Paminklas aprašinėtas raudonais dažais užrašais „Doctrine of Hate“, „Architect of Genocide“ ir kitais.

Kaip pranešama, atrodo, kad antrą kartą šį mėnesį antkapis išniekintas vasario 15 d., tačiau manoma, kad šį kartą padaryta žala yra mažesnė. Prieš tai kapas nuniokotas vasario 4 d., kol kas niekas nebuvo suimtas dėl pirmojo incidento.

Vokiečių filosofas, sociologas, ekonomistas, visuomenės veikėjas, knygos „Kapitalas“ autorius ir „Komunistų partijos manifesto“ bendraautorius K. Marxas nuo 1849 m. iki savo mirties 1883 metais gyveno Londone.

Jo antkapis buvo nuniokotas ir praeityje, 1970 metais bandyta sugriauti kapą panaudojant bombą.

Marmurinė lentelė su K. Marxo ir jo šeimos narių pavardėmis – seniausia ir trapiausia antkapio dalis – buvo apdaužyta buku metaliniu instrumentu, antradienį naujienų agentūrai AFP sakė kapinių fondo vadovas Ianas Dungavellas (Ijanas Dangavelas).

Vandalų paminklui padaryta žala buvo pastebėta pirmadienį, pridūrė jis.

„Manoma, kad ypač buvo išskirtas Karlo Marxo vardas, taigi, tai nebuvo atsitiktinis paminklo išniekinimas – panašu, kad tai buvo prieš Karlą Marxą nukreipta ataka“, – sakė kapines prižiūrinčios labdaros organizacijos Haigeito kapinių draugų fondo vadovas. 

Vokiečių filosofas K. Marxas 1849 metais persikėlė gyventi į Londoną ir ten gyveno iki mirties. Jis mirė 1883 metų kovo 14 dieną, būdamas 64-erių.

Šiaurinėje Londono dalyje esantis 3,7 metrų aukščio antkapis – granitinis postamentas su bronziniu K. Marxo biustu – buvo pastatytas 1956 metais Didžiosios Britanijos komunistų partijos lėšomis.

Postamente esanti marmurinė lentelė buvo perkelta iš senojo kuklesnio antkapio.

Vandalai apdaužė jos raides ir akmenį, ypač tose vietose, kur įrašyta Karlo Marxo pavardė, jo žmonos mirties data ir jų vaikaičio Harry Longuet (Henrio Longė), kuris mirė būdamas ketverių metų, vardas.

„Pati idėja, kad galima nesutikti su kieno nors mintimis sudaužant paminklą, atrodo ypač netinkamas būdas pradėti diskusiją“, – sakė I. Dungavellas.

K. Marxo paminklas buvo niokotas ir anksčiau. Nuo jo buvo nuplėštas filosofo biustas, 8-e dešimtmetyje jis buvo sprogdintas savadarbiu sprogmeniu, terliotas dažais bei šūkiais.

„Jis jau yra nukentėjęs, ant jo yra turtingo ir permainingo gyvenimo žymių“, – sakė fondo vadovas. – Jis nėra nepataisomas, bet niekada jau nebebus toks pats.“

K. Marxo antkapis yra priskiriamas Pirmos klasės paminklams, o tai reiškia, kad jis yra vienas iš svarbiausių objektų Britanijoje, saugomas kaip kultūros paminklas.

Manoma, jog apie šiuos planus žinojo vienas prancūzas itin ilga pavarde – Auguste‘as Marie Josephas Jeanas Leonas Jauresas (1859–1914). Todėl pirmosiomis karo dienomis šį kovotoją už taiką ir darbininkų teises kažkas nužudė.

Jei manytume, jog minėtoji prielaida yra teisinga, sąmokslininkai smarkiai apsiskaičiavo, mat karas tik dar labiau pakurstė komunistines madas.

Treji apkasų ir bado metai, prilygstantys nesibaigiančiai filmų su Stevenu Seagalu (1952) peržiūrai, pasėjo civilių ir karių gretose nusivylimą bei pyktį. Tuo norėjo pasinaudoti Rusijos bolševikai. Sifilitikas Iljičius tikėjosi, kad po 1917-ųjų perversmo proletariato "revoliucija" išplis po visą kontinentą.

Tam buvo visai realus pagrindas. Mat dar 1914-aisiais, nespėjus įsisiautėti karui, du Karlo Marxo (1818–1883) gerbėjai Rosa Luxemburg (1871–1919) ir Karlas Paulas Augustas Friedrichas Liebknechtas (1871–1919) sukūrė "Spartako lygą". Rosa buvo eilinė žydė iš Lenkijos, o Karlas – eilinis Vokietijos socialistas. Tiesa, jis vienintelis iš viso Reichstago deputatų drįso balsuoti prieš karą.

Abu jie didžiąją pasaulinio konflikto dalį praleido įkalinimo įstaigose, kur kantriai laukė savo valandos. Tiesa, Karlas šiek tiek pabuvojo ir Rytų fronte, kuriame dažniau laidojo žuvusiuosius, mat atsisakė dalyvauti aktyviuose kovų veiksmuose.

Rosa buvo flegmatiškesnė, ji siūlė palaukti, kol visuomenė susivoks, kokios "genialios" yra dėdės K.Marxo idėjos, o štai K.Liebknechtas buvo temperamentingesnis, jį vis labiau užvaldė noras tapti vokiškuoju Iljičium, jam ramybės nedavė ginkluoto perversmo mintis.

Spartakiečių galimybės atsivėrė 1918 m. pabaigoje. Tada abu revoliucionierius paleido iš kalėjimo, o Vokietija atsidūrė ties didžių pokyčių slenksčiu. Kaip ir 1917 m. Rusijoje, Antrajame reiche "revoliuciją" pradėjo jūreiviai. Spalio 29 d. jie atsisakė plaukti į lemiamą mūšį su britų karališkuoju laivynu.

Iš vandens platybių jūrininkų maištas netruko persimesti į Kylio miestą, o iš ten – ir į kitas Vokietijos teritorijas. Visuose didžiausiuose miestuose suskambo "Internacionalas", o maištaujantys jūrininkai, kareiviai ir proletarai ėmė kurti vokiškuosius "sovietus" ("dvasingumo" kupinas tarybas), paremtas bolševikiška teorija ir praktika.

Bavarija tapo pirmąja Vokietijos žeme, kurią teatro kritikas Kurtas Eisnertas (1867–1919) pakrikštijo Socialistine Liaudies Respublika. Socialdemokratų valdomas Reichstagas su Friedrichu Ebertu (1871–1925) priešakyje reikalavo taikos ir kaizerio Friedricho Wilhelmo Viktoro Alberto (1859–1941) pasitraukimo iš sosto, tačiau, skirtingai nei komunistai ar spartakiečiai, F.Ebertas buvo pasiryžęs išsaugoti senąją, privačia nuosavybe grįstą ekonominę ir socialinę santvarką.

Lapkričio 7 d. F.Ebertas pareiškė: "Jeigu kaizeris nepasitrauks, socialistinė revoliucija bus neišvengiama. Bet aš to nenoriu, nekenčiu šios galimybės tarsi nuodėmės." Po dviejų dienų Vokietijos imperatorius atsisakė sosto ir ėmė ieškoti prieglobsčio Olandijoje. Tą pačią dieną Vokietija buvo pakrikštyta net dviem skirtingais vardais.

F.Eberto valdžia paskelbė ją respublika, o komunistai – Socialistine laisvąja liaudies valstybe. Beveik porą mėnesių Vokietija turėjo dvi paralelines valdžias, priimančias skirtingus sprendimus, o ją pačią vis labiau apėmė chaosas. 1919-ųjų sausį kilo antroji neramumų banga. R.Luxemburg ir K.Liebknechto vadovaujami spartakiečiai, susivieniję su Vokietijos komunistų partija ir vadinamaisiais nepriklausomais Vokietijos socialdemokratais, bandė sukelti ginkluotą perversmą.

Neramumų pretekstu tapo oficialios valdžios sprendimas sausio 4 d. atleisti iš darbo Emilį Eichhorną (1863–1925). Šis "nepriklausomos" socialdemokratų partijos narys iš Berlyno policijos viršininko pareigų buvo išspirtas už tai, kad atsisakė išvaikyti demonstrantus per Kalėdas vykusių neramumų metu. Po šio sprendimo E.Echhornas kvietė vokiečius demonstracijon. Į jo šauksmą su džiaugsmu atsiliepė kiti kairieji, tačiau ir šie buvo nustebę, kai sausio 5 d. Berlyne susirinko tūkstančiai žmonių, kurių didžioji dalis buvo ginkluoti.

Jau po pietų buvo užimtos traukinių stotys, kairiesiems priešiškų laikraščių redakcijos bei daug kitų objektų, o gatvės užblokuotos improvizuotomis barikadomis. Rosa, Friedrichas ir jų bičiuliai greitai subūrė 53 narių Laikinąjį revoliucinį komitetą, tačiau šiam taip ir nepavyko nuspręsti, ką jiems toliau veikti. Vieni revoliucionieriai norėjo derėtis su oficialia valdžia, kiti – žengti "rusiškuoju keliu".

Komunistai siekė į savo pusę palenkti armiją ir laivyną, tačiau jiems nepavyko. Kariuomenė liko ištikima teisėtai vyriausybei, o laivynas pareiškė nesiruošiantis "painioti meno su politika". Numalšinti maištą ir eliminuoti jo dalyvius valdžiai padėjo vadinamieji "freikorps" (laisvieji korpusai). Iš karo grįžę, pralaimėjimo kartėlį jaučiantys ir ginklų tebeturėję veteranai, norėdami išlieti įniršį, savanoriškai padėjo F.Eberto vyriausybei susidoroti su maištininkais.

Per dešimt dienų sukilėliai prarado kontrolę, o jų "sovietai" buvo oficialiai uždrausti. Rosos ir Friedricho likimą gaubia paslaptingumo aura. Pasak vienų senolių, juos abu nušovė "freikorps" nariai, pasak kitų, nušovė tik Friedrichą, o Rosos galvą suknežino šautuvų buožėmis. Dar kiti tiki, kad Rosa lig šiol gyva ir pogrindyje tebelaukia revoliucijos.

Vis dėlto liudininkai sutaria dėl vieno: Friedricho lavoną žudikai iš karto nuvežė į morgą, o Rosos įmetė į Landvero kanalą. Pasak legendos, vienas kareivis tada išreiškęs viltį, jog "sena nevala pagaliau nusipraus".

Kad niekas nekeltų pretenzijų, valdžia surengė formalų žudikų teismą ir skyrė jiems simbolines bausmes dėl pasikėsinimo nužudyti ir netinkamo kūno palaidojimo.

Tokia tad buvo trumpai gyvavusios Veimaro Respublikos aušra.

Teigiama, jog šioje tariamai utopinėje santvarkoje nebus išnaudojimo, socialinių klasių, susvetimėjimo, o gėrybių iš kiekvieno bus reikalaujama "pagal galimybes" ir dalijamos jos kiekvienam bus "pagal poreikius".

Šią istorijos interpretaciją perėmė ir amerikiečių liberaliosios pakraipos politologas bei ekonomistas Yoshihiro Francis Fukuyama (1952). Jis pats kadaise viename interviu tvirtino, jog marksistinis istorijos interpretavimas jam artimesnis (moksliniu požiūriu). Savo veikale "Istorijos pabaiga ir paskutinysis žmogus" ("The End of History and the Last Man", 1992) Y.F.Fukuyama skelbė istorijos pabaigą ir liberaliosios demokratijos pergalę, kuri, anot jo, įvyko 1989 m., griuvus Berlyno sienai.

Vėliau mokslininkas prisipažino klydęs dėl savo įvardytos datos, tačiau jis vis dar neatsisako esminės idėjos. Anot jo, istorija vis dėlto kada nors turės baigtis. Tačiau nei marksistai, nei ponas Y.F.Fukuyama neatsakė į pagrindinį klausimą: ar žmonijai reikia, kad istorija baigtųsi?

Žmogaus istorija pirmiausia yra kovos už išlikimą ir smurto istorija – žmonija pergyveno daug ką – karus, epidemijas, badus, genocidus, Trečiąjį reichą ir Sovietų Sąjungą.

Natūralu, jog nesibaigiančių referendumų, Kardashianų šeimynos ir filmų su Stevenu Seagalu (1952) akivaizdoje dažnas savęs klausia: kokia viso to prasmė, kada tai baigsis ir, svarbiausia, kas bus po to?

Galbūt atsakymą į šiuos klausimus padėtų rasti kino genijaus Stanley Kubricko (1928–1999) šedevras "2001: Kosminė odisėja." ("2001: A Spacey Odyssey", 1968)? Tai vienas keisčiausių ir mįslingiausių visų laikų filmų, kurį retas peržiūri iš pirmo karto (o dar mažesnis žmonių skaičius jį pamėgsta).

Šioje juostoje pasakojamos trys istorijos, kurias sieja bendras vardiklis – paslaptingas juodas monolitas. Pirmoji istorija prasideda Afrikos dykumoje prieš daugybę tūkstančių metų, kur žmogaus protėviai, beveik niekuo nesiskiriantys nuo kitų beždžionių, atranda mistišką juodą artefaktą. Šis monolitas pritraukia smalsias būtybes ir tuo pat metu sukelia joms nepaaiškinamus transcendentinius pojūčius, kuriuos galima palyginti nebent su haliucinacijas sukeliančių preparatų (pvz., LSD) poveikiu.

Žmogbeždžionės patiria tokią "apvaizdą", kad viena jų, skambant Richardo George‘o Strausso (1864–1949) muzikai, supranta, jog kaulą galima panaudoti kaip ginklą. Tai ne tik leidžia iki tol vien augalais mitusiems primatams atrasti mėsos skonio žavesį, bet jie sumąsto ir nuo vandens telkinio nuvyti agresyvesnius, tačiau mažiau pažengusius giminaičius.

Antroji filmo dalis vyksta jau 1999 m. Pasak filmo autorių, tuo metu jau turėjo būti kolonizuotas Mėnulis. Žemės palydove taip pat atrandamas tas pats monolitas, skleidžiantis keistus signalus (veikiausiai savo kūrėjams). Na, o nuo maždaug 55 minutės filme imama pasakoti trečioji – pagrindinė istorija. Ten du astronautai – dr. Davidas Bowmanas (Keir Dullea, 1936) ir dr. Frankas Poole (Gary Lockwoodas, 1937) skrenda Jupiterio link, o jų laivą valdo dirbtinis intelektas – robotas HAL 9000 (įgarsino Douglas Rain, 1928). Pastarasis savo gebėjimais nenusileidžia žmogui, ir astronautai, patys būdami emociškai šalti kaip robotai, su HAL’u elgiasi lyg su visaverte asmenybe.

Dėl nepaaiškinamų priežasčių (veikiausiai to paties monolito poveikio) HAL’as pasidaro pernelyg protingas bei autonomiškas ir imasi savo šeimininkų eliminavimo. Šiaip taip įveikęs evoliucijos keliu pažengusią mašiną, D.Bowmanas pats susiduria su monolitu ir patiria tą patį, ką ir jo protėviai primatai. Astronautas regi nesibaigiančių spektro šviesų kaleidoskopą, keliauja per laiką ir erdvę bei išvysta save – savo ramų gyvenimą, senatvę, mirtį bei atgimimą.

Šio keisto kino šedevro, žyminčio kosmoso užkariavimo epochą bei haliucinogeninių narkotikų vartojimo aukso amžių, pamatus S.Kubrickas sukūrė kartu su mokslinės fantastikos rašytoju Arthuru Charlesu Clarke‘u (1917–2008). Abu menininkai iš pradžių rašė scenarijų filmui. Vėliau A.Ch.Clarke‘as tekstą patobulino, pridėjo daugiau racionalių detalių ir paaiškinimų bei išleido kūrinį romano pavidalu tais pačiais metais. Filmas labai skiriasi nuo knygos, mat S.Kubrickas sąmoningai siekė sukurti mitą ir legendą, kuri žiūrovams ne paaiškintų savo skleidžiamus teiginius žodžiais, bet leistų juos pajusti pasitelkus instinktyviai vizualines priemones.

Nors šie kūriniai išleisti lygiai prieš 50 metų, jie nagrinėja šiuo metu ypač aktualias temas – sparčiai tobulėjančių technologijų keliamą pavojų ir evoliuciją. Tuo pat metu "2001: kosminė odisėja" tarsi pateikia atsakymą į klausimą, kas slepiasi už žmoniją nuolatos kamuojančių negandų ir kokia jų prasmė. Filmas leidžia daryti prielaidą, jog žmogus yra nesukurtas istorijos pabaigai ir laimingam bei saugiam po jos laukiančiam utopiniam gyvenimui. Žmonijos civilizacijos tikslas yra nuolatinė, nesibaigianti kelionė, ieškojimai ir tyrinėjimai bei juos lydinčių iššūkių įveikimas. Išlikimą ir tobulėjimą žmogui garantuoja jo grobuoniška prigimtis.

Žengiant iš gyvūnų pasaulio į dabartinę civilizaciją, ši prigimtis neišnyko, ji įgijo gerokai subtilesnes, rafinuotesnes, tačiau tokias pat nuožmias formas. Tuo pat metu svarbu suvokti, kad žmonija nesukurta nei totalitariniam Žemės, nei kosmoso užkariavimui bei valdymui, nes tai, kaip ir istorijos pabaiga ar socializmo-komunizmo atsiradimas reikštų galutinę stagnaciją bei mirtį, t.y. žmogus taptų savo paties spąstų auka.

Šiuo metu tegalima daryti prielaidą, jog žmonijos tikslas yra nuolatinis judėjimas į priekį nežinomo tikslo link ir šį procesą lydinti sąmonės evoliucija (brendimas). Tai veikiausiai dar ilgai nesibaigs, nes žmogus – kaip ir kosmosas – jo galimybės beribės ir jos visą laiką plečiasi. Vis dėlto manoma, kad kada nors kosmosas liausis plėtęsis ir ims trauktis.

Ar ji apskritai dešinioji? O gal tarp Trečiojo reicho ir SSRS yra daugiau bendro, nei galima įsivaizduoti? Siekiant atsakyti į šiuos klausimus, būtinas detalus skrodimas.

Pradėkime nuo pavadinimo. Nesutrumpintas nacių partijos pavadinimas – Nacionalsocialistų vokiečių darbininkų partija (vok. Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei). Kokia gali būti partija, kurios pavadinime yra žodžiai "socialistų" ir "darbininkų"? Ji gali būti tik socialistinė, t. y. kairioji – agituojanti už tariamai teisingą, suplanuotą ir išankstinį gėrybių paskirstymą tarp visuomenės narių.

Žmonės yra susikoncentravę į nacizmo nusikaltimus bei jų šaknis ir neretai užmiršta, jog kiekviena politinė ideologija pirmiausia remiasi ekonomika.

Kiekviena ideologija visų pirma atsispiria nuo materialinių gėrybių pagrindo. Svarbiausias klausimas, ar ideologija ir jai atstovaujantys politikai yra už privačią nuosavybę (politinė dešinė) ar prieš (politinė kairė)?

Iš to kyla klausimai: "Žmogus pats turi ją užsidirbti, ar ją jam turi kas nors duoti? Prekių pasirinkimas turi būti platus, ar jų reikia pagaminti ir parduoti bei išdalyti tik tiek, kiek kažkieno įsitikinimu būtina? Kainos turi būti paliktos savireguliacijai, ar turi būti griežtai kontroliuojamos? Kokiais kriterijais remiantis bus dalijamos gėrybės? Kurie visuomenės nariai jų nusipelnys labiau nei kiti? Ir kas bus tas teisingumo etalonas, kuris kontroliuos kainas ir nuspręs, kurių prekių reikia bei kaip ir kam jos turi būti išdalijamos? Vienas stiprus vadas? O gal partija?"

Kad nacizmas yra labiau artimas komunizmui nei laisvosios rinkos ekonomikai, pastebėjo dar ekonomistai ir ekonomikos filosofai, klasikinio liberalizmo atstovai Ludwigas von Mises (1881–1973) ir jo mokinys Friedrichas Hayekas (1899–1992).

L. von Mises atkreipė dėmesį, jog nors Trečiajame reiche formaliai ir išliko privačios nuosavybės teisė, de facto viskas ekonomikoje buvo griežtai gniaužiama valstybės ir nacių partijos rankose.

Būtent valdžia Vokietijoje de facto buvo viso ko šeimininkė, kur vyriausybė bei partija sprendė, kam suteikti įgaliojimus, kas, kiek, iš ko ir kokiais būdais turi būti pagaminta. Taip pat valstybė nustatydavo ir griežtai kontroliuodavo kainas, atlygį, pelną, dividendus ir t. t. Iš to galima daryti prielaidą, jog nacionalsocializmo, kaip ir kitų komunizmo-socializmo atšakų, siekiamybė yra "bendroji gerovė", žengianti aukščiau privačios.

Laisvosios rinkos ir demokratijos santvarkose bendruomeniškumas ir bendroji gerovė yra vaisiai ir pasekmės – žmogus kyla, auga, tobulėja ir galų gale galbūt atiduoda dalį savo įdirbio bendruomenei įvairiais būdais, kad ir daug sąžiningai dirbdamas ir mokėdamas mokesčius. Visos šios pastangos suauga į bendrą mozaiką, kurią regime JAV, Europoje (ypač Skandinavijoje), Japonijoje, Australijoje.

Socialistinėse diktatūrose tariamas bendruomeniškumas yra pats tikslas, o žmogus yra tik priemonė šiam tikslui pasiekti. Jis, kaip ir jo nuosavybė, iš esmės patys tėra bendruomenės ir valstybės nuosavybė.

Individualumas ir asmeninė tapatybė tiek teoriškai, tiek praktiškai kelia grėsmę "bendrajam gėriui", todėl tapatybės praradimas ir ištrynimas – neišvengiamas. Kitaip tariant, socialistinės diktatūros siekia žmonių visuomenėje įgyvendinti vabzdžių (skruzdžių, širšių ir kitų) pasaulyje regimas santvarkas.

Galutinis rezultatas – daugybė bespalvių ir vienodų, bet vieningai save, kaip spiečiaus dalį, suvokiančių būtybių. Šios būtybės teoriškai turėtų būti sveikesnės, moralesnės ir kitokiais būdais pranašesnės už "kapitalizmo" atstovus.

Puikiai žinoma, jog sovietai atvirai siekė sukurti "naująjį žmogų", tačiau dažnai pamirštama, jog būtent to siekė ir naciai. Užkliuvus už žodžio "natio", yra daroma klaidinga išvada, jog nacizmas, kaip ir konservatyvus nacionalizmas, siekia visapusiško savos kultūros bei tapatybės išsaugojimo, izoliacijos ir apsaugos nuo "svetimų" įtakų.

Nacizmas siekė visai ne to. Nacizmas siekė atkurti "legendinę" indoeuropiečių rūšį, vadinamuosius arijus – šviesiaplaukius, mėlynakius, fiziškai stiprius ir sveikus naujojo pasaulio žmones, primenančius Arnoldo Schwarzeneggerio (1947) vaidinamą veikėją iš filmo "Konanas Barbaras" ("Conan the Barbarian", 1982). Pasak nacizmo ideologų, vienos nacijos turi savyje daugiau arijų genų ir savybių, o kitos – mažiau.

Štai germanai jų turi, bet ne tiek daug, kiek skandinavai. Tarkime, švedai, pasak nacizmo apologetų, kur kas arčiau arijų idealų nei vokiečiai, todėl turi būti skatinama atranka. Turi būti kryžminami turintieji daugiau šių bruožų ir šalinami turintys jų mažiau, taip pat turi būti eliminuoti ar kitaip izoliuoti visi galintys pakenkti šios rasės kokybei (pavyzdžiui, epileptikai).

Semitai šioje teorijoje užima ypatingą vietą. Pasak nacizmo teoretikų, žydai sąmoningai ar nesąmoningai trukdo šiam natūraliam virsmui, todėl juos būtina eliminuoti. O skirtingai nei holokaustas, vadinamasis slavų genocidas, buvo kitokio proceso dalis, slavai turėjo būti adaptuoti žemiausios kastos vergų rasės vaidmeniui, kuri tarnaus aukštesniosioms, visų pirmą – arijams. Pastarųjų atsiradimas yra galutinis ir biologiškai natūralus "tautų lenktynių" (tos pačios klasių kovos) tikslas, kuris įgyvendins galutinę šviesiąją socialistinio teisingumo viziją.

Beje, Karlas Marxas (1818–1883) pirmasis panaudojo holokausto, kaip konkrečių "atsilikusių" etninių grupių (pvz.. serbų, Škotijos kalniečių) sunaikinimo, šviesaus socialistinio rytojaus labui, terminą.

Iš esmės galima reziumuoti, jog nacionalsocializmas yra tas pats marksizmas, sukergtas su Charleso Darwino (1809–1882) evoliucijos teorijomis. Kitaip tariant, marksizmas, paremtas biologija, o ne sociologija.

Iki šiol buvo parduota jau daugiau kaip 100 tūkst. suvenyrinių euro banknotų, ant kurių pavaizduotas vokiečių filosofo, sociologo ir ekonomisto portretas, praneša naujienų agentūra DPA.

„Banknotai, kuriuos galima įsigyti už tris eurus, sulaukė didelės paklausos. Niekas nesitikėjo, kad jie bus tokie populiarūs“, – pareiškė suvenyrų platinimu Tryre besirūpinančios įmonės „Trier Tourismus und Marketing“ atstovas Hansas Albertas Beckeris (Hansas Albertas Bekeris).

Banknotai jau buvo išsiųsti į daugiau kaip 40 pasaulio šalių. Ypač noriai juos perka Azijoje: vien į Kiniją buvo išsiųsta apie 25–30 tūkst. vienetų. Suvenyrinius eurus su K. Marxo atvaizdu, pavyzdžiui, užsako įmonės, juos dovanojančios savo darbuotojams.

Užsakyti leidžiama mažiausiai penkis banknotus. Iki 50 gramų sveriančio siuntinio persiuntimas kainuoja du eurus, praneša „Deutsche Welle“.

Nulinio nominalo violetinės spalvos euro banknotai, kurie yra šiek tiek didesni negu 20 eurų banknotai, yra labai panašūs į tikruosius pinigus, atspausdintus ant popieriaus su vandens ženklais, hologramomis, apsauginiais siūleliais ir individualiais 10 ženklų serijos numeriais.

1818 metų gegužės 5 dieną Tryre gimęs K. Marxas laikomas garsiausiu šio miesto sūnumi, tad miestas plačiai mini šio filosofo, kuris tapo vienu iš komunistinės ideologijos kūrėjų, gimimo metinių jubiliejų.

Tiesa, revoliucijos sukakties proga Rusijoje buvo laikytasi itin santūriai, o Europos Parlamento plenarinės sesijos metu vykusioje diskusijoje parlamentarai netgi sugebėjo iškontempliuoti tezę, jog bolševizmo ideologijai ne tik negalima leisti atgimti, bet ir jos likučius privalu išrauti su šaknimis. Vienas būdų, kuriuo bus siekiama tai padaryti, – bolševizmo ir nacizmo nusikaltimų sugretinimas.

Olandijos politikas ir diplomatas Fransas Timmermansas (1961) diskusijų metu išskyrė Holodomorą, 1932–1933 m. badą Ukrainoje, nusinešusį milijonus gyvybių, taip siekdamas sugretinti visų totalitarinių režimų aukas. Tai – sveikintina iniciatyva, kuriai pasaulis jau seniai subrendo. Labai svarbu, kad žmonija sužinotų apie žiaurią komunizmo prigimtį ir jo įvykdytus nusikaltimus tautoms ir konkretiems individams.

Vis dėlto svarbu suvokti, kad komunizmo ir nacizmo gretinimas per jų nusikaltimų prizmę nėra pats geriausias ir tikslingiausias metodas, siekiant išmesti šią ideologiją į istorijos sąvartyną.

Kitaip tariant, tai sumažina skausmą, karščiavimą ir kitus simptomus, bet nepašalina pačios ligos iš organizmo. O tai padaryti yra labai svarbu, mat, neįsigilindami į ligos priežastis, mes paliekame erdvę demagogijai ir kitoms emocinėms manipuliacijoms. Tuo informaciniame terorizme naudojasi mūsų priešai, skleisdami mitus, jog ES yra tas pats kas SSRS, o NATO sąjungininkų pajėgos mūsų šalyje – tas pats, kas sovietų okupacija.

Vienintelis klausimas, ar tai pavyks? Sunku ir nusakyti, kaip marksizmas per 170 metų įsigėrė į Vakarų visuomenę ir įvairias jos sritis. Marksizmas nėra vien bolševizmas, stalinizmas, teroras, okupacija, trėmimai, gulagas, vangioji šizofrenija, prekių deficitas, lygesnis už lygius nomenklatūrinis elitas, NKVD ir KGB, kolūkiai, planavimo planavimas, individualizmo trynimas, sąžiningo darbo ir verslo kultūros naikinimas, dėl sugriautų kolūkių verkiantys bėdžiai, nepagarba privačiai nuosavybei ir kitos mūsų regiono realijos. Tai – gerokai daugiau.

Tai ir įprotis normalią laisvosios rinkos ekonomiką vadinti "kapitalizmu", kai jokio kapitalizmo nėra, yra tik normali laisvosios rinkos ekonomika, kuri yra natūrali kaip oras, ugnis ir vanduo. Tai ir nepagarba intelektinei nuosavybei, pasireiškianti kibernetiniu piratavimu. Tai ir vieno esminio pokyčio, po kurio gyvensime visi ilgai ir laimingai, laukimas. Tai ir tolerancija dėl tolerancijos (politinis korektiškumas), neleidžianti pažvelgti bjauriai realybei į akis, priimti gyvenimo metamų iššūkių ir eiti visai žmonijai į priekį. Tai ir siekis visuomenę ir jos narius suskirstyti į rūšis, vienas jų pastatant į aukų, o kitas – į skriaudikų vaidmenis. Tai ir sąmokslo teorijos apie masonus, kurie viską valdo ir viską kontroliuoja jau kelis tūkstančius metų. Tai ir lunatikų kliedesiai apie skiepuose esančias abortų ir beždžionių liekanas. Tai ir kalbos apie tai, jog Kalėdas sugalvojo "korporacijos", kad galėtų parduoti dar daugiau prekių ir apskritai viskas šiais laikais taip "susvetimėję", "materialu", "komerciška" ir "nedvasinga".

Marksizmo formų daug ir kai kurios jų egzistavo net iki "Komunistų partijos manifesto". Štai visiems gerai pažįstamas graikų mitologijos herojus Prometėjas dažnai pristatomas didvyrio, mylėjusio žmones ir dėl jų pavogusio ugnį iš dievų, amplua. Tačiau įsigilinus į istoriją tampa aišku, jog retas senųjų graikų intelektualas mylėjo paprastus žmones. Dažnas jų mylėjo ir savo kūryba šlovino tik ypatinguosius – didvyrius, dievus, įvairius groteskiškus veikėjus, kurie neretai elgdavosi ekscentriškai ir gyvendavo įdomius gyvenimus.

Tai veda prie suvokimo, jog Prometėjas to meto graikams buvo labiau neigiamas personažas nei teigiamas ir jo poelgį metus iššūkį dievams reikėtų vertinti kaip amoralų arba bent jau neskoningą, t.y. iš esmės marksistišką.

Marksizmui būdingų bruožų galima rasti krikščionybėje, islame bei kitose religijose, taip pat kai kurių Renesanso ir Apšvietos autorių idėjose. XIX a. paskelbti K.Marxo veikalai sutelkė ir iškristalizavo šias po pasaulį klajojusias idėjas į vieną ydingą visumą, kuri per 170 savo egzistavimo metų patyrė įvairių transformacijų, keitė pavidalą ir skverbėsi į žmonijos organizmą, skelbdama tariamos utopijos gimimą nuo XIX a. anarchistų ir bolševikų iki Frankfurto mokyklos, postmodernizmo ir LSD vizijose skraidančių gėlių vaikų bei barzdotųjų kavinėse sėdinčių hipsterių.

Kad ir kiek kartų nukirsi hidrai galvą, ši atauga. Net ir po 170 metų marksizmo virusas vis dar gajus visame pasaulyje ir jis vis dar geba suvedžioti jaunus, bręstančius ir idealistiškai nusiteikusius, savęs ieškančius protus. Ir jų niekaip neįtikinsi faktais, jog štai, nepaisant kilnių idealų, komunizmas nužudė milijonus žmonių. Reikėtų daryti kitaip, reikėtų smogti iš pagrindų. Reikia pagaliau pradėti atvirai kalbėti, kad komunizmas yra be galo bloga, ydų kupina ir šlykšti ideologija, kurios visos idėjos, prisidengiančios kova už silpnuosius, veda žmoniją į aklagatvį ir iš esmės neturi ko jai pasiūlyti.

Svarbu suvokti, kad neapykanta privačiai nuosavybei yra amorali bei, kaip ir kitos komunizmo idėjos, prieštarauja žmogaus prigimčiai. Ir tai nėra tik išankstinis nusistatymas – visa tai buvo įrodyta praktiškai SSRS egzistavimo metu ir vis dar įrodinėjama Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, Kuboje ir Baltarusijoje.

Kita vertus, paskelbti kairiųjų ideologinio genocido irgi nereikėtų. Žmonės yra skirtingi, kaip ir jų interesai, o kas nors turi atstovauti ir patiems pažeidžiamiausiems.