„Išreiškiant palaikymą, mėlyna-geltona spalvomis nušvito Laisvės alėjos fontanas ir Ukrainoje nulieta, prie Kauno pilies iškilusi, „Laisvės kario“ skulptūra“, – skelbė miesto savivaldybė, pasidalijusi ir užfiksuotais apšviestų objektų vaizdais bei pakvietusi pasigrožėti tuos, kurie nespėjo instaliacijos pamatyti gyvai.

Šalia „Laisvės kario“ skambėjo ir ukrainietiškos dainos, tapusios savotiškais kovos už laisvę simboliais.

Ukrainos vėliavos spalvomis apšviesti objektai – neatsitiktiniai. Štai „Laisvės karys“ – ne tik simbolizuoja kovą už laisvę, norą ginti savo tėvynę bei nugalėti priešus. Ši skulptūra buvo lieta būtent Ukrainoje ir iš ten gabenta į Lietuvą. Laisvės alėjos fontanas – kauniečių pamėgta susitikimų vieta, tapusi tikru Kauno atviruku. Todėl apšvietus tokį miestui svarbų objektą mėlyna ir geltona spalvomis, tarsi buvo kviečiama ukrainiečius ir kauniečius būti kartu, susitikti, vieni kitiems padėti.

Kauno savivaldybės feisbuko nuotr.

Nuotraukose matyti, kad mėlyna ir geltona šviesos tiesiog apgaubė „Laisvės kario“ skulptūrą, o fontano pursluose Ukrainos vėliavos spalvos taip pat sukūrė savotišką magiją. Šie vaizdai sulaukė teigiamų vertinimų, žmonės pradėjo spausti patiktukus ir dalytis nuotraukomis.

Žirgas – paskui skulptūrą

Ši bronzos skulptūra buvo liejama Ukrainoje, mūsų šalies menininkas Arūnas Sakalauskas dirbo kartu ukrainiečiais Olesiu Sydoruku ir Borysu Krylovu. Pasak „Vyčio“ fondo atstovo Viliaus Kavaliausko, Vyčio skulptūra buvo daroma tikrai profesionaliai: iš Kyjivo žirgyno dviem savaitėms buvo išnuomotas geriausias žirgas ir raitelis, skulptoriai atidžiai fotografavo žirgo šuolius, o nuotraukos pasitarnavo liejant skulptūrą.

Prieš ketverius metus Kaunas nusprendė priimti skulptūrą, kurios sostinė kratėsi, o šiandien Kauno rajonas pasirengęs priglausti žirgą modelį.

Netoli Kyjivo, Gorbovychi kaime esantis „School Horse Club SP“, kuriam priklauso Laurušas, arba Lauras, šiemet ruošėsi švęsti pirmąjį rimtą jubiliejų – veiklos dešimtmetį. Tačiau karas padarė korekcijų. „Dabar turime išspręsti kitą problemą – gelbėti savo žirgus, o ne ruoštis šventei“, – laiške merui rašė žirgyno savininkai Oleksandra Semenova ir Serhijus Panchenka.

Kai aplink žirgyną kelis kartus vyko mūšiai, žirgus buvo nuspręsta kuo skubiau evakuoti į Ukrainos vakarus. Netoli Lvivo buvo nusamdytos arklidės, tačiau tai problemos neišsprendė. Žirgyno savininkai, vertindami puikius ir geranoriškus Kauno rajono savivaldybės vadovų santykius su bendradarbiavimo partnere Užkarpatės apskrities administracija, nusprendė prašyti pagalbos. „Manome, kad Kauno rajonas gali tapti naujais nuostabiais namais keliems žirgams, o jų gelbėjimas atitinka „Laisvės kario“ – tautos išgelbėtojo  simbolį“, – įsitikinę žirgyno savininkai.

Valerijus Makūnas: Jei viskas klostysis sėkmingai, trečiadienį žirgus jau turėtume parsivežti į Kauno rajoną. / KRS nuotr.

„Antradienį, balandžio 5 d., žirgų ketvertuką ukrainiečiai turėtų pervesti per sieną. Jei viskas klostysis sėkmingai, trečiadienį žirgus jau turėtume parsivežti į Kauno rajoną“, – sakė Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

Trenerė – paskui žirgą

Kartu su žirgais į pakaunę ketina atvykti ir trenerė Daša Lukašina su penkiolikamečiu sūnumi Nikolajumi. Devintokas D.Lukašinos sūnus savaitgaliais mamai padėdavo vesti treniruotes: valydavo ir pabalnodavo žirgus, atvesdavo juos į areną ir parvesdavo į arklidę. „Jis mielai ir toliau man padės tai daryti“, – teigė moteris.

D.Lukašina nuo dvylikos metų pradėjo mokytis valstybinėje jojimo mokykloje „Avangard“ Kyjive ir netrukus perėjo į konkūrų grupę. Nusprendusi savo gyvenimą susieti su žirgais, Daša įstojo į Žemės ūkio universitetą ir pasirinko žirgininkystės specializaciją. Lygiagrečiai su studijomis universitete, ji stažavosi ir dirbo laborante arklidėse, dalyvavo ir ne kartą tapo 100–120 cm aukščio konkūrų varžybų nugalėtoja,  studentus mokė jodinėti.

Nuo 2012 m. ukrainietė dirbo trenere vaikų stovyklos, o vėliau „School Horse Club SP“ jojimo mokykloje. Iki tol, kol veiklos neparalyžiavo karas, pas D.Lukašiną nuolat treniruodavosi daugiau kaip 20 vaikų ir suaugusiųjų. Jauniausiam Dašos mokiniui buvo vos treji su puse metų, jos auklėtiniai dalyvaudavo konkursuose ir grįždavo iš jų nugalėję arba iškovoję prizines vietas.

„Moku dirbti ir su suaugusiaisiais. Randu bendrą kalbą ir kontaktą su vaikų tėvais. Visada stengiuosi išsiaiškinti, ko konkrečiai vaikas nori iš užsiėmimų. Man labai svarbi ir žirgų savijauta, sveikata, todėl kiekvienam jų nustatau optimalų krūvį individualiai. Esu labai prisirišusi prie žirgų, su kuriais mokiau joti „School Horse Club SP“ ir labai džiaugčiausi, jei turėčiau galimybę savo veiklą tęsti“, – taip prisistatė į pakaunę ketinanti atvykti trenerė.

„Tarp kitų švietimo ir sporto įstaigų turime ir Kauno rajono dziudo ir jojimo sporto mokyklą. Mokyklai trūksta tiek žirgų, tiek žmogiškųjų išteklių, tad, padėdami ukrainiečiams, padėsime ir sau, nes yra labai daug vaikų, norinčių jodinėti“, – sakė V.Makūnas.

Planavo atvykti kartu

„Šiemet kaip tik planavome kartu su vyru vykti į Kauną apžiūrėti skulptūros“, – atsiduso Olena Sydoruk, „Kauno dienos“ kalbinama prie „Laisvės kario“. Deja, jai su dukra Sofia tai daryti tenka vienai. Tiesa, Lietuvoje joms padeda Vyčio paramos fondo vicepirmininkas Vilius Kavaliauskas.

„Čia labai graži vieta. Labai patinka. Šį darbą mačiau tik dirbtuvėse ir  nuotraukose iš Kauno. Iš tikrųjų viskas atrodo dar geriau“, – apie Kauno pilies prieigų ir Neries kaimynystę, kur įkurdintas Vytis, kalbėjo O.Sydoruk. Dukra Sofia pritarė: „Ideali vieta.“

Išvydo: O.Sydoruk su dukra Sofia pirmąkart apsilankė prie vyro ir tėvo kūrinio. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Sutuoktinis, kuris tapo savanoriu gynėju, prašė atsiųsti savo nuotraukas prie skulptūros. Tai ir padarys. „Aišku, klaus mūsų nuomonės, kaip mums atrodo. Jo darbus visada aptariame – ir kai dirbtuvėse vyksta procesas, ir jau po atidengimo. Kai kuria, dažnai užsuku pažiūrėti skirtingais kūrybos etapais“, – teigė O.Sydoruk.

Simboliškas pavadinimas

Lietuvoje Olena jau yra lankiusis kartu su vyru. Tačiau tuomet skulptūra Kauno pilies dar nepuošė.

„Man patinka daugybė vyro darbų. Negaliu pasakyti, kad „Laisvės karys“ – pats geriausias jo darbas, bet labai geras. Geriausias gal dar ateityje bus sukurtas. Viliuosi ir tikiu, kad dar daug gero sukurs“, – sakė moteris ir pridūrė, kad labai simboliška –  du ukrainiečiai ir lietuvis sukūrė „Laisvės karį“.

„Lietuva ir Ukraina turi bendrą istoriją, šaknis, Lietuva patyrė tai, ką mes patiriame dabar – kovojame už laisvę. Turime daug bendro“, – teigė O.Sydoruk, be savo vyro dar turėjusi omenyje skulptorius Arūną Sakalauską ir Borysą Krylovą.

Ji labai norėjo pamatyti ne tik „Laisvės karį“, bet ir Klaipėdoje esantį bronzinį paminklą tautos šviesuoliui filosofui Vydūnui. Šią skulptūrą taip pat sukūrė minėta trijulė. Vienas mėgstamiausių vyro darbų – skirtas vienam Vilniaus statytojui. Tai bareljefas su atminimo lenta didžiajam etmonui Konstantinui Ostrogiškiui, svarbiai LDK, Ukrainos ir Lietuvos istorinei asmenybei.

Prieš dvejus metus Pasvalyje atidengtas paminklas lietuvių literatūros klasikui poetui Bernardui Brazdžioniui (be O.Sydoruko, šio paminklo bendraautoriai yra ir fotomenininkas, grafikas Rimantas Dichavičius ir B.Krylovas). Jie yra ir paminklo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, Lenkijos karaliui Žygimantui Augustui ir kt. autoriai. Paminklo kopija – bronzinis Žygimanto Augusto biustas – padovanota Valdovų rūmams. Juose yra ir „Laisvės kario“ kopija. Ukrainoje O.Sydoruko darbų – irgi daugybė.

Jaudinasi dėl likusiųjų

Žvelgdamos į saulės nutviekstą mūšin šuoliuojančio karžygio skulptūrą, esančią prie Kauno pilies, ukrainietės šypsojosi, tačiau gerų emocijų jų gyvenime šiuo metu maža. „Jaudinamės dėl Ukrainoje likusių artimųjų, draugų, pažįstamų, dėl visos šalies. Skaitome naujienas“, – pasakojo interjero ir eksterjero dizainere iki karo dirbusi O.Sydoruk.

Per savaitę Lietuvoje jos įsikūrė sklandžiai, čia jaučiasi patogiai. Labai dėkingos už draugišką priėmimą, Lietuvos gyventojų rodomą šilumą.

Nors gyveno Kyjive, Olena su Sofia į Vilnių atskrido ne iš Ukrainos, o iš Indijos, į kurią buvo išvykusios prieš prasidedant karui. Sutuoktinis buvo likęs Kyjive. Pirmieji smūgiai Ukrainai suduoti naktį. Indijoje tuomet buvo rytas. Apie puolimą jos pirma perskaitė naujienose tada susisiekė su namiškiais.

„Olesis sakė, kad girdėti sprogimai. Toliau jis tiesiog pasakojo nuotrupomis, kas vyksta. Sprogimai. Baisu. Visi jaudinasi dėl artimųjų. Mes su dukra grįžti į Kyjivą nebegalėjome – buvo atšaukti lėktuvų skrydžiai“, – į karo pradžią nusikėlė pašnekovė.

Vyras, kaip jai pasakojo, Kyjive buvo nuėjęs į savanorių tarnybą, bet jo nepriėmė, paaiškino, kad grupės jau sukomplektuotos. „Tada jis vežė giminaičius į kitą sritį, nuėjo užsirašyti ten ir jį priėmė. Labai dėl jo jaudinuosi. Yra žmonių, kurie turi pakankamą karinę patirtį, labiau pasiruošę... – minties nebaigė moteris. – Visi padeda taip, kaip gali. Vieni kariauja, kiti savanoriauja, padėdami aplinkiniams, kaimynams, kaip ir Olesio tėvai.“

Laimei, jos tėtis ir dalis draugų gyvena mieste, kurio rusai nebombardavo, tačiau iš gretimo oro uosto nieko neliko. Pašnekovė sakė nežinanti, kur dabar yra vyro ilgametis kūrybinis bendradarbis B.Krylovas. Greičiausiai, taip pat gina tėvynę, prieš tai pasirūpinęs į saugesnę vietą išvežti šeimą.

Pagerbimas: skulptorius O.Sydorukas (nuotraukoje), vienas iš „Laisvės kario“ bendraautorių Kaune, buvo apdovanotas Santakos garbės ženklu. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Ar pavyks pasimatyti?

Ar pavyksta susikaupti ir užsiimti kokia nors veikla Vilniuje? Gal jau bando atnaujinti profesinę veiklą? „Kol kas man tikrai labai sudėtinga susidoroti su mintimis. Mano noras dabar, be to, kad baigtųsi karas, – susitikti su vyru. Tik nežinau, ar tai pavyks“, – nutilo ukrainietė. Ji bandys padėti savo šaliai, dirbti, savanoriauti.

Ji labai tikisi, kad karas kuo greičiau baigsis ir Ukraina bus laisva, Rusijos įtakos pavyks atsikratyti visam laikui, o ant patriotizmo bangos šalis bus greitai atstatyta. Tikisi kuo greičiau grįžti namo, kad ir kaip maloniai ukrainiečiai yra priimami Lietuvoje.

„Dabar kaip niekada aiškiai suprantu, kaip stipriai myliu savo šalį“, – sakė O.Sydoruk.

Dukra Sofia – studentė, būsima aktorė. Studijos dėl karo sustojusios. Nėra net ir nuotolinių paskaitų. „Mūsų tokia profesija, kad darbas gali vykti tik gyvai. Dabar laukimo režimas“, – sakė mergina. Paklausta, kaip vertina galimybę studijas tęsti Lietuvoje, ji patraukė pečiais. Jos manymu, gali kliudyti kalbos barjeras, bet su laiku tikisi išbandyti visas galimybes.

Vyras likęs ginti gimtinės, o jo žmona su dukra, atsigyvenusios Vilniuje, ketvirtadienį lankėsi Kaune – pagaliau išvydo vyro kūrinį, kurio gimimą stebėjo dirbtuvėse Ukrainoje.

„Šiemet planavome kartu su vyru atvykti į Kauną ir apžiūrėti šią skulptūrą“, – atsiduso Olena Sydoruk.

Deja, jai su dukra Sofia tą tenka daryti vienoms, tiesa, Lietuvoje joms padeda „Vyčio paramos fondo“ vicepirmininkas Vilius Kavaliauskas.

„Čia labai graži vieta. Labai patinka. Šį darbą mačiau tik dirbtuvėse ir po to jau fotografijose iš Kauno. Gyvai čia viskas atrodo dar geriau“, – kalbėjo O. Sydoruk. Dukra Sofia pritarė: „Ideali vieta“.

O. Sidoruk ir Sofia/Justinos Lasauskaitės nuotr.

Pasakojo, kad vyras, kuris tapo savanoriu gynėju, prašė atsiųsti jų nuotraukas prie skulptūros. Tą ir padarys. „Aišku, klaus ir mūsų nuomonės, kaip mums atrodo. Jo darbus visada aptariame. Ir kai dirbtuvėse vyksta procesas, ir po atidarymo“, – teigė O. Sydoruk.

„Laisvės kario“ autoriai yra skulptoriai Arūnas Sakalauskas ir ukrainiečiai Borisas Krylovas bei O. Sydorukas. Ši trijulė sukūrė ir Klaipėdoje iškilusį trejų metrų bronzinis paminklą tautos šviesuoliui filosofui Vydūnui.

Gyvai čia viskas atrodo dar geriau.

Prieš dvejus metus Pasvalyje atidengtas paminklas-skulptūra vienam iš populiariausių Atgimimo laikotarpio poetų – Bernardui Brazdžioniui. Be O.Sydoruko jo bendraautoriai yra ir fotomenininkas, grafikas Rimantas Dichavičius bei B. Krylovas. Pastaroji trijulė yra ir paminklo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Augustui. Šio paminklo kopija – bronzinis Žygimanto Augusto biustas padovanotas Valdovų rūmams.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ukrainoje O. Sydoruko darbų – daugybė.

Platesnį pokalbį su O. Sydoruk apie situaciją Ukrainoje, joje likusį sutuoktinį ir tolimesnius šeimos planus skaitykite šeštadienio „Kauno dienos“ numeryje.

Simboliniai akcentai danguje

Aitvarų leidėjai tikino, kad nuo seno aitvarai yra vieni laisvės simbolių. Ne vieno konflikto metu aitvarai kildavo į dangų ir taip parodydavo laisvės gūsį, mat žmonės tada priversti žiūrėti į dangų, pasisemti vilties. O kartu ir laisvai plazdenti kaip ir aitvaras, blaškomas vėjo.

Palaikant Ukrainą Kauno pilies prieigose, virš „Laisvės kario“ skulptūros į dangų aitvaru pakilo ir dvi vėliavos. Dar vienas aitvaras taip pat sklandė pasidabinęs ukrainietiškomis juostomis. Simboliška, kad Ukrainos vėliava pakilo virš „Laisvės kario“, mat ši skulptūra būtent ir buvo išlieta Ukrainoje ir iš ten atkeliavo į Kauną.

Be to, Kauno pilis – taip pat simbolinė vieta, kuri matė daug istorijos vingių, tačiau atsilaikė. Šalia iškelta ir Lietuvos istorinė vėliava, todėl visa atmosfera tiesiog alsuoja laisve ir noru, kad ir kitose šalyse nebūtų karo.

Aitvarų entuziastai milžiniškas šalių vėliavas Kauno pilies prieigose sklandys iki maždaug 16 val.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Apšviesti pastatai

Kaune galima rasti ir daugiau Ukrainą palaikančių akcentų. Štai Vienybės aikštėje esantis BLC pastatas taip pat apšviestas mėlyna ir geltona spalvomis. Vakare, nuo 18 val. čia vyks ir solidarumo bei Ukrainos palaikymo akcija.

„2014 metų vasarį prie Lietuvos Respublikos Seimo degė žvakės Dangiškajai Maidano šimtinei atminti, liepsnojo solidarumo laužai. Šiomis dienomis, kaip ir tada, ypač svarbu būti drauge su Ukraina“, – taip į solidarumo akciją „Lietuva šviečia“ kviečia Kauno aukštųjų mokyklų savivaldos atstovai.

BLC nuotr.

Palaikymo akcijos metu skambės Ukrainos himnas, šios šalies patriotinės dainos. Todėl kauniečiai kviečiami atsinešti tiek Lietuvos, tiek Ukrainos valstybinių simbolių ir taip simboliškai palaikyti agresoriaus užpultus žmones. Renginio metu pranešimą apie Ukrainą turėtų skaityti ir VDU profesorius Gintautas Mažeikis.

Šiomis dienomis, kaip ir tada, ypač svarbu būti drauge su Ukraina.

Organizatoriai skelbia, kad nuo 20 val. Vytauto Didžiojo karo muziejuje ir jo erdvėse bus pamatyti atidaromas parodas, skirtas Ukrainos įvykiams atminti. Čia lankytojų lauks Ukrainos Dnipro nacionalinio Dimitrijaus Javornickio vardo istorijos muziejaus padalinio ATO (antiteroristinės operacijos) muziejaus parengtą parodą -360º vaizdo filmą „Rusijos federacijos karas prieš Ukrainą“. Taip pat bus galima pamatyti kryžių „Už Jūsų ir Mūsų laisvę“ bei Ukrainai paramą renkančios organizacijos „Blu/Yellow“ vadovo Jono Ohman muziejui dovanotų vertybių, liudijusių ukrainiečių kovą už laisvą ir vieningą Ukrainą, paroda.

„Parodos veiks ne vieną savaitę, todėl negalinčius apsilankyti jose šiandien, kviečiame aplankyti parodas jums patogiu metu“, – skelbia organizatoriai.

Primename, kad prie paramos Ukrainai gali prisidėti visi. Specialią paramos sąskaitą sukūrė miesto savivaldybė. Paramą galima skirti ir per „Blue/Yellow“ organizaciją.

Iš viso fondas sulaukė aukų iš 1780 šeimų. „Dėkojame visiems. Paaukojusiųjų ir po vieną eurą indėlis ir parama ne mažiau svarbūs“, – portalui kauno.diena.lt kalbėjo „Vyčio paramos fondo“ vicepirmininkas Vilius Kavaliauskas.

V. Adamkus ir V. Matijošaitis be visos kitos paramos prisidėjo ir finansiškai. 

„Paminklą spėjome pastatyti per penkis mėnesius. Buvo penki mėnesiai labai produktyvaus darbo. Kartu su Kauno savivaldybe pasiekėme visai neblogus rezultatus. Pasimokėme produktyvumo ne tik iš mero, bet ir iš kitų žmonių, su kuriais dirbome. Dėkojame ir Kauno žmonėms, nes jų dėka paminklas atsirado“, – sakė V. Kavaliauskas.

Iš pradžių buvo idėja Vyčio skulptūra papuošti Vilniaus Lukiškių aikštę. „Bet pamatėme, kad nėra galimybių jį ten pastatyti, nes tapo aišku, kad dėl jos bus diskutuojama iki paskutinių marškinių, ir niekas nieko nedirbs. Nusprendėme surasti vietą, kur žmonės ne tik turi ambicijų, bet ir dalykiškumo“, – prisiminė V. Kavaliauskas.

V. Matijošaitis portalui kauno.diena.lt teigė, kad šį ženklą supranta ne kaip padėką jam asmeniškai, o kaip padėką visiems miestiečiams. 

Kauno m. savivaldybės nuotr.

Meras neslėpė, kad jį iš karto sužavėjo fondo atstovų ryžtas. „Jie turėjo drąsos  organizuoti tokios gražios, prasmingos ir vertos Kauno skulptūros pastatymą, nors tam neturėjo nei pinigų, nei kažkokių susitarimų. Jie yra šaunuoliai“, – gyrė fondo atstovus už veiklumą miesto vadovas, pridūręs, kad tikrai nėra paprasta inicijuoti ir įgyvendinti tokio masto projektus ir dar per tokį trumpą laiką.

Pasimokėme produktyvumo ne tik iš mero, bet ir iš kitų žmonių, su kuriais dirbome.

Dalis finansavimo „Laisvės kario“ skulptūrai skirta ir iš miesto biudžeto. Meras pabrėžė, kad finansiškai prisidėjo ir paties fondo atstovai asmeniškai.

„Vyčio paramos fondas“ jau gyvuoja ne vienerius metus, bet padėkos ženklus už bendradarbiavimą ir pagalbą įgyvendinant projektus, kurių jau ne vienas, pradėjo teikti tik dabar. 

„Laisvės kario“ pastatymu fondo veikla nesibaigė. „Pasvalyje pastatėme Žygimanto Augusto skulptūrą, jo skulptūrą padovanojome Valdovų rūmams, dar Bernardo Brazdžionio atminimo įamžinimas ir kt. Per visą Lietuvą eina ir projektai dėl savanorių ir Vyčio Kryžiaus kavalierių pagerbimo. Tą padarė gal jau 260 miestelių. Padėkos ženklai bus skirti tiems, su kuriais vaisingai dirbame“, – sakė V. Kavaliauskas.   

Su padėkos ženklu fondo atstovai į Kauną atsivežė ir pasiūlymą, kurio idėja atskriejo iš Kovo 11-osios signatarų. „Dar negaliu sakyti kokį, bet atvežėme pasiūlymą. Jis turi praeiti biurokratinį kelią, jį turi įvertinti savivaldybės komisijos. Pasiūlymas – pakeliantis Lietuvos ir Kauno vardą. „Vyčio paramos fondas“ specializuojasi įamžindamas istorinę atmintį. Tokius siūlome ir projektus. Kai kurie mūsų istorijos puslapiai yra primiršti, bet apie juos galima šaukti visai Europai ir pasauliui“, – kalbėjo fondo atstovas.

„Laisvės kario“ skulptūra Kaune atidengta 2018-aisiais, švenčiant Lietuvos šimtmetį. Atidengimo ceremonija surengta Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse.

V. Matijošaitis per ceremoniją džiaugėsi, kad Kauno sėkmė virto visos Lietuvos sėkme, o Kaunas įteikė pačią geriausią dovaną šimtmetį švenčiančiai Lietuvai.

Kauno m. savivaldybės nuotr.

Tris tonas sverianti, septynių metrų aukščio bronzinė skulptūra nulieta Ukrainoje.

„Laisvės kario“ autoriai – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, prof. Arūnas Sakalauskas, ukrainiečiai Borisas Krylovas ir Olesius Sidorukas.

Jau norėjau nebekliudyti šviesaus mylmero asmens, bet neišvengiamai iškyla ukrainietiško "Laisvės kario" tema. Šiuo klausimu esu pasisakęs, tad pažiūrėkim, ką žurnale "Krantai" rašo menotyrininkė Aušra Jasiukevičiūtė.

"Daiktas, pretenduojantis vadintis "Laisvės kariu" ar "Vyčiu", neduoda jokių nuorodų į simbolį ar laisvės prasmę. Nei savo poza (tai labiau panašu į priešpilyje piestu pastatytą žirgą ir šelmį bernelį, sveikinantį Kauno blondines), nei detalėmis, nei kompozicija, pastatymo orientacija neprimena nei laisvės, nei Vyčio (kuris turėtų būti metafora, simbolis, bet ne realistinis herojus, panašus į Visvaldą Matijošaitį jaunystėje). Tai tiesiog viduramžių raitelis prie butaforinės pilies (jį pastačius, išryškėjo pilies rekonstrukcijos disneilendiška tamsioji pusė), net ir ikonografiškai prasilenkiantis su LDK laikų realybe (tai turėtų būti privaloma dirbant realistine maniera)."

Šiaip ar taip, šis visas plastikas, pridėjus meniškus sienų grafičius, kuria jaukaus ir mielo miesto įspūdį. O juk tokiame ir gyvename.

Tikslu. Bet eikime toliau. Mieste atsirado daugybė mažosios plastikos pavyzdžių. Senamiestyje, nes Laisvės alėjoje nesibaigia amžiaus rekonstrukcija. O čia eini ir nuolat kas nors su katinu, dviračiu, kur nors virš galvos sėdi ar kabo. Jauku ir miela, tuo labiau, kad gatvės skulptūrų daugėja. Kitas dalykas, jų meninė vertė. Ji, švelniai tariant, nedidelė, ir mes pavojingai lygiuojamės į šalis rytuose nuo mūsų. Bet skulptūros tikrai mielos, demokratiškos, žmonėms patinka, ir gerai. Koks šiuolaikinio meno atvejis atsirado šalia Arkikatedros – sunku pasakyti. Jis visai galėtų kur nors styroti, bet gal jau ne čia.

Tikėtina, kad galų gale sutvarkytoje Laisvės alėjoje irgi atsiras skulptūrų. Tik čia meniškumo kartelę reikėtų kilstelti daug aukščiau. Ir štai praleista puiki proga. Vilniuje atsirado paminklas vienam žymiausių pasaulio muzikantų Leonardui Cohenui. Stovi kažkokios kavinės kieme, jau tapo traukos objektu. Bet su tuo miestu jis neturi nieko bendro, skirtingai nei su Kaunu, kur jo šaknys. Skulptūra puiki, mecenatas ją dovanojo miestui. Perimti buvo laiko ir argumentų. Nežiopsokit, miesto tėvai.

Šiaip ar taip, ši visa plastika, pridėjus meniškus sienų grafičius, kuria jaukaus ir mielo miesto įspūdį. O juk tokiame ir gyvename.