LRT TELEVIZIJOS laidoje „Laisvės vėliavnešiai“ jis kalbėjo ne tik apie šiuo metu kuriamus darbus, bet ir šią jam svarbią pažintį.

Kas yra geras humoras?

Anot „Dviračio žinių“ scenaristo, politinės satyros kūrėjo H. Mackevičiaus, kai darbą, kuriame humoras užima labai svarbią dalį, dirbi daug metų, į šį klausimą vis sunkiau ir sunkiau atsakyti. Geras humoras – labai subjektyvus dalykas, nes kiekvienas jį suprantame skirtingai.

„Kas juokinga man, nebūtinai juokinga tau. Kiekvienam žmogui juokingi skirtingi dalykai. Na, bet kai pavyksta gerai pajuokauti, paprastai supranta visi“, – pastebi H. Mackevičius.

Paklaustas, ar dėl to, kad „Dviračio žiniose“ pašiepiami žinomi politikai, nėra buvę situacijų, kad po laidos kas nors nesisveikintų ar parašytų piktą žinutę, H. Mackevičius sako, jog tokių nutikimų nėra buvę.

„Gal ir yra buvę kažkokių pykčių, bet žmonės pas mus labai kultūringi, ypač politikoje, tai gal neparodo. Nors tiesioginių pykčių nėra buvę. Kartais mes padarome kokią nors klaidą, jeigu taip įvyksta, man nėra bėdos atsiprašyti. Toks jau darbas“, – kalba H. Mackevičius.

Yra žmonių, prie kurių parodija „nelimpa“

„Jeigu politikas užima aukščiausius postus, natūralu, kad jam gresia tapti laidos herojumi, juolab kad jo yra labai daug žiniasklaidoje“, – apie „Dviračio žinioms“ parenkamus herojus kalba šios laidos scenaristas.

H. Mackevičiaus pasakojimu, dažniausiai į laidą patenka žmonės, kurie nuveikia gal ir ką nors reikšmingo, bet linksmo. Arba – jei žmogus yra su akiniais, barzda, turi specifinę šukuoseną ar kokių nors ypatingų bruožų, jį tiesiog lengviau parodijuoti. Pasak „Dviračio žinių“ scenaristo, yra ir tokių, kurie parodijai tiesiog netinkami.

Susitikę pirmąkart negalėjo nustoti kalbėti

Įteikti Lietuvos vėliavą ir padėkoti už laisvę H. Mackevičius sako labiausiai norintis geram bičiuliui L. Donskiui, kurio netektis buvo skaudi visai šaliai.

„Norėčiau vėliavą iškelti Leonidui, jo atminimui ir darbams. Labai norėčiau nuvažiuoti į Kauną, į jo namus pas žmoną Jolantą ir jai įteikti šią vėliavą. Mano supratimu, jis buvo turbūt vienas protingiausių Lietuvos žmonių“, – kalba H. Mackevičius.

Norėčiau vėliavą iškelti Leonidui, jo atminimui ir darbams. Labai norėčiau nuvažiuoti į Kauną, į jo namus pas žmoną Jolantą ir jai įteikti šią vėliavą.

H. Mackevičius puikiai prisimena pažintį su jam brangiu draugu. Ji įvyko L. Donskio laidoje, kurioje abu surado tiek bendrų temų, kad pokalbis prasitęsė ir po laidos.

„Po laidos jis kviesdavo svečius papietauti. Abu buvome su žmonomis, nuėjome papietauti. Išėjo, kad radome labai daug bendrų temų. Jau lyg būtų laikas atsisveikinti, bet mes vis dar negalime nustoti šnekėti. Leonidas sako: „Einame pas mus į svečius“, – pažintį, kuri išaugo į 10 metų draugystę, prisimena H. Mackevičius.

H. Mackevičius pasakoja aplankydavęs L. Donskį jo sodyboje, o šis atvažiuodavo pas jį. L. Donskis nelabai mėgo viešbučių, tad apsistodavo pas H. Mackevičių, kai vienai dienai grįždavo iš Briuselio arba turėdavo reikalų Vilniuje ir neapsimokėdavo grįžti į Kauną, nes kitą dieną vėl reikia išskristi.

„Mano kompiuteryje jis turėjo aplanką „Leonidas“, jis daug dirbdavo. Būdavo, grįžta po kažkokio renginio, aš paruošiu vakarienę, mes pasikalbame, žinau, kad abiem ryt anksti į darbą. Ateina žmona ir nuvaro mus miegoti: „Vyrai, baikite šnekas.“ Miegoti nuėjęs Leonidas dar įsijungia kompiuterį ir dvi, tris valandas dirba“, – prisimena H. Mackevičius.

LRT TELEVIZIJOS laidoje „Laisvės vėliavnešiai“ jis kalbėjo apie savo darbo principus ir laisvalaikio minutes, atskleidė, pas ką norėtų nukeliauti su trispalve ir pasakyti žodį „Ačiū“ už Lietuvos laisvę.

Įgyvendino seną svajonę

Į interviu su žurnaliste, laidos „Laisvės vėliavnešiai“ vedėja Liepa Rimkevičiene ir E. Jakilaitis atvyko motociklu. Juo žurnalistas ėmė važinėti prieš metus.

„Seniai norėjau ir pernai susiruošiau įgyvendinti šią svajonę. Nesakyčiau, kad turiu daug pomėgių, užsiimu tomis sporto rūšimis, kurios susijusios su vandeniu. Man ši stichija atrodo labai romantiška ir artima“, – pasakoja E. Jakilaitis.

Žurnalistas pasakoja, kad jo diena – labai įvairi. Ji nesuskirstyta į laiką, skirtą tik darbui ar šeimos reikalams.

„Neskirstau gyvenimo į: darbas, šeimos reikalai. Kai neskirstai, pasirodo, kad turi labai daug laiko. Jeigu eisi į darbą ir ten tik dirbsi, tai tada turbūt turėsi mažai laiko. Bet aš atsikeliu ryte ir pradedu savo dieną, ji baigiasi tada, kai nueinu miegoti. Mano diena yra visokia, aš taip gyvenu“, – kalba E. Jakilaitis.

Yra tekę išgirsti ir grasinimų

Žurnalistas pasakoja, kad, dirbdamas su valdžios atstovais, viešosiomis institucijomis ar viešaisiais asmenimis, jis save pozicionuoja kaip žmogų, kuris užduoda tuos ar bent jau panašius klausimus, kuriuos užduotų laidos „Dėmesio centre“ žiūrovai.

„Mano santykis su pašnekovais nėra konfrontacinis. Kalbėjimo maniera tokia: esu linkęs užgulti stalą, garsiai kalbu, todėl gali atrodyti, kad esu labai piktas. Ne. Kalbuosi normaliai, bet, jeigu kažkas labai aiškiai bando „pudrinti“ smegenis, tada stengiuosi taip lengvai nepaleisti. [...] Tapatinuosi su žiūrovais. Man norisi, kad laidoje pašnekovai atsiskleistų, jei atsiskleisti padeda tai, kad juos truputėlį paspaudžiu, tada paspaudžiu“, – sako E. Jakilaitis.

Anot žurnalisto, jei laidos „Dėmesio centre“ tema – politinė situacija, laidai jis nesiruošia.

„Šiai laidai ruošiausi 20 metų. Šiandien nesiruošiu, [šiai laidai] nepasiruoši“, – teigia E. Jakilaitis.

Vienas iš E. Jakilaičio darbo principų – prieš laidą skaityti ne antrinius, o pirminius šaltinius.

„Ne todėl, kad nevertinčiau naujienų portalų. Tiesiog, jei kalbu apie įstatymų projektus, skaitau pačius įstatymus, jei kalbu apie biudžetą, taip pat skaitau patį dokumentą. Skaitau tai, apie ką kalbu, ne tai, ką apie tai kalba kiti“, – sako E. Jakilaitis.

Paklaustas, ar, renkant informaciją, yra tekę sulaukti grasinimų, žurnalistas prisiminė situaciją, kaip kartą filmuojant Klaipėdoje iš labai aukšto valstybės pareigūno išgirdo sakinį: „Klausyk, bet tu iš Klaipėdos gali neišvažiuoti“.

„Paklausiau jo: „Ar jūs man grasinate?“ Ką daugiau galėjau pasakyti. Atsakiau jam, kad nebe tie laikai“, – prisimena E. Jakilaitis.

Padėka žmogui, dėl kurio politiką supranta kaip garbingą veiklą

E. Jakilaitis sako ilgai negalvojęs, kam norėtų padėkoti už indėlį į Lietuvos laisvę ir nukeliauti su trispalve. Anot žurnalisto, tai – ne pirmo ryškumo politinis veikėjas.

„Ir nežinia, ar apie jį bus užsiminta istorijos vadovėliuose. Yra žmogus, kuris politikoje yra nuo pat pradžių, nuo Sąjūdžio. Jis yra Nepriklausomybės Akto signataras, jo veikla tarptautinėje politikoje išskirtinė ir nusipelno didelės padėkos, ypač Lietuvai siekiant euroatlantinės integracijos“, – sako E. Jakilaitis.

Žurnalisto teigimu, jo minimas žmogus vienu metu turėjo daugiausiai kontaktų JAV kongrese ir kitose institucijose, Kapitolijaus kalvos koridorius pažinojo ir dabar pažįsta ne blogiau nei Aukščiausios tarybos.

„Tai – Emanuelis Zingeris. Man atrodo, kad jis yra žmogus, dėl kurio veiklos politiką suprantu kaip garbingą veiklą. Tokių žmonių nėra daug. Jis yra žmogus, kuris, man atrodo, daro garbę politikai kaip veiklai“, – sako E. Jakilaitis.

„Jis pasakojo, kaip fiksavo Sąjūdžio įvykius, mitingus. <...> Sakė, kad svarbu ne stebėti, bet atiduoti visą save profesijai ir darbui. Man, dar jaunam fotografui, pradedančiam užsiimti fotožurnalistika, tai labai įsiminė“, – tvirtina J. Staselis. Pats R. Požerskis LRT TELEVIZIJOS laidai „Laisvės vėliavnešiai“ sako, kad fotografuojant jo niekuomet neapleidžia pilietiškumo jausmas, kuris užgimė per su Romu Kalanta susijusius įvykius.

Lietuvos kultūros ir meno tarybos narys J. Staselis prisimena, kaip tarybiniais laikais R. Požerskis užfiksavo fotografijų seriją, kuri dabar vadinasi „Atlaidai“, o tuomet – „Kaimo šventės“, nes atlaidais nebuvo galima vadinti. Kaip sako J. Staselis, fiksuodamas atlaidus, žmones, jų santykius, atsidavimą, būsenas, R. Požerskis kalbėjo apie mus ir perteikė mūsų žmonių dvasines vertybes. Nuotraukose įamžintų žmonių veiduose matyti tikėjimas ir pasitikėjimas savimi, vidinė laisvė.

„[Yra] fotografija, kur močiutė su anūku ar anūke eina per beržų miškelį. Močiutė – į vieną pusę, anūkė – į kitą. Toje nuotraukoje tiek daugiaprasmiškumo, tikri natūralūs vaizdai, nesumeluotos emocijos. Užfiksuoti to meto žmonės, ypač vyresni, kurių dabar jau nebėra, dar matė nepriklausomą Lietuvą, kvėpavo nepriklausomybe ir jų veiduose tai atsiskleidžia“, – apie istorinius R. Požerskio kadrus kalba J. Staselis.

Pats R. Požerskis prisimena, kad į J. Staselio minimus atlaidus pateko su draugu važiuodamas motociklu į Žemaitiją. Fotografas teigia, kad fiksuoti šią šventę buvo jo pilietinė pozicija.

„Aš suvokiau, kad tai yra draudžiama, kad tai – cenzūros prižiūrimas renginys, nes jeigu mokytojas nueis [į atlaidus] ir jį pamatys, išmes iš mokyklos. Žmonės jautė įtampą ir aš ją jaučiau. Fotografavau apie 15 metų be minties, kad nuotraukas kažkur parodysiu“, – pasakoja R. Požerskis.

Fotografas taip pat prisimena kitus ryškius Lietuvos istorijos įvykius, kuriuos įamžino, tarp jų – įtemptos Sausio 13-osios įvykių dienos. R. Požerskis pasakoja, kaip sukrečiančius kadrus perdavė vienam žurnalistui Vilniuje, šis išvežė į Maskvą, o iš ten – lėktuvu į Hamburgą. Nuotraukos buvo išspausdintos vokiškame žurnale „Stern“.

R. Požerskis sako, kad fotografuojant neapleidžia pilietiškumo jausmas ir suvokimas, jog reikia būti ten, kur vyksta kažkas labai svarbaus valstybei.

Visai neseniai J. Didžiulis debiutavo kaip kino kūrėjas. LRT TELEVIZIJA pristatė filmą „2beLT. Kartu Amerikoje“, kuriame kalbama apie lietuviškos tapatybės paieškas pasaulyje.

„Būtų ambicinga sakyti, kad užsiiminėju kinu. Važiavome į kelionę po Ameriką ir supratome, kad bus labai įdomu. Norėjome ieškoti pozityvių šiuolaikinių lietuvybės išraiškų, kurios įkvėptų ir padėtų suformuoti naują globalios Lietuvos viziją. Kelionėje sakėme: „Rašykime, filmuokime viską“, –  neseniai pristatyto filmo atsiradimo istorija laidoje „Laisvės vėliavnešiai“ dalijasi J. Didžiulis.

Atlikėjas pasakoja, kad kai kūrybinio proceso metu kilo dvejonių, ar verta kurti filmą, ar jo reikės, bet vidinis jausmas visgi sufleravo – šis darbas reikalingas Lietuvai.

„Sugrįžę į Lietuvą, po pusmečio pagaliau sukūrėme filmą, kuriuo aš labai džiaugiuosi ir žaviuosi dėl to, kad jis yra kupinas nuoširdumo. Kūrimo procese darai ir galvoji: ar reikia, apsimoka, verta? Bet visgi mačiau, [filme] yra tiek daug žmogiško potencialo, emocijose – tiek daug aukso, kad tiesiog jautėme prievolę padaryti gerą darbą. Taip išėjo filmas“, – sako J. Didžiulis.

Paklaustas, ką jam reiškia būti lietuviu, J. Didžiulis paminėjo, kad svarbu ne tik laikyti save lietuviu, bet ir daryti kažką lietuviško, gyventi lietuvybe.

„Labai svarbu yra tai, ką nori perduoti savo vaikams. Man lietuvybė yra pareiga pripažinti tai, kas buvo duota, nufiltruoti ir perduoti ateities kartoms“, – sako atlikėjas.

Beveik prieš metus visuomenėje kilo didžiulė diskusija, kai kartu su žmona Erica Jennings J. Didžiulis sudainavo „Tautišką giesmę“ bosanovos stiliumi. Paklaustas, kaip kilo tokia mintis, atlikėjas sako tikintis, kad kiekvienas turi rasti savo kultūros ir savo tapatybės išraišką.

„Nuoširdžiai manau, kad kultūra reikia gyventi. Tikiu, kad kiekvienas turi rasti savo kultūros ir savo tapatybės išraišką. Galvojome, kad Lietuvos himnas yra toks gražus. Jeigu jis taip mažoriškai bosanoviškai suskambėtų – kaip būtų gražu. Manau, kad ir V. Kudirkai turėtų patikti. Esminė žinutė ta, kad turime ieškoti tapatybės interpretacijų“, – neabejoja J. Didžiulis.

Kam iš Lietuvos istorinių asmenybių J. Didžiulis norėtų pasakyti „Ačiū“ už indėlį į Lietuvos laisvę?