iš Rytų Europos. O lapkričio mėnesį filmas iškeliauja į Turino tarptautinių filmų festivalį Italijoje. Tai antras pagal svarbą Italijos kino festivalis, pristatantis geriausių šių metų filmų programą, dalį kurios sudaro tame pačiame mieste vykstančių vienų svarbiausių kino profesionalams skirtų kursų „Torino Film Lab“ metu išvystyti projektai. ,,Amžinai kartu“ buvo vienas šių prestižinių kursų dalyvių 2012 metais ir šiais metais su džiaugsmu grįžta pristatyti pasiektų rezultatų.

Filmą Turine pristatanti režisierė be kitų būtiniausių raudonojo kilimo atributų vežasi ir šiandien Lietuvos auditorijai pristatomą filmo plakatą, kurį vienas iš pagrindinių filmo aktorių – Dainius Gavenonis – apibūdina kaip „indėnišką“. „Kodėl indėniškas? Taigi paėmė mane ir nuskalpavo“, – šypsodamasis komentavo aktorius.

,,Tai, kad ši nuotrauka taps plakato pagrindu buvo aišku dar filmavimo metu. Juk tai tobula tobulos šeimos nuotrauka. Kodėl ji be vienos galvos – klausimas, kurio atsakymą galima sužinoti tik pažiūrėjus filmą,“, – kviesdama nepraleisti Lietuvos kino teatruose sausio 13 dieną pasirodysiančio filmo, mintimis dalinosi filmo prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė.

Filmas „Amžinai kartu“ pasakoja vienos šeimos istoriją. Žmona (akt. Gabija Jaraminaitė) – tobulą šeimą kurianti moteris. Vyras (akt. Dainius Gavenonis) – nepriklausomas kaskadininkas, žmonos nenorui vis sugrįžtantis į mylimą filmavimo aikštelę. Ir jų dukra (akt. Eila Grybinaitė), neapsikentusi gražių vakarienių ir amžino nesusikalbėjimo, vieną dieną pabėga ir praneša policijai, kad ji neturi tėvų. Bet moteris nepasiduoda – jos scenarijuje nelaimingų žmonių negali būti.

Filme taip pat vaidina Giedrius Savickas, Rasa Samuolytė, Arūnas Sakalauskas ir kiti. Filmo kostiumus kūrė garsus Lietuvos stilistas Kęstas Rimdžius, filmavo – pasaulinio garso kino operatorius Olegas Mutu.

Filmo gamybą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.