-
Penkis darbus turintis O. Gasanovas: Lietuvoje – daug didesni šansai pasiekti svajonę 5
„Nesvarbu, nori būti miesto meru, geriausiu tortų kepėju ar žurnalistu, tai Lietuvoje pasiekti yra žymiai lengviau, nei svetur. Bet kuriame krašte – Londone, Jungtinėse Amerikos Valstijose – konkurencija yra tokia milžiniška, turi tiek daug iškęsti ir padaryti, ir vis tiek tą viršūnę pasiekia vienetai“, – pažymi savo laidoje emigrantus nuolat kalbinantis O. Gasanovas.
Pačiam žurnalistui baisiausias dalykas emigracijoje atrodo gyvenimas ne savo namuose, o name, kuriame, O. Gasanovo žodžiais, gyvena dar penki ar dešimt kitų žmonių, kurie būna tualete, virtuvėje, pykstasi, triukšmauja, palieka šiukšles ir pan. „Man tai yra labai baisu, ir kartais, kai pasveri, supranti, kad atlyginimas Lietuvoje gali būti dvigubai mažesnis, nei užsienyje, bet visas komfortas…” – nutęsia televizijos laidos vedėjas.
Visgi, jei tektų emigruoti, jis pasirinktų Jungtines Amerikos Valstijas arba Braziliją. Būtent Brazilijoje jis teigia sutikęs laimingiausius žmones.
„Lankiausi mažame miestelyje, kuriame visiškai neturėdami pinigų, neturėdami nieko, jie žaidė futbolą, gaudė žuvį ir 16 val. visi sėdo žiūrėti serialų. Ėmiau juos kalbinti: gyvenate labai vargingai, jums čia tikriausiai labai sunku. O jie: ai, svarbiausia, kas seriale šiandien čia bus“, – stebisi O. Gasanovas.
Žinomas vyras Lietuvoje turi penkis darbus: kuria laidą „Emigrantai“, rašo žurnalui ir naujienų portalui, veda radijo laidą ir režisuoja televizijos projektą. Tokios darbų gausos nustebinta „Editos šou“ vedėja Edita Mildažytė klausia, kaip pavyksta rasti temų ir prisikalbinti herojų, ir čia pat nuotaikingai pareiškia, kad O. Gasanovas interviu padarytų ir su skorpionu vidury dykumos.
Tokia mano prigimtis, aš mėgstu su visais žmonėmis kalbėti apie bet ką: taksi, parduotuvėje, ar prie kasos.
„Tokia mano prigimtis, aš mėgstu su visais žmonėmis kalbėti apie bet ką: taksi, parduotuvėje, ar prie kasos. Ypač, jeigu žmogus atrodo liūdnas, mėgstu pakalbinti ir pakelti nuotaiką. Užsienyje gyvenę tautiečiai, grįžę į Lietuvą sako, kad čia niekas nesišypso, visi pikti ir liūdni, o aš manau, kad taip nėra. Jei moki tinkamai prieiti prie žmogaus, visi gali nusišypsoti, todėl ir stengiuosi tai daryti“, – kalba žurnalistas.
„Editos šou” studijoje visiems svečiams tenka imtis neįprastų užduočių. Čia išsisukti nepavyksta ir O. Gasanovui. Laidos vedėja jam paruošė du žaidimus. Pirmasis – pakomentuoti socialiniame tinkle „Facebook” talpinamas nuotraukas.
„Manęs dažnai studentai ir moksleiviai klausia, kaip aš atsirenku herojus. Dažniausiai pats pirmas momentas yra herojaus išvaizda. Juk sutiktumėte, kad ta ponia raudonais plaukais turi istoriją. Nuotrauka daryta Ukrainoje, Odesos mieste. Tai – dvi poilsiautojos, kurias užkalbinau. Jos be galo apsidžiaugė, kad esu lietuvis ir labai linksmai su manimi pasišnekučiavo. Žinoma, nesiteiravau dėl plaukų, nes ji manytų, kad man nepatiko, galėtų ir įsižeisti“, – dėsto O. Gasanovas.
Tačiau žurnalistas sako tai darantis ne dėl populiarumo „Facebooke“ – anot jo, tokio pobūčio nuotraukas supranta tik jo draugai ir vyresnė auditorija.
„Tokios ponios „Facebook“ pasisekimo neturi. Jeigu fotografuočiausi su blondine, kurios krūtinė didesnė už jos galvą, tada būtų pasisekimas. O tokias ponias, jų fainumą, išskirtinumą supranta vyresni žmonės arba mano draugai, kurie žino, dėl ko aš jas fotografuoju“, – pažymi televizijos laidos kūrėjas.
Antrajame žaidime dalyvauti teko ir geriausiai O. Gasanovo draugei, žurnalistei, rašytojai Agnei Pačekajei. Ji ir O. Gasanovas, atsakydami į tuos pačius klausimus, gavo progą pasitikrinti, kaip gerai vienas kitą pažįsta. Vienas klausimų apie didžiausią staigmeną, kurią Agnė yra padariusi Orijui.
„Per mano namų tvarkytoją ji gavo namų raktus ir visas būrys draugų išnešė mano seną sofą ir pastatė naują, tas siurprizas buvo labai netikėtas. Tai buvo mano gimtadienis. Grįžęs namo supratau, kad viena durų spyna neužrakinta ir man iškart šovė mintis, kad kažkas įvyko blogai – turiu vagių fobiją, išeidamas visuomet patikrinu signalizaciją, spynas, paklibinu rankeną. Tąkart aš tiesiog drebėdamas įėjau į butą, o ten – krūva draugų. O aš vis tiek drebu ir negaliu džiaugsmo parodyti“, – pasakoja žinomas vyras.
Tą pačią situaciją įvardino ir Agnė: „Orijus labai nemėgsta staigmenų. Jam nepatinka du dalykai: kai liečia jo plaukus ir įsiveržia į jo asmeninę erdvę, t. y., namus. Aš su kolegomis suorganizavau jam staigmeną gimtadienio proga, mes įsiveržėme į namus, kai jo nebuvo, o tai yra blogiausia, ką galima sugalvoti, ir pakeitėme jo sofą, papuošėm gimtadieniui namus. Aš iki dabar nežinau, kaip jis turėjo susikaupti apsimesdamas, kad jis džiaugiasi ta sofa, matydamas 20 žmonių jo namuose.“
Visas pokalbis – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Editos šou“ sekmadienį 18.30 val.!
-
Lietuvė rengia Čikagos priemiesčio ponias: sėkmingą verslą pradėjo be jokio plano 4
Net namo Hinsdeilyje nenusipirksi taip paprastai. Neužtenka turėti šimtus tūkstančių ar net milijoną dolerių – būtent tiek jie čia kainuoja. Reikia gauti vietinės bendruomenės pritarimą, gyventojai turi sutikti, kad čia atsikeltų kažkas naujas. Būna kruopščiai patikrinama biografija. Tad galite net neabejoti, kad visi, kas čia atsidūrė, tikrai to nusipelno.
Hinsdeilis vadinamas ne tik vienu turtingiausių, bet ir saugiausiu bei švariausiu Čikagos priemiesčiu. Nekeista, kad čia patekti nori visi. Ne tik gyventi, bet ir užsiimti verslu.
Lietuvė Rimgailė Ačienė – viena tų laimingųjų. Ji neturi čia namo, bet prieš keletą metų atidarė drabužių parduotuvę. Aštuonerius metus Amerikoje gyvenanti moteris sako, kad ši šalis visiškai pakeitė jos gyvenimą.
„Mano anyta čia gyvena jau labai daug metų – kokius 27-erius. Kai susipažinau su vyru, ji labai norėjo, kad mes atvažiuotume gyventi pas ją. Ir taip susiklostė, kad ji sutvarkė mums dokumentus ir mes išvažiavome pabandyti laimės čia“, – prisimena „Emigrantų“ pašnekovė.
„Visur reikia gyventi“
Iš Kauno kilusi moteris sako niekada neidealizavusi Amerikos ir negalvojusi, kad šioje šalyje pildosi svajonės. Prieš išvykdama, ji puikiai suvokė atsidursianti visiškai kitokioje kultūroje, kur pritapti bus labai sunku.
„Mums nei buvo blogai Lietuvoje, nei mes važiavom čia, tikėdamiesi kažkokio stebuklo. Visur reikia gyventi. Ir nebuvo čia taip paprasta. Pradžioj, aišku, buvo kaip atostogos, viskas labai gražu, viskas įdomu, o paskui tiesiog realybė ir viskas“, – sako Rimgailė.
Visiška nežinomybė – štai ką reiškia emigracija, teigia moteris. Ir savo išgyvenimus Amerikoje ji lygina su loterija, kur gali arba laimėti, arba labai skaudžiai pralaimėti. Bet, kad sužinotum, kaip bus, turi praeiti daug metų.
„Vyras gavo darbą lietuvių kompanijoje. Tai buvo distribucijos kompanija, kuri vežė lietuviškus produktus, tokius kaip maistas ir gėrimai, iš Lietuvos į Ameriką, o aš pradžioje nieko nedariau, paskui mokiausi. Kai atvažiavom, mūsų pirmam vaikui buvo 17 mėnesių, tai nebuvo pasirinkimo, reikėjo būti su juo namuose. Ir tuo metu aš išnaudojau laiką mokydamasi. Baigiau psichologijos magistrą. Ir planas buvo eiti dirbti. Bet gyvenimas pasuko kitais keliais“, – atskleidžia emigrantė.
Gyvenimą pakeitė laiškas su teigiamu atsakymu
Viskas ne pagal planą – taip tapimą verslininke pavadina Rimgailė. Ji sako niekada nesvajojusi dirbti prekyboje, tačiau netikėtai kilusi idėja greitai virto realybe.
„Idėja apie butiką [į galvą] šovė per naktį. Aš visą laiką juokiuosi, kad tai buvo nėštumo hormonai, nes aš tuo metu laukiausi antrojo vaiko. Aš niekada neturėjau minčių apie butiką ar kažką tokio. Tiesiog visą laiką man patiko lietuvių mada, lietuvių skonis, stilius. Tą veiklą sekdavau „Facebook“, matydavau, kas naujo, ir man to trūko čia. Ir mūsų lietuvės draugės ar kitos europietės kažką visą laiką siųsdavosi tai iš Europos, tai iš Lietuvos. Ir kai apsirengia, visą laiką [sulaukia klausimo] – iš kur čia? Ai, iš Europos. Na, viskas aišku, čia nieko tokio negausi.
Reportažo stop kadras
Ir vieną vakarą man tiesiog kilo tokia idėja... Vėl žiūrėdama naujas kolekcijas, vyrui užsiminiau – kodėl nepabandžius čia atvežti? Vyras sako – tai daryk. Aš atsisėdau vakare prieš eidama miegoti, parašiau pirmą el. laišką vienai mėgstamai dizainerei ir nuėjau miegoti. Iš ryto atsikėliau, buvo atsakymas „taip“, – prisimena emigrantė.
Laiškas, kuris pakeitė gyvenimą, – taip iš Lietuvos gautą atsakymą vadina Rimgailė. Prieš atidarydama parduotuvę ji nerašė jokio verslo plano, nedarė jokių skaičiavimų, o tiesiog klausė vidinio balso.
„Pagauta euforijos išsiunčiau dar gal 15 el. laiškų ir per tą pačią dieną atėjo atsakymai, kad visi suinteresuoti. Ir viskas – pasidarė toksai kamuolys, kuris pradėjo riedėti ir viskas natūraliai tiesiog išsirutuliojo. [...] Iš pradžių namie buvo sandėliukas, [drabužiai] plisdavo per lietuvius. Paskui namai pavirto į sandėlį, reikėjo ieškoti patalpos, kur žmonėms būtų patogiau atvažiuoti, kur būtų maloniau. Tada atsirado mažas butikėlis Hinsdeilyje, o šiemet išsikėlėme į didesnes patalpas“, – pasakoja Rimgailė.
Didžiausias komplimentas – klausimas, kur pirko
Mūsų šalies dizainerių drabužiai, kuriais ėmė prekiauti Rimgailė, iš karto sulaukė pasisekimo. Pirmiausia tarp Čikagos apylinkėse gyvenančių lietuvių, vėliau juos pastebėjo ir amerikietės. Pasak „Emigrantų“ pašnekovės, nors atrodo, kad Amerikoje yra visko, iš tikrųjų daug ko čia trūksta, tik reikia laiku tai pastebėti.
Vos tik atvykusi Rimgailė pastebėjo, kad Amerikos rinkoje labai daug nekokybiškų, beverčių daiktų. Ji sako, kad čia gali apsipirkti pigiai, bet kokybė bus tragiška.
„Didžioji dalis, pažiūrėjus į etiketes, yra „Made in China“. [...] Aišku, priklauso nuo parduotuvių. Yra parduotuvių, kur tu sumokėsi 100 dolerių ir kokybė nebus labai gera, bet yra, kur sumokėsi 500 dolerių ir ta kokybė bus daug geresnė, nors toj pačioj Kinijoj pagaminta. Bet, pvz., toms pačioms amerikietėms tai, kad audinys europietiškas, kad pagaminta pačioje Europoje, jau yra didžiulis privalumas“, – aiškina Rimgailė.
Moters teigimu, jaunimas kokybės ir išskirtinių modelių nevertina, o vyresnės amerikietės varžosi, kad tik atrodytų kuo originaliau. Ji priduria, kad didžiausias komplimentas vietinei moteriai – klausimas, kur ji pirko suknelę. Tai reikš, kad drabužis tikrai unikalus.
„Skiriasi ir stilius, ir skonis. Negali sakyti, kad amerikiečiai neturi skonio ar stiliaus. Visko yra, bet europietiškas skiriasi. Atskirsi visą laiką. [...] Tos pačios amerikietės, kurios ateina čia pirkti, juokiasi – aš tai niekam nesakysiu, kur apsiperku, nes nenoriu, kad ateitų mano draugės čia ir visko prisipirktų, noriu būti vienintelė. Joms tiesiog patinka tas išskirtinumas“, – pasakoja „Emigrantų“ pašnekovė.
Atėjusios pirmą kartą beveik niekada neperka
Hinsdeilį, kuriame gavo mažas kambario dydžio patalpas, Rimgailė visą laiką vadino svajonių vieta. Ji sako žinojusi, kad jos prekės labai patiks vietinėms ponioms, kurios nori būti išskirtinės.
Pagrindinė miestelio gatvė lietuvei labai primena senąją Europą, kur klesti maži drabužių ir aksesuarų salonai. Pasak Rimgailės, tokių gatvių nerastume nei pačioje Čikagoje, nei kituose miesteliuose aplink ją.
Rimgailė pasakoja, kad šiame miestelyje žmonės gyvena taip, kaip rodo serialuose apie turtingus amerikiečius. Tarsi dirbtinai sukurtas idealus pasaulis, kur visi visą laiką šypsosi, kur neegzistuoja problemos.
„Čia tikrai gyvena turtingi žmonės. Išsilavinę žmonės, bankininkai, verslų savininkai, gydytojai. Labai daug gyvena tokių, kur neaišku, kas jie tokie ir ką jie veikia... Nedirbančios [moterys] ryte čia bėga krosiuką, eina su draugėmis atsigerti kavos, vaikšto su šunimis, vaikus į mokyklą išleidę eina apsipirkti“, – apie miestelio kasdienybę kalba Rimgailė.
Ji teigia, kad tokiose vietose labai svarbu pritapti prie bendruomenės, įgauti žmonių pasitikėjimą, parodyti, kad esi jų lygio.
„Amerikietės neperžengia tos ribos, kad atsiskleistų iki galo. Lietuvaites aš jau visas pažįstu, visas jų šeimos istorijas žinau: kur keliavo, ką darė, apie vaikus ir pan. O amerikietės santūresnės. Apskritai amerikiečiai, nors atrodo labai atviri, iš tiesų yra gana santūrūs ir konservatyvūs.
Kai pirmą kartą ateina į butiką, labai retai kada iš karto perka. Pirmą kartą jos tik apčiupinėja, pagiria, apžiūri ir išeina. Sako – I`ll be back [sugrįšiu]. Jos nori priprasti. Jos žino parduotuves, kur visą laiką perka, ir jos visada eina tenai ir perka net nesimatavusios. O čia pirmą kartą apsižiūri, bet paskui, kai sugrįžta, lygiai taip pat – jau perka ir nesimatavusios. Prie visko jos turi priprasti“, – aiškina lietuvė.
Dažnai girdi klausimų apie Lietuvą
Nors lietuviškų prekės ženklų bei dizainerių pavardžių amerikietės nežino, joms negaila už gaminį iš mūsų šalies sumokėti kiek daugiau. Pasak Rimgailės, užrašas „Made in Lithuania“ joms reiškia ekologiją ir kokybę.
„Kokybės ir kainos santykis amerikietes tikrai tenkina. Jos galėtų mokėti daug daugiau. Bet, kaip sakau, mano klientės yra ir lietuvaitės, ir europietės, ir rusaitės, ir ukrainietės, ir italės. Tad nesinori išpūsti burbulo iš tų kainų. Man geriau, kai žmonės apsiperka, būna laimingi ir sugrįžta, negu kai ateina kartą į mėnesį kartą ir vos tegali kažką nusipirkti“, – savo požiūrį atskleidžia Rimgailė.
Išrinkti vieno populiariausio drabužio verslininkei neįmanoma, ji sako, kad Hinsdeilio moterys perka beveik viską. Daugelis pirkėjų net negalvoja, kur kokiai progai priderins drabužį, jeigu patiko – tiesiog ima.
„Žinokit, perka viską. Ypatingai atėjus naujoms kolekcijoms, perka po pusę kolekcijos. Nes žino, kad jeigu dabar nenusipirks, rytoj nebegaus. Turime tikrai mažai vienetų, nebūna čia 10-ies vieno daikto vienetų“, – „Emigrantams“ sako lietuvė.
Turtingų ponių stiliaus konsultante tapusi Rimgailė dažnai girdi klausimų apie Lietuvą. Ypač nuolatinės klientės domisi, kur yra mūsų šalis, kas joje ypatingo. Verslininkė sako labiausiai mėgstanti pasigirti miškais, ežerais ir Nidos kopomis.
„Kai kurie ateina ir sako: o, aš ieškojau „Google“, kaip atrodo Lietuva. Kokia graži šalis, norėčiau ten nuvažiuoti“, – pasakoja Rimgailė.
Jau ketverius metus nuosavai parduotuvei vadovaujanti Rimgailė džiaugiasi, kad parduoda vis daugiau ir daugiau. Tačiau įspūdingų turtų ši lietuvė sako nesusikrovusi. Ji teigia, kad smulkiuosius verslininkus slegia dideli mokesčiai: „Jie duoda tau uždirbti, bet ir pasiima atgal labai daug.“
Du vaikus auginančiai verslininkei svarbiausia užsidirbti pragyvenimui, kažko daugiau ji ir nesitiki. Nors sako, kad pasitaiko tikrai neeilinių pasiūlymų. Juk ne veltui Amerika vadinama galimybių šalimi: „Gavau pasiūlymą iš Holivudo dalyvauti „Music Awards“, jie ten išvakarėse turi prabangių aksesuarų pristatymą įžymybėms ant raudonojo kilimo. Prekių ženklai gali save pristatyti įžymybėms, kažką padovanoti ir taip save reklamuoti.“
Laida „Emigrantai“ – antradieniais, 19:30 val., per LRT TELEVIZIJĄ.
-
Išsižadėjo ponios gyvenimo ir išvyko į Airiją: skaičiuoja dienas, kol grįš atgal 11
„Iš tikrųjų irgi galėjau turėti visiškai kitokį gyvenimą, nes mano vyras buvo verslininkas. Lietuvoje turėjome didžiulį namą, mašinas. Aš išėjau ir viskas liko. [...] Negailėjau jokių daiktų. Užtenka susirgti, kažkas atsitinka ir tau jų absoliučiai nereikia“, – laidai „Emigrantai“ pasakoja ji.
Emigravo, kad išlaikytų dukras
Anksčiau Vilmai netrūko nieko, daug kas jai pavydėjo ir manė, kad kas jau kas, bet ji tai tikrai gyvena tobulai. Tačiau pirmas įspūdis apgaulingas, sako į Airiją išvykusi moteris. Po gražia išore buvo daug purvo, nuoskaudų ir ašarų.
„Ko man tiktai labai gaila? Kad per vėlai supratau, kad turiu išeiti. Man labai gaila dukrų, jaučiuosi skolinga joms, kad jos matė tokį mūsų gyvenimą. Kai galutinai išsiskyriau, manęs dukros klausė, kodėl joms leidau matyti tokį gyvenimą“, – prisimena emigrantė.
Palikusi vyrą Vilma savo noru atsisakė prabangios aplinkos, tačiau jokio konkretaus plano, kas bus toliau, neturėjo. Jis sako visų pirma net negalvojusi emigruoti, nes jautėsi turinti daug veiklos ir gimtajame Panevėžyje.
„Aš išėjau pas mamą, o dukros liko name, nes jos turėjo atskirus kambarius, mokykla joms buvo arčiau. Taip ir bėgiodavau ryte, vakare ar per pietus, kad pamatyčiau tas dukras, kad nuneščiau kažką pagaminusi. Taip pabėgiojau gal pusę metų“, – kasdienybę prisimena lietuvė.
Į Airiją ją pradėjo kviestis draugė, o Vilma, apsvarsčiusi visas galimybes, pasiūlymą priėmė. Dviejų dabar jau suaugusių dukrų mama sako pajutusi atsakomybę, kad ne kas kitas, o būtent ji turi pasirūpinti jų ateitimi. Vilmos dukros buvo jau bepradedančios studijuoti ir ji nenorėjo, kad studentės, norėdamos pragyventi, turėtų dar ir dirbti.
Stop kadras
Išvyko apie šalį nežinodama nieko
Kas bus emigravus, ką reikės dirbti, kaip susikalbėti su vietiniais žmonėmis, kokia ta šalis – Airija, – į šiuos klausimus Vilma neturėjo atsakymų. Tačiau vis tiek nepabijojo išvykti.
„Tikrai nežinojau ir net nesigilinau, kur važiuoju. Tiesiog man draugė atsiuntė adresą ir iš Rygos išskridau į Dubliną. Naktį palaukiau oro uoste, vėliau ten susiradau autobusą, kuris važiuoja čia, į Korką“, – pasakoja lietuvė. Anksčiau Lietuvoje ji buvo baigusi anglų kalbos kursus, bet, kaip sako, jos anglų kalbos žinios buvo labai menkos.
Draugės dėka Vilma gavo kambarinės pareigas pačiame didžiausiame ir populiariausiame Kinseilio viešbutyje. Valyti sujauktų kambarių buvusi parduotuvių vadovė neišsigando. Ji sako, kad nė minutės nevaidino ponios ir tiesiog ėmėsi darbo.
Emigrantė nori paneigti kalbas, kad Airijoje dirbti lengviau nei Lietuvoje. Ji sako, kad atvirkščiai – svetimoje šalyje gerokai daugiau sunkumų, su kuriais tenka kovoti kiekvienam emigrantui. Pasak Vilmos, ne kiekvienas tokį krūvį, su kokiu jai tenka susidoroti, atlaikytų. Todėl visiems emigravusiems pataria rinktis kuo sveikesnį gyvenimo būdą, kokį propaguoja ir pati.
„Sveikesnis gyvenimo būdas padeda. Aš mėsos nevalgau. Iš tikrųjų labai didelė tiesa, kad tai suteikia labai daug energijos iš vidaus. Ir darbe manęs dažnai klausia, iš kur tu turi tiek jėgų“, – pasakoja lietuvė.
Ji sako iš tolo apeinanti lentynas, kuriose sudėti įvairūs pusgaminiai ir visą maistą gaminanti namuose.
Svarbiausia – dirbti ir užsidirbti
Buvusi verslininko žmona sako susitaikiusi su tuo, kad Airijoje nėra laiko pramogoms. Norėdama čia išsilaikyti, padoriai pailsėti ji gali tik pusdienį per savaitę, nes iškuopusi viešbučio kambarius septynias dienas per savaitę dar imasi privačių butų ir namų tvarkymo.
Vilma nesupranta kitų emigrantų, kurie giriasi, kad Airijoje sugeba daug prisitaupyti. Ji vardina sumas, kokias už pragyvenimą šioje šalyje tenka susimokėti daugeliui lietuvių.
„Vieno kambario nuoma dabar kainuoja 500 eurų ir čia be papildomų mokesčių. Tai, sakykim, jau 500–600 eurų mažiausiai reikia vien tik už vieną kambarėlį mokėti. Įsivaizduokit, kiek reikia uždirbti. Ir tu nežinai, su kuo tu gyvensi“, – pabrėžia Vilma.
Aš nenoriu gyventi užsieny, niekur, tik Lietuvoje.
Jokių konkrečių tolimesnių gyvenimo planų lietuvė dar neturi, tačiau savo svajonėmis pasidalinti nebijo.
„Pareigos man visiškai nesvarbu. Man svarbu pinigai – užsidirbti atitinkamai pagal tai, kiek savęs įdedu, nes jeigu dirbu, tai dirbu taip, kad po manęs viskas turėtų blizgėti“, – pabrėžia emigrantė ir prisipažįsta, kad labiausiai norėtų grįžti į prekybą, kurioje sukosi Lietuvoje.
Lietuvą randa vis gražesnę ir turtingesnę
Nors Airijoje ji dirba jau septynerius metus, šios šalies ji niekaip nesugeba pamilti, ji sako besijaučianti čia svetima: „Mano siela yra Lietuvoje. Čia gražu, bet man tai yra svetima. [...] Taip, aš tikrai gerbiu tos šalies įstatymus, gyvenimą ir žmones, bet aš esu lietuvė, aš myliu Lietuvą.“
To, ką uždirba valydama, Vilmai vis nepakanka. Išlaidų atsiranda vis daugiau ir daugiau, todėl emigrantė dar nesideda lagaminų atgal. Visų pirma iš susitaupytų pinigų ji nusipirko butą Lietuvoje, tada – kelis kartus daugiau, nei turėtų, sumokėjo už jo remontą, nes vis apgaudavo statybininkai.
Išsinuomavusi nedidelį dviejų aukštų namuką Kinseilio pakraštyje Vilma „Emigrantams“ sako, kad to, ką dabar turi, jai visiškai pakanka. Ir ji tikrai nesvajoja apie kažkokią ypatingą prabangą kaip kitos moterys. „Man nereikia jokių prabangių dalykų, aš neturiu, pavyzdžiui, auksinio žiedo su deimantais. Kam jis man? Kad aš ir galėčiau nusipirkti, nepirkčiau, nes jis man nei sveikatos, nei laimės, nei grožio nesuteiks“, – pabrėžia lietuvė.
Nuolat grįžtanti į Lietuvą aplankyti dukrų, Vilma sako pajutusi, kad mūsų šalis tampa vis gražesnė ir turtingesnė. Kartais jai net atrodo, kad lietuviai gyvena geriau už airius.
„Gražesnė, prabangesnė, turtingesnė negu ta, kurią palikau išvažiuodama“, – akcentuoja ji.
Vilma net neabejoja, kad emigrante amžinai nebus. Kaip ir planavo nuo pat pradžių – būtinai grįš pas savo dukras į Panevėžį, į miestą, nuo kurio kadaise pabėgo. „Aš nenoriu gyventi užsieny, niekur, tik Lietuvoje. Galvoju, kad dar padirbsiu tuos 3 metus, kad užsidirbčiau Airijos pensiją ir tada jau grįšiu“, – šypsosi lietuvė.
Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį, 19:30 val., per LRT TELEVIZIJĄ.
-
Neradęs kelio į NBA, lietuvis laimingas pasijuto Olandijoje pardavinėdamas dviračius 2
Visai netyčia čia jis sukūrė dviračių verslą ir išgarsėjo kaip geras šių transporto priemonių specialistas.
Nors Henrikui tik 23-eji, jo emigracijos stažas jau penkeri metai. Gyvenimo laimės ieškoti jis išvyko dar mokydamasis mokykloje, būdamas vos septyniolikos.
Pradėjo nuo kariškos tvarkos
„Siekiau savo gyvenimą susieti su krepšiniu. Ir Amerika buvo ir dabar yra krepšinio aukštumos – ten NBA ir visa kita. Visų mažų vaikų svajonė būdavo žaisti NBA. Tai aš pagal tą svajonę išvažiavau iškart, negalvodamas apie nieką. Ėmiau ir išvažiavau“, – pasakojimą „Emigrantams“ pradeda Henrikas.
Dėl svajonės tapti NBA žvaigžde jis buvo pasiruošęs bet kokiems sunkumams, o jų svajonių šalimi vadinama Amerika nuo pat pradžių jam nepagailėjo. Vaikinas iš Lietuvos buvo blaškomas po visą šalį, keliavo iš vienos valstijos į kitą. Per kelerius metus jis spėjo pagyventi Indianoje, Floridoje, Nevadoje ir Kalifornijoje. Pasak emigranto, taip keliauja visi, kas nori išgarsėti krepšinio pasaulyje.
Jo kelio į NBA ieškojimai prasidėjo nuo karinės mokyklos.
„Jie komplektavo krepšinio komandą ir paprasčiausiai ieškojo žmonių iš Europos“, – aiškina Henrikas.
Pasak jo, tvarka mokykloje buvo kaip kariuomenėje – jokių žaidimų, jokių linksmybių – vien tik griežtas treniruočių ir pamokų režimas. Tačiau lietuvis užsispyrė eiti toliau. Jam atrodė, kad tokius sunkumus turi pereiti kiekvienas rimtas sportininkas.
„Ten buvo taip – 1,5 valanda krepšinio per dieną 5 kartus per savaitę. Šiaip būdavo keliamasi 6 ryto, būdavo žygiuojama į pusryčius, būdavo rytinės paskaitos, batai turėdavo būti nuvalyti, dienos uniforma tvarkinga, viskas susegiota. Jeigu saga neužsegta, tai iš karto atsispaudimai arba gaudavai bausmę – savaitgaliais į lauką neišeidavai“, – prisimena lietuvis.
Daug kas iš Henriko bendramokslių atkrito. Jeigu ne po pirmų dienų, tai po kelių mėnesių. Įtampa būdavo tokia didžiulė, kad tekdavo kviesti net medikus ir policijos pareigūnus. Ne tik liedavosi ašaros, bet buvo ir bendrakursių, peiliais puolančių kitus, ir seržantų, kuriems dėl kadetų mušimo vėliau skirta įkalinimo bausmė.
Sunkiausia jauniems iš viso pasaulio suvažiavusiems vaikinams buvo apribojimas nuo išorinio pasaulio. Tai, kad bet kurią minutę negali susisiekti su artimaisiais ir draugais. Nei mobiliojo telefono, nei socialinių tinklų.
„Per pirmuosius metus buvo sunku, labai sunku. Viskas nauja, aš – 17 metų iš tokio mažo miestelio, Marijampolės. [...] Dabar pažiūriu, gal baisoka, bet tada nebuvo baisu. Tada žiūrėjau tik į priekį ir viskas. Bet buvo labai daug patirties. Neįkainojama patirtis“, – pabrėžia „Emigrantų“ pašnekovas.
Po metus trukusių mokslų už savo pažangumą vaikinas iš Lietuvos gavo ne tik Amerikos kariuomenės eilinio laipsnį, bet ir išskirtinį diplomą.
Krepšinį derino su pamaldomis
Tai, ką perėjo karinėje mokykloje, Henrikas vadina juokais palyginus su tuo, kas jo laukė paskui. Sportininkas mokytis krepšinio buvo perkeltas į kitoje valstijoje esančią religinę gimnaziją, kur vietoje griežtų fizinio rengimo treniruočių laukė daug maldų.
„Per savaitę į bažnyčią turėjome eiti kokius 3–4 kartus. Savaitgaliais turėdavai apie 6–7 valandas prasėdėti bažnyčioje“, – apie pasikeitusią dienotvarkę kalba lietuvis.
Kelią į didįjį NBA krepšinį Henrikui turėjusi praskinti mokykla lietuviui pasirodė visiškai netinkama. Nors reklamavosi, kad rengia profesionalius sportininkus, vaikinui pasirodė, kad labiau čia mokiniai ten mokomi teisingai melstis, o ne mėtyti kamuolį. Pasak jo, mokykloje nebuvo nei gerų trenerių, nei normalios krepšinio aikštelės.
Trečias ir paskutinis Henriko bandymas tapti krepšinio žvaigžde Amerikoje buvo nesėkmingiausias. Atsikandęs specializuotų mokyklų vaikinas savarankiškai susirado krepšinio rengimo centrą Las Vegase. Įkalbėjo tėtį skirti dar kelis tūkstančius dolerių už mokslus ir persikėlė į tą naują vietą.
Čia jam iš karto klausimų sukėlė tai, kad treneriams buvo vos 23-24 metai ir negalima buvo patikrinti jų praėjusių metų rezultatų, nes šios treniruotės jiems buvo pirmas kartas. Visgi lietuvis nusprendė pabandyti.
Jam teko susimokėti už mokyklą, tada treneriai ėmė reikalauti pinigų ir už būsimas paskaitas. Pasak lietuvio, per visą laiką, kiek jis buvo mokykloje, jis nė karto neišėjo į aikštelę ir nė karto neįmetė į krepšį.
Kai Henrikas pakėlė triukšmą, kad naujoji krepšinio mokykla jam kelia įtarimą, naujieji treneriai jį išvadino konfliktiška asmenybe ir ėmė sukti uodegas aiškindami, kad tokie rėksniai kaip jis žaisti krepšinio negali. Kartą jie tiesiog liepė lietuviui susikrauti lagaminą, nuvežė jį prie viešbučio, paleido ir pasakė, kad jis išmestas iš mokyklos.
Patyręs daug nusivylimų Henrikas NBA žvaigžde taip ir netapo. Galiausiai atsidūręs pramogų verslo sostine tituluojamame Los Andžele jis nusprendė, kad ta šalis ir jos kultūra jam netinka. Pats savarankiškai vaikinas nusprendė, kad metas grįžti į Europą ir paieškoti šiltos vietelės ten.
Laimingas pasijuto Olandijoje
Henrikas sugalvojo, kad jei jau nenusisekė krepšininko karjera, seks tėvo pėdomis ir bandys tapti verslininku. Pradėjęs ieškoti verslo studijų Europos universitetuose, Henrikas įstojo į universitetus Olandijoje ir Švedijoje. Galiausiai jis nusprendė pasirinkti universitetą Olandijoje, Groningene.
„Nuo tos dienos, kai čia atvažiavau, esu laimingas žmogus“, – pabrėžia lietuvis.
Įstojęs į universitetą, Henrikas iš karto stengėsi imtis ir kokios nors kitos veiklos.
„Yra vienas toks rinkodaros sakinys – „būk reikiamoj vietoj, reikiamu metu, su reikiamais žmonėmis“. Taip atsitiko, kad po metų studijų buvau tokioje aplinkoje ir taip išėjo, kad jau antrais metais turėjau savo nuosavą dviračių parduotuvę“, – pasakoja emigrantas.
Už nedidelį mokestį iš buvusio savininko perėmęs verslą Henrikas didžiuojasi, kad iškart tapo labai populiarus ir mėgstamas vietos gyventojų. Nors aplink jo parduotuvę galima suskaičiuoti dar bent 6 dviračių parduotuves, konkurencinės kovos jaunasis verslininkas nebijo.
„Žmonėms patinka, kaip mes čia bendraujam. [...] Aš darau verslą taip, kaip aš įsivaizduoju. Manęs nieks nemokino, kaip jį daryti“, – akcentuoja Henrikas.
Pasak jo, pirkėjai, užsukantys į parduotuvę, būna iš įvairiausių pasaulio šalių.
Esu pardavęs dviratį tikriausiai į kiekvieną pasaulio šalį. Tai, sakau, nusipirksiu žemėlapį ir pasistatysiu, kad pažymėčiau, iš kur atvyko žmonės, kuriems pardaviau dviračius.
„Esu pardavęs dviratį tikriausiai į kiekvieną pasaulio šalį. Tai, sakau, nusipirksiu žemėlapį ir pasistatysiu, kad pažymėčiau, iš kur atvyko žmonės, kuriems pardaviau dviračius“, – džiaugiasi verslininkas.
Jis įsitikinęs, kad jo parduotuvėje buvo bent 90-ies procentų pasaulio šalių atstovai. Kaip atvirauja lietuvis, kai kurių pirkėjų gimtųjų šalių pavadinimų jis sako net niekada negirdėjęs.
Pasak jo, nuosavas verslas – tai jo gyvenimo universitetas. Universitete, į kurį jis atvažiavo studijuoti, jis nebestudijuoja, mokslus trumpam nutraukė,
„Universitete reikia eiti ir piešti ant lapo žaidimukus kažkokius, tą laiką uždaryti parduotuvės aš negaliu, man širdis verkia“, – „Emigrantams“ sako Henrikas.
Patirtį svajoja pritaikyti Lietuvoje
Lietuviui priklausanti dviračių parduotuvė yra pagrindinėje Groningeno gatvėje. Kas valandą pro ją pravažiuoja šimtai ratuotų studentų. Tai miestas, kuriame kiekvienas gyventojas turi mažiausiai vieną dviratį. O kai kas jų turi net ir po tris ar keturis. Savo verslą marijampolietis vadina amžinu, nes ko jau ko, bet dviračių Groningene visada visiems reikės.
Rugpjūtį, kai į miestelį atvažiuoja daugiausiai studentų, per dieną parduodama apie 10–12 dviračių, dienos rekordas – 15. Tačiau didžiausias pelnas lietuviui – iš dviračių remonto. Kadangi visas miestas važinėja ne naujais dviračiais, jie nuolat genda. Dviračių avarijos čia – kasdienis reiškinys.
„Tvarkom dviračių daug, kartais būna 20 – 30 per dieną, kartais – 10“, – aiškina verslininkas.
Kad ir kaip gerai jam sektųsi užsienio šalyje, Henrikas nori grįžti į Lietuvą.
„Pakeliavau, pakeliavau ir užtenka. Patirties dar noriu gauti, „pasimėtyti“, pažiūrėti, kaip žmonės gyvena, padaryti pats kažką. Bet yra ir Lietuvoje galimybių, tikrai. Visąlaik ten nuostabiai jausdavausi tarp savo draugų, šeimos, smagu ten“, – atvirauja lietuvis.
Tačiau su dviratėmis transporto priemonėmis Lietuvoje Henrikas nenori užsiimti, sako, kad šis verslas pelningas tik Olandijoje, o mūsų šalyje nieko gero nepavyktų. Lietuvoje jis planuoja imtis keturračių transporto priemonių, t.y. automobilių verslo.
Lietuvą Henrikas vadina perspektyvų šalimi, nes daugybėje sričių jis mato dar neužimtų verslo nišų. Grįžęs į Lietuvą Henrikas tikisi rodyti gerą pavyzdį kitiems jauniems žmonėms ir skatinti juos taip pat būti verslininkais.
Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19:30 val. per LRT TELEVIZIJĄ.