Manykime, kad viešas pareiškimas ir jo paaiškinimai atsirado per klaidą. Nesinori tikėti, kad Vyriausybės vadovas nuoširdžiai mano, jog valstybės šimtmetį (be kita ko, reiškiantį ir išsivadavimą iš Rusijos glėbio) dera paminėti ištiesiant draugišką ranką režimui, kuris mąsto ir veikia senosios slavų imperijos dvasia.

Gal premjerą užbūrė, kad ir netyčia nugirsta naujametė buvusio, esamo ir, neabejotina, būsimo Rusijos prezidento kalba? Sentimentus pažadino rusakalbiškas kalėdinių filmų "topas" "Po pirties, arba Likimo ironija"? Tačiau jausmai didžiojo ekrano šedevrams telieka privatus LR piliečio Sauliaus Skvernelio reikalas. Gi iš premjero rinkėjai tikisi, kad jis gula ir keliasi mąstydamas tik apie Lietuvos interesus ir, kaip pats pastebėjo diplomatijos senbuvio Lino Linkevičiaus adresu, nepamiršta, kad yra Vyriausybės narys. Vyriausybės, įpareigotos vykdyti Seimo patvirtintą programą, kurioje nėra net užuominos apie planus keisti politiką dabartinio Rusijos režimo adresu.

Jei LR piliečiui S.Skverneliui nusispjauti į Vyriausybės įsipareigojimus, jei jo gyvenimo prioritetai apskritai apsiriboja tvarka savame ūkyje, pats metas užsirašyti į artimiausioje bibliotekoje vykstančius informacinio raštingumo kursus. Gal jie padėtų pagaliau suprasti, kaip dera bendrauti su kaimyninių šalių teritorijas atplėšiančia Rusija. Praprusęs pilietis S.Skvernelis paragintų premjerą S.Skvernelį pasidomėti kad ir Rusijos okupuoto Krymo reikalais, iš būsimos prezidento rinkimų kampanijos apmatų išmėžti su demokratinės valstybės politika nesuderinamas nuostatas, o kartais – tiesiog nepraleisti progos patylėti.