„WorldFood Ukraine 2021“ dalyvavęs „Baltic Gastronomy Leaders“ (BGL) prezidentas Romas Apulskis sako, kad tokio masto renginys – galimybė formuoti kokybišką lietuviškos produkcijos įvaizdį.

„Ši paroda svarbi visų pirma todėl, kad vyksta Ukrainoje – šalyje, kurios maisto rinka Lietuvai gali atverti naujus eksporto kelius. Lietuva su Ukraina palaiko gana gerus ne tik ekonominius, bet ir emocinius, kultūrinius ryšius – šių šalių žmonės reiškia solidarumą vieni kitiems. Dalyvavimas parodoje suteikia galimybę ne tik atrasti naujų partnerių, bet ir tinkamai reprezentuoti savo šalį ir joje pagamintus maisto produktus. Kokybiško įvaizdžio formavimas – vienas svarbiausių etapų, norint užmegzti ilgalaikius ryšius. Manau, dabar yra geras laikas bandyti užsiimti pozicijas Ukrainos rinkoje“, – sako R. Apulskis.

Ukrainoje net ir mažesniais laikomi prekybos tinklai bei gamintojai yra žymiai didesni nei Lietuvoje. Atsižvelgiant į tai, dydžiu ir kiekiais varžytis būtų sunku. Būtent todėl kelius į perspektyvią Ukrainos rinką atverti gali ne kiekybė, o kokybė, kurios Rytų Europos šalyse trūksta.

Kalbant apie Ukrainos rinką, tai prognozės labai geros – ji galėtų daryti teigiamą įtaką Lietuvos eksporto struktūrai.

„Pagal statistiką, Ukrainos rinka auga, bet vis dar nėra prisotinta aukštos kokybės produkcija. Tačiau pasauliniame kontekste esame mažiukai, be to, su vietiniais Ukrainos gamintojais negalime konkuruoti nei darbo užmokesčiu, nei masto ekonomika. Ukrainiečiai pigiau užsiaugina žemės ūkio produktus ir pigiau juos perdirba, gamybos apimtys ten žymiai didesnės. Vis tik mes turime kitą labai svarbų kozirį, kurį privalu išnaudoti – vakarietišką produktų kokybę. Lietuva Ukrainai yra pavyzdys, į kurį ji kokybės atžvilgiu norėtų lygiuotis“, – sako jis.

Tokiems R. Apulskio žodžiams pritaria ir lietuviško maisto produktų gamybos bei eksporto įmonės „Straikas“ vadovas Gintaras Didžiokas. Pasak jo, Ukrainos rinka tikrai kyla, bet lietuviai privalo įdėti daug darbo, kad jų produkcija būtų pastebėta ir jie turėtų galimybę įsitvirtinti svetur.

„Kalbant apie Ukrainos rinką, tai prognozės labai geros – ji galėtų daryti teigiamą įtaką Lietuvos eksporto struktūrai. Lygindamiesi su didžiaisiais pasaulio gamintojais, mes negalime skirti tiek lėšų rinkodarai ir reklamai, bet visada galime tobulinti kokybę, kuri Ukrainos rinkoje yra paklausi“, – pabrėžia G. Didžiokas.

Jis pažymi, kad Ukrainoje vertinama ne tik kokybiška, bet ir ekologiška produkcija. Sveiko maisto stygius ir poreikis vėlgi atveria duris Lietuvai.

„Nepaisant to, kad Ukraina turi pačią geriausią ir derlingiausią žemę pasaulyje, ji taip pat turi ir labai nešvarią, iš Sovietų Sąjungos paveldėtą stambiąją pramonę. Ši teršia ne tik gamtą, aplinką, bet ir maistą. Būtent todėl maisto švarumo, saugumo ir sveikumo svarba Ukrainoje yra labai didelė. Tokia situacija atveria duris Lietuvai. Mes esame viena švariausių pasaulio valstybių, neturime gamtą teršiančios sunkiųjų metalų pramonės. Tai leidžia kurti ekologišką ir saugią maisto produkciją. Manau, kad sveiko maisto propagavimas galėtų būti didžiulis Lietuvos gamintojų pranašumas siekiant įsitvirtinti Ukrainos maisto rinkoje“, – pabrėžia G. Didžiokas.

Kad Ukrainos rinka gali būti naudinga ateityje, o eksportas į ją iš Lietuvos jau dabar nuolatos didėja, įrodo ir skaičiai. Remiantis statistika, per pastaruosius dešimt metų lietuviško maisto ir žemės ūkio produktų eksportas į Ukrainą išaugo net 5 kartus ir 2020-aisiais pasiekė 30 mln. eurų. Ši tendencija rodo, kad ši rinka turi didelį potencialą.

Bendras lietuviško maisto ir žemės ūkio produktų eksportas pernai siekė 3,7 mlrd. eurų, o per dešimtmetį padidėjo 35 proc. Didžiausias augimas užfiksuotas per pastaruosius dvejus metus: 2020 m. eksportas siekė 3,7 mlrd. eurų, kai 2018 m. – tik 2,9 mlrd. eurų. Akivaizdu, kad bendras maisto produktų eksportas auga, o COVID-19 pandemija didelių skriaudų kol kas nepridarė.

„Daugiausia Lietuvoje auga kviečių, ankštinių daržovių, žuvies pramonės eksportas. Tešlos gaminių eksportas padvigubėjo ir dabar siekia jau 60 mln. eurų. Labiausiai krito sūrių, varškės ir mėsos eksportas: tam įtakos turėjo 2014 metais prasidėjęs konfliktas su Rusija. Daugiau eksportuojame alaus ir šokolado“, – sako R. Apulskis.

Anot jo, kylančios Lietuvos eksporto tendencijos bei suvokimas, kad plėtros galimybės kaimyninėse Latvijos bei Estijos rinkose jau išsemtos, skatina ieškoti naujų kelių. Vienu iš jų gali tapti Ukraina.

Nepaisant to, kad Lietuva yra gera Ukrainos politikos draugė, dar neturime ten iki galo suformuoto gero lietuviško maisto įvaizdžio.

„Lietuvos, Latvijos ir Estijos rinka iš esmės yra viena: čia veikia tie patys prekybos centrai, gamintojai glaudžiai bendradarbiauja. Nors pastaraisiais metais maisto produktų eksportas į Latviją ir Estiją viršijo 500 mln. eurų, per dešimtmetį fiksuojamas tik infliacijos ribose liekantis 20 proc. augimas. Akivaizdu, kad rinka prisotinta ir plėstis nelabai yra kur, todėl reikia ieškoti naujų krypčių ir bandyti įsilieti į tokias augančias kaip Ukrainos rinkas“.

Tam, kad įėjimas į rinką būtų sklandus ir greitas, pasak UAB „Straikas“ vadovo G.Didžioko, reikia atlikti namų darbus ir atsakingai užsiimti informacijos apie lietuvišką produkciją sklaida.

„Nepaisant to, kad Lietuva yra gera Ukrainos politikos draugė, dar neturime ten iki galo suformuoto gero lietuviško maisto įvaizdžio. Ukrainiečių visuomenėje Lietuva vis dar nėra matoma kaip neabejotinai kokybiško maisto kilmės šalis. Žinomumas bei kokybiška informacijos sklaida – būtinos sąlygos, leidžiančios įsilieti į svetimas rinkas. Manau, siekiant įsitvirtinti Ukrainos rinkoje reiktų akcentuoti, kad lietuviški produktai – tai kokybės ženklas. Informacijos sklaida neturėtų apsiriboti pavienių įmonių užsibrėžtais tikslais, o vykti visuotiniu mastu“, – sako G. Didžiokas.

R. Apulskio teigimu, skleidžiant informaciją svarbu atrasti savo tikslinę auditoriją ir koncentruotai su ja dirbti. Jis išskiria rinkodaros fenomenu tapusių nuomonės formuotojų svarbą.

„Turime orientuotis į aiškias žmonių auditorijas. Konkrečios tikslinės grupės ar regiono atradimas tikrai prisidės prie sėkmingesnio įsiliejimo į naują rinką. Kreiptis į tokias žmonių grupes geriausiai gali išmaniosios technologijos: internetinės svetainės, socialiniai tinklai ir visišku fenomenu tapę nuomonės formuotojai. Čia kalbame ne apie žvaigždes, o apie gastronomijos srities nuomonės formuotojus, galinčius įvertinti kokybišką produkciją ir informaciją paskleisti visuomenei“, – akcentuoja jis.

Rekomendacijos suderintos su Verslo skatinimo darbo grupe, veikiančia prie Vyriausybės kanceliarijos, ir oficialiai paskelbtos SAM tinklapyje.

Rekomendacijose nurodoma, kad įmonės turėtų informuoti darbuotojus, jog karščiuodami, jausdami pasunkėjusį kvėpavimą ar turėdami kitų viršutinių kvėpavimo ligų požymių jie privalo į darbą nevykti, o tokių požymių atsiradus darbo metu, jie turėtų informuoti atsakingą asmenį darbovietėje, nusišalinti nuo darbo ir pasikonsultuoti karštąja koronaviruso linija 1808 arba susisiekti su šeimos gydytoju konsultacijai.

Bendrovių vadovybė taip pat įpareigojama užtikrinti, kad visuose maisto tvarkymo etapuose dirbtų tik darbuotojai, neturintys viršutinių kvėpavimo takų ligų, ūmių žarnyno infekcijų ir kitų susirgimų požymių.

Įmonių vadovams taip pat nurodoma prievolė užtikrinti, kad darbo metu darbuotojai vengtų socialinio kontakto, laikytųsi saugaus atstumo (ne mažiau kaip 1-2 metrai) ir griežtos rankų higienos, vengtų liesti rankomis veidą, akis, nosį, burną, laikytųsi čiaudėjimo etiketo.

Maisto pramonės įmonės turės užtikrinti, kad vienkartinės pirštinės nebūtų dezinfekuojamos skysčiais ir pakartotinai naudojamos nusiėmus, o visas įmonės personalas būtų apmokytas tinkamai užsidėti, naudoti ir nusiimti asmenines apsaugos priemones.

Rekomendacijose nurodoma, kad, jei įmonės administracija gavo informaciją apie darbuotojui nustatytą COVID-19 atvejį, privaloma informuoti Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą (NVSC) ir darbuotojui bei su juo sąlytį turėjusiems asmenims taikyti 14 dienų izoliaciją.

Tai video konferencijoje penktadienį jie aptarė su prezidentu ir žemės ūkio ministru.

Pokalbyje dalyvavęs Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos vadovas Egidijus Mackevičius sako, kad dabartinis Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) reguliavimas dėl kontaktavusiųjų su apsikrėtusiais žmonėmis yra bendras, tuo metu maisto pramonei turėtų būti sudarytos išimtys.

„Šiuo atveju, jeigu mėsos sektoriuje yra 4-5 įmonės, kurios aprūpina didžiąją dalį Lietuvos vartotojų ir tinklų šviežia mėsa, tai vienos iš jų sustojimas reiškia, kad apie 20 proc. mažėja pasiūla. Tai reiškia, kad galima laukti labai neadekvačių visuomenės reakcijų į šitą problemą, galime sulaukti dar vienos pirkimo bangos, nesilaikymo karantino ir bendro chaoso“, – BNS sakė E. Mackevičius.

Anot jo, įmonės galėtų elgtis lanksčiau ir galbūt pačios spręsti, kuriuos darbuotojus karantinuoti, be to, gal būt reikėtų kasdien atlikti testus visiems darbuotojams.

Pasak žemės ministro Andriaus Palionio, jei gamyklos darbuotojui būtų nustatytas koronavirusas, galbūt nebūtina uždaryti visų pamainų, o tik vieną. Pasak jo, dėl to ketinama konsultuotis su SAM.

„Diskusijoje kilo minčių, kad gal perdirbimo sektoriui turėtų būti tokia pati tvarka, kaip infekcinėse ligoninėse, darbuotojai naudotų maksimalias apsaugos priemones, nemažai sektoriaus ir pasakė, ką naudoja, netgi daro pertraukas tarp besikeičiančių pamainų, kad galėtų išvėdint patalpas. Yra sektorių, kur pamainos net per atskirus įėjimus įeina, kad būtų kuo mažesnė tiesioginio kontakto tikimybė“, – BNS sakė A. Palionis.

„Reikalingos didesnė konsultacijos su SAM, nes dabar yra siūlymai karantinuoti visas darbo pamainas, kurioje nustatytos, bet gal galima tam, kad procesai nestrigtų, vieną pamainą sektoriui eliminuot, bet jei dvi, gali atsirast sunkumų“, – pridūrė jis.

A. Palionio teigimu, galbūt vertėtų tikrinti visus darbuotojus, turėjusius kontaktą su užsikrėtusiuoju, o jei testai būtų neigiami, jei galėtų grįžti į darbą ir nelaukti 14 dienų.

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pažymi, kad ši nuostata galioja ne tik parduotuvių lentynose esantiems gaminiams, bet ir viešojo maitinimo įmonėse tiekiamam maistui.

Išimtis numatyta gyvūninės kilmės riebalams ir maisto produktams, kuriuose transriebalai susidaro natūraliai.

Anot sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos, pasiruošti pakeitimams buvo pakankamai laiko, nes įsakymas, kuriuo nustatytas didžiausias leistinas transriebalų kiekis maisto produktuose, pasirašytas prieš dvejus metus.

„Įvairūs tyrimai patvirtina, kad didelio transriebalų kiekio vartojimas stipriai didina širdies ligų riziką. Europos maisto saugos tarnyba jau prieš kelerius metus patvirtino,  kad transriebalų mažinimas gali turėti tik teigiamą poveikį sveikatai. Dėl to buvo pasirinktas labai aiškus kelias – riboti jų kiekį pramoninėje gamyboje, kad visi su maistu jų suvartotume kuo mažiau“, – SAM pranešime teigia ministras A. Veryga.

Pasirinktas labai aiškus kelias – riboti jų kiekį pramoninėje gamyboje, kad visi su maistu jų suvartotume kuo mažiau.

Transriebalai jau prieš keletą metų uždrausti darželiuose, mokyklose, o rinkoje esančiuose sveikatai palankesniuose maisto produktuose, pažymėtuose „Rakto skylutės“ simboliu, transriebalų kiekis buvo apribotas jau prieš penkerius  metus.

Transriebalai susidaro ilgai kaitinant aliejus arba hidrinant augalinius riebalus – prie nesočiųjų riebalų jungčių juose prisijungia vandenilio atomai. Transriebalus gamintojai deda į konditerijos gaminius − saldainius, pyragaičius, šokoladu glaistytus ar kremu perteptus gaminius, šaldytą tešlą ir jos gaminius ir kt. Taip pat gamintojai transriebalų turintį aliejų gali naudoti gamindami gruzdintas bulvytes, pūstus kukurūzus ir kitus gruzdintus ar spragintus gaminius.

„Derybos su didžiaisiais rinkos dalyviais vyksta, tačiau tai ne mėnesio ir gal ne vienų metų reikalas. Jie analizuoja verslo aplinką, nes visiškai šalia, Lenkijoje, paukštininkystė sparčiai plečiama, jai sudarytos palankios mokestinės sąlygos“, – kalba T. Barštys.

Jis neslepia, kad pokalbiai vyksta su pasaulinėmis bendrovėmis, turinčiomis tiekimo grandines. Detalizuoti, su kuriomis, dėl konfidencialumo sutarčių verslininkas atsisako. „Verslo žinių“ šaltinių teigimu, viena didžiausių mėsos perdirbimo įmonių „Biovela Group“ derasi dėl Krekenavos agrofirmos įsigijimo.

Šiais laikais megamiestų, kuriose gyvena daugiau kaip 10 milijonų žmonių, yra kiekviename žemyne. Ką tai reiškia pasaulio ekonomikoms? Tai, kad šiuo metu maždaug 800 milijonų žmonių badauja. Nuo praėjusio amžiaus 10 dešimtmečio šie skaičiai sumažėjo beveik 216 milijonų, tačiau praėjusiais metais vėl pakilo. Ar tai tam tikras įspėjimas?

„2050-aisiais pasaulyje gyvens 10 mlrd. žmonių, tai sukels pasaulinę mitybos problemą. Vadinasi, mes, visuomenė, turime užduotį – tinkamai maitintis, prie to turi prisidėti ir maisto pramonė“, – sako Vokietijos žemės ūkio sąjungos viceprezidentas prof. dr. Michaelas Dossmannas.

Po keliolikos metų tiek, kiek maisto yra pagaminama dabar, nebeužteks. Ironiška, bet kita problema – turtėjanti visuomenė. Tokio dydžio mieste kaip Miunchenas, išmetamo maisto kiekiu būtų galima išmaitinti antrą pagal dydį Bavarijos miestą – Niurnbergą. Didžiausioje pasaulyje maisto pramonės parodoje siūlomi sprendimai.

„Pažinti vartotoją, sukurti naujovę galima nebūtinai visuotinai įprastu būdu. Kartu su Kauno kolegija tam pasirinkome užsienio, ypač Skandinavijos šalyse išpopuliarėjusį, tačiau Lietuvos pramoninkų praktikoje naują metodą – vadinamąjį „hakatoną“. Tai renginys, kurio metu per ribotą laiką dalyviai turi sukurti ir išvystyti produkto koncepciją“, – teigia „Mantingos“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Mantas Agentas.

Produktą kuria vartotojai

Pasak kūrybinių dirbtuvių organizatorių, mintis įtraukti į produkto kūrimą pačius jo vartotojus versle nėra nauja, tačiau būdai tai padaryti – skirtingi. Anot „Mantingos“ atstovų, Kauno kolegijos komandos pateiktas pasiūlymas rengti tokio formato renginį suintrigavo – šios bendradarbiavimo formos įmonė iki šiol nebuvo išbandžiusi. „Turime patirties dirbdami su mokslininkais, o štai su studentais rimtai niekada nedirbome. Vis dėlto galimybė iš pirmų lūpų išgirsti šviežiausias mintis ir pasiūlymus – vertinga informacija įmonei, jautriai reaguojančiai į vartotojų poreikius“, – apsisprendimą dalyvauti projekte komentuoja M. Agentas.

Organizacijos bendromis pastangomis surengė intensyvias kūrybines dirbtuves, kuriose jėgas suvienijo kolegijos studentai, dėstytojai ir įvairių sričių įmonės darbuotojai. Tris dienas atskirose komandose dirbę dalyviai kūrė naujų skonių sumuštinius nuolat skubančiam, aktyviam jaunimui. Verslo statistikos duomenimis, sumuštinius Lietuvoje ir ne tik dažniausiai perka 15-35 metų vartotojai, todėl jaunimo įtraukimas tobulinant produktus – logiškas ir įmonės, ir aukštosios mokyklos žingsnis. Verslo ir mokymo įstaigos bendradarbiavimas gali atnešti vertingos patirties abiems pusėms – viena jų gauna edukacinę naudą, o kita – galimybę giliau pažinti vartotojus.

„Net nesitikėjome, kad gautos idėjos bus tokios artimos mūsų realybei, jas išplėtojus tikrai galima diegti į gamybą. Tą ateityje ir padarysime“, – taip pasiūlymus įvertino M. Agentas, pripažindamas, kad rezultatai viršijo įmonės lūkesčius.

Abipusis laimėjimas

Bendrovės „Mantinga“ vadovybė pasakoja, kad idėjų dirbtuvės leido patenkinti kelis įmonės interesus. Pirmiausiai jie galėjo iš arčiau ir betarpiškai pažinti tikslinės auditorijos įpročius, sužinoti tiesiogiai, kaip skirtingus produktus vertina jaunimas. „Inspiracijų paieškos – ypač svarbus procesas, nes vien per metus į rinką išleidžiame arti 150 naujų produktų. Mūsų kolektyvui tai davė impulsą išsilaisvinti iš tam tikrų normų, pasisėmėme įkvėpimo tolimesniam asortimento vystymui“, – sako „Mantingos“ komercijos direktorė Linutė Žemaitienė, pabrėždama, kad projektas padėjo į produkciją pažvelgti galutinio vartotojo akimis.

Tai, kad mūsų studentų sukurtos idėjos yra arti verslo tikrovės, kolegijai skamba kaip komplimentas.

„Tai, kad mūsų studentų sukurtos idėjos yra arti verslo tikrovės, kolegijai skamba kaip komplimentas“, – sako Kauno kolegijos direktoriaus pavaduotojas komunikacijai Antanas Vaidelys, akcentuodamas kolegijos studijų filosofiją – rengti tokius specialistus, kurių įgytos aukštojo mokslo žinios yra pritaikomos praktiškai.

Pasak edukologijos specialistų, efektyviausias yra realiomis problemos grįstas mokymas, todėl galimybė studentams dar besimokant narplioti įmonės realijas – tiesiog neįkainojama.

„Šiuolaikinėse įmonėse ypač svarbus gebėjimas susikalbėti skirtingų sričių specialistams, retos profesijos žmogus dirba absoliučiai vienas asmeniškai kurdamas projektą. Todėl kūrybinėse dirbtuvėse geriausio rezultato pasiekė ta komanda, kuri sugebėjo suderinti maisto technologų, vadybos, pakuotės dizaino kūrėjų pasiūlymus“, – pasakoja A. Vaidelys.

Atviri jauniems specialistams

„Šios dirbtuvės – puikus pavyzdys, kaip Lietuvos įmonės gali integruoti jaunimą ir sudominti darbu savo šalies įmonėje. Mes visuomet siekiame būti atviri įvairių specialybių jauniems potencialiems darbuotojams, sudarome sąlygas ne tik atlikti praktiką, bet ir įsidarbinti, tobulėti, augti kartu su besiplečiančia tarptautine įmone“, – sako M. Agentas.

A. Vaidelio nuomone, šis atvejis parodo, kad Lietuvos situacija verslo bendruomenėje keičiasi. Šiandien verslas ne tik reikalauja paruoštų specialistų, bet ir yra pasiruošęs duoti. Prie šiuolaikiškos, kvalifikuotos ir kūrybiškos darbo jėgos ugdymo prisideda ir pats darbdavys, telkiantis reikalingus išteklius, tarp kurių tokiuose projektuose reikšmingi – įmonės skiriamo personalo įsitraukimas į procesus ir jos skiriamas laikas.

Reikia laiko

Lietuvos įmonių atstovai mano, jog tam, kad eksportas į Kiniją, Japoniją ar Jungtines Valstijas išaugtų, reikia ilgesnio laiko. Be to, reikia įveikti afrikinį kiaulių marą.

JAV dar 2015 m. pabaigoje leido importuoti jautienos produkciją iš kai kurių Lietuvos bendrovių. Kinija praėjusių metų rugpjūtį šešiolikai Lietuvos įmonių leido eksportuoti pieno produktus, o Japonija šių metų pradžioje atvėrė rinką lietuviškai paukštienai ir jautienai.

Pirmąjį jautienos krovinį pernai balandį į JAV išvežusios vienos didžiausių Lietuvoje mėsos perdirbimo bendrovių "Biovela Group" vadovas Audrius Kantauskas pažymėjo, kad bendrovė į Jungtines Valstijas kas du mėnesius išveža maždaug po vieną jūrinį konteinerį – apie 25 tonas.

"Produkcija keliauja reguliariai. Per du mėnesius išvežame po konteinerį. Dabar daugiausia važiuoja konservai ir paštetai, o netrukus pradėsime vežti virtas dešreles. Visa produkcija –  jautienos ir kiaulienos mėsos. Kol kas esame patenkinti. Kiekių visada norisi didesnių, tačiau jiems užauginti reikia įdėti darbo", – kalbėjo A.Kantauskas.

Japonai – atsargūs

Šių metų sausį Japonijai atvėrus rinką lietuviškai paukštienai, o vasarį – jautienai, tarp leidimus gavusių įmonių buvo ir "Biovela Group" įmonė "Utenos mėsa". Nepaisant to, A.Kantausko teigimu, Lietuvos mėsos perdirbimo gamyklų specifika ir afrikinis kiaulių maras trukdo vežti produkciją į šią šalį.

"Pas mus tose pačiose gamyklose yra skerdžiamos ir kiaulės, ir jaučiai. Japonai to netoleruoja ir reikalauja, kad tai būtų atskirta. Be to, Lietuvoje yra kiaulių maras, kuris labai baugina tokias šalis kaip Japonija. Kol bus kiaulių maras, tikimybė išvežti į Japoniją bus labai maža", – paaiškino A.Kantauskas.

Nepaisant to, "Biovela Group" deda pastangas, kad galėtų eksportuoti daugiau produkcijos į Tekančios Saulės šalį.

Kalakutienos perdirbimo įmonės "Arvi kalakutai" vadovas Matas Niparavičius pažymėjo, kad bendrovė tikisi per mėnesį pasiekti susitarimą su potencialiais šaldytos kalakutienos pirkėjais iš Japonijos ir iki metų pabaigos išvežti pirmąjį krovinį.

"Šiuo metu dar sunku kalbėti apie kiekius. Jau esame susitikę su kelių Japonijos įmonių atstovais. Manau, kad iki Naujųjų metų gali išvažiuoti krovinys. Derybos dar vyksta. Per mėnesį turėtume susitarti dėl tikslių sumų. Mūsų atveju būtų vežama šaldyta kalakutiena. Kol kas po degustacijų mūsų skoniai įtiko", – pažymėjo M.Niparavičius.

Anot jo, vėliau gali būti deramasi ir dėl šviežios kalakutienos eksporto į Japoniją.

Savo ruožtu mėsos ir paukštienos perdirbimo bendrovės "Nematekas" vadovė Egidija Vaicekauskienė pabrėžė, kad buvo domimasi eksportu į JAV, bet nuspręsta koncentruotis ties plėtra Europoje.

"Kol kas mūsų bendrovė dėl naujų rinkų, tokių kaip JAV ar Kinija, išsikėlusi didelių uždavinių neturi. Dirbame nuosekliai su Europos šalimis. Tokia yra mūsų strategija, t.y. šioje erdvėje (Europoje) didinti pardavimą ir įgyti patirties. Žinome apie Ameriką ir domėjomės, bet pastebėjome, kad ten daugiau mumis domisi lietuviai arba lietuvių įkurtos įmonės. Žinome, kad yra galimybių", – tvirtino E.Vaicekauskienė.

"Starbucks" ir "McDonald's"?

Vienos didžiausių Lietuvoje pieno perdirbimo įmonių "Marijampolės pieno konservai" vadovas Rimas Varkulevičius patvirtino, kad įmonė derasi su tarptautiniais "Starbucks" ir "McDonald's" tinklais Kinijoje dėl konservuoto nesaldinto pieno eksporto, tačiau kol kas neaišku, kada bus pasiekti susitarimai.

Kinija yra mūsų siekiamybė, bet vėliau žiūrėsime, kaip bus.

"Kinija yra mūsų siekiamybė, bet vėliau žiūrėsime, kaip bus. Kinija yra pieno produktų vartojimo kylanti rinka. Mūsų standartiniai produktai yra jiems priimtini. Kaip mums seksis sudaryti galutines sutartis, lems mūsų konkurencingumas ir žaliavų kainos Lietuvoje", – aiškino R.Varkulevičius.

Į Kiniją pirmąjį produkcijos krovinį – 20 t mocarelos – sausį išvežė kita pieno perdirbimo įmonė "Vilkyškių pieninė".

Bendrovės vadovas Gintaras Bertašius pripažino, kad kol kas nepavyko gauti kito užsakymo iš Kinijos partnerių. Jis nekomentavo ir artimiausių bendrovės eksporto planų.

Naujų užsakymų iš Kinijos kol kas negavo ir kita pieno perdirbimo bendrovė "Rokiškio sūris". Bendrovė nuo kovo vidurio į Kiniją išvežė 400 t pieno laktozės, tačiau papildomo užsakymo negavo ir kol kas neaišku, kada tai gali nutikti. Apie tai pranešė įmonės valdybos pirmininkas Dalius Trumpa.

Lietuvos įmonės naujų rinkų aktyviai ieško nuo 2014 m. rugpjūčio, kai pagrindinė jų rinka Rusija, atsakydama į ES sankcijas, paskelbė maisto produktų importo iš Bendrijos šalių emb

B. Galdikas keliaudama vežasi savo muilą

„Pastebėjau, kad šitame viešbutyje pagrindinė sudedamoji muilo dalis yra palmių aliejus“, – sako orangutangus tyrinėjanti dr. Birutė Galdikas. Vienas pirmų dalykų, ką ji padaro, apsistojusi viešbutyje – patikrina muilo sudėtį.

„Niekaip nesuprantu, kodėl Lietuva naudoja atogrąžų miškų aliejų. Esu tikra, kad Lietuva turi savo žaliavų su augaliniais riebalais. Nesuprantu, kodėl lietuviai to nemato“, – tvirtina B. Galdikas.

Ji per daug gerai žino tikrąją palmių aliejaus kainą: „Jei kažką žinai apie palmių aliejų, negali atsikratyti to negatyvaus jausmo, kad palmių plantacijos yra aplaistytos krauju orangutangų ir kitų būtybių, kurios buvo ten išnaikintos.“

Orangutangų tyrinėtoja keliaudama vežiojasi savo muilą.

Indonezija, kur lietuvių kilmės mokslininkė dirba ir gyvena jau beveik penkis dešimtmečius, kartu su Malaizija yra didžiausios pasaulyje palmių aliejaus eksportuotojos.

Tokiose salose, kaip Sumatra ir Borneo, per tą laiką neliko didžiosios dalies atogrąžų miškų.

„Keliaujant per Borneo salą, kaip kad aš keliavau prieš kelias savaites, galima važiuoti valandų valandas ir nematyti daugiau nieko išskyrus alyvpalmes“, – pasakoja dr. B. Galdikas.

Orangutangai ir Sumatros tigrai atsidūrė ant išnykimo ribos, nes jie negali išgyventi bekraštėse palmių plantacijose. „Milžiniškos pasaulinės korporacijos pradėjo suprasti, kad jos gali prarasti klientus. Bet žala jau padaryta.“, – tvirtina dr. B. Galdikas.

Naudojamas maisto pramonėje, nes pigus

Švelniai gelsvos spalvos, panašus į sviestą, supakuotas į ploną mėlyną plėvelę dėžėse po 25 kg – tai tik viena iš formų, kokia palmių aliejus pasiekia Lietuvą. Šiuo atveju – Kauną, kur įsikūrusi viena Norvegijos kapitalo įmonių grupės „Orkla“ bendrovė.

Dėžę atidaręs už tiekimą atsakingas Miroslavas Tomaševičius paaiškina, kad tai – rafinuotas palmių aliejus, o pati žaliava išgaunama iš skirtingų alyvpalmių dalių.

„Pati vertingiausia – palmių branduolys, kuris yra alternatyva kokosų aliejui. Likusi minkštoji palmių vaisiaus dalis yra būtent tai, iš ko gaminamas palmių aliejus“, – sako M. Tomaševičius.

Įmonės rinkodaros vadovas Adomas Galinis gali ilgai pasakoti apie tai, koks universalus yra palmių aliejus: „Jis panaudojamas įvairiai – gali būti įdaro sudedamoji dalis, miltų, kuriuose yra truputėlį palmių [aliejaus], produktų dalis. Tai priklauso nuo to, kokią funkciją turi atlikti.“

Iš vieno hektaro rapsų vidutiniškai gaunama 700 kg aliejaus, o palmių aliejaus iš to paties hektaro gaunama 3,7 t.

Bendrovė tiekia žaliavas su palmių aliejumi maisto pramonei. Aliejus daugiausia naudojamas kepiniams ir įvairiems saldumynams, tačiau jo taip pat yra kosmetikoje ir higienos priemonėse, o Europoje – dažnai ir biokuro sudėtyje.

Paklausti, kodėl palmių aliejus toks paplitęs, dauguma atsakys – kaina. Iš dalies taip yra todėl, kad alyvpalmės, kurių nederėtų painioti su alyvmedžiais, išsiskiria produktyvumu.

„Palyginkime su rapsų aliejumi. Iš vieno hektaro rapsų vidutiniškai gaunama 700 kg aliejaus, o palmių aliejaus iš to paties hektaro gaunama 3,7 t. Vien jau šiuo aspektu tai yra produktas, kurį gaminti apsimoka, jis yra našus“, – tvirtina A. Galinis.

Įžvelgia kitas palmių aliejaus kainos priežastis

Nevyriausybinės organizacijos sako, kad žema palmių aliejaus kaina taip pat slepia korupciją, pažeidžiamas vietos gyventojų teises ir gamtosaugos įstatymų nebuvimą tose šalyse, kur ši pramonė veikia.

„Gal palmių aliejus ir pigiausias, bet taip yra todėl, kad išnaudojami žmonės, už žemę nesumokėta tikriesiems jos savininkams – aborigenų bendruomenėms. Sumokama Indonezijos pareigūnams, kurie pasirašo koncesijų sutartis. Visa sistema paremta neteisybe. Todėl tai yra taip baisu, nes ne tik pražudomas miškas ir gyvūnai, bet ir žmonės“, – atkreipia dėmesį dr. B. Galdikas.

Įdomu tai, kad alyvpalmės į Pietryčių Aziją atkeliavo iš Afrikos. Šiemet Malaizija mini komercinio palmių auginimo šimtmetį. Per tą laiką palmių aliejus čia tapo pagrindine žemės ūkio produkcija, išstumiančia net kakavą ir kavą. Laiške dienraščiui „The New York Times“ Indonezijos ambasados atstovas spaudai komentuodamas publikaciją šia tema neseniai pažymėjo:

„Palmių aliejaus sektoriuje dirba 15 mln. indoneziečių. Šalies vyriausybė deda pastangas mažinti miškų naikinimą ir durpynų bei sengirių vertimą palmių plantacijomis. Indonezijos miškai nyksta dvigubai lėčiau nei dešimtajame dešimtmetyje. Daugiau kaip 100 milijonų akrų miško saugoma valstybės. Palmių plantacijoms naudojama 6 proc. pasaulio dirbamos žemės, tačiau iš jos išgaunama daugiau kaip 30 proc. aliejaus ir riebalų. Paklausa auga ir Indonezija siekia didinti produkcijos apimtis intensyvesnio ūkininkavimo priemonėmis.“

Dr. B. Galdikas sutinka – palmių aliejaus pramonė tokioms šalims, kaip Indonezija ir Malaizija, yra svarbi. Tačiau, pasak jos, iš to pelnosi tik nedidelė dalis gyventojų.

Didėjantis susirūpinimas veikia importą

Prognozuojama, kad iki šimtmečio vidurio palmių aliejaus suvartojimas pasaulyje toliau sparčiai augs. Tačiau yra iniciatyvų tai pakeisti. Augant vartotojų susirūpinimui, Europos Sąjungos (ES) palmių aliejaus importas pastaraisiais metais net truputį krito.

Šį pavasarį Europos Parlamentas (EP) paskelbė rezoliuciją, kurioje ragina iki 2020 m. nustoti naudoti tokį palmių aliejų, kuris išgaunamas naikinant miškus. Ypač tą, kuris naudojamas biokurui.

Viena dokumento iniciatorių buvo Čekų europarlamentarė Katerina Konečna: „Jei ES nori laikytis tarptautinių susitarimų dėl klimato kaitos ir darnaus vystymosi, turi suvokti, kad palmių aliejus yra vienas iš veiksnių, kurie su tuo kertasi. Jis naikina biologinę įvairovę, atogrąžų miškus, sukelia migracijos bangas, nes žmonės ten nepajėgia išgyventi. Manau šiuo metu ES turi imtis visų galimų žingsnių ir aiškių veiksmų prieš miškų naikinimą bei sumažinti palmių aliejaus naudojimą.“

Indonezijos ir Malaizijos vyriausybės šią rezoliuciją pavadino melaginga ir diskriminuojančia bei suskubo siųsti savo atstovus su misija perkalbėti Briuselio.

EP kaip išeitį siūlo daugiau taikyti ekologinį sertifikavimą. Tokia palmių aliejaus ženklinimo sistema – sutrumpintai RSPO (angl. Roundtable on Sustainable Palm Oil) – jau veikia daugiau kaip dešimtmetį. Joje dalyvauja augintojai, perdirbėjai, tiekėjai, pardavėjai ir juos prižiūrinčios nevyriausybinės organizacijos.

Lietuviams palmių aliejus nesvarbus?

Lietuvoje veikianti anksčiau pasakojime minėta įmonių grupė taip pat prekiauja sertifikuotu palmių aliejumi.

„Tai turbūt labiausiai siejasi su tuo, kad „Orkla“ vis dėlto yra norvegų kapitalo įmonė. Didžioji dalis jos bendrovių veikia būtent Šiaurės šalyse. Ten suvokimas ir žinojimas apie palmių aliejų ir socialinės atsakomybės klausimus yra svarbus kiekvienam piliečiui. Žinoma, tai verslo iniciatyva, susijusi su tuo pačiu vartotoju ir socialine atsakomybe plačiąja prasme“, – sako A. Galinis.

Daugiau negu pusė Lietuvos vartotojų sako, kad jų pasirinkimui palmių aliejaus buvimas ar nebuvimas produkte jokios įtakos nedaro.

Ženklinimas turėtų paskatinti daugiau palmių aliejaus išgauti tausojant miškus ir nekenkiant vietos bendruomenėms. Tačiau šiuo metu apvalios žalios palmės šakelės formos ženklu pažymėta tik penktadalis pasaulyje pagamintos produkcijos.

„Daugiau negu pusė Lietuvos vartotojų sako, kad jų pasirinkimui palmių aliejaus buvimas ar nebuvimas produkte jokios įtakos nedaro“, – įmonės užsakytos apklausos duomenis cituoja pašnekovas.

Anot jo, viskas priklauso nuo vartotojų. Pavyzdžiui, Šiaurės šalių rinkoje jo atstovaujama įmonė beveik nebeprekiauja nesertifikuotu palmių aliejumi, bet Lietuvoje padėtis šiandien visai kitokia. „Sakyčiau, turimas rezultatas yra pasekmė to, kad nenorime žinoti daugiau“, – mano A. Galinis.

Susirūpinimas dėl palmių aliejaus mus grąžina prie tinkamos mitybos

Jei atogrąžų miškai ir orangutangų naikinimas jums atrodo per toli, o klimato kaita – per abstrakti, gal paveiks sveikatos specialistų argumentai?

„Augalinis aliejus gamtoje yra labai geras, tie riebalai labai geri, bet pavojus sveikatai atsiranda juos perdirbant. Atsiranda medžiagos, kurios susidaro ir kito perdirbimo metu, bet daugiausia jų susidaro rafinuojant augalinius aliejus ir esant aukštai temperatūrai – daugiau kaip 200 °C“, – sako Nacionalinio maisto ir veterinarijos Rizikos vertinimo instituto specialistė I. Drulytė.

Pasirodo, kad apdorojant palmių aliejų aukštoje temperatūroje susidaro pramoniniai teršalai. Tai medžiagos, kurių pavadinimą sunku įsiminti: „Tai tam tikri esteriai, jie yra galimi kancerogenai“, – sako I. Drulytė. Jų nerasite įrašytų gaminių sudėtyje, nors panašu, kad tos medžiagos ir gali sukelti vėžį.

„Europos maisto saugos tarnyba pabandė išsiaiškinti, surinko duomenis, iš kur gauname esterių, kas yra pagrindiniai šaltiniai. Tiriant aliejus, riebalus, išsiaiškinta, kad palmių aliejus ir palmių branduolių aliejus bei margarinas yra tie riebalai, kuriuose randama daugiausia šių teršalų“, – nurodo I. Drulytė.

Europos maisto saugos tarnybos išvados kol kas yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau I. Drulytė įžvelgia teigiamą reikalo pusę: „Tai rodo mokslo pažangą ir mus grąžina prie teisingos mitybos ištakų, natūralių produktų, nerafinuotų aliejų, paprastų produktų, kuriuose mažiau sudedamųjų dalių. Pusryčių maistu turi būti košė, o ne sausainiai ar sausi pusryčiai. Tai toks supurtymas – turime galvoti, ką valgome.“

M. Tomaševičiaus nuomone, apribojus palmių aliejaus vartojimą, kyla grėsmė pažadinti kitą milžiną: „Jeigu mes nevartosime palmių aliejaus, kas jį galėtų pakeisti? Rapsai, saulėgrąžos? Turėkime omenyje, kad saulėgrąža auginama Kinijoje, Balkanų šalyse, Juodosios jūros pakrantėje ir JAV. Tikėtina, staiga atsiradusios galimybės kultivuoti šį aliejų, galėtų sukelti kažkokią kitokią krizę paminėtose kilmės šalyse.“

Vis dėlto dr. B. Galdikas nuomone, toliau naudojant palmių aliejų, geros ateities laukti negalime. „Labai lengva pasiduoti depresijai ir liūdesiui. Aš sakyčiau – melancholijai. Taip, kaip ta lietuviška skulptūra, – rūpintojėlis. Aš ją labai suprantu, ji primena tragišką Lietuvos istoriją. Ten juk Jėzus, galvojantis apie planetos ateitį. Ta ateitis nėra gera, galiausiai visi būsime paveikti klimato kaitos. Bet vis tiek galime kažką padaryti. Svarbu įtikinti politikus, kad rinkėjams tai svarbu“, – įsitikinusi orangutanų tyrinėtoja dr. B. Galdikas.

Tai – unikalūs džiovinimo būdai, leidžiantys išsaugoti visas natūralaus maisto gerąsias savybes.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) absolventas Erikas Treskovskis savo įmonę „Probiomas“ įkūrė dar studijų metu, siekdamas pagerinti Lietuvoje prieinamų probiotinių papildų kokybę. Universiteto startuolis sukūrė paprastą metodą, kaip įmobilizuoti, tai yra, apvilkti polimerine plėvele, bifido bakterijas arba probiotikus – žarnyno mikroorganizmus.

„Šis metodas leidžia integruoti bakterijas į maistą, gėrimus, pašarus. Jo dėka apsaugotos „gerosios“ bakterijos nukeliauja iki žarnyno ir nesuyra skrandyje“, – teigia VDU Molekulinės biologijos ir biotechnologijos magistras.

Pirmasis įmonės atradimas – gėrimai su probiotikais. Panaudojus mikrokapsuliavimo technologijas, gerosios bakterijos gali ilgiau išlaikyti poveikį ir jį sustiprinti – šis procesas reikalingas tam, kad gėrimas turėtų ilgesnį galiojimo laiką, kadangi skystyje bakterijos negali būti ilgai.

Sausas medus

Tačiau didžiausia įmonės inovacija – sausas medus. „Probiomas“ naudoja ekonomiškai praktiškiausią džiovinimo būdą, kurio metu produktas atomizuojamas iki mikrodalelių ir iš jo išgarinama drėgmė. Purkštuvinis džiovinimas, kurį taiko „Probiomas“, yra beveik tobulas metodas – dėl unikalios technologijos, priešingai nei džiovinant įprastai, medus išlaiko vertingąsias savybes ir tampa dar patogesniu naudojimui maisto produktų ir kitų gaminių, kurių sudėtyje yra medaus, gamyboje.

„Yra ir labiau praktinių privalumų, tarkim, maisto pramonėje medaus laikymas yra problematiškas – jis klampus, sunkus, dėl to sandėliavimas sudėtingas, gamybos įrenginius reikia dažnai valyti, nes jie užsikemša. Tuo tarpu išdžiovinus medų, jis tampa panašus į cukraus pudrą, virsta milteliais, kurie yra žymiai patogesni, lengvesni, juos galima tiesiog ištirpinti. Ir, žinoma, medus nepraranda jokių savo antibakterinių ir kitų sveikatai naudingų savybių“, – sako „Probiomo“ vadovas.

E. Treskovskio teigimu, įmonė jau sulaukė investuotojų dėmesio, deramasi ir dėl bendradarbiavimo su pieno tiekėjais – svarstoma apie galimybę tiekti pieno produktus su medumi. Sulaukiama ir privačių užsakymų, pavyzdžiui, iš norinčių nusiųsti medaus produktus į užsienį – sausą medų yra neabejotinai patogiau gabenti, pavyzdžiui, skrydžių bagaže.