Dr. M. J. Drunga – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Viešosios komunikacijos katedros docentas, Amerikos lietuvių ir Lietuvos žurnalistas, filosofas, vertėjas ir VDU Garbės daktaras.

Atsisveikinimas su dr. M. J. Drunga vyko VDU Didžiojoje auloje (Gimnazijos g. 7, Kaunas) balandžio 6 d., nuo 9.30 val. Urna buvo išnešta 13 val. M. J. Drunga palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Pažinojusieji apie jį atsiliepia kaip apie „šviesią, taurią, tolerantišką asmenybę“, įdomų pašnekovą ir savo srities profesionalą.

„Ryškų ženklą jis paliko ir studentų, ir kolegų, bendraminčių atsiminimuose. Tai asmenybė, į kurią visada buvo galima atsiremti, į kurią norisi lygiuotis, su kuria norisi bendrauti. Įspūdį darė jo betarpiškumas, kolegiškumas, atvirumas“, – portalui kauno.diena.lt kalbėjo VDU profesorė, Viešosios komunikacijos katedros vedėja Kristina Juraitė.

Diasporoje, Tiubingene (Vokietijoje) gimęs M. J. Drunga 1959-aisiais su šeima persikėlė gyventi į JAV, Niujorką, vėliau – Čikagą. 1968 m. jis baigė Pedagoginį lituanistikos institutą, po metų įgijo filosofijos bakalauro laipsnį Čikagos universitete. M. Drunga taip pat studijavo filosofiją Masačusetso technologijos institute (MIT).

Čikagoje ir Bostone M. Drunga dirbo šeštadieninių lietuvių mokyklų mokytoju, taip pat – Lietuvių studentų sąjungos metraščio vyr. redaktoriumi, MIT filosofijos skyriaus instruktoriumi.

M. J. Drunga taip pat ėjo įvairių publikacijų ir leidinių redaktoriaus pareigas, tarp jų – „My Encyclopedia Lituanica“ 4–5 tomų, „Lietuvių studentų sąjungos metraščių“, savaitraščio „Keleivis“, „Vienybė“, žurnalo „Lituanus“, JAV lietuvių žurnalo „The Observer“ ir kt. Jis taip pat buvo dienraščio „Draugas“, savaitraščio „Vienybė“, žurnalų „Akiračiai“, „Metmenys“, „Naujasis Židinys-Aidai“ bendradarbis, žurnalo „Baltic Forum“ vertėjas.

Nuo 1990 m. žurnalistas buvo „Laisvosios Europos radijo/Laisvės radijo“ lietuviškų laidų redaktorius Miunchene, nuo 1995 m. – Prahoje. Kai JAV Prezidentas George’as W. Bushas dėl karo Irake nutraukė radijo stoties finansavimą, atvyko į Lietuvą.

M. J. Drunga buvo ilgametis VDU Išeivijos studijų centro (dabar VDU Lietuvių išeivijos institutas) bendradarbis, VDU Viešosios komunikacijos katedros docentas. 2011 m. jis VDU įgijo filosofijos daktaro laipsnį. 2018 m. VDU Senato sprendimu dr. M. J. Drungai suteiktos VDU Garbės daktaro regalijos.

Docentas taip pat buvo Lietuvos radijo bendradarbis, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo draugijos „Santara-Šviesa“ (1960–1989 m.), JAV lietuvių bendruomenės tarybos (1979–1988 m.), Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos (1983–1987 m.), Spaudos ir informacijos komisijos, Lietuvių fondo tarybos ir kitų organizacijų narys, pirmininkas, valdybos narys.

M. J. Drunga už savo veiklą ir pasiekimus pelnė įvairių apdovanojimų, tarp jų – Metų Tolerancijos žmogaus apdovanojimą (2008 m.), Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalį „Tarnaukite Lietuvai“ (2016 m.).

Atsisveikinimas su dr. Mykolu Jurgiu Drunga vyks balandžio 6 d., šeštadienį, nuo 9.30 val. VDU Didžiojoje auloje (Gimnazijos g. 7, Kaunas). Urna išnešama 13 val., laidojama Petrašiūnų kapinėse. Artimųjų prašymu atminimą pagerbkime gėlės žiedu.

Diasporoje, Tiubingene (Vokietijoje) gimęs M. J. Drunga 1959-aisiais su šeima persikėlė gyventi į JAV, Niujorką, vėliau – Čikagą, kur lankė prof. Vlado Jakubėno privačią fortepijono studiją, mokėsi privačioje katalikiškoje gimnazijoje. 1968 m. jis baigė Pedagoginį lituanistikos institutą Čikagoje, po metų įgijo filosofijos bakalauro laipsnį Čikagos universitete. M. Drunga taip pat studijavo filosofiją Masačusetso technologijos institute (MIT).

Čikagoje ir Bostone Mykolas Drunga dirbo šeštadieninių lietuvių mokyklų mokytoju, taip pat – Lietuvių studentų sąjungos metraščio vyr. redaktoriumi, MIT filosofijos skyriaus instruktoriumi. 1972 m. kartu su kitais įkūrė radijo programą „Garso bangos“, rengė kultūrines laidas apie lietuvių literatūrą, muziką. Už programą apie M. K. Čiurlionio muziką žurnalistas laimėjo Armstrongo premiją.

Mykolas J. Drunga taip pat ėjo įvairių publikacijų ir leidinių redaktoriaus pareigas, tarp jų – „My Encyclopedia Lituanica“ 4–5 tomų, „Lietuvių studentų sąjungos metraščių“, savaitraščio „Keleivis“, „Vienybė“, žurnalo „Lituanus“, JAV lietuvių žurnalo „The Observer“ ir kt. Jis taip pat buvo dienraščio „Draugas“, savaitraščio „Vienybė“, žurnalų „Akiračiai“, „Metmenys“, „Naujasis Židinys-Aidai“ bendradarbis, žurnalo „Baltic Forum“ vertėjas.

Nuo 1990 m. žurnalistas buvo „Laisvosios Europos radijo/Laisvės radijo“ lietuviškų laidų redaktorius Miunchene, nuo 1995 m. – Prahoje. Kai JAV Prezidentas George’as W. Bushas dėl karo Irake nutraukė radijo stoties finansavimą, atvyko į Lietuvą.

Mykolas Jurgis Drunga buvo ilgametis Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos studijų centro (dabar VDU Lietuvių išeivijos institutas) bendradarbis, VDU Viešosios komunikacijos katedros docentas. 2011 m. jis VDU įgijo filosofijos daktaro laipsnį. 2018 m. VDU Senato sprendimu dr. M. J. Drungai suteiktos VDU Garbės daktaro regalijos už nuopelnus nepriklausomai Lietuvai, humanistinių kultūros ir demokratijos vertybių puoselėjimą bei Vytauto Didžiojo universiteto vardo garsinimą.

„[Universitetą] atkūrus, o valstybės institucijoms bei politinėms valdžioms vis dar klumpant, neatsistojant kaip reikiant ant kojų, bendruomenė net ir pačioje Lietuvoje įgija vis daugiau reikšmės – ir tai ne bet kokia, o laisvų, už savo tėvynės likimą atsakingų piliečių bendruomenė, politinė ir kultūrinė. Lietuva nepražus, jei joje bus stipri, sąmoninga ją mylinčių piliečių bendruomenė. Tokios reikia, kad valstybės institucijų darbas pagerėtų. Tokią ir toliau ugdyti bei stiprinti taip pat yra mūsų, VDU bendruomenės, užduotis“, – 2010 m. VDU laikraštyje „Universitas Vytauti Magni“ rašė doc. dr. M. J. Drunga, aptardamas universiteto bendruomenės užduotį.

Docentas taip pat buvo Lietuvos radijo bendradarbis, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo draugijos „Santara-Šviesa“ (1960–1989 m.), JAV lietuvių bendruomenės tarybos (1979–1988 m.), Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos (1983–1987 m.), Spaudos ir informacijos komisijos, Lietuvių fondo tarybos ir kitų organizacijų narys, pirmininkas, valdybos narys.

Mykolas J. Drunga už savo veiklą ir pasiekimus pelnė įvairių apdovanojimų, tarp jų – Metų Tolerancijos žmogaus apdovanojimą (2008 m.), Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalį „Tarnaukite Lietuvai“ (2016 m.). 2019 metais Mykolas J. Drunga buvo apdovanotas pirmojo Lietuvos radijo pranešėjo Petro Babicko vardo premija, kurią įteikė Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyrius ir Nepriklausomų Lietuvos žurnalistų kūrėjų asociacija.

Su portalu kauno.diena.lt savo prisiminimais pasidalijo Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Viešosios komunikacijos katedros vedėja Kristina Juraitė.

M. Drunga į VDU bendruomenę įsiliejo 2004 m., kai grįžo iš Prahos, kur dirbo reporteriu Laisvosios Europos radijuje.

„Ryškų ženklą jis paliko ir studentų, ir kolegų, bendraminčių atsiminimuose. Tai asmenybė, į kurią visada buvo galima atsiremti, į kurią norisi lygiuotis, su kuria norisi bendrauti. Įspūdį darė jo betarpiškumas, kolegiškumas, atvirumas“, – kalbėjo K. Juraitė.

Savo kelią VDU jis pradėjo Viešosios komunikacijos katedroje kaip žurnalistikos dėstytojas. Universitete dirbo iki pat 2020 m. su įvairių pakopų studentais.

Tai asmenybė, į kurią visada buvo galima atsiremti, į kurią norisi lygiuotis, su kuria norisi bendrauti. Įspūdį darė jo betarpiškumas, kolegiškumas, atvirumas.

„Ši diena liūdna, bet tuo pačiu gera galvojant apie tai, ką paliko Lietuvai ir savo studentams, bendradarbiams, visiems jį pažinojusiems šis šviesus žmogus, nuostabus žurnalistas.  Visi pasiilgsime jo balso, apžvalgų, įžvalgų apie tai, kas vyksta pasaulyje. Visada sugebėdavo parodyti daugiau nei mes patys matydavome savo geografiniame kontekste.  Labai truks šio žvilgsnio iš šono. Labai rūpestingo žvilgsnio. Jam iš tiesų rūpėjo Lietuva, Lietuvos visuomenė, žiniasklaida“, – dėstė K. Juraitė.

„Jam labai rūpėjo žurnalistikos profesionalumas, standartai, etika, objektyvumas, – tęsė profesorė. – Jo disertacija buvo būtent objektyvumo tematika. Su studentais mielai likdavo pabendrauti po paskaitų, baigiamųjų darbų gynimo, pasibaigus semestrui. Kalbėdavosi apie gyvenimą, žurnalistiką, iššūkius, ateitį“.

Mykolas Drunga

Už nuopelnus M. Drungai buvo suteiktas VDU garbės daktaro vardas, nemažai kitų apdovanojimų.

M. Drunga gimė 1948 metais Tiubingene, Vokietijoje, 1959-aisiais su šeima persikėlė į JAV, į Niujorką. Mokėsi privačioje katalikiškoje gimnazijoje. 1968 metais jis baigė Pedagoginį lituanistikos institutą Čikagoje, o 1969 metais Čikagos universitete įgijo filosofijos bakalauro laipsnį.

1969–1972 metais studijavo filosofiją Masačusetso technologijos institute Kembridže, nuo 1981-ųjų – Pedagoginiame lituanistikos institute.

Vėliau jis mokytojavo Čikagos ir Bostono šeštadieninių lietuvių mokyklose, dirbo savaitraščių „Keleivis“, „Vienybė“, dienraščio „Draugas“ redakcijose. Nuo 1984 metų buvo JAV lietuvių žurnalo „The Observer“ redaktorius.

Nuo 2004 dirbo Išeivijos studijų centre Kaune, dėstė Vytauto Didžiojo universitete.

M. Drunga už savo veiklą ir pasiekimus pelnė įvairių apdovanojimų, tarp jų – Metų Tolerancijos žmogaus apdovanojimą (2008 m.), Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalį „Tarnaukite Lietuvai“ (2016 m.).

„Tie nuogąstavimai rezonuoja ir šiandien, – teigia žurnalo „American Conservative“ apžvalgininkas Jeffas Groomas, – nors Solženicynas savo  kalboje, pavadintoje „Suskilęs pasaulis“ arba „Išsekę Vakarai“, amerikiečiams ir vakariečiams apskritai pasiūlė labai mažai paguodos.

Tuo metu, 1978-aisiais, Amerika dar svirduliavo nuo patirtų smūgių Vietname ir nejautė didelio įkvėpimo iš tuomet jai vadovavusios Džimio Karterio vyriausybės. Harvarde susirinkę absolventai – Amerikos elitas – tikriausiai tikėjosi, jog buvęs Gulago kalinys pačiame Šaltojo karo įkarštyje pagirs ir iškels amerikiečių išskirtinumą bei jų išpažįstamus demokratinius idealus.

Tačiau to jis nepadarė, jo ketinimai buvo kitokie, jis nutaręs atskleisti ne „saldžią“, o „karčią“ teisybę, bet „ją pasiūlyti kaip draugas, ne kaip priešas“.

Kalbėdamas rusiškai, o vertėjui jo žodžius perduodant angliškai, Solženicynas barė Vakarų materialistinės kultūros aroganciją bei  patenkintumą savimi ir išryškino kai kurių pasiekimų, dėl kurių Vakarų demokratijos seniai didžiuojasi, neigiamas išdavas.

Taip darydamas jis pabrėžė, kad tikroji skirtis tarp dviejų menamų pasaulio supergalybių daug gilesnė ir sudėtingesnė nei paprasta kapitalizmo ir komunizmo priešprieša.

O to gilesnio, platesnio konteksto ir jo supratimo Amerikai šaltojo karo laikais ypač trūko, nors šis kontekstas sąlygojo viską – ir politiką, ir naujienas, ir kiną, ir aukštąjį mokslą.

Tada šis Nobelio premijos laureatas ir prikišo Vakarams kitų pasaulio dalių kolonizavimą – ne tik nesitikint jokio tikro pasipriešinimo, bet ir su panieka visoms vertybėms, galinčioms slypėti kolonizuojamų tautų požiūriuose į gyvenimą.

Visa tai rodėsi esąs milžiniškas pasisekimas, be jokių geografinių ribų. Vakarų visuomenė plėtėsi, pergalingai didėjant žmogaus nepriklausomybei ir galiai.

Tačiau ribų vis dėlto buvo, ir 1978 m. „jau buvo sunku prognozuoti, kokio dydžio sąskaitą buvusios kolonijinės valstybės pateiks Vakarams. Ir dar nebuvo aišku, ar tai sąskaitai apmokėti Vakarams pakaks atsisakyti ne tik paskutiniųjų savo kolonijų, bet ir viso savo turto“.

Tuo tarpu Vakaruose suėjo terminas apmokėti sąskaitą ir už Švietimo amžių, už humanizmą be Dievo ir už nežabotą individo laisvę.

Pasak A. Solženicyno, „destruktyviai ir neatsakingai laisvei suteikta beribė erdvė. Visuomenė pasirodė neturinti priemonių saugotis nuo žmogaus degradacijos bedugnių, pvz., nuo piktnaudžiavimo laisve tam, kad jaunimas būtų žalojamas moralinio smurto, tarkim, filmų, kupinų pornografijos, nusikaltimų ir siaubo.

Visa tai laikoma laisvės dalimi, kurią teoriškai gali atsverti jaunų žmonių teisė nežiūrėti ir nepriimti“.

Tada A. Solženicynas apkaltino Vakarų valdančiąją klasę stokojant „pilietinės drąsos“ ir paliekant visuomenę su tokiu laisvės ir materialios naudos kiekiu, kad žmonės nebeteko „bendrojo gėrio“ idealų ir dvasinio peno, motyvuojančio ir grinžiančio pačią laisvę iš esmės.

Kiekvienam piliečiui Vakaruose suteikta geidžiamoji laisvė ir materialinė gerovė tokia kiekybe ir kokybe, kad teoriškai garantuotas laimės pasiekimas – ta nuskurdinta šio žodžio reikšme, kuri per tuos dešimtmečius įsigalėjo.

Šiame procese tačiau pražiūrėta, jog nepasotinamas troškimas turėti dar daugiau daiktų ir dar geresnį gyvenimą bei aktyvios pastangos tą pasiekti daugelio vakariečių veiduose įspaudžia nerimo ir net depresijos žymes, nors įprasta atsargiai tokius jausmus nuslėpti.

Bet ši konkurencinė kova už dar turtingesnį materialiniu požiūriu gyvenimą pradeda užvaldyti visą žmogaus mąstymą ir neatveria jokių kelių į dvasinį stiprėjimą ir plėtrą.

Prieš modernybę galiojusiu pasaulio supratimu, kuris baigėsi su renesansu, žmonija buvo iš prigimties pažeista ir turėjo būti pagydyta. Tačiau po šitų blogų laikų, – sakė Solženicynas, „mes atsukome nugaras Dvasiai ir kraštutiniu bei nepateisinamu uolumu apkabinome visa tai, kas materialu“.

„Kai kūrėsi moderniosios Vakarų valstybės, – tęsė jis, – paskelbtas principas, jog valdžios turi tarnauti žmonėms, o žmonės turi būti laisvi ir siekti laimės. Žemė jau nebebuvo Dievo valda, „pasaulis priklauso žmonijai ir visus gyvenimo trūkumus sukelia netikusios socialinės sistemos, kurias reikia taisyti“.

Savo auditorijai Solženicynas priminė – kurdamasi Amerika suprato, kad „visos individualios žmogaus teisės suteikiamos remiantis tuo, kad žmogus yra Dievo kūrinys. Kitaip sakant, laisvė individui suteikiama  sąlygiškai, atsižvelgiant į jo nuolatinę religinę atsakomybę“.

Niekada istorinė laisvės idėja ar laimės siekimas nebuvo interpretuojama kaip „instinktų ar užgaidų“ tenkinimas“, – sakė Solženicyno interpretatorius Jeffas Groomas žurnalo „American Conservative“ paskelbtame straipsnyje.

Tai tiek šįsyk užsienio spaudos apžvalgos diplomų įteikimo švenčių proga. Kitą kartą tęsime A. Solženicyno minčių Vakarų ir Amerikos adresu apžvalgą.

Kiekvienoje šalyje viena prieš kitą stoja dvi tautos, kurias skiria nevienoda prieiga prie oraus gyvenimo galimybių.

Nenumaldomas įspūdis, kad Europos laukia paskutinis, lemiamas išbandymas, niekada nebuvo toks stiprus kaip pastaruoju metu. Tad ir kyla klausimas: Europa jau priklauso praeičiai ar jos pabaiga dar tik artėja? O gal dar įmanoma tos pabaigos išvengti – ar Europos Sąjungos likimas jau tvirtai užantspauduotas?

Taigi, masinė imigracija iš pietų ir pietryčių, terorizmas, žiojėjanti nelygybė: Europos žemynas pergyvena baisų spaudimą iš išorės ir iš vidaus, Europos Sąjunga atsidūrė didžiausioje savo istorijos krizėje.

Kaip tai galėjo įvykti, kas prie to privedė?

Tai, kas netolimoje praeityje nutiko, yra trijų labai sunkių krizių dramatiškas susikryžiavimas ir paaštrėjimas. Joms visoms būdingas tas pats biopolitinis pobūdis.

Neseniai Europą sukrėtusi ekonominė krizė pataikė Europos tautoms į  gyvą kaulą ir kai kurias iš jų įstūmė į nepakenčiamą padėtį. „Čia aš turiu omeny ne tik Graikiją, – tęsia R. Esposito, – bet ir daugybę „graikiškųjų sindromų“, taip juos galima pavadinti,  kurie ardo be išimties visas Europos tautas ir Europą suskaldė į dvi „tautas“, kurių nelygybė resursų ir galimybių jais naudotis atžvilgiu nuolatos didėja“.

O prie ekonominės krizės prisidėjo ir antroji krizė, kurią sukėlė nekontroliuojami migrantų srautai ir kuri su pirmąja tarsi susilydė į vieną gilų biopolitinį lūžį, ir tai dviem atžvilgiais.

Pirma, šimtai tūkstančių žmonių turėjo gelbėdami gyvybę bėgti nuo žiaurių, mirtį nešančių sąlygų. Antra, tai į Europos populiaciją įvedė dar prieš kelerius metus neįsivaizduojamus etninius pokyčius.

Trečioji krizė, sukelta islamistinio terorizmo, į daugelį Europos miestų atvedė mirtį ir europiečių tapatybę visur paliko giliai pažeistą. Šiuo atveju betgi reikėtų kalbėti ne apie biopolitinę, bet apie tanatopolitinę krizę, ne apie gyvenimo, bet apie mirties politiką.

Tai mirtis, sėjama žmonių, kurie patys atsiduoda mirčiai ir kurių vienintelis tikslas yra sunaikinti kuo didesnį skaičių žmogiškų gyvybių.

Kaip prie to priėjome? Kaip pergalė, kuri po Berlyno sienos griūties 1989 m. atrodė čia pat pasiekiama, galėjo pavirsti viską žemyn tempiančia naikinimo spirale?

„Šis poslinkis, mano nuomone, – tęsia italų filosofas, – kilo iš to, kad pačioje integracijos proceso pradžioje buvo nuspręsta pirmenybę suteikti ne politikos, bet ekonomikos sferai“. Anot jo, tarp Europos Sąjungą įsteigusių valstybių už tai visų pirma atsakinga Prancūzija, nes ji nesugebėjo savo kolonijinės galybės statuso atsisakyti kur kas toliau siekiančio federacinės Europos projekto naudai.

Vadovaujant Charlesui de Gaulle`iui Prancūzija suprato, jog po nacionalsocializmo katastrofos ir pralaimėto karo gana greitai atgijusią ūkio galybę Vokietiją reikėjo bendrai priimtų taisyklių ir diplomatinių susitarimų būdu laikyti sutvardytą.

Vis dėlto Prancūzija nebuvo pasiruošusi savo karinį ir netgi branduolinį potencialą pajungti federacijos projekto labui. O kita Europoje esanti atominė galybė, Didžioji Britanija, šiame projekte išvis nedalyvavo ir stengėsi tik stiprinti transatlantinius saitus su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.

Visi žingsniai, kurių nuo to laiko buvo imamasi, įskaitant praleistą progą steigti bendrą europietišką armiją, yra to pirmojo sprendimo akcentuoti ne politiką, bet ūkį, pasekmės.

Vyravo įsitikinimas, kad politinė ir institucinė vienybė natūraliai išsirutulios iš ekonominės integracijos ir jos karūnavimo bendros valiutos įvedimu. Tačiau įvyko kitaip – ir tai dėl dviejų priežasčių.

Pirma, išsilaisvinusi iš nacionalini rėmų, kurie ją saistė ligi XX-ojo amžiaus vidurio, ekonominė plėtra, – kaip tai būdinga kapitalistinei rinkai, – įgijo globalinį ir ne vien tik kontinentalų matmenį.

Antra, nepaisant pinigų sąjungos, o gal kaip tik dėl jos, politiškai nereguliuojama ekonomika linkusi virsti elementu, kuris skiria, bet ne jungia. Taip atsitiko Europoje, ką aiškiausiai parodo stipresniųjų šalių atsiskyrimas nuo silpnesniųjų.

Vien atkaklios pastangos priartinti politinę integraciją būtų įgalinusios Europą deramai sumažinti savo ūkio augimą ir taip apsisaugoti nuo globalizacijos sukeltų naikinimo procesų.

Vietoj to buvo pasiduota iliuzijai, kad šią funkciją galėtų perimti europietiškoji teisė, suprasta kaip jungiamoji grandis tarp ekonominio ir politinio vienijimosi.

Dėl to Europoje laikui bėgant ir atsirado sudėtinga institucijų struktūra, kuriama aplink neretai tarpusavy konkuruojančius galios centrus.

Bet ir šis projektas buvo pasmerktas žlugti. Aišku, juridinės dimensijos atsisakyti negalima, jos reikia tam, kad būtų užtikrinamos individualios ir kolektyvinės teisės. Tačiau juridinė dimensija netinka tam, kad užimtų tą tuščią vietą, kuri palikta politikai.

Dėl to Europos Sąjunga labai anksti pradėjo kentėti nuo iš krantų lipančių taisyklių potvynio – taisyklių, kurios neretai konfliktuodavo su atskirų šalių narių įstatymais. Šitaip ilgainiui išsivystė tam tikra diarchija, dvivaldystė,  kuri kartu silpnino ir suvienytąją Europą, ir ją sudarančias tautines valstybes.

Todėl šiandien priešais nusilpusias nacijas stovi dar silpnesnis federalizmas.

Ką bendrų taisyklių vardu nusprendžia Briuselis ir Strasbūras, tą susitarimai tarp Berlyno ir Paryžiaus vis dažniau paverčia niekais. Iš to ir pasidaro institucinis chaosas, kurio trapiausias elementas yra Europos Parlamentas, faktiškai vienintelis tiesiogiai žmonių renkamas demokratinis Europos Sąjungos organas.

Tačiau drauge Europos Parlamentas yra ir institucija, kurią renkant dalyvauja vis mažiau Europos šalių piliečių. Kaip tokia gali atsilaikyti spaudimui iš ekonominių galios centrų, kurie nesijaučia įsipareigoję nei bendriems žmonijos, nei specifiniams atskirų šalių interesams, o tik tarnauja globalinei finansų ekonomikai, savo ruožtu suinteresuotai Europos Sąjungą išlaikyti silpną ir netvarkingą?

Jau ir taip sunkiai valdomą, ilgai trunkančios ūkio krizės aplamdytą Europos struktūrą papildomai ištiko dar dvi – migracijos ir terorizmo – krizės, o tai ir privedė prie subliuškimo.

Rezultatas, šiandien visiems matomas, yra tas, kad Europa, visai jau nekalbant apie sugebėjimą ką nors suveikti, net nesugeba prabilti vienu balsu, rašo italų filosofas R. Esposito straipsnyje, išspausdintame Šveicarijos dienraštyje „Neue Zürcher“.

Bet kaip krizių purtomai Europai atsigauti? Apie tai – kitą kartą.

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Italijos prezidentui Sergio Mattarellai trečiadienį įpareigojus teisės profesorių Giuseppe Conte sukurti vyriausybę, Ciuricho dienraštis „Tagesanzeiger“ ketvirtadienį rašė: „Šalis gauna ministrą pirmininką, apie kurį dauguma italų dar prieš keletą dienų nieko nebuvo girdėję. Populistai jį pasirinko dėl to, kad jis nemeta jokių šešėlių ir atrodo lengvai diriguojamas.“

„G. Conte turės vykdyti programą, kurią abi partijos (Šiaurės lyga ir Penkių žvaigždučių sąjūdis) vadina „sutartimi“, bet prie kurios sudarymo jis pats neprisidėjo.  Jau ir ministrų sąrašas sudarytas, premjerui reikės tik jį patvirtinti.

G. Conte – puspremjeris, daugiau nurodymų vykdytojas nei jų sudarytojas ar vadovas. Galima tik viltis, kad profesorius įgis gerą vardą ir greit subręs į politinę asmenybę“, – rašė Šveicarijos didžiausio miesto laikraštis.

Pasak regioninio Prancūzjos dienraščio „Telegramme“, „Giuseppe Conte yra technokrato Mario Monti ir jauno buvusio premjero Matteo Renzi mišinys“ .

„Šiedu politikai iš dalies žlugo dėl to, kad bandė šią iš principo nevaldomą valstybę sudrausminti.

Penkių žvaigždučių sąjūdžio ir Šiaurės lygos partinis aljansas yra dar vienas veiksmas toje itališkojoje komedijoje, kuria Italijos politika visada buvo, bet kuria italai daugiau nebepasitiki“, – rašė šiaurės vakarų Prancūzijos laikraštis.

Nesidžiaugė ir Milano dienraštis „Corriere della sera“: „Palengvėjimas, jog pagaliau bus sudaryta nauja vyriausybė, negali išsklaidyti rūpesčių, kuriuos iškart sukėlė Penkių žvaigždučių sąjūdžio ir Šiaurės lygos suėjimas.“

„Taip, prezidentas S. Mattarella priėmė Giuseppės Contės kandidatūrą į naujuosius ministrus pirmininkus, tačiau kaip tik dėl to ir toliau lieka neaišku, ką susiblokavusių partijų vadovai Luigi Di Maio ir Matteo Salvini iš tiesų ketina pasiekti.

Jiedu prisistato kaip italų tautos gynėjai ir tuo pačiu griebiasi anti-europietiškos retorikos, tuo tarpu G. Conte pasireiškia kaip simbolinė figūra, pasisakanti už radikalius pokyčius.

Gal bent porą būsimos politikos bruožų bus galima įžvelgti, kai tik paaiškės numatomų ministrų sąrašas“, – vylėsi šiaurės Italijos nacionalinis laikraštis.

Ispanijos nacionalinio dienraščio „Pais“ nuomone, „kaip ten bebūtų, naujojo premjero laukia labai sudėtinga užduotis. Tai jau prasideda nuo jo vaidmens būti tarpininku tarp dviejų priešingų srovių vyriausybėje ir tęsiasi sunkiai įgyvendinamais rinkimų pažadais“.

„O kur dar būtinybė nuraminti rinkas ir savo europietiškąsias partneres, kurios labai nerimauja dėl naujos vyriausybės galimos populistinės, svetimšaliams nedraugiškos ir euroskeptiškos darbotvarkės.

Tokie šūkiai kaip „Pirmiausia – Italija“, kuriais Šiaurės lygos viršininkas Matteo Salvini, atsistodamas greta D. Trumpo, nesidrovi afišuotis, o ir šnekos apie Penkių žvaigždučių „trečiąją respubliką“ – europiečius vargiai ar paguos“, – rašė Madrido laikraštis.

Rio de Žaneiro dienraštis „O Globo“ pažymėjo, jog „2008 m. finansų krizė daugelyje Europos šalių sustiprino nacionalistinius, populistinius judėjimus. Ir nenuostabu, kad ir likusiam pasauliui po dviejų pasaulinių karų šoką sukelia tai, jog senajame žemyne vėl atbunda neapykanta svetimšaliams ir rasizmu pagrįstos ideologijos“.

„Dabar šitas nelemtas poslinkis palietė ir Italiją. Populistų iš dešinės ir iš kairės programa nieko gero Europos Sąjungai nežada. Jau neigiamai sureagavo akcijų rinka, o priešiškas imigracijai naujosios vyriausybės kursas taip pat sukels ginčų.

Nėra jokios abejonės – Italijos laukia audringi laikai“, – prognozavo Brazilijos laikraštis. 

Kitokią Italijos vertinimo perspektyvą atskleidė Belgijos sostinės dienraštis „Tijd“. Anot jo, „Italija dar ilgai lems Europos darbotvarkę – ne tik finansų rinkose, bet ir gilesniuose kabinetuose, kur priimami svarbūs  sprendimai“.

„Tarp Romos ir Briuselio užsimezgęs pokerio žaidimas greitai nesibaigs, nes juo visų pirma spręsis didžiulis Italijos valstybės įsiskolinimas. Tai ir yra šios šalies Achilo kulnas – ir kartu grėsmė eurozonos stabilumui“, – rašė Briuselio laikraštis.

Panašiai samprotavo ir Londono dienraštis „Times“. Pirmiausia jis pastebėjo, kad „chaoso Italijoje išdavos kol kas dar grynai politinės ir ribojasi tik ta viena šalimi“, tačiau įspėjo, kad „jeigu problema bus traktuojama nevykusiai, tai ja galės užsikrėsti jau ir taip susilpninta Italijos ekonomika, o tada to pasekmės galės išplisti po visą Europos Sąjungą.

„Iš Briuselio ir Europos Sąjungos šalių narių pusės būtų kvaila nepakankamai įvertinti itališkojo sąmyšio griaunamąjį potencialą. Ne paskutinėje vietoje dėl to, kad Briuselis ir tos šalys pačios prie to sąmyšio sukūrimo prisidėjo, bet ir dėl to, kad be jų pagalbos tą sąmyšį įveikti bus neįmanoma“, – teigė Jungtinės Karalystės sostinės laikraštis.

Maskvos dienraščio „Komsomolskaja Pravda“ nuomone, „kai tik Italijos politikoje išryškėjo vyriausybės su euroskeptikais sudarymo galimybė, iš visų Europos kampų pasipylė kaltinimai“.

„Europos valstybių sostinės siunčia nedviprasmišką signalą: poslinkiai Italijoje kelia pavojų visam žemynui. Dabar viskas priklauso nuo naujosios italų vyriausybės sprendimo: gali ji su Briuselio pareigūnais susitarti ar reikia jai atsiskirti nuo Europos Sąjungos tam, kad apgintų savo pačios šalies interesus.

Negalima atmesti galimybės, jog Roma, kaip ir ką tik Londonas, pasakys Europai „Ciao!“ – rašė Rusijos sostinės laikraštis.

Dėl galimybės, kad Roma išstos iš Europos pinigų sąjungos, Slovakijos sostinės dienraštis „Dennik N“ pasisakė taip: „Jeigu naujoji vyriausybė nuspręstų sugrįžti prie liros, tai ji tą galės padaryti tik taip ir tik tokiu būdu, kuris faktiškai reikštų paties euro sugriovimą.“

„O to pasekmės visai Europai būtų beveik neįsivaizduojamos. Šitaip naujoji Italijos vyriausybė gali tapti ligšiol pačiu didžiausiu Europos Sąjungos patvarumo išbandymu“, – teigė Bratislavos laikraštis.

Dabar pabaigoje visai kita tema. Jeigu Italija laikoma sunkiai valdoma šalimi, tai tuo labiau tai tinka Rusijai. O gal tą formuluoti reiktų taip: Rusijai valdyti reikia caro ar kokio nors despoto, normalių žmonių, kad ir itališko temperamento, valdžiai Rusijoje neužtenka ir nereikia.

Tai aišku iš pranešimų Vokietijos spaudoje, kuriuose komentuojama Nyderlandų vadovaujamos Jungtinės tyrėjų komandos ketvirtadienį paskelbta išvada, kad raketa BUK-TELAR, kuria 2014 m. liepos 17 d. virš Ukrainos teritorijos buvo numuštas reiso MH17 lėktuvas, priklausė ne Ukrainos, bet Rusijos 53-iajai priešlėktuvinių raketų brigadai, įsikūrusiai Kurske.

Halės dienraštis „Mitteldeutsche“ pažymėjo, kad „rusai atmeta bet kokius kaltinimus sau pagal principą, jog tai, kas neturėtų būti tiesa, akivaizdžiai  negali būti tiesa“.

„Bet kaip tik tai yra didžiausia problema, ir būtent pačiai Rusijai. Juk nėra taip, kad kitos šalys nedarytų karo nusikaltimų ar nenusikalstų kitais gėdingais veiksmais.

Skirtumas tik tas, kad jeigu vakarietiško tipo demokratijose veikia plačiai išsišakojusi kontrolės ir korektūros sistema, tai V. Putino Rusijoje egzistuoja tik neigimo ir užtušavimo tinklas“, – rašė buvusios Vokietijos demokratinės respublikos laikraštis.

Anot Liuneburgo šiaurės Vokietijoje dienraščio „Landeszeitung“, „Rytų Vokietijos žemių ministrai pirmininkai, nuo Bodo Ramelowo per Manuelą Schleswig iki Reinerio Haseloffo, kurie reikalauja nutraukti Rusijai taikomas sankcijas, dabar šios ataskaitos apie lėktuvo numušimą šviesoje turėtų savo poziciją dar kartą permąstyti“.

Pradėsime nuo Venesuelos. Pasak jos sostinės dienraščio „Diario de Caracas“, „dar prieš rinkimus Venesuelos prezidentas Nicolas Maduro išpranašavo savo partijai „didžiulę pergalę“.

„Jis sau tikslu paskelbė surinkti 10 milijonų balsų. Tokios rinkėjų paramos neturėjo net jo pirmtakas Hugo Chavezas. Žinoma, N. Maduro prognozė – tai vienas iš daugybės jo pasigyrimų, tačiau vienu atžvilgiu jo užsitikrinimas dėl savo pergalės nėra be pagrindo: čavistų vadui pavyko rinkimų farsą pristatyti kaip teisėtą procesą“, – rašė Karakaso laikraštis.

JAV sostinės dienraštis „Washington Post“ padėtį Venesueloje apibūdino taip: „Venesuela išgyveną katastrofą, kuri Lotynų Amerikos istorijoje neturi sau lygių. Nors šalies nekankina karas ir ji valdo vieną iš didžiausių pasaulyje esančių naftos rezervų, didžioji jos per 30 milijonų piliečių dalis skundžiasi negalintys apsirūpinti būtiniausiais gyvenimui dalykais. Daugumai net sunku saugiai prieiti prie vandens ir elektros.“

„Infliacija siekia net 14 tūkst. proc., ir kasdien iš šalies pabėga apie 5 tūkst. žmonių, taip prisidėdami prie didžiausio bėglių srauto vakarų pusrutulio istorijoje.

Šios katastrofos autorius yra Venesuelos režimas, įkurtas H. Chavezo ir šiandien vadovaujamas N. Maduro. Humanitarinę pagalbą priimti jis tvirtai atsisako – ir taip pat nesiima pačių žūtbūtiniausių priemonių ekonomikai stabilizuoti.

Todėl dabar reikia daugiašalės strategijos, kuri vestų prie politinės kaitos galimybės“, – rašė pagrindinis Vašingtono laikraštis.

Dar prieš sekmadienio rinkimus Turkijos dienraštis „Aksam“ rašė, jog kaip tik ekonominių Venesuelos bėdų akivaizdoje N. Maduro konkurentas Henri Falconas turi šansų laimėti. Savo pergalės atveju jis žadėjo stengtis, kad šalies valiuta taptų JAV doleris, ir žadėjo į Venesuelą pritraukti užsienio investuotojų.

„Žodžiu, jis pasiryžęs visą dabartinę sistemą pakeisti iš pagrindų tam, kad šalį išgelbėtų. Tačiau ar tai jam pasiseks – šituo galime abejoti“, – teigė Stambulo laikraštis.

Savo komentarą Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“ žurnalistas Burkhardas Birkė pavadino „Venesuela – pakeliui į valstybės žlugimą“. Jame jis rašė, jog „kol opozicija leisis skaldoma ir kol valdžia dar turės keletą dolerių tam, kad palengvintų savo šalininkų didžiausias bėdas, tol Venesueloje niekas nepasikeis.“

„Vis dėlto perrinkus N. Maduro prezidentu, šaliai galutinai gresia nugarmėjimas į prarają“, – teigė vokiečių žurnalistas.

Nemažiau už Venesuelą vokiečiams rūpi Ukraina, ir čia dienraštis  „Welt“ reikalavo, kad „Europai nevalia paaukoti Ukrainos“. Anot jo, „kartu su konfliktais tarp Donaldo Trumpo vadovaujamų Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos Sąjungos iškyla pavojus, jog Europa priartės prie Vladimiro Putino Rusijos ir tuo pačiu nusigręš nuo Ukrainos.

„Kaip tik čia didelį vaidmenį vaidina Vokietija,  dėl to Kremlius ir bando ją palenkti į savo pusę. Centriniu klausimu čia yra dujotiekio „Nord Stream 2“ ateitis, nes jį nutiesus smarkiai padidėtų Europos energetinė priklausomybė nuo rusų valstybinio koncerno „Gazprom“.

Idant šią perspektyvą būtų galima gražiai pateikti, Vokietijos kanclerė Angela Merkel siekia gauti Maskvos garantiją, kad dujotiekio įrengimas nebus vykdomas Ukrainos sąskaita.

V. Putino atsakymas į tai liudija jo gebėjimą ciniškai užtušuoti tiesą. Girdi, Rusija ir toliau tieks dujas, kol tai bus „ekonomiškai pateisinama“. Suprask: ar ir kiek Ukraina gaus dujų, tą nuspręs tik Kremlius“, – rašė Berlyne ir Hamburge leidžiamas nacionalinis Vokietijos dienraštis.

Galbūt pasauliniu mastu didžiausio dėmesio sulaukęs savaitgalio įvykis buvo ne politinis, o britų princo Harry ir amerikiečių aktorės Meghan Markle vestuvės. Ta proga Londono dienraštis „Independent“ rašė: „Per pastaruosius tris dešimtmečius keitėsi ir karališkoji šeima. Tačiau iš esmės ji vis dar yra neužsitarnautų privilegijų švyturys valstybėje, kurioje socialinis mobilumas tarp žmonių sluoksnių yra skandalingai mažas, o nelygybė – begėdiškai didelė.“

„Kokie žavūs Harry ir Meghan kaip pora ir bebūtų, vieno dalyko negalima nepastebėti – ta privilegija, kuria abu džiaugiasi tik kaip paveldėjimo išdava, yra ryškus simbolis tokios nelygybės, kuri nesutaikoma su šios šalies savivaizdžiu“, – pažymėjo Jungtinės Karalystės sostinės dienraštis.

Mykolo Drungos užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Vokietijos regioninio dienraščio „Neue Osnabrücker“ teigimu, dėl to, kad „Viktoras Orbanas perrinktas, politika Europoje nepatapo paprastesnė. Tačiau jo pergalė nėra ir katastrofa.

Europos stiprybė glūdi sugebėjime skirtingus interesus ir politikos stilius integruoti. Kartais tai pavyksta geriau, kartais blogiau. Faktas lieka faktu, kad V. Orbanas praeityje paliesdavo labai svarbius klausimus.

Tai, kad Europos Sąjunga sukūrė vidaus erdvę liberalumui, tuo pačiu nepasirūpindama veiksmingai apsaugoti savo išorinių sienų, buvo klaida. Ją koreguoti – tatai Budapeštas pagrįstai ir reikalavo. Ši žinia pagaliau pasiekė ir Briuselį“, – teigė Osnabriuko laikraštis.

Po rinkimų Vengrijoje Vokietijos radijas „Deutschlandfunk“ kalbėjosi su Europos Parlamento nariu iš Bavarijos Marku Ferberiu, atstovaujančiu Krikščionių socialinei sąjungai (CSU). Politikas ragino „problemų Rytų Europoje nesuvesti vien tik į V. Orbaną“ ir „gynė jį nuo iš Europos atskambančios visuotinės kritikos.

Juk Vengrija patenkina pagrindines demokratinei teisinei valstybei keliamas sąlygas. O V. Orbanas vėl perrinktas į savo postą labai didele persvara, su juo reikės bendradarbiauti ir ateityje“.

Kitame pokalbyje Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“ vengrų publicistas György Dalosas teigė, jog Vengrijos rinkimai ir V. Orbano pergalė juose reiškia „vieno žmogaus demokratijos „sucementavimą“. V. Orbano valdžia jokią akimirką nebuvo pavojuje“.

To priežastis – ne tik opozicijos silpnumas, bet ir vengrų visuomenės bazinis poreikis pajusti socialinį saugumą – „būtent šitai V. Orbanas ir pažadėjo“.

Pasak Budapešto dienraščio „Nepszava“, „didelis, net 70 procentų siekęs rinkėjų aktyvumas naujajam parlamentui, kuriame V. Orbano partija turės pernelyg ryškią daugumą, suteikia stiprų legitimumą. Opozicinės partijos susilpnintos“.

„Tačiau demokratinėms jėgoms dabar ne laikas liautis kovojus su V. Orbano galia. Joms nevalia nieko nedaryti ir tik stebėti, kaip demokratija Vengrijoje miršta“, – rašė Vengrijos sostinės laikraštis.

Nemažiau kritiškai atsiliepė ir kaimyninės Slovakijos sostinės dienraštis „Sme“: „kainą už ministro pirmininko V. Orbano pergalę dabar turės sumokėti kelios kartos. Žinoma, niekas politiškai blaivus nesitikėjo, kad jis rinkimus pralaimės. Tačiau V. Orbano kritikai vylėsi, jog rinkimai opozicijai išeis geriau.“

„Vietoj to V. Orbanui dabar niekas netrukdys iš kelio pašalinti likusius politinius barjerus ir kliuvinius. Taip darydamas jis galės nurodyti į jam  suteiktą stiprų politinį mandatą: jo partija „Fidesz“ laimėjo parlamento rinkimus, kuriuose dalyvavo nelauktai didelis skaičius rinkėjų“, – rašė Bratislavos laikraštis.

Slovėnijos dienraščio „Dnevnik“ požiūriu, „Orbano  rinkimų strategija  susidėjo iš neapykantos užsieniečiams. Islamui ir Europos Sąjungai kurstymo. Ir jam tai dar vieną kartą pasisekė“.

Belgijos regioninis laikraštis „Morgen“ reiškė nuomonę, kad europarlamentinė „Europos liaudies partija“, kuriai priklauso ir V. Orbano partija „Fidesz“, nebeturėtų ilgiau Vengrijos premjerą užstoti. Jau pribrendo laikas, kad Jean-Claude`as Junckeris ir jo partijos kolegos pasipriešintų tam būdui, kuriuo jų partijos draugas V. Orbanas pateisina savo vykdomą europietiškų vertybių griovimą.

Tai Europos Parlamento ir Europos liaudies partijos užduotis dabar V. Orbaną rimtai įspėti, kad jo bandymas užsieniečiams priešišką ir rinkimų kampanijoje siūlytą antieuropietišką politiką praktiškai įgyvendinti neliks be pasekmių.

Jeigu Vengrijos ūkis auga, tai daugiausia Europos Sąjungos dėka. Europos Komisija, Taryba ir Parlamentas turėtų V. Orbanui priminti, kokia buvo narystės Europos Sąjungoje išankstinė sąlyga: ogi pagarba laisvėms ir teisinei valstybei“.

Strasbūro dienraštis „Dernieres Nouvelles d`Alsace“ pažymėjo, kad „nors Viktoro Orbano rinkėjai gerai supranta, jog nemažai jų ekonominių ir socialinių teisių bei laisvių yra apribojamos, vis dėlto Vengrija dar vis yra demokratija su laisvais rinkimais.

Tiesa ta, kad V. Orbanas tinka didelei Vengrijos visuomenės daliai“.

Vis dėlto Pietų Vokietijos nacionalinis dienraštis „Süddeutsche“ V. Orbaną pavadino „sėkmingu skaldytoju, potencialiai keliančiu nemažą grėsmę ES ateičiai, nes jis ir jo šalininkai po ES stogu atnaujina nacionalizmą ir pakerta pagrindines demokratines vertybes.

Tačiau užuot į tai energingai ir gynybiškai reagavusi, Europos Sąjunga stovi tarsi be plano ir be nuovokos ir dar V. Orbano populistinius protrūkius paskatina dosnių dotacijų pinigais“.

Bet Regensburge išeinantis dienraštis „Mittelbayerische“ teigė, jog „galima V. Orbano ir jo rinkėjų argumentus laikyti nevykusiais, tačiau negalima jų automatiškai diskredituoti, kaip tai padarė Liuksemburgo užsienio reikalų ministras Jeanas Asselbornas.

Jis pavadino V. Orbano požiūrį „vertybiniu piktybiniu augliu, kurį reikia neutralizuoti“. Tai ne ką priimtiniau nei kai kurie rasistiniai V. Orbano pasisakymai“.

Švabiškame Ulme leidžiamas leidinys „Südwest-Presse“ taip pat sukritikavo J. Asselborno žodžius ir teigė, kad „Europa turi suvokti, jog daugelis Rytų Europos šalių į Europos Sąjungą žiūri ne kaip į vertybių bendruomenę, bet kaip į rinką ir milžinišką perskirstymo mašiną – na, ir kaip į atpirkimo ožį“.

Nacionalinio dešiniųjų liberalų dienraščio „Frankfurter Allgemeine“ nuomone, „V. Orbanas vertina Europos Sąjungos teikiamas ekonomines galimybes, susijusias ne tik su perskirstymo mokėjimais, bet ir su produkcijos realizavimu rinkose.

Vengrija bei kitos ES valstybės, ypač Vokietija, suinteresuotos, kad grioviai tarp jų negilėtų, o būtų įveikti. Užtat V. Orbanas turėtų liautis beatodairiškai kalbėjęs ir veikęs, bet užtat ir kiti turėtų pripažinti, kad V. Orbanas yra teisėtai išrinktas savo šalies vadovas, kuriam globėjiškai įsakinėti nederėtų“.

Leipcigo „Volkszeitung“ vis dėlto reiškė nepasitenkinimą, kad „patosu ir sąmokslo teorijomis apkrautos V. Orbano kalbos apie nuo migrantų „invazijos“ ir Briuselio jėgų „okupacijos“ gintis priverstą Vengriją rinkėjus įtikino.

Prie V. Orbano kurso prisitaikiusi žiniasklaida nedrįso ir nesiryžo mesti šviesos ant Vengrijoje per mažai finansuojamų švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos sistemų. Vietiniai laikraščiai ir radijo bei televizijos stotys mieliau jungėsi į „laisvės kovotojų“ chorą, o V. Orbano šmeižiamos opozicijos partijos mieliau ginčijosi tarpusavy, nei pasiūlė alternatyvą“.

Berlyno nepriklausomų kairiųjų dienraštis „Tageszeitung“ nurodė, kad „Briuselis gerai tinka būti melžiama karve, kuri jokiai kitai šaliai neskiria tiek struktūrinių lėšų kaip Vengrijai. Naujos gatvės, gražesnis apšvietimas ir daugiau darbo vietų – visa tai pateikiama kaip Vengrijos vyriausybės nuopelnas, už kurį ji, o ne Briuselis, nusiperka rinkėjų lojalumą“.

Tačiau su tuo sutikti negalima – ne Jėzaus žodžiai gali virsti cinišku farsu, o juos kartojantys ir jais neva tikintys žmonės ciniškai nusikalsta, jeigu jie nieko nedaro, kad Jėzaus žodžiai būtų įgyvendinami, bet daro viską, kad jie netaptų tikrove.

„Savo velykinėje kalboje, – teisingai tęsė vokietis žurnalistas, – popiežius tarsi iš siaubo katalogo išvardijo šiandienines krizes – ar tai Artimuosiuose ar Tolimuosiuose Rytuose, ar tai Europoje ar Pietų Amerikoje. Sąrašas nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui atrodo kone begalinis.“

O dabar konkrečiai prie palestiniečių ir izraeliečių konflikto.

Po žūčių Gazos Ruože Berlyno nepriklausomų kairiųjų dienraštis „Tageszeitung“ rašė, jog „mintis rengti „Sugrįžimo žygį“ šįsyk kilo ne iš grupės „Hamas“ islamistų ir ne iš nuosaikesniųjų organizacijos „Fatah“ veikėjų“.

„Nors pirmieji, tiesa, pakankamai anksti šį žygį pasisavino, tačiau tai buvo patys Gazos Ruože gyvenantieji palestiniečiai, kurie griebėsi iniciatyvos, nes jiems įgriso ne tik Gazos Ruožo okupavimas, bet ir ginčas tarp abiejų didžiųjų palestiniečių partijų, kurios niekur nežengia į priekį“, – teigė kairiųjų balsus skleidžiantis Berlyno  laikraštis.

Pasak kito vietinio Vokietijos dienraščio „Nürnberger Nachrichten“, grupės „Hamas“ planas aiškus: „Pažiūrėkite, kaip brutaliai elgiasi Izraelis – taip skamba vienas iš „Hamaso“ kampanijos tikslų. Ir išties –Izraelis elgiasi brutaliai. Bet jis ginasi nuo priešų, kurie šią šalį norėtų ištrinti.“

„Palestiniečių protestų tikslas – 1946 m. tikrai išvarytų palestiniečių sugrąžinimas – yra visiškai nerealus. Tai reikštų „Hamas“ svajonių išsipildymą – Izraelio, tokio, koks jis šiandien yra, galą“, – rašė Niurnbergo laikraštis.

„Tačiau taip, kaip šiandien yra, toliau tęstis negali“, – teigė vienas iš Frankfurto dienraščių „Rundschau“: Anot jo, „dviem milijonams ten gyvenančių palestiniečių vargo ruožas vardu Gaza jau seniai beveik nebepakeliamas“.

„Jau vienerius metus ten gerai žinomi nepritekliai ir trūkumai taip paaštrėjo, kad padėtį galima prilyginti humanitarinei katastrofai. Ir būtent tokiai, už kurią atsakinga ne gamta, o politika.

Ne tik Izraelio vyriausybė, bet ir palestiniečių prezidentas Mahmudas Abbasas dalinai kalti dėl visko, ko Gazoje nėra, bet turėtų būti. Trūksta švaraus geriamojo vandens, aprūpinimo elektra, apmokamo darbo vietų, o visų pirma trūksta ateities perspektyvų šiame gyventojais perpildytame kranto ruože.

Bet visa tai nėra nauja – ir seniai žinoma“, – teigė Niurnbergo laikraštis.

Hanoverio dienraščio „Allgemeine“ nuomone,  „pergalingi Izraelio strategai pražiūri vieną svarbų dalyką: kiekvienas Izraelio kulkos pakirstas palestinietis pila vandenį ant radikalų malūno. Taigi į civilinius žmones smėlyje taikančių snaiperių neraminantys vaizdai tampa galų gale neįgalumo įrodymuׅ“.

„Juk Izraelis neturi atsakymo į klausimą, kaip izraeliečiai ir palestiniečiai vieną dieną sugebės sugyventi garbėje ir taikoje – arba bent sugyventi šalia vienas kito“, – rašė Hanoverio laikraštis.

Truputį kitaip atsiliepė nacionalinis dienraštis „Welt“. Jo žodžiais, „pagaliau vėl galima duoti į kailį Izraeliui. O kodėl? Dėl to, kad Izraelis gina savo sienas. Ne nuo bėglių, kaip Vokietijoje reikalauja mūsų  populistai, tačiau nuo ginkluotų provokatorių, kurių tikslas iš tiesų yra „nutautinimas“, žydų valstybės užgesinimas“.

„Kas nepripažįsta Izraelio teisės egzistuoti, neturi teisės į tarptautinį solidarumą. Kas atmeta taiką, negali vaizduotis auka“, – teigė Berlyne ir Hamburge leidžiamas nacionalinis Vokietijos laikraštis.

Mykolo Drungos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Pasak Vienos dienraščio „Standard“, „visiems turėtų būti aišku, kad „Facebookas“ yra biržoje kotiruojama bendrovė, kuri siekia didinti savo pelną. Todėl politikos užduotis yra sukurti rūpestingą apsiėjimą su naudotojų duomenimis laiduojančias taisykles, o teisėsaugos užduotis – šių taisyklių laikymąsi įgyvendinti.

Taip yra ir kitose verslo šakose. Juk ir farmacijos bei maisto pramonės koncernai negali daryti, kas jiems tik ant seilės užeina, bet turi prisilaikyti griežtų taisyklių.

Europos Sąjungos Bendrasis duomenų aopsaugos reglamentas čia yra pirmasis žingsnis. Palaikyti tokį spaudimą prasmingiau nei paniškai iš „Facebooko“ pabėgti.“

Kinijos sostinės dienraščio „Xinjingbao“ nuomone, „masinis duomenų rinkimas neišvengiamai veda prie piktnaudžiavimo jais, nes šiais laikais duomenys tapo vienais iš vertingiausių resursų.

Ligšioliniais teisiniais įrankiais, kurie pirmiausia susitelkia į tai, kokiais būdais ir dėl kokių motyvų duomenys renkami, piktnaudžiavimo problemos išspręsti negalima. Būtina dar griežčiau kontroliuoti patį naudojimąsi duomenimis – tik tada bus galima tikėtis sėkmės.“

Pasak Londono dienraščio „Guardian“, „daugelis tų, kurie naudojasi „Instagram“ ar „WhatsApp“ programėlėmis, net nežino, kad ir jos priklauso socialinio tinklo bendrovei „Facebook“. Dėl to yra būtini atsakingų valstybinių institucijų įsikišimai.

Reikia atsižvelgti į tai, kas iš esmės svarbu, ir tuo pagrindu imtis veiksmų prieš sistemingą vos kelių gigantiškų įmonių dominavimą. Jų galia tokia didelė, kad jos gali prasidėti su vyriausybėmis, kurios iš tiesų turėtų tas įmones kontroliuoti. Tai blogai rinkai, blogai vartotojams ir blogai demokratijai.“

Anot Norvegijos sostinės dienraščio „Verdens Gang“, „britų firma „Cambridge Analytica“, kuriai ir nutekėjo duomenys, atvirai didžiuojasi savo žinojimu, kaip galima laimėti rimkimus. Amerikos prezidentas Donaldas Trumpas,vienas iš jos klientų, juos ir laimėjo, nors balsų surinko mažiau negu Hillary Clinton.“

„Visi kandidatai skiria didelius resursus tam, kad ištirtų svarbių rinkėjų grupių polinkius ir galėtų joms tiksliau nutaikyti politinius pranešimus. Tai, žinioma, teisėta. Tačiau visiškai kitas dalykas, kai interneto valdytojai be paliestųjų sutikimo išžvejoja asmenišką informaciją ir ją panaudoja tam, kad manipuliuotų demokratiniais rinkimais. Socialiniai tinklai yra stiprūs politiniai ginklai, ir mes visi esame atsakingi už tai, kaip jais naudojamės“, – teigė Oslo laikraštis.

Varšuvos dienraščio „Rzeczpospolita“ žodžiais, išvadas pasidaryti turėtų „politikai, interneto gigantai, bet visų pirma vartotojai. Interneto paslaugų teikėjai ir telekomunikacijų bendrovės turėtų bendradarbiauti su valstybės instancijomis, kad įtvirtintų mechanizmus, saugojančius vartotojų interesus. Jei jau valstybėms sunku sureguliuoti interneto gigantus, kaip apsigins pavienis pilietis?

Užtat ir reikia pritarti Europos Sąjungai, kuri ne tik reikalauja iš „Facebooko“ pasiaiškinti dėl „Cambridge Analytica“ skandalo, bet ir siekia įtvirtinti visų lygybės įstatymų atžvilgiu principą. Nėra jokios priežasties, kodėl interneto firmos moka mažesnius valstybinius miokesčius negu įmonės kitose srityse.“

Bambergo Vokietijoje dienraštis „Fränkischer Tag“ pastebėjo, kad „Facebooko“ kūrėjas „Markas Zuckerbergas atsiprašė. Tik kas iš to? Jo verslo modelis juk yra toks: iš naudotojų duomenų susikalti aukso! Ką nors čia pakeisti gali tik patys „Facebooku“ besinaudojantieji. Kaip? Ogi nutraukdami su juo visus ryšius. Ir tai masiškai.“

Tačiau nacionalinio Vokietijos kairiųjų dienraščio „Frankfurter Rundschau“ nuomone, „kas dabar argumentuoja, kad vartotojai savo laisva valia įstojo į „Facebooką“, sprendžia klausimą per lengvai. Juk šis tinklas tapo tvirta visuomenės gyvenimo dalimi.

Per jį platinami kvietimai į gimtadienio šventes, skelbiamos naujienos, organizuojamos paramos grupės, formuojami socialiniai sąjūdžiai, galop per „Facebooką“ tarpusavy komunikuoja šeimų nariai, draugai, giminės, pažįstami. Šitą realybę politika turi priimti ir suprasti.“