Džiaugsmas dalytis
Medikai – spalvingos asmenybės, tarp jų yra puikių poetų, tapytojų, drožėjų, šokėjų, kolekcininkų, jie domisi menu, istorija, kalbomis. "Gydytojo darbas kupinas įtampos, todėl kiekvienas savaip bandome atsipalaiduoti ir įveikti stresą. O pomėgiai padeda išvystyti kitus gebėjimus ir talentus, tai puiki saviraiškos priemonė", – sako P.Mažylio gimdymo namų vadovas.
T.Biržiečio pomėgių gausa stebina: kartu su žmona lanko italų kalbos kursus, domisi kaunistika – viskuo, kas susiję su jo gimtuoju miestu, renka atvirukus ir nuotraukas su senojo Kauno vaizdais, kolekcionuoja pašto ženklus, kišeninius kalendorius, nuolat papildo savo modeliukų ir greitosios pagalbos mašinėlių kolekcijas, renka ir pats restauruoja senovinius, vintažinių vardą užsitarnavusius žaislus ir žaidimus.
"Atrodau labai nerimtas", – šypsosi gydytojas. Bet argi privalu tokios profesijos atstovui būti rūsčiam? T.Biržietis žavi reta mūsų kasdienybėje savybe – gebėjimu nudžiuginti, nustebinti, o kartais ir pasiduoti kokiai linksmai avantiūrai.
Tarp jų yra ir mano, ir mano brolio vaikystės žaislų, su kuriais vėliau žaidė mūsų pusbroliai, dar vėliau – visi trys mūsų sūnūs, o mažiausioji Smiltė ir dabar tebežaidžia.
"Neseniai įsigytą, dar neremontuotą namą V.Putvinskio gatvėje paskolinome Kaune vykusiam pirmajam teatro festivaliui "Namas Nr. 1". Prieš pusę amžiaus čia gyveno Domicelės ir Petro Tarabildų šeima – vieni žymiausių grafikų, vaikiškų knygelių ir periodinių leidinių iliustruotojai. Čekų režisierius Howardas Lotkeris ir jo trupė HoME spektaklyje "NaMIE... bėga gyvenimas" supynė dviejų šeimų – Tarabildų ir mūsų – Biržiečių istorijas, o spektaklį pristatančioje fotografijoje buvo lėlė, kurią radau kaip tik šiame name", – pasakoja T.Biržietis, įsitikinęs, kad gyvenime niekas šiaip sau nenutinka, mintys turi tendenciją materializuotis.
Pačioje Kauno širdyje, P.Mažylio gimdymo namų pašonėje, esantį namą Tomas įsigijo ne todėl, kad šeima neturėtų kur gyventi: šis pirkinys vienu žingsniu jį priartino prie ilgai puoselėtos svajonės įkurti nedidelį privatų žaislų muziejų. Ši svajonė tapo konkrečiu projektu: kolekcija yra, vieta – taip pat, tereikia paruošti erdvę eksponatams, katalogizuoti sukauptą turtą.
"Dabar žaislų kolekcijai skirtas kambarys virš garažo, kai kurie eksponatai sudėti lentynėlėse, modeliukai, greitosios pagalbos mašinėlės – vitrinose, tačiau didelė dalis kolekcijos – dėžėse. Savo kolekcija norėčiau dalytis su žmonėmis", – sako Tomas.
Istorijos dalis
Kauniečio eksponatai – išskirtiniai. Tradiciškai kolekcininkai renka žaislus, prie kurių nėra prisilietęs nė vienas vaikas, – labai retus, puošnius, porcelianinius. Tomo dėmesio objektas – žaislai iš vaikų rankų, it relikvija keliavę iš kartos į kartą. Jie žadina ne tik sentimentalias emocijas, bet ir gyvus prisiminimus – turi istoriją. Kolekcininkas ją būtinai užsirašo ir prideda prie žaislo.
"Visi žaislai – iš Lietuvos. Meškiukai, lėlės, mašinėlės, įvairi technika, smėlio dėžės žaislai, žaisliukai kūdikiams, mediniai, plastmasiniai, metaliniai, berniukams ir mergaitėms, – vardija savo kolekcijos eksponatus, po devyniais užraktais jų nesaugantis, mielai parodantis visiems, kam įdomu. – Tarp jų yra ir mano, ir mano brolio vaikystės žaislų, su kuriais vėliau žaidė mūsų pusbroliai, dar vėliau – visi trys mūsų sūnūs, o mažiausioji Smiltė ir dabar tebežaidžia."
Tarpukario Lietuvoje pirktinių žaislų asortimentas nebuvo gausus – juos dažniausia gaminosi patys žmonės, o pasiturinčių tėvų vaikai žaisdavo su atvežtiniais. Rasti vietinių tarpukario žaislų itin sunku. Kaip tik todėl gydytojo kolekcijoje daugiausia sovietmečio eksponatų – daug įvairių žaislų gamino Vilniaus "Neringos" gamybinis susivienijimas, medinukus – Akmenės ir kiti žaislų fabrikai, nemažai jų buvo įvežama iš kitų Sovietų Sąjungos žaislų gamintojų. Ant kai kurių jų vis dar puikiai išlikę užrašai, tad galima sužinoti, iš kur žaislai atkeliavo į Lietuvą.
"Žaislai – mūsų istorijos dalis, – pastebi T.Biržietis, naujų eksponatų kolekcijai ieškantis Kauno bagažinių turguje, internete, parsisiunčiantis jų iš užsienio. – Kartais perku ir antrą, ir trečią tokį patį žaislą vien tam, kad galėčiau vėliau jį iškeisti į tokį, kurio neturiu."
Panašus į archeologo darbą
Kiek eksponatų sukaupta kolekcijoje, jos savininkui sunku pasakyti, tačiau joje yra tikrai retų egzempliorių. Pasirodo, rasti seną geros kokybės žaislą – tikras iššūkis, ypač jei jis tekstilinis – toks, kaip pjuvenomis kimštas pliušinis meškiukas. Toks žaislas pelnytai taptų kolekcijos pasididžiavimu.
"Žaislų kolekcininkas kažkuo panašus į archeologą: žaislai nenauji, su laiko žymėmis, kartais apdaužyti ir nutrinti, todėl tenka gerokai pasistengti, sugaišti nemažai laiko, kol juos sutvarkai, restauruoji", – šypsosi T.Biržietis.
Kartais pakanka juos suklijuoti ar sutaisyti įlenkimus, nedažnai, bet tenka keisti detales arba iš dviejų trijų nekondicinių žaislų sumontuoti vieną kokybišką ir gražų, o kartais būtina imtis net ir moteriškų darbų. Gydytojas prisimena bagažinių turguje radęs nuostabią lėlę, kuri, nors ir buvo su originalia etikete – tai kėlė prekės vertę, buvo labai nešvari ir dvokianti. Nepaisant to, nusipirko ją, o paskui atsargiai nuardė etiketę, nuprausė, išskalbė, sutvarkė drabužius ir vėl etiketę prisiuvo.
Ypatingoji amfibija
Vaikystėje T.Biržietis turėjo nemažai žaislų, su jais mėgo žaisti, bet ir labai saugojo. Tomui užaugus, močiutė daugelį žaislų išdovanojo, bet dalis jų, kartu ir pradėta kaupti modeliukų kolekcija, išliko.
"Idėja kolekcionuoti žaislus gimė internete pamačius savo vaikystės žaislą – amfibiją. Tai toks automobilis, kuris plaukia ir važiuoja sausuma. Aš turėjau raudonos, brolis – mėlynos spalvos, plukdėme mašinėles vonioje. Beje, savąją, nors ir labai pavargusią, vis dar turiu, o internete radau geltoną, bet lygiai tokią pačią – visiškai naują ir dar su dėžute. Tada ir kilo mintis surinkti savo vaikystės žaislus. Pradėjau domėtis žaislų istorija, kaip ir kur įsigyti daugiau. Taip ir prasidėjo", – prisimena pašnekovas.
Ilgainiui jis sumanė rinkti dar ir senovinius atvirukus, nuotraukas, kuriose būtų užfiksuoti žaidžiantys vaikai. Kitaip nei žaislai ir žaidimai, jos atkeliauja iš viso pasaulio ir atspindi skirtingas kultūras. Bene seniausias – 1910 m. mašinėle žaidžiančio berniuko stiklo negatyvas iš JAV. Iš ten ir nuotrauka, kurioje, T.Biržiečio manymu, – originaliausias žaislas: automobilyje prie vairo sėdi tėtis, o šalia pneumatiniu mechanizmu pritvirtintas žaislinis vairas sūnui.
Taikiausias ginklas
Savo kolekciją T.Biržietis apžiūri du kartus per savaitę: atsipalaiduoja, įsikrauna emociškai, o jei turi laiko ir jėgų, prisėda prie dirbtuvėlių stalo.
"Prašėte parodyti man brangiausią daiktą – turiu ne vieną, o tris. Tai jau minėta amfibija, nuo kurios prasidėjo kolekcija, krepšelyje sutūpę, paspaudus cypiantys kačiukai ir V.Petkevičiaus knygelė "Kodėlčius". Jie man kelia jaukių vaikystės sentimentų, o šis miniatiūrinis kaleidoskopas daugiau kaip prieš 40 metų buvo ištikimas mano draugas kelionėse į pajūrį", – šypsosi medikas.
Jis nerimauja dėl šių dienų tendencijos: dabar geriausias vaikų draugas jau ne meškiukas, mašinėlė ar lėlė, o mobilusis telefonas. Virtuali erdvė įtraukia, labai įdomi, tačiau, gydytojo įsitikinimu, augdamas vaikas turi pažinti jį supančią aplinką, lavinti pojūčius: liesti, jausti, ragauti. Žaisdamas su žaislais jis lavina motoriką, formuoja estetikos pojūtį, tyrinėja, mokosi suvokti.
"Jei tai ignoruosime, prarasime ryšį su gyvu pasauliu, gebėjimą betarpiškai bendrauti, nemokėsime draugui paspausti rankos, moteriai pasakyti "myliu". Baisu, bet vis dažniau nuoširdūs pokalbiai – trumposios žinutės telefonu ar glaustas komentaras feisbuke, emocijas išreiškiame spausdami "patinka" ar nuspaudę emociją simbolizuojantį veidelį, – apgailestauja medikas. – Jau seniausiais laikais pastebėta, kad žaislas – labai svarbus. Jis ne tik auklėja, visapusiškai lavina asmenybę, įgūdžius, padeda efektyviau suvokti ir išmokti įvairių dalykų, bet ir yra viena iš visuomenės formavimo priemonių."
