Baimė išnykti
Surengti išskirtinę parodą paskatino B.Aksano fotografijos knyga "Daffodil" (liet. "Narcizas"). Šio leidinio projektas buvo išrinktas geriausiu maketų konkurse "Self Publish Riga 2018". Tarp gausybės apie pasaulio problemas šaukiančių projektų, komisijos akis patraukė būtent šis knygos maketas, tyliai pasakojantis apie gyvenimo laikotarpį, kai patirtis ir džiaugsmas susikerta su neišvengiamybe išnykti.
B.Aksano fotografijos atskleidžia šiandienio gyvenimo dvilypumą. Viena vertus, gyvename jaunystės kulto laikais: socialinėse medijose, televizijoje, reklamose matomi vaizdiniai įperša mintį, kad vyresni žmonės tarsi neegzistuoja. Kita vertus, susiduriame su spartėjančia visuomenės senėjimo problema.
"Šiandien visa viešoji erdvė koncentruojasi tik į jaunų žmonių problemas – jų santykį su meile, narkotikais, gyvenimu, – atkreipė dėmesį menininkas. – Nežinau, kokia situacija Lietuvoje, bet Turkijos fotografai beveik išvien suinteresuoti fotografuoti tik jaunus, standartinio grožio kūnus, akcentuoti jaunimo problemas, o visa kita lieka nuošalyje. Tą patį regime ir kine, reklamose: vien tik jaunos, itin lieknos merginos, ir nieko daugiau."
Turkijos fotografai beveik išvien suinteresuoti fotografuoti tik jaunus, standartinio grožio kūnus, akcentuoti jaunimo problemas, o visa kita lieka nuošalyje.
Fotografas šioje situacijoje įžvelgia milžinišką ironiją: juk senatvė yra natūralus gyvenimo etapas, kurį patirsime visi. Vis dėlto, vyresnių žmonių ir sunkumų, su kuriais jie susiduria, ignoravimą iš dalies lemia ir baimė. "Žmonės į šį laikotarpį žvelgia kaip į neišvengiamą mirties ir išnykimo stadiją. Tačiau tai taip pat yra patirties ir išminties laikas. Manau, kad būtent jaunesniosios kartos pareiga yra pasistengti suprasti senus žmones ir jų problemas, ieškoti tinkamo kontakto. Taip, kaip tai daro Lidija – savo darbu ji meistriškai perteikia kūrinio herojų emocijas", – kolegę gyrė B.Aksanas.
Senatvę pateikdamas kaip sukauptos patirties, atminties, apmąstymų ir orumo etapą, fotografijose menininkas kviečia ją priimti kaip gyvenimo laiką, kurį patirs visi, nustoti ją stigmatizuoti, atsisakyti stereotipų. Fotografuodamas B.Aksanas vengia pozavimo, situacijų režisavimo, dažniausiai dirba be papildomų apšvietimo šaltinių – tik su ta šviesa, kuri jau yra konkrečioje situacijoje.
Visą gyvenimą Turkijos sostinėje Ankaroje gyvenantis kūrėjas daug keliauja, tad savo fotografijų herojus užfiksavo net tik gimtojoje šalyje, bet ir kituose kraštuose. "Manau, kad akimirkos grožį galime atrasti čia ir dabar, todėl nereikia dirbtinio įsikišimo, – įsitikinęs jis. – Pavyzdžiui, vienoje mano fotografijų matome tris į įnirtingą pokalbį įsitraukusius vyresnio amžiaus vyrus. Tai yra džiaugsminga akimirka – tereikia paimti fotoaparatą į rankas ir ją užfiksuoti."
Daug pasakanti tyla
Su B.Aksanu galerijos erdve dalijasi ir jauna fotografė L.Kaleinikovaitė. Abu kūrėjai susipažino likus tik kelioms dienoms iki parodos atidarymo, tačiau džiaugėsi galimybe kartu eksponuoti skirtingus, bet vienas kitą papildančius kūrinius.
Pristatydama instaliaciją, skatinančią mažinti atskirtį tarp kartų, L.Kaleinikovaitė atkreipė dėmesį į būtinybę perimti vyresniųjų išmintį. "Nekomunikuodami su vyresniąja karta mes prarandame autentiškus jų patyrimus, kuriuos galėtume pritaikyti savo gyvenime, – pastebi ji. – Dažna situacija, kai, tik žmogui išėjus, suvokiama, kiek dar daug nepaklausta. Neretai į senyvą asmenį žvelgiame kaip į trukdį, jį ignoruojame. Norėčiau, kad mūsų visuomenė būtų atviresnė, laisvesnė: įtrauktume vyresniuosius į viešąjį gyvenimą ir leistume jiems pasijausti jo dalimi."
Dažnai kreipiame dėmesį tik į žinomų asmenybių ir autoritetų pasakojimus, bet tai nereiškia, kad paprastas žmogus neturi ko pasakyti ir kuo pasidalyti.
Pasak menininkės, visiems laikams prarasti pasakojimai gali būti kertiniai ir išsaugant tremtinių, holokaustą išgyvenusių žmonių patirtį, tačiau svarbūs išgyvenimai nebūtinai turi būti žiaurūs ar sudėtingi. "Dažnai kreipiame dėmesį tik į žinomų asmenybių ir autoritetų pasakojimus, bet tai nereiškia, kad paprastas žmogus neturi ko pasakyti ir kuo pasidalyti", – pabrėžė ji.
L.Kaleinikovaitės instaliacijoje matomi žmonės – Trečiojo amžiaus universiteto studentai. Prieš filmavimo kamerą jie menininkei pasakojo apie tradicijas, papročius bei žinias, kurias galėtų perduoti jaunajai kartai.
Vis dėlto galutiniame variante palikta tyla – tarsi kvietimas žiūrovui atsigręžti į save ir apgalvoti mažėjančios komunikacijos tarp kartų problemą. "Pakalbėti pakviečiau žmones, kurie, net ir sulaukę vyresnio amžiaus, vis dar mokosi, yra imlūs ir atviri", – prisiminė kūrėja.
Instaliacijos jai padėjo sukurti tam tikrą tylos erdvę, į kurią patekęs žmogus susimąsto, apgalvoja, kaip jis pats sprendžia šią problemą – ar išvis tai daro. Kūrinyje ji atsisakė pasakoti istoriją, nes tyla galima pasakyti kur kas daugiau. Kertinę mintį išsako ir šalia instaliacijos užrašytas ketureilis, primenantis, kad atsisakę išgirsti, šią galimybę prarandame visiems laikams.
Fotografė įsitikinusi: veiklaus žmogaus nesustabdys niekas, o vyresnis amžius yra ne riba siekti tikslų. "Žmonės, kuriuos pasirinkau projektui, yra labai aktyvūs. Jie gauna naujus diplomus, daug juda, yra visuomeniški. Įdomu ir tai, kad Trečiojo amžiaus universiteto dėstytojai yra kur kas jaunesni už savo studentus, tad gali ir patys daug ko iš jų išmokti. Taip vyksta tikrasis kartų bendradarbiavimas", – pastebėjo L.Kaleinikovaitė.
Kodėl fotografė nusprendė išreikšti savo poziciją ne fotografijomis, o instaliacija? "Mene forma nėra itin svarbi, daug reikšmingesnis yra poveikis, kurį pasirinkta medija gali perduoti žiūrovui", – paaiškino ji.
Kas? B.Aksano ir L.Kaleinikovaitės paroda.
Kur? Kauno fotografijos galerijoje.
Kada? Veiks iki balandžio 7 d.
