Pasikaustęs aukštalipių ir oro akrobatų įranga visą savaitę net 16 metrų aukštyje repetuojantis A. Liškauskas teigia nė nepamenantis, kada paskutinį sykį jį būtų užplūdęs toks adrenalino kiekis. „Šią patirtį galėčiau palyginti nebent su šuoliu su virve. Skirtumas tik tas, kad šuolis su virve trunka keletą akimirkų, o šiuo atveju ore tenka sklandyti beveik pusę valandos“, – juokėsi šokėjas.

Prisisegusiems aukštalipių įrangą, Muzikinio teatro šokėjams per trumpą laiką teko išmokti akrobatinių triukų: ore atlikti salto, iškelti ant rankų partnerį, lipti ir šokinėti teatro siena žemyn galva, įvaldyti judesių greitį, pakibus ore.

„Gąsdina ne vien aukštis ir neįprasti judesiai, bet ir grubus sienos paviršius, primenantis stiklinį „žėrutį“. Perbraukus odą, iškart pradeda tekėti kraujas, o kone kiekvienai repeticijai reikia vis naujos poros batų“, – pasakojo A.Liškauskas.

Pasak pašnekovo, pasirodymui ore reikia puikaus fizinio pasiruošimo. „Po pirmųjų repeticijų man  vos pavykdavo išrėplioti iš lovos“, - prisiminė šokėjas. Ypač reikalingas stiprus pilvo presas, kurį viso spektaklio metu tenka įtempti. Ant juosmens ir kojų esą užsegami diržai, taigi negali kabėti daugiau negu valandą, nes didelis spaudimas gali sutrikdyti kraujotaką.

Prieš pirmąją repeticiją pašnekovas jautė milžinišką įtampą, kurią palyginti galėjo nebent su priešpremjeriniu jauduliu. „Širdis plakė, rankos drebėjo. O tas pirmasis atsispyrimas nuo žemės, pradėjus lipti aukštyn, yra kažkas ypatingo ir nepatirto. Aš nesu bailys, tačiau akimirka „čia ir dabar“ skatina permąstyti visą savo gyvenimą: ką darei gerai ar blogai. Ir kiekvieną sykį, atsispiriant nuo žemės ir pradėjus lipti siena, užplūsta tie patys jausmai“, – juokėsi šokėjas.

Kūrybinė komanda, dėliodama visus spektaklio „taškus“, susidūrė ir su nesklandumais. Teko pakeisti Muzikinio teatro sieną, kadangi prie planuotosios nepavyko pritvirtinti reikalingos įrangos – į seną, t. y. skylantį betoną, dėl saugumo baimintasi sukti varžtus. Ką jau kalbėti apie atlikėjų traumas – nusibrozdinimai nepatyrusių šokėjų kūnus išmargina kone po kiekvienos repeticijos, alkūnės nė nebeužgyja. Na, o praėjusią savaitę šokėjo porininkei Ingai Briazkalovaitei buvo smarkiai nubrozdintas smakras, kai A.Liškauskas nepagavo jos virvės – šokėja grubiai „brūkštelėjo“ veidą per grublėtą pastato sieną.

Paprašytas atskleisti minėto spektaklio istoriją, šokėjas trumpai papasakojo, jog kūrinys mena apie meilę, kuriai gyvuoti bando sukliudyti blogio jėga. Tačiau galiausiai iš dangaus nusileidžia angelas ir sujungia gėrį ir blogį. Šokėjas įsitikinęs, kad spektaklyje, kurį režisavo Rūta Bunikytė, esą kiekvienas žiūrovas galės atrasti sąsajų bei metaforų.

Performansą žadama papuošti ir 3D vaizdo projekcija bei muzika, kurią sukūrė klaipėdietis Kristijonas Lučinskas-Driezhas. „Žmonės juk mėgsta fejerverkus, tiesa? Galiu patvirtinti, kad šis performansas prilygs įspūdingam 20 minučių trukmės fejerverkui“, – į renginį kvietė A.Liškauskas.

Iš tiesų šis spektaklis taps simboliniu teatro atsisveikinimu su žiūrovais. Pasirodymo pabaigoje žiūrovams nusilenks ir visas teatro kolektyvas. „Nors artėja teatro rekonstrukcija, man šis teatro pastatas yra brangus toks, koks yra. Jame aš dirbu jau 20 metų, kiekvienas koridorius, siena man žinoma ir miela. Tikrai nubrauksiu ašarą, palikdamas teatrą“, – jausmų neslėpė A.Liškauskas.