Medis – architektų partneris

„Būsimoje ekspozicijoje norime pakviesti permąstyti esamus ir atverti naujus mąstymo būdus architektūroje ir visuomenėje“, – sako projekto „Medžių architektūra: iš vietos šaknų virsta“ idėjos autorius ir kuratorius architektas Gintaras Balčytis.

Projekto autorių idėjos centre – architektūra, kurioje gyvas medis tampa aktyviu veikėju ir partneriu, įkvepiančiu architektūrą, kartu saugančiu esamą ekosistemą ir vietos istorijos tęstinumą. Anot G. Balčyčio, tai pasakojimas apie nenukirsto medžio naudą, kuris skatina atrasti originalių architektūros sprendimų.

„Pastaraisiais metais matėme ne vieną atvejį, kai būsimos statybos vietoje medžiai, užuot išsaugomi kaip svarbi vietos tapatybės dalis, buvo nukertami. Turėtume išsiugdyti įprotį ir pradėti ieškoti būdų, kaip kurti architektūrą išsaugant medžius, gyvybę. Lietuvos paviljono ekspozicijoje Venecijoje norime parodyti, kad egzistuoja sprendimai ir galime jais pasinaudoti“, – paviljono koncepcija dalijasi G. Balčytis.

Turėtume išsiugdyti įprotį ir pradėti ieškoti būdų, kaip kurti architektūrą išsaugant medžius, gyvybę.

Darnos pavyzdžiai

Paviljono vizijai įgyvendinti kaip atsvara žaliojo smegenų plovimo beprasmybei bus naudojamasi įtaigių meninių instaliacijų galimybėmis, vaizdo grafikos menu, filmuota medžiaga, pastatų maketais pristatant tarptautiniu ir nacionaliniu mastu pripažintus praėjusio, esamo ir būsimo laikotarpio Lietuvos architektūros objektus, kurių architektūrinė idėja neatsiejama nuo toje vietoje augančių medžių. Jie ir taps išsamesnių diskusijų apie gamtos elementų praradimus urbanizuotose teritorijose, viso to reikšmę pažeistoms vietos ekosistemoms, bendruomenėms, kolektyvinei atminčiai ir architektūrai pagrindu.

Į renginius ar iniciatyvas bus siekiama įtraukti įvairias suinteresuotas grupes: architektus, dizainerius, mokslininkus, menininkus, verslo atstovus, pramonės specialistus, sprendimų priėmėjus, akademikus ir plačiąją visuomenę. Tai bus galimybė dalytis žiniomis ir idėjomis architektūroje, urbanistikoje ir visuomenės kultūroje skatinant bendradarbiauti kuriant ir puoselėjant tvarią aplinką.

Indėlis į klimato apsaugą

Projektas taip pat yra atsakas į vis labiau akivaizdžią klimato kaitos grėsmę, atsižvelgiant į tai, kad 2023 m. yra prognozuojami kaip vieni karščiausių per žmonijos istoriją. Statybos pramonė yra aktyvi energijos vartotoja ir išskiria didelį kiekį CO2 ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų atmosferoje.

Remiantis naujausiais moksliniais tyrimais (2023 m.), statybos pramonė yra atsakinga už apie trečdalį pasaulinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos. Neatsitiktinai projektas pabrėžia medžių išsaugojimo galimybę urbanizuotose teritorijose kaip būdą sumažinti žmonių mirtingumą ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų išskyrimą. Venecijos architektūros bienalė šiame kontekste yra puiki platforma diskutuoti apie atsakingą architektūros plėtrą ir svarbą, jos jungtis su aplinka.

Projektas atliepia ir Europos žaliojo kurso programą, skatinančią tvarų dizainą ir aplinkos apsaugą, remiasi Naujojo europinio bauhauzo idėjomis, kurios propaguoja tvarumą, inovacijas, estetiką ir bendrystę pereinant prie klimatui neutralių miestų.

Venecijos architektūros bienalė – vienas svarbiausių šiuolaikinės architektūros įvykių visame pasaulyje, suteikiantis galimybę aktualizuoti svarbias temas ir aptarti jas tarptautinėje bendruomenėje.

– Kiek architektas yra solo atlikėjas, o kiek – komandos žaidėjas?

– Architektas juk sau nestato, jis tik projektuoja, turi užsakovą. Bet galutinis architektūrinio darbo objektas yra pastatas. Tu gi kuri pastato viziją, o statant įsitraukia užsakovas, bendruomenė, statybininkai – tai begalė įvairių interesų, kurie suderinami arba ne. Tad neabejotinai architektas yra komandos dalis, o kokį vaidmenį užima, priklauso nuo asmenybės, jos savybių. Manau, visi vaidmenys geri – vieni muša įvarčius, kiti treniruoja, bet visi yra svarbūs. O dalyvauti privalai, jeigu nori, kad pastatytas pastatas būtų bent kiek panašus į tai, ką tu sugalvojai.

– Ar kurdamas architektas, miesto planuotojas turi siekti amžinumo, ar aktualumo?

– Tikriausiai, svarbiausi dalykas architektui yra erdvė ir funkcija. Šiuo požiūriu architektas turėtų kokybės, kurią galima laikyti amžinu dalyku. Kita vertus, meninėse disciplinose visada yra madų, ir tai nebūtinai blogas dalykas. Blogai nebent tai, kad nutinka, jog, kai projektuojama laikantis karščiausių tendencijų, pastačius pastatą jis jau būna morališkai pasenęs. Tarkime, šabloniniai, visiems architektams įkyrėję, fasadiniai sprendimai vis pristatomi kaip nauji atradimai – tokie dalykai link amžinybės neveda. Vėlgi, kadangi architektūra yra funkcinis menas, aš nemanau, kad pastatai laikui bėgant neturėtų kisti – jeigu kinta pastato funkcija, natūralu, kad ir architektūra kinta. Tad galbūt sakyčiau, kad amžina tas kas sugeba keistis... Šiuo požiūriu tie pastatai, kurie suteikia galimybę esant poreikiui juos modifikuoti, nėra blogi. Nors kūrėjas galbūt tikisi, kad jo kūrinys toks, koks pastatytas, yra pats geriausias, ir jo be autoriaus sutikimo ar žinios keisti nepadoru. Bet aš taip nemanau.

– Architektas ir miestiečiai, bendruomenė, visuomenė. Kiek skiriate savo laiko išgirsti, kaip miesto ateitį mato kiti, ne tiesioginis užsakovas? Kaip integruojate bendruomenės poreikius į savo vizijas?

Reikia domėtis tendencijomis, kaip ta architektūra vystosi, kaip ir bet kuris menas. Tad manau, kad argumentas „negražu“ ar „nepatinka“ neturi didelio pagrindo.

– Bendruomenės nuomonė ir interesų suderinimas yra labai svarbūs ir tampa vis aktualesni. Tikiu, kad architektas visą profesinį gyvenimą apie tai mąsto, galbūt ne visada tiesiogiai. Juk negali negalvoti apie miesto vystymąsi. Vėlgi pastebėsiu, kad patys architektai namų nestato ir miestų nekuria – tai daro užsakovai, tiek privatūs, tiek savivaldybės ar valstybės lygmens. Visgi, prisimenant, kad architektūra yra meninė specialybė, kūrybinis procesas, turbūt sunku nesutikti, kad šimtui žmonių bendrai suprojektuoti pastatą neįmanoma. Reikėtų nepamiršti, kad kūrėjas turi ambicijų, kurias siekia įgyvendinti, ir jo kūriniai neprivalo visiems patikti. Neretai būna, kad plačiajai visuomenei pastatas labai patinka, o štai architektų bendruomenėje jis kritikuojamas. Arba, atvirkščiai, kolegoms labai patinka, o visuomenė nesupranta, nevertina. Ir tai nieko nuostabaus – kiekvienam dalykui suprasti, reikia vienokio ar kitokio pasiruošimo, ir architektūrai suprasti bendrojo išmanymo tikrai nepakanka. Reikia domėtis tendencijomis, kaip ta architektūra vystosi, kaip ir bet kuris menas. Tad manau, kad argumentas „negražu“ ar „nepatinka“ neturi didelio pagrindo. Iš abiejų pusių yra taškų, kuriuos reikia nugludinti. Čia daugiau kalbu apie ambicingesnius projektus, kurie, nepriklausomai nuo dydžio, pasižymi originalesne architektūra. O kas originalu, tas iškelia diskusijas, iššaukia apmąstymus. Menas, jeigu nekviečia diskutuoti, tai tikriausiai nelabai ko ir vertas.

Gintaras Balčytis. / „Kaunas 2022“ nuotr.

– Iš visos kūrinių, iškilusių per jūsų karjerą, paletės, kuris yra pats bendruomeniškiausias?

– Tikriausiai naujausias, Vilkaviškio autobusų stotis. Visų pirma, ten įkūnyta ne tik funkcija, kuriai numatytas pastatas, bet ir viešoji erdvė, kurioje bendruomenė jau pradėjo savarankiškai daryti įvairius renginius, vystyti veiklas. Beje, tas projektas dar ne visai pabaigtas, ten dar numatyta aikštė, kurioje norui pastatyti medžio formos betoninį laikrodį. Ir ši dalis turėtų būti įgyvendinta šią vasarą – laikrodžio statybai bendruomenė renka pati pinigus. Ne savivalda, ne investuotojas, bet žmonės rūpinasi – tai įrodo, jog jie pastatą priėmė.

– Apie Kauno autobusų stotį taip pat netrūko pozityvių kalbų – visgi ar vilkaviškiečiams pasisekė labiau?

– Jos tiesiog kitokios. Kauno autobusų stotis – vienas iš Kauno ženklų, kuris labai greitai pritapo, nebuvo kažkokių didelių nepasitenkinimų. Gal atvirkščiai – toks netikėtas Kauno žingsnis nuskambėjo per visą šalį, o, tarkime, sostinėje sprendimai iki šiol nepriimti. Bet tai yra miesto pastatas, jis savo architektūra ir urbanistiniu užmanymu labai taikliai ir gerai įsiliejo į aplinką ir dabar apie jį galbūt ir nedaug kas kalba, nes jis tapo tiesiog įprastas, o tai reiškia, kad labai gerai susigyveno su aplinka. O Vilkaviškio autobusų stotis dabar daug kur akcentuojama, nes yra nauja, o ir jos koncepcija yra šiek tiek kitokia. Tai pastatas-parkas. Dabar gi daug kalbama apie medžių kirtimą, tad pagalvojau, kad juos reikia kaip tik išsaugoti. Reikia tausoti ką turi. Juk sakoma, kad pastatų pasaulyje yra ženkliai per daug pristatyta, naujų mes galėtume šimtą metų nestatyti išvis, ir vis tiek jų būtų pakankamai.

– Prieš šimtą metų turbūt kauniečiai lygiai taip pat stebėjosi naujais pastatais, naujais kūriniais, kuriuos šiandien atrandame iš naujo, žavimės jais, siekiame pasaulio dėmesio. Ko galėtume pasimokyti iš tuometinių architektų, kūrusių modernistinį Kauno veidą?

– Lengva pastebėti ar diskutuoti apie tokius reiškinius, kurie įvyko seniai. Taigi tą Kauno vystymąsi, kuris vyko prieš šimtą metų, dabar galima susisteminti. Tai yra gera starto pozicija – atsiremti į tai, ką turime, ir kurti kažką naujo. Įvertinti dabartinius procesus tikriausiai nėra taip paprasta. Visų pirma dėl to, kad Kaunas, tiesą sakant, mažai stato. Mano supratimu, tiek kokybiniu, tiek ir kiekybiniu požiūriu dar toli gražu atsiliekam nuo to Pirmosios respublikos laikotarpio. Dažnai lyginamės su Vilnium, bet, manau, niekad sostinės nepavysim. Tikriausiai to ir nereikia daryti, tiesiog Kauno išskirtinumas galėtų būti ypatingai kokybiško produkto – tiek planavimo, tiek rezultato, – siekimas.

– Tad kiek šiuolaikiškas yra dabartinis architektūrinis Kauno veidas, profesionalo akimis?

– Negalima sakyti, kad viskas yra gerai, arba viskas yra blogai. Taip paprasčiausiai nebūna. Visgi pastebėsiu, kad didelės iniciatyvos iš savivaldybės planavimo procesams nėra. Pavyzdžiui, atnaujinome Laisvės alėją, viskas puiku, bet ji jau egzistavo. Ar sala eksploatuojama – statomas muziejus. Manau, tai labai gerai. Nežiūrint to, upės kaip buvo atskirtos nuo miesto, taip ir yra atskirtos. Miestas kaip plėtėsi į užmiesčius, taip ir plečiasi toliau, nežiūrint to, kad yra milžiniškos teritorijos miesto centre, kurios taip ir stovi neužstatytos. Dėl to galėtų būti daugiau optimizmo urbanistine prasme, daugiau naujų procesų, kurie inicijuotų miesto plėtrą ateičiai, nes architektūra per vieną dieną nevyksta. Jeigu optimizmas randasi planavimo projektuose, tai tie projektai išsikristalizuoja ir realybėje pasimato po gerų dešimtmečių. Taigi galvočiau, kad Kauno ateitis turėtų būti ypatingai kokybiškoje architektūroje ir progresyviuose miesto planavimo procesuose. Jeigu mes to sieksime, tai neabejoju, kad ir pasieksime, belieka... siekti, norėti to.

"Aišku, kad tai yra didelis įvertinimas. Gauti Nacionalinę premiją, viena vertus, yra didelė garbė, bet kartu – ir didžiulė atsakomybė. Architektūriniais klausimais dabar į mane daug kas kreipiasi nuomonės, todėl ir sakau, kad tai didelė atsakomybė", – atsargiai apie įvertinimą kalba architektas.

Koks, jo akimis, buvo Kauno architektūrinis veidas šiemet? "Architektūroje metai yra labai trumpas periodas, kad kažkas pasikeistų. Kaunas – vienas didesnių miestų, kuriame, viena vertus, vyksta architektūrinis gyvenimas, bet kad per metus labai daug įvyktų, negalėčiau pasakyti. Visa statybinė veikla tikriausiai traktuojama kaip architektūrinė, tai ta statybinė veikla šiemet tikriausiai labiausiai traukė dėmesį", – pastebi pašnekovas, turėdamas mintyse ne tik pastatus, bet visą miesto infrastruktūrą.

Pirmiausia G.Balčytis atkreipia dėmesį, kad šiemet itin daug darbų mieste vyko tvarkant gatves, kas, žinoma, sukėlė ir tam tikrų nepatogumų gyventojams. "Bet miestui, manau, geras ženklas, kad tvarkomi šaligatviai, gatvės, nes ta infrastruktūra gana seniai padaryta. O vienas didžiųjų architektūrinių įvykių – pastatytas "Magnum" verslo centras šalia "Akropolio". Tai vienas iš tokio didelio mastelio pastatų Kaune. Taip pat Vienybės aikštės sutvarkymas arba rekonstrukcija. O kiti didieji architektūriniai įvykiai tikriausiai įvyks jau kitais metais", – sako G.Balčytis.

Jokia tarnyba neišsaugos mūsų paveldo, jeigu mes patys nesuvoksime, kad tai yra mūsų vertybė, kad tai yra svarbu ir kad daugiau mes neturėsime tokių pastatų, kurie pastatyti prieš kokius 100 metų.

Anot jo, statomas tiltas į Nemuno salą yra aiškiausias ženklas, kad artimiausiu metu keisis Nemuno salos veidas. "Mokslo salos" statybos mane labai džiugina. Plėtra šalia "Žalgirio" arenos vyksta – kranai stovi, statomas baseinas ir SPA. Kalbama, kad planuojami pokyčiai Stoties turgaus teritorijoje – tai viena tų vietų, turinti didžiulį plėtros potencialą", – pastebi pašnekovas.

Ko mes siekiame?

Visus metus netilo diskusijos dėl Kauno simboliu vadinamų Centrinio pašto rūmų – ką su juo daryti, kas čia turėtų įsikurti, bet ir čia kol kas viskas pakibę ore.

"Paštas – vienas žymiausių tarpukario pastatų, identifikuojantis Kauną kaip tarpukario architektūros miestą. Ši situacija iš tikrųjų man visiškai nesuprantama. Pastatas priklauso valstybei, o jau kelerius metus vyksta toks tragikomiškas spektaklis: pastatas neprižiūrimas, pradeda bėgti vanduo per sienas. Miesto bendruomenė siūlo kelius, ką galima su šituo pastatu padaryti. Vienas tokių, mano supratimu, neblogų sumanymų – įsteigti jame architektūros centrą, kuris atliktų labai svarbias ir tarpukario architektūros stebėjimo, ir naujos architektūros pristatymo funkcijas", – susiklosčiusia situacija stebisi G.Balčytis.

Tiesa, metams baigiantis paskelbta, kad būtent šiame pastate, kuris dabar stovi tuščias, planuojama vykdyti kauniečių skiepijimą nuo COVID-19. Tik ar ne keistai atrodo tuomet Kauno užmojis siekti, kad Kauno modernizmo architektūra atsidurtų UNESCO iškiliausių pasaulio paveldo vertybių sąraše?

"Dėl to ir sakau, kad situacija – tragikomiška. Nelabai suprantu, ko apskritai mes siekiame. Juo labiau, kad 2022 m. Kaunas turės išskirtinę galimybę pasirodyti pasaulyje tapdamas Europos kultūros sostine. Viena tų programų yra "Modernizmas ateičiai", ypač susijusi su Kauno modernizmo architektūra. Mums, kaip miestui, praleisti šią progą, nepanaudoti ir neatverti visuomenei tokio pastato kaip Paštas, tiesiog keista ir man nesuprantama", – neslepia kartėlio Nacionalinės premijos laureatas ir kalba pasisuka apie mažesnius, nei Pašto rūmai, objektus, kurie šiemet nuskambėjo kaip netinkamo elgesio su savo paveldu pavyzdžiai: tai ir naujais stoglangiais sudarkytas pastatas V.Putvinskio gatvėje, dar vadinamoje art deco perlu, ir Aleksandro Gordevičiaus projektuotos, 1928 m. pastatytos Petro Rusecko vilos nugriovimas Perkūno alėjoje.

Keičiame miesto identitetą

"Jokia tarnyba neišsaugos mūsų paveldo, jeigu mes patys nesuvoksime, kad tai yra mūsų vertybė, kad tai yra svarbu ir kad daugiau mes neturėsime tokių pastatų, kurie pastatyti prieš kokius 100 metų. Galime pastatyti puikių pastatų dabar, bet tų senųjų nebesukursime. Jeigu juos sunaikinsime, tada klausimas – ką mes tada turėsime?" – retoriškai klausia G.Balčytis ir čia pat beda pirštu į kiekvieno atsakomybę: ne tik daugiabučiuose, net ir modernizmo architektūros pastatuose atsiranda pačių pigiausių, nederančių langų, iš esmės keičiančių viso pastato vaizdą ir architektūrinį įvaizdį, ir tie pastatai, kaip pats architektas sakė, tampa pastatais-klounais. "Koks skirtumas, koks tas namas? Tik matydami trumpalaikę perspektyvą, mes keičiame miesto identitetą", – konstatuoja architektas.

Jis vis dėlto nusiteikęs optimistiškai ir sako, kad nėra viskas taip jau blogai – be visų jau išvardytų baigtų ir plėtojamų projektų, išskyrė programą, kuri skirta istorinių pastatų fasadams tvarkyti. "Tai miesto veidą, sakyčiau, paprastomis ir greitomis priemonėmis labai pakeičia. Dar prieš dešimtmetį tos pačios Laisvės alėjos namai buvo apšepę, o dabar nemažai jų – uždengti, tvarko jų fasadus, yra jau ir sutvarkytų. Bendra tendencija, manyčiau, vis dėlto yra pozityvi", – viltingai pokalbį užbaigia G.Balčytis.

– Kas jus labiausiai įkvepia kuriant?

– Turbūt kiekvienas architektas turi savo metodus, kaip jam ateina mintys. Mane įkvepia esanti situacija ir aplinka: ar ruošiamoje projektuoti teritorijoje yra namų, miškas, kiti objektai. Pastatams projektuoti aplinka tikrai turi įtakos. Kalbant apie konkretesnius objektus, pavyzdžiui, mano projektuotą Kauno autobusų stotį, įtakos kūrybai turėjo miesto architektūra, jos struktūra ir supanti gamta. Medžiai, kurie šiuo metu yra minėtoje teritorijoje, joje buvo ir anksčiau. Norėjosi sukurti tokią pastato struktūrą, kuri leistų išsaugoti medžius. Taigi, pati erdvė įkvepia atrasti savo kūrybos raktą.

– Kaip, jūsų akimis, atrodo išmanusis miestas?

– Tai ateities miestas, kuriame kiekvienas žmogus jaučiasi patogiai ir jaukiai, nejaučia didelio streso nei gyvenant, nei dirbant. Ateities miestas yra kokybiškos architektūros, atitinkantis šios dienos ir ateities tendencijas: tausojantis energiją, labai gerai apmąstytas bei suplanuotas.

– Gal žinote ateities miesto pavyzdį?

– Miestai susiformuoja per ilgą laiką, turi savo istoriją ir kiekvienas iš jų – be galo skirtingas. Tokių modernių miestų yra ir Lietuvoje. Jie nedideli ir labai skirtingi. Tai Elektrėnai ir Visaginas. Visaginas yra apsuptas žaliuojančios gamtos, o Elektrėnai įkurti plyname lauke. Kiekvienas jų turi savo privalumų ir trūkumų. Kadangi jie buvo planuoti prieš 50 ar net daugiau metų, dabar sunku pasakyti, kad jie yra išmanieji. Tačiau kažkada tokiais atrodė. Kadaise visi modernieji pasaulio architektai žiūrėjo gana plačiai į ateitį, o tuo laiku kurti miestai atrodė labai modernūs: plačiomis gatvėmis, daug erdvės buvo skiriama automobiliams. Seniau manėme, kad modernus, saugus miestas gyventi yra neatsiejamas nuo greito susisiekimo. Dabar vyrauja nauja tendencija – miestai bando iškeldinti automobilius iš jų centrų. Tai įrodo, kaip stipriai pasikeitė požiūris ir poreikiai.

– Gal kuris nors Lietuvos miestelis turi didelį potencialą tapti moderniu Lietuvos miestu?

– Manau, kad kiekvienas miestas gali tapti išmaniuoju. Juk juo bus tas, kuriame žmogus norės gyventi. Kiekvienas miestas gali eiti išmanumo link: daugiau skatinti naudojimąsi visuomeniniu transportu, įkurdinti daug žalumos ir parkų, pasitelkti atsinaujinančius šaltinius, tokius, kaip žalieji pastatų stogai, rūpintis mažesniu energijos suvartojimu. Kiekvieną miestą galima iš naujo peržiūrėti ir pritaikyti šiandienos reikmėms, paversti moderniu. Viskas priklauso nuo to, kaip tą modernumą suvokiame šiandien.

Ateities miestas yra kokybiškos architektūros, atitinkantis šios dienos ir ateities tendencijas: tausojantis energiją, labai gerai apmąstytas bei suplanuotas.

– Jūsų vadovaujama KTU studentų komanda "Išmanusis miestas IV" konkurse pelnė pirmąją vietą už geriausią architektūrinį projektavimą. Kaip motyvavote, įkvėpėte savo komandą?

– Manau, kad kiekvienas žmogus, o ypač jaunas studentas, besiruošiantis tapti architektu, turi didelę motyvaciją. Esu tikras, kad šie jauni žmonės siekė įgauti kuo įmanoma daugiau žinių apie architektūrą ir bandė jas pritaikyti savo projekte. Kadangi projektuojamas objektas (daugiafunkcė sporto arena Tauragėje) konkursui buvo gana nemažas, bandėme atrasti tinkamą, unikalų sprendimą. Jis beprojektuojant pasirodė labai įdomus ir tinkamas, tad motyvacija studentams tik dar padidėjo. Mano studentai buvo ir yra pakankamai sudominti architektūra, tad jų motyvacija savaime yra didelė.

– Ar įžvelgiate tokių projektų naudą, ar studentai noriai juose dalyvauja? O gal jiems trūksta informacijos?

– Informacijos, žinoma, trūksta. Dėl to yra dėstytojai, kurie padeda jos gauti. Svarbu degti noru daryti, semtis žinių. Jos ateina bedirbant, pačios savaime. Studentams ypač svarbu kurti naujus projektus, dalyvauti architektūros konkursuose, kaip "Išmanusis miestas", kuriame padeda atnaujinti savivaldybių problemiškas teritorijas. Tik darant ką nors nežinomo, atrandami elementai, kurie paskui, dirbant, tampa įprasti.

– Esate savo srities asas. Ar jaunieji kūrėjai kreipiasi į jus patarimo?

– Kreipiasi. Vyksta įvairūs projektų pristatymai, sutelkiamos architektūrinės tarybos, o tai yra puikus būdas padėti jaunam žmogui surasti tinkamą kūrybos kelią. Manau, kad vertingi patarimai yra labai svarbūs, tad jais mielai dalijuosi.

– Kaip pats pradėjote savo kūrybos kelią? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

– Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus. Supratimas apie architektūrą ir kūrybą atėjo dirbant. Kuo daugiau žmogus dirba, tuo daugiau mato, kad dar labai daug neatrasta. Aš, toli gražu, nesu visažinis. Pats mokausi ir tai darau ne tik iš savo darbų ar klaidų, bet ir kitų, pavyzdžiui, savo studentų. Nebijau to pasakyti, nes visiškai nesvarbu, ar esi tik pradedantis, ar jau patyręs architektas, mokytis reikia visuomet. Naujų dalykų atrasi visada, jei tik norėsi.

– Kaip manote, kas yra svarbu pradedančiam kūrėjui?

– Pradedantis žmogus turi atrasti savo kūrybinį kelią, o kad ir koks jis būtų, be darbo tikrai nieko neįvyks. Kūryboje, o ypač architektūroje, sėkmės kelias yra nebijoti darbo. Jauniems architektams patariu daryti ne vieną pastatų variantą, bet keletą. Nes tik ieškant skirtingų kelių, galima rasti unikalų sprendimą.

– Kas jus įkvepia kuriant architektūrinius projektus?

– Kaip ir kiekvienam menininkui, yra skirtingi įkvėpimo būdai ar situacijos. Kartais gali suprasti, kokie potyriai įkvėpė vieno objekto atsiradimą, o kurdamas kitą – nesupranti, iš kur ateina mintys. Bet kuriuo atveju architektas nėra laisvas – jis pats negali nuspręsti, kad dabar kurs tokį namą, o ne kitokį, nes yra klientas, yra projekto programa ir kiti faktoriai, darantys įtaką pastato atsiradimui.

Architektūrai didelę įtaką daro aplinka ir jeigu į ją neatsižvelgiama, tai vargu ar kažkas gero gali pavykti. Nebūtinai pastatas turi prisitaikyti prie aplinkos, jis aplinkai gali ir prieštarauti, tačiau jei neturi savo filosofinio pagrindimo sprendimams, pastato struktūrai – vėlgi neaišku, ar kas įdomaus pavyks. Architektūra, mano supratimu, yra daugiaplanis ir labai gilus procesas ir tam, kad jį suvaldytum, reikia suprasti labai daug sričių, turėti plačią pasaulėžiūrą. Architektai įdeda labai daug darbo į savo objektus – įkvėpimas ateina daug dirbant.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais, sunkumais susidūrėte per savo karjerą?

– Kiekvieną dieną iššūkiai yra skirtingi, tačiau pagrindinis visada išlieka tas pats – kaip rasti geriausią sprendimą tam tikroje vietoje, tam tikru laiku ir sugebėti savo idėjomis uždegti užsakovą. Architekto sprendimą, koks turi iškilti pastatas, lemia labai daug faktorių. Svarbi ne tik paties architekto nuomonė, bet ir situacija, klientas, kokie jo norai, skiriamos lėšos, kokia yra vieta. Iš tiesų, kasdieninis architekto darbas susidaro iš problemų ir įvairių interesų suderinimo – architektas vienas negali priimti sprendimo, negali pats vienas nuspręsti, kad bus tik taip ir ne kitaip. Dėl to, matyt, interesų derinimas ir yra pagrindinis iššūkis – kaip sukurti puikios architektūros statinį, maksimaliai atsižvelgiant į kitų asmenų, aplinkos interesus

– Kokių įgūdžių reikia šiuolaikiniam architektui, ko galbūt anksčiau nereikėjo?

– Šiuolaikiniam architektui reikalingi įgūdžiai yra lygiai tokie patys, kokie buvo reikalingi ir anksčiau. Niekas nepakito, pakito projektavimo technologijos, statybos technologijos, bet pats procesas išliko toks pats.

Svarbiausia – suprasti uždavinį, tai yra ką architektas nori suprojektuoti. Kaip prieš šimtą metų buvo užsakovai, taip ir dabar jie yra. Kaip prieš šimtą metų, statydami tam tikroje vietoje, privalėjome atsižvelgti į teritorinius ypatumus, į pastatus, kurie yra šalia, lygiai taip ir dabar vertiname tuos pačius aspektus. Meninės išraiškos ir galimybės architektūroje keičiasi, tačiau geros pastato proporcijos, kuriamos erdvės kokybė, meninė išraiška, pastato funkcionalums visais laikais buvo ir liks vertybėmis.

Žmonėms atsibosta stebinančios įmantrios formos be gilesnio turinio – manau, kad pasiigstame nuosaikios ir kultūringos architektūros.

– Kokią įtaką technologijos daro architekto darbui?

– Technologijos – tik priemonės, visos idėjos atsiranda architekto galvoje. Kompiuteriai nepakeitė estetinio, meninio suvokimo. Galbūt kada nors kompiuteriai – dirbtinis intelektas – gebės projektuoti ir be žmogaus, bet šiandien žmogus yra pagrindinis, nors pieštuką ir pakeitė kompiuteriai. Negalėčiau pasakyti, kad tai yra gerai ar blogai. Kadangi dėstau universitete, matau, kad studentai nemoka piešti, jie negeba aiškiai ir greitai išreikšti savo idėjų ant popieriaus. Jie taip pat nemoka nupiešti perspektyvos, bet gali tai padaryti kompiuteriu. Kompiuteris, žinoma, yra gerai, fiziškai gali nubraižyti brėžinius, sukurti modelį, bet tai nereiškia, kad jei viskas atlikta kompiuteriu, rezultatas bus geras.

Architektai pirma nusipiešia eskizus sau, kaip tas projektas atrodys. Piešdamas sugalvoji įvairių variantų. Piešimas duoda labai daug potyrių ir jeigu gebi nupiešti, gali labai greitai suprasti, ar čia gerai numatyta, ar bus tinkama erdvė, perspektyva. Žinoma, nėra taip paprasta nupiešti, bet tai, manau, yra reikalinga.

– Jūs piešiate ranka ar naudojatės kompiuteriu?

– Visaip. Kai moki, gali tuo ir pasinaudoti, o kai nemoki, tiesiog neturi galimybės tuo pasinaudoti, – toks ir skirtumas. Su patirtimi ateina gebėjimas susikurti erdvę, būsimą pastatą galvoje, vaizduotėje. Vizualinės priemonės reikalingos pasitikrinti, išplėtoti kilusias idėjas ir parodyti tai kitiems.

– Kaip manote, kokios šiuo metu yra architektūros tendencijos?

– Deja, pas mus vyrauja tendencija "greitai ir pigiai", ir ji nėra pati geriausia. Visi bando taupyti, žinoma, tai natūralu. Tačiau greitai ir pigiai dažniausiai reiškia mažiau architektūrinės kokybės. Beje, ši tendencija egzistuoja ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje – vyrauja greito vartojimo aplinka. Klientų, kurie samdytų tam tikrą architektą vien dėl to, kad jis sugeba sukurti išskirtinės architektūrinės kokybės pastatą ir negailėtų tam lėšų, nėra daug. Kalbant apie menines tendencijas, grįžtama prie paprastumo, intelektualios architektūros, o ne prie įspūdingų formų, kurios sukelia trumpalaikį susižavėjimą. Žmonėms atsibosta stebinančios įmantrios formos be gilesnio turinio – manau, kad pasiigstame nuosaikios ir kultūringos architektūros.

"Apgailestauju, kad universitetas, turėdamas savo rankose kultūrinę vertybę, nerado jai tinkamo panaudojimo", – sakė KTU dėstytojas architektas Gintaras Balčytis.

Spalio 29 d. viešame aukcione už 1,2 mln. eurų parduotą pastatą Laisvės al. 55 tarpukariu valdė bendrovė "Pienocentras", pirmame aukšte įrengusi krautuvę, valgyklą bei užkandinę, o viršutiniuose – administracines patalpas bei butus. Sovietmečiu čia veikė populiarusis pieno baras. XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžioje žymaus architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio suprojektuotas pastatas laikomas vienu ryškiausių Kauno tarpukario modernizmo pavyzdžių.

"Manau, pats pardavimo faktas nėra kažkuo smerktinas. Gaila, kad universitetas, kuriame aš dėstau, mato to pastato daugiau piniginę vertę nei kultūrinę. Vis dėlto tai yra reprezentacinis pastatas", – stebėjosi Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) docentas.

Pasak jo, universitetas yra kultūros įstaiga, o architektūra taip pat yra kultūros lauko sritis: "Galėčiau apgailestauti, kad kultūrinė įstaiga, galbūt šiek tiek nepagalvojusi, architektūrą vertina per finansinę, o ne per kultūrinę prizmę. Kad ir kaip ten būtų, KTU taip pat rengia architektus ir buvo galima ieškoti būdų, kaip tą pastatą išlaikyti savo rankose, nes pinigai ne viską lemia."

Žiūri optimistiškai

Architektas prisipažino neįsigilinęs, kokios buvo šio sprendimo priėmimo aplinkybės, tačiau neabejoja, kad pastato panaudojimo galimybes rektoratas buvo apsvarstęs. "Suprantu, kad KTU stengiasi sukurti tokį universitetinį miestelį vienoje vietoje, kad pastatai nebūtų išblaškyti po visą miestą. Amerikoje ir Anglijoje tokie miesteliai turi savo tradicijas, todėl turbūt bandoma eiti tuo keliu", – sakė G.Balčytis.

Pasak jo, tarpukario architektūra yra lyg Kauno kultūros vėliava, o "Pienocentro" rūmų pastatas yra svarbus tokios architektūros įvaizdis: "Gal tai vertybinis klausimas? Gal tik architektai laiko jį svarbiu, o kiti žmonės nemato vertės? Apgailestauju, kad neradome kažkokio kitokio būdo, kaip tiktai jį parduoti."

Nors G.Balčytis nežinojo, ką su pastatu darys naujieji jo šeimininkai, ragino nenusiteikti blogiausiam variantui.

"Jeigu ten bus administracinės patalpos, tai bus labai teisinga funkcija, nes pastatas ir buvo skirtas "Pienocentro" administracijai. Pagal paveldo taisykles būtų ne tik išlaikytas pastatas, bet ir atkurta jo funkcija", – teigė architektas.

G.Balčytis apgailestauja, kad nebuvo kitos išeities, kaip tik parduoti "Pienocentro" rūmus. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Leido reinvestuoti

Kauno centre esančius valstybei priklausiusius pastatus KTU valdė patikėjimo teise. Tačiau kodėl universitetui buvo leista parduoti valstybinį turtą, o gautą pelną pasilikti sau?

Vyriausybės kanceliarija patvirtino, jog teisės aktai nenumato, kad perdavus nereikalingą institucijų veiklai vykdyti valstybės turtą VĮ Turto bankui parduoti, gautos lėšos grįžtų aukštajai mokyklai, todėl Vyriausybė universiteto patikėjimo teise valdomą turtą šiais metais perdavė jos nuosavybėn.

"Vyriausybė pritarė nereikalingo turto investavimui ir perdavimui KTU, kad ši galėtų turtą parduoti, o gautas lėšas panaudotų investicinio projekto, skirto universiteto infrastruktūrai optimizuoti ir atnaujinti", – komentavo Vyriausybės kanceliarija.

Jos atsakyme rašoma, kad Vyriausybė, patvirtinusi universitetų pertvarkos planą, nurodė, jog vienas iš instrumentų institucijų tinklui optimizuoti yra perteklinio aukštųjų mokyklų turto reinvestavimas: "Tai leidžia nenaudoti lėšų nereikalingam turtui išlaikyti, o tokį turtą pardavus, gautas lėšas panaudoti reikalingai infrastruktūrai modernizuoti, kartu stiprinant studijų ir mokslo kokybę."

Šildė tuščias sienas

Pasak Švietimo ir mokslo ministerijos Turto valdymo ir viešųjų pirkimų skyriaus vedėjos Margaritos Jakštonienės, teisiškai valstybės turto disponavimą reglamentuoja Mokslo ir studijų įstatymas bei Vyriausybės nutarimai dėl valstybės turto investavimo ir valstybinių aukštųjų mokyklų nekilnojamojo turto sandorių.

"Valstybės turtą universitetai gali parduoti tais atvejais, kai turimas turtas yra perteklinis arba jo neapsimoka išlaikyti. Tokiu būdu disponuojamas turtas išnaudojamas efektyviau – gautos lėšos reinvestuojamos į mokslo ir studijų kokybę. Pavyzdžiui, parduodamas senas pastatas, kurio nebereikia ir neapsimoka remontuoti ar šildyti tuščias sienas, o už gautas lėšas įrengiamos naujos laboratorijos arba sutvarkomi studentų bendrabučiai", – komentavo specialistė.

Anot jos, kalbant apie KTU, lėšos, gautos už parduotą perteklinį nekilnojamąjį turtą, bus panaudotos infrastruktūrai gerinti: "KTU planuoja įrengti daugiafunkces aktyvaus mokymosi erdves skirtinguose fakultetuose, sukurti daugiafunkcę mokymosi erdvę su biblioteka ir kompiuterių klase ir t.t.".

Vertės nematė

Vis dėlto, ar priimant tokius nutarimus nėra sukuriami papildomi saugikliai, ypač svarbią kultūrinę vertę turinčiam turtui? Pasak Vyriausybės atstovų, aukcionuose parduodant kultūros paveldo statusą turinčius pastatus, specialių reikalavimų nėra numatyta. Visas nekilnojamasis turtas, nepriklausomai nuo to, ar jį parduoda VĮ Turto bankas, ar universitetas, parduodamas viešuose aukcionuose už didžiausią pasiūlytą kainą.

"Teisės aktų nustatyta tvarka rengiant Vyriausybės nutarimą dėl turto investavimo, jis derinamas su VĮ Turto banku, ar šis turtas nereikalingas valstybės reikmėms. Aptariamu atveju nei valstybės reikmėms, nei Kauno miesto savivaldybės reikmėms pastatai nebuvo reikalingi, jų pritaikymas pareikalautų didelių biudžeto lėšų, todėl Vyriausybė leido minėtą turtą investuoti ir parduoti", – komentavo Vyriausybės kanceliarija.

Spalio mėnesį parduoti penki pastatai – jau trečiasis KTU investicinis etapas. Pirmuoju etapu, kurį Vyriausybė patvirtino dar 2014 m., buvo parduoti 4 nekilnojamo turto objektai už 2,9 mln. eurų, per antrąjį etapą – trys pastatai, už kuriuos gauta 136,4 tūkst. eurų pajamų. Paskutiniu etapu parduoti vertingiausi pastatai – KTU juos pardavė už 6,17 mln. eurų.

Apgailestauju, kad universitetas, turėdamas savo rankose kultūrinę vertybę, nerado jai tinkamo panaudojimo.

Pasekė pavyzdžiu

KTU buvo pirmoji Lietuvos aukštoji mokykla viešame aukcione pardavusi nenaudojamus pastatus, už kuriuos gautos lėšos investuotos į infrastruktūros gerinimą. Jos pavyzdžiu pasekė ir kitos aukštosios mokyklos.

Šalia "Pienocentro" rūmų esantys buvę "Pažangos" bendrovės rūmai, tarpukariu suprojektuoti architekto Felikso Vizbaro, taip pat laukia Vyriausybės sprendimo. Laisvės al. 53 esantis pastatas patikėjimo teise yra valdomas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU).

"Jau prieš metus VDU pateikė dokumentus Švietimo ir mokslo ministerijai, kad Vyriausybė priimtų sprendimą dėl pastato investavimo į Vytauto Didžiojo universitetą ir jis būtų valdomas nuosavybės teise bei suteiktas leidimas jį parduoti. Sprendimas dar nėra priimtas", – "Kauno dienai" komentavo VDU atstovė spaudai Ina Žurkuvienė.

Praėjusią savaitę apie planuojamą aukcioną paskelbė ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), ketinanti parduoti į paveldo registrą įtrauktą pastatą Vilniaus centre, Gedimino prospekte netoli M.Mažvydo bibliotekos. Vyriausybė akademijai šiemet perdavė dalį patikėjimo teise valdytų patalpų: parduodamą pastatą Gedimino prospekte, taip pat patalpas T.Kosciuškos, Pamėnkalnio gatvėse, bendrabutį Giedraičių gatvėje. Visų jų vertė viršija 16 mln. eurų. Dalį gautų lėšų LMTA planuoja investuoti į naują pastatų kompleksą Olandų gatvėje.

Visų planų neišduoda

"Pienocentro" rūmus, buvusį Ekonomikos ir verslo fakulteto pastatą (Laisvės al. 55) už 1,2 mln. eurų įsigijusi įmonė "Tranvia" apie pirkinį kalbėti nebuvo linkusi. "Nelabai kol kas komentuojame, bet iš principo ten administracinė paskirtis", – įmonės direktorė Jovita Mažeikienė pažadėjo visuomenę apie pokyčius informuoti, kai tik bus aiškesni planai.

Buvusį Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto pastatą (Kęstučio g. 27) už 1,8 mln. eurų įsigijusi įmonė "Eika" kol kas svarsto įvairius jo panaudojimo variantus. "Tai galėtų būti daugiafunkcis objektas, kuris prisidės prie centrinės Kauno miesto dalies atgaivinimo ir bus dar vienas pavyzdys, kaip seni ir nenaudojami statiniai gali atgimti iš naujo, pavirsdami naujomis ir moderniomis erdvėmis gyventi, kurti bei būti", – anot įmonės generalinio direktoriaus Domo Dargio, objekto įsigijimą paskatino sėkminga patirtis plėtojant "Solo Society" projektą miesto centre.

Buvusį Ekonomikos ir verslo fakulteto pastatą (Kęstučio g. 8) už 1,47 mln. eurų įsigijusios bendrovės "SLR Group" atstovas Rytis Sologubas taip pat tikino, kad kol kas nėra jokių planų: "Lauksime, kol pasibaigs sandoris. Dar net nesame savininkais. Dar net su architektais nebuvo susitikimų. Per daug dar viskas nauja."

Buvusį Humanitarinių mokslų fakulteto pastatą (Gedimino g. 43) nusipirkę Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmai pirmieji viešai paskelbė apie įsigytą turtą. "Rūmai keletą metų siekia, kad jiems būtų grąžintas organizacijos lėšomis pastatytas pastatas K.Donelaičio g. 8. Iki šiol neatgavusi savo istorinio pastato, organizacija buvo priversta nuomotis patalpas. Įvertinus bendrą situaciją ir patiriamas išlaidas, nusipirkti nekilnojamąjį turtą pasirodė ekonomiškai naudingiau", – pranešime teigė rūmų generalinė direktorė Olga Grigienė.

Buvusį KTU bendrabutį (A.Mickevičiaus g. 39) už 300 tūkst. eurų įsigijusios įmonės "Ąžuolas LT" atstovas Romas Navickas patikino, kad nors aiškios vizijos dar nėra, bet įmonės investicija – ilgalaikė, vadinasi, pastatas nebus perparduodamas: "Tai bus nuoma. Arba atskirų butų, arba viso komplekso. Pastatas turi viešbučio paskirtį, tik kol kas neaišku, ar ten gyvens studentai, ar turistai, atvykę į Kauną." Anot jo, jau vyksta paruošiamieji darbai, projektavimas, diskusijos su specialistais, todėl gali būti, kad jau šįmet prasidės pastato rekonstrukcijos darbai. Pastatas statytas sovietmečiu, todėl paveldosaugos reikalavimų nėra.

Eugenijus Valatka

Kauno technologijos universiteto rektorius

Viskas, kas yra suplanuota, yra suderinta su Švietimo ir mokslo ministerija dar prieš paskelbiant aukcionus. Ir tos lėšos bus labai tikslingai nukreiptos naujoms mokymosi erdvėms įvairiuose fakultetuose visame universitete kurti. Taip pat lėšų bus skirta naujai bibliotekai studentų miestelyje įkurti. Tai bus moderni, visą parą veikianti biblioteka, kurios studentams labai trūksta. Manau, kad šita investicija suteiks daugiau motyvacijos ir plėtos bei puoselės akademinę kultūrą.

Miesto projektai

"Namų pasaulio" parodoje "Kauno diena" kartu su partneriais bendrovėmis "YIT" ir "Serfas" surengė NT konferenciją, kurios metu žinomi architektai ir kiti specialistai su kauniečiais pasidalijo turima patirtimi.

Šiuo metu Kaunas bunda iš miego ir pradeda vystyti įvairius projektus, kurie dar labiau padidins miesto patrauklumą.

Pasak Miesto planavimo ir architektūros skyriaus vedėjo Nerijaus Valatkevičiaus, kai kuriuos savivaldybės projektus pristabdo konkursą pralaimėję verslininkai, bandantys skųstis teismams. Procesas užtrunka, bet nesklandalumai įveikiami.

Dėl šios priežasties buvo pristabdyta Laisvės alėjos rekonstrukcija. Ginčų kilo ir dėl "Žalgirio" arenos baseino.

"Mums neleido pasamdyti arenos autoriaus studijos, bet nutarta, kad jie turi dalyvauti ir derinti. Manau, kad mes rasime išeitį", – konferencijoje sakė N.Valatkevičius.

Jau yra išrinkti Mokslo salos architektūrinio konkurso nugalėtojai, dabar su jais vyksta derybos. Įgyvendinant šį projektą, atsiras ir tiltas, sujungsiantis Aleksotą, salą ir Kauno centrą. Kitapus Nemuno turėtų išdygti M.K.Čiurlionio koncertų centras.

Kylant aukščiau į Aleksotą, Kaunas vystys buvusios aviacijos gamyklos teritoriją. Čia planuojama įkurti inovacijų parką.

Kaip svarbius Kauno projektus N.Valatkevičius išskyrė ir Dainų slėnio, S.Dariaus ir S.Girėno stadiono, Sporto halės rekonstrukciją bei jos prieigų sutvarkymą.

Jei nori kažką gerai padaryti, vargu ar tai pavyks neįvertinus konteksto.

Nemažai siekiama investuoti ir į eismo srautų reguliavimą. Šiuo metu jau vyksta pietrytinio aplinkkelio statyba, bus pastatytas Kėdainių tiltas, kuris sumažins automobilių kiekį iš Centro ir Vilijampolės.

Pridėtinė vertė

Konferencijoje nemažai diskutuota, kokią vertę miestui suteikia architektūra. Pasak architekto Gintaro Balčyčio, architektūros vertę sukuria materialusis pelnas, kurį gauna investuotojai, ir nemateriali vertė visuomenei.

Architekto teigimu, dabar dauguma užsakovų pradeda kreipti didesnį dėmesį į abi vertes.

"Žmonėms svarbu, kad architektūra būtų tvari ir subalansuota visoms visuomenės grupėms. Deja, ne visada pavyksta viską suderinti", – pastebėjo jis.

Kai gerąjį pavyzdį specialistas įvardijo Šančiuose esantį "Kautros" administracinį pastatą.

"Savininkai galvojo jį nugriauti, nes atrodė, kad neįmanoma iš pastato  padaryti kažką padoraus. Tačiau, pasirinkus originalų apšiltinimo sprendinį, pavyko sukurti patrauklų pastatą. Vizualinis sprendimas panaikino jo trūkumus. Toks architektūrinis sprendimas suteikė ir papildomos vertės užsakovui", – įsitikinęs G.Balčytis.

Į aplinką puikiai įsiliejo ir naujoji Autobuso stotis.

Pasak architekto, stotis yra labai chaotiškame rajone, todėl tai lėmė ir architektūrinius sprendimus.

"Jei nori kažką gerai padaryti, vargu ar pavyks tai sukurti neįvertinus konteksto. Chaotiška aplinka padiktavo gerą vidaus išplanavimą. Tokiame objekte svarbi urbanistika. Tam tikslui pasiekti buvo atkurtos kelios gatvės. Stotis puikiai veikia, pasažą pavyko padaryti labai jaukų ir šviesų", – sakė G.Balčytis.

Jam antrino ir architektas Gintautas Natkevičius.

"Kaunas dabar nuima labai gerą derlių. Per metus pastatyta labai daug biurų pastatų. Aštuoni nauji projektai turi beveik 1,6 tūkst. automobilių stovėjimo vietų ir užima 78,6 tūkst. kv. m plotą. Dabar galime pasižiūrėti, kiek realiai vietos reikia vienam darbuotojui. Pastarųjų objektų – du aukštai po žeme, nepaisoma papildomų išlaidų, nes tapo normalu pasirūpinti darbuotojais ir aplinkiniais gyventojais. Visuose objektuose yra įrengtos zonos darbuotojų poilsiui, skiriamas didesnis dėmesys  jų komfortui užtikrinti. Visa tai vyksta Kaune. Tai yra naujos ir svarbios pamokos", – pastebėjo G.Natkevičius.

Jis atkreipė dėmesį, nors naujieji biurų pastatai yra stikliniai, jie atitinka aukščiausius energetinius reikalavimus. Išskirtinė ir jų architektūra.

"Kaunas padarė pauzę ir nenubėgo taip, kaip Vilnius. Kaunas išlaukė savo valandos", – tikino architektas.

Prikeltas paveldas

Kaunas turi itin daug tarpukario modernizmo perlų, paveldo saugomų objektų, kurie ilgus metus buvo nenaudojami. Dabar architektai džiaugiasi, kad atsiranda vis daugiau investuotojų, kurie pasiryžta atgaivinti griuvėsiais virtusius paveldo objektus. Ko gero, ryškiausi pavyzdžiai – Šančiuose sutvarkytas kareivinių kompleksas ir Pažaislio vienuolyno dalies atgimimas.

"Atrodo, kad verslui sakralinėje Pažaislio erdvėje – ne vieta, tačiau verslininkai ryžosi erdvę pritaikyti. Čia buvo saugoma iš esmės viskas, nebuvo galimos naujos statybos. Buvo nutarta, kad reikia sukurti kitokią svečių namų aplinką. Nykus apvaliojo kiemo vaizdas nebuvo patrauklus lankytojams, todėl buvo nuspręsta išpjauti medžius. Paaiškėjo, kad jų istoriškai ten net negalėjo būti, nes toje vietoje apsisukdavo karietos", – pasakojo architektė Loreta Janušaitienė.

Pasak jos, itin daug darbo reikalavo Šančių kareivinės. Ten buvo vien griuvėsiai ir sudegę pastatai. Dabar šis kvartalas pasikeitė iš esmės, tačiau išlaikė paveldo dvasią.

"Aš stebėjausi, ar tikrai verslas nori investuoti į griuvėsius, tačiau mane nuramino, kad tai daro ne pirmą kartą. Teko daug frontonų atkurti. Viduje – saugomi skliautai, tačiau visa tai pritaikyta naudoti. Tai tikrai sėkmingas sprendimas, prikėlęs griuvėsius iš numirusiųjų ir sukūręs naują vertę pačiam kvartalui", – sėkmės paveldo istorija pasidalijo L.Janušaitienė.

"Kauno dienos" organizuotoje NT konferencijoje specialistai taip pat įvertino Lietuvos ir Kauno NT pokyčius bei galimybes, papasakojo, kaip užsidirbti iš nuomos.

Apie tai kitą savaitę plačiau skaitykite "Kauno dienoje".

Komisija už svarų indėlį į kultūrą ir meną ir ypatingus šios srities nuopelnus Vyriausybės kultūros ir meno premijas skyrė muzikantų duetui „Armonas-Uss Duo“ – Irenai Uss-Armonienei ir Rimantui Armonui, architektui Gintarui Balčyčiui, grafikei Sigutei Chlebinskaitei, teatrologei Audronei Girdzijauskaitei, tekstilininkei Linai Jonikei, kino kritikei Izoldai Keidošiūtei, dailėtyrininkei ir poetei Laimutei Kreivytei, poetei Violetai Palčinskaitei, kompozitorei, kultūros veikėjai Snieguolei Pranulienei, tapytojai Eglei Ridikaitei, aktoriui Arūnui Sakalauskui ir šiuolaikinio šokio atlikėjui Mantui Stabačinskui.

Ši premija skiriama Lietuvos, taip pat pasaulio lietuvių kultūros ir meno kūrėjams ir veikėjams už svarų indėlį į kultūrą ir meną ir ypatingus šios srities nuopelnus.

Vyriausybės kultūros ir meno premijos skiriamos nuo 1997 metų.

Nuo 2008 metų Vyriausybės kultūros ir meno premija yra 340 bazinių socialinių išmokų dydžių, tai yra beveik 13 tūkst. eurų.

Kasmet skiriama ne daugiau kaip 12 premijų.