Psichologė Laura Rimkutė pastebi, kad šiuolaikinių žmonių nekalbėjimas apie mirtį glaudžiai susijęs su noru rinktis lengvesnį kelią – daugelis linkę užsimerkti prieš tuos dalykus, kurių bijo.

„Gyvename kultūroje, kurioje mirtis laikoma tabu tema. Tai, kas yra sena, daugeliui asocijuojasi su žodžiais prasčiau, blogiau, todėl apie mirtį, kaip ir apie senjorų gyvenimą, kalbama nedažnai. Taip pat labai svarbus religijos veiksnys: Rytų kraštuose, kur dominuojančių religijų išpažinėjai tiki reinkarnacija ir pasikartojančiu atgimimu, apie mirtį diskutuojama kur kas daugiau ir drąsiau. Katalikiškoje Lietuvoje mirtį vis dar dengia visiškos nežinomybės šydas ir tai yra tema, kurios daugelis stengiasi išvengti“, – sako L. Rimkutė.

Kalbėti apie mirtį – naudinga

Pasak psichologės, nors mirtis nėra dažniausia pokalbių tema, ji neturėtų būti laikoma tabu, nes kalbėti apie išėjimą iš šio pasaulio nėra blogas ženklas, priešingai – tai naudinga ir reikalinga praktika.

Tarpusavyje pasidalijus baimėmis, jas priimti tampa lengviau ir tokiu būdu jas galima įveikti.

„Išskiriamos įvairios priežastys, kodėl kalbėtis apie mirtį yra naudinga. Visų pirma, tai suartina žmones. Tarpusavyje pasidalijus baimėmis, jas priimti tampa lengviau ir tokiu būdu jas galima įveikti. Antra, žmonės pradeda geriau suvokti šio gyvenimo laikinumą, kuris juos paskatina savo artimiesiems pasakyti tai, ką neretai pamiršta: kad juos myli, vertina ir brangina esamą ryšį. Tokie pokalbiai žmogų paskatina apmąstyti ir savo požiūrį į mirtį. Daugeliui mintys apie išėjimą Anapilin tampa įkvėpimo gyventi geresnį gyvenimą šaltiniu”, – pasakoja L. Rimkutė.

Pirmoji neuroedukatorė Lietuvoje, netekties skausmą išgyvenančius žmones konsultuojanti Marija Mendelė-Leliugienė taip pat pabrėžia diskusijų apie mirtį su artimaisiais svarbą ir atkreipia dėmesį, kaip šia tema turėtų būti kalbama su vaikais.

„Kalbėtis su šeimos nariais apie mirtį, kaip apie perėjimą iš matomo gyvenimo į nematomą, yra būtina. Tačiau noriu pabrėžti, kad tėvams, šia tema kalbantiems su vaikais, labai svarbu išsiaiškinti, kaip tokią informaciją jiems pateikti, atsižvelgiant į vaiko psichosocialinę raidą. Tai reiškia, kad kalbant apie mirtį būtina pasirinkti specialų žodyną, kurį vaikas galėtų suvokti ir išėjimo Anapilint faktą priimtų be baimės. Išmintis, tolerancija ir kantrybė yra geriausi palydovai šeimoje, kalbantis apie tokius subtilius dalykus, kaip gyvybės ir mirties paslaptis”, – teigia neuroedukatorė.

Planuoti laidotuves pataria esant gyviems

Mirus žmogui lyg ir savaime aišku, kad jo laidotuvių ceremonijos organizavimu privalo pasirūpinti artimieji, kurie tampa atsakingi už viską: nuo to, kokiu būdu bus laidojamas velionis, iki muzikos, kuri skambės ceremonijos metu. Psichologė L. Rimkutė tokią susiklosčiusią tradiciją vertina neigiamai ir sako, jog išankstinis pokalbis, kaip žmogus norėtų būti palaidotas, yra naudingas visomis prasmėmis.

„Artimiesiems žinant tikslius mirusiojo pageidavimus, paprasčiau rūpintis atsisveikinimo ceremonijos organizavimu. Kartais tai padeda išvengti konfliktų ir tarp pačių artimųjų, kai giminaičiai skirtingai įsivaizduoja, kaip turėtų vykti laidotuvės. Be to, labai svarbu, kad žinant velionio išreikštą valią, artimiesiems sukuriamas prasmės jausmas: įgyvendinę tiesioginį mirusiojo norą, pavyzdžiui, kad per laidotuves grotų tik linksma, visą jo gyvenimą mėgta muzika, ar po kremavimo pelenai būtų išbarstyti jo mylimoje žemėje, artimieji jaučiasi su mirusiuoju atsisveikinę tinkamai – sąžiningai išpildę, ko norėjo mylimas žmogus. Taip ir artimiesiems susitaikyti su netektimi būna lengviau”, – vardija psichologė.

Tokiai nuomonei pritaria ir M. Mendelė-Leliugienė, išankstinį laidotuvių planavimą laikanti pagalba artimiesiems. Ji savo dukroms jau yra parašiusi laišką, kuriame išreiškė valią, kokiu būdu nori būti palaidota.

Artimuosius apie norimą laidotuvių ceremoniją informuoti tikrai verta.

„Remdamasi darbo ir asmenine patirtimi, galiu drąsiai teigti, kad artimuosius apie norimą laidotuvių ceremoniją informuoti tikrai verta. Atėjus skaudžiai valandai, šis žinojimas jiems tampa didžiule pagalba – aišku, kaip elgtis, kur kreiptis, kokius veiksmus atlikti. Po laidotuvių, kurios buvo surengtos taip, kaip buvo nurodęs velionis, artimieji jaučiasi išlaisvinti iš abejonių, ar tikrai viską padarė tinkamai. Dėl šių priežasčių ir esu parašiusi savo dukroms laišką, kuriame išreiškiau norą būti kremuota ir tik Lietuvoje esančiame Kėdainių krematoriume”, – apie savo išreikštą valią pasakoja M. Mendelė-Leliugienė.

Mirties faktą svarbu priimti

Laidotuvių ceremonijų planuotoja Rūta Cimarmanaitė pastebi, kad žmonės kol kas nėra linkę įsiklausyti į specialistų rekomendacijas iš anksto išreikšti norą, kaip turėtų atrodyti paskutinis atsisveikinimas.

„Gyvename laikais, kai išsivysčiusiose šalyse gyventojų mirtingumo rodiklis žemesnis nei bet kada, todėl vengiame pripažinti, kad visi anksčiau ar vėliau mirsime. Natūralu, jog ignoruodami šį faktą negalvojame ir apie tai, kokiu būdu ir kokioje aplinkoje norėtume būti palaidoti. Tačiau savo darbo praktikoje susiduriu su daugybe atvejų, kai artimieji stipriai išgyvena, jog nėra tikri, ar velionis būtų laimingas, matydamas aplinką, kurioje su juo atsisveikina artimiausi žmonės, ar jam patiktų gėlės, muzika ir daugybė kitų detalių”, – įžvalgomis dalijasi laidotuvių planuotoja.

R. Cimarmanaitė pataria į laidotuvių planavimą žvelgti taip pat rimtai, kaip ir į visus svarbiausius gyvenimo momentus, kuriuos būtina suplanuoti, nes paskutino atsisveikinimo ceremonija – taip pat mūsų gyvenimo dalis, net jei stebėti patys jos negalime.

Etnologas prof. Libertas Klimka nenorą kalbėti apie mirtį ir iš anksto galvoti apie savo laidotuves sieja su baltų genčių laidosena, kai prie kapo gentainius lydėjo dvejopi jausmai: velionio buvo gedima, jo gailimasi, bet kartu jaučiama ir prietaringa mirusiojo baimė. Kapas buvo suvoktas mitiškai – jis laikytas riboženkliu tarp gyvųjų ir vėlių pasaulių.

Pasak profesoriaus, vėliau Letuvoje, kaip ir kitose šalyse, laidojimo tradicijos kito pagal vyraujančią religiją, tačiau visi giliai religingi žmonės ir šiandien mirtį suvokia kaip perėjimą į amžinąjį gyvenimą anapusiniame pasaulyje. „Visos pasaulio religijos pripažįsta sielos gyvenimą dausose. Gailaujama tik išsiskyrimo su artimaisiais“, – teigia etnologas, primindamas, jog tūkstantį metų iki Kristaus gimimo mirusieji mūsų šalies teritorijoje buvo deginami, vėl šis paprotys Rytinėje Lietuvos dalyje įsivyravo nuo V a. ir plito link pajūrio. Nuo X a. iki Lietuvos krikšto jau visoje Lietuvoje liepsnojo laidotuvių laužai. Anot prof. L. Klimkos, kai kurie senovės baltų atsisveikinimo su velioniu elementai pasiekė net XX a. – dar nelabai seniai Dzūkijoje buvo išlikęs mirusiojo apraudojimo paprotys bei Vėlinių laužai.

Specialistai skuba raminti – tai ne infarktas, o nerimo sutrikimas, dar vadinamas panikos ataka, kuriai būdingas itin stiprus mirties baimės jausmas. Nesiimant keisti gyvenimo būdo, tokios būsenos gali kartotis, kol galų gale perauga į rimtesnius psichikos sutrikimus ar socialinę savęs izoliaciją, rašoma pranešime spaudai.

Gali trukti iki 30 min.

„Panikos ataka – tai netikėtas, staigus baimės priepuolis, kurio metu atsiranda fiziologinės organizmo reakcijos. Pojūčiai, lydintys tokį priepuolį, dar labiau išgąsdina žmogų. Taip susidaro „užburtas minčių ratas“: naujo priepuolio laukimas, nerimas, baimė ir priepuolis. Šias atakas dažniausiai išprovokuoja nervų sistemos jautrumas, atsiradęs dėl tam tikrų susikaupusių emocijų, netekčių ar išgyvenimų, kurie ilgą laiką buvo slopinami. Ir tuo skundžiasi ne tik jaunimas – šie priepuoliai pas kardiologus dažniau atgena moteris ir ypač  – svetur gyvenančius tautiečius“, – pasakoja gydytoja kardiologė Jelizaveta Burca.

Be minėtų pagrindinių simptomų, panikos atakas dažnai lydi padažnėjęs kvėpavimas, dusulio jausmas, krūtinės skausmas, gausus prakaitavimas, silpnumas, pykinimas, galūnių tirpimas – tai gali trukti 10–30 minučių. Apėmus šiai būsenai prarandama koordinacija ir atsiranda didelė baimė išprotėti ar net numirti.

Gali jausti nuolatinę baimę

Po vieno ar dviejų panikos priepuolių žmogus pradeda jausti nuolatinę baimę, kad ši būsena pasikartos. Dėl šios priežasties pradedama riboti kasdienę veiklą, vengiama atsidurti tose vietose, iš kurių būtų sunku pasišalinti ir gauti reikiamą pagalbą ištikus panikos atakai. Kartais žmonės netgi vengia vaikščioti tomis pačiomis vietomis, kuriose patyrė priepuolį.

„Dažniausiai pirmojo priepuolio metu žmogus apskritai nesupranta, kas vyksta su jo mintimis bei kūnu. Viena iš pagrindinių priemonių kovoti su tuo – tai savo reakcijos stebėjimas ir emocijų kontroliavimas, šalto proto išlaikymas, supratimas, kad nuo šios gąsdinančios atakos niekas neišprotėja ir nemiršta. Savikontrolė padeda ramiau reaguoti į situaciją. Nors tai nėra kardiologinė liga, tačiau privalu nuolat profilaktiškai tikrintis širdies darbą – juk tai pagrindinis žmogaus „variklis“, – teigia J. Burca.

Neaptikus širdies ligų ir išgirdus nerimo sutrikimo – panikos atakos diagnozę, kardiologai dažnai rekomenduoja kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą, kurie suras veiksmingų gydymo būdų – tiek medikamentinių, tiek kognityvinių. 

Vis dėlto, pastebi kardiologė, panikos atakos yra susijusios su žmogaus psichologine būkle, tad norint jų išvengti, pirmiausia reikia keisti gyvenimo būdą ir į savo dienotvarkę įtraukti mėgstamas bei sveikatai naudingas veiklas.

„Norint užbėgti įvykiams už akių ar išvengti pakartotinių panikos atakų, reikia kuo daugiau dėmesio skirti sau: ilgi pasivaikščiojimai gryname ore, sveika mityba, kiekvienam priimtinas ir tinkamas fizinis krūvis – bent keletą kartų per savaitę – stiprina ir organizmą, ir širdį. Taip pat svarbu leisti kūnui bei protui „pailsėti“ – tam puikiai pasitarnauti gali ir knyga“, – rekomenduoja „InMedica“  klinikos Santariškėse kardiologė.

Iš karto būtina pasakyti, kad šis tyrimas nebuvo susijęs su savavališku mirties pasirinkimu. Mirtis nelygi mirčiai ir kai kuriais atvejais ji gali būti skausminga. Taip pat pažymima, kad tyrimas sutelkė dėmesį į mirštančiojo potyrius, o ne jo aplinką. Mirtis visada stipriai paveikia išgyvenusiuosius.

Mokslininkai išanalizavo pluoštą mirtinomis ligomis sergančių žmonių pasisakymų ir mirties bausme nuteistų žmonių žodžių. Visos šios istorijos ir mirštančių žmonių nuotaikos buvo stebėtinai pozityvios.

Atėjus laikui mirštantys žmonės spinduliuoja ramybe ir nerodo jokių baimės ženklų.

Šių žmonių žodžiuose nėra baimės ar nerimo, kurie įprastai lydi sveikų žmonių pokalbius apie mirtį. Kai kurie iš šių pasisakymų buvo gerai žinomų žmonių mintys, kurios buvo išdėstytos žinant, kad jas perskaitys didelis gerbėjų skaičius. Tai, žinoma, veikia turinį, tačiau tyrimą atlikę psichologai pastebėjo, kad pozityvus nusiteikimas būdingas daugeliui mirštančiųjų.

Mokslininkai taip pat pakvietė keletą nemirštančių žmonių įsivaizduoti, kad jie serga mirtina liga arba laukia mirties bausmės įvykdymo. Eksperimento dalyviai buvo paprašyti parašyti trumpą pareiškimą, paremtą jų fantazija ir įsivaizdavimu, kaip jie jaustųsi, jei lauktų mirties. Šie tekstai buvo kupini gailesčio, nerimo ir baimės – kur kas negatyvesni už iš tikrųjų mirštančių žmonių mintis.

Į tyrimą buvo įtraukti ir mirties bausme nuteistų žmonių eilėraščiai. Tie, kurie buvo rašyti tuomet, kai mirties bausmės vykdymo laikas dar buvo toli, buvo kur kas labiau neigiami nei pasisakymai prieš pat mirtį. Bet ar tai ką nors įrodo?

Reikia pripažinti, kad šis tyrimas buvo labai ribotas. Buvo tirti tik mirtinomis ligomis sergantys ir mirties bausme nuteisti žmonės. Senstant populiacijai svarbu įvertinti ir tai, ką apie mirtį galvoja vyresni žmonės. Kita vertus, baimė ir nerimas yra dvi priežastys, kodėl žmonės apie mirtį galvoja taip negatyviai. Todėl įdomu išgirsti, kad atėjus laikui mirštantys žmonės spinduliuoja ramybe ir nerodo jokių baimės ženklų.

Apie glaudų religijos ir baimės, taip pat mirties baimės ryšį filosofai pasisakė dar iki mūsų eros (apie tai rašė, pavyzdžiui, Titas Lukrecijus Karas). Šią temą nagrinėja ir šiuolaikinė mirties baimės valdymo teorija (terror management theory), skelbianti, kad kiekviename žmoguje yra esminis psichologinis konfliktas, kylantis iš noro gyventi ir mirties neišvengiamumo suvokimo. Iš šio konflikto kyla egzistencinė baimė, kurios siekdami atsikratyti, žmonės sukūrė kultūrą ir religiją.

Mažiausiai mirties bijo įsitikinę ateistai ir religingiausi žmonės. Be to, tikintys nuoširdžiai mirties bijo mažiau, nei išpažįstantys religiją pragmatiniais sumetimais.

Norėdami išsiaiškinti, ar iš tiesų religija padeda įveikti mirties baimę, Oksfordo universiteto mokslininkai su kolegomis iš kitų universitetų, atliko įvairiose pasaulio šalyse šia tema atliktų kokybinių tyrimų sisteminę apžvalgą ir metaanalizę. Iš viso darbe panaudoti duomenys iš 100 originalių darbų ir šešių metaanalizių, atliktų 1961–2014 metais. Tyrimuose iš viso dalyvavo apie 26 tūkst. žmonių. Analizėje buvo atsižvelgiama į skirtingus religinių pažiūrų veiksnius, tokius, kaip tikėjimas į dievą ir pomirtinį gyvenimą, religinių ritualų atlikimas ir lankymasis maldos namuose, „socialinis“ (formalusis) ar „tikrasis“ tikėjimas ir panašiai.

Analizė išaiškino silpną, bet reikšmingą tendenciją: mažiausiai mirties bijo įsitikinę ateistai ir religingiausi žmonės. Be to, tikintys nuoširdžiai mirties bijo mažiau, nei išpažįstantys religiją pragmatiniais sumetimais.

Tyrėjai pažymi, kad metaanalizėje nagrinėti rezultatai buvo itin netolydūs; kai kuriuose iš viso nebuvo ženklios tarpusavio priklausomybės tarp religijos ir mirties baimės. Mokslininkų nuomone, taip gali būti dėl to, kad tokia priklausomybė nėra fiksuota ir gali priklausyti nuo konteksto.

Be to, didžioji dalis tyrimų vyko JAV ir buvo susiję su abraomiškosiomis religijomis (vos keli buvo atlikti Artimuosiuose Rytuose ir Rytų Azijoje), todėl rezultatų vadinti universaliais negalima ir reikėtų atlikti daugiau tyrimų, pažymi autoriai.

„[Aptikti dėsningumai] gerokai apsunkina senąjį požiūrį, kad religingumas mažina mirties baimę. Visai gali būti, kad ateizmas taip pat padeda susitaikyti su mirtimi, arba kad ne itin mirties bijantiems žmonėms tiesiog nėra poreikio būti religingais“, — paaiškino darbo vadovas Jonathanas Jongas.

Anksčiau mokslininkai išsiaiškino, kad paplitusi nuomonė apie atsainų gydytojų požiūrį į mirtį neatitinka tikrovės, o susidoroti su gyvybės baigties baime gali padėti virtuali realybė. Tyrėjai taip pat parodė, kad religingumas padeda pakelti socialinį statusą ir mažina vaikų altruizmą.

Raminta Krivickaitė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos medicinos mokslų studentė (19 metų)

Nebijau mirties. Kol kas. Jaunas žmogus dar nesuvokia ir nesupranta mirties, negalvoja, kad mirs. Nesmagu bendrauti su senais žmonėmis, kai žinau, kad netrukus jie išeis. Esu biologė, netikinčioji, todėl manau, kad mirtis – natūralus procesas, todėl netikiu pomirtiniu gyvenimu.

Virginijus Čimža, spaustuvės darbuotojas (40 metų)

Prieš porą mėnesių patekome į avariją ir buvome labai arti mirties. Net sunku kalbėti apie tai. Baisu. Kol kas dar jaučiu išgyvenimus, ne filosofiją. Bet jausmas kitoks nei paskaičius apie mirtį ar pamačius filmą. Nežinau, gal tai pasikeis? Dabar kitoks požiūris ir į artimuosius, dar labiau juos branginu. Tiesa, tikiu, kad po mirties kažkas yra.

Teresė Vaitekūnaitė, valstybės tarnautoja (59 metų)

Mirtis – tai mūsų gyvenimo pabaiga. Bet, kaip sako Bažnyčia, mes gyvensime ir po mirties. Kai tuo tikime, gyventi lengviau. Tuo tikiu ir aš, todėl mirties nebijau. Jos alsavimą jaučiau, kai kartą, būdama, regis, penkiolikos metų, vos nepaskendau Dubysoje. Bet tuomet kažkaip neįtikėtinai išsikapsčiau.

Aloyzas Rimkūnas, senjoras (78 metų)

Jau išmokau įsivaizduoti, kas yra mirtis. Esu ne kartą operuotas – mane medikai išjungia. Laikas ėjo, o staiga – manęs kaip nebuvę, nieko. Todėl mirties nebijau. Žinoma, ginčiausi nuo jos, bet pagal amžių jaučiu, artėja ji. Tiesa, ar kažkas yra po mirties – abejoju. Pavyzdį sakiau, per operaciją – manęs tarsi nėra. Turbūt kažkas panašaus įvyks ir po mirties.

Neringa S., tikybos mokytoja (32 metų)

Anksčiau, nuo pat mažens, mirties labai bijojau – tai buvo didžiausia mano baimė. Nuo to prasidėjo savęs ieškojimas ir kaip tą baimę nugalėti. Bet dabar stengiuosi pažint save, savo dvasią ir mirtis jau nebaisi. Stengiuosi su ja susidraugauti. Atėjome vieni į pasaulį ir išeisime vieni. Tikiu pomirtiniu, amžinuoju gyvenimu. Tikėjimas padeda nugalėti mirties baimę. Kuo artimiau ir greičiau susidraugausime su savo siela, tuo mažiau bijosime mirties.

Mantas Lapinskas, ryšių su visuomene specialistas (33 metų)

Mirtis nėra pabaiga. Tai naujo kelio pradžia. Tačiau niekas nežino, koks bus šis naujas kelias. Beveik visos pasaulio religijos pripažįsta pomirtinį gyvenimą. Ir jei tiek daug žmonių galvoja apie tai, negali klysti – po mirties išties kažkas yra. Mirties nebijau, anksčiau ar vėliau mirsime visi. Tik nenorėčiau mirti jaunas. Ypač skaudu, kai miršta jauni žmonės arba vaikai.

Nors mes neturime laiko ir nenorime mąstyti apie mirtį, manome, kad reikia bet kokia kaina pratęsti gyvybę, o mirtis – tai nesėkmė, iš tikrųjų mirtis gali būti ir galimybė, LRT RADIJUI sako Mykolo Romerio universiteto profesorė Jolanta Sondaitė. „Apmąstydami mirtį, išsigryniname prioritetus ir tinkamiau pasirenkame, darome tai, kas mums iš tikrųjų patinka. Žmogus gali ilgai gyventi ne savo gyvenimą, o tą, kurį jam kažkas primetė. O kuo mažesnis pasitenkinimas gyvenimu, tuo stipresnis mirties nerimas“, – pabrėžia psichologė.

– Psichoterapeuto I. Yalomo knygoje „Žiūrėti į saulę“ vis kartojama mintis, kad apie mirtį galvoti reikia. Vis dėlto kai kurie psichoterapeutai ir psichologai sako, kad ten, kur labiausiai niežti, kasyti nereikia.

– Šiuolaikiniame vakarietiškame pasaulyje susiduriame su mirties neigimo problema. Žmonės nemoka ir vengia kalbėti apie mirtį, jie nežino, kaip elgtis mirties akivaizdoje, sutrinka.

– O kodėl šiandien vengiame kalbėti apie mirtį?

– Mirtis yra atiduota į medikų rankas. Manoma, kad medikai turėtų viską padaryti, kad pratęstų gyvybę. Jei medikai nieko nebegali, tada kiti žmonės irgi nebežino, ką galėtų padaryti. Egzistuoja požiūris, kad reikia bet kokia kaina pratęsti gyvybę, mirtis – tai nesėkmė. Kam nors mirus, imama ieškoti kaltų.

– Su tuo turbūt yra susijusi baimė kalbėti su mirštančiu apie mirtį.

– Taip, apie mirtį mažai kalbama, susitelkiama į tai, kaip reikėtų pratęsti gyvenimą. Apie mirties išgyvenimus žmonės vengia kalbėti. I. Yalomas išdrįso apie tai parašyti, jis kalba apie tai su savo klientais, nors ne kiekvienas psichoterapeutas, psichologas irgi ryžtasi dirbti su mirties temomis.

– Knygoje tikrai yra gerų patarimų, tačiau man nepatiko teiginys, kad už kiekvienos baimės slypi mirties baimė.

– Tame teiginyje yra tiesios. Mirties baimė Vakarų kultūroje yra išstumta į pasąmonę. Mirties baimę mes galime aptikti įvairiais pavidalais, ji užsimaskuoja. I. Yalomas, kalbėdamas apie įvairias baimes, atranda stiprią, sunkiai kontroliuojamą vakariečio mirties baimę.

– Rašytojas kalba apie tai, kad ta baimė iškyla tam tikrais periodais.

– Jis ir pats nurodo tam tikrus gyvenimo įvykius, kurie gali padėti sužadinti tą baigtinumo įsisąmoninimą, – tai ir susidūrimas su artimo žmogaus mirtimi arba liga, kuri kelia pavojų gyvybei. Taip pat įvairūs jubiliejai, tuščio lizdo problema, kai vaikai palieka tėvų namus ir išsikrausto gyventi kitur, darbo praradimas arba keitimas, išėjimas į pensiją, persikėlimas gyventi į senelių namus, sapnai – tai irgi gali sukrėsti ir priminti apie mirtį. Nes nelabai intensyviame, perpildytame informacijos kasdieniame vakariečio gyvenime nėra laiko mąstyti apie mirtį.

– Kodėl žmonės bijo mirties?

– Visų pirma Vakarų kultūroje nėra labai aiškaus įvardijimo, kas vyksta po mirties, religiniai ritualai nyksta, trumpėja. Veriasi nežinomybė, o žmogus juk bijo nežinomybės – racionalus gyvenimas yra gana aiškus, todėl norisi žinojimo. Kitos kultūros paaiškina, kas gali būti po mirties, kaip galima padėti žmogui po mirties.

– I. Yalomas sako, kad nereikia bijoti mirties, nes po mirties mūsų nebus, mes nieko nejausime. Ko tada žmonės nerimauja?

– I. Yalomas labai autentiškai įvardija savo pažiūras, kurios Vakarų kultūroje gana dažnos. Mirtis – sielos ir sąmonės baigtis. Materialistinis požiūris, kad mirtis yra nebūtis, ir kelia daugiausia nerimo.

– Ar žmonės bijo mirti, nes jie iki galo neišgyvena gyvenimo?

– Užtenka žmogui leisti įsivaizduoti, kad liko gyventi pusmetis ar metai. Tada susidėlioja visi prioritetai, žmogus pradeda atsirinkti, kas iš tikrųjų svarbu, ir nesvarbu, kaip visuomenė visa tai priima. Dažnai mūsų tikslai būna primesti visuomenės, jie mums visai gal net nesvarbūs, mirties akivaizdoje mes pasitikriname tai, kas mums svarbu, kokie mūsų tikslai.

– Psichoterapeutas Carlas Gustavas Jungas yra sakęs, kad mirties bijo tie, kurie bijo gyvenimo.

– Taip, kartais žmonės bijo daryti tai, ką nori. Knygoje buvo pavyzdys apie 49 metų moterį, kuri niekaip negalėjo atsigauti po geriausios draugės mirties, todėl atvyko į psichoterapiją. Ją nuolat persekiojo baimė, kad ji susirgs, ji ėmė bijoti vairuoti. Galų gale paaiškėjo, kad už viso to slypėjo jos baimė likti nepadarius vienokių ar kitokių dalykų. Paaiškėjo, kad moteris turėjo meninių gabumų, nors pasirinko visai kitokį gyvenimo kelią.

– Keisti gyvenimą reiškia leisti numirti senam gyvenimui ir pabandyti pradėti iš naujo.

– Kiti gyvenimo keitimo baimę įvardija kaip išėjimo iš komforto zonos baimę. Tačiau išėjimas iš komforto zonas – tai atsivėrimas naujiems dalykams, neišvengiant rizikos, nes niekada nesame garantuoti, ar bus geriau. Bet tas išėjimas iš komforto zonos yra vienintelis būdas augti ir padaryti savo gyvenimą gyvesnį. Užsibuvimas įprastinėje erdvėje žmogų užkonservuoja. Psichologine prasme žmogus gali būti pasirinkęs mirtį, t. y. kai jis neleidžia sau bandyti naujų dalykų, nes jie susiję su rizika.

– I. Yalomas rašo, kad paaugliai, norėdami sumažinti mirties baimę, sąmoningai nutrūktgalviškai rizikuoja savo gyvybe. Kaip įprasminti gyvenimą tam, kuris neturi pomėgių, talentų, aistrų?

– Reikia atsiverti gyvenimui. Gyvenimas visada siūlo įvairių dalykų – nereikia ko nors ieškoti specialiai. Yra žmonių, kurie bijo keliauti, nors jiems tai labai įdomu. Jei pavyksta juos išstumti, jie būna labai laimingi. Pavyzdžiui, nuvykęs į kokią nors šalį žmogus gali pasijausti ypatingai, ten gali prasiskleisti jo talentai. Tačiau žmogus labai gudriai moka motyvuoti, kodėl jis vieno ar kito dalyko nedaro, jam tai pinigų per mažai, tai sveikata prasta.

– Bet jeigu visą laiką nieko sau neleidai, sunku pabusti naujam gyvenimui?

– I. Yalomas pateikia literatūrinį pavyzdį, kuriame žmogus prieš pat mirtį pasikeičia, pradeda jautriai reaguoti į artimuosius, visai kitaip su jais bendrauti. Taip prabunda naujas – dėkingumo – jausmas artimiesiems, kurie tą žmogų pakentė ir yra šalia. Tai puikus pavyzdys, kad net ir paskutinėmis akimirkomis gali įvykti transformacija, galime pasirinkti kitaip elgtis su tais, kurie šalia mūsų. Tai yra galimybė.

– Kadangi savo studentams dėstėte apie mirties kultūra, įdomu, kokius mirties baimę padedančius įveikti ritualus siūlo Rytai?

– Budistinė tradicija, ypač Tibeto, turi mirčiai ruoštis padedančias meditacijas. Žmonės mokosi mirti, mirtis suvokiama kaip galimybė. Turime pavyzdžių šventųjų, kurie iš šio pasaulio išėjo sąmoningi, pasiruošę, atsisveikinę su mokiniais, pasakę, kur jie kitame gyvenime gims. Kita vertus, galime matyti tai ir krikščioniškoje tradicijoje.

– Knygos pabaigoje I. Yalomas psichoterapeutams pataria, kaip dirbti su žmonėmis, kurie yra arti mirštančiųjų ir bijo mirties. Vienas iš teiginių – „vengimas galvoti apie mirtį skurdina mūsų vidinį pasaulį, silpnina regėjimą, niaukia protą“.

– Apmąstydami mirtį, išsigryniname prioritetus ir tinkamiau pasirenkame, darome tai, kas mums iš tikrųjų patinka. Žmogus gali ilgai gyventi tarsi ne savo gyvenimą, o tą, kurį jam kažkas primetė. O kuo mažesnis pasitenkinimas gyvenimu, tuo stipresnis mirties nerimas.

– Žmogaus pasąmonėje visada susijęs su aplinka ir savimi, tik mes tą ryšį gyvendami prarandame.

– Atradęs ryšį su aplinka, žmogus atranda tikrąjį ryšį su tuo, kas yra tikrasis „aš“. Taip net mirties akimirką žmogus gali patirti džiaugsmą.