„Kasmet vykstantis festivalis „Poezijos pavasaris“ – beveik 60 metų besitęsianti tradicija. Įdomioje ir jaunatviškoje festivalio programoje  – gyvi susitikimai su įvairių kartų poetais, skaitymai, pokalbiai apie literatūrą, poezijos ir muzikos vakarai, literatūros pamokos, ekskursijos, parodos, kurios papuošia Vilniaus kultūrinį gyvenimą. Poezija skleidžiasi kūrybiškiausiais pavidalais, kuriuos įvertina festivalio metu teikiamos premijos. Viena jų – Vilniaus miesto mero premija. Šie metai tikrai išskirtiniai, nes bus įteiktos net dvi tokios premijos rašytojams, poetams ir vertėjams. Taip pat paskatinant ir užsienio kūrėjus skirti dėmesio savo kūryboje Vilniui ir jo literatūrai.“, – kalbėjo vicemerė Simona Bieliūnė, mero vardu įteikusi premijas kūrėjams.

Poetas, literatūrologas, kritikas, vertėjas dr. Mindaugas Kvietkauskas Vilniaus daugiatautės kultūros sklaidai yra itin nusipelnęs. Įvairiašakė kūryba, Vilniaus kultūros faktų ir slėpinių tyrinėjimas bei žinios apie Vilnių skleidimas – verta padėkos. Vilniui skirta poezija susijusi su miesto istorija, jo asmenybėmis, lokacijomis. Už estetinio gyvastingumo pojūtį ir išlaikymą „Uosto fugos“ tekstuose.

Vilniaus m. savivaldybės nuotr. 

Poetė, rašytoja, teatrologė, vertėja iš Vokietijos dr. Schirin Nowrousian dirbo Vilniaus universiteto Vokiečių filologijos katedroje ir aktyviai įsitraukė į literatūrinį ir kultūrinį miesto gyvenimą – dalyvavo poezijos skaitymuose, parašė straipsnių ir skaitė pranešimus apie poetinius liudijimus iš Vilniaus geto, „lietuviškoji“ kūrėjos veikla nenutrūko, net jai sugrįžus į Vokietiją – 2019-aisiais suorganizavo tarptautinį Hermannui Adleriui skirtą simpoziumą. 2022-ųjų rudenį išleistas jos poezijos rinkinys „Wilna-Worte / Vilniaus žodžiai“ – tai pagarbos Lietuvos sostinei, jos gyventojams ir pačios Schirin Nowrousian laikui Vilniuje išraiška.

Taip pat šiandien įteiktas ir dar vienas svarbus apdovanojimas – Laimono Noreikos vardo apdovanojimas – teatro, televizijos ir kino aktorei, geriausiai „Poezijos pavasario“ aktorei-skaitovei Jolantai Dapkūnaitei.

Vilniaus m. savivaldybės nuotr. 

Įsimenančio balso talentingą aktorę Jolantą Dapkūnaitę, literatūros renginių lankytojai, žiūrovai, renginių organizatoriai, radijo klausytojai, pažįsta kaip jautriai, įdomiai kūrybą interpretuojančią intelektualią skaitovę. Laureatė yra parengusi daug literatūrinių programų, ją dažnai galima išvysti įvairiuose literatūros renginiuose, tarptautiniame poezijos festivalyje „Poezijos pavasaris“.

Per penkiolika šių metų „Poezijos pavasario“ dienų suplanuota daugiau nei 100 renginių – per 30 iš jų bus surengti Vilniuje – nuo Grigiškių iki VU Botanikos sodo Kairėnuose. Vilniečiai ir miesto svečiai dar kviečiami apsilankyti baigiamajame tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris“ vakare Vilniaus rotušėje gegužės 28 d. Renginį moderuos poetė Laima Kreivytė ir poetas, literatūrologas dr. Mindaugas Kvietkauskas.

Vilniaus m. savivaldybės nuotr. 

Nuo 1965-ųjų kasmet organizuojamą tarptautinį poezijos festivalį rengia Lietuvos rašytojų sąjunga ir Rašytojų klubas. Festivalyje savo kūrybą skaito Lietuvos ir užsienio poetai, dalyvauja aktoriai, dainininkai, muzikantai, dailininkai.

VU interneto svetainėje skelbiama, kad M. Kvietkauskas penkerių metų kadencijai į naujas pareigas išrinktas Filologijos fakulteto tarybos posėdyje praėjusį penktadienį.

M. Kvietkauskas kultūros ministro pareigas ėjo buvusioje Vyriausybėje 2018–2020 metais.

Vilniaus universitete M. Kvietkauskas pradėjo dėstyti 2005 metais, 2008–2019 metais dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, 2008–2018 metais buvo jo direktorius.

Padėkos premiją ir „Auksinį scenos kryžių“ už ilgametį indėlį į scenos meną kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas įteikė operos solistei Irenai Milkevičiūtei, pranešė Kultūros ministerija.

Atminimo ženklas Boriso Dauguviečio auskaras skirtas aktoriui, režisieriui Dariui Gumauskui „už jautrų patirties atskleidimą bei socialinio-edukacinio projekto „Mongolija“ sukūrimą“.

Geriausia režisiere pripažinta Yanaa Ross už spektaklį „Vienos miško pasakos“.

Metų aktoriais tapo Paulina Taujanskaitė už Marytės vaidmenį spektaklyje „Vienos miško pasakos“ ir aktorius Lukas Malinauskas už Felikso vaidmenį spektaklyje „Liučė čiuožia“.

Nepagrindinio vaidmens kategorijoje „Auksiniai scenos kryžiai“ įteikti aktorei Aušrai Pukelytei už Valerijos vaidmenį spektaklyje „Vienos miško pasakos“ ir aktoriui Pauliui Markevičiui už Martyno vaidmenį spektaklyje „12 gramų į šiaurę“.

Metų scenografu paskelbtas Robertas Wilsonas už operos „Turandot“ scenografiją, geriausia kompozitore – Marija Paškevičiūtė už muziką baletui „Dienos, minutės“.

„Auksinis scenos kryžius“ operos solistui Rafailui Karpiui skirtas už Pasakotojo, Gubernatoriaus, I Pono, Vanderdenduro vaidmenis operetėje „Kandidas“ ir Pango vaidmenį operoje „Turandot“, solistei Asmik Grigorian – už Lizos vaidmenį operoje „Pikų dama“.

Martynas Rimeikis įvertintas kaip geriausias choreografas už baletus „Eglė žalčių karalienė“ ir „Dienos, minutės“.

Metų šokėjais pripažinti Marius Pinigis už vaidmenį šokio spektaklyje „Perdegimas“ ir JulijaiStankevičiūtė – už moters vaidmenį balete „Dienos, minutės“ bei  Eglės vaidmenį balete „Eglė žalčių karalienė“.

Dramaturgas Rimantas Ribačiauskas „Auksiniu scenos kryžiumi“ įvertintas už garso patirties Vilniaus gete „Glaistas“ dramaturgiją.

Spektaklio vaikams ir jaunimui kategorijoje apdovanota spektaklio „Antis, Mirtis ir tulpė“ kūrybinė grupė: Jūratė Trimakaitė, Cerise Guyon, Thomas Demay, Felix Bataillou.

Metų patirties kategorijoje apdovanotas režisierius Tadas Montrimas už imersinio teatro spektaklio „Dėdė Vania“ sukūrimą.

„Auksiniai scenos kryžiai“ skiriami už reikšmingiausius metų darbus, išskirtinius profesinius laimėjimus, už ilgametį indėlį į scenos meną.

Kultūros ministerijai buvo pateikta 80 pasiūlymų skirti profesionalaus teatro meno kūrėjų darbų premijas. Kandidatūras vertino ekspertų komisija.

Dėl koronaviruso ir paskelbto karantino tradicinė „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremonija iš Teatro dienos kovą buvo perkelta į lapkritį.

Kalbėta ir apie galimus dvišalės kultūros paveldo apsaugos ekspertų darbo grupės steigimo būdus, remiantis 2009 metų tarpžinybiniu susitarimu dėl abiejų valstybių bendradarbiavimo kultūros paveldo apsaugos srityje. Šiuos klausimus tikimasi aptarti dar šių metų pabaigoje per dvišalę Lietuvos ir Ukrainos prezidentų tarybą.

Ministro ir ambasadoriaus susitikime dėmesys taip pat skirtas Vilniaus bazilijonų vienuolyno statinių ansamblio Švč. Trejybės bažnyčios tvarkybos darbų eigai aptarti.

Šiųmečiai ryškiausi Lietuvos ir Ukrainos kultūrinio bendradarbiavimo projektai apima Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje vis dar eksponuojamą parodą „Ukrainos civilizacijos. Nuo Tripolio kultūros, skitų aukso iki Maidano", renginių ciklą „Lietuvos fotografijos mėnuo" Kijeve, tarptautinį Odesos literatūros festivalį, Romo Viesulo kūrybos pristatymą, Lietuvos kino dienas Kijeve. Kitąmet Lietuvos nacionalinis dailės muziejus planuoja pristatyti Ukrainos kūrėjus modernistus.

„Planuojame sustiprinti registracijos, lankytojų kontrolės reikalavimą, nes pasirodė, kad yra tokių masinių susibūrimų, komercinių mugių, kur dalyviai nėra kontroliuojami, nėra registruojami, atstumų nesilaikoma. Ten rizikos yra tikrai didelės, mes norime, kad tų priemonių laikytųsi visi, ir tikimės, kad didesnio pandemijos plitimo renginiuose mums pavyks išvengti, neribojant dar labiau kultūros renginių“, – LRT radijo laidoje „Ryto garsai“ sakė M. Kvietkauskas.

Jo teigimu, registruoti dalyvius ar lankytojus turi visų renginių organizatoriai.

„Renginiuose turi būti žmonės arba registruojami, arba parduodami elektroniniai bilietai. Visi renginiai turėtų tai daryti. Žinoma, trečiadienį mūsų dar laukia Vyriausybės pasitarimas, bet išvengti nevaldomo viruso plitimo turi padėti ta registracija, kad būtų atsekamumas. Žmonių susibūrimuose, kur jie bebūtų, vis dėl to turi būti aišku, kas dalyvauja, turi būti duomenys, kitaip susidaro tikrai labai didelė grėsmė“, – kalbėjo M. Kvietkauskas.

„Planuojama, kad rytoj turėtų būti patikslinimai dėl registracijos, bet tikrai neuždarant renginių“, – sakė kultūros ministras, pridūręs, kad renginių organizatoriai turi įvertinti rizikas.

Vis dėlto jis pasidžiaugė, kad didžioji dalis kultūros renginių organizatorių laikosi pateiktų rekomendacijų.

„Tai įmanoma padaryti, įmanoma padaryti ir kultūros renginiams vykstant atviroje erdvėje“, – pridūrė M. Kvietkauskas.

Tiesa, M. Kvietkauskas pabrėžė, kad per keturis mėnesius savivaldybė, ministerija ir Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centras parengs priemonių planą dėl tolesnio Lukiškių aikštės tvarkymo.

„Darbo grupė atliko ilgas ir sudėtingas derybas su Vilniaus savivaldybe. Vilniaus savivaldybės pozicija dėl to, ar Lukiškių aikštės įstatymo nuostatos turi atsispindėti panaudos sutartyje, keitėsi. Iš pradžių ta pozicija buvo išties neigiama, vėliau mūsų derybos, pokalbiai davė rezultatą ir savivaldybė priėmė Lukiškių aikštės įstatymo nuostatas.

Jos apibrėžia, kad pramogos, rekreacija negali užgožti aikštės memorialinės funkcijos, kurios taip pat nustato būsimą monumentą aikštėje, memorialinius akcentus. Mums pavyko rasti nelengvą kompromisą“, – LRT radijo laidoje „Ryto garsai“ sakė kultūros ministras.

Pasak M. Kvietkausko, diskusija dėl aikštės valdymo toliau vyks ir Seime.

Dėl Laisvės kalvos vyksta teismo procesas, mes laukiame jo rezultato. Sprendimai priklausys ir nuo tų rezultatų, tikimės, kad per šiuos metus jau turėsime teismo sprendimą.

„Dėl pataisų, nustatančių, kad Genocido centras taptų aikštės valdytojas, Seime toliau vyks diskusija. Tikrai reikia įvertinti visus už ir prieš“, – kalbėjo ministras.

Jo teigimu, nuomonės dėl Lukiškių aikštės valdymo išsiskiria, tačiau, patikino M. Kvietkauskas, ieškoma geriausių sprendimų.

„Labai daug kas priklausys nuo pačios savivaldybės veiksmų, kaip ji rūpinsis aikšte, kaip ji toliau realizuos įstatymo nuostatas. Mes sutarėme, kad per keturis mėnesius turėtų būti parengtas priemonių planas. (...) Čia ne tik savivaldybės atsakomybė, aikštė turi reprezentacinę ir valstybinę funkciją. Kartu su Kultūros ministerija ir Genocido centru mes turėtume suderinti priemonių planą“, – teigė kultūros ministras.

Nors Seimo priimtose įstatymo pataisose yra numatyta, kad Lukiškių aikštėje turi stovėti Vyčio memorialas, M. Kvietkauskas kol kas negalėjo tiksliai atsakyti, koks likimas laukia savivaldybės konkurse laimėjusios Laisvės kalvos idėjos.

„Dėl Laisvės kalvos vyksta teismo procesas, mes laukiame jo rezultato. Sprendimai priklausys ir nuo tų rezultatų, tikimės, kad per šiuos metus jau turėsime teismo sprendimą. (...) Pagal dabar galiojantį įstatymą, mes matome, kad objektas yra pasikeitęs, vadinasi, tikrai kyla klausimas, ar Laisvės kalva gali būti realizuota, bet mums reikia sulaukti teismo sprendimo ir tuomet ramiai priimti sprendimus, kaip realizuoti įstatymo nuostatas“, – pridūrė kultūros ministras.

Tai žurnalistams antradienį patvirtino grupės vadovas, Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.

„Vilniaus savivaldybė priėmė darbo grupės pasiūlytus pakeitimus panaudos sutarčiai, pagal kuriuos būtų įgyvendinamos Lukiškių aikštės įstatymo nuostatos – tai ir santykis tarp Lukiškių aikštės funkcijų, kad reprezentacinė, memorialinė funkcija yra pati svarbiausia, dėl Vyčio memorialo įgyvendinimo“, – teigė ministras.

„Sutartis numato, kad savivaldybė įsipareigoja aiškiai laikytis įstatymo nuostatų“, – pabrėžė jis.

Anot jo, į atnaujinamą panaudos sutartį, leidžiančią aikštę valdyti savivaldybei, taip pat įtraukta nuostata, kad Lukiškių aikštės naudojimas turi būti derinamas konsultuojantis su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru (LGGRTC), Kultūros ministerija ir kitomis atsakingomis institucijomis.

Tai bus detalesni žingsniai dėl Vyčio memorialo įgyvendinimo, dėl aikštės naudojimo tvarkos, jie bus derinami kartu su kitomis valdžios institucijomis.

Ministro teigimu, taip pat sutarta, jog savivaldybė per keturis mėnesius parengs detalų priemonių planą, kaip bus įgyvendinamas Seimo liepą priimtas Lukiškių aikštės įstatymas.

„Tai bus detalesni žingsniai dėl Vyčio memorialo įgyvendinimo, dėl aikštės naudojimo tvarkos, jie bus derinami kartu su kitomis valdžios institucijomis“, – sakė M. Kvietkauskas.

Jis vis dėlto neatmetė, kad aikštė gali būti perduota LGGRTC, jei Seimas priims tokias valdančiųjų iniciatyva parengtas pataisas.

„Konstatuojame, kad pakeitimai su savivaldybe suderinti. Jeigu Seime būtų priimtos įstatymo pataisos dėl naujo valdytojo, tuomet yra naujas valdytojas, situacija keičiasi“,  – teigė M. Kvietkauskas.

Vilniaus savivaldybės administracijos direktorius antradienio pokalbį vadina konstruktyviu ir tikisi, kad atnaujinta panaudos sutartis su NŽT bus pasirašyta artimiausiu metu.

„Tikėtina, tai įvyks ketvirtadienį“, – žurnalistams sakė jis.

P. Poderskis taip pat sako, kad savivaldybė nesibaimina Seimo valdančiųjų iniciatyvų perimti aikštę nepaisant šio susitarimo.

„Mes veikiame pagal galiojančius įstatymus, mūsų nebaisiai domina tai, Seime vykstančios vienokios ar kitokios diskusijos“, – tvirtino P. Poderskis.

Vilniaus vicemeras Vytautas Mitalas tvirtino, kad minimas planas bus parengtas per keturis mėnesius ir „kol kas jokių konkrečių detalių nėra nei aptarta, nei siūloma“.

Seimas praėjusią savaitę po pateikimo pritarė valdančiųjų siūlymui aikštės valdymą perduoti Genocido centrui – projektą apsvarsčius komitetams, jis į plenarinių posėdžių salę turėtų grįžti spalio 15-ąją. „Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis įsitikinęs, kad šią pataisą priims dar šios kadencijos Seimas.

Tris dešimtmečius vykstančios diskusijos dėl Lukiškių aikštės tvarkymo ir memorialinių akcentų paaštrėjo šią vasarą, kai Vilniaus savivaldybės valdžia birželio pabaigoje nusprendė čia įrengti dirbtinį paplūdimį su gultais, tinklinio aikštele – jis išardytas rugpjūčio pabaigoje. Seimas reaguodamas į tai priėmė specialų Lukiškių aikštės įstatymą, nustatantį, kad tai yra pagrindinė šalies reprezentacinė aikštė su Vyčio monumentu, erdvė turi būti tvarkoma užtikrinant rimtį bei deramą pagarbą kovotojams ir sukilėliams, o jos naudojimas negali prieštarauti viešajai tvarkai bei gerai moralei.

Idėjos kritikai tvirtina, kad projektas netinkamas Lukiškių aikštei, nes ji istoriškai svarbi šalies rezistencinėms kovoms atminti, o įrengiant pliažą nesitarta su visuomene, politikais.

„Jūsų eilėraščiai ne vienam poezijos skaitytojui jau įsiminę atmintinai. Sakoma, kad eilėraščių persikėlimas iš puslapių į atmintį yra klasikos požymis. Klasikiniame – drįstu taip sakyti iš savo atminties – Jūsų sonete „Įtakos“ tarp įvairių patirtų klasikos poveikių įvardijama pati svarbiausia vienkartinė įtaka – tai „šitas karčiai saldus gyvenimas už dyką“. Tegu ši įtaka Jums ir toliau dovanoja šviesaus įkvėpimo ir kūrybos džiaugsmo“, – linki ministras M. Kvietkauskas.

„Mes sakome, kad labai branginame laisvę, bet rodydami, kaip tą laisvę vertiname, staiga pradedame kovoti vieni su kitais. Laisvės simbolis turėtų mus vienyti, ir aš tebetikiu, kad tokį vienijantį simbolį Lukiškių aikštėje mes galime sukurti“, – LRT radijui teigė M. Kvietkauskas.

„Per daug čia nesutarimų, per daug priešpriešų“, – akcentavo jis.

Kartu, pabrėžia ministras, sprendžiant, kaip užbaigti diskusijas dėl šios aikštės, reikės atsižvelgti ir į teismo išvadas dėl konkurso, kurio metu nutarta statyti laisvės kovas įamžinančią Andriaus Labašausko kūrinį „Laisvės kalva“.

„Situacija nėra paprasta, tebevyksta teismų procesas dėl „Laisvės kalvos“, kaip kūrybinių dirbtuvių laimėtojos. Šiuos visus aspektus reikia įvertinti“, – aiškino M. Kvietkauskas, pabrėždamas, kad jo vadovaujama Kultūros ministerija kartu su Vyriausybe vis dar svarsto, kokie būtų teisingi žingsniai įgyvendinant Seimo priimto įstatymo nuostatas.

Kilusios diskusijos dėl Lukiškių aikštės nenustebino

Tai, kad dėl Lukiškių aikštės įprasminimo diskusijos užsitęsė, o Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyva atidarytas dirbtinis paplūdimys tapo prielaida aikštės tvarkymą sureguliuoti Seimui, M. Kvietkauskas nelaiko ypatingu precedentu.

„Nėra tai ypatinga pažiūrėjus į platesnį Europos kontekstą. Istorinė atmintis visur kelia aštrių diskusijų. Būtent Antrojo pasaulinio karo, laisvės kovų atmintis Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, yra jautrus taškas. Žmonių tapatybė labai stipriai susijusi su šiais procesais. Darant sprendimus tokiose atminčiai jautriose erdvėse – o tai tikrai yra erdvė, kuri yra susijusi su tragiškais patyrimais, su kančiomis, su okupacijos atmintimi – reikia atsižvelgti į tai, kad atmintis gali būti žeidžiama“, – aiškino ministras.

„Laisve besidžiaugiant reikia atsižvelgti, kad nebūtų pažeistas kitas – tada tik ta laisvės esmė atsiskleidžia“, – samprotavo M. Kvietkauskas, neslėpdamas, kad pats asmeniškai supiltame Lukiškių aikštės pliaže nebuvo užsukęs pailsėti.

„Ne mano stilius“, – apibendrino M. Kvietkauskas.

ELTA primena, kad Seimas baigiantis sesijai skubos tvarka priėmė įstatymą, kad Valstybės simbolį vaizduojantis monumentas Vytis kartu su įrengtu memorialu Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti bus pagrindinis reprezentacinės Lietuvos aikštės akcentas, o pati aikštė tvarkoma užtikrinant rimtį bei deramą pagarbą kovotojams ir sukilėliams.

Šis įstatymas priimtas po to, kai Vilniaus mero R. Šimašiaus iniciatyva Lukiškių aikštėje buvo atidarytas diskusijas sukėlęs dirbtinis paplūdimys. Supiltu pliažu piktinosi ne tik valdantieji, bet ir konservatoriai bei kai kurie istorikai. Jų teigimu, aikštė, kurioje vyko tragiški įvykiai, nėra tinkama vieta tokioms pramogoms.

Prezidentas Gitanas Nausėda liepos 10 dieną pasirašė Seimo priimtą Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymą. Pasak šalies vadovo, pasirašyti įstatymą padiktavo siekis nesileisti į politines intrigas.