Lemtinga pažintis

Monika pasakoja, kad nuo vaikystės jos namuose gyveno šunys ir vienu momentu jų buvo net trys. Kai ji tapo savarankiška, beveik dešimt metų gyveno be šunų, o Paulius šuns niekada neturėjo – tik katę.

Prieš kelerius metus porai teko nemažai laiko praleisti su draugų – studijos kaimynų – cvergšnaucerių veislės šuniuku ir gimė mintis: o jeigu jie patys turėtų augintinį – ar būtų smagiau? Abu į šį klausimą atsakė teigiamai, tad nusprendė, kad jiems reikia šuniuko. „Pažintis su bičiulių augintiniu sutvirtino troškimą įsigyti šeimos draugą“, – apie savo sprendimą pasakoja Monique.

Šuniui reikia skirti labai daug dėmesio, tad turi labai jo norėti, turėti motyvacijos, pasiryžti aukoti kažkokius savo interesus ar savo patogumą.

Ar negąsdino, kad abu – labai užsiėmę ir daug veiklos turintys žmonės? „Visi mūsų aplinkoje, kurie turi šunis, yra užsiėmę žmonės, bet susitvarko. Tiesiog tampa organizuotesni, – sako Monika. – Šuniui reikia skirti labai daug dėmesio, tad turi labai jo norėti, turėti motyvacijos, pasiryžti aukoti kažkokius savo interesus ar savo patogumą. Su šunimi reikia užsiimti – jis ne kažkoks pliušinis žaislas, kurį pasiimi tik tada, kai tau jo reikia. Yra visokiausių iššūkių.“

Nusprendusi įsigyti šunį, pora ieškojo nesukeliančio alergijos šuns, nes Monika – alergiška. Net ir vaikystėje jos namuose gyveno pudeliai, nes jie nealergizuoja. Tad dabar buvo galimybė palyginti pudelių ir cvergšnaucerių charakterį. Pastarieji laimėjo, nes, pašnekovės manymu, jie daug prieraišesni, smagesni, žaismingesni.

Pradžia nebuvo lengva

Muzikantų pora atsakingai rinkosi ne tik šuns veislę, bet ir veislyną. „Norėjome pirkti šuniuką iš to paties veislyno, iš kurio buvo pirkę mūsų draugai, kad šuniukai būtų tarsi broliukai. Bet nepavyko, tad teko ieškoti kito veislyno, – pasakoja pašnekovė. – Ieškojome ilgai, gal metus. Norėjome, kad tai būtų ne skubotas, o gerai apgalvotas sprendimas. Po metų radome veislyną Vilniuje, kuriame kaip tik buvo nauja vada. Nuėjome aplankyti, pažiūrėti, išsirinkti.“

Kas ką išsirinko? „Mes jį išsirinkome, – sako Monika. – Leo buvo toks labai besistengiantis pritapti prie savo brolių ir sesių, bet vis liekantis kažkur užribyje. Aš kažkaip su juo labai susitapatinau ir išsirinkau būtent jį. Kai tik mes jį pasiėmėme, jis įgijo daug pasitikėjimo savimi ir jau yra savo kiemo draugų kompanijos siela.“

Dabar Leo – pusantrų metų. Pirmaisiais mėnesiais namuose jis nieko nesugraužė, nesukandžiojo, nesugadino. Tačiau visokio kitokio streso, anot Monikos, buvo tikrai daug – sveikatos reikalai, vedimas į lauką, mažylio baimės ir kt.

„Pirmi mėnesiai buvo labai sunkūs, mane net buvo užklupusi savotiška melancholija. Buvo daugiau rūpesčių negu smagumo, – prisimena mergina. – Galėjau numatyti, kad tų rūpesčių bus, bet jų buvo dvigubai daugiau. Suvokiau, kad vaikystėje tais nemaloniais dalykais rūpinosi mama ir aš net nesuprasdavau, kad jų yra, o man tekdavo smagioji dalis – pavedžioti, paniurkyti, pažaisti. Dabar buvo tokių momentų, kai galvojau: „O Dieve, ką aš padariau?!“. Laikui bėgant, viskas susitvarkė, rūpesčių pradėjo mažėti ir galvoje prašviesėjo. Tad pirmieji mėnesiai buvo sunkūs, o dabar – smagumo gerokai daugiau nei rūpesčių.

Vis dėlto minčių, kad be reikalo įsigijo augintinį, anot Monikos, niekada nebuvo. Augdamas šuo prisitaiko prie šeimininkų ir tampa bendražygiu, o ne našta.

Kartu: įsigyti šuniuką buvo ir M. Pundziūtės-Monique, ir jos draugo P. Vaicekausko-Plucando sprendimas./ M. Pundziūtės asmeninio archyvo nuotr. 

Tenka daug mokytis

Pora vedė Leo į kelias mokyklėles, dalyvavo grupiniuose dresūros užsiėmimuose, tačiau nesulaukė pakankamai pagalbos, tad pasirinko mokytis pas dresuotoją individualiai. Ten pakako kelių pamokėlių, kad pavyktų išsiaiškinti, kaip spręsti didžiausias problemas. Pavyzdžiui, visi cvergšnauceriai labai tempia pavadėlį, nes yra patys sau bosai ir vaikšto kur nori. Šią problemą bendromis pastangomis pavyko išspręsti.

„Vaikščiosime kartkartėmis į pamokėles ir toliau, nes Leo – toks pamirštukas – tik ilgesnė pertrauka, ir jis jau neprisimena, kad kažko mokėsi“, – juokiasi Monika.

Ji žino ir kokią klaidą kadaise padarė – reikėjo dažniau palikti Leo vieną namie, kai jis buvo mažiukas. Tačiau vis būdavo gaila: šuniukas liūdės, galvos, kad šeimininkai jį paliko. Galvojo, kad vieną paliks tada, kai jis bus suaugęs. „Nieko panašaus. Reikėjo jį mažą palikti dažniau namie, kad jis priprastų, – sako pašnekovė. – Dabar turime problemų – paliktas jis būna labai nepatenkintas, kartkartėmis sukaukia, suloja, niekaip neatsipalaiduoja. Pastaruoju metu situacija gerėja, bet problemų vis dar yra. Todėl, kai reikia važiuoti į koncertą ar esame labai užsiėmę ir visiškai negalime skirti jam dėmesio, vežame į šuniukų darželį. Ten Leo labai patinka, nes viskas, ką jis veikia, – tai laksto lauke su draugeliais.“

Cvergšnaucerių kailis reikalauja ypatingos priežiūros, tad nepakanka šunį kartkartėmis išmaudyti – tenka vesti į šunų kirpyklą. Paprastai šios veislės šunys yra šiurkščiaplaukiai, o Leo kailis, anot Monikos, – labai švelnus, panašus į minkštą pledą. Visi jį paglostę tai pastebi, o šeimininkė į tai reaguoja kaip besididžiuojanti mama.

Daug pozityvių emocijų

Cvergšnauceriai – draugiški, socialūs šunys, puikiai sutariantys ne tik su žmonėmis, bet ir kitais šunimis, mėgstantys žaisti ir judėti.

Pasak Monikos, Leo yra priklausomas nuo žmonių dėmesio, – jam jo visada labai reikia. Tai tikrai juokingas šuo, nes labai nerangus, labai žaismingas, ir tuo žaismingumu visiems pakelia nuotaiką. Net ir švenčiant Kalėdas kalbos nuolat sukosi apie jį, nes vis kažką iškrėsdavo: tai guolį sau ant sofos sugalvojo pasiruošti, tai lauke sniego gniūžtes gaudė. Leo suteikia labai daug pozityvių emocijų tiesiog dėl to, kad yra toks, koks yra.

„Vis dėlto charakteris ima atsispindėti šeimininko būdą. Kartais, žvelgdama į jį, pamatau tokio erzinančio užsispyrimo, nesuvaldomumo ir daug savo nuomonės. Jo charakteris sunkiai suvaldomas, kaip ir manasis“, – sako M. Pundziūtė-Monique.

Apie cvergšnaucerius

pixabay.com nuotr. 

• Gana sena šunų veislė, kilusi iš Vokietijos. Senovėje šios veislės atstovai buvo labai vertinami už jų sargumą ir medžioklinius gebėjimus (šie šunys gaudydavo žiurkes).

• Panašūs į šios veislės šunis vaizduojami XV a. paveiksluose ir skulptūrose. Pirmasis įrašas apie cvergšnaucerius pasirodė 1888 m., o 1899 m. šie šunys pirmą kartą dalyvavo parodoje.

• Amerikos kinologų klubas veislę užregistravo 1926-aisiais. 2008 m. Amerikoje cvergšnauceriai pateko į populiariausių šunų sąrašą – užėmė vienuoliktą vietą.

• Suaugę šunys sveria 6–7 kg, gyvena vidutiniškai trylika keturiolika metų.

• Tai nedideli, bet labai aktyvūs šunys. Gali būti užsispyrę ar net įžūlūs, todėl socializuoti ir dresuoti būtina nuo ankstyvo amžiaus. Tinkamai išauklėti cvergšnauceriai – puikūs kompanionai, mielai bendrauja su vaikais ir kitais šunimis.

• Nors šios veislės šunys – nedidelio ūgio, tačiau labai drąsūs ir visada nusiteikę ginti savo teritoriją.

• Cvergšnauceriai visada stengiasi įtikti savo šeimininkui. Būtent dėl šios priežasties juos gana lengva dresuoti – greitai perpranta, ko iš jų  tikimasi. Svarbu, kad šeimininkas atrastų tinkamus motyvacijos būdus, nes priešingu atveju šuo gali apsimesti, jog komandų paprasčiausiai negirdi.

Pirmasis įspūdis dažnai apgaulingas

Vienas iš žaidimo „Aš matau tavo balsą“ etapų vadinasi „Pirmasis įspūdis“. Jo metu laidos dalyviai ir detektyvai turi vien iš pirmo įspūdžio – išvaizdos, judesių, elgesio scenoje atspėti, ar žmogus yra blogas dainininkas, ar geras. Paklausta, ar gyvenime teko susidurti su situacijomis, kai apie vieną ar kitą žmogų susidarė klaidingą pirmąjį įspūdį, viena iš žaidimo detektyvių Monique neslepia – tikrai taip. „Mano vieni artimiausių žmonių šiandien yra tie, apie kuriuos iš pradžių turėjau netinkamą pirmąjį įspūdį, o jie – apie mane. Įdomiai tas gyvenimas veikia“, – svarsto Monique.

Tačiau laidoje dalyvaujantys vyrai griežtesni ir antro šanso suteikti nėra linkę. Štai vienam dainininkui suklydus atsakinėjant į klausimus, G. Savickas iš karto nuspręs, kad jis – meluoja. „Palaukit, neskubėkit daryti išvadų, gal žmogus tiesiog susijaudino“, – svarstys Monika Liu.

Melagius svarbu demaskuoti

Kada geriausia ir lengviausia atskleisti melą? Ir ar jį visada verta atskleisti? Monique mano, kad verta visada. „Melagį visada svarbu demaskuoti, todėl pasakau, kad žinau. Reikia tik išlaukti tinkamo momento“, – atskleidžia Monique.

Ir nors žaidime „Aš matau tavo balsą“ detektyvių rolėje dalyvaujančios Monique bei Monika Liu turi visas kompetencijas pastebėti, kas yra tikrai įvaldęs dainavimo technikas, o kas tik apsimeta, G. Saviskas bei Dž. Siaurusaitis ne visada įsiklausys į profesionalių nuomones. „Juos kompromituoja mūsų, moterų, šeštas jausmas. Jis stiprus ir niekada neklystantis. Juk ir šįkart, tiesa“, – intriguoja Monique.

Ar pavyks G. Savickui bei Dž. Siaurusaičiui laimėti 10 tūkst. eurų bei kokios dar diskusijos vyko tarp garsių laidos „Aš matau tavo balsą“ dalyvių, žiūrėkite šį sekmadienio vakarą, 19.30 val., per LNK.

„Su Pauliumi susipažinome per draugus, nors iki tol jau vienas kitą žinojome, kadangi jis yra muzikantas, todėl  buvome toje pačioje aplinkoje. Tačiau pradžioje jautėme didelę įtampą, nors net nepasakėme „labas“, o jau tarsi vienas kito nemėgome. Tačiau tik pagaliau pasikalbėjus, niekaip negalėjome suprasti, kodėl mes vienas kito nemėgome“, – apie savo asmeninį gyvenimą atviravo atlikėja.

Nedaugelis žino, kad atlikėjai dar paauglystėje teko susidurti su dideliu gyvenimo pokyčiu. Sulauksi vos 15-os metų mergina paliko gimtąjį miestą ir persikėlė gyventi į sostinę. Gyvenimas atskirai nuo tėvų bendrabutyje, dušų trūkumas, nuolatiniai vakarėliai ir savarankiškumas – tokia buvo jos karjeros kelionės pradžia. Ir nors toks sprendimas nebuvo itin lengvas, Monika džiaugiasi, kad ryžosi siekti savo svajonės.

„Buvo iš tiesų sunku. Prisimenu, kad pirmą dieną atvažiavusi verkiau. Tačiau tada pradedi suvokti, jog atvažiavai čia ir palikai viską, kad čia būtų geriau. Sunkiausia buvo palikti tai, kas pažįstama. Manau, kad bet kokiam žmogui, bet kuriame gyvenimo etape kažką pakeitus yra sunku atsisveikinti su tuo, prie ko buvai pripratęs. Persikėliau į Vilnių dėl muzikos, visada žinojau, kad ilgai Širvintose neužsibūsiu“, – pasakojo Monique.

Po tokio ryžtingo žingsnio palikti namus praėjus vos keliems metams Monikos Pudziūtės vardą išgirdo visa Lietuva. Sėkminga pergalė muzikiniame projekte tapo atlikėjos raktu į muzikos pasaulį. Nors tik sėkme ji netiki ir teigia niekada nelaukianti, kol ją aplankys mūza, kad galėtų kurti. Pasak jos, dauguma žmonių įneša per daug poetiškumo į šį kūrybinį procesą. „Iš tikrųjų reikia eiti ir dirbti. Nemėgstu bimbinėti, net nežinau ar nemėgstu, ar tai yra sąžinės graužatis. Aš manau, kad apskritai yra tiek mažai laiko kažką padaryti“, – LNK laidoje „Šeškinės 20“, rodomoje trečiadienį, 20 val., pasakos Monique.

Gyvo garso koncertas

„Visada gera sugrįžti į augantį Kauną ir sutikti laimingus žmones. Rugsėjo 1-oji – nostalgiją kelianti ir naują pradžią simbolizuojanti šventė, nepriklausomai nuo to, kokio amžiaus bebūtume. Tad kviečiu visus susitikti ir rudenį pradėti su muzikos garsais bei plačiomis šypsenomis“, – į kauniečius kreipiasi dainininkė Monika Pundziūtė.

Šventinis Moniqué koncertas prasidės 17 val. Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios prieigose. Greta Kauno soboro skambės žinomos ir pamėgtos atlikėjos dainos: „Dviese“, „Nenoriu grįžt namo“, „Promise“ ir daugelis kitų. Koncertas – nemokamas.

Žinia, kad mokiniai naujus mokslo metus pradės mokyklos suole, o ne per kompiuterio ekraną – dviguba šventė.

Nauji mokslo metai – klasėse

„Rugsėjo 1-ąją Kaune visuomet pasitinkame šventiškai. Šįkart tradiciją pratęsime koncertu prie soboro, o rugsėjo 4 dieną, šeštadienį, kviesime tėvelius su vaikais atvykti prie Kauno pilies. Ten vyks vaikų būrelių ir užimtumo mugė „Pasirink“. Tegul rugsėjo pradžia būna smagi, o visi mokslo metai – turiningi ir rezultatyvūs“, – Kauno moksleiviams linkėjo Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

Planuojama, kad rugsėjo 1 d. visi mokiniai sugrįš į mokyklas mokytis kontaktiniu būdu. Naujuosius 2021–2022 mokslo metus iš viso pradės 150 Kauno miesto ugdymo įstaigų.

Pasak Kauno miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjos Onos Gucevičienės, praėję mokslo metai tapo nemenku išbandymu ne tik nuotolinio mokymosi, bet ir socialinių ryšių palaikymo prasme.

„Žinia, kad mokiniai naujus mokslo metus pradės mokyklos suole, o ne per kompiuterio ekraną – dviguba šventė. Tad norisi palinkėti, kad ši rugsėjo 1-oji simbolizuotų naują, daug šviesesnę, pradžią – pasiilgtų mokytojų ir draugų kompanijoje“, – kalbėjo O. Gucevičienė.

Renginio metu dalyvių prašoma laikytis visų galiojančių COVID-19 saugumo reikalavimų.

Ji prisipažįsta, jog šį kartą viešėdama Klaipėdoje suvokė, kad atvykstantiems jūra yra prabanga ir asocijuojasi su atostogomis, o vietiniams – pasiekiama ranka. „Klaipėdiečiai, kurie per vasarą vos kelis kartus aplanko jūrą, turėtų imti pavyzdį iš čia atvykstančių, kaip reikia džiaugtis ir nuolat jai padėkoti už nuostabias bangas bei laisvės pojūtį“, – sako atlikėja.

Monique pajūryje koncertuoja bent po kelis kartus per metus. Ne išimtis – ir šį kartą. Tiesa, atlikėja atskleidžia, kad Klaipėda visu grožiu jai atsivėrė tik prieš porą metų.

„Pirmą kartą prie jūros nuvažiavau gal 12 metų ir tai nebuvo Klaipėda. Kitą kartą prie jūros atvykau jau 18-metė. Pajūrys nebuvo dažnas mano kelionių taškas. Ir tik kai prasidėjo koncertai, pradėjau lankytis dažniau. Tiesa, tada maršrutas buvo darbinis – viešbutis, koncertų salė, viešbutis ir namo“, – pasakoja Monique.

Tik prieš porą metų ji kartu su drauge nusprendė Klaipėdoje praleisti trumpas atostogas. „Tuomet mes tiesiog vaikščiojome po senamiestį ir aš pirmą kartą supratau, kaip čia gražu, kokia stebuklinga aura aplinkui. Tas naktinis pasivaikščiojimas buvo mano ir Klaipėdos įsimylėjimo momentas. Iki šiol jį prisimenu“, – prisipažįsta Monique.

Renkantis studijas siūlo klausyti savęs

Paklausta, ar kada pasvajojusi studijuoti prie jūros, Monique teigia, kad jos mintys buvo studijos, susijusios su muzika, o kadangi gyveno vos 50 km nuo Vilniaus, pasirinko Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. „Tai buvo natūralu, kadangi norėjau savo ateitį sieti tik su muzika. Bet dabar suprantu, kad muzikinę profesiją galima įgyti ir studijuojant Klaipėdoje, kur yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos fakultetas ir kitos įstaigos“, – sako Monique.

Atlikėja atkreipia dėmesį, kad beveik prieš dešimtmetį informacija buvo kur kas mažiau prieinama. Kitaip nei dabar, kai visi universitetai organizuoja atvirų durų dienas nuotoliniu būdu, galima užduoti klausimus feisbuke ar instagrame ir net būnant iš tolimiausio Lietuvos krašto ar užsienio sužinoti viską, ko tik nori.

Monique turi ir konkretų patarimą, ko klausyti studijų krypties ieškančiam studentui.

„Gyvenime visada pasiteisino pagrindinė taisyklė – klausyti tik savęs. Man, aišku, pasisekė, kad mama mane palaikė visu 100 proc. Bet jeigu ir būtų nepalaikiusi, būčiau dariusi tą patį. Nei draugai, nei tėvai nežino geriau už tave patį, ką tau naudinga studijuoti, ką sako tavo širdis ir kurį miestą pasirinkti. Visada patariu, kad žmogus klausytų savo intuicijos, – įsitikinusi Monique. – Juk niekas už tave gyvenimo negyvens po to, kai pabaigsi tokią specialybę, kurios nenorėjai pabaigti. Tad siūlau apie tai pagalvoti.“

„Kai šita daina dar tebuvo tik mūsų su Pauliumi Vaicekausku asmeniniame aplanke ir klausoma tik mūsų dviejų – tai buvo kažkoks nuotaikos eliksyras. Įsijungi ir pasitikėjimas savimi, visas mood’as šokteli stipriai viršun. Dabar, tikiuosi, tokį patį efektą turės ir jums. Daina ir klipas jūsų“, – sako M. Pundziūtė-Monique.

Naują dainą Monika sukūrė kartu su mylimuoju muzikos prodiuseriu P.Vaicekausku-Plucando.

„Paieškos užtruko. Per tą laiką parašėme daugybę dainų. Visos jos buvo skirtingos, nes išbandėme įvairiausias muzikines stilistikas. Kažkur viduryje proceso atsirado ir „Friends“. Tačiau iš pradžių į šią dainą rimtai nežiūrėjau, tik vėliau supratau kiek džiaugsmo ir įkvėpimo ji man teikia. Privalėjau ja pasidalinti su klausytojais“, – apie „Friends“ kūrybos procesą sako  Monique.

Jau šį sekmadienį 19.30 val. prasidės trečiojo sezono aklosios perklausos. Vienuolika dalyvių yra pasiruošę įrodyti, kad savo balsais gali jaudinti ne mažiau nei suaugę. Mokytojų kėdėse sėdintys Donatas Montvydas, Mantas Jankavičius ir tik šiame sezone prisijungusi ir ką tik suaugusiųjų projekte pergalę išplėšusi Monique nekantraudami laukia augančių muzikos pasaulio dievaičių pasirodymų.

Jau pirmoje aklųjų perklausų laidoje tarp D. Montvydo, M. Jankavičiaus ir Monique užvirs tikra kova dėl neįtikėtinų balsų ir visos Lietuvos širdis pavergsiančių dalyvių. Mokytojai pripažins – su kiekvienais metais vaikai kelią kokybės kartelę ir vis sunkiau patikėti, jog scenoje stovi patys mažiausieji. Ypatingai stebins tie, kurie „Balso“ scenoje stovėjo dar pirmame sezone ir šiemet sugrįžo kaip reikiant patobulėję.

„Aš vis dar gyvenu suaugusiųjų „Balso“ prisiminimais. Ir esu įsitikinęs, kad, jei tu stovėtum suaugusiųjų scenoje, tau būtų atsisukę visi keturi mokytojai. Praėjo vos porą metų nuo tavo pirmo karto „Balso“ scenoje, o tu taip stipriai užaugai. Tavo balsas sodresnis, tvirtesnis, moteriškesnis. Aš sužavėtas“, − apie vieną iš scenoje pasirodžiusių dalyvių, negailėdamas pagyrų laidoje kalbės D. Montvydas.

„Kelis kartus net pasimečiau, atrodo, suaugusiųjų balsas jau praėjo, o mes vėl filmuojam jų atrankas. O tada suvoki, kad, pasirodo, vaikai šiais laikais žymiai labiau pasikaustę. Mano emocijos tiesiog nori pramušti stogus. Labai gera čia būti ir matyti vaikus. Matyti, kad jie noriai renkasi mano komandą. Įdomu, kas bus toliau“, − nuostabos dėl vaikų vokalo galimybių neslėps Monique.

Tačiau su pirmaisiais dalyviais, tarp mokytojų užaugs ir įtampa –  kad ir kokias įkalbinėjimo taktikas per du sezonus jau yra ištobulinę Mantas ir Donatas, dauguma vaikų norės rinktis Monique komandą. 

„Monique yra didžiulis atradimas ir aš labai džiaugiuosi, kad ji prisijungė prie mūsų komandos, jai viskas išeina organiškai. Bet aš nebeturiu jokių kozirių, nes ji gali pasiūlyti viską, ką aš siūlydavau anksčiau: ir patirtį, ir nuotaiką, ir dvasią. Net aš niekaip neatsispirčiau jos vilionėms“, – juokdamasis pripažins Mantas.

Dėl Monique sėkmės mokytojui antrins ir Donatas: „Ji turėjo pakankamai laiko išstudijuoti visas mūsų taktikas, silpnybes ir stiprybes. Dabar ji labai gerai žino, ką ir kada pasakyti. O tai mums su Mantu – tikrai didelė grėsmė.“

Tačiau nei Donatas, nei Mantas pasiduoti nebus linkę – kol vienas siūlys nuvesti dalyvius iškart iki finalo, kitas vaikus bandys papirkti... net dizainerio kurtais akiniais!

Anot jos, mūsų įsivaizduojami trūkumai dažnai tėra aplinkinių „įkalti“ žodžiai, kurie net nėra mūsų nuomonė. Monique sako, kad pamilti trūkumus lengviau, kai supranti, kad tau jie nėra trūkumai, o priešingai, dalykai, padedantys pabrėžti unikalumą.

Atlikėja įsitikinusi – save mylėti padeda atvirumas. „Jei esi pakankamai atvira su savimi, jeigu pripažįsti, kad tau kai kurie santykiai yra labiau kenksmingi nei brangūs. Jei esi atvira sau, kad tie sekami profiliai instagrame, kuriuos žiūri kasdien, tave verčia lyginti save su kitomis ir blogai jaustis. Jei esi atvira sau, kad dešimt minučių scrollinimo veikiau iškeistum į odos priežiūros rutiną ryte ir vakare, kad oda vėl atsigautų – sprendimai ateina savaime. O su tinkamais sprendimais – ir meilė sau“, – sako atlikėja.

Pasimėgauti laiku sau

Natūralų grožį vertinanti atlikėja sako, kad jai svarbu kasdien pasirūpinti plaukais ir oda. „Mano darbas reikalauja nuolat būti su įvairiausiomis šukuosenomis ir sunkiu makiažu, todėl, kasdienybėje labai mėgstu būti su paprasčiausiai išplautais ir išdžiovintais plaukais, be makiažo. Tačiau, kad jausčiausi gerai – būtina jais rūpintis kiekvieną dieną. Tai neužima nei daug laiko, nei kainuoja daug pinigų“, – sako atlikėja.

Rinkdamasi kosmetikos priemones ji vertina minimalizmą, džiaugiasi, kai pavyksta atrasti nebrangius, tačiau efektyvius kosmetikos produktus. Šiuo metu atlikėja bendradarbiauja su nauju „Eurovaistinėse“ atsiradusiu pagamintu Švedijoje „Skin logic“ prekiniu ženklu. Atlikėjai svarbu, kad šios kosmetikos priemonės yra dermatologiškai patikrintos, o skirtingos linijos tinkamos įvairiems odos tipams.

Atlikėja rinkdamasi kosmetiką atsižvelgia į žmonių ir specialistų rekomendacijas, vertina vaistininkų patarimus, taip bandydama atranda sau tinkamus produktus, kurie padeda puoselėti grožį ir skirti laiko sau.

Svarbiausia balansas

Atlikėja pasakoja, kad natūralumą įvertinti padėjo sceninis makiažas, kai po koncertų, pasirodymų, filmavimų, tiesiog norisi leisti pailsėti nuo dekoratyvinės kosmetikos priemonių. Tokiomis dienomis Monique mėgaujasi leisdama laiką be makiažo ir sako, kad sau tokia nepaprastai patinka.

„Alicia Keys, kažkada skelbusi boikotą nenatūralumo ir grožio kultui, – pradėjo vaikščioti į renginius ir koncertus be makiažo. Ir aš jos pavyzdžiu pasekiau keletą kartų. Tai išlaisvina. Kai supranti, kad nesi priklausoma nuo pasigražinimo priemonių. Kai supranti, kad esi sau graži ir tokia, ir tokia“, – sako ji.

Pasak dainininkės, tikrasis grožis visada atsiskleidžia ir be makiažo, o geriausiai tai nuspręsti padeda žmogaus poelgiai ir jo charakteris.

Šios dvi trapios būtybės turės susikauti šmaikščioje žodžių dvikovoje ir kaip šventinį kalėdinį ginklą gaus ne muškietininko špagą, bet... rašytojo (o gal angelo: juk Kalėdos?!) plunksną.

Dvylika mėnesių – dvylika kalėdinės dvikovos raundų. O tryliktasis – linkėjimas, dovana skaitytojams artėjančių švenčių proga. Tad akylai sekite jų mintis ir skirkite balus, kad po paskutiniojo raundo galėtumėte patys, garsiai skambant įsivaizduojamoms fanfaroms, paskelbti nugalėtoją.

1. Kas geriau – Kalėdos ar Velykos?

Ingrida: Kalėdos! Vienareikšmiškai, nes aš esu Kalėdų vaikas, gimusi gruodžio 26-ąją. Tikiu, kad mane atnešė Kalėdų Senelis su savo elniu Rudolfu, ir aš buvau mamai tokia gera dovana, kurios ji niekada gyvenime negrąžins į jokį prekybos centrą.

Monique: Ka–lė–dos, tikrai. Nors Kalėdų Senelio nemačiau, bet tikiu juo. O Velykų Bobutę mačiau – tai mano bobutė! Ir ji labai miela.

2. Kas linksmiau – žaisti sniego mūšį ar lipdyti Senį Besmegenį?

Ingrida: aš visuomet buvau pacifistė. Man patinka lipdyti senį ir pildyti savo svajones. Todėl vienais metais jis turi morkos nosį, kitais – jau pomidoro; su ragais ar be ragų – mano fantazijai nėra ribų. O bėgti, gaudyti – ne, tai ne man.

Monique: renkuosi Senį Besmegenį.

man šiuo laikotarpiu labai norisi tų senų tradicinių kalėdinių giesmių, nes kada daugiau, jei ne gruodį, jų klausytis? Bet neužkemšu ausų vien tik jomis – jungiu ir savo mėgstamą muziką.

3. Kas kvapniau per Kalėdas – mandarinai ar cinamonas?

Ingrida: cinamonas. Jis turi ir gydomųjų savybių, stiprina imuninę sistemą. Kartais geriu kavą su daug grietinėlės ir cinamono. O dar pasakysiu, kad obuolių pyragas su cinamonu, kurį kepa mano mama, yra pats gardžiausias pasaulyje!

Monique: mmmm. O kam rinktis? Jiedu abu labai puikus kalėdinis derinys.

4. Kas įdomiau – kepti imbierinius sausainius ar kalėdinę antį?

Ingrida: renkuosi kalėdinę antį. Paskutinįsyk ją kepėme su mama per mano gimimo dieną, kurią šventėme su būriu artimųjų, draugų. Dariau tokią gimtadienio padėkos vakarienę savo mylimiausiems žmonėms. Ji buvo patiekta su abrikosų (iš mano mamytės sodo) džemu.

Monique: kai iškepsiu kurį nors iš jų – būtinai pasakysiu. Valgyti smagu abu, tai tikrai.

5. Kas blogiau – Grinčas, kuris pavogė Kalėdas, ar ragana, kuri norėjo nunuodyti Sneguolę?

Ingrida: Grinčas, tikrai jis. O Snieguolių taip paprastai nenunuodysi. Kaip matėme pasakoje, viskas yra mylinčio princo rankose. Be to, princų, kurie mus gelbėja, gyvenime būna daug, o Kalėdos – tik kartą per metus!

Monique: ragana, nes ji bloga iš prigimties. O Grinčas blogas dėl traumų savo vaikystėje. Jis bent jau atsiprašė ir pasitaisė istorijos pabaigoje.

6. Kas linksmiau – belaukiant Kalėdų klausytis Kalėdų giesmių ar savo mėgstamos muzikos?

Ingrida: labai mėgstu klausytis Michaelo Buble, dainuojančio kalėdines dainas. Jos jau skamba mano namuose. Prieš kelerius metus, kai vyko labdaros ir paramos fondo "Algojimas" išsipildymo akcija, pagal vieną žinomą kalėdinę melodiją parašiau tekstą ir atlikau dainą.

Monique: man šiuo laikotarpiu labai norisi tų senų tradicinių kalėdinių giesmių, nes kada daugiau, jei ne gruodį, jų klausytis? Bet neužkemšu ausų vien tik jomis – jungiu ir savo mėgstamą muziką.

7. Kas kvailiau – speiguotą žiemą prišalti liežuvį prie metalinio stulpo ar su pačiūžomis įčiuožti į apsnigtą eketę?

Ingrida: kadangi slidėmis, pačiūžomis esu čiuožusi, tai gal renkuosi pirmąjį variantą – liežuvį, prišalusį prie tvoros ar prie stulpo (juokiasi). Mama dar vaikystėje man įkalė į galvą, kad to daryti nebandyčiau. Be to, panaši scena yra įstrigusi į atmintį iš kažkokio seno animacinio filmuko...

Monique: tai žinoma, kad prišalti liežuvį. Turėtum dabar jau žinoti, kas nutiks, kai liežuviu žiemą paliesi metalinį stulpą? O ir šiaip, kam?! Nereikia taip daryti.

8. Kas romantiškiau vėlų žiemos vakarą: žvakės ar spingsinčios ledinės lemputės?

Ingrida: žvakės, tikrai tikrai. Aš dėl jų esu pamišusi. Mano namuose jų pilna visur – vonioje, miegamajame, virtuvėje, svetainėje. Šiuo metu man labiausiai norisi gamtos aromatų: eglių, pušų. O taip pat kalėdinių – cinamono, vanilės. Dar dievinu juodojo gintaro kvapą.

Monique: vėlgi, kam rinktis? Turiu tiek žvakių, tiek ir lempučių. Užtai nepaprastai jauku ir gera būna sugrįžti į tokią atmosferą namuose.

9. Kas svarbiau – Kalėdų Senelis ar dovanos?

Ingrida: renkuosi Kalėdų Senelį. Jei į namus ateis jis – tai niekada dovanų netrūks. Tas Kalėdų Senelis – tarsi stebuklas akimirksniu. Kai jis šalia, – liejasi ir dainos, ir eilėraščiai. O dovana lieka tik kaip simbolis tam nuostabiam Kalėdų epizodui prisiminti.

Jei iš Kalėdų tradicijos pradingtų dovanos – man jų visiškai netrūktų. Svarbu šeima ir mylimi žmonės aplink.

Monique: oooo... negi tai ne tas pats? Jei iš Kalėdų tradicijos pradingtų dovanos – man jų visiškai netrūktų. Svarbu šeima ir mylimi žmonės aplink. Nemėgstu to besaikio vartotojiškumo: jis man kaip tik ir atima visą Kalėdų žavesį. Aš veikiau džiaugsiuosi Kalėdų koncertais, mandarinais, advento kalendoriaus šokoladukais ir skaniu naminiu maistu, nei dovanota kvapnia žvake. Dar viena?!

10. Kas svarbiau belaukiant Kalėdų Senelio – būti geram ar būti protingam?

Ingrida: jei žmogus bus protingas, tai jis bus ir geras, ir atlaidus, ir žinos, kada privaloma būti geram.

Monique: ir tai, ir tai. Būkite protingi ir švęskite Kalėdas saugiai, su kuo mažiau žmonių aplink. O taip pat būkite geri – sau ir artimiesiems. Nepamirškite jų, paskambinkite telefonu ar vaizdo skambučiu.

11. Kas įdomiau – gera knyga ar geras filmas?

Ingrida: dėčiau lygybės ženklą. Esu nepataisoma knygų gerbėja ir užkietėjusi filmų žiūrėtoja. Tik, kai skaitau knygas, mėgstu pasibraukti patikusias mintis, o filmuose man įstringa muzikiniai garso takeliai, gražūs aktoriai, tam tikri vaizdiniai epizodai. Vis dėlto, laimingiausia būnu, kai, perskaičiusi knygą, galiu išvysti ir jos ekranizaciją. Lygiai taip pat pamačiusi gerą filmą, noriu perskaityti ir knygą, pagal kurią jis buvo statytas.

Monique: man įdomiau filmas, bet ir geros knygos niekada neatsisakyčiau.

12. Kas baisiau prieš Naujųjų vakarėlį – spuogas ant nosies ar mėlynė ant akies?

Ingrida: oiiiii... tikrai mėlynė ant akies. Spuogą dar galima kokiu žėrinčiu svarovskiu pridengti – o ką daryti su mėlyne?! Tada jau tik vienas kelias – duoti ir į kitą akį!

Monique: jokie spuogai džiaugsmo sugadinti negali. Kas gali – tai mėlynė. Ir ką prisidirbai, kad ją užsitarnavai?

Būkite sveiki ir kantrūs. O dar palinkėsiu meilės ir jaukumo. Visa kita būtinai ateis!

Ingrida Kazlauskaitė

Labai linkiu priimti 2020-ųjų mestą iššūkį ir atšvęsti Kalėdas bei Naujuosius kukliai, mažose gretose. Švenčių džiaugsmas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų nusiteikimo, tad nusiteikime pasaugoti savo šeimą ir artimuosius. Paskambinkime jiems ir pasijuokime drauge, pasvajokime apie ateinančius metus, kaip bus gera ir saugu vėl grįžti į normalias gyvenimo vėžes.

Su meile, Monique