Parodoje eksponuojami Lietuvos partizanų ir ryšininkų portretai, kurie 1944–1958 m. kovojo visose devyniose partizanų apygardose, o dabar gyvena Aukštaitijoje, Suvalkijoje, Dzūkijoje, Žemaitijoje bei didžiuosiuose Lietuvos miestuose, taip pat Lenkijoje, Vokietijoje ir Latvijoje.

„Įamžinti veidus tų, kurie kūrė mums laisvę, akis, kuriose visada žibėjo laisvė ir viltis – manau, yra idėja verta valstybės šimtmečio. Tai man didžiausią įspūdį ir susižavėjimą sukėlęs pastarojo meto projektas“, – sako prie parodos atsiradimo prisidėjęs ambasadorius Vygaudas Ušackas.

Neįsigilinus prabėgant Klaudijaus Driskiaus fotoportretus, galima pamanyti, kad tai dar viena tradicinė lietuviškos fotografijos serija. Įamžintuose veiduose šmėkšteli ir paprastumas, ir gudrios ironijos šypsena.

Tačiau tai veikiau atsitiktinumas. Tai, kas tų žmonių gyvenime svarbiausia, neatsispindi jų veiduose ar povyzose. Jie visi buvo kariai. Arba bent karo dalyviai. Partizanai, jų rėmėjai, ryšininkai. Jie nugyveno dešimtis metų kitaip, nei daugelis Antrojo pasaulinio karo veteranų. Jie negavo pensijų, specialios socialinės ir psichologinės pagalbos. Atvirkščiai, daugelis jų kalinti, negalėję įgyti išsilavinimo, daryti karjeros. Portretų žmonės ne tik išgyveno, bet išliko nepalūžę, orūs, nepraradę vilties, tik savo vidinių galių dėka. Bet jie yra ilgame kare nugalėjusioji pusė.

„Ši paroda – tai skaudžios, bet kartu be galo drąsios ir prasmingos mūsų istorijos liudijimas. Didžiuojamės, kad galime ją pristatyti „Akropolyje“ tūkstančiams Klaipėdos miesto gyventojų ir svečių“, – sako Klaipėdos „Akropolio“ valdytojas Ovidijus Zibalis.

Paralelinė parodos dalis – tekstai. Jie mus iš dabarties nukelia į praeitį. Pailiustruoti mažomis senomis nuotraukomis, tarsi dokumentiniu įrodymu, jog tie žmonės kadaise buvo jauni ir tikrai dalyvavo istorijose, kurias pasakoja.

„Niekad negalvojau, kad pateksiu gyvas priešui į rankas – būtų pasitaikius galimybė, būčiau pats nusišovęs,“ – taip baigiamas vienas pasakojimas. „Jie visi, partizanai, man buvo kaip broliai,“ – tokie vienos ryšininkės žodžiai tiktų daugeliui pasakojimų.

„Ši praeities ir dabarties portretų – žodinių ir vaizdinių – seka nieko neįrodinėja. Tiesiog skaitant liudijimus ir žvelgiant tiems žmonėms į veidus, tegul tik fotografinius, savaime išryškėja daugelio šiandienos diskusijų beprasmybė. Tie žmonės tiesiog yra. Savo visą gyvenimą jie atidavė Lietuvai. Paprasčiau sakant – mums“, – sako parodai tekstą parašęs Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas Vytautas Ališauskas.

„Tai Druskininkai ir Palanga. Šie miestai, matyt, buvo laisvesni nuo sovietų laikų, tad iš tremties grįžę žmonės, kuriems neleista apsistoti savuose kraštuose, čia buvo lengviau prisiregistruojami, gaudavo darbo“, - sakė fotografas, drauge su istoriku Antanu Terlecku išleidęs įspūdingą albumą, kuriame kasdienėje aplinkoje užfiksuoti likę gyvi partizanai ir ryšininkai.

K. Driskius atkreipė dėmesį į santūrų knygos viršelį, kuris kviečia ją atversti. Puslapiai - kietoki, tarsi dvigubi. Kaip partizanų gyvenimas, kuriame kažkas galbūt buvo nepasakyta, perduota ar neperduota.

Kaip pasakojo fotografas, ketverius metus trukusiam darbui jį įkvėpė pirmosios dvi jo sudarytos knygos - apie Aukštaitijos partizanus, kuriose buvo labai daug archyvinės medžiagos iš Vytauto apygardos Lokio rinktinės dokumentų ir fotografijų, bei rekonstruotas Aukštaitijos partizanų vado Balio Vaičėno dienoraštis.

„Tie darbai mane skatino eiti tolyn, sutikti tiesioginių liudininkų, gyvų žmonių, juos aplankyti. Tarp kolegų buvo priešgyniavusių, kad tai daryti jau per vėlu, bet man knietėjo pažiūrėti, kas dedasi Lietuvoj šiandien ir kaip tie žmonės - partizanai, ryšininkai - gyvena dabar“, - sakė fotografas.

Likusius gyvus kovotojus už laisvę K. Driskius bandė parodyti šiandienos buityje, jų kasdienybėje.

„Jie normalūs, sveiki žmonės, be galo stiprūs fiziškai ir, žinoma, dvasiškai. Įvairiai gyvenantys - nuo mažiausio kambarėlio iki didžiulio namo Palangoje“, - pasakojo ketverius metus partizanus ir ryšininkus bei jų artimuosius fiksavęs fotografas.

Vieni knygos herojai mielai eidavo iš savo namų, senelių prieglaudų ar giminaičių, sakydami, kad turi daug laiko, ilgai pozuodavo, o kitiems fotografas gal buvo vienintelis žmogus tais metais, kuris išvedė juos į lauką, pakalbino, nes niekas daugiau neaplanko.

„Dar kiti prieš fotografuojant pradėdavo labai puoštis, šukuotis ir tada mano darbas, galima sakyti, baigdavosi“, - prisimindamas juokėsi K. Driskius.

„Laisvųjų testamentuose“ - 83 partizanų ir ryšininkų šiandienos ir jaunystės laikų nuotraukos.

„Tai ne visi, kurie šiandien gyvena tarp mūsų. Labai gailėjausi, kad nespėjome pakalbinti partizano, apie kurį žinojome, bet kuris mirė prieš pusmetį, nespėjome pakalbinti ir Alfonso Svarinsko - vienintelio tuomet buvusio dvasininko kapeliono. Labai gaila, tik tiek, kad esi ribotų galimybių žmogus ir negali visko suspėti“, - sakė K. Driskius, pridurdamas, kad 14 herojų, užfiksuotų albume, jau netekome.

Istorinės nuotraukos į albumą atkeliavo skirtingais keliais. Daugiausia jų - iš partizanų ir ryšininkų šeimų albumų, viena kita nuotrauka skolinta iš fotografų, kolekcininkų, muziejų, ypač Genocido aukų muziejaus, kuriame sukaupta didžiausia partizanų nuotraukų kolekcija.

Partizanų ir ryšininkų istorijas fiksavęs ir dalį jų knygoje naudojęs istorikas A. Terleckas keliauti su K. Driskiumi pradėjo būdamas 19-os metų.

„Nuo paauglystės, kai pradėjau domėtis istorija, pirmoji tema buvo partizaninis karas. Norėjau bent kartą pasikalbėti su partizanu, o pasikalbėjau su šimtu žmonių“, - Vilniaus knygų mugėje pristatydamas albumą sakė A. Terleckas.

Bendraujant su kovotojais už Lietuvos laisvę istorikui ne kartą pasitarnavo senelio Antano Terlecko vardas ir pavardė.

„Tarp jų nebuvo jaunesnių nei 80 metų žmonių, bet nepasitaikė patirti kalbėjimo iš galios pozicijos, neva, nieko vaikeli nežinai, mes tave pamokysim“, - prisiminė knygos bendraautorius.

Kaip pastebėjo pristatymą vedęs filosofas Vytautas Ališauskas, istorijos, kurias atrinko A. Terleckas, trumpos ir taupios. Kai kurios su humoru, autoironija, kai kurios - labai skausmingos, tragiškos, kitos - su nostalgija partizaniškai jaunystei.

Partizanai, jų rėmėjai, ryšininkai. Jie nugyveno dešimtis metų kitaip negu daugelis Antrojo pasaulinio karo veteranų. Jie negavo pensijų, specialios socialinės ir psichologinės pagalbos. Atvirkščiai, daugelis jų kalinti, negalėję įgyti išsilavinimo, daryti karjeros.

Jų šeimos engtos. Portretų žmonės ne tik išgyveno, bet išliko nepalūžę, orūs, nepraradę vilties, tik dėl savo vidinių galių, semiamų iš Dievo, savęs ir savo idealų tikėjimo.

Tai skamba patetiškai, bet portretuose tos patetikos neįžvelgsime - juose tik kukli buitis, dažniausiai provincijos, tokie pat kuklūs partizaniškos praeities atributai, kai kada šilti, kai kada ironiški, kai kada prigesę žvilgsniai. Tai dabartis. Bet joje neabejotinai aišku viena - jie yra ilgame kare nugalėjusioji pusė.

Paralelinė parodos dalis - tekstai. Jie mus iš dabarties nukelia į praeitį. Iliustruoti mažomis senomis nuotraukomis, tarsi dokumentiniu įrodymu, kad tie žmonės kadaise buvo jauni ir tikrai dalyvavo istorijose, kurias pasakoja.