S. Jokužio „Jausmų paletėje“ – plačiabriaunė įvairovė: nuo lietuviško akto tradicijos – moters kūno ir gamtos sintezės – iki drąsių interpretacijų.

Tai – vienas ryškiausių fotomenininkų Lietuvoje su savitu žvilgsniu į moters fotografiją. Netipiškas aktams žvilgsnis transformuoja atskiras moters kūno dalis, detales ir visumą į estetiškai abstrahuotas formas.

Originalus geometrinių elementų žaidimas, kur dėmesys koncentruojamas į kūno paviršiaus virpesį, metamorfišką plastiką, plokštumos ir linijos sąlytį.

Papildomos detalės, naratyviniai pasakojimai tampa tiesiog nereikalingi. Švari ir aiški kompozicija, netikėti rakursai, stipri šviesos srauto ir spalvų sklaida – visa tai išryškina moters kūno grožį ir paslaptingumą.

Pirmą kartą Lietuvoje fotografijos atspausdintos ant ekologiškos tekstūrinės odos ir kalandruoto aliuminio, kas suteikia fotografijoms ilgaamžiškumo.

S. Jokužys gimė 1953 m. Gargžduose. 1990 m. pradėjo leidybinę veiklą ir po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje įkūrė pirmąją privačią leidyklą-spaustuvę.

S. Jokužys žinomas kaip visuomeniškas žmogus, daugelio kultūros renginių rėmėjas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys.

2013 m. suteiktas meno kūrėjo statusas, tais pačiais metais Lietuvos valstybės apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

S. Jokužys surengė nemažai personalinių parodų, yra daugelio tarptautinių parodų dalyvis. 2010 m. gautas Prahos „International Photo Camp 2010 Grand Prix“ apdovanojimas už fotografiją „Mieganti“.

Dailininko kūryboje dominuoja jo pamėgtas peizažo žanras. Praėjusį ketvirtadienį atidarytos parodos paveiksluose, kurių pagrindinę dalį sudaro piešiniai spalvotais pieštukais, autorius perteikia Vakarų Lietuvos, Kuršių marių ir Neringos kopų motyvus.

A. Anusas gimė 1966 m. Klaipėdoje. 1980–1985 m. mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume meninio metalo apdirbimo specialybės. 1988–1993 m. studijavo Talino aukštojoje meno mokykloje, Metalo meno katedroje. Studijas baigė su pagyrimu. Nuo 1993 m. dirba Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje piešimo ir skulptūros mokytoju. Nuo 2013 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

A. Anusas. Tiltas. Palanga. 2023 m. Popierius, spalvoti pieštukai, 70 X 90 cm.

A. Anusas kuria mažosios plastikos kūrinius, metalo skulptūras, akvareles ir piešinius. Dailininko kūrybos objektas yra Klaipėdos krašto kultūrinis ir istorinis paveldas.

A. Anuso piešinių ir akvarelių paroda Naujojoje Klaipėdos galerijoje (Herkaus Manto g. 22) veiks iki gruodžio 6 d.

„Man peizažas – noras ir galimybė tapyti patirtą galingą gyvenimo įspūdį. Galingą, neaprėpiamą. Visuomet nenutrūkstamai vykstantį. Vykstantį praeityje, dabar ir amžinai. Vykstantį gelmėje ir ore. Atsinaujinantį nuolat. Virstantį vis kita forma, vis toje pačioje gimtoje vietoje, į kurią šaknimis įaugau. Tas stiprus gamtos metamorfozės jausmas smelkia iki panagių ir stimuliuoja visą mano gyvenimo darbą. Peizažas, kurį pasirinkau gamtos ir paties gyvenimo reginiui nusakyti, – tai tapybos laukas, kuriame spalva sukuria erdvę, šviesą, judėjimą ir gali perteikti stiprų jausmą, daugialypį jutiminį pasaulį, kur praeina labai plona riba tarp abstrakcijos ir natūros. Visas mane supantis kraštovaizdis yra pilnas – gelmė ir oras yra pripildyti nykstančių formų, virstančių naujomis formomis, nauja kokybe. Burbuliavimo, kitimo, virsmo procesas vyksta be pradžios ir be pabaigos amžinybėje“, – savo kūrybos inspiracijų šaltinį apibūdina G. J. Vitartaitė.

Tapytojos kūryba itin vertinama ne tik meno mėgėjų, bet ir profesionalų.

Menotyrininkė Gražina Gurnevičiūtė, analizuodama G. J. Vitartaitės kūrinius, atkreipia dėmesį į jos savitą braižą.

„G. J. Vitartaitė yra peizažo atstovė ir ją galima vertinti pagal jos indėlį į Lietuvos peizažo raidą, ir tas indėlis būtų tikrai labai svarus, tačiau jos peizažai savo struktūra ir savo turiniu tarsi išsprūsta iš to žanro, iš to peizažo ribų ir jų tarsi nesinori pririšti prie kažkokio žanro. Ji kuria savo žanrą ir savo pasaulį. Tai yra jos kūrybinis savitumas, jos sukurtas braižas, kurį labai lengva atpažinti, kuriame atsispindi tas mūsų labai pamėgtas pasaulis, sukurtas iš šviesos ir oro, iš dangaus ir žemės“, – rašė G. Gurnevičiūtė.

Anot menotyrininkės, dailininkės darbai sunkiai įvardijami, jie daugiau nujaučiami, pilni ieškojimų ir netgi kontrastų.

„Dailininkė yra išaugusi iš savo kultūrinės terpės. Jos kūryboje galima nesunkiai atsekti ir mūsų tapybos tradiciją, ir ekspresionizmo elementus, taip pat peizažo tam tikrus etapus, jaučiasi ir lietuviškos mitologijos, istorijos pėdsakai. Ir visa tai ji nešė per savo kaitos ir judėjimo kelią. Jungė su naujomis tendencijomis, įvairiausiomis techninėmis priemonėmis, vakarietiškomis ir netgi Tolimųjų Rytų įtakomis“, – tvirtino G. Gurnevičiūtė.

„Nesuklysime tardami, kad G. J. Vitartaitės darbai yra tarsi meniniais vaizdais perteiktos muzikinės improvizacijos, virstančios savotišku himnu pasauliui ir jame su savo būties paslaptimi žaidžiančiam žmogui. Todėl meilės grožiui menininkė nedeklaruoja tiesmukai – jai svetima socialinė didaktika, kadangi jūros ošimo ir vėjo dvelksmo neįmanoma perteikti manifestais“, – rašė filosofas, menotyrininkas, kultūrologas Algis Uždavinys.

G. J. Vitartaitė gimė 1942 m. Krekenavoje, Panevėžio rajone. Mokėsi Kauno dailės mokykloje, baigė monumentaliąją tapybą Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).

1980–1989 m. – Valstybinio dailės instituto Tapybos katedros vyr. dėstytoja, docentė, katedros vedėja.

Menininkė surengė per 30 autorinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo bendrose parodose Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Austrijoje, Vokietijoje, JAV.

Kūrėjos tapybos darbų yra įsigiję Vilniaus ir Kauno muziejai, LR Seimo rūmai, LR Vyriausybės rūmai, privačios meno galerijos, kolekcininkai Lietuvoje, JAV, Kanadoje, Prancūzijoje, Izraelyje, Suomijoje ir kitur. Apie G. J. Vitartaitę sukurtas dokumentinis filmas „Vidinės laisvės link“ (2013 m., režisierius A. Tarvydas).

„Gyvenimas yra labai paslaptingas, kartais nežinai, kaip elgtis, tada paklauski savo širdies ir žinosi kelią. Tas jausmas yra tikras ir jei juo tiki, jis parodys kryptį“, – į savo parodą atvirai ir nuoširdžiai kviečia dailininkė G. J. Vitartaitė.

Paroda vyks iki birželio 1 d.

Kauniečio tapytojo Š. Šarkausko paroda „Salos“ lankytojus panardins į spalvingą, geras emocijas žadinantį dailininko kūrybos pasaulį, kuriame gamtos motyvai subtiliai susipina su žmonių figūromis. Iš pirmo žvilgsnio Š. Šarkausko tapyba, pasižyminti ryškiu spalviniu koloritu, atrodo apgaulingai paprasta, tačiau iš tikrųjų kiekviename paveiksle slypi filosofinė potekstė, kurią reikia išlukštenti.

„Norisi tas salas pamatyti, apsuptas geltonų jūros lelijų, kurios driekiasi iki pat horizonto, jų krantus, apaugusius tūkstančiais meldų. Užuosti smėlio ir pūvančių moliuskų kvapą, išgirsti klykiančių paukščių pulkus, paliekančius nudžiūvusių medžių šakas, ir tuos kelis drąsuolius, kurie nenuskrenda tikėdamiesi išvengti pavojų... Valtis nutolsta nuo kranto ir viskas sugrįžta į savo įprastą gyvenimą, pilną spalvotų paslapčių...“ – parodos „Salos“ kodą žiūrovams siūlo tapytojas Š. Šarkauskas.

Rašytoja, kultūrologė Audronė Meškauskaitė, analizuodama menininko kūrybą, akcentavo jos kolorito ir emocinės prasmės kontrastą: „Š. Šarkausko paveikslai pirmiausia prasiveria spalvomis, kviečia mėgautis ryškiais, kontrastingais deriniais ir išspinduliuoja gausų džiugesio srautą. Skaidrūs, švarūs, lengvi potėpiai sukuria nerūpestingumo ir harmonijos įspūdį, lengvai įsiūbuoja ir netikėta derme suguldo kompozicijos detales. Dekoratyvumo, ornamentikos čia daug, ir autorius tai nesibaimindamas konstatuoja, patvirtindamas savo veikiau natūralų pasąmoninį pasirinkimą. Spalvų kompozicijos lyg ir atsikartoja, tačiau vis kitas tonas ima lyderiauti, prasiveržia su kiek dominuojančia jėga. Š. Šarkausko tapyba pavergia netikėtu kontrastu tarp žaismingu, spalvingu paviršiumi viliojančios formos, kuri tarsi priartėjusi prie stebinčiojo, nes neturi perspektyvos, gylio, ir mentalinės, emocinės prasmės, skatinančios bristi gilyn, ieškoti paslėptų autoriaus refleksijų, kurti savas jo vizijų interpretacijas.“

Š. Šarkauskas gimė 1967 m. Kaune, mokėsi meno mokykloje. Menininkas tapo, kuria medžio skulptūras. Yra surengęs personalinių parodų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.

Viduriniosios kartos menininko V. Poškos kūrybos laukas labai platus: freska, scenografija, skulptūriniai objektai, performansas. Tačiau mėgstamiausia V. Poškos veikla – tapyba.

„DM2 – mėgstamos drobės pavadinimas, vienijantis labai skirtingus kūrybinius ieškojimus. Vienas jų – erdvė, kuri asocijuojasi su nežinomybe, laisve, kai niekas netrukdo akiai iki pat horizonto, su vidine, kūrybos laisve. Erdvė, tapyboje perteikta menine kalba per spalvą, perspektyvą, simbolius, leidžia žiūrovams įsigilinti į save, pasijusti kitoje – jo paties susikurtoje – erdvėje, rasti savo taką nežinomybės jūroje“, – parodos idėją komentavo V. Poška.

Menininko tapybai būdingą polėkio pojūtį akcentuoja ir menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė: „Tarsi voratinkliais vejami V. Poškos potėpiai virpa, atsikartoja, mezgasi tarpusavyje lyg natos, suaugančios į pagrindinę muzikinio kūrinio melodiją. Autoriui svarbu ritmas, kurį jis išreiškia per faktūrą, linijiškumą tapyboje. Sluoksniuojant skaidrius potėpius, sukuriamas gylis ir žiūrovų žvilgsniai gali nevaržomai klaidžioti po peizažo tolius. Įtaigiai perteikdamas atspindžius, šviesą ir šešėlius, V. Poška sukuria stipriai atmosferiškus, emociškai paveikius darbus. Šiuo metu dažniau rinkdamasis ekspresyvųjį stilių, autorius yra sukūręs įsimintinų, lakia vaizduote ir taiklia bei originalia simbolika pasižyminčių siurrealių, kruopščiai detalių drobių.“

V. Poška gimė 1971 m. 1988 m. baigė Vilniaus Justino Vienožinskio vaikų dailės mokyklą, 1995 m. – Vilniaus dailės akademiją, įgydamas freskos ir mozaikos dailininko specialybę. Nuo 1999 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Dailininkas nuolat rengia personalines parodas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, dalyvavo jungtinėse parodose, pleneruose, menininkų rezidencijose Lietuvoje, Vokietijoje, Graikijoje, Italijoje ir kitur. Gyvena ir kuria Vilniuje.

Paroda vyks iki 2023 m. sausio 5 d.

Žinomas klaipėdietis dailininkas, didysis metalo plastikos meistras S. Bertulis jubiliejinėje parodoje „Truputėlis visame“ pristatys tiek turiniu, tiek forma įvairiapusiškus kūrybos darbus, kuriuose vyrauja netikėti deriniai. Jo kūryboje darniai susipina medis, metalas, o visa tai vainikuoja emalis. Kūriniai užburia kerinčių formų lakoniškumu, skirtingų medžiagų, spalvų ir dekoro magija.

S. Bertuliui būdingas sugebėjimas įjausminti, įasmeninti, išryškinti emocijas dirginančius objektus, žmonių figūras, detales, kurios jo kūriniuose įgyja naują prasmę arba virsta dekoro elementais.

S. Bertulis. Rudens lygiadienis.

„Mes tiek daug norime iš šio gyvenimo... Bet atiduodamas tai, ką turi, sau pasilieki tik dalelę gyvenimo kūrybai, kuri ir yra truputėlis visame šiame gyvenimo sūkuryje. Oras, žemė, medis, vanduo, ugnis – viskas, kas aplink tave sukasi, leidžia suprasti, kad tu – tik mažas trupinėlis. Mintys, idėjos gimsta kasdien, bet kasdieniniai rūpesčiai, įvairūs įvykiai, malonumai kartais stabdo jų įgyvendinimą. Norisi malonaus grožio akiai, atsiduoti jausmams ir pačiam džiaugtis savo kūrybine būsena. Pasineri savo jausmų pasaulyje, tikėdamasis atitrūkti nuo gyvenimo rutinos, ir save apgaudinėdamas vėl lieki su savo truputėliu. Kartais kūrybiniai sumanymai sužadina ir besidominančiųjų, kuo gyveni, smalsumą. Kūrinių pateikimas parodose – tarsi ataskaita visuomenei. Bet ne. Tai atsiskaitymas sau, savo norui tęsti ir tobulinti kūrybą. Gyvenkime gražiai, ir viskas bus gerai“, – apie kūrybą ir parodos „Truputėlis visame“ inspiracijas mintimis dalijosi menininkas.

S. Bertulis. Dulksta.

S. Bertulis gimė 1947 m. lapkričio 1 d. Vilniuje. Vidurinį išsilavinimą įgijo Vilniaus M.K.Čiurlionio meno mokykloje, skulptūros mokėsi pas V. Vildžiūną, A. Ambraziūną. Vėliau studijavo metalo plastiką Talino dailės akademijoje Estijoje. Nuo 1975 m. dirbo Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino specialybės dailės pagrindų katedroje, įgijo docento mokslinį laipsnį. Dėstė piešimo ir skulptūrinės plastikos disciplinas. Nuo 1989 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, nuo 1998 m. – Tarptautinės medalininkų federacijos (FIDEM) narys.

Parodose ir konkursuose menininkas dalyvauja nuo 1974 m. Yra eksponavęs savo kūrybos parodas Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune, Gargžduose, Šiauliuose, Panevėžyje, jo kūriniai pabuvojo tarptautinėse parodose Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Olandijoje, Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV, Ispanijoje, Izraelyje. Dalyvauja skulptorių, medalio kūrėjų, emalio meno simpoziumuose, yra įvairių

meno projektų, parodų ir simpoziumų organizatorius ir vadovas. S.Bertulio dailės kūrinių yra įsigiję Lietuvos nacionalinis muziejus, Telšių „Alkos“ muziejus, Britų muziejus Londone ir daugelio šalių privatūs meno kolekcininkai.

S. Bertulio kūrinių paroda „Truputėlis visame“ Naujojoje Klaipėdos galerijoje (Herkaus Manto g. 22) veiks iki gruodžio 2 d.

Parodoje eksponuojamos autorės figūrinės kompozicijos, taip pat plenero metu nutapyti peizažai. Kiekvienas darbas – atskira istorija, sukurianti unikalią nuotaiką, – gluminančią, džiuginančią ar įnešančią šiek tiek paslapties. Stilizuotos moterų figūros pasakoja, įtraukia, intriguoja žiūrovus. Tapytojai artimas gyvos, žaismingos, net šelmiškos moters tipas, jos elgsena, judesiai, veido išraiška darbuose atsiskleidžia kaip spalvinga gyvenimo tiesa, pripildyta pulsuojančio nuoširdaus žmonių ryšio, atsirandančio tik bendraujant. Moters elgsenos ypatumai pateikiami lengvai ironizuojant, be įniršio, nesmerkiant jos išorės, priešingai – pabrėžiant vidinį unikalumą ir charizmą. Kūriniuose atsirandančios subtilios detalės, tokios kaip vaisių, uogų, gėlių fragmentai, ne tik užpildo foną, bet, vaizduojami moterų rankose tarsi induose, virsta gyvais natiurmortais, koduojančiais moters – šeimos židinio sergėtojos – įvaizdį. Moterų aprangoje tapytoja naudoja įvairias faktūras (taškai, augaliniai motyvai), užpildančias audinį, suteikiančias jam nenuobodaus dekoratyvumo. Gyvūnų (šuns, paukščio) pasirodymas darbuose jiems prideda žaismingumo. Pabrėžiamas gyvūno ir žmogaus ryšys, kiekvienam gyvūnui kūrinyje skiriama ypatinga vieta – sėdėdami kartu prie stalo ar ant žmogaus kelių, laikomi jo rankose, gyvūnai tampa bendraminčiais pašnekovais, artimais draugais.

Menininkė, spalvos niuansais skverbdamasi į motyvo esmę, siekia parodyti tai, ko nemato kiti. Kūriniuose galima įžvelgti lyrinį abstrakcionizmą, kaip akivaizdų moteriško prado pabrėžimą. Visi išgyvenimai, surinkti įspūdžiai, prisiminimai virsta spalvomis, o kasdienybėje pamatytas vaizdinys – nuotaikos atspindžiu, viliojančiu žiūrovus į paveikslo prasmių spėliones. Peizažų nuotaika, dvelkianti nostalgija kažkam artimam, bet staiga nutolusiam, darbuose išreikšta šviesos pulsavimo ir spalvinių plokštumų persiliejimais. Pievose, kloniuose nėra jokių gamtos tylą ar harmoniją drumsčiančių civilizacijos žymių. Nepažintų vietų tyrinėjimas drobėse išreikštas moderniai, pasitelkiant ekspresyvią tapybą, subtiliais vienos spalvos atspalviais, akcentuojant atskirus fragmentus, juos išryškinant. Gamtos panoramą vaizduojant fragmentiškai, atskleidžiamas simbolinis peizažo charakteris. Įspūdį sustiprina gana aukšta horizonto linija ir atskirų detalių hipertrofavimas. Tekančios ar besileidžiančios saulės atšvaituose tirpstantys peizažai nebylūs, o atpažįstami siluetai tokie organiški, kad visiškai suauga su žeme.

N. Yanekinos tapybos paroda „Trumpos istorijos“ Naujojoje Klaipėdos galerijoje (mados ir verslo centre „Herkaus galerija“, Herkaus Manto g. 22) veiks iki rugsėjo 7 d.

„Kelionės mus veda į tolius, į plačius vandenynus, neatrastus horizontus, į siekius ir norus dar kažko neregėto, nepajausto ir neištyrinėto. Žmogaus gyvenimas – kelionė, kiekvienas žingsnis – kažko link, rutinos suspaustas, kasdienybės rūpesčių vejamas, o gal svajingai panardinantis į svajones ir gundantis nukeliauti mintimis į Tolimuosius Rytus, o gal nuskristi ten, kur...

Šioje parodoje eksponuojamas mano darbų ciklas „Kelionės laike“ susideda iš aplankytų šalių, kuriose gyvai tapiau miesto peizažus, dykumas, jūras, tolimus horizontus, vaizdų. Tapymas iš natūros „čia ir dabar“ darbams suteikia daugiau gyvumo, kiekvienas potėpis, spalvų gama, kompozicija turi būti pasverti profesionaliai. Visas dailininko patyriminis pasaulis, jo pasaulėjauta, kaip jis mato daiktus, kaip supranta peizažo motyvą, jo turinį, viskas atsiskleidžia drobėje per liniją ir spalvą.

Tai akimirkos, kai bandai užkonservuoti drobėje to peizažo kvapą, orą.

Kelionės įspūdžiai man asmeniškai palieka įsimintiniausius pojūčius, kai perteikti per spalvą, tos vietos būdingiausius bruožus, charakterį. Tai akimirkos, kai bandai užkonservuoti drobėje to peizažo kvapą, orą. Kas neapsigyvena drobėje, ant popieriaus lapo netikėtai virsta eilėraščiu“, – dalijosi mintimis apie savo kūrybą tapytojas S. Žaltauskas.

S. Žaltauskas (gim. 1980 m. Klaipėdoje) Vilniaus dailės akademijoje (VDA) 2007 m. įgijo tapybos magistro laipsnį. 2004 m. dalyvavo Erasmus mainų programoje Castilla La Mancha universitete, Vizualiųjų menų fakultete (Cuenca, Ispanija). Nuo 2008 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, nuo 2011 m. – VDA Klaipėdos fakulteto dėstytojas. Aktyviai dalyvauja jungtiniuose projektuose, rengia personalines parodas Lietuvoje ir kitų šalių parodinėse erdvėse – Stokholme, Londone, Kardife ir kt., dalyvavo 29 bendrose meno parodose. Už kūrybą menininkas yra pelnęs įvairių stipendijų, premijų, apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje. Už lietuvių koloristinės tapybos tradicijos tęstinumą ir plėtrą 2003 m. tapytojas apdovanotas Viktoro Vizgirdos premija, buvo įvertintas Antano Gudaičio premija ir garbės diplomu. Šis kūrėjas atviras iššūkiams: 2018 m. gegužę kartu su pianistu iš JAV Alexanderiu Paley dalyvavo aštuonias valandas trukusiame klasikinės muzikos maratone. Keturių koncertų metu žiūrovų akivaizdoje jis nutapė penkis įspūdingo dydžio paveikslus. Menininkas yra išleidęs ne vieną poezijos rinkinį.

S. Žaltausko tapybos paroda „Kelionės laike“ Naujojoje Klaipėdos galerijoje (Herkaus Manto g. 22) vyks iki rugpjūčio 10 d.

Menininkė Živilė Bardzilauskaitė-Bergins šįkart kviečia pasivaikščioti ne tik po porceliano objektų, bet ir po tapybos pasaulį. Optinio meno stilistikai artimuose kūriniuose juoda spalva piešiamomis linijomis, geometrinėmis figūromis menininkė kuria įstabius, ryškius paveikslus.

„Be keramikos nebūtų ir tapybos, nes keramika gali būti ne tik labai tapybiška, bet ir grafiška ar skulptūriška. Tai dvi mano pusės, kurios viena kitą papildo, – sako pripažinta keramikė. – Man tapyti yra paprasčiau, nes pradėdama paveikslą jau žinau, koks jis bus. Porceliano viršglazūrinę tapybą pratęsiau drobėse.“

„Visų jos paveikslų pagrindiniai elementai – spalvos ir formos. Į drobę įsiveržia įspūdingos formos, geometrinės ir abstrakčios, susijusios su lyrinio abstrakcionizmo stiliumi, kuris tuo pačiu metu yra ir geometrinis. Lyrinis abstrakcionizmas palieka daug erdvės menininkės vaizduotei ir asmeninei visatai. Terminas „lyrika“ reiškia poetinį dailininko požiūrį, kuris taip pat pasireiškia ant drobės pasklidusiais ženklais ir spalvomis, žmogaus ir formų santykiu. Šiose abstrakčiose figūrose taip pat vaizduojamos tikslios geometrinės figūros, perteikiančios tvarką ir griežtumą. Živilė netapo to, ką mato. Jos siekis yra, naudojantis pasirinktomis formomis ir spalvomis, kuo laisviau, nuoširdžiau perteikti savo intymiausias emocijas, suvokimą, nuotaikas“, – menininkės kūrybą apibūdina galerijos M.A.D.S (Milanas, Italija) meno kuratorė Franceska Campanell.

Latvijos keramikas Juris Bergins, jau daugelį metų gyvenantis tarp Rygos ir Kauno, lieka ištikimas savajam meniniam braižui. Prie jo kūrinių visada reikia ilgėliau stabtelėti norint atkoduoti ženklus, simbolius, archeologinius faktus, įkrautus sociopolitiniu ir istoriniu turiniu. Kūriniuose akivaizdžios istorinės nuorodos dažnai persipina su dviprasmiškomis kultūrinėmis ir asmeninėmis nuorodomis. Lengvai atpažįstamas dailininko kūrybos stilius savo išraiškingomis formomis ir grafiniais niuansais išskiria jį iš kitų keramikų.

Galerijos nuotr.

J. Bergins darbai yra vizualiai stiprūs. Jis dažnai naudoja ryškias pirmines spalvas, stiprius kontrastus ir juos sugretina su realistiškais, juodais ir baltais vaizdais. Dailininko kūrybinė estetika išsiskiria porceliano deriniais, vaizdo perdavimais, glazūra ir viršglazūrine tapyba. Šio menininko kūrybos unikalumas yra neabejotinas.

Apie autorius

Živilė Bardzilauskaitė-Bergins (g. 1956) 1982 m. baigė Vilniaus dailės institutą (dabar dailės akademija). Nuo 1987 m. yra surengusi beveik 30 personalinių parodų Lietuvoje, Latvijoje, Graikijoje; dalyvavo tarptautinėse konkursinėse parodose Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Japonijoje, JAV, Lenkijoje, Kinijoje, Kroatijoje, Kinijoje, Jungtinėje Karalystėje, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje ir kt. Menininkės kūryba įvertinta daugeliu apdovanojimų: 2009 m. – III laipsnio „Santakos“ ženklu; 2013 m. konkursinės parodos „2nd China Kaolin Grand Prix for International Ceramic Art“ (Jingdezhen, Kinija) paskatinamuoju prizu; 2014 m. 3-iosios Vilniaus bienalės diplomu už inovatyvią keramikos meno raišką; 2019 m. Silver Plague „Zelina 19“ (Zagrebas, Kroatija) prizu, 13-ojoje Baltijos šalių keramikos parodoje „Pavasaris“ (Vilnius, Lietuva) pelnė III vietą; 2020 m. konkursinėje parodoje „Atgimimas“ (Kaunas) – diplomu už kūrybinius rezultatus tapyboje, 2020 m. „Online Art Gallery held by World Federation of Zervas Art Clubs“ (Graikija) – garbės apdovanojimu už solo tapybos parodą; 2021 m. „Indo-Lithuania International Art Exhibition“ apdovanojimu ir kt. Nuo 1995 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narė; 2005–2018 m. LDS Kauno skyriaus keramikos sekcijos pirmininkė. Simpoziumo „Redukcija“, Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos parodų „Pavasaris“ vadovė.

Juris Bergins (g. 1961 m.) 1985 m. baigė Latvijos dailės akademiją. Nuo 1987 m. dalyvauja parodose: Latvijoje, Estijoje, Lietuvoje, Kanadoje, JAV, Vokietijoje, Danijoje, Australijoje, Italijoje, Japonijoje, Naujojoje Zelandijoje, Jugoslavijoje, Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vengrijoje, Suomijoje, Pietų Korėjoje, Taivane, Kinijoje. 1992 m. skirta „Banff Center for the Arts“ (Kanada) stipendija. Apdovanojimai: 1995 m. antrasis prizas „Purhase-Prize“ (Faenza, Italija); 1996 m. garbės diplomas (antroji vieta) „Cup-96“ (Belgradas, Serbija); 1997 m. Sidnėjaus mero apdovanojimo konkurso (Sheparton, Australija) specialus prizas. 1998 m. Faenzos tarptautiniame keramikos muziejuje J. Bergins darbas parodoje „Da Fontana a Valentini ed oltre“ dalyvavo su Pablo Pikaso, Peter Voulkos ir kt. autorių kūriniais. 21 a. pr. autorius buvo įtrauktas į JAV Sonomos universiteto edukacinį menininkų sąrašą, kuriuo naudojasi Mičigano universiteto Meno istorijos fakultetas. Darbai buvo publikuoti žurnaluose: „New Ceramic“ (Vokietija), „Ceramic and Perception Art“ (Australija), „American Craft“ (JAV); „World of Art“ (Londonas, JK), „La Biennale di Venecia 58th“, „MoMA. New York City“, „The Guggenheim NYC and Berlin Biennale“.

J. Bergins nuo 1991 m. yra Latvijos dailininkų sąjungos narys, nuo 1999 m. IAC – Ženevos tarptautinės keramikos akademijos narys; LDS Lietuvos dailininkų sąjungos garbės narys. Jo entuziazmo dėka gimė tokie tarptautiniai renginiai, kaip Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda „Pavasaris“, tarptautinis keramikos simpoziumas „Redukcija“.

Jau pavadinimu dailininkas intriguoja ir kviečia žiūrovus dialogui, kartu palikdamas erdvės patiems pajusti ir įžvelgti kompozicinius niuansus.

Atlikimo maniera V.K.Slavinsko kūriniuose neįtikėtinai darniai susipina su kūrybine laisve ir drąsa eksperimentuoti, ieškoti netikėtų, savitų sprendimų, veržtis iš įprastų kompozicinių rėmų ir kartu išlaikyti aukštą meistriškumo lygį. Kūriniuose vyrauja portretinės ir figūrinės transformacijos, ženklų ir simbolių kalba liudijančios apie šiuolaikinio pasaulio, santykių prieštaras ir priešpriešas.

„Eksponuojamose kompozicijose autorius keičia savo nuolatinių tapybos personažų (paukščių, žuvų, žmonių, etc.) būvius ir formas, tarsi tikėdamasis, kad modifikuotoje formoje atsiras ir nauja esmė, atsakymai į klausimus, lydinčius V.K.Slavinską visą jo kūrybinį kelią nuo pat XX a. 8-ojo dešimtmečio. Į klausimus apie save pasaulyje ir pasaulius savyje. Siurrealioje erdvėje susipinantys tikrovės ir sapno vaizdiniai dvelkia skaidriu liūdesiu ir kiek nerimastinga viltimi, o kartais – tiesiog didinga rimtimi. Autorius gyvai jaučia spalvą, ieško laisvų kompozicinių sprendimų, jo darbai pasižymi spalvine ir jausmine ekspresija“, – dailininko parodą apibūdino menotyrininkė Vilma Kilinskienė.

„Atmesdamas dirbtinę kūrybos pozą, stengiausi būti nuoširdus savo minčių vingiams. Tapyba tapo panaši į džiazavimą, kurio nuolatinę potėpių ir spalvų kaitą naudoju įvairiems jausmams atskleisti. Ekspresyvus kelias į abstrakciją yra labai viliojantis, bet mintys neleidžia nutolti nuo aplinkos, veidų improvizacijų, paukščių, žuvų susipynimo su potėpių ir spalvų žaisme. Savo ieškojimuose bandau suvokti supančio pasaulio paslaptį, sukurti asmeninės patirties asociacijų viziją. Pasitikiu žiūrovų asmeninėmis kūrinio suvokimo variacijomis, kurios kiekvienam gali keistis priklausomai nuo nuotaikos. Jei kūrinio paslapties nuojauta išlieka, vadinasi, galima vėl įsitraukti į jos paieškas, teikiančias įvairių asmeninių kūrybinių pojūčių. Taip bandau pasidalyti kūrybos džiaugsmu, savotišku katarsiu su žiūrovais, norinčiais pajusti kūrybines improvizacijas“, – mintimis apie savo tapybą dalijosi dailininkas.

V.K.Slavinskas gimė 1943 m. Kaune, mokėsi Kauno dailės mokykloje, 1978 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą. Lietuvos dailininkų sąjungos, dailininkų klubo „Meno sparnai“, akvarelininkų klubo „Aqua-12“ narys, ilgametis dailininkų klubo „Sfinksas“ pirmininkas. Yra surengęs per šimtą personalinių kūrybos parodų, dalyvavo daugelyje jungtinių parodų Lietuvoje ir užsienyje – Švedijoje, Kanadoje, Norvegijoje, JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitur.