Knyga lyg testas

Tekėti už turtingo bajoro ar už išsilavinusio, bet nepasiturinčio inteligento, siekti aukštojo mokslo ar pasitenkinti gimnazijos baigimu, dalyvauti politikoje ar nekišti nosies į vyrų okupuotą sritį? Į šiuos ir panašius klausimus naujoje istorikės humanitarinių mokslų daktarės Ingridos Jakubavičienės knygoje tarsi atsako garsiosios tarpukario seserys Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė.

Šioji I. Jakubavičienės knyga nėra jos monografijos „Seserys Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė“ antras leidimas. Šį kartą garsiosios seserys tapo raktu, atrakinančiu mums duris į tarpukario lietuvių modernėjančią visuomenę, ryškią kaitą požiūrio į kilmę, religiją, išsilavinimą, šeimą, moterų emancipaciją, darbą, laisvalaikį, visuomeninį darbą, politinį ir pilietinį aktyvumą, nacionalizmą. Ši knyga – testas skaitytojui. Ko jumyse daugiau – modernizmo ar tradicionalizmo?

Tad kokie buvo tie modernūs seserų Sofijos ir Jadvygos Chodakauskaičių, augusių gana lenkiškoje Panevėžio srities bajorų šeimoje, pasirinkimai?

Išskirtinė: J. Tūbelienė Kaune buvo laikoma mados ikona. 1932 m. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Pasuko lietuvybės link

Pasak knygos autorės, nereikia manyti, kad Lietuva modernėti pradėjo tik tapusi nepriklausoma. Juk XIX a. pabaigoje dalis bajorų pradėjo linkti prie lietuviško tautinio sąjūdžio. Tuo keliu pasuko ir bajorų Chodakauskų šeima, kurioje vaikai su tėvu kalbėjo lenkiškai, o su mama – vokiškai, tačiau ilgainiui įvyko lūžis – tam įtakos, matyt, turėjo artima giminystė su Gabrielės Petkevičaitės-Bitės – ji buvo Chodakausko sesers dukra – tėvais, draugystė su Jono Jablonskio šeima, Povilu Višinskiu, Pranu Mašiotu, kitais lietuvių švietėjais, susijusiais su tautiniu atgimimu.

J. Chodakauskaitė tapo pirmąja Lietuvos moterimi diplomate. Tai išties buvo modernybės paženklintas jos, moters, veiklos baras.

Chodakauskai paprašė J. Jablonskio atsiųsti jiems į Gavenonių dvarą gabesnį Mintaujos gimnazijos mokinį, kuris mokytų keturis šeimos vaikus lietuvių kalbos. Taip dešimtmetė Sofija 1895 m. vasarą susipažino su savo būsimu vyru, 21-ų Antanu Smetona, kurį rekomendavo J. Jablonskis. Tad iš neturtingos ūkininkų šeimos kilęs A. Smetona ilgainiui tapo bajoraitės Sofijos vyru – tai išties buvo modernybės padiktuotas žingsnis. Mat išsilavinimas modernėjančios visuomenės šeimose įgijo didesnės svarbos nei turtai.

Pasak knygos autorės, Sofijos vedybos su A. Smetona iliustruoja vidinį anuometės visuomenės laisvėjimą, jau nekalbant apie išorinę Vakarų pasaulio modernizmo įtaką aprangos, laikysenos, interjero ir kt. madai. Tačiau bene didžiausiu postūmiu visuomenei modernėti tapo tautinis sąjūdis, kuriame, ypač prie valstybės statybos pamatų, aktyviai dalyvavo abi seserys Chodakauskaitės.

Mokslai: S. Chodakauskaitė – Mintaujos (dabar Jelgava, Latvija) mergaičių gimnazijos gimnazistė. Apie 1902 m. Klivlando lietuvių kultūros dokumentavimo centro nuotr.

Mokėjo derėtis

Po vestuvių devyniolikmetė Sofija su trisdešimtmečiu A. Smetona, dirbusiu Žemės banke, persikėlė gyventi į Vilnių. Tai buvo drąsus, modernus tiems laikams jaunos poros sprendimas. 1905 m. S. Smetonienė pagimdė Mariją Danutę, o 1906 m. – Birutę. Deja, ši dukrelė mirė sulaukusi vos trejų metų. Kadangi abiejų mergaičių sveikata kūdikystėje buvo silpna, Sofijai teko patirti daug skaudžių išgyvenimų. 1913 m. Smetonos sulaukė sūnaus Juliaus Rimgaudo. Susidūrusi su motiniškais rūpesčiais, Sofija galėjo suprasti ir kitų šeimų patiriamą vargą ir skausmą – ji tapo aktyvia visuomenininke, daug dėmesio skyrė ligonių, našlaičių, motinų ir vaikų, skurstančių žmonių problemoms.

Kai Pirmojo pasaulinio karo pradžioje vokiečiai užėmė Vilnių, Smetonos nepasitraukė su pabėgėlių srautu į Rusiją – liko mieste ir abu aktyviai dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiesiems nuo karo šelpti. Gerai mokėdama vokiškai, S. Smetonienė iš okupacinės valdžios gaudavo dešimtis leidimų tautiečiams grįžti į šalį. Beje, pačių Smetonų namuose prieglobstį rado per 50 lietuvių, grįžusių iš Rusijos.

Atvyko: kaunietės Daiva Chodakauskaitė (kairėje) ir Sigutė Smetonaitė Istorinėje Prezidentūroje Kaune, pristatant naujausią I. Jakubavičienės knygą. V. Skučaitės nuotr.

Kortos ir diplomatija

Sofija sugebėdavo Pirmojo pasaulinio karo metais gauti okupacinės vokiečių valdžios leidimų atvežti maisto varguoliams – ji vienui viena arkliais kinkytu vežimu iš Alytaus ir Daugų gabeno į Vilnių įvairių produktų, o baigiantis karui dalijo vokiečių kariuomenės sandėliuose aptiktas maisto atsargas ir drabužius likimo nuskriaustiems.

Panašiai elgėsi ne viena moteris daug modernesniame Vakarų pasaulyje, tačiau anuomet Rusijos imperijos pakraštyje tokia S. Smetonienės veikla, jos gebėjimas organizuoti, derėtis ir gauti kėlė ne tik nuostabą, bet net ir apkalbų. Tačiau būsima prezidentienė to nepaisė – darė tai, kas tuo metu buvo reikalinga besikuriančiai valstybei. 1919 m. pabaigoje S. Smetonienė kartu su kitomis Lietuvos Vyriausybės narių žmonomis eidavo į Karo ligoninę lankyti sužeistų nepriklausomybės kovose karių, atnešdavo jiems maisto, vaistų.

Nors nėra nė vieno tiesioginio dokumento, bylojančio apie S. Smetonienės aktyvią veiklą politikoje, kai kurių to meto veikėjų prisiminimuose iškyla keli jos tokio neviešo veikimo fragmentai. Pavyzdžiui, Lietuvos Tarybos nario kunigo Vlado Mirono prisiminimai liudija 1917 m. vasarą vykusį plaukiojimą valtele kartu su S. Smetoniene ir okupacinės vokiečių valdžios atstovu Liudvigu Cimerle. Šios išvykos metu būsima prezidentienė stengėsi išgauti pritarimą, sušaukti lietuvių konferenciją Vilniuje.

Knygos autorės nuomone, Sofijai klaidingai prikišama priklausomybė nuo kortų. Mat prezidentienė gerai žinojo, kad lošdama kortomis su įvairių šalių diplomatais, ruošdama jiems vadinamas arbatėles, gali gauti prezidentui svarbios informacijos. Tai patvirtina vienas lenkų žvalgybos 1928 m. informacinis pranešimas – jį aptiko VDU istorikas prof. Jonas Vaičenonis. Pateiktoje informacijoje apie svarbiausius Lietuvos valstybės veikėjus, net du trečdaliai informacijos buvo skirta A. Smetonos žmonai.

Susitikimas: A. Smetona kartu su artimaisiais vieši Amerikos lietuvių išeivijos veikėjo Juozo Bačiūno vasarvietėje Tabor Farmoje 1941 m. gegužę. Iš kairės: A. Valušis, M. Tūbelytė, J. Bačiūnas, A. Smetona, S. Smetonienė ir J. Tūbelienė. Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros archyvo nuotr.

Pirmoji diplomatė

Sofijos sesuo Jadvyga studijavo Sankt Peterburgo Aukštuosiuose (Bestuževo) moterų kursuose istoriją ir buvo pakviesta juose dėstyti. Tad Jadvyga tapo pirmąja moterimi, kuri dėstė Rusijos aukštojoje mokykloje. Būsimoji Lietuvos ministro pirmininko žmona dirbo lietuvių leidžiamame laikraštyje, mokytojavo lietuvių gimnazijoje, dalyvavo lietuvių veikloje, 1917 m. Sankt Peterburge buvo išrinkta į Lietuvių tautos tarybą. Po 1917 m. bolševikų revoliucijos grįžusi į Lietuvą – užsienio pasas jai išduotas su Rusijos Laikinosios vyriausybės teisingumo ministro Aleksandro Kerenskio parašu – Jadvyga apsigyveno pas Smetonas.

Išsilavinusiai, daug kalbų mokančiai J. Chodakauskaitei teko vykdyti būsimai Lietuvos valstybei svarbias užduotis, kurias jai patikėdavo A. Smetona. Jadvyga buvo pasirinkta slaptiems pavedimams vykdyti dar ir todėl, kad Lietuvos Tarybos narius (tai buvo vien vyrai) sekė vokiečių šnipai. J. Chodakauskaitė jiems nebuvo pažįstama ir juolab nekėlė įtarimų, nes buvo moteris. Tad A. Voldemaro vadovaujamoje Užsienio reikalų ministerijoje dirbusi J. Chodakauskaitė greitai buvo pasiųsta į Šveicarijos sostinę Berną įkurti pirmąjį Lietuvos informacijos biurą. Taip užsienio šalis pasiekdavo žinios iš Lietuvos per didžiausios to meto telegramų agentūras, kurios perspausdindavo J. Chodakauskaitės pateiktus pranešimus. Tam įtakos turėjo Jadvygos pažintys, užsienio kalbų mokėjimas, jos charizma. Tad nieko nuostabaus – J. Chodakauskaitė tapo pirmąja Lietuvos moterimi diplomate. Tai išties buvo modernybės paženklintas jos, moters, veiklos baras.

Tuo pačiu metu Jadvyga padėjo Sofijai, kurią su vaikais vyras išsiuntė iš nepriklausomybės kovose skendinčios Lietuvos į užsienį. Jadvyga pasirūpino, kad sesuo apsigyventų Berne, žinotų politikos naujienas, elgtųsi ir rengtųsi pagal diplomatinį protokolą kaip dera prezidentienei (1919 m. balandį A.Smetona buvo išrinktas prezidentu) viešumoje. Jadvygai, moderniai, išsilavinusiai ir gražiai merginai, teko ypač svarbus vaidmuo ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo istorijoje.

Renginys: Lietuvos didžiosiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugijos garbės pirmininkė S. Smetonienė Prezidentūroje priima organizacijos nares. 1935 m. L. Kubiliūtės-Brazdilienės archyvo nuotr.

Išvertė Aktą

Štai 1918 m. Vilniuje dirbęs vokiečių žurnalistas tikrai puoselėjo romantiškus jausmus jaunai, žaviai ir emancipuotai spaudos darbuotojai J. Chodakauskaitei. Jos paprašytas sutiko perduoti vokiečių laikraščiams Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, kuris buvo išspausdintas pačių vokiečių konfiskuotame „Lietuvos aide“. Žurnalistas išvežė į Vokietiją kelis išlikusius šio laikraščio egzempliorius su Jadvygos išverstu į vokiečių kalbą Nepriklausomybės Akto tekstu. Taip Europa ir visas pasaulis sužinojo apie paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę.

Prezidentienė gerai žinojo, kad lošdama kortomis su įvairių šalių diplomatais, ruošdama jiems vadinamas arbatėles, gali gauti prezidentui svarbios informacijos.

J. Chodakauskaitė dalyvavo ir kituose svarbiuose politiniuose reikaluose. Kai laviruojanti politikos vandenyse Lietuvos Taryba nusprendė pakviesti karaliumi į Lietuvos sostą Viurtembergo hercogą Wilhelmą von Urachą, šis sutiko ir pasirašė būtiną dokumentą. Tačiau kilo klausimas, kaip tą slaptą dokumentą atgabenti į Lietuvą? Šiam klausimui spręsti buvo pasitelkta tuo metu Berlyne buvusi ir leidimą grįžti į Lietuvą turėjusi J. Chodakauskaitė. Tai ji savo aukštaauliuose batuose pervežė per sieną tą istorinį dokumentą su karališkuoju parašu.

Širdies reikalai

„Kadangi šios knygos, neturinčios mokslinės monografijos statuso, nevaržė recenzentai, aš galėjau pasižvalgyti po čia minimų iškilių moterų širdies labirintus. Ne, jokių skandalingų seserų ryšių su kitais vyrais man neteko aptikti, bet laisvas Vakarų vėjas kedeno šių moterų ir jų gerbėjų jausmus“, – šypsodamasi kalbėjo I. Jakubavičienė.

Jadvyga, turėjusi didžiulį pasisekimą tarp vyrų, niekada nepametė galvos, mokėjo išlaikyti deramą atstumą. Štai, pavyzdžiui, tuomet, kai ji studijavo Sankt Peterburge, jai didelę simpatiją reiškė anuomet ten dėstytoju dirbęs Augustinas Voldemaras, tačiau Jadvyga neparodė didelio palankumo atkakliam gerbėjui.

Kai J. Chodakauskaitė grįžo po studijų Rusijoje į Vilnių, dirbdama spaudoje, kaip jau žinome, susipažino su ja susižavėjusiu vokiečių žurnalistu. Tačiau tuo pat metu Jadvyga draugavo ir su bene jauniausiu Lietuvos Tarybos nariu Petru Klimu. Vis dėlto jų keliai išsiskyrė – J. Chodakauskaitė, matyt, nepanoro susieti savo gyvenimo su impulsyvumu ir kategoriškumu garsėjusiu Nepriklausomybės Akto signataru. Įdomu tai, kad P. Klimas vedė artimą Jadvygos draugę. Tačiau tai nesutrukdė vėliau Jadvygos ir Juozo Tūbelio šeimai artimai draugauti su Klimais. Panašūs santykiai susiklostė ir su diplomatu Broniumi Kaziu Balučiu.

Jos išrinktuoju 1920 m. tapo Smetonų namuose Vilniuje pažintas Juozas Tūbelis. Įdomu tai, kad tuomet, kai J. Tūbelienei įgriso arogantiško Voldemaro meilikavimai, ji padarė tai, ko nepavyko pačiam prezidentui – 1929 m. rudenį A. Voldemaras buvo pašalintas iš ministro pirmininko posto, o jo vietą užėmė darbštusis Jadvygos vyras. Jis buvo tiek paniręs į valstybės reikalus – tapo ilgiausiai ir efektyviai dirbusiu ministru pirmininku, kad žmonai beveik neskirdavo dėmesio. Tad nieko nuostabaus, kad Jadvyga priimdavo, nors ir laikydama atstumą, jai rodomą kitų vyrų dėmesį. Tarp tų vyrų buvo ir Kaune dirbęs Didžiosios Britanijos reikalų patikėtinis seras Tomas Prestonas. Paskutinis žinomas karštas J. Tūbelienės gerbėjas buvo JAV ambasadorius Villiamas Bulittas, su kuriuo ji susipažino 1936 m. Kaune, kai jis čia lankėsi kaip JAV ambasadorius Maskvoje. Būtent jis padėjo Jadvygai ir jos dukrai gauti JAV pilietybę, kai jos 1940 m. (J. Tūbelis jau buvo miręs) emigravo iš Lietuvos.

Mada: A. Smetona su moderniai apsirengusia žmona (specialus jodinėjimo kostiumas ir ilgaauliai batai), karininkų lydimi, jodinėja Kauno apylinkėse. XX a. 4-asis dešimtmetis. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Jausmų labirintuose

S. Smetonienė, mėgusi kiną ir teatrą, domėjosi ir sportu. Ji, pavyzdžiui, 1931 m. išmetė žaidėjoms kamuolį pirmosiose rankinio varžybose Lietuvoje, o 1937 m. tapo ir geriausio lietuviško sklandytuvo „Biržietis“ krikštamote. Tad moderni, aktyvi moteris siekė ne tik gražiai atrodyti. Be to, ji buvo labai temperamentinga, mėgo bendrauti. Tačiau A. Smetona, kaip ir J. Tūbelis, buvo nuo ryto iki vakaro paniręs į valstybės reikalus. Tad Sofijai teko pačiai ieškoti bendravimo.

Kai 1919 m. A. Smetona išsiuntė žmoną su dukra į užsienį, ten Sofija susipažino su Fribūre filosofiją studijavusiu buvusiu kunigu Izidoriumi Tamošaičiu. Jis buvo vienas iš studentų, kuriems ji nuomojo kambarius savo bute, kad galėtų laisviau finansiškai gyventi. Aukštas, gražiai sudėtas, protingas I. Tamošaitis, padėjęs Sofijai užsienyje spręsti įvairius gyvenimiškus klausimus, ilgainiui tapo pageidaujamas Lietuvoje, prezidentūroje, asmeniu, kuriam Sofija jautė romantiškus jausmus. Anuometis JAV konsulas Lietuvoje Robertas Heingartneris (1926–1928 m.) savo dienoraštyje rašė, kad S. Smetonienės organizuojamose arbatėlėse dažnai sutikdavo I. Tamošaitį, kuris buvo pristatomas kaip artimas Smetonų šeimos bičiulis, turėjęs jai didžiulės įtakos, patarinėjęs prezidentui, dėstęs VDU ir dirbęs tautininkų žurnalo „Vairas“ redaktoriumi.

Romantiški jausmai S. Smetonienę aplankė ir brandžiame amžiuje, kai į prezidento vasaros rezidenciją Užulėnyje jo apsaugai buvo atsiųstas jaunas leitenantas Povilas Skardžius su 32 kareiviais. Sofija anuomet buvo dukart vyresnė už Povilą – nedrąsų, bet kartu sumanų, linksmą karininką. Netrukus tarp jų užsimezgė abipusė simpatija, kuri nenutrūko net išeivijoje, kai našle likusiai S. Smetonienei trūko bendravimo. Ta bendrystė su P. Skardžiumi buvo grįsta Sofijos globėjiškais jausmais, kurie tęsėsi iki jos gyvenimo pabaigos. Tą ryšį labai vertino ir pats P. Skardžius, išsaugojęs visus jam rašytus prezidentienės, kurią vadino Mamuku, laiškus.

Būtent modernėjantis gyvenimas Lietuvoje leido Sofijai bendrauti su jaunu kareiviu (jam tik vėliau buvo suteiktas leitenanto laipsnis), nors  anuomet tai būtų laikoma labai prastu tonu.

Seserys Sofija ir Jadvyga – tikros čia aprašomo laiko lyderės, diktavusios aktyvaus dalyvavimo visuomeninėje veikloje, šeimoje, bendravimo, drabužių ir elgesio madas.

– Ar knyga „Dviese. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė. Modernybės vėjai ir lietuvių inteligentija“ yra jūsų domėjimosi Lietuvos prezidento Antano Smetonos asmenybe ir gyvenimu rezultatas?

– Visko pradžia laikyčiau 2011-uosius, kai pradėjusi dirbti Istorinėje Prezidentūroje Kaune gavau užduotį surengti parodą apie tarpukario Lietuvos moterų organizacijas ir jose veikusias moteris. Būtent šis darbas atskleidė iki tol menkai pažintas to meto politinio elito moteris: prezidento žmoną Sofiją Smetonienę ir ilgamečio ministro pirmininko žmoną Jadvygą Tūbelienę. 2014 m. vasarą nutariau, kad turiu savo tyrimus paversti knyga. Po metų pasirodė „Seserys. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė“.

Naujoji knyga „Dviese“ buvo inspiruota mokslinės konferencijos, kurioje skaičiau pranešimą „Lietuvių visuomenės modernėjimo tendencijos XX a. pradžioje per Antano ir Sofijos Smetonų šeimos prizmę“. Jį rengdama norėjau naujai pažvelgti į Smetonų šeimos gyvenimo pokyčius, paanalizuoti, kas juos lėmė ir kaip partneriams sekėsi juos priimti. Vėliau, pradėjusi giliau analizuoti modernybės poveikį lietuvių visuomenei, supratau, kad modernėjo ne tik Smetonos, bet ir visa lietuvių inteligentija. Ta analizė atskleidė įdomių detalių, kurios anksčiau nebuvo išryškintos. Supratau, kad tai galėtų virsti įdomia knyga.

Prezidentas A. Smetona su žmona Sofija, sūnumi Juliumi, dukterimi Marija ir žentu Aloyzu Valušiu Prezidentūroje, Kaunas, 1934 m. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

– Kas jus domino labiau? Seserų istorija? Moters vieta tarpukario visuomenėje? Ar galimybė panagrinėti dviejų garsių asmenybių gyvenimą?

– Viskas, ką išvardijote, mane labai domino ir tebedomina. Per modernėjančios visuomenės prizmę ne tik pažvelgiau į pagrindinių knygos herojų nusiteikimą perimti naujoves, bet ir lyginau jų pasirinkimus su tuo pat metu daromais bendraamžių sprendimais. Kadangi knyga apie seseris, daugiausia dėmesio skyriau modernizmo, liberalizmo ir feminizmo idėjų paveiktai moterų auditorijai. Skaitytojai susipažins ir su kitomis garsiomis to laikotarpio moterimis. Bus galima sužinoti, kaip jos reagavo į pakitusios šeimos vertybes, į moterų emancipaciją, pasikeitusį požiūrį į kilmę, išsilavinimą, darbą ir laisvalaikį, santykį su bažnyčia ir daugelį kitų dalykų.

Seserys Sofija ir Jadvyga man pasitarnavo kaip ryškios savojo laikotarpio atstovės, kurioms modernybė taip pat darė gana stiprų poveikį.

– Ar galėtumėte apibrėžti, kokią vietą, kokią padėtį ir kokią įtaką anuo metu turėjo Sofija ir Jadvyga?

– Knygoje nagrinėjamas seserų gyvenimo kelias nuo vaikystės iki saulėlydžio, taigi, vienu sakiniu apibrėžti jų padėtį gana komplikuota, juk skirtingais etapais jų padėtis kito. Aišku viena, kad nuo 1919 m., kai A. Smetona tapo prezidentu, jo žmona S. Smetonienė įgijo svarbų pirmosios ponios statusą. Tą statusą ji išlaikė ne tik iki 1940 m. birželį įvykusios sovietų okupacijos, bet ir iki pat savo gyvenimo pabaigos  Jungtinėse Amerikos Valstijose.

J. Tūbelienė svarbesnį visuomeninį statusą įgijo savarankiškai, nebūdama jokio politiko žmona, o pradėjusi vykdyti svarbias Lietuvos Tarybos užduotis.

Vėliau, ištekėjusi už Juozo Tūbelio ir susilaukusi dukters Marijos, Jadvyga keletui metų buvo tarsi dingusi iš viešo gyvenimo. Sugrįžo tik 1929 m., kai J. Tūbelis tapo ministru pirmininku, o ji pati aktyviai įsijungė į Lietuvos moterų tarybos veiklą. Jos turėtas lietuvių visuomenės veikėjo statusas nutrūko, kai 1950 m. tapo JAV piliete.

Tūbelių šeima nuomojamame bute, kurį puošė antikvariniai baldai ir kambarinės gėlės. Kaunas, 1929 m. A. Baltuškaitės nuotr.

– Kuo šios moterys buvo panašios ir kuo – skirtingos?

– Jos abi gimė ir užaugo toje pačioje aplinkoje, tačiau buvo skirtingo charakterio, turėjo skirtingų pomėgių ir požiūrį. Jaunėlė Jadvyga daug ko išmoko iš vyresnės Sofijos, tačiau vėliau Jadvyga savo išsilavinimu ir politiniu aktyvumu netgi pralenkė seserį. Vis dėlto Jadvyga politiniu statusu niekaip negalėjo varžytis su prezidentiene.

Moterys viena su kita nekonkuravo, stengėsi dalyvauti skirtingų organizacijų veikloje, kad nereikėtų ginčytis, kuriai priklauso būti kurios nors draugijos pirmininke. Abi buvo drąsios, ryžtingos, ambicingos, valdingos ir griežtos, mėgo bendrauti ir būti dėmesio centre, tačiau turėjo skirtingų pomėgių.

Jadvyga mėgo sportuoti, jodinėjo ir žaidė tenisą, kroketą, boulingą, o sulaukusi 40 metų Sofija nebuvo tokia aktyvi, mieliau valandų valandas praleisdavo prie kortų stalo arba žiūrėdama naujus filmus kine. Jadvyga taip pat mokėjo žaisti kortomis ir retkarčiais palaikydavo seseriai kompaniją, bet Sofija buvo nepralenkiama lošėja. Jadvyga mėgo vyną ir puikiai skyrė jo rūšis, o Sofija mieliau pasivaišindavo stipresniais gėrimais, ypač mėgo krupniką. Jadvyga buvo maloni, nuolat besišypsanti, o Sofijos veidas išduodavo kartais ne visai malonias emocijas, artimųjų ratelyje buvo gerai žinomos jos kandžios pastabos ir tvirta nuomonė.

Pasidalijimas: Jadvyga politiniu statusu niekaip negalėjo varžytis su prezidentiene, tačiau seserys viena su kita nekonkuravo, stengėsi dalyvauti skirtingų organizacijų veikloje. Lietuvos albumo nuotr.

– Kaip jums sekėsi knygoje derinti tikslius istorinius faktus ir literatūrą?

– Pirmiausia esu mokslininkė, todėl rėmiausi patikimais istoriniais dokumentais, autentiškais S. Smetonienės ir J. Tūbelienės laiškais, moksline literatūra, tyrimais, amžininkų atsiminimais, to laikotarpio spauda. Turėjau korektiškai pateikti ne tik biografinius faktus, bet ir visą pasakojimą įvilkti į sodrų, ryškų, tačiau tikrovišką to meto paveikslą, pristatyti herojams artimos aplinkos žmones.

Tačiau esminė šios knygos tema yra modernybės vėjai, kurie šiaušė plaukus ne tik knygos herojėms, bet ir plačiajai visuomenei. Atnešti iš Vakarų Europos, tradicinių vertybių įsikibusiai vyresniajai kartai jie buvo stiprus sukrėtimas. Rašant šią knygą teko ieškoti plataus konteksto, remtis ne vien istorinėmis knygomis, bet ir sociologijos, menotyros, psichologijos sričių tyrimais.

Seserys Sofija ir Jadvyga man pasitarnavo kaip ryškios savojo laikotarpio atstovės, kurioms modernybė taip pat darė gana stiprų poveikį.

– Knygoje atsirado detalių, kurias ankstesnėse mokslinėse savo knygose nutylėdavote. Koks yra jūsų asmeninis požiūris į Sofiją ir Jadvygą?

– Per dešimtmetį artimos pažinties su Sofija ir Jadvyga ne tik užsimezgė mokslinis tiriamasis ryšys, bet ir, sakyčiau, atsirado gana stipri pažintis su šiomis asmenybėmis. Ankstesnėse mokslinėse monografijose turėdavau atsižvelgti į rankraščio recenzentų pastabas, kurie primindavo, kad nepatikrinti ar iki galo neišaiškinti dalykai negali likti tekste, juo labiau nemoksliška yra pačiai autorei rodyti simpatijas ar atvirai kritikuoti herojų sprendimus.

Šioje knygoje neribojama monografijos statuso nutariau plačiau patyrinėti Sofijos ir Jadvygos dvasinį pasaulį, jų širdies reikalus – juk būtent ši sritis yra menkiausiai dokumentuota, tačiau čia atsiskleidžia ne tik moteriškumo esmė, bet ir apskritai dvasinė emancipacija, išsilaisvinimas iš tradicinių normų.

Mano asmeninis santykis su šiomis herojėmis yra labai artimas, apie jas žinau tiek daug, kad kartais atrodo, jog esu atradusi artimas giminaites iš tos tarpukario Lietuvos, kurioje gyveno mano seneliai.

Seserys man atsivėrė iki sielos gelmių, susipažinau su jų anūkais ir giminėmis ir čia įvyko daug įdomių dalykų. Savo tyrimais norėdama reabilituoti šias moteris ir paneigti sovietmečiu suformuotus karikatūriškus stereotipus, iš seserų taip pat gavau dovanų: kelionių, renginių, susitikimų su įdomiais žmonėmis.

Poetiškai pasakysiu, kad jos tapo mano dvasios seserimis ir labai daug ko išmokė. Pirmiausia, drąsos, pasitikėjimo savo jėgomis, ryžto veikti, ieškoti atsakymų, puoselėti lietuvybę ir branginti Lietuvą. Kartais galvoju, kad galbūt ne aš pasirinkau seseris, o jos pasirinko mane.

Kai 2012 m. parašiau laišką vieninteliam J. Tūbelienės anūkui Peteriui Kuhlmanui, gana greitai gavau jo atsakymą ir pažadą pasidalyti visa informacija ir šeimos nuotraukų albumu. Jis apgailestavo, kad jo mama Marija Tūbelytė jau serga Alzheimerio liga ir nebegalės atsakyti į mano klausimus, nors visą gyvenimą, ypač po 1990-ųjų, laukė, tikėjosi, kad jos atsiminimai apie tėvus bus kam nors reikalingi. Peteris ne kartą sakė: „Ingrida, tu pavėlavai 10–15 metų, juk tada pusė tavo knygoje minimų moterų gyveno Amerikoje ir galėjo tau daug papasakoti.“ Su Peteriu iki šiol palaikome ryšius, jis pasveikina mane su kiekviena nauja knyga ir džiaugiasi tapęs šios istorijos dalimi. Taigi, lemtingai sukritus žvaigždėms, seserys surado savo istorikę, o istorikė – įdomiausius tyrinėjimo objektus ir nepakartojamas jų gyvenimo istorijas.

Seserų istorijos moterų labai mėgstamos ir skaitomos, nes kiekviena iš Sofijos ar Jadvygos gali pasisemti įkvėpimo. Šios moterys apdovanotos tokiais spalvingais charakteriais, kad net ir kurdamas personažus geriau nesugalvotum.

Atsakomybė: nuo 1919 metų, kai A. Smetona tapo prezidentu, jo žmona Sofija įgijo svarbų pirmosios ponios statusą, kurį išlaikė iki pat savo gyvenimo pabaigos. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

– Tarpukaris Kaune dažnai idealizuojamas, atrodo, kad to meto moterys nieko daugiau neveikdavo, tik puošdavosi, gerdavo arbatėlę ir lošdavo kortomis. Koks iš tiesų buvo ano laikotarpio moterų gyvenimas?

– Tikrai, romantikos tarpukario Kaune buvo, ir arbatėlių, ir vakarėlių buvo, bet visuma nebuvo tokia spindinti. Moterys turėjo lygias teises, turėjo galimybes lavintis, tačiau išliko nemažai kliūčių dirbti aukštos kvalifikacijos darbus arba patekti į tas sritis, kuriose dominavo vyrai.

Politinio elito moterys, kurios dėl solidžių vyrų algų negalėjo pretenduoti į valstybės tarnybą ir nesitenkino tik namų šeimininkės statusu, visą savo energiją skyrė moterų organizacijoms, rūpinosi kūdikiais ir vargšėmis gimdyvėmis, neturtingų merginų švietimu, steigė žemės ūkio ir šeimininkavimo kursus, globojo kalinius ir gyvenimo užribyje atsidūrusias moteris. Matau labai daug idealizmo ir atsidavimo, tarnystės artimui ir tėvynei.

Šiandien mes daugiau dejuojame ir skundžiamės neturintys laiko ir galimybių neatlygintinai dirbti šalpos ir labdaros organizacijose, piktinamės, kodėl visų problemų nesugeba išspręsti valstybė. Tačiau prieš 100 metų tarnauti bendruomenei buvo prasminga veikla, didesnė visuomenės dalis priklausė bent vienai draugijai ir įvairiose srityse stengėsi daryti gerus darbus. Būtent pilietinis aktyvumas yra vienas iš esminių modernėjančios visuomenės bruožų.

– Jūsų knygos herojės lengvai priėmė laikotarpio naujoves. Ar tokį modernų požiūrį jos atsinešė iš savo šeimos?

– Jų tėvai – bajorai Antanas ir Marija Joana Chodakauskai buvo gana atviri naujovėms žmonės. Tėvas tvirto lietuviško patriotiško nusistatymo, domėjosi moderniu ūkininkavimu, svarbiausia, savo vaikams suteikė išsilavinimą, kurį jie pasirinko, ir nesikišo į asmeninės laimės kūrimo planus. Motina buvo labai atsidavusi šeimai, tačiau apie ją žinoma mažai. Kita vertus, dukros dažnai perima motinos pavyzdį, tad Sofijos ir Jadvygos sprendimuose galima matyti ir motinos šešėlį.

Suprantama, kad tėvų bendravimas su lietuvių intelektualais – Jonu Jablonskiu, Pranu Mašiotu ir kitais mergaitėms darė įtaką. Chodakauskų šeimos pavyzdyje matome, kaip modernizmas sustiprina tautinius jausmus ir Lietuvos dvarininkija skyla pusiau: dalis suprato esantys lietuviai ir pradėjo mokytis lietuvių kalbos, kiti taip ir liko lenkiškosios kultūros įtakoje, nutraukė ryšius su lietuvybėn pasukusiais litvomanais.

Ar seserys lengvai ir entuziastingai modernėjo, – nepasakyčiau, jaunystėje jos buvo drąsios, tačiau su amžiumi tradicijos ir įprasta tvarka joms atrodė tikras stabilumo garantas, o naujovės ir prisitaikymas prie jų tapo netgi varginančiu dalyku.

S. Smetonienė su dukra Marija ir sūnumi Juliumi. Lozana, 1919 m. Lietuvos albumo nuotr.

– Ar jos buvo laimingos moterys?

– Priklauso nuo to, ką laikytume laiminga moterimi: sukūrusi šeimą, užauginusi keletą vaikų, be didesnių sveikatos sutrikimų sulaukusi senatvės, išpildžiusi savo asmenines svajones ar pasiekusi tam tikrų karjeros tikslų, užgyvenusi tam tikro turto, įgijusi tam tikrą statusą visuomenėje ir pan.

Vertinant šiais kriterijais, abi buvo laimingos moterys, tačiau jų laimę sulaužė 1940 m. birželį ištikusi sovietų okupacija. Nors joms pavyko sėkmingai pasitraukti iš Lietuvos, nors nepatyrė žiauraus raudonojo teroro, galima suprasti, kad gyvendamos JAV nesijautė laimingos. Priešingai – emigracijoje jautėsi tapusios tremtinėmis, praradusiomis ne tik savo turtą, kas artima ir brangu, bet ir joms labai svarbią tėvynę. Amerikoje abi jautėsi svetimos, tarsi išrauti augalai, kuriems netinka nei naujas klimatas, nei naujas gruntas.

Biografinę knygą, pasakojančią apie dvi puikias tarpukario moteris „Dviese. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė. Modernybės vėjai ir lietuvių inteligentija“ išleido leidykla „Alma littera“.

Daugiausia dėmesio knygoje skiriama liberalizmo ir feminizmo idėjų paveiktoms moterims. Norėdama plačiau atskleisti modernėjančios Lietuvos kontekstą, knygos autorė Sofijos ir Jadvygos, jų motinos Marijos Joanos Chodakauskienės pasirinkimus lygina su jų bendraamžių – Liudvikos Nitaitės-Didžiulienės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Felicijos Bortkevičienės, Magdalenos Draugelytės-Galdikienės, Onos Brazauskaitės-Mašiotienės, Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės, Magdalenos Avietėnaitės ir kitų to meto moterų pasirinkimais.

Su knygos „Dviese. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė. Modernybės vėjai ir lietuvių inteligentija“ autore I. Jakubavičiene kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

„Alma littera“ nuotr.

– Ar knyga „Dviese. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė. Modernybės vėjai ir lietuvių inteligentija“ yra jūsų domėjimosi Lietuvos prezidento Antano Smetonos asmenybe ir gyvenimu rezultatas?

Visko pradžia laikyčiau 2011-uosius, kai pradėjusi dirbti Istorinėje Prezidentūroje Kaune gavau užduotį surengti parodą apie tarpukario Lietuvos moterų organizacijas ir jose veikusias moteris. Būtent šis darbas atvėrė iki tol menkai pažintas to meto politinio elito moteris: prezidentienę Sofiją Smetonienę ir ilgamečio Ministro Pirmininko žmoną Jadvygą Tūbelienę. 2014 metų vasarą nutariau, kad turiu savo tyrimus paversti knyga. Po metų pasirodė „Seserys. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė“.

Naujoji knyga „Dviese“ buvo inspiruota mokslinės konferencijos, kurioje skaičiau pranešimą „Lietuvių visuomenės modernėjimo tendencijos XX a. pradžioje per Antano ir Sofijos Smetonų šeimos prizmę“. Jį rengdama norėjau naujai pažvelgti į Smetonų šeimos gyvenimo pokyčius, paanalizuoti, kas juos lėmė ir kaip partneriams sekėsi juos priimti. Vėliau, pradėjusi giliau analizuoti modernybės poveikį lietuvių visuomenei, supratau, kad modernėjo ne tik Smetonos, bet ir visa lietuvių inteligentija. Toji analizė atskleidė įdomių detalių, kurios anksčiau nebuvo išryškintos. Supratau, kad tai galėtų virsti įdomia knyga.

– Kas jus domino labiau – seserų istorija? Moters vieta tarpukario visuomenėje? Ar galimybė panagrinėti dviejų garsių asmenybių gyvenimą?

Viskas, ką išvardijote, mane labai domino ir tebedomina. Per modernėjančios visuomenės prizmę pažvelgiau ne tik į pagrindinių knygos herojų nusiteikimą perimti naujoves, bet ir lyginau jų pasirinkimus su tuo pat metu daromais bendraamžių sprendimais. Kadangi knyga apie seseris, daugiausia dėmesio skyriau modernizmo, liberalizmo ir feminizmo idėjų paveiktai moterų auditorijai. Skaitytojai susipažins ir su kitomis garsiomis to laikotarpio moterimis. Bus galima sužinoti, kaip jos reagavo į pakitusios šeimos vertybes, į moterų emancipaciją, pasikeitusį požiūrį į kilmę, išsilavinimą, darbą ir laisvalaikį, santykį su bažnyčia ir daugelį kitų dalykų.

– Ar galėtumėte apibrėžti, kokią vietą, kokią padėtį ir kokią įtaką anuo metu turėjo Sofija ir Jadvyga?

Knygoje nagrinėjamas seserų gyvenimo kelias nuo vaikystės iki saulėlydžio, taigi, vienu sakiniu apibrėžti jų padėtį gana komplikuota, juk skirtingais etapais jų padėtis kito. Aišku viena, kad nuo 1919 metų, kai A. Smetona tapo prezidentu, jo žmona S. Smetonienė įgijo svarbų pirmosios ponios statusą. Tą statusą ji išlaikė ne tik iki 1940 metų birželį įvykusios sovietų okupacijos, bet ir iki pat savo gyvenimo pabaigos – Jungtinėse Amerikos Valstijose.

J. Tūbelienė svarbesnį visuomeninį statusą įgijo savarankiškai, nebūdama jokio politiko žmona, o pradėjusi vykdyti svarbias Lietuvos Tarybos užduotis.

Vėliau, ištekėjusi už Juozo Tūbelio ir susilaukusi dukters Marijos, Jadvyga keletui metų buvo tarsi dingusi iš viešo gyvenimo. Sugrįžo tik 1929 metais, kai J. Tūbelis tapo Ministru Pirmininku, o ji pati aktyviai įsijungė į Lietuvos moterų tarybos veiklą. Jos turėtas lietuvių visuomenės veikėjos statusas nutrūko, kai 1950 metais tapo JAV piliete.

Lietuvos valstybės centrinio archyvo nuotr.

– Kuo šios moterys buvo panašios ir kuo – skirtingos?

Jos abi gimė ir užaugo toje pačioje aplinkoje, tačiau buvo skirtingos savo charakteriu, pomėgiais ir požiūriu. Jaunėlė Jadvyga daug ko išmoko iš vyresnės Sofijos, tačiau vėliau Jadvyga savo išsilavinimu ir politiniu aktyvumu netgi pralenkė seserį. Vis dėlto Jadvyga politiniu statusu niekaip negalėjo varžytis su prezidentiene.

Moterys viena su kita nekonkuravo, stengėsi dalyvauti skirtingų organizacijų veikloje, kad nereikėtų ginčytis, kuriai priklauso būti kurios nors draugijos pirmininke. Abi buvo drąsios, ryžtingos, ambicingos, valdingos ir griežtos, mėgo bendrauti ir būti dėmesio centre, tačiau turėjo skirtingų pomėgių. Jadvyga mėgo sportuoti, jodinėjo ir žaidė tenisą, kroketą, boulingą, o keturiasdešimties sulaukusi Sofija nebuvo tokia aktyvi, mieliau valandų valandas praleisdavo prie kortų stalo arba žiūrėdama naujus filmus kine. Jadvyga taip pat mokėjo žaisti kortomis ir retkarčiais palaikydavo seseriai kompaniją, bet Sofija buvo nepralenkiama lošėja. Jadvyga mėgo vyną ir puikiai skyrė jo rūšis, o Sofija mieliau pasivaišindavo stipresniais gėrimais ir ypač mėgo krupniką. Jadvyga buvo maloni, nuolat besišypsanti, o Sofijos veidas išduodavo kartais ne visai malonias emocijas, bet artimųjų ratelyje buvo gerai žinomos jos kandžios pastabos ir tvirta nuomonė.

– Kaip jums sekėsi knygoje derinti tikslius istorinius faktus ir literatūrą?

Pirmiausia esu mokslininkė, todėl rėmiausi patikimais istoriniais dokumentais, autentiškais S. Smetonienės ir J. Tūbelienės laiškais, moksline literatūra, tyrimais, amžininkų atsiminimais, to laikotarpio spauda. Turėjau korektiškai pateikti ne tik biografinius faktus, bet ir visą pasakojimą įvilkti į sodrų, ryškų, tačiau tikrovišką to meto paveikslą, pristatyti herojams artimos aplinkos žmones.

Ir vis dėlto esminė šios knygos tema yra modernybės vėjai, kurie šiaušė plaukus ne tik knygos herojėms, bet ir plačiajai visuomenei. Atnešti iš Vakarų Europos, tradicinių vertybių įsikibusiai vyresniajai kartai jie buvo stiprus sukrėtimas. Rašant šią knygą teko ieškoti plataus konteksto, remtis ne vien istorinėmis knygomis, bet ir sociologijos, menotyros, psichologijos sričių tyrimais.

Seserys Sofija ir Jadvyga man pasitarnavo kaip ryškios savojo laikotarpio atstovės, kurioms modernybė taip pat darė gana stiprų poveikį.

Jadvyga Chodakauskaitė, 1919 m. Lietuvos albumas, Kaunas, 1921 m. 

– Knygoje atsirado detalių, kurias ankstesnėse mokslinėse savo knygose nutylėdavote. Koks yra jūsų asmeninis požiūris į Sofiją ir Jadvygą?

Per dešimtmetį artimos pažinties su Sofija ir Jadvyga užsimezgė ne tik mokslinis-tiriamasis ryšys, bet ir, sakyčiau, atsirado gana stipri pažintis su šiomis asmenybėmis. Ankstesnėse mokslinėse monografijose turėdavau atsižvelgti į rankraščio recenzentų pastabas, kurie primindavo, kad nepatikrinti ar iki galo neišaiškinti dalykai negali likti tekste, juo labiau nemoksliška yra pačiai autorei rodyti simpatijas ar atvirai kritikuoti herojų sprendimus. Šioje knygoje neribojama monografijos statuso nutariau plačiau patyrinėti Sofijos ir Jadvygos dvasinį pasaulį, jų širdies reikalus – juk būtent ši sritis yra menkiausiai dokumentuota, tačiau čia atsiskleidžia ne tik moteriškumo esmė, bet ir apskritai dvasinė emancipacija, išsilaisvinimas iš tradicinių normų.

Mano asmeninis santykis su šiomis herojėmis yra labai artimas, apie jas žinau tiek daug, kad kartais atrodo, jog esu atradusi artimas giminaites iš tos tarpukario Lietuvos, kurioje gyveno mano seneliai.

Seserys man atsivėrė iki sielos gelmių, susipažinau su jų anūkais ir giminėmis, ir čia įvyko daug įdomių dalykų. Savo tyrimais norėdama reabilituoti šias moteris ir paneigti sovietmečiu suformuotus karikatūriškus stereotipus, iš seserų taip pat gavau dovanų: kelionių, renginių, susitikimų su įdomiais žmonėmis.

Poetiškai pasakysiu, kad jos tapo mano dvasios seserimis ir labai daug ko išmokė. Pirmiausia, drąsos, pasitikėjimo savo jėgomis, ryžto veikti, ieškoti atsakymų, puoselėti lietuvybę ir branginti Lietuvą. Kartais galvoju, kad galbūt ne aš pasirinkau seseris, o jos pasirinko mane.

Kai 2012 metais parašiau laišką vieninteliam J. Tūbelienės anūkui Peteriui Kuhlmanui, gana greitai gavau jo atsakymą ir pažadą pasidalyti visa informacija bei šeimos nuotraukų albumu. Jis apgailestavo, kad jo mama, Marija Tūbelytė, jau serga Alzheimerio liga ir nebegalės atsakyti į mano klausimus, nors visą gyvenimą, ypač po 1990-ųjų, laukė, tikėjosi, kad jos atsiminimai apie tėvus bus kam nors reikalingi. Peteris ne kartą sakė: „Ingrida, tu pavėlavai 10–15 metų, juk tada pusė tavo knygoje minimų moterų gyveno Amerikoje ir galėjo tau daug papasakoti.“ Su Peteriu iki šiol palaikome ryšius, jis pasveikina mane su kiekviena nauja knyga ir džiaugiasi tapęs šios istorijos dalimi. Taigi, lemtingai sukritus žvaigždėms, seserys surado savo istorikę, o istorikė – įdomiausius tyrinėjimo objektus ir nepakartojamas jų gyvenimo istorijas.

Seserų istorijos moterų labai mėgstamos ir skaitomos, nes kiekviena iš Sofijos ar Jadvygos gali pasisemti įkvėpimo. Šios moterys apdovanotos tokiais spalvingais charakteriais, kad net ir kurdamas personažus geriau nesugalvotum.

– Tarpukaris Kaune dažnai idealizuojamas, atrodo, kad to meto moterys nieko daugiau neveikdavo, tik puošdavosi, gerdavo arbatėlę ir lošdavo kortomis. Koks iš tiesų buvo ano laikotarpio moterų gyvenimas?

Tikrai, romantikos tarpukario Kaune buvo, ir arbatėlių, ir vakarėlių buvo, bet visuma nebuvo tokia spindinti. Moterys turėjo lygias teises, turėjo galimybes lavintis, tačiau išliko nemažai kliūčių dirbti aukštos kvalifikacijos darbus arba patekti į tas sritis, kuriose dominavo vyrai. Politinio elito moterys, kurios dėl solidžių vyrų algų negalėjo pretenduoti į valstybės tarnybą ir nesitenkino tik namų šeimininkės statusu, visą savo energiją kreipė į moterų organizacijas, rūpinosi kūdikiais ir vargšėmis gimdyvėmis, neturtingų merginų švietimu, steigė žemės ūkio ir šeimininkavimo kursus, globojo kalinius bei gyvenimo užribyje atsidūrusias moteris. Matau labai daug idealizmo ir atsidavimo, tarnystės artimui ir tėvynei. Šiandien mes daugiau dejuojame ir skundžiamės neturintys laiko ir galimybių neatlygintinai dirbti šalpos ir labdaros organizacijose, piktinamės, kodėl visų problemų nesugeba išspręsti valstybė. O prieš šimtą metų tarnauti bendruomenei buvo prasminga veikla, didesnė visuomenės dalis priklausė bent vienai draugijai ir įvairiose srityse stengėsi daryti gerus darbus. Būtent pilietinis aktyvumas yra vienas iš esminių modernėjančios visuomenės bruožų.

– Jūsų knygos herojės lengvai priėmė laikotarpio naujoves. Ar tokį modernų požiūrį jos atsinešė iš savo šeimos?

Jų tėvai – bajorai Antanas ir Marija Joana Chodakauskai buvo gana atviri naujovėms žmonės. Tėvas tvirto lietuviško patriotiško nusistatymo, domėjosi moderniu ūkininkavimu, o svarbiausia, savo vaikams suteikė išsilavinimą, kurį jie pasirinko, ir nesikišo į asmeninės laimės kūrimo planus. Motina buvo labai atsidavusi šeimai, tačiau apie ją žinoma mažai. Kita vertus, dukros dažnai perima motinos pavyzdį, tad Sofijos ir Jadvygos sprendimuose galima matyti ir motinos šešėlį. Suprantama, kad tėvų bendravimas su lietuvių intelektualais – Jonu Jablonskiu, Pranu Mašiotu ir kitais mergaitėms darė įtaką. Chodakauskų šeimos pavyzdyje matome, kaip modernizmas sustiprina tautinius jausmus ir Lietuvos dvarininkija skyla pusiau: dalis suprato esantys lietuviai ir pradėjo mokytis lietuvių kalbos, kiti taip ir liko lenkiškosios kultūros įtakoje, nutraukė ryšius su lietuvybėn pasukusiais litvomanais. Tačiau ar seserys lengvai ir entuziastingai modernėjo – nepasakyčiau, jaunystėje jos buvo drąsios, tačiau su amžiumi tradicijos ir įprasta tvarka joms atrodė tikras stabilumo garantas, o naujovės ir prisitaikymas prie jų tapo netgi varginančiu dalyku.

– Ar jos buvo laimingos moterys?

Priklauso nuo to, ką laikytume laiminga moterimi: sukūrusi šeimą, užauginusi keletą vaikų, be didesnių sveikatos sutrikimų sulaukusi senatvės, išpildžiusi savo asmenines svajones ar pasiekusi tam tikrų karjeros tikslų, užgyvenusi tam tikro turto, įgijusi tam tikrą statusą visuomenėje ir panašiai. Vertinant šiais kriterijais abi buvo laimingos moterys, tačiau jų laimę sulaužė 1940 metų birželį ištikusi sovietų okupacija. Nors joms pavyko sėkmingai pasitraukti iš Lietuvos, nors nepatyrė žiauraus raudonojo teroro, galima suprasti, kad gyvendamos JAV nesijautė laimingos. Priešingai – emigracijoje jautėsi tapę tremtinėmis, praradę ne tik savo turtą, kas artima ir brangu, bet ir joms labai svarbią tėvynę. Amerikoje abi jautėsi svetimos, tarsi išrauti augalai, kuriems netinka nei naujas klimatas, nei naujas gruntas.

"Vyko abipusiai mainai – aš dalijausi turimais archyvais, o komanda – savo žiniomis, – sako į filmo "Aš priglaudžiau prie žemės širdį" premjerą Lietuvoje atvykęs JAV gyvenantis J.Tūbelienės anūkas, finansininkas Peteris Kuhlmannas. – Manau, kad filmu puikiai pavyko atskleisti sudėtingus mano močiutės ir tetos gyvenimus ir jų atsidavimą Lietuvai."

Pirmųjų Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos ir ministro pirmininko Juozo Tūbelio sutuoktinėms skirta režisierės Ramunės Kudzmanaitės juosta atskleidė šių moterų erudiciją ir nuopelnus šaliai.

– Ar vaikystėje jums būdavo pasakojama apie jūsų senelių –  Juozo Tūbelio ir Jadvygos Tūbelienės – gyvenimą Lietuvoje? Ką žinojote apie šį laikotarpį?

– Vaikystėje nugirsdavau tam tikrų pašnekesių nuotrupų, tačiau niekas man per daug šios istorijos neaiškino. Žinote, buvau mažas berniukas, tad mano močiutė Jadvyga Tūbelienė man tebuvo močiutė, mano mamos mama. Būtent taip aš ją mačiau. Na, o mano senelis mirė dar 1939-aisiais, tad aš jo nepažinojau. Tik daug vėliau išsiaiškinau, kad močiutė buvo labai aktyvi tarpukario Lietuvos veikėja, o mano dėdė A.Smetona – šios šalies prezidentas. Tačiau visa tai susidėliojau tik įstojęs į universitetą. Labai domėjausi istorija, todėl pasirinkau ją studijuoti. Tuo metu, maždaug 1970-aisiais, anglų kalba beveik nebuvo jokių knygų, kurios analizuotų Centrinės ir Rytų Europos istoriją. Dabar gali lengvai pasiskaityti apie tai, kas įvyko tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, kaip tai paveikė regioną, pradedant Suomija, baigiant Balkanų šalimis. Vis dėlto tuo metu tokios informacijos buvo labai mažai. Laimei, turėjau nuostabų profesorių Alfredą Erichą Seną. Šis lietuvių-šveicarų kilmės akademikas buvo vienas žymiausių XX a. lietuvių istorijos tyrinėtojų, tad padėjo man daug ką suprasti. Tuo metu buvau daugmaž 25-erių, močiutė jau gyveno Floridoje, kur persikraustė 1960-aisiais. Kartais ją aplankydavau, klausinėdavau apie jos gyvenimą ir ji man daug ką papasakojo, taigi susidėliojau dar aiškesnį vaizdą savo galvoje.

Ji buvo laiminga turėdama gražių ir prabangių daiktų, bet kai to gyvenime nebeliko, tai jos nesužlugdė.

Kai istorikė Ingrida Jakubavičienė prieš keletą metų pradėjo rašyti knygą apie mano močiutę ir tetą Sofiją Smetonienę, kreipėsi į mane, norėdama gauti autentiškų fotografijų. Būta nemažai diskusijų, kadangi aš kai kuriuos faktus iš savo močiutės buvau girdėjęs vienaip, o I.Jakubavičienė, remdamasi kitais šaltiniais, buvo susidariusi kitokią nuomonę. Tad daug aiškinomės, kalbėjomės ir mokėmės iš naujo. Lygiai toks pat procesas vyko ir režisierei Ramunei Kudzmanaitei pradėjus kurti filmą – virė karštos diskusijos.

– Kada pirmą kartą apsilankėte Lietuvoje? Kokia ji jums pasirodė?

– Į Lietuvą pirmą kartą atvykau 1992 m. Tuo metu joje dar dvelkė sovietmečiu. Prisimenu, kaip vaikščiojau Gedimino prospektu Vilniuje ir stebėjausi, kad nėra jokių parduotuvių iškabų. Pamačiau ilgą žmonių eilę prie didžiulių durų, ant kurių nebuvo jokio ženklo, tik gatvės numeris. Paklausiau susirinkusiųjų, kas čia vyksta, paaiškėjo, kad čia visi perka duoną. Netoliese buvo kita panaši vieta, kur žmonės pirko mėsą – buvo parduodamas kumpis ir šiek tiek dešros. Už prekystalio stovėjo piktoka moteriškė su balta prijuoste ir kepure. Tada tikrai jaučiausi it Sovietų Sąjungoje, viskas atrodė lyg filme. Stebėtina, kiek daug Lietuva pasikeitė per 28 metus. Pirmosios kelionės metu taip pat aplankiau ir Kauną – buvau savo senelio viloje, kurioje įsikūrusi Kauno dailės gimnazija. Vilos būklė anuomet buvo labai prasta – ištrupėjęs gipsas, nusilupę dažai, skylės sienose. Džiaugiuosi, kad vėliau pastatas vis dėlto sulaukė renovacijos. Po pirmojo apsilankymo į Lietuvą grįžau 1995 m., vėliau – 2000 m. ir dar keletą kartų.

– Nemažai prisidėjote prie filmo kūrimo – pasidalijote autentiškomis fotografijomis, papasakojote mažai žinomų faktų. Galbūt pavyko ir pačiam sužinoti ką nors naujo apie savo močiutę ar tetą?

– Tikrai taip. Aš dalijausi savo žiniomis, o filmo kūrėjai jomis dalijnosi su manimi. Juk jie tyrinėjo mano močiutės ir tetos gyvenimus, analizavo istorinius dokumentus. Savo tetos S.Smetonienės artimai nepažinojau. Mačiau ją keletą kartų, tačiau ji gyveno Klivlande, o mūsų šeima – Niujorke. Kai man buvo penkeri, ji išsikraustė į Vakarinį JAV krantą, t y. už 5 000 km. Kai augau, S.Smetonienė man tebuvo vyresnė giminaitė, negalvojau apie ją kaip apie kokį nors ypatingą asmenį. Tačiau taip jau būna, kai esi vaikas. Iš tikrųjų tik palyginti neseniai pastebėjau, kad lietuviai labai domisi tarpukario periodu ir su juo susijusiomis asmenybėmis – jie nori žinoti, koks buvo mano močiutės ir tetos gyvenimas, kaip jos elgėsi, kaip gyveno palikusios Lietuvą. Galiu šį tą papasakoti, tačiau aš ne istorikas ir daug ko nežinau. Tik iš kitų žmonių sužinojau, kaip A.Smetona paliko šalį, kodėl jis taip pasielgė, kaip atvyko į Jungtines Valstijas – niekas šeimoje man to nepasakojo. Neseniai sužinojau ir tai, kad mano močiutė susisiekė su S.Smetoniene 1940-aisiais būdama Vokietijoje, tada su mano mama vyko į Portugaliją ir laivu išplaukė į JAV. Visa tai man nauja.

Peteris Kuhlmannas/ Vilmanto Raupelio nuotr.

Pats su kūrybine komanda pasidalijau nuotraukomis. Jų turiu daug, kadangi žmonės mano močiutei jas siuntė beveik 50 metų. Žinote, kai ji išvyko iš Lietuvos, tai tikrai nebuvo tokia situacija, kad galėtum pasiimti pilną lagaminą fotografijų. Tad ji išsivežė tik dvi ar tris. Tačiau vėliau didelę dalį jų ji gavo paštu. Kai 1988 m. močiutė mirė, šio nuotraukos atiteko mano mamai, o vėliau – man, tad turiu tikrai didelį archyvą unikalių kadrų. Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra taip pat turi puikų archyvą, man apie jį papasakojo I.Jakubavičienė. Daugelio mano turimų fotografijų jie nebuvo matę, tad džiaugiuosi, kad vėliau jos atiteks šiam muziejui. Aš neturiu vaikų, o svetimi žmonės JAV šiomis fotografijomis tikrai nesirūpintų ir greičiausiai išmestų, tad puiku, kad jos turės kur nukeliauti. Taip pat esu išsaugojęs tam tikrų dokumentų ir pasų. Pavyzdžiui, mano mamos diplomatinį pasą – tai didžiulis popieriaus gabalas, gal 30 x 45 cm dydžio. Labai senamadiško stiliaus, pasirašytas Stasio Lozoraičio.

Mama man visada sakydavo, kad močiutė su mielu noru būtų pati atlikusi ministro pirmininko pareigą.

Įdomu ir tai, kad vis randu įvairių relikvijų savo tėvų namuose. Nors mano tėvai jau mirę, vis dar turiu jų namą. Galvojau, kad viską, ką tik galėjome, jame jau buvome radę. Tačiau anądien aptikau visą pluoštą atvirukų, kuriuos mano močiutė Jadvyga užrašė mano mamai ir kitiems asmenims. Taip pat radau kelis A.Smetonos laiškus, siųstus mano močiutei. Tad vis randu ką nors naujo.

– Buvusiame Smetonų name Klivlande dabar gyvena eilinių amerikiečių šeimos. Ar dabartiniai namo gyventojai žino šį faktą?

– Taip, palikęs Lietuvą A.Smetona gyveno labai paprastai ir tikrai neturėjo daug pinigų. Todėl ir rajonas, kuriame jis gyveno, buvo skurdus. Tačiau niekada neaplankiau to namo, tik galiu įsivaizduoti, kad tai nebuvo itin maloni vieta gyventi. Filmavimo grupė buvo atvykusi pas mane į Niujorką ir tada visi šeši išvažiavo į Klivlandą nufilmuoti šio namo. Dabartiniai namo gyventojai nieko nežino apie šią istoriją, kaimynystės nuolat keičiasi, tad ir istorijos lieka užmirštos.

– Anksčiau buvusi aukštuomenės dama, J.Tūbelienė kartu su jūsų mama 1940 m. atvyko į JAV kaip pabėgėlė. Koks buvo jos gyvenimas pirmaisiais metais?

– Jis tikrai buvo sunkus, teko atsisakyti daugybės dalykų, prie kurių ji buvo įpratusi. Močiutė nenorėjo palikti Lietuvos, mano mama ją įtikino tai padaryti. J.Tūbelienė studijavo Sankt Peterburge, gerai mokėjo rusų kalbą, turėjo puikių diplomatinių gabumų. Ji manė, kad sovietų okupacija yra laikinas dalykas ir porą metų galima palaukti, šiek tiek prisitaikyti. Tačiau mano mama pasakė: jeigu neišvyksime, mus nužudys. Ji tikriausiai buvo teisi. Tad jos išvyko neturėdamos beveik nieko, močiutė susikrovė bagažą tarsi važiuodama savaitgaliui prie jūros, nepasiėmė beveik jokių vertingų daiktų. Senasis senelio sekretorius vis lakstė po namus, rinko vertingus daiktus ir dėjo jai į krepšį. Vis dėlto atvykusios į JAV močiutė ir mama neturėjo pinigų, tad A.Smetona joms davė gal 200 JAV dolerių, kad užtektų pradžiai. Atvykusi močiutė mokė rusų kalbos Niujorke įsikūrusioje "Berlitz" kalbų mokykloje. Tuo metu JAV buvo pilna neturtingų rusų pabėgėlių, tad nemanau, kad ji galėjo daug uždirbti. Jos gyveno paprastuose namuose. Aišku, nebadavo, tačiau negalėjo sau leisti dalykų, prie kurių buvo įpratusios. Vis dėlto Jadvyga nebuvo materialistiškas žmogus, jai nerūpėjo prabanga. Mano močiutė visada rengėsi gražiai, stilingai, tačiau tai jai nebuvo svarbiausias dalykas. Ji buvo laiminga turėdama gražių ir prabangių daiktų, bet kai to gyvenime nebeliko, tai jos nesužlugdė. Močiutė visada buvo atsidavusi politiniam, visuomeniniam gyvenimui bei šeimai ir tai jai buvo svarbiausia.

Manau, kad mano mamai buvo daug sunkiau, nes karo pradžioje jai buvo penkiolika ar šešiolika metų. Ji kaip tik buvo pradėjusi lankytis prašmatniuose vakarėliuose ir gyventi gražų gyvenimą. Turiu seną fotografiją, kurioje vaizduojamas vienas iš tokių vakarėlių. Mano mama pozuoja su labai gražiu ir šauniu vaikinu, visi aplinkui labai prašmatniai apsirengę ir atrodo laimingi. O staiga viskas pasikeitė, ji privalėjo gyventi pabėgėlės gyvenimą. Kai kurias jų gyventas vietas aplankiau su filmavimo komanda – dabar ten viskas pasikeitę, daug namų perstatyta. Lankiausi Kvinso rajone Niujorke, kaimynystėje, kurioje gyvendavo daug pabėgėlių iš Lietuvos ir Lenkijos. Ten esantis parkas dalijo dvi puses – šiaurinėje gyveno lenkai, o pietinėje lietuviai. Dabar ten viskas perstatyta ir apgyvendinta beveik vien ispanakalbių.

– Filme rodomi istoriniai kadrai, pateikiama archyvinė medžiaga, pasitelkiama atkuriamoji dokumentika – dėl filmuotos medžiagos trūkumo kai kurios scenos suvaidintos aktorių. Kaip jūs pats manote, ar filmui pavyko atskleisti S.Smetonienės ir J.Tūbelienės portretus?

– Tikrai buvau sužavėtas kūrybinės komandos darbo. Žinote, dokumentiniams filmams neretai būna sunkoka surinkti pinigų, o ir jų pateikimas ne visada būna patrauklus. Tačiau šis filmas pasižymi nuostabia kinematografija. Man patiko, kad dokumentinius kadrus keitė vaidybiniai, buvo išvengta situacijos, kai viso filmo metu kalba vienas ar du istorikai, o žiūrovams rodomi kokie nors dokumentai. Manau, kad mano močiutę J.Tūbelienę suvaidinusi Gabija Jaraminaitė tikrai nuostabiai į ją persikūnijo, žiūrėdamas filmą pajutau jos dvasią. O mano teta S.Smetonienė buvo tikrai kieta moteris – geriau nepasimaišyti jos kelyje, manau, tai puikiai atskleidžiama filme.

Mama man visada sakydavo, kad močiutė su mielu noru būtų pati atlikusi ministro pirmininko pareigas. Tačiau, žinote, 1930-aisias tai buvo neįmanoma. Dabar Lietuva turi moterį prezidentę, bet prieš 100 metų daugumoje valstybių moterys net negalėjo balsuoti. Vis dėlto šios dvi moterys buvo labai ambicingos, drąsios, nuoširdžiai norėjo gero savo tėvynei ir daug dėl jos padarė. Gali būti, kad būtent buvimas moterimis joms leido padaryti daugiau. Japonai turi tokį posakį – išsikišusi vinis susilauks plaktuko. Tad būdamos kažkur užnugaryje ir tyliai veikdamos jos valdė labai daug svirtelių. Džiaugiuosi, kad žmonės pradėjo aktyviau domėtis šiomis dviem damomis ir įvertinti jų atliktą darbą.

Dokumentinė Ramunės Kudzmanaitės juosta "Aš priglaudžiau prie žemės širdį" atskleidžia beatodairišką moterų drąsą, sumanumą ir patriotiškumu persmelktą tarpukario dvasią. Filmo operatorius Rimvydas Leipus, dailininkas Ramūnas Rastauskas, kostiumų dailininkė Rasa Taujanskienė, prodiuserė Teresa Rožanovska (VšĮ "Ketvirta versija"), režisierė R.Kudzmanaitė.

Nuo XVI a. žinomos bajoriškos Chodakauskų giminės atžalų – Sofijos ir Jadvygos – vaikystė prabėgo Gavenonių dvare (dabar Šiaudinių kaimas, Pakruojo r.). Nors dvaruose vyravo lenkų kultūra, Chodakauskai laikė save lietuvių kilmės bajorais, visa širdimi pritarė lietuviškajam sąjūdžiui, bendravo su tautinio atgimimo veikėjais. Lietuvybę sąmoningai pasirinko ir Sofija su Jadvyga, o ją puoselėti dar aktyviau seserys ėmė tapusios pirmųjų nepriklausomos Lietuvos valstybės vyrų – Prezidento Antano Smetonos (1874–1944) ir Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio (1882–1939) žmonomis. Jos tapo aktyviomis moterų organizacijų veikėjomis, įvairių socialinių ir politinių akcijų dalyvėmis. Daugelis to meto užsienio diplomatų savo pranešimuose pažymi, kad "Lietuvos likimas didžiąja dalimi yra Smetonienės ir Tūbelienės rankose". Išsilavinusios, po kelias kalbas mokančios seserys mezgė diplomatinius santykius, skleidė informaciją apie Lietuvą.

Sofija ir Jadvyga buvo tikros pirmosios Lietuvos ledi.

Dar Vilniuje Smetonų šeimos namai tapo vienu svarbiausių Vilniaus lietuvybės židinių. Sofija, gerai mokėdama vokiškai, padėjo lietuviams vokiečių okupacijos metais kaip vertėja ir tarpininkė. Jai tapus prezidentiene, moters būdas nepasikeičia – S.Smetonienė apibūdinama kaip visada maloni, veikli moteris. Savo gyvybingumu, mokėjimu greitai rasti bendrą kalbą ji stebino net patyrusius užsienio šalių diplomatus.

J.Tūbelienė buvo ne tik pirmoji moteris, dėsčiusi Rusijos universitetuose, bet ir pirmoji moteris Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Tarpukariu ji kūrė informacines agentūras, kurios buvo atsakingos už žinių iš Lietuvos perdavimą Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje. Jai buvo patikėta perduoti "Lietuvos aido" išsaugotą egzempliorių su Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktu vokiečių karo korespondentui, kuris jį slapta išvežė į Berlyną. Taip pasaulis sužinojo, kad Lietuva paskelbė nepriklausomybę.

Seserų Chodakauskaičių gyvenimo istorija nukelia žiūrovus į Lietuvos istorijai svarbių įvykių sūkurį. Filmo atmosfera kuriama pasitelkiant istorinius kino kadrus, Kauno radiofono archyvo garsus, fotografinę medžiagą, animacinius intarpus ir atkuriamąją dokumentiką. Sofijos ir Jadvygos vaidmenis atlieka aktorės Gabija Jaraminaitė ir Dovilė Gasiūnaitė. Režisierė džiaugėsi filmavimo metu sutikusi JAV gyvenantį J.Tūbelienės anūką, finansininką Peterį Kuhlmanną.

"Mane žavi labai graži ir ori abiejų seserų Chodakauskaičių laikysena XX a. pradžios, karų, kataklizmų, perversmų, purvo ir skurdo laikotarpiu. Sofija ir Jadvyga buvo tikros pirmosios Lietuvos ledi", – anot režisierės, S.Smetonienės ir J.Tūbelienės veikla, unikalios biografijos duoda mums neįkainojamų patriotizmo ir meilės artimui pamokų.

Naujausia žinomos kino kūrėjos juosta "Aš priglaudžiau prie žemės širdį" – apie seseris Chodakauskaites – vienas garsiausių tarpukario Lietuvos moterų Sofiją Smetonienę ir Jadvygą Tūbelienę. Jų nuopelnai – toli gražu ne vien būti savo garsiųjų vyrų antrosiomis pusėmis. Pirmojo Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos žmonos asmenybė, kaip ir jos sesers, pirmojo ministro pirmininko Juozo Tūbelio sutuoktinės, pirmosios Lietuvos moters diplomatinėje tarnyboje, nusipelnė detalesnės analizės. Šio tikslo siekiama ir naujajame talentingosios režisierės darbe.

Belaukiant filmo "Aš priglaudžiau prie žemės širdį" premjeros, kino teatruose pristatomo nuo spalio 17 d., – pokalbis su režisiere.

– Kas jus paskatino kurti filmą apie šias asmenybes? Kodėl pasirinkote šią Lietuvos istorijoje dar mažai tyrinėtą temą?

– Pirmą kartą su šiomis neeilinėmis moterimis susidūriau perskaičiusi Arvydo Juozaičio pjesę "Prezidentienė". A.Juozaitis parašė talentingą pjesę apie S.Smetonienės ir A.Voldemaro kovą dėl valdžios. J.Tūbelienei joje teko antraeilio personažo likimas. S.Smetonienės personažas yra kaip atominė bomba – temperamentinga, valdinga, stipri moteris, ne tik daranti įtaką prezidentui, bet ir be jo žinios, pati priimanti valstybinius sprendimus. Pjesė, žinoma, yra istorijos ir meninės dramaturgo išmonės mišinys. Pradėjusi rinkti medžiagą ir domėtis seserų gyvenimais aš radau daug trapesnes, gilesnes, jautresnes asmenybes, kurios sužavėjo mane ne tik savo pozicija XX a. pr. kataklizmų ir karų kamuojamoje Lietuvoje, bet ir kitomis charakterio savybėmis. Tuomet supratau, kad tokios plačios asmenybės ir jų neeiliniai gyvenimai netilps į teatro scenos dėžutę ir joms atskleisti labiau tinkanti meno rūšis yra kinas. Be to, tyrinėdama tarpukario Lietuvos gyvenimą, supratau, kad dauguma lietuvių į tuos laikus žiūri vis dar per sovietų 50 metų pirštas karikatūras. Piktinasi prezidentu A.Smetona, bjaurisi jo žmona ir toliau kuria nebūtas legendas apie pirmąją porą ir laikmetį. Pavyzdžiui, labai gaji yra legenda, kad S.Smetonienė pralošė Lietuvą rusams kortomis ir panašiai. Nepažįstu kitų tautų žmonių, kurie su tokiu pasimėgavimu terštų savo istoriją ir istorines asmenybes. Ir dažniausiai tai kyla iš nežinojimo, nesigilinimo į savo istoriją. Taigi, tai buvo dar viena iš mano paskatų – padėti lietuviams pažinti ir pradėti gerbti savo istorines asmenybes ir istoriją kartu. Smetonų ir Tūbelių šeimos buvo to meto Lietuvos elitas, ne tik kūręs Lietuvą, bet ir savo pavyzdžiu vedęs ir ugdęs Lietuvos žmones.

Buvo atvejų, kai mūsų neįsileido, slėpė nuotraukas arba nenorėjo sakyti, kur jos yra laikomos.

– Esate žinoma kaip dokumentikos kūrėja, vėliau pasukote į teatrą, o į kiną sugrįžtate būtent tokia menine forma – jungiančia dokumentiką ir vaidybinį kiną, kodėl pasirinkote tokį šios istorijos perteikimo būdą?

– Pirma priežastis – vaizdinės medžiagos trūkumas. Seserys nebuvo oficialūs asmenys, tad jų filmuotų beveik visiškai nėra, o ir tų laikų filmuota medžiaga jau yra labai susidėvėjusi, daug jos nebegalėjome naudoti. Nuotraukų taip pat yra išlikę ne per daugiausia. Rinkome jas ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje. Turiu padėkoti Klivlando lietuvių centrui "Rūta" ir jos archyvarui Andriui Dundurui bei centro pirmininkei Rūtai Degutis, kurie savo iniciatyva, niekieno neremiami ir neskatinami, surinko viską, kas tik buvo pasirodę JAV spaudoje, taip pat perėmė visus archyvus, likusius po S.Smetonienės mirties. Būtent Klivlande radome S.Smetonienės vaikystės ir jaunystės, gyvenimo Amerikoje nuotraukas. Didelę dalį J.Tūbelienės nuotraukų davė Niujorke tuo metu gyvenęs jos anūkas Peteris Kuhlmannas. Bet ir šių nuotraukų neužteko istorijai papasakoti, taip atsirado vaidybinė dokumentika ir animacija.

– Kokia dar medžiaga, kokie šaltiniai (archyvai, laiškai, dienoraščiai) tapo šio filmo pagrindu? Gal dar yra išlikę Chodakauskų, šios senosios LDK bajorų giminės atstovų ar kitų filmo herojų artimų žmonių, giminaičių, kurių liudijimai pravertė filmui?

– Pirminis šaltinis, kuriame aš radau daugumą seserų gyvenimo istorijų, yra Alfonso Eidinto knyta "Antanas Smetona ir jo aplinka", filmui jau įsibėgėjus, pasirodė ir Ingridos Jakubavičienės "Seserys", vėliau LCVA archyvuose, kuriuose dirbau apie pusę metų, be nuotraukų, aš radau J.Tūbelienės ilgą interviu, duotą "Amerikos balso" žurnalistui J.Blekaičiui 1972 m. Manau, kad gyvas Jadvygos balsas suteikia filmui daug autentiškumo ir daugiausia atskleidžia balso savininkę. Ir dar vienas didžiausių atradimų – Tūbelių anūkas P.Kuhlmannas, gyvenantis JAV, kuris dalijasi filme močiutės jam pasakotais atsiminimais ir savo laikysena, kalbėjimo maniera, išsiauklėjimu tampa savotišku Jadvygos alter ego. Džiaugiamės, kad jis atvyksta į premjeras Vilniuje ir Kaune, kur žurnalistai ir žiūrovai patys galės jam užduoti klausimus.

S.Smetonienei šiuo atžvilgiu taip nepasisekė. Jos anūkas Vytautas Julius visiškai nebendrauja su spauda, todėl Sofijos "advokatais" filme tapo istorikai A.Eidintas, I.Jakubavičienė, filosofas A.Juozaitis ir Raminta Gleiznytė. A.Eidintas ir I.Jakubavičienė buvo ir mūsų filmo konsultantai. S.Smetonienės laiškai, rašyti P.Skardžiui, kurie yra cituojami filme, aš tikiuosi, padėjo parodyti S.Smetonienę iš visiškai kitos pusės. Laiškai parodo ją buvus ne tik stiprią ir įtakingą, bet jautrią, mylinčią ir trapią moterį.

Chodakauskų giminė yra labai plati. Seserys turėjo dar du brolius – Romaną ir Tadą. Seserų mama išaugo devynių vaikų šeimoje, o tėvas, kuris buvo tikras mamos pusbrolis, – atrodo, penkių vaikų šeimoje. Taigi, palikuonių yra, mes susisiekėme su kai kuriais iš jų, bet į filmą jų prisiminimai nepateko, nes nebuvo naudingi kuriamai istorijai.

Filme naudota medžiaga iš daugelio pasaulio archyvų. Tai Inos Skardžiūtės-Kozel, Peterio Kuhlmanno, "Landesarchiv Baden Württemberg", Klivlando lietuvių kultūros dokumentavimo centro, "Staatsbibliothek zu Berlin–Preussischer Kulturbesitz", POND5, "Bayerische Staatsbibliothek", Vytauto Juliaus Smetonos, A.Baltuškaitės asmeninių archyvų, Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Mokslų akademijos bibliotekos, Kauno miesto muziejaus, "Nucius", "The Library of the Pontifical Institute Toronto", IX forto muziejaus, Latvijos nacionalinės bibliotekos, Lietuvos Nacionalinio muziejaus, Jono Žaldoko asmeninio archyvo, LCVA, "British Pathe", "Footage farm", "Filmoteka Narodowa", LRT, Murnau instituto, "Critical Past" ir kt. archyvų medžiaga.

– "Aš priglaudžiau prie žemės širdį" – literatūrinė citata. Paaiškinkite filmo pavadinimą, kodėl pasirinkote šiuos žodžius?

– Filmo pavadinimas yra eilutė iš Bernardo Brazdžionio eilėraščio "Neramios žvaigždės". Tuo metu atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos gyventojai galėjo rinktis savo tautybę. Yra žinomi broliai Ivanauskai, kurie visi jautėsi priklausantys skirtingoms tautoms. Vienas pasirinko būti baltarusiu, kitas – lenku, trečias – lietuviu. Buvusios LDK piliečiai turėjo pasirinkimą. Daugelis sulenkėjusių Lietuvos bajorų pasirinko būti lenkais, na, o Chodakauskai "priglaudė savo širdį" prie Lietuvos žemės. Kartais pravartu ir mums pagalvoti, kodėl ir už ką jie taip pamilo Lietuvą? Ši eilėraščio eilutė yra iškalta ant J.Tūbelienės antkapinio akmens.

– Ar filme apsistojote ties kuriuo konkrečiu seserų Chodakauskaičių gyvenimo laikotarpiu, ar bandote apžvelgti visą jų gyvenimą, jų ryšius ir pažintis su kitais svarbiais Lietuvos istorijos veikėjais?

– Filmą pradedame nuo seserų vaikystės ir jaunystės, mokslo metų, bet didžiausias dėmesys yra skirtas periodui nuo 1905 m., kai Smetonos apsigyvena Vilniuje ir jų namai tampa traukos, inteligentijos susibūrimų vieta. Taip pat vokiečių okupacijos laikmečiui ir nepriklausomos Lietuvos periodui. Filmas pasakoja abiejų seserų gyvenimus iki sovietų okupacijos ir jų pasitraukimo į Vakarus. Labai gaila, kad netilpo daugybė medžiagos apie jų gyvenimą Amerikoje – deja, filmo formatas neguminis ir negali sudėti visko, ką norėtum. Montuodami supratome, kad vis dėlto svarbiausia parodyti jų nuopelnus, indėlį į nepriklausomos Lietuvos kūrimą, o tai, kad jos buvo geros močiutės ir skaniai kepė pyragus, jau nebėra taip svarbu.

– Dokumentiką, archyvinius kadrus keičia vaidyba, dėl to turbūt itin svarbus aktorių panašumas į vaizduojamas asmenybes. Kas filme suvaidino seseris, ar ilgai užtrukote, kol suradote tinkamas pagrindinių vaidmenų atlikėjas?

– S.Smetonienę suvaidino kino režisierė Dovilė Gasiūnaitė, J.Tūbelienę – Gabija Jaraminaitė. Gabija, kiek pamenu, tapo pirma ir vienintele pretendente į Jadvygos vaidmenį. Dėl to, kad ji turi išorinių panašumų, elegantiška ir puiki aktorė. Na, o su Smetoniene vargome gana ilgai, gal pusę metų svarstėme su filmo aktorių parinkimo režisiere D.Gasiūnaite, kuri aktorė tiktų. Viena buvo panaši išoriškai, bet savo vidumi, laikysena neatitiko Sofijos tipažo, kita – per jauna, trečia – per sena, kol vieno svarstymo metu aš "pamačiau" Dovilę. Jos panašumą į S.Smetonienę, reikia prisipažinti, pastebėjau daug anksčiau nei dvi savaitės iki filmavimo, bet Dovilė yra labai savikritiška ir reikli sau ir kitiems, todėl pati irgi ilgai dvejojo. Ji pasakoja, kad iškart suprato, ką aš sugalvojau, kai pamatė mano išsiplėtusias akis, įsistebeilijusias į ją. Labai džiaugiuosi šių abiejų talentingų aktorių sukurtais personažais.

– Bandant įsivaizduoti J.Chodakauskaitę, slapta gabenančią ir perduodančią vokiečių žurnalistui Vasario 16 d. aktą, matau tai tarsi sceną iš "film noir". Tikriausiai jūsų filmas vaizduoja ne tik šį, bet ir kitus svarbius, įtampos nestokojančius istorinius įvykius. Ar vaidybinėse scenose akcentavote detales, autentiškumą, ar gal ieškojote šioms scenoms kokio nors ypatingo stilistinio sprendimo?

– Pradžioje buvau sugalvojusi, kad šios scenos būtų panašios į archyvinius to laikmečio kadrus, vadinasi, bent jau nespalvotos, ne per daug įmantriais rakursais nufilmuotos ir ne šiuolaikiškai, klipų stiliumi sumontuotos. Sąmoningai jas filmavau lėtais, ilgais planais, iš poros ar kelių rakursų. Su filmo operatoriumi Rimvydu Leipumi sutarėme, kad kamera yra tarsi nematomas šių laikų žmogus – aš arba jis, papuolęs į tą laikmetį ir atsargiai stebintis įvykius, jokiu būdu nesikišantis, netrikdantis veiksmo, tik "neznaimiai" jį fiksuojantis. Puikus kino dailininkas Ramūnas Rastauskas sukūrė itin autentišką to laikmečio atmosferą. Į detales kreipėme ypač didelį dėmesį, nes jos ir sukuria autentiškumą. Su Ramūnu aptarinėjome ir rinkome telefonus, parkerius, papirosus ir pelenines, net Wilhelmo fon Uracho laiškas voko viduje yra parašytas, nors jo beveik nesimato. Aš sukurpiau įsivaizduojamą karaliaus Mindaugo II laišką, Ramūnas parašė jį ypatingu šriftu. Tiesą sakant, nepamenu nė vienos detalės filme, kuri būtų buvusi "bet kokia", tokia "atseit, nesimatys". Viskas, su kuo turėjo vaidinti aktoriai, buvo autentiška, visi popieriai, laiškai, dokumentai, kuriuos pasirašo Jonas Vaitkus, vaidinantis Augustiną Voldemarą, buvo padaryti tikri. Aš suradau 1926 m. perversmo dokumentus, o Ramūnas juos pavertė autentiškais. Jų nemato žiūrovas, bet juos mato ir skaito aktorius. Manau, tai yra labai svarbu kuriant istorinius filmus, aktoriams autentiškas rekvizitas ir tikri tų laikų tekstai padeda įsijausti į vaidinamą laikmetį ir personažą, ir taip viskas kartu sukuria aiškesnes to laiko spalvas.

– Kaune yra Istorinė Prezidentūra, nuostabi architekto Felikso Vizbaro suprojektuota Juozo Tūbelio vila ir visas tarpukario architektūrinis modernizmas – tai puikios lokacijos jūsų filmui. Ar daug Kauno pateko į filmo kadrus? Kokiuose dar miestuose, šalyse vyko filmavimai?

Reikia pažinti savo istorines asmenybes ne tik kaip paminklus ir etiketes, bet kaip gyvus, kentėjusius ir, kaip mes, mylėjusius žmones.

– Na taip, atrodytų, kad visos lokacijos paruoštos tarpukario kinui filmuoti ir aš filmavimo pradžioje galvojau taip pat, kaip ir jūs, ir labai džiaugiausi, kad bus paprasta. Bet taip nėra. Istorinės Prezidentūros patalpos yra paverstos muziejumi, jų sienos nukabinėtos storais dideliais stendais, kurie nenukabinami, o jei ir būtų nuimti, po jais sienos spalva būtų kita, o ir nukabinti jų niekas nebūtų leidęs. Be to, ten nebe autentiška aplinka, kurioje gyveno ir dirbo prezidentai. Yra gerai žinoma, kad, tik A.Smetonai palikus prezidentūrą, ją iškart ėmė plėšti visi, kas netingi, netgi jos darbuotojai. Buvo išnešti ar išvogti visi baldai ir kiti smulkūs daiktai. J.Tūbelio vila, kurią statė J.Tūbelienė, šiuo metu yra dailės mokykla ir joje nėra jokios tarpukario dvasios. Iš išorės mes jos taip pat negalėjome filmuoti, nepamenu, kodėl, atrodo, dėl aplinkinių pastatų ar asfalto. Daugelio pastatų, norint parodyti laikmetį išoriškai, neįmanoma filmuoti dėl šiuolaikinių gatvių, asfaltuotų kelių ir šaligatvių, kurių tuomet nebuvo. Norėjome filmuoti 1926 m. perversmą ten, kur tuo metu Smetonos ir gyveno, nes, pagal amžininkų liudijimus, gruodžio 19-osios naktį Smetonų namuose buvo tikras karinis štabas. Deja, Maironio muziejus – o Smetonos tuo metu gyveno pas Maironį – buvo užsidaręs remontui ir filmavimo grupės neįsileido. Be to, nemanykite, kad visi, išgirdę, apie ką kuriamas filmas, iškart atveria savo įstaigų ar namų duris ir atveria fondus. Toli gražu – ne. Buvo atvejų, kai mūsų neįsileido, slėpė nuotraukas arba nenorėjo sakyti, kur jos yra laikomos ir t.t. Kurdami šį filmą susidūrėme su įvairiausiais žmonėmis. Štai, pavyzdžiui Burbiškio dvaras, kuriame filmavome beveik visas interjerų scenas – ne tik įsileido, padėjo, suteikė filmavimui visus savo sidabrus ir porcelianus, bet dar ir tapo filmo rėmėjais.

Filmavimai vyko Kaune, Burbiškio dvare, Vilniuje, Niujorke, Klivlande ir Putname. Kitos šalys, kuriose vyksta filmo veiksmas, – Rusija, Vokietija, Šveicarija, Prancūzija – rodomos archyviniuose to laikmečio kadruose. Kaunas – taip pat.

– Šiandien seserų Chodakauskaičių visuomeninė ir politinė veikla, galima sakyti, vis dar yra istorijos paraštėse. Nors žinoma, kad Jadvyga vykdė įvairius svarbius J.Tūbelio vadovaujamos vyriausybės pavedimus, o Sofija darė įtaką savo vyro, prezidento, sprendimams, bet oficialiai jos politikos lauke neužėmė didelių, svarbių postų, to meto politikai tiesiog nenorėjo įsileisti moterų, dėl to ir jų veikla ilgai buvo nutylima. Ar tikitės, kad jūsų filmas bent kažkiek pakeis tokį netikslų – vyrišką – Lietuvos istorijos požiūrio tašką?

– Manau, kad jau pakeitė, nes apie jas jau sukūrėme filmą, kurį pamatys daugybė žmonių, o ir istorikės I.Jakubavičienės knygos "Seserys" bei "Duetas" padarė didelį darbą. Naudodamasi proga noriu padėkoti istorikei I.Jakubavičienei už ilgalaikes konsultacijas ir nuoširdžią pagalbą viso ilgo darbo prie filmo metu.

– Galbūt apskritai tokių mažai tyrinėtų temų perkėlimas į kino ekranus gali labiau paskatinti istorinį sąmoningumą, didesnį domėjimąsi savo šalies praeitimi, nei tai daro gerai žinomi, ne kartą lietuviškame kine rodyti istoriniai naratyvai?

– Tai buvo vienas iš mano tikslų. Paskatinti žiūrovus įsigilinti į savo praeitį, o ne paviršutiniškai švaistytis kaltinimais ar pasipiktinimais. Reikia pažinti savo istorines asmenybes ne tik kaip paminklus ir etiketes, bet kaip gyvus, kentėjusius ir, kaip mes, mylėjusius žmones. Kuo jie bus tikresni mūsų sąmonėje, gyvesni, tuo bus ir artimesni, suprantamesni. Tada, manau, mes sugebėsime labiau didžiuotis ir prezidentu A.Smetona, o ne vienpusiškai kaltinti dėl to nelemto upelio, nematant to, ką jis sukūrė ir kokiu vilties žiburiu visai lietuvių tautai buvo penkiasdešimt sovietmečio metų.

Kinas yra galingas "lingvistinis programavimas" ir jį puikiai tam naudoja daugybė šalių, kuriose sąmoningai užsakomi filmai apie gerus policininkus ar pasaulį nuolat išgelbstinčius amerikiečius. Kodėl mes nepadarome filmo apie pasaulį išgelbstinčius lietuvius? Gal tada mums pavyktų atsikratyti to menkavertiškumo komplekso ir vėl pasijustume didele ir galinga tauta? Jei aš būčiau valdžios atstovė, kurios rankose yra galimybė skirstyti kino pinigus, užsakyčiau sukurti filmą tam tikromis temomis. O temų, keliančių pasididžiavimą savo tauta, yra daug. Na, kad ir Žalgirio mūšis, arba Adolfas Ramanauskas-Vanagas, A.Voldemaras, daugybė temų ir žmonių vertų filmų.

– Šiuo metu Kinijoje dirbate prie naujo savo filmo, gal galite papasakoti daugiau apie šį projektą: koks tai filmas, kodėl jį statote būtent Kinijoje? Kokie kino industrijos, ar kūrybiniai aspektai jums pasirodė nauji, netikėti, neįprasti tokioje šalyje?

Kinijoje darbai prie mano naujo vaidybinio filmo jau eina į pabaigą. Filmas yra postprodukcijos etape. Kinijoje stačiau, nes kinai pakvietė mane režisuoti pas juos. Tai filmas miuziklas vaikams ir paaugliams apie laukinius šunis. Jis vadinasi "Liulango Či Go" arba "Daina apie laukinius šunis". Kinijoje daugybė laukinių šunų ir šie, Šuns, metai, pagal kinų kalendorių pas juos yra paskelbti Laukinių šunų metais. Su tuo ir susijęs mano filmas, nors jame yra paslėptų temų, kadangi šuniukus vaidina žmonės, tai narvuose uždarytus beglobius šuniukus vaidina taip pat žmonės. Čia ir atsiranda įvairių poteksčių, susijusių su Kinijos Liaudies Respublikos politika.

Kinijos industrija yra labai intensyvi. Niekas ten nedaro filmų po ketverius ar aštuonerius metus. Filmas kuriamas pusę metų, daugiausia – metus. Kiekvieną dieną Kinijoje išleidžiamos penkios vaidybinių kino filmų premjeros, neskaitant serialų. Konkurencija yra nepaprastai didelė. Svarbu, kad tarp tokios gausybės produkcijos filmas būtų pamatytas. Nepaprastai keista ir tai, kad filmo premjera tą patį vakarą vyks ne viename kino teatre, kaip mums įprasta, o dešimtyje tūkstančių kino teatrų. Man tai irgi sunkiai suprantama.

– Gal jau turite minčių, planų naujam kino projektui?

– Turiu, bet plačiai nenoriu dalytis, nes esu prietaringa. Galiu tik pasakyti, kad jie susiję su A.Voldemaru kine, taip pat jau esu pakviesta statyti du spektaklius Kinijoje.

Šeimai ir šaliai

Nuo XVI a. žinomos bajoriškos Chodakauskų giminės atžalų – Sofijos ir Jadvygos – vaikystė prabėgo Gavenonių dvare (dabar Šiaudinių kaimas, Pakruojo r.). Nors dvaruose vyravo lenkų kultūra, Chodakauskai laikė save lietuvių kilmės bajorais, visa širdimi pritarė lietuviškajam sąjūdžiui, bendravo su tautinio atgimimo veikėjais. Lietuvybę sąmoningai pasirinko ir Sofija su Jadvyga, o ją puoselėti dar aktyviau seserys ėmė tapusios pirmųjų nepriklausomos Lietuvos valstybės vyrų – prezidento Antano Smetonos (1874–1944) ir ministro pirmininko Juozo Tūbelio (1882–1939) žmonomis. Jos tapo aktyviomis moterų organizacijų veikėjomis, įvairių socialinių ir politinių akcijų dalyvėmis. Daugelis to meto užsienio diplomatų savo pranešimuose pažymi, kad "Lietuvos likimas didžiąja dalimi yra Smetonienės ir Tūbelienės rankose". Išsilavinusios, po kelias kalbas mokančios seserys mezgė diplomatinius santykius, skleidė informaciją apie Lietuvą.

Dar Vilniuje Smetonų šeimos namai tapo vienu svarbiausių Vilniaus lietuvybės židinių. Sofija, gerai mokėdama vokiškai, padėjo lietuviams vokiečių okupacijos metais kaip vertėja ir tarpininkė. Jai tapus prezidentiene, moters būdas nepasikeičia – Smetonienė apibūdinama kaip visada maloni, veikli moteris. Savo gyvybingumu, mokėjimu greitai rasti bendrą kalbą, ji stebino net patyrusius užsienio šalių diplomatus.

Jadvyga Tūbelienė buvo ne tik pirmoji moteris, dėsčiusi Rusijos universitetuose, bet ir pirmoji moteris Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Tarpukariu ji kūrė informacines agentūras, kurios buvo atsakingos už žinių iš Lietuvos perdavimą Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje. Jai buvo patikėta perduoti "Lietuvos aido" išsaugotą egzempliorių su Vasario 16-osios aktu vokiečių karo korespondentui, kuris jį slapta išvežė į Berlyną. Taip pasaulis sužinojo, kad Lietuva paskelbė nepriklausomybę.

Vasario 16-osios išvakarėse Kauno istorinėje prezidentūroje pristatyta Ingridos Jakubavičienės monografija "Seserys. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė" iš karto sulaukė didžiulio dėmesio.

Gimė bajorų šeimoje

Autorės nuomone, skaitytojų dėmesį lėmė noras žinoti tiesą apie garsiąsias seseris, nes iki šiol apie jas visuomenėje sklandė įvairių gandų, kuriems talkino sovietmečiu sukurtas neigiamas šių garsių moterų įvaizdis.

Kokios iš tikrųjų buvo Chodakauskaitės, stovėjusios prie Lietuvos nepriklausomybės lopšio, o vėliau aktyviai dalyvavusios visuomeniniame valstybės gyvenime?

Jadvyga ir Sofija Chodakauskaitės užaugo lenkiškoje Panevėžio srities bajorų šeimoje. Vaikystėje išmokusios lietuvių kalbą, sesės pasuko lietuvių tautinio judėjimo keliu. Anot monografijos autorės, tam įtakos greičiausiai turėjo jų giminystė su Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėvais, draugystė su Jono Jablonskio šeima, kitais lietuvių švietėjais.

Po gimnazijos – prie altoriaus

Dešimtmetė Sofija su būsimuoju vyru, 21 metų Antanu Smetona, susipažino, kai šis, rekomenduotas J.Jablonskio, 1895 m. vasarą atvyko pas Chodakauskus mokyti jų sūnaus. Tada tarp jaunutės Sofijos ir Antano užsimezgė draugystė. Vos tik baigusi Mintaujos gimnaziją Sofija sulaukė pasiūlymo tuoktis.

A.Smetona buvo kilęs iš neturtingos ūkininko šeimos, gimęs ir užaugęs paprastoje sodžiaus trobelėje, todėl anksčiau tokia nelygi santuoka būtų buvusi vadinama mezaliansu. Laimė, išsilavinimui įgijus didesnės svarbos nei mėlynasis kraujas, neturtingi, bet išsilavinę vyrai tapo bajorų šeimose pageidaujamais jaunikiais.

Po vestuvių devyniolikmetė Sofija su trisdešimtmečiu vyru, Žemės banko tarnautoju, persikėlė gyventi į Vilnių. 1905 m. porai gimė dukra Marija Danutė, o 1906 m. – antra dukra Birutė, kuri trejų metukų mirė nuo smegenų uždegimo. Abiejų mergaičių sveikata kūdikystėje buvo silpna, todėl Sofijai teko patirti daug skaudžių išgyvenimų.

A.Smetona savo draugams guodėsi: "Amžinai neturiu pinigų. Tos vaikų ligos, šie metai mane ėste ėda." Šeimai buvo sunku ir psichologiškai, ir finansiškai, mat Marytę teko vežti į Peterburgą gydyti. Išgyvenę dukrelės Birutės netektį Smetonos 1913 m. susilaukė sūnaus Juliaus Rimgaudo.

Budėdama prie sergančių vaikų Sofija ne kartą galvojo apie piktą likimą, kadangi artimų giminaičių (jos tėvai buvo pusbrolis ir pusseserė) santuokų padariniai – silpna palikuonių sveikata. Anksti susidūrusi su motiniškais rūpesčiais, Sofija galėjo suprasti ir kitų patiriamą vargą bei skausmą, tapo aktyvi visuomenininke, daug dėmesio skyrė ligonių, našlaičių, motinų ir vaikų problemoms.

Mokėjo derėtis su vokiečiais

Kai A.Smetona, paniręs į visuomeninį darbą, negalėjo tinkamai aprūpinti savo šeimos, nuo nepriteklių gelbėjo Sofijos pajamos iš jai priklausančio dvaro. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Vilnių užėmė vokiečiai, tačiau Smetonų šeima nepaliko miesto.

Šiuo laikotarpiu iškyla Juozo Tūbelio figūra. A.Smetonos bičiulis aktyviai padėjo Lietuvių draugijai nukentėjusiesiems nuo karo šelpti.

Šią visuomeninę organizaciją aktyviai rėmė ir S.Smetonienė. Gerai mokėdama vokiškai, ji iš okupacinės valdžios gaudavo dešimtis leidimų tautiečiams grįžti į šalį, vienui viena arkliais kinkytu vežimu iš Alytaus ir Daugų gabeno Vilniaus varguoliams maisto. Karui baigiantis likimo nuskriaustiesiems dalijo kariuomenės sandėliuose aptiktas maisto atsargas, drabužius. Toks neįprastas moters aktyvumas, gebėjimas derėtis su vokiečiais kėlė įvairų apkalbų.

Mergino A.Voldemaras

Tuo metu Jadvyga Chodakauskaitė išvyko studijuoti į Sankt Peterburgą. Bestuževo aukštuosiuose kursuose sėkmingai filologiją ir istoriją studijavusi Jadvyga įsidarbino ten veikusioje lietuvių gimnazijoje. Pasakojama, kad studentę vadovėliais šelpė šiuose kursuose dėstęs ir ją įsimylėjęs Augustinas Voldemaras.

Jadvyga tapo pirmąja moterimi, kuri dėstė Rusijos aukštojoje mokykloje. Būsimoji Lietuvos ministro pirmininko žmona 1917 m. Sankt Peterburge buvo išrinkta į Lietuvių tautos tarybą, o po 1917 m. bolševikų revoliucijos grįžo į Lietuvą ir vėl apsigyveno pas Smetonas.

Seserų gyvenimas 1918–1920 m. buvo įspūdingas, ypač Jadvygos. Jai teko dirbti A.Voldemaro vadovaujamoje Užsienio reikalų ministerijoje, iš kur greitai buvo pasiųsta į Šveicarijos sostinę Berną spaudos ir propagandos reikalais. Čia ji vokiečių kalba leido laikraštį "Naujoji Lietuva". Dar svarbesnis vaidmuo jai teko Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo istorijoje.

Nepriklausomybės Akto vertėja

Jaunai ir žaviai spaudos darbuotojai J.Chodakauskaitei Vilniuje romantiškus jausmus puoselėjo čia dirbęs vokiečių žurnalistas. Tai jis 1918 m. prižadėjo merginai perduoti vokiečių laikraščiams Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, kuris buvo išspausdintas vokiečių konfiskuotame "Lietuvos aide". Spaustuvėje gauti keli šio laikraščio egzemplioriai su Jadvygos išverstu į vokiečių kalba Akto tekstu buvo slapta perduoti minėtam vokiečiui žurnalistui, o šis išvežė juos į Vokietiją. Taip Europa ir visas pasaulis sužinojo apie paskelbtą Lietuvos valstybės nepriklausomybę.

J.Chodakauskaitė dalyvavo ir kituose svarbiuose politiniuose kuluaruose.

Laviruodama sudėtingoje politinėje situacijoje, Lietuvos Taryba ketino į Lietuvos sostą  karaliumi pakviesti Viurtembergo hercogą Wilhelmą von Urachą. Kai Lietuvos valstybės tarybai buvo perduotas jo sutikimas, Jadvyga tapo šio įvykio liudininke.

Į Vokietiją išvykusi delegacija turėjo gauti būsimojo karaliaus sutikimą ir pateikti jam Lietuvos keliamus reikalavimus. W. von Urachas-Mindaugas II tokį dokumentą pasirašė. Tačiau kaip tą slaptą dokumentą atgabenti į Lietuvą? Lietuvos nepriklausomybės kalviai nusprendė pasitelkti J.Chodakauskaitę, tuo metu buvusią Berlyne ir turėjusią leidimą grįžti į Vilnių. Tai ji pervežė per sieną slaptą istorinį dokumentą su karališkuoju parašu, paslėpusi jį savo aukštaauliuose batuose.

Ryškiausias J.Chodakauskaitės biografijos etapas prasidėjo 1918 m. pabaigoje, kai jai buvo pavesta Šveicarijos sostinėje Berne įsteigti pirmąjį Lietuvos informacijos biurą. Iš čia siunčiamas žinias apie Lietuvą perspausdindavo didžiausios to meto telegramų agentūros. Jadvyga buvo charizmatiška, mokėjo penkias kalbas, todėl greitai užmezgė naudingų ryšių ir tapo pirmąja Lietuvos moterimi diplomate.

Tuo pat metu Jadvyga padėjo Sofijai, kuri, bijodama bolševikų, su vaikais pasitraukė į Vokietiją. Netrukus Jadvyga pasirūpino, kad sesuo atvažiuotų gyventi į Berną.
1919 m. balandžio 4 d. A.Smetona buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos prezidentu. Sofija nedalyvavo prisaikdinimo ceremonijoje. Diplomatijos etiketą išmananti Jadvyga supažindindavo ją su politikos naujienomis, mokė, kaip viešumoje privalo elgtis ir rengtis prezidento žmona.

J.Chodakauskaitė dalyvavo ir garsiojoje Paryžiaus taikos konferencijoje. Būdama lanksti diplomatė, ji pelnė prancūzų spaudos simpatijas ir ne kartą sulaukė palaikymo Lietuvai.

1919 m. rudenį Sofija pavadavo seserį Lietuvos spaudos biure. Prezidentienei teko kruopščiau rūpintis savo išvaizda ir drabužiais. Pinigų trūko, todėl jų tekdavo skolintis.
Sofija smarkiai susipyko su Lietuvos generalinio įgaliotinio finansų reikalams užsienio šalyse Martyno Yčo žmona, kai ši paprašytą sumą įteikė prezidentienei jos tarnaitės akivaizdoje. Sofija tai palaikė pažeminimu.

Kortos tarnavo diplomatijai

1919 m. pabaigoje S.Smetonienė su sūnumi Juliumi grįžo į Kauną, o dukra Marytė liko Šveicarijoje baigti gimnaziją.

Nepriklausomybės kovos tęsėsi, todėl prezidento žmona eidavo į Karo ligoninę lankyti sužeistų karių. Su kitomis Lietuvos Vyriausybės narių žmonomis ji atnešdavo ligoniams maisto, vaistų ir žadino kareivių dvasią.

Knygos autorė I.Jakubavičienė mano, kad prezidentienės drąsiai viešumoje išsakoma nuomonė ir kandokos replikos buvo klaidingai vertinamos kaip arogancijos išraiška. Klaidingai jai prikišama ir priklausomybė nuo azartinių žaidimų. Pasak knygos autorės, Sofija suprato, kad lošdama kortomis ji galės labiau suartėti su užsienio diplomatais, kitais asmenimis ir gauti vyrui svarbios informacijos.

S.Smetonienė labai mėgo kiną ir teatrą, domėjosi sportu. Sofija vadinama rankinio pradininke, nes 1931 m. išmetė žaidėjoms kamuolį pirmosiose rankinio varžybose Lietuvoje. 1937 m. ji tapo ir geriausio lietuviško sklandytuvo "Biržietis" krikštamote.

Paršelių pribuvėja

1934 m. Tautininkų partijos komitetas už surinktas lėšas A.Smetonai 60-mečio proga nupirko Užulėnio palivarką. Prezidentui į būsimąją rezidenciją teko investuoti nemažai lėšų. Čia šeima įsikūrė tik 1937 m. vasarą.

Kartą, ankstų pavasario rytą, A.Smetona atvažiavo į dvarą neįspėjęs žmonos ir aptiko ją darbo drabužiais. Paaiškėjo, kad prezidentienė visą naktį praleido tvarte, kur kiaulė atsivedė dvylika paršiukų. Šiame dvare, be šeimos narių, niekada netrūko kitų vasarotojų. Prezidentienė pati sukdavosi virtuvėje, buvo maloni ir išradinga šeimininkė.

Diktavo to laiko madas

"Seseris Sofiją ir Jadvygą galima vaidinti to laiko lyderėmis, – įsitikinusi profesorė V.Jurėnienė. – Jos diktavo ne tik šeimos, drabužių, elgesio, bet ir aktyvaus dalyvavimo visuomeninėje veikloje madas."

Prezidento ir ministro pirmininko žmonų statusas užtikrindavo jų vadovaujamoms labdaros organizacijoms finansinę paramą ir padėjo nuveikti daug prasmingų darbų.

Apie Sofijos įtaką valstybės gyvenime byloja rodos nežymus, bet daug pasakantis faktas iš anuomet itin įtemptų Lietuvos ir Lenkijos santykių istorijos. Viename 1928 m. lenkų žvalgybos informaciniame pranešime, kurį aptiko VDU istorikas Jonas Vaičenonis, pateikiama informacija apie svarbiausius Lietuvos valstybės veikėjus. Du šio pranešimo puslapiai buvo skirti A.Smetonos veiklai, o net du trečdaliai informacijos buvo skirta jo žmonai.

Jadvyga taip pat pasižymėjo ryžtingumu ir išmone. Kai J.Tūbelienei įgriso jos gerbėjo A.Voldemaro priekabiavimai, ji padarė tai, kas nepavyko net prezidentui, – nuvertė A.Voldemarą. Moters sumanumas lėmė, kad 1929 m. rudenį A.Voldemaras buvo pašalintas iš ministro pirmininko posto, o jo vietą užėmė darbštusis Jadvygos vyras.

Kai kalbame apie Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės aktą, galvojame apie 20 signatarų, kurių valia tas aktas radosi. Kai kalbame apie Nepriklausomos Lietuvos Prezidentą, dažniausiai iškyla Antano Smetonos vardas. Ir beveik niekada neprisimenama jo sutuoktinė Sofija Smetonienė, o jau tuo labiau jos sesuo Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio žmona Jadvyga.

Tačiau tai neabejotinai dvi ryškiausios tarpukario Lietuvos politinio gyvenimo veikėjos, aktyvios daugelio svarbių Lietuvai politinių ir kultūros įvykių rėmėjos ir dalyvės.

S. Smetonienė ir J. Tūbelienė itin daug dėmesio skyrė to meto visuomeninei veiklai, rūpinosi moterų ir vaikų socialine ir teisine padėtimi ir jos gerinimu. Seserys Sofija ir Jadvyga Chodakauskaitės buvo kilmingos bajoraitės, jų močiutė baronienė, jų vaikystė prabėgo dvare, o giminės istorijoje galima surasti Napoleono Bonaparto ir Juzefo Pilsudskio pėdsaką.

Apie dvi ryškias nepriklausomos Lietuvos moteris pasakoja naujoji humanitarinių mokslų daktarės istorikės Ingridos Jakubavičienės knyga „Seserys“. „Savaitės“ pokalbis – su I. Jakubavičiene.

– J. Tūbelienė, tuo metu dar Chodakauskaitė, gali būti siejama ir su Nepriklausomybės akto paviešinimu Vokietijos spaudoje?

– Tas Vasario 16-osios Akto paviešinimas Vokietijos spaudoje taip pat yra susijęs su tam tikra romantiška istorija. Juk žinome, kad vokiečių karo žurnalistas Oskaras Vohrle, gyvenęs Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje, taip pat buvo labai susižavėjęs Jadvyga. Meilė taip ir baigėsi tuo, kad jis vis dėlto atliko tą misiją – nuvežė į Vokietiją Nepriklausomybės aktą, ir čia santykiai jų nutrūko.

– Aišku, ne mažiau įdomi istorija, kaip ji vežė tuo metu Lietuvos karaliumi sutikusio tapti W. von Uracho parašą savo bate, bet jūs savo knygoje sakote, kad J. Tūbelienę galima laikyti pirmąja Lietuvos moterimi diplomate, ir turbūt vienintele tuo metu. Kas leidžia tą teigti?

– Na, iš tikrųjų J. Tūbelienė 1918 m., tada dar Chodakauskaitė, yra pasiunčiama į Šveicariją, į Berną, įsteigti pirmąjį Lietuvos informacijos biurą. Šio biuro paskirtis buvo teigti visam pasauliui teisingas žinias apie tai, kas vyksta Lietuvoje, kokie yra Lietuvos Tarybos tikslai, kokia jos veikla. Ypatingai reikėjo stabdyti labai priešišką Lenkijos propagandą. Taigi, iš tikrųjų šios pareigos buvo labai svarbios. O į Lietuvą iškvietus Lietuvos diplomatą Šveicarijoje Vladą Daumantą reikėjo kažkam jį pavaduoti. Geresnio kandidato nei Jadvyga, kuri turėjo visą patikimiausią informaciją apie tai, kas vyksta Lietuvoje, kuri turėjo visišką Lietuvos Tarybos pasitikėjimą, [nebuvo] – ji geriausiai tiko pavaduoti Lietuvos atstovą Šveicarijoje. Ir praktiškai šis įvykis yra vienintelis. Daugiau jokia kita moteris Tarpukario Lietuvoje neužėmė tokio svarbaus posto.

Nors nė viena neužėmė jokio aukštesnio politinio posto, vis dėlto moterys buvo ryškios politiniame gyvenime. Ir ypač tai mes matome prezidentienės S. Smetonienės ir jos sesės J. Tūbelienės, kaip Ministro Pirmininko žmonos, vaidmenyje.

– Koks tas jų vaidmuo buvo, kuo ta įtaka pasireiškė?

– Na, pirmiausia, tą įtaką juto užsienio šalių diplomatai. Dažnas jų tik švenčių dienomis galėdavo paspausti Prezidentui ranką, nes nei Prezidentas A. Smetona, nei Ministras Pirmininkas J. Tūbelis nemėgo jokių pobūvių, nemėgo bendrauti su diplomatais neoficialioje aplinkoje, o diplomatams tai buvo labai svarbu. Tačiau šitą jų klaidą labai gražiai ištaisė jų žmonos: jos visuomet mielai priimdavo kvietimus į visus užsienio diplomatų rengiamus renginius. Ir čia, mokėdamos po keletą užsienio kalbų, seserys iš tikrųjų mielai bendravo, o kartu rinko labai svarbią informaciją, kurią tuojau pat namuose perduodavo savo vyrams.

– Bet ar tiesa, kad mes visa tai vargu ar žinotume, nes Lietuvoje nebuvo pripažinta ta jų įtaka? Ir tą jūs sužinojote iš likusių užsienio diplomatų raštų?

– Taip, visiškai teisingai. Tai, buvo galima sakyti, vieša paslaptis. Visi matė ir visi žinojo, kad prezidentienė Sofija yra tokio paties politinio svorio kaip ir Prezidentas, tačiau, gink Dieve, niekas nedrįso to užfiksuoti jokiuose raštuose. Na, nebent kokiuose asmeniniuose laiškuose, bet ir tai buvo pavojus įžeisti kaip nors Prezidentą A. Smetoną. Juk jis, net ir gyvendamas Amerikoje, kai buvęs JAV pasiuntinys Lietuvoje Owenas Noremas savo atsiminimų knygoje įrašė sakinį, kad Prezidentui A. Smetonai valdyti šalį padėjo p. S. Smetonienė, liepė tą sakinį išbraukti, nes neva tai gali pakenkti jo autoritetui ir prestižui. Žodžiu, A. Smetona niekada nenorėjo girdėti, kad jo žmona yra tokia pat svarbi ir įtakinga kaip ir jis pats.

– S. Smetonienė buvo netgi vadinama „paramos reikalingųjų globėja“. Ji proteguodavo savus į aukštus postus ir tarnybas, ar ji rūpinosi neturtingais, bet reikalingais paramos?

– Iš tikrųjų turbūt yra dalis tiesos abiejuose pasakymuose. Jeigu jos artimoje aplinkoje buvo tikrai išsilavinęs, kompetentingas žmogus – svarbiausia, patriotas ir tikrai norintis dorai tarnauti Lietuvai – žinoma, S. Smetonienė visuomet galėjo tokį užtarti ir jam parūpinti valstybės tarnybą.

Tačiau kur kas daugiau žmonių, paprastų žmonių, kreipdavosi į ją pagalbos ir todėl iš adjutanto V. Šliogerio atsiminimų mes žinome, kad po pietų prezidentūroje netildavo telefonas, nes S. Smetonienė skambindavo ieškodama pagalbos ar, tarkime, šeimai, kurią savininkas namų meta iš buto, nes jau tris mėnesius darbininkai neapmoka nuomos, ar kažkokiai iš kaimo atvykusiai mergaitei ieško pas pažįstamus tarnaitės vietos ir pan. Tai tokių liudijimų mes žinome ne vieną, bet dešimtis ir daugiau.

– O ar tiesa, kad J. Tūbelienė dalyvavo, na, vadinkime, prisidėjo labai stipriai pašalinant iš posto tuometį Ministrą Pirmininką Augustiną Valdemarą, kuris jau nebeįtiko ir Prezidentui A. Smetonai, ir po to tuo Ministru Pirmininku tapo jos vyras?

– Taip, šią istoriją aš galiu cituoti tik iš JAV įtakingo dienraščio „The Washington Post“. Joks lietuvių laikraštis apie tai neįdėjo nė žinutės. Nes vėlgi turbūt tai visiems buvo žinoma ir gandai mieste sklido, tačiau niekas nedrįso to užfiksuoti laikraštyje. J. Tūbelis tuo metu buvo išsiųstas į sanatoriją, jis turėjo gydytis, o Jadvyga tuo metu buvo laisva ir galėjo imtis politinių žygių. Ir kartu su A. Smetona, ir, žinoma, su Sofijos pritarimu iš aplinkos pagaliau eliminuoti jau įgrisusį A. Valdemarą, kuris buvo tikrai labai valdingas, ūmaus būdo ir visiškai nepritapo prie ramios, pakankamai draugiškos, į kompromisus linkusios Smetonų aplinkos.

– Bet jaunystėje jis buvo neabejingas pačiai Jadvygai.

– Taip, tačiau jo merginimasis ir tos romantiškos vilionės niekaip nepaveikė Jadvygos. Priešingai, netgi toks labai aktyvus asistavimas jai atrodė, kaip mes šiandien vadiname, seksualinis priekabiavimas. Ir dėl to ji moteriškai labai nemėgo A. Voldemaro.

Istorinėje Lietuvos prezidentūroje Kaune ketvirtadienį bus pristatyta istorikės dr. Ingridos Jakubavičienės knyga „Seserys. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė“.

Apie dvi ryškiausiais tarpukario Lietuvos ponias ir jų indėlį sprendžiant šalies politinius, diplomatinius ir socialinius klausimus diskutuos prof. dr. Virginija Jurėnienė (VU KHF), prof. dr. Jonas Vaičenonis (VDU), knygos recenzentai doc. dr. Dalia Bukelevičiūtė (VU), prof. dr. Juozas Skirius (LEU) ir knygos autorė dr. Ingrida Jakubavičienė. Istorikų diskusiją muzikine programa pradės Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas, VDU muzikos akademijos dėstytojas, daugelio tarptautinių  konkursų laureatas Liudas Mikalauskas. Renginio metu bus galima įsigyti pristatomą knygą.

Dvi ryškiausios Pirmosios Lietuvos respublikos moterys – Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė – pagaliau sulaukė savo biografijų pristatymo Kaune. Būtent čia apie 15 metų virė ne tik Smetonų šeimos, bet ir visos Lietuvos politinis gyvenimas. Tarpukario Lietuva kartais buvo pavadinama „svainių respublika“, kadangi šalį valdė svainiai – prezidentas Antanas Smetona ir ištikimas jo bičiulis premjeras Juozas Tūbelis bei jų žmonos – seserys Sofija ir Jadvyga.

Lietuvos politinio elito šių moterų įtaka jau senokai nestebino, tačiau užsienio diplomatams toks unikalus politinis kvartetas atrodė labai egzotiškai. Diplomatai savo raportuose nesivaržydami konstatuodavo, jog pirmiesiems Lietuvos asmenims didelę įtaką turinčios jų žmonos. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos reikalų patikėtinis Kaune Thomas H. Prestonas teigė, jog viena iš A. Smetonos populiarumo priežasčių yra būtent ponia Sofija, kuri esanti „rimtas prezidento pagalbininkas“. Šis diplomatas S. Smetonienę net lygino su Rusijos imperatoriene Jekaterina II. Amerikos pasiuntinys Kaune Frederickas W. Colemanas taip pat stebėjosi, kad jokių valstybinių pareigų neužimančios ponios Smetonienė ir Tūbelienė dalyvaudavo valstybės reikalų sprendime.

Šias ir daugelį kitų intriguojančių detalių skaitytojai atras „Versus aureus“ leidyklos išleistoje knygoje „Seserys. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė“. Biografinė monografija atskleidžia ne tik seserų įtaką politiniams ir socialiniams valdžios vyrų sprendimams, bet ir jų visuomeninę darbuotę įvairiose moterų organizacijose, jų motiniškus rūpesčius, laisvalaikį, pomėgius ir kai kurias asmeninio gyvenimo paslaptis. Seserų gyvenimo istorija glaudžiai susipynusi su jų sutuoktinių veikla, todėl kai kurių istorinių faktų interpretacija pateikiama žvelgiant iš Smetonų ir Tūbelių šeimų gyvenimo perspektyvos. Apie tai, kaip susiklostė jų likimai pasitraukus iš Lietuvos 1940-ųjų birželį, visuomenė žino labai miglotai. Kur jos praleido likusius metus? Kaip susiklostė jų palikuonių likimai? S. Smetonienės ir J. Tūbelienės biografijas papildo jų vaikaičių Vytauto Juliaus Smetonos ir Peterio Kuhlmanno labai atviri atsiminimai bei asmeninių archyvų nuotraukos.

Kas? Knygos „Seserys. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė“ pristatymas.

Kur? Istorinėje Lietuvos prezidentūroje, Vilniaus g. 33, Kaune

Kada? Vasario 5 d., ketvirtadienį, 17 val.