Nors jau pirmajame greičio ruože Benedikto Vanago ir Sebastiano Rozwadowskio ekipažas patyrė sunkumų, komanda sėkmingai baigė pirmosios dienos varžybas ir šiuo metu bendroje įskaitoje užima 9 vietą.

Beveik 162 kilometrų greičio ruožas, B. Vanago teigimu, labiau priminė Marso kanjonus, nei mums įprastus Ispanijos vaizdus. Ypač uolėtos ir akmenuotos trasos prakirto vieną komandos bolido „Toyota Gazoo Racing Hilux“ padangą, todėl teko keistis ratą ir tai atėmė nemažai laiko. Pirmą kartą „Baja España Aragón“ dalyvaujantys lietuviai pripažino, jog šis greičio ruožas – susipažinimas ir mėginimas perprasti grėsmingą bei technikai pavojingą reljefą, „pasiglemžusį“ net aštuonis ekipažus.

„General Financing team Pitlane“ po pirmojo greičio ruožo užėmė 11 vietą. Antras, beveik perpus trumpesnis greičio ruožas, Benedikto Vanago ir Sebastiano Rozwadowskio ekipažui buvo sėkmingesnis. Per vos 30 minučių trukmės servisą technikų komanda pakeitė sportinio „Toyota Hilux“ parametrus, leidusius labiau prisitaikyti prie specifinių Ispanijos trasų. Kaip bebūtų, be techninių nesklandumų išsisukti nepavyko – patekus į vandens apsemtą ruožą buvo pažeisti lambda jutikliai (kitaip – deguonies kiekio variklio išmetamosiose dujose davikliai), įrengti išmetimo sistemoje. Sutrikus jų veiklai, „Toyota Gazoo Racing Hilux“ prarado dalį variklio galios. Komanda finišavo dešimta. Į pirmąjį penketuką bendroje „Baja España Aragón“ įskaitoje pateko žinomi Dakaro dalyviai: Orlando Terranova, Martin Prokop, Jakub Przygonski, Nani Roma, Bernhard Ten Brinke.

Šeštadienį, antrąją lenktynių dieną, „FIA World Cup for Cross Country Bajas“ dalyvių laukia du greičio ruožai ir 250 kilometrų sportiniu tempu. „Baja España Aragón“ automobilių klasėje dalyvauja per 200 ekipažų iš 27 šalių.

Tiesa, kelionė buvo gerai apskaičiuota bei apgalvota, o organizatorių suteiktos privilegijos panaudotos komandos finansų taupymui.

Ketvirtadienį, vos prašvitus, „General Financing team Pitlane“ pilotas Benediktas Vanagas su medijos komanda išskrido į Barseloną ir susitiko su šturmanu Sebastianu Rozwadowskiu. Nuo čia jie vyko dar 400 km į Teruelio miestą, kur jų jau laukė technikų komanda. Dar tą pačią dieną komanda turėjo atlikti administracines ir technines patikras.

FIA elitinių vairuotojų sąraše esančiam B. Vanagui suteikiama galimybė rinktis patikrų laiką, todėl planas sąmoningai sudėliotas taip, kad komanda viską spėtų per vieną dieną - atvykti ir susitvarkyti oficialiąją dalį. Atsisakyta ir adaptuotis leidžiančio laikotarpio, kuomet komanda į lenktynes atvyksta viena ar dvi dienas anksčiau.

Šių metų pradžioje paskelbus apie dalyvavimą „FIA World Cup for Cross Country Bajas“, B. Vanagas minėjo, kad nors ir turi planą varžytis visuose aštuoniuose etapuose, tačiau biudžeto tam dar nėra. Negana to, finansinę duobę šiuo metu gilina ir Italijoje „nuskandintas“ variklis, taigi komanda stengiasi optimizuoti visus kaštus.

Nepaisant to, lenktynininkas nusiteikęs optimistiškai - sėkmingai atliktos techninė ir administracinė patikros suteikia galutinį leidimą dalyvauti lenktynėse, o pats B. Vanagas tikina su komanda darysiąs geriausia ką gali.

Pirmą kartą „Baja Espana Aragon“ dalyvausiančios lietuvių komandos penktadienį laukia du greičio ruožai, esantys ypač akmeningose vietovėse. Dalyviai Ispanijoje turės įveikti 250 km sportiniu tempu. Antrąją lenktynių dieną - šeštadienį - „General Financing team Pitlane“ lenktyniaus dar dviejuose greičio ruožuose, nusidriekusiuose 250 km ilgio trasomis. Komandos automobilis „Toyota Gazoo Racing Hilux“ šiose lenktynėse pažymėtas 205-tuoju numeriu, kas reiškia, jog ekipažas startuos iš penktos pozicijos.

„Šiandien labai karšta, visiškai nėra vėjo, o tai reiškia – daug dulkių. Ekipažus leido kas dvi minutes ir dulkės nespėjo nusėsti. Sąlygoms visiems lenktyniniams buvo gana pavojingos“ – komentavo B. Vanagas. Sportininkas prisipažino, jog teko klimpti: „Vaikiška klaida, praradom šiek tiek lako“.

Nepaisant to, komanda nusiteikusi optimistiškai ir žada atsigriebti per likusius 5 greičio ruožus.

B. Vanagas trečiajame pasaulio taurės etape „Italian Baja“ dalyvauja su po trumpos pertraukos grįžusiu ilgamečiu šturmanu Sebastianu Rozwadowskiu. „Italian Baja“ šiemet vyksta birželio 21–23 dienomis. Dalyvių dar laukia penki greičio ruožai, kuriuose likusius 398 kilometrus reiks įveikti lenktyniniu tempu.

„General Financing team Pitlane“ komandoje Dakarą pirmą kartą patiria keturi nariai: žiniasklaidos komandos koordinatorius Rolandas Juraška, fotografas Rytis Šeškaitis, technikas Mindaugas Muka ir už komandos infrastruktūrą atsakingas Edvardas Mikolajūnas. Šį kartą Ryčio ir Rolando įspūdžiai apie Dakaro ralį.

Fotografas Rytis Šeškaitis

Ar prieš išvykdamas turėjau įsivaizdavimą apie Dakarą? Maniau, kad taip. Buvau peržiūrėjęs visą Dakaro vizualinę medžiagą iš ankstesnių metų: nuotraukas, video reportažus. Su Benediktu Vanagu pradėjau dirbti praėjusių metų gegužę, „General Financing team Pitlane“ fotografavau ralių Lietuvoje metu. Tad galvojau, kad Dakare bus kažkas panašaus.

Tik atsidūręs Dakare supratau, jog pirmą kartą čia būdamas negali tikėtis iš karto pridaryti daugybės „auksinių“ kadrų. Šios lenktynės, vietos, kuriose jos vyksta, automobilių judėjimas yra specifiniai, tad norint padaryti gerą nuotrauką turi tą specifiką išmanyti. Čia aš kiekvieną dieną suprantu ir išmokstu kažką naujo. Pavyzdžiui, išmokau, kad automobilių stabdymo zonoje gaunasi gražūs kadrai – dulkės lieka už automobilio, išraiškingai išlenda automobilio priekis. Ir tokių niuansų pilna. Jų, būdamas Lietuvoje ir žiūrėdamas medžiagą iš Dakaro, nesuprasi, išmokti galima tik savo kailiu tai patyrus. Dabar žinau, kad fotografijoje tikrai dar ne viską moku. Iki šiol aš dažniausia fotografavau portretus, tad Dakaro akimirkų fiksavimas man yra naujas iššūkis. Ir šis iššūkis – dvejopas. Viena yra rasti tinkamą lokaciją, kurioje galima būtų gerą kadrą pagauti. Antra, esant ne kokioje lokacijoje (nes ne visada pavyksta gerą rasti arba aplinkybės taip susiklosto, kad turi būti, galbūt, ne ten, kur norėtum) padaryti tai, ką gali geriausio. O Dakare dar nutinka ir taip, kad galvoji, jog esi geroje vietoje tinkamu laiku ir tikiesi įspūdingo pravažiavimo, o tas pravažiavimas toks puikus ir neištinka arba papuoli į tokias dideles dulkes, kad nelabai ką ir begali padaryti. Ir prie viso to, konkrečioje vietoje tu turi tik vieną šansą pagauti kadrą. Jei nespėjai, automobilio nebesugrąžinsi. Tai viso to aš dabar ir mokausi. Esu tikras, kad antroje Dakaro pusėje mano nuotraukos tik  gerės. Pats sau esu pasakęs, kad jeigu iš šių lenktynių parsivešiu penkis gerus, įrėminimo vertus kadrus, būsiu laimingas. Džiaugiuosi, kad mūsų žiniasklaidos komanda yra fantastiška, pasiryžusi ne vieną kilometrą nueiti nekonforto sąlygomis dėl geresnės nuotraukos ir vaizdo.

Kalbant apie sunkumus, įdomu tai, jog Lietuvoje buvau prisiskaitęs, ir aplink visi gąsdino, kad Dakaro bivuakuose didelis triukšmas, dėl to bus labai sunku miegoti. Kai įėjau į pirmąjį bivuaką, supratau, kad muzikinių festivalių, kuriuose dažnai fotografuoju, stovyklose triukšmas yra daug didesnis. Ten, nuolat „kalant“ garsiai muzikai, nuo kurios net čiužiniai ant žemės šokinėja, tikrai yra sudėtinga miegoti. Palyginus su tuo bivuakai – vieni niekai. Automobilių burzgimas, generatorių keliamas triukšmas susilieja į vieną gaudesį, kuris netrukdo. Na, nebent sunkvežimiai kartais garsiau patrimituoja.

Kitas labai nustebinęs reiškinys yra dulkės. Sudalyvavęs raliuose Lietuvoje galvojau, kad jau esu pabuvęs jose ir žinau, ką tai reiškia. Atvykęs į Dakarą supratau, kad buvau naivus. Gerai, jog prieš kelionę nusipirkau specialius akinius. Išeini į smėlynus užsidėjęs akinius, apsigobęs skara, tada gali bent jau tiesiai prieš save žiūrėti. Bėda ta, kad dažnai net ir toks pasiruošimas nepadeda – Dakaro dalyvių sukeltų dulkių būna tiek daug, jog nieko nematai, nepastebi net kas iš ekipažų atvažiuoja.

O patį didžiausią įspūdį Dakare iki šiol man yra palikę du dalykai. Pirma, dykumos. Jų dydis, ten spengianti tyla, smėlis ir dulkės, važiavimas per kopas automobiliu, užklimpimas feš-feše. Smėlynuose kartais pasijuntu kaip kitoje planetoje. Antras dalykas, tai sunkvežimių keliamas triukšmas. Kai pirmą kartą išgirdau mūsų komandos „Toyotos“ garsą, pagalvojau, čia tai bent. Tačiau šį įspūdį nustelbė Dakare išgirsti sunkvežimiai. Vat ten tai garsas.

Žiniasklaidos komandos koordinatorius Rolandas Juraška

Aš Dakaru domiuosi jau seniai, tad įsivaizdavimą apie tai, kas ir kaip ten vyksta, turėjau tikrai gerą. Tikriausiai geresnį nei daugelis kitų. Daug Dakare vykstančių dalykų buvo tikrai gerai iškomunikuota – nufilmuota, nufotografuota. Ir ta dalis, kurią įsivaizdavau, daugmaž ir atitiko. Ko nelabai galėjau įsivaizduoti, tai šio renginio organizavimo niuansų, taip pat pačios „General Financing team Pitlane“ vidinės virtuvės, kas ir kaip daroma, kad būtų pasiektas norimas rezultatas.

Prieš keliaudamas į Dakarą bijojau vieno dalyko – nepritapti prie komandos. Vis galvojau, kaip ten bus, kaip mes, tokie skirtingi ir beveik nepažįstami žmonės, sutarsime. Esu nemažai keliavęs su grupėmis skirtingų žmonių ir kaskart tekdavo patirti didesnių ar mažesnių nesutarimų ar konfliktų, įtampos. Šiuo atveju išėjo daug geriau nei tikėjausi. Ir labai džiaugiuosi, jog bent kol kas puikiai sekasi drauge dirbti. Mūsų žiniasklaidos komandą sudaro labai profesionalūs žmonės. Ir nors ir pavargę buvome, ir ne viskas išeidavo, kaip norėjome, sugebame išlikti draugiškais ir be nesutarimų siekti maksimaliai geriausio rezultato. Mane žavi tai, jog visiškai visi komandos nariai nori ir stengiasi savo darbą atlikti maksimaliai gerai.

Dakare atradau įdomų dalyką ir asmeniškai apie save. Kasdieniame gyvenime esu pripratęs viską daryti taip, kaip sugalvoju, noriu aš pats. Esu susikūręs sau tokią galimybę. Čia, būdamas darniai drauge dirbančios komandos dalimi, turėjau vėl iš naujo išmokti paklausyti ir ką kiti pataria, siūlo ar kartais ir primygtinai pareikalauja padaryti. Ypač kai patariantieji jau turi darbo patirties Dakare.

Pabuvus Dakare mane labai nustebino tai, kad tokia didelė, patyrusi organizacija, atsakinga už ne vieną didelį masinį renginį, pridaro šitiek daug klaidų ir netvarkos. Smagi ir man didelį įspūdį palikusi Dakaro pusė yra tai, kad čia gali susipažinti ir paprastai pabendrauti su automobilių sporto žvaigždėmis. Skrydžio į Pietų Ameriką metu man nusišypsojo laimė sėdėti šalia vieno iš „Kamaz“ ekipažų nario ir susipažinę mes susibičiuliavome. Netgi gavau kvietimą užsukti į šios komandos bazę Kazanėje. Kai lankysiuosi Rusijoje, būtinai pasinaudosiu kvietimu.

Ir dar labai džiaugiuosi, kad buvimas su komanda Dakare suteikė galimybę pažinti man naują šalį Peru. Tiek, kiek teko pamatyti kalnų, kopų, dykumų keliaujant iš bivuako į bivuaką, būnant greičio ruožuose, viskas labai patiko.

Į pirmąjį savo startą sudėtingiausiose pasaulio lenktynėse vilnietis išsiruošė prieš septynis metus. Latviškas visureigis „OsCar“, galimai reikalingų daiktų lagaminai, aiškiai reiškiamos sportinės ambicijos – tokios buvo ano meto nuotaikos. Dabar viskas atrodo kitaip.

„Septyneri metai yra ilgas kelias ir per jį mes supratome, kas iš tiesų yra Dakaras. Tąkart mes važiavome galvodami, kad žinome, o dabar jau tikrai žinome, bet tikrai ne viską. Yra netgi mano amžiaus žmonių, kurie maratone startuoja 15 kartą, tad jie neabejotinai patyrė dar daugiau, – pasakoja sportininkas. – Mes rinkomės tempą, kuris buvo per didelis maratonui ir tai buvo vieną esminių mūsų klaidų, lėmusių visas kitas negandas“.

Sportininkas mano, jog išmoktos pamokos padėjo pasirinkti tinkamą komandos kelią, o visus metus trunkantis darbas padės siekti užsibrėžtų tikslų.

Nors startas 2013-aisiais nebuvo pirmasis išbandymas dykumose, tai buvo pirmas tokios trukmės nuotykis. B. Vanagas prisimena, kaip kraudamas lagaminus netruko susirinkti net tokių smulkmenų, kaip kosmetinės žirklės. Dabar komanda keliauja stipriai išlengvinusi savo bagažą.

„Mano lagamine rasite komandos aprangos ir apatinės aprangos komplektus visoms kelionės dienoms, akinius ir kremą nuo saulės, pasą, vairuotojo pažymėjimą, bei sportininko licenciją. Be abejo, vežamės šiek tiek grynųjų pinigų, banko kortelių, dantų šepetėlį. Vienas iš dalykų, kurį išmokome įsidėti ir kuris nuo šiemet jau tapo privalomu tai slidininko akiniai. Jų poreikį aš išmokau sunkiuoju būdu, kai viename bivuake siaučiant smėlio audrai, jo pateko man į akis ir patrynus ranka, pasidovanojau sau uždegimą. Jie taip pat labai pravartūs, kai prarandi priekinį stiklą – tokios patirties mes taip pat esame turėję, – pasakojo Benediktas. – Keletą metų iš eilės veždavausi sandalus, kurių net neišpakuodavau, tad jų nebėra, panašus likimas ištiko ir daugelį kitų daiktų, tad to ką išvardinau iš esmės užtenka visam maratonui“.

Nuosavo garderobo išlengvinimu B. Vanagas neapsiribojo ir visus šiuo metus stengėsi rasti optimalius sprendimus visose sferose.

Svarbi pamoka, kurią sportininkas išmoko per septynetą metų, tai komandos kompetencijų svarba.

„Šiemet, jeigu neskaičiuosime automobilio kainos, mūsų biudžetas yra pats mažiausias per visą komandos Dakaro istoriją, tačiau dėka strategiško ir nuoseklaus darbo, kuris vyksta visus metus, mes jaučiamės pasiruošę tam, ką mums paruošė organizatoriai. Mes turime savo užsiaugintą technikų komandą, kuri pastoviai kelia savo kvalifikaciją tiek šalia trasų, tiek ir teorijos srityje. Turime optimalų atsarginių dalių skaičių, su galimybe jų pasipildyti kada reikia. Turime naują, bet patikrintą automobilį, kuris turi mums padėti išvengti techninių bėdų. Pasiruošimo procese tapome išmintingi ir visus darbus baigėme laiku, nepritrūkome paskutinės nakties, kaip dažnai atsitinka studentams. Trumpai tariant, komanda optimizavosi visais frontais ir dabar, po metus trukusio darbo, beliko dviejų savaičių neužtruksiantis egzaminas, kuriam mes jaučiamės pasiruošę“, – šypsodamasis pasakojo pilotas.

Drauge su „General Financing team Pitlane“ komandos pilotu B. Vanagu į Peru sostinę Limą išskrido dar 11 žmonių: šturmanas iš Lenkijos Sebastianas Rozwadowskis, trys komandos technikai ir vienas už bivuako infrastruktūrą atsakingas asmuo, bei šešių žmonių žiniasklaidos komanda, padėsianti operatyviai papasakoti ekipažo nuotykius. Sudėtingiausiose pasaulio lenktynėse „Dakar 2019“ šiemet iš viso bus galima sutikti apie penkias dešimtis ten dalyvaujančių arba dirbančių lietuvių.

Vos savaitę po finišo Dakare į startą pirmajame Lietuvos automobilių ralio čempionate komanda pristatė 2 lenktynininkų ekipažus: prie Benedikto Vanago su Mindaugu Čepuliu prisijungė Jonas Pipiras su Aisvydu Paliukėnu.

Šie du „General Financing team Pitlane“ tandemai „Winter Rally 2018“ finiše susirinko 4 pačius vertingiausius apdovanojimus: žiemos ralio nugalėtojų titulą, pirmosios (LARČ 1) bei ketvirtosios (LARČ 4) įskaitų laimėjimus bei komandos nugalėtojos titulą.

„Sprendimas komandoje matyti jaunųjų lenktynininkų ekipažą brendo seniai. Ilgą laiką stebėjome rinkoje esančius lenktynininkus bei rinkomės tuos, su kuriais norėtume dalintis sukaupta patirtimi bei padėti komandos valdymo procesuose. Jonas su Aisvydu teisingai mato automobilių sportą bei pasirinko tinkamą vektorių savo tobulėjimui. Todėl nusprendėme šiek tiek pagelbėti tolesniame jų tobulėjimo kelyje“ - sakė „General Financing team Pitlane“ lyderis Benediktas Vanagas.

„General Financing team Pitlane“ komanda 2018 metų sezone naudos „Tarptautinės automobilių federacijos“ (FIA) aprobuotus sportinius automobilius R5 bei R2 įskaitose.

Tikslų sezono planą „General Financing team Pitlane“ planuoja paskelbti vasario mėnesį.

Visas šias kovas seka ir Dakaro ralio gerbėjai. Lietuvoje virtualiai, o čia, Pietų Amerikoje, ir gyvai. Tačiau kiekvienoje iš šalių Dakaro beprotybė ir jo sukeliama euforija gan stipriai skiriasi. Kaip manote, kuri iš minėtų trijų šalių labiausiai džiaugėsi Dakaru?

Peru

Apie tai, kaip Dakaro apraiškų ieškojau Peru sostinėje Limoje, yra atskira istorija. Tuokart padariau išvadą, kad Lima Dakaro ralį išgyvena ramiai ir tikrai neina dėl jo iš proto. Tos pačios nuotaikos vyravo ir Dakaro karavanui keliaujant tolyn į šalį. Nei įspūdingai didelių fanų minių, nei Dakaro komandų automobilius apspintančių žmonių, prašančių kepuraičių, marškinėlių ar atvirukų. „General Financing team Pitlane“ kolega Dainius, pirmą kartą esantis Dakare, ralio dienomis Peru, nustebęs klausė manęs, kurgi yra fanai ir kodėl čia jų tiek mažai.

Jis buvo girdėjęs apie didžiulius srautus žmonių sutinkančių Dakaro keliauninkus. Nežinau perujiečių abejingumo Dakaro raliui priežasčių, tačiau gaila, kad daugybė žmonių nepamatė tokio didelio masto renginio.

Bolivija

Viskas radikaliai pasikeitė Dakaro dalyviams kirtus sieną ir atsidūrus Bolivijoje. Tik išvažiavus iš muitinės, visus pasitiko mojuojantys ir džiugiai besisveikinantys žmonės, buvo pastatytas mažutis podiumas atvykusiems svečiams pagerbti. Apie tai, kaip Dakaro karavanas buvo sutiktas Bolivijos sitinėje La Pazoje jau, tikiu, spėjote pamatyti „General Financing team Pitlane“ tos dienos video.

Tuokart Bolivijos sostinės gyventojų džiaugsmas ir šilti sveikinimai smagia nuotaika užkrėtė ir jau po truputį pradedančius pavargti, beveik pusę Dakaro įveikusius jų dalyvius. Ir visur, kur tik Bolivijoje vedė mus Dakaro maršrutas, būvome sutinkami daugybės fanų ir smalsuolių. Viename greičio ruože teko papulti į minią boliviečių, susirinkusių stebėti lenktynių. Žinoma, mes, iš toli pastebima komandos apranga apsirengę baltaveidžiai aukštaūgiai europiečiai, išsiskyrėme iš minios. Tiek daug žvilgsnių, šypsenų, prašymų nusifotografuoti („Uno fotito, porfavor“), mojavimų ir pasveikinimų dar neteko patirti. Su kolega tada pasijuokėme, kad dabar suprantame, kaip zoologijos sode nuolat lankytojų stebimi jaučiasi žvėrys.

Argentina

Šiuo metu esame Argentinoje. Čia fanų būriai irgi gausūs. Žmonės užgula kuro kolonėles, kuriose sustoja komandų technika. Jie žino, kokiais maršrutais Dakaro dalyviai keliaus iš vieno bivuako į kitą ir susibūrę pakelėse laukia pasirodant automobilių. Jei lenktynininkai ir jų komandos kerta miestelius, žmonės išsineša į namų kiemus stalus, kėdes ir susibūrę draugėn stebi pravažiuojančius. O mums, pravažiuojantiems, labai įdomu stebėti juos.

Argentinoje, priešingai nei Bolivijoje, fanai santūresni. Teko stebėti vieną greičio ruožą žiūrovų zonoje. Nors ir su komandos apranga, nors ir ne tokai įdegusi, kaip jie, sėkmingai įsikomponavau į minią. Susidomėjusių žvilgsnių sulaukiau, tačiau tai viskas. Minios buvau priimta ramiai, stovėjau tarp argentiniečių atėjusių su šeimomis, išsikėlusių skėčius nuo saulės, pasistačiusių kėdes, stalus.

Moterys tepė sumuštinius vaikams, minioje vaikščiojo ledų pardavėjas ir garsiai visiems siūlė savo prekes.

„General Financing team Pitlane“ kolega Konstantinas, kuris Dakare ir Pietų Amerikoje jau šeštą kartą, papasakojo, jog anksčiau visose šalyse, kur tik pasirodydavo Dakaro karavanas, fanai apguldavo Dakaro dalyvius taip pat emocionaliai, kaip kad patyrėme šiais metais Bolivijoje. „Dakaras Pietų Amerikoje organizuojamas jau dešimtus metus iš eilės. Matyt, žmonės jau prie jo priprato ir ne be taip entuziastingai reaguoja, - pasvarstė jis.

O jei Dakaro ralis vyktų Lietuvoje, kur 98 proc. gyventojų žino šį renginį, o beveik 70 proc. juo domisi, kaip jo dalyvius pasitiktume mes?

„Kai pirmą kartą paspaudžiau stabdį ir supratau, kad pedalas smenga, tai greituoju būdu susižiūrėjau priekinis ar galinis kontūras yra pramuštas, blokavau sistemą, kad neišbėgtų iš priekio, pasirodo, kad galinis buvo pažeistas kontūras”, - apie dienos nuotykį pasakoja Benediktas. Savo gyvenimo kelią pabaigti nusprendęs stabdžių vamzdelis tam pasirinko pačią greičiausią greičio ruožo sekciją – ekipažas judėjo didesniu nei 150 km/h greičiu. Dėka specialios „Black Hawk” sumontuotos stabdžių valdymo sistemos, ekipažas sugebėjo išlaikyti veikiančius priekinius stabdžius ir taip pabaigti pirmąją sekciją. Per dvi tonas sveriančio automobilio lėtinimas vos dviem ratais netruko užkaitinti stabdžių skysčio, tad iki pirmosios greičio dalies finišo teko riedėti išmintingai. Ten sulaukę technikų pagalbos, antroje dalyje „General Financing team Pitlane” ekipažas startavo išsprendę stabdžių problemas, tačiau savo darbą dirbti netrukus atsisakė ir vairo stiprintuvas: „Antroje dalyje nustojo veikti vairo stiprintuvas. Tokia misija neįmanoma – sukti vairą, kuris nesisuka ir daužo tau per rankas taip, kad man vieną kartą yra riešą sulaužęs”, - dienos nuotykius apžvelgė pilotas.

Maratonas yra pasiekęs savo finišo tiesiąją ir jau šeštadienį finišuos Kordoboje – nepaisant to, atsipalaidavimui ar blogai nuotaikai dėl jau įgrisusių dulkių, gedimų, ar pramuštų ratų vietos nėra. Neretai dalyvių fone išgirstami paniurzgėjimai dėl organizatorių klaidų reiškia paprasčiausią norą namo – maratonas šiemet pareikalavo titaniškos kantrybės ir visiško atsidavimo, tačiau Benedikto nuomone, atsipalaiduoti ar atsiduoti emocijoms dar anksti:

„Tu dirbi darbą. Jei pradėsi erzintis, tai tikrai kažkur plosi, tai pagrindinis dalykas, ką tu darai – pasistengi su minimaliais nuostoliais atvažiuoti į finišą”,- konstatavo pilotas.

Ši užduotis, nepaisant iš paskos besivelkančio baudos šešėlio, ekipažui sekasi – dar vienas finišas dvidešimtuke nekeičia bendros pozicijos lentelėje, tačiau bent jau suteikia galimybę pailsėti, o komandos technikams – pastatyti ant kojų didvyriškai per negandas komandą į finišą nešantį „Toyota Hillux”.

Atvykus į Pietų Amerikos šalį ir norint internetą turėti ne tik ten, kur yra bevielis ryšys (kavinėse ir viešbučiuose) pirma reikia įsigyti vietinę mobiliojo ryšio kortelę su mobiliųjų duomenų paketu, nes priešingu atveju savo dydžiu infarktą galinčios sukelti sąskaitos už paslaugas garantuotos. Keliaujant per tris šalis kiekvienoje jų pirkti vietinę kortelę nėra patogu, be to, ją registruojant gali tekti įvesti konkrečios šalies piliečio asmens dokumento numerį. Jei jo neturi, nebus ir interneto. Visgi Pietų Amerikoje yra mobiliųjų operatorių, kurių kortelės veikia keliose šalyse. Tokias turime ir mes. Tačiau kortelė su mobiliais duomenimis nebūtinai reiškia gerą interneto ryšį.

Kiekvienoje šalyje, kurioje buvome, teko patirti įvairių išbandymų internetu.

Peru – tiesioginės transliacijos iš dykumos

Sausa, smėlinga, vėjuota ir karšta Peru žemė nustebino ne tik bekraštėmis dykumomis, tačiau ir puikiu mobiliojo interneto ryšiu jose. Tikriausiai pamenate komandos tiesiogines transliacijas iš startų ir finišų dykumose. Mūsų media žmonėms dėl to širdys dainavo.

Bolivija – interneto ašaros

Visai kitokie interneto „džiaugsmai“ „General Financing team Pitlane“ komandos narių laukė Bolivijos aukštikalnėse. Bet koks ryšys čia nuolat ilgam dingdavo, ypač keliaujant per kalnus. Atsigaudavo didesniuose miesteliuose, tačiau ir tai silpnas ir lėtas kaip sraigė. Nors bevielį internetą pavykdavo rasti kiekviename viešbutyje, taip pat ir daugelyje kavinių, menkas jis buvo ir čia. Pakankamai greitai išsiųsdavom tik tekstinę informaciją ir vieną kitą nuotrauką. Komandos fotografui Edgarui ir ypač operatoriui Arūnui teko gerokai pavargti, nes jų siunčiama foto ir video medžiaga užima ne vieną dešimtį ar šimtą megabaitų. „Vieną kartą kompiuteris rodė, jog sumontuotas video į Lietuvą bus persiųstas po 5 000 valandų. Būčiau galėjęs išskristi į Lietuvą ir po kelių mėnesių būtume gavę tą video, - juokdamasis neseną įvykį prisiminė operatorius.

Kad filmuota medžiaga į gimtąją šalį keliauja kelias valandas jam jau ne naujiena. Ne kartą yra nutikę ir taip, kad po geros valandos siuntimo procesas užstrigdavo ar sustodavo ir viską reikėdavo pradėti iš naujo. Fotografui Edgarui irgi teko paplušėti siunčiant foto galerijoms skirtas nuotraukas. Gaudydamas geresnį interneto ryšį jis visai neseniai lipo ant viešbučio stogo. Tekstus apie komandą Dakare rašantis Tomas, čia esantis pirmą kartą, neslepia nustebimo dėl tokių sunkumų su ryšiu. Ir jam yra tekę patirti interneto lėtumą Bolivijoje: „Siunčiau tik tekstinį dokumentą, keliasdešimt kilobaitų dydžio. Ir teko laukti gerą pusvalandį, kol mano informacija iškeliavo į Lietuvą.“

Argentina – būna visaip

Argentinoje su ryšiu yra visaip. Miestuose ir miesteliuose mobilus ryšys – praktiškai idealus. Tačiau nukeliavus kažkur toliau – jau daug informacijos į Lietuvą neišsiųsi. Šį įrašą rašiau 10 greičio ruože laukdama pralekiant „General Financing team Pitlane“ ekipažo. Lenktynės tuokart vyko daugiau nei 2 kilometrų aukštyje tarp kalnų esančiame, sunkiai akimis aprėpiamo platumo slėnyje. Kaip manote, ar buvo ten ryšys? Deja, nebuvo. Telefonas abejingai rodė užrašą „No service“. Tad visa vaizdine medžiaga galėjome pasidalinti tik palikę slėnį. Gyvenant Dakaro ritmu vienas iš įpročių, kuris išsivystė – tik išgirdus, kad kelionės metu atsigavęs telefonas supypsi, nes ten sukrito laiškai ir įvairios žinutės, iš karto stoti ir viską, ką įdomaus pavyko užfiksuoti, siųsti į Lietuvą.

Gyvename nežinodami tarpinių rezultatų

Beje, būdami greičio ruožuose labai dažnai neturime gero interneto ryšio, nes ekipažai lenktyniauja toli už miestų teritorijų – kopose, dykumose, kalnų slėniuose, laukuose. Tuomet nežinome tarpinių lenktynių rezultatų, kurie sekami internetu realiu laiku. Tad nieko keisto, jog Dakaro eigą stebintieji Lietuvoje žino viską geriau nei mes, esantys vietoje. Kad viskas einasi gerai suprantame tik pamatę pro šalį pralekiantį „Juodąjį vanagą“.

Po beveik šešių varginančių valandų trasoje, Benediktas ir Sebastijanas pademonstravo geriausią lietuvišką rezultatą ir užėmė 14-tą vietą, taip pabaigdami ilgiausią šių metų maratono greičio ruožą.

„Šešias valandas išlaikyti lenktyninę koncentraciją – yra ką veikti”, - po finišo šypsojosi Benediktas.

Ekipažui serpentinais riedant link lietaus skandinamo bivako Tupizos mieste, komanda džiaugėsi maratoninio greičio ruožo pabaiga – nors šiandien „Toyota Hillux” veikė nepriekaištingai, tačiau pasikartojantys akceleratoriaus dingimo atvejai neramina ir kas kartą kainuoja vis daugiau problemų, tad mechanikų dėmesys šiam klausimui būtinas. Darbo po dviejų dienų kankynės ir maudymosi purve bus – tame tarpe sumontuoti atgal, kaip Benediktas įvardino „dėl atmosferos poveikio kažkur” išgaravusius galinius „Black Hawk” sparnus. Vieną tokią detalę Benediktas jau buvo pametęs, tačiau tokie gedimai yra turbūt geriausia kas gali atsitikti – vienintelė galinio sparno užduotis yra laikyti galinę lempą, kuri, dėl didelio purvo kiekio savo funkcijų bet kokiu atveju neatlieka, tad ir nuostolio nesudaro. Bent jau kol kas rimti gedimai iš „General Financing team Pitlane” fronto yra pasitraukę, tačiau juntami iki šiol – nepaisant ketvirto sėkmingo finišo tarp dvidešimties greičiausiųjų iš eilės, prieš keletą dienų gauta 24 valandų laiko bauda toliau trukdo komandai užimti bent kiek geresnę vietą bendroje įskaitoje.

M.Chytkos nuotr.

Sužinoję, jog rytojaus greičio ruožas atšauktas, Benediktas ir Sebastijanas situacijos nesureikšmino: „Jei jau atvažiavome darbuotis, tai geriau nesimuliuoti”.

Panašias mintis savo galvose turbūt suko ir varžybų lyderiai – sutrumpinta distancija nėra paranki nei vakar su techninėmis problemomis susidūrusiam Stefanui Peteranseliui, nei savo šansą reabilituotis po pernykščio finišo besivejančiam Nasserui Al Attiyah. Sutrumpėjusi distancija reiškia mažiau šansų vytis šiuo metu lyderio poziciją užimantį „El Matodor” – Carlos Sainz. Nors „General Financing team Pitlane” ekipažas nuo lyderio atsilieka kiek daugiau nei 39 valandomis, savo ginklų sudėti neketina ir tęs savo žygį per Pietų Ameriką iki pat sausio 20 dieną Cordobos mieste lauksiančios finišo arkos.