– Edgarai, kaip bėga dvidešimt aštuntoji Pažaislio muzikos festivalio vasara?
– Visų pirma noriu pasidžiaugti, kad nei pandemija, nei dviženklė infliacija ar kitos negandos nesustabdė žmonių noro lankytis koncertuose. Dar vakar bendraudami su kolegomis iš Vilniaus kartu džiaugėmės, kad lietuvių publikai patinka menas, jie tiesiog veržiasi į koncertus. Žvelgiant į praėjusius birželio ir liepos mėnesius, smagu matyti, kad Pažaislio muzikos festivalyje apsilankė gausybė publikos, o jų ištikimybė muzikai, menui plačiąja prasme, pačiam festivaliui išties yra džiuginantis dalykas, liudijantis apie sveiką mūsų tautos genofondą.
Edgaras Montvidas. P. Sindeno nuotr.
– O pačiam ar teko pailsėti?
– Praėjęs sezonas man buvo labai intensyvus, jį vainikavo darbas Vienoje, statant Albano Bergo operą „Lulu“. Vasarą turėjau dalyvauti Brėgenco festivalyje, bet atsisakiau, nes gavau kvietimą rudenį dainuoti Kopenhagos teatre Wolfgango Amadeuso Mozarto operoje „Tito gailestingumas“, kurią jau esu atlikęs Koventgardene. Taip išlošiau daugiau laisvo laiko, kurį galėjau skirti Pažaislio muzikos festivaliui ir savo paties atostogoms. Šį kartą jos nebuvo ilgos, nes teko dainuoti keletą koncertų, pasirodyti Vingio parke, o visą rugpjūtį jau dirbsiu Kopenhagoje. Taip pat rugpjūčio gale atvyksiu į Pažaislio muzikos festivalio uždarymo koncertą. Turiu pastebėti, kad ateina laikas, kai nebesinori plėšytis, o daugiau laiko skirti sau ir daryti bei dainuoti tai, kas patinka. Džiaugiuosi tuo, kad sekantis mano sezonas bus kupinas darbų, bet nebus taip beprotiškai apkrautas kaip praeitas.
– Jeigu turėtum pakankamai laiko poilsiui, kokios būtų tavo atostogos?
– Man patinka keliauti ten, kur dar nesu buvęs. Žinoma, sezono metu tenka nemažai keliauti, bet tai nėra pažintinės ar poilsio kelionės. Mėgstu egzotiškas keliones, naujas patirtis: nuo maisto ragavimo iki dar neregėtų panoramų. Todėl, jeigu turiu pakankamai laiko, kelionėms renkuosi Azijos šalis, kraštus mažai kuo primenančius Europą. Ten pailsiu nuo įprastinės rutinos ir pasisemiu įkvėpimo naujiems darbams. Kita vertus, puikios atostogos man asocijuojasi su vakarojimu prie laužo draugų kompanijoje, kasmet stengiuosi aplankyti savo vasarnamį Prancūzijoje, kur tenka ne tik pailsėti, bet ir padirbėti fiziškai. Manau, svarbiausia atostogų metu yra pakeisti kasdienį darbą ir rutiną, užsiimti ta veikla, kurios pasiilgsti metų bėgyje, kitaip tariant – sukurti tam tikrą kontrastą.
– Taigi, atostogų metu jokio klavyro į rankas neimi?
– Stengiuosi bent jau dešimt dienų ar porą savaičių suteikti poilsį ne tik balsui, bet ir galvai. Po tokio sezono, kaip praėjęs, supranti, kad viskas turi ribas, nuo informacijos pertekliaus galima ir pavargti, reikia naujo perkrovimo, minčių perfiltravimo. Taigi, į atostogas visada žiūriu atsakingai – jos būtinos. Juk metai bėga, leki kaip užvestas automobilis ar be sustojimo besisukanti kompaktinė plokštelė. Privalu stabtelėti, pasidžiaugti gyvenimu, galų gale, tais vaisiais, kuriuos jau dabar galiu raškyti. Nebeturiu poreikio lėkti kaip akis išdegęs, dėl to leidžiu sau atsirinkti norimas veiklas, gebu kažko atsisakyti ir taip išlaikau gyvenimo balansą.
– Atostogos – puikus dalykas, bet jos turi vieną ne itin malonią savybę – kažkada baigiasi. Kas dar laukia Pažaislio muzikos festivalio klausytojų rugpjūčio mėnesį?
– Po kiek ramesnės liepos rugpjūčio mėnesį klausytojų laukia dar dvylika koncertų, kurie skiriasi savo žanrais, stilistika: nuo flamenko spektaklio „Hamletas“ iki Karolio Szymanowskio operos „Karalius Rogeris“ premjeros Lietuvoje. Klausytojų lauks fundamentalaus Algirdo Martinaičio kūrinio „Tikėjimo ir vilties invokacijos“ premjera, festivalio vienmečio Heidelbergo universiteto choro „Camerata Carolina“ pasirodymas, tradiciniai Žolinės atlaidai Pažaislyje, grupės „Kamanių šilelis“ koncertas, fortepijono mago Krzystofo Brojos rečitalis ir daug kitų puikių renginių.
Džiaugiuosi, kad Pažaislio muzikos festivalis nuolatos suteikia progą pasirodyti jauniems atlikėjams.
K. Broja savo rečitaliui pasirinko klasikinę programą, kurios kertiniai akmenys – Ludwigo van Beethoveno sonatos, papildytos Frédérico Chopino ir Johanneso Brahmso fortepijoninėmis miniatiūromis. Jis – vienas žymiausių Europos pianistų, turėjęs išskirtinę progą bendradarbiauti su garsiuoju režisieriumi Romanu Polanskiu. Jo bendradarbiavimas su prestižinėmis įrašų kompanijomis taip pat liudija apie pianisto pasirodymų kokybę. Pianistas yra koncertavęs Vilniuje, o dabar su juo progą susitikti turės Kauno publika. Kažkodėl tikiu, kad šis koncertas sulauks ne mažesnio ažiotažo, nei kažkada įvykęs legendinio pianisto Sviatoslavo Richterio pasirodymas.
E. Montvydas. Organizatorių nuotr.
– Festivalio koncertuose neretai išgirstame naujus vardus. Ar tai viena iš festivalio misijų?
– Džiaugiuosi, kad Pažaislio muzikos festivalis nuolatos suteikia progą pasirodyti jauniems atlikėjams. Su didžiule šiluma prisimenu tuos laikus, kai man, dar tebebūnant studentu, festivalis pakvietė debiutui šiame prestižiniame renginyje. Noriu ir toliau tęsti šią tradiciją, suteikiančią tam tikrą platformą jauniems, bet jau nemažai pasiekusiems atlikėjams. Turime gausybę jaunų, talentingų atlikėjų, išsibarsčiusių po svečias šalis, tad festivalio rubrikoje „Nauji vardai“ stengiamės kasmet publikai pristatyti galbūt iki šiol negirdėtus Lietuvos vardo garsintojus. Vienas pagrindinių šių metų akcentų – Gabrielės Kupšytės ir Modesto Sedlevičiaus vokalinės muzikos koncertas su pianistu Justu Čeponiu. Šie dainininkai jau yra pasirodę Lietuvos teatrų scenose, bet norisi juos pristatyti platesnei auditorijai. Turėsime progą įsitikinti atlikėjų meistriškumu ir išradingumu.
Norėčiau akcentuoti jaunų atlikėjų – grupės „Kamanių šilelis“ pasirodymą. Teko girdėti jų koncertus ir stebėti, kaip užsidega jaunimo akys muzikuojant šiam duetui. Ši grupė labai populiari jaunimo tarpe, tad malonu, kad ir tokia muzika randa savo vietą mūsų festivalyje. Tokią koncepciją nusako pats festivalio pavadinimas: muzikos festivalis – jame galima išgirsti įvairiausių stilių, plačiausio spektro, įdomią, kokybišką, išskirtinį veidą turinčią muziką. Vienas tokių pavyzdžių – kamerinės muzikos koncertas „Netikėtas duetas“, kuriame bendram projektui susiburs klarnetininkė Morta Kačionaitė ir gitaristė Alexandra Whittingham iš Jungtinės Karalystės.
Tokią koncepciją nusako pats festivalio pavadinimas: muzikos festivalis – jame galima išgirsti įvairiausių stilių, plačiausio spektro, įdomią, kokybišką, išskirtinį veidą turinčią muziką.
– Kalbantis su G. Kupšyte kilo mintis, kad ir tavo kelias į didžiąją sceną buvo kažkuo panašus...
– Tikrai taip, tik aš, prieš išvykdamas į Londoną baigiau magistrantūros studijas Vilniuje, jau buvau įgijęs patirties Lietuvos ir Latvijos operos teatruose. Gabrielė iš Lietuvos išvažiavo ganėtinai anksti ir pagrindinę savo patirtį sukaupė Anglijoje bei Italijoje. Daugelio jaunų atlikėjų kelias yra panašus, nes tik baigus studijas retas kuris gauna pakankamai vaidmenų, balsas, kaip instrumentas, nebūna pilnai susiformavęs, tad tam prireikia laiko. Keleto metų stažuotė po studijų – įprasta praktika. Londone Jette Parker programoje kurioje buvau pirmasis joje dalyvavęs lietuvis, ne tik įgauni daug patirties, bet turi daug šansų būti pastebėtas. Juk karališkosios operos pastatymus stebi daugybė agentų, dirigentų, režisierių, kurie vėliau gali paveikti jauno dainininko karjerą. Su malonumu prisimenu tuos metus, kuomet Londono teatre tekdavo praleisti ištisas dienas ruošiant partijas ir repetuojant. Džiugu, kad ledai buvo pralaužti ir po manęs šioje programoje stažavosi ištisa plejada dabar jau garsių Lietuvos dainininkų. Tai akivaizdžiai parodo aukštą lietuvių vokalo mokyklos lygį.
– Festivalio baigiamasis akcentas – operos „Karalius Rogeris“ premjera Lietuvoje. Kuo intriguoja šis kūrinys?
– Tai – didelis iššūkis visiems atlikėjams: dirigentui Gintarui Rinkevičiui, solistams, dviem chorams ir orkestrui. Ši opera labai ambicinga, pakankamai sudėtinga atlikimo aspektu, bet jos muzika nepaprastai graži ir spalvinga: nuo bizantiškojo choralo iki XX a. ekspresionizmo. Mintį pristatyti šią operą Lietuvos publikai puoselėjau jau keletą metų, tad labai džiaugiuosi, kad šiemet tai įvyks.
– Man asmeniškai labiausiai intriguojantis atrodo tavo paties atliekamas vaidmuo, kurį vertime į lietuvių kalbą vadiname Piemuo. Betgi jį galima būtų interpretuoti ir kita prasme – Ganytojas...
– Žinoma, kad taip, bet yra ir kitas aspektas. Žodis „ganytojas“ daugeliui asocijuojasi su krikščionybe, o šioje operoje yra atvirkščiai. Krikščionybės atstovas čia yra pirmojo amžiaus Sicilijos karalius Rogeris, o Piemuo simbolizuoja laisvą, seksualumu alsuojančią pagonybę. Jis veda žmones sąlyginai atgaline kryptimi – grąžina juos gamtos ir fundamentalių žmogiškųjų savybių pusėn. Kaip minėjau, tai – pirmieji krikščionybės eros metai. Operos pradžioje skamba niūrus bizantiškasis choralas, tarsi nurodantis tolesnę bažnyčios vystymosi kryptį į žmonijai tam tikrus suvaržymus, grandines atnešiančius viduramžius. Pagonybė iliustruojama kylančios saulės, aistrų, nevaržomumo simboliais.
– Operos pabaigoje Rogerio žmona lieka su Piemeniu, tad ar ne jam, kaip nugalėtojui, priklausytų operos pavadinimo herojaus vertas titulas?
– Iš tiesų, Roksaną įkvepia Piemens pasakojimai ir aistra. Per pirmąją Rogerio ir Piemens akistatą, paklaustas, koks yra jo Dievas, Piemuo atsako, kad jo Dievas yra toks pat gražus kaip ir jis. O į klausimą, kur yra jo Dievas, jis atsako, kad jo Dievas – kiekviename virpančiame medžio lapelyje, tekančios saulės spindulėlyje, o jūsų Dievas – įspraustas šaltų ir tamsių katedrų sienose bei rūškanuose paveiksluose. Operos pabaigoje, kuomet Roksana nuseka paskui Piemenį, karalius Rogeris stebi kylančią saulę ir galbūt galima interpretuoti, kad jis taip pat įtiki gamtos jėga, pirmapradžiu žmogišku gaivališkumu. Galima būtų teigti, kad ši opera – Dievo išlaisvinimas iš tamsių sienų ir apgyvendinimas visame tame, kas mus supa. Nors Piemuo išeina kaip nugalėtojas, o karalius Rogeris lieka giliuose apmąstymuose, negalėčiau teigti, kad opera turėtų vadintis Piemens personažo vardu. Mums juk visada įdomiau stebėti ieškančius ir besiblaškančius operų herojus.
– Lietuvoje yra gausybė festivalių ir jų kasmet daugėja. Kuo Pažaislio festivalis tarp jų išsiskiria ir yra konkurencingas?
– Festivalis festivaliui nelygu. Yra festivalių, sutelpančių į du–tris koncertus, o Pažaislio – trunka tris mėnesius. Visam tam festivalių kūrybiniam judėjimui, jų energijai linkiu kuo didžiausios sėkmės, nes kuo daugiau tų šviesulių – tuo geriau. Galbūt naiviai, bet tikiu, kad per kultūrą, meną, mokslą galima rasti daugelį atsakymų apie mūsų prezidento akcentuojamą gerovės valstybę, nes šie minėti aspektai gimdo žmoguje kritinį mąstymą. Festivalių tinklą Lietuvoje galėčiau palyginti su švyturiais ar mobiliojo ryšio signalo antenomis – jie turi aprėpti visą mūsų šalį ir ugdyti žmoguje tam tikrą dvasinę terpę, skatinti dvasinį tobulėjimą. Kiekvienam festivaliui treji–penkeri metai yra ta kritinė riba, parodanti, ar festivalis gyvuos toliau, ar liks vienadieniu idėjos blyksniu. Pažaislio muzikos festivalis skaičiuoja jau trečią dešimtmetį, jis – tarsi medis, giliai įleidęs šaknis į kultūrinį Lietuvos dirvožemį. Jis turi savo tradicijas, savo klausytoją, yra atsinaujinantis, atsigręžiantis į kintančius polinkius, bet nesivaikantis publikos poreikių, o greičiau – turintis stiprų edukacinį poveikį, pristatantis naujas formas, naujus kūrinius, naujus atlikėjus. Mūsų komanda – tarsi vienos rankos pirštai, kurių nėra daug, bet visi tiksliai žino, ko nori ir ką turi padaryti, kad tas kumštis tiksliai vestų festivalio laivą per kultūros vandenų platybes. Aš, kaip meno vadovas, stengiuosi vadovautis savo menine intuicija ir skoniu, o jei tai sutampa su publikos poreikiais – labai džiaugiuosi.
Galbūt naiviai, bet tikiu, kad per kultūrą, meną, mokslą galima rasti daugelį atsakymų apie mūsų prezidento akcentuojamą gerovės valstybę, nes šie minėti aspektai gimdo žmoguje kritinį mąstymą.
Esame festivalis, išlaikęs laiko egzaminą ir pripažintas tarptautiniu mastu. Europos festivalių žemėlapyje užimame garbingą poziciją. Apie tai liudija faktas, kad festivalyje mielai sutinka dalyvauti pasaulinio garso atlikėjai. Žinoma, neturime užmigti ant laurų ir privalome nuolatos ieškoti naujų kelių, siekdami išvengti sustabarėjimo ir rutinos. Mano manymu, esminė Pažaislio muzikos festivalio vertybė – gebėjimas kiekvienais metais nustebinti klausytoją. Jis čia tikrai neras atsitiktinių koncertų ar atsitiktinių atlikėjų – čia skamba tik aukštą kokybinę vertę turintys koncertai.
– Ar jau galima praskleisti užuolaidą, slepiančią dvidešimt devintojo Pažaislio muzikos festivalio planus?
– Taip, planų jau turime nemažai. Planuojame vieną kitą stambios formos vokalinės muzikos kūrinių premjerą, klausytojų lauks trys dideli koncertai Pažaislio vienuolyno kiemelyje. Turime numatę unikalų koncertą naujoje erdvėje. Tiesa, detalių dar nenorėčiau išduoti, nes bijau suklaidinti klausytojus. Kai jau bus aiškios aplinkybės ir pasirašytos sutartys – tuomet galėsime atskleisti detalesnę informaciją. Planuojame pasikviesti garsią užsienio alternatyviosios muzikos dainų autorę ir atlikėją, vieną koncertą skirdami kiek kitokiai, bet savitai ir kokybiškai muzikai, atspindinčiai tam tikrą stilių. Galiu pažadėti, kad festivalio programa bus ne mažiau įvairi ir įdomi nei šiemet. Ir žinoma, jau pradėsime ruoštis trisdešimtmečiui, jubiliejiniams festivalio metams.
– Ko palinkėtum Pažaislio muzikos festivalio klausytojams, mylintiems ar siekiantiems pamilti muziką?
– Šių metų festivalio šūkis – kuriame meilę muzikai. Kurdami meilę muzikai mes kuriame meilę vienas kitam, o ta meilė gimsta iš pagarbos vienas kitam. Kaip jau minėjau, muzika, mokslas, menai veikia mūsų gerbūvį, klausydamiesi muzikos mes ne tik patiriame dvasinį malonumą, bet tai mumyse augina tam tikrus bruožus, vėliau pasitarnaujančius kokybiškesniam ir geresniam gyvenimui. Tie bruožai yra kūrybiškumas, kritinis mąstymas, požiūris į svarbius mums dalykus ir priimamus sprendimus: nuo balsavimo rinkimuose iki paprastos buities. Muzikos jėga slypi ne tik malonaus laiko praleidimo procese. Aš tikiu jos neapčiuopiama, bet labai svarbia misija formuojant asmenybes. Koncertas – labai geras būdas išvalyti savo vidų, savo mintis, tai – tarsi apsilankymas pas itin gerą psichoterapeutą.
