Tai diskusijas tarp skirtingų disciplinų keliantys klausimai, su kuriais į 16-ąją Venecijos architektūros bienalę šiemet išvyksta Lietuva. Svarbiausiame architektūros pasaulio renginyje ji pirmą kartą prisistatys individualiame paviljone – prieš dvejus metus pasauliui buvo parodytas pirmas bendras Baltijos šalių paviljonas.
Gegužės 26 d. Venecijoje prasidedančioje bienalėje Lietuva pakvies į atvirą „Pelkių mokyklą“ (angl. The Swamp School). Tai pagrindinė daugiau nei metus vykstančių Pelkių paviljono tyrimų dalis. Paviljoną kuruoja menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai, Masačusetso technologijos instituto Architektūros ir planavimo mokyklos (MIT) tyrėjai, paviljono komisaras – architektas Pippas Ciorra, Nacionalinio muziejaus MAXXI Romoje Architektūros departamento vyriausiasis kuratorius.
Eksperimentinė laboratorija „Pelkių mokykla“
Nomeda ir Gediminas Urbonai kartu su architektais, dizaineriais, filosofais, mokslininkais, inžinieriais, technologijų specialistais daugiau nei metus plėtojo Pelkių paviljono koncepciją, projektavo ir kūrė patyriminę erdvę – eksperimentinę laboratoriją „Pelkių mokykla“.
Laboratorija veiks kaip atvira, kintanti infrastruktūra, kurioje architektūra nenutrūkstamai pinsis su kitomis disciplinomis. Čia bus ieškoma naujų erdvės patyrimo ir mąstymo modelių, o kartu siekiama pasiūlyti kūrybingo egzistavimo su kitomis rūšimis perspektyvų, kritiškai interpretuoti globalius architektūros procesus, apmąstyti ir išmėginti naujus pedagoginius bendrabūvio modelius. Į tris pagrindinius savaitės trukmės mokyklos renginius atvyks daugiau nei 100 menininkų, mokslininkų, architektų ir studentų iš viso pasaulio.
Projekto kuratoriai paviljono erdvėje ypatingą dėmesį skiria sensorikai, jutiminiams potyriams, tam įrengtos dvi instaliacijos, vadinamos paviljono „smegenimis“. Jos sukurtos iš Šepetos durpyno Kupiškio rajone iškastos ir į Veneciją atgabentos pelkės – augalų bendrijos. Kitose erdvėse galima bus atrasti kvapų zonas, dirbtinio intelekto bei bioenergijos įrengimus.
Architektūrinis tyrinėjimas
Paviljono kuratorių teigimu, projekte konceptualiai ieškota sąsajų, kurios susietų šalies savitumą ir globalaus bei architektūros pasaulio procesus.
„Diskutuodami įvairiose kūrybinėse dirbtuvėse, braidėme po filosofinių samprotavimų pelkes. Paradoksalu, tačiau jos ir tapo mūsų atspirtimi. Pelkės lyg ir turėtų būti priešingos architektūrai, nes tai tokia būsena, kai viena koja remiesi į kietą pagrindą, o kita smengi į kitą pavidalą. Tačiau jas architektūriškai įdomu tyrinėti, pažinti jų ekosistemą, jų elgseną pritaikyti žmonių pasauliui. Ne veltui jos vadinamos pasaulio inkstais, nes skirsto, kas naudinga, ir tai, kas nuodinga, be to, kenksmingas medžiagas perdirba. Lietuva gali didžiuotis pelkėmis, tačiau jų likę nedaug, nes dirbtinai, melioracijos būdu jos buvo nusausintos“, – pasakoja G. Urbonas, „Pelkių mokyklos“ kuratorius.
Pasak G. Urbono, esant dabartinei klimato kaitai, atsigręžti į pelkes yra tikslinga. „Akivaizdu, kad ateina laikas kurti naujas ekosistemas. Būtent pelkės suprantamos kaip apsauginiai barjerai, kurie padėtų miestams prisitaikyti prie kylančio vandens lygio“, – sako menininkas.
Daugiau nei metus vykstantis procesas
Pasirinktą projekto koncepciją padėjo plėtoti ir Pippas Ciorra, Lietuvos paviljono Venecijoje komisaras, Nacionalinio muziejaus MAXXI Romoje Architektūros departamento vyriausiasis kuratorius. Pasak jo, pelkė – taikli metafora, atspindinti šiuolaikinės architektūros ir gyvenamųjų erdvių sąlygas.
„Šiandien architektūra yra pakibusi tarp prigimties ir artefakto, ekologijos ir politikos. Erdvė šokinėja pirmyn ir atgal tarp materialumo ir nematerialumo. Visai kaip pelkė, kuri yra vanduo ir žemė viename“, – pastebi P. Ciorra.
Pelkių paviljono koncepciją daugiau nei metus plėtoja Architektūros fondas. Viso proceso metu bendradarbiauta su akademinėmis bendruomenėmis, mokslo tyrimų institutais, architektūros, dizaino, technologijų profesionalais, Nacionalinėje dailės galerijoje vyko paskaitų ciklas „Hello World?“, kūrybinės dirbtuvės Nidos meno kolonijoje, ekspedicijos Lietuvos pelkėse.
Interjero elementai – iš drenažo vamzdžių
Vienas iš pagrindinių paviljono akcentų – iš Lietuvos atgabenta natūrali pelkė. Pasak kūrybinės komandos, iš eksploatuojamo durpyno supakuotos pelkės dalys sausumos, oro bei vandens transportu atgabentos į Veneciją ir pasodintos specialiai paruoštame baseine. Įrengti vandenį valantys anglies filtrai, sumontuotas specialus augalams tinkamas apšvietimas, kad būtų sukurta kuo natūralesnė aplinka pelkių augmenijai.
Siekiant kuo tiksliau perteikti pelkės potyrį, instaliacijos buvo konstruojamos konsultuojantis su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriumi Remigijumi Daubaru ir vienos seniausių šiuo metu veikiančių durpių gavybos bei perdirbimo bendrovių Lietuvoje „Durpeta“ specialiste Sigita Kantautiene.
Dauguma paviljono elementų sukurti iš drenažo vamzdžių. Jie pasirinkti neatsitiktinai, nes buvo naudojami ne tik pelkėms sausinti, bet ir jų ekosistemai atkurti. Šis panaudojimo dvilypumas yra svarbus diskutuojant apie hibridišką mūsų erdvių ateitį ir permąstant mūsų naudojamų medžiagų paskirtį.
