Senesnė istorija slypėjo negiliai

"Spėjame, kad pavyko rasti senovės Zapyškio gyvenvietės pėdsakus, kurie yra gerokai senesni nei nuo viduramžių žinomas miestelis. Aptikome brūkšniuotosios keramikos šukių ir buvusių medinių pastatų liekanų: stulpaduobių ir įgilintų struktūrų", – naujiena su "Kauno diena" pasidalijo archeologas Justinas Račas.

Pasak archeologo, radiniams – daugiau kaip 3 tūkst. metų, jie priklauso I tūkstantmečiui pr. Kr., o nykti pradėjo II–III a. Lietuvoje tokio senumo radinių archeologams pavyksta rasti gyvenvietėse prie piliakalnių ar šiaip senovinėse gyvenvietėse. Tačiau Kauno rajone, Zapyškyje, Nemuno pakrantėje iki šiol nebuvo žinoma egzistavus gyvenvietę.

Zapyškio istoriją pakeisiantys radiniai slypėjo 80 cm gylyje. Jie spalio pradžioje aptikti 400 m atstumu nuo vienos seniausių bažnyčių Lietuvoje, vadinamos bažnyčių motina. Pasak J.Račo, aptiktos brūkšninės keramikos šukės – labai trapios.

Spėjimas: archeologas J.Račas mano, kad pavyko rasti senovės Zapyškio gyvenvietės pėdsakų, kurie yra gerokai senesni nei nuo viduramžių žinomas miestelis. / Vilmanto Raupelio nuotr. 

Istorikų tvirtinimu, brūkšninės keramikos dirbiniai iš išorės būdavo lyginami žolės gniūžtėmis, todėl paviršiuje įsispausdavo įvairūs netaisyklingi brūkšneliai. Nulipdyti tokie indai degti atviroje ugnyje.

Senosios gyvenvietės vietoje iškils šiuolaikinis infocentras

Šiuo metu Zapyškyje vyksta parengiamieji tyrimai būsimam infocentrui-bilietų pardavimo vietai statyti. "Iš ankstesnių archeologinių tyrimų buvo žinoma, kad šioje vietoje yra išlikęs archeologinis sluoksnis, datuojamas XVII–XVIII a. Mes radome ir fiksavome ir šį sluoksnį, čia aptikta viduramžiams būdingų monetų, o po šiuo, neliestu sluoksniu, laukė netikėtumas: brūkšniuotosios keramikos fragmentai ir įgilintos struktūros", – pasakojo archeologas.

Paklaustas, kur iškeliavo Zapyškio istoriją pakeisiantys radiniai, J.Račas sakė: "Mes stengiamės archeologinių tyrimų metu aptiktus radinius atiduoti vienam muziejui. Ankstesniais metais vykdant tyrimus prie  Šv.Jono Krikštytojo bažnyčios rasti radiniai buvo atiduoti Vytauto Didžiojo karo muziejui, ten pat nukeliavo ir pernykščiai, todėl, neskaidant kolekcijos, ten pat iškeliaus ir šie."

Vieta: spalio pradžioje radiniai aptikti 400 m atstumu nuo vienos seniausių bažnyčių Lietuvoje. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Ką pavyko aptikti anksčiau

Šis panemunės miestelis tyrinėtas ir anksčiau. 1990 m. Zapyškyje dirbo Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologinė ekspedicija, kuri ištyrė 55 kv.m, esančius 210 m. į rytus nuo senosios Šv.Jono Krikštytojo bažnyčios.

Tuomet tyrinėtojams pavyko aptikti XVII a. II pusės pastato akmeninių pamatų ir molinės krosnies pado fragmentus. Šalia krosnies pado rasta puodyninių koklių šukių, o netoli pastato pamatų – keramikos, geležies dirbinių ir kaulų. Tirtoje teritorijoje glūdėjo 182 molinių indų, 39 puodyninių ir 1 plokštinio koklio fragmentai bei 20 XVI–XVII a. monetų.

Amžius: radiniams – daugiau kaip 3 tūkst. metų, jie priklauso I tūkstantmečiui pr. Kr. / J. Račo nuotr.

Taip pat buvo surinkta nemažai įvairaus dydžio vinių, keletas peilių, bato apkaustų, diržo sagtis. Vienas iš įdomiausių surastų geležinių dirbinių – cilindrinės spynos ir rakto fragmentai.

Radiniai liudijo ne tik tai, kuo vertėsi sodybos savininkas ir šalia gyvenantys žmonės, bet ir tai, kad jis buvo pasiturintis. Archeologų laimikis tąkart buvo įvairus: keli žiedeliai, auksuotas knygos žymeklio apkaustas, augaliniais simboliais puošto stiklinio indo šukė, kaulinė šautuvo buožės inkrustacija, puošta stilizuotu obels žiedu, žalvarinė žvejybos blizgė bei geležinis dvišakis žvejybos kabliukas.

Tikintieji netilpdavo bažnyčioje

Kasinėdami vakarinio bažnyčios fasado pusėje, prie pagrindinio įėjimo į šventovę, archeologai aptiko buvusio bažnyčios priestato mūrinius pamatus. "Priestatas greičiausiai buvo medinis, tačiau jo pamatai, kaip matome, – mūriniai. Priestato būta didelio – maždaug 6x7 m ploto. Faktas, kad maldininkai netilpdavo senojoje Zapyškio bažnyčioje, dėl to buvo pastatytas priestatas, yra žinomas iš istorinių šaltinių. Tačiau nei jo matmenys, nei tai, kad jo pamatai buvo mūriniai, nebuvo žinoma. Tai reikšmingas atradimas, papildantis Zapyškio bažnyčios istoriją", – sakė kasinėjimams vadovaujantis archeologas Justinas Račas.

Kol kas jis sakė negalintis tiksliai pasakyti, kurį amžių siekia priestatas, tačiau spėjo jį greičiausiai iškilus XVIII a., kai buvo atliekama XVI a. viduryje iškilusios bažnyčios rekonstrukcija. "Matyti, kad tai – vėlyvesnė statyba nei bažnyčia, nes priestatas nėra sumūrytas iš to paties monolitinio pamato kaip visa bažnyčia", – sakė J.Račas.

Neminimas joks statinys

Buvusio priestato vietoje archeologai rado ir iš alavo lydinio nukaldintų liturginių varpelių fragmentų, taip pat geležinį didžiojo varpo liežuvėlį. "Tai yra varpo dalis, kuri judinama tam, kad varpas skambėtų. Jis šiek tiek aprūdijęs, bet nėra visiškai pakenktas metalo korozijos", – apžiūrinėdamas radinį pasakojo archeologas.

Jis su kolegomis taip pat aptiko neaiškaus mūro dalį, besišliejančią prie bažnyčios iš pietrytinės pusės. "Iki šiol nežinojome, kad šioje bažnyčios pusėje apskritai kažkas stovėjo. Kad nuo upės pusės ties įėjimu į bažnyčią buvo zakristija, matyti ir iš XX a. pr. nuotraukų. Tik vėliau ją potvynis nunešė. O kad iš kitos pusės būta kažkokio statinio, apie tai nėra įrašų nei bažnyčios inventoriaus sąrašuose, nei istoriniuose šaltiniuose, nors mūras buvęs pakankamai didelis. To mūro amžius turbūt panašus kaip ir bažnyčios priestato. Toks tarsi nedidelis ūkinis pastatėlis, buvęs priglaustas prie sienos", – apibūdino pašnekovas.

Patalpa, skirta perlaidoti

Iš pradžių pastato paskirtis archeologams atrodė visiškai neaiški, tačiau vėliau jie su architektais priėjo prie bendros nuomonės, kad tai greičiausiai buvo patalpa, skirta specialiai perlaidoti kaulams, kuriuos tyrinėtojai aptiko tarp bažnyčios sienos ir mūro. J.Račo žodžiais, mūras atrodo tarsi specialiai skirtas sudaryti tokią erdvę, kad būtų kur perlaidoti rekonstruojant bažnyčią XVIII a. iškastus palaikus, kaulus.

Bažnyčios šventoriaus ir senosios miesto aikštės teritoriją archeologai tikisi kasinėti iki rudens. "Galbūt rasime buvusio šventoriaus ribą", – vylėsi J.Račas. Kasinėdami teritoriją aplink bažnyčią, archeologai vadovaujasi senąja kartografine medžiaga. "Mūsų turimas vėliausias aikštės planas siekia XIX a. pabaigą. Tačiau yra duomenų aikštę šioje vietoje buvus ir anksčiau. Dabar esame ištyrę apie trečdalį jos. Jokių pastatų ten neaptikome, greičiausiai, kad nuo miestelio įsikūrimo pradžios, XVI a., čia buvo aikštė", – svarstė archeologas.