Prieš kelias dienas socialiniame tinkle „Threads“ atlikėjas rašė: „Davai, paieškokit kas dar Lietuvoje yra susideginęs, kad tą už****sį Kalantos bajeriuką pamirštumėt.“

Šiuo įrašu pasipiktino dalis tautiečių. „Baumila jau yra žemiau plintuso“, – feisbuke rašė internautas Algimantas.

„Dugnas“, – rėžė Daiva. 

Kritikos negailėjo ir N. Oželytė.

„Draugui atsiuntus šią ne tik niekingą, bet, manau, nusikalstamą rašliavą, buvau tikra, kad kažkas pasinaudojo žinomu vardu. Ne, nepasinaudojo. Selas ilsisi. Joks žodis netinka šiam nuo obels niekur toliau nenusiritusiam niekingam vaisiui apibūdinti. Atspjovė savo „humorą“, paskui gal išsiblaivė ir šį pokalbį ištrynė. Bet senoji ragana tokių niekingai bailių dergėjų  yra pamokyta, todėl pirmiausia padarė screenshotą, nes jūs turit žinoti, iš kokios kokybės gerklės sklindančiais garsais leidžiate save paveikti“, – feisbuke rašė N. Oželytė.

N. Oželytės feisbuko nuotr.

Tiesa, kai kurie tautiečiai į V. Baumilos pusę aštrių kritikos strėlių neleido. „Žmonių mentalitetas – labai skirtingas. Kas sugalvojo tokio lygio juokelį – nežinia. Teisybės dėlei, turiu pasakyti, kad tai jau esu girdėjusi ir manau, kad tai yra gaju. Pokalbis tarp mašinų prekeivių apžiūrint mašiną – vienas vyras klausia kito – Kalanta ar Veronika? O klausimas buvo, ar mašina degusi, ar skendusi“, – rašė internautė Vestina.

V. Baumila portalui kauno.diena.lt teigė labai neturintis laiko, tačiau sutiko trumpai pakomentuoti situaciją.

„Kalanta ten – ne prie ko. Reikia suprasti humorą. Ten yra bajeris. Nenaudokite Kalantos vardo kaip bajerio – tą ten sakau. O Oželytė perskaitė ir nesuprato – Dieve mano, saugok senyvas moteris nuo interneto ir to, kaip jos supranta humorą“, – portalui sakė atlikėjas.

Paklaustas, ar jis nesigaili tai parašęs, pašnekovas teigė: „Neklausinėkit manęs tokių dalykų. Kaip aš galiu gailėtis, ko nesuprato Nijolė Oželytė. Man gaila, kad ji nesupranta aštraus sarkazmo. Bet aš labai labai myliu Nijolę Oželytę ir tikiuosi, kad ji kitą kartą suvoks humorą. Ir aš labai tikiuosi, kad ir jūs jį suvokiate. Bet aš žinau, kad Kaune labai aršiai kovojate dėl tautininkų ir tai yra jautri tema. Bet ten net ne apie Kalantą. Ar jūs suprantate, kas yra „Threads“?  Susideginti yra metafora, kai humoro pasišpilkavimuose pralaimi kovą. Čia ne mano paaiškinimas, tai supranta visi, kas yra toje platformoje. Galiu pacituoti? „Olegas Šurajevas: labai juokinga, kai žmonės sako – dabar tokie laikai, visi tokie jautrūs ir net pajuokaut negalima. Dabar – kaip tik puikūs laikai juokaut.“ Ir kitas – „Labai juokingi tie moralistai, kurie sako, kad jaunimas neturi nieko švento. Juokauja apie viską, rašo vėjus. Pavyzdžiui, man vėjai yra, kai žmonės rimtu veidu, be savironijos, postina, kas kaip turi juokauti, pamiršdami pasakyti, kad gal aš nesuprantu.“ Tai ar mes esame atsakingi už tai, kad kažkas nesupranta humoro? Kadangi aš jau aiškinu humorą, tai yra jau juokinga.“

N. Oželytės feisbuko nuotr.

Primename, kad R. Kalanta – lietuvių laisvės kovotojas, disidentas, susideginęs už Lietuvos laisvę.

Trenkto žmogaus mintys?

Susitikime buvo kalbama pačiomis įvairiausiomis temomis, daugelis jų aprašytos ir minėtoje N.Oželytės knygoje. Pasak jos, prie knygos atsiradimo ir išleidimo prisidėjo ne tik leidyklos "Tyto alba" darbuotojos, bet ir jos dukterys.

"Aš vaiko paklausiau, kaip turi vadintis trenkto žmogaus mintys? Atsakė: "Mamyte, kaip? Atatrankos". Vienas vaikas viršelį nupiešė, kitas vaikas pavadinimą sugalvojo", – pasakojo N.Oželytė.

Knygos viršeliu tapo prieš dvejus metus N.Oželytės gimtadienio proga jos dukters įteiktas piešinys. Jame matomas kažkur einantis žmogus ir dvi linijos – viena žymi žemę, gyvenimą, o kita – nežinomybę.

Spalvų požiūriu, šis viršelis primena ir ukrainiečių pašto ženklą.

"Tai, kas yra matoma pirmame puslapyje, yra tai, aš taip jaučiausi visą gyvenimą", – sakė aktorė.

Įdomu: į susitikimą atvykę klaipėdiečiai įdėmiai klausėsi N.Oželytės knygos pristatymo. / Indrės Kiseliovaitės nuotr.

Niekada nepritapo

Kalbėdama apie nepritapimą jaunystėje, N.Oželytė kalbėjo, jog anksčiau niekino save, o visas gyvenimas atrodė nykus ir beprasmis.

"Mano raudonas dienoraštis iki šiol tarsi guli man už nugaros. 16–17-os metų jame rašydavau, kad niekinu save, nes negaliu nusižudyti, o šitas gyvenimas beprasmis, bet aš bijau numirti. Ir kai kalbu apie tai, matau, kiek jaunų žmonių yra tokioje pačioje situacijoje. Viešai užsideda socialines kaukes, viskas gerai, o grįžta namo ir jiems viskas blogai", – pastebėjo autorė.

Ji pasakojo, kad itin dažnai po susitikimų socialiniuose tinkluose sulaukia žinučių.

"Jūs neįsivaizduojate, kokios bangos jaunų žmonių rašo po kiekvieno susitikimo, kad jaučiasi taip pat, kad jiems blogai. Kad protingas, išsilavinęs, baigęs aukštuosius mokslus, 30-ies metų žmogus tam, kad nenusižudytų, rūko "žolę", nes beprasmybė jį tiesiog gniuždo", – sakė N.Oželytė.

Politika – kvaila ir neįdomi

Karas Ukrainoje – dar viena jautri tema, kurią trumpai aptarė knygos autorė. Jos teigimu, žmonės labai dažnai nesuvokia žodžių prasmės.

"Mes gyvename melo pasaulyje, ne tik kiekvienas individualiai. Tai, kas dabar darosi Ukrainoje, – melo išdava. Teisus iš tikrųjų yra V.Putinas, nes jis visus nupirko – G.Schröderį, A.Merkel ir visus kitus, nes jis buvo tikras – jie tokius gražius žodžius šneka, nes yra iškrypėliai ir melagiai. Gražiai pašneka, po to ateina ir jam patarnauja. Tai, kas vyksta dabar Ukrainoje, yra Armagedonas, biblinis įvykis. Juk jei Ukraina pralaimės, kaip mes galėsime žiūrėti į veidrodį? Kaip išvis reikės gyventi? Sumauta žmonių giminė, kuri nežino, kam gyvuoja", – išsakė nuomonę aktorė.

Vis dėlto N.Oželytė savo knygoje nenorėjo rašyti apie politiką. Jos nuomone, tai – kvaila ir neįdomu.

"Suprantu, kad žmonės tuo teršia savo smegenis mažai ką žinodami ar suvokdami. Jie gali valandų valandas kalbėti apie P.Gražulį ar R.Žemaitaitį, bet tai yra lukštai ir šlamštas, kurie nekeičia gyvenimo ir kurie aiškiai parodo, kiek demokratija yra fikcija. Apie tuos lukštus rašinėti man kvaila, neįdomu", – tikino autorė.

Kas yra meilė?

Apie meilę N.Oželytė kalbėjo daugelyje pokalbių. Tai aptarė ir savo knygoje.

Tačiau kas tai yra ir kaip meilę atpažinti, daugeliui vis dar sunku suvokti, kadangi į pirmą vietą stato save, o ne kitą žmogų.

"Su vienu jaunuoliu aptarėme, ar galime žodžiu "meilė" vadinti metą, kada labai džiaugiesi, kai tavo mylimam žmogui gera. Tai kodėl tam tikrose situacijose jis užmuša ją iš meilės? Frazėje "aš tave myliu" koks žodis yra pagrindinis? Ar kas nors aiškino vaikams? "Aš" yra pagrindinis, o vietoje "tave" keičiasi vardai, pavardės. Nes "tu mane" apgavai, nuvylei. Man tiesiog gera šalia to žmogaus ir aš jį myliu. Tu man rūpi tiek, kiek man šalia tavęs gera. Kai man gera šalia kito, tada aš myliu kitą. Tai yra meilė? Tai – meilė sau, be abejonės", – mįslingai samprotavo N.Oželytė.

It paskutinė kelionės diena

Susitikimo su klaipėdiečiais pabaigoje signatarė apibūdino ją apėmusį jausmą, kai atrodo, kad viskas gyvenime atlikta.

"Buvo galima labai gražiai viską surašyti, taip, kaip buvo mano gyvenime, ir galbūt tai kam nors padės, nevers šitiek daug laiko kankintis, kaip kankinausi aš, galvodama, kad esu "ryža" ir trenkta. Galbūt kas nors pasijaus geriau. Kaip jūs jaučiatės paskutinę savo kelionės dieną po to, kada apkeliavote labai egzotišką, tolimą šalį? Jūs buvote ten tris savaites, išlaipiojote kalnus, išnardėte ir atsibudote ryte viešbutyje, 10 val., o lėktuvas 17 val. Ką darote? Aš dabar taip jaučiuosi. Viską padariau, mano vaikai užauginti, mano darbai atlikti", – sakė knygos autorė.

Vairuotojas spėjo ir pasibarti

„Va vairuoja pilną žmonių „Ollex“ autobusiuką iš Vilniaus į Karmėlavos oro uostą. Čia jau trečias mano prašymas laikytis vairavimo taisyklių. Užribis“, – nusivylimo neslėpė N. Oželytė.

Jos paviešintame vaizdo įraše matyti, kad vairuotojas nepatenkintas, nes jam kažkas aiškina, kaip reikia vairuoti ir laikytis Kelių eismo taisyklių.

„Pone, rašykite, skambinkite, darykite, ką jūs norite, nemaišykit. Aš kalbu su žmonėmis iš darbo. Pradės aiškinti galima, negalima. Tai gal ir važiuot negaliu? Galiu sustot“, – pykčio neslėpė autobuso vairuotojas, nuolat sukiojęsis atgal bei nepaleidęs mobilaus telefono iš rankų ir jį vis pridėdamas prie ausies.

N. Oželytė prasitarė, kad kiti keleiviai bandė tokį vairuotojo elgesį pateisinti, nepagalvodami, kad autobuso vairuotojas atsakingas už visų keleivių gyvybes.

„Šalia sėdinti babytė tampė mane tildydama ir rėkdama, kad vaikščioti autobuse negalima. Įdomu, jeigu joms suknežintų makaulę avarijoje, ką kaltintų?“ – kalbėjo signatarė.

Žmonių reakcijos

Šis N. Oželytės įrašas sulaukė daugybės reakcijų. Žmonės piktinosi, kad vairuotojas ir toliau nepaleido iš rankų telefono ir tvirtino, jog jis būtinai turi būti nubaustas.

„Rizikuoja savo ir keleivių gyvybėmis. O kai pyktis prisideda... Dar ir susimokam tokiems už kelionę, – sakė Dainora – Tai neatsakingas vairavimas, sukeliantis grėsmę keleiviams. Be to, chamizmas. Neleistinas aptarnaujančio darbuotojo elgesys“.

„Nieko sau aptarnavimas. Nieko sau kultūra. Nieko sau atsakomybė“, – stebėjosi ir Asta.

„Sakyčiau, kad jam negalima aplamai vairuoti, nes nevaldo pykčio, labai isteriškas“, – nuomonę išsakė Rasa.

„Negi sudėtinga įsigyti laisvų rankų įrangą profesionalui vairuotojui?“ – klausė dar vienas socialinių tinklų vartotojas.

Kiti internautai akcentavo, kad geriau apie vairuotojo nusižengimą pranešti policijai arba darbdaviams, o ne eiti su juo į konfliktinę situaciją tuomet, kai jis vis dar vairuoja.

Sakyčiau, kad jam negalima aplamai vairuoti, nes nevaldo pykčio, labai isteriškas.

„Gerai, kad jėga nebandėte atimti. Taip išerzinti pilno autobuso vairuotoja stipriai pavojingiau, nei tas jo kalbėjimas tiesiam kely. Tai nusižengimas, fotografuojat ir perduodat jo darbovietei ir policijai. Už jo nusižengimą numatyta bauda ir jis nuo jos neišsisuktų“, – pareiškė Mindaugas.

KET numato, jog už vairavimą kalbant telefonu gali būti skirta bauda nuo 60 iki 90 eurų. Visgi, internautai ragina atkreipti dėmesį, jog šį kartą tokį nusižengimą padarė autobuso vairuotojas, vežęs daug keleivių, tad ir avarijos pasekmės gali būti daug skaudesnės.

Bendrovės pozicija

Bendrovės „Olego transportas“, valdančios „Ollex“ prekės ženklą administratorė Toma Mincevičienė nurodė, kad situacija jau yra vertinama bendrovės viduje. Taip pat ji atsiprašė keleivių.

„Iš viešosios erdvės sužinojome apie situaciją, kuomet darbuotojas, važiuodamas naudojosi telefonu. Visų pirma, pabrėžiame, kad toks elgesys yra nepriimtinas – visų vairuotojų dėmesys turi būti sutelktas į saugų vairavimą.

Nuolat darbuotojus instruktuojame, jog darbo metu esant poreikiui kalbėti telefonu, tai darytų naudojant tik laisvų rankų įrangą. Negalime leisti rizikuoti tiek keleivių, tiek ir paties vairuotojo sveikata bei saugumu“, – komentavo „Ollex“ atstovė.

Pasak jos, kiekvienas pašalinis veiksmas prie vairo gali būti pavojingas. „Todėl dėkojame, kad į tai buvo atkreiptas darbuotojo dėmesys. Atsiprašome keleivių už šį įvykį ir patikiname, situaciją jau aiškinamės ir imsimės priemonių, kad tokie atvejai ateityje nepasikartotų“, – nurodė pašnekovė.

„Pamačiau tokią moterį, kuri elgėsi tikrai neadekvačiai. Pamačiau jaunų žmonių, kurie buvo tarsi pasimetę, tarsi jie tik atėję į tą aikštę suprato, kad jais yra naudojamasi. Man kilo didelė užuojauta, nes iš tikrųjų tais žmonėmis, kurie yra labai jautrūs, kurie galbūt labai bijo ir kitos orientacijos žmonių, galbūt jie labai bijo COVID-19, ir labai galbūt bijo gyvenimo – tokių žmonių visada yra. Ir tie ciniški, absoliučiai ciniški ir, aš esu tikra, už pinigus dirbantys manipuliatoriai kaip kokie pedofilai, kurie išnaudoja vaikus, jie šitaip išnaudoja tuos žmones, kurie jaučia didelį diskomfortą šios dienos įtampoje, šios dienos tiesiog gyvenime, nes jie neranda savęs. Ir jie tiesiog jais naudojasi. Ir aš kelių žmonių akyse tiesiog mačiau, kad jie tą supranta, nes disonansas, neadekvatumas to, kas vyko aikštėje ir, aišku, šios dienos šventa atmosfera, kai paminėti žuvę žmonės. Tai yra mūsų pačių aukščiausio taško gyvenime minėjimas. Darkymasis, aš manau, kad daug kam išeis į naudą. Iš pradžių mano širdis buvo apsipylusi krauju, nes tai buvo tiesiog įžeidu. Tai buvo skaudu, bet paskui aš pagalvojau, kad tai labai naudinga, nes protingesni jauni žmonės pažiūrės ir jeigu jie tikrai turi kažkokias skirtingas pažiūras, jie ras pagarbos sau vertas formas, kurias gerbiantis žmogus gali sau leisti tam, kad tas pažiūras išreikštų, ir kad tikrai jokie samdyti niekšai tų žmonių energija ir jų noru kažką pasakyti nuo savęs, nesinaudos taip ciniškai, brutaliai, bjauriai“, – kalbėjo signatarė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Ji sakė Sausio 13-ąją kalbėjusi su jaunimu ir užsiminusi, kad jaunų žmonių užduotis yra surasti, kaip suderinti asmens laisvę su būtinybe laikytis visuotinai pripažintų ir priimtų taisyklių. Nes jei mes vienas su kitu nebendradarbiausime, pabrėžė N. Oželytė, – neturėsime valstybės, mūsų visų gyvenimai sugrius. Todėl reikia rasti pusiausvyrą tarp savo laisvės ir taisyklių laikymosi.

Pamoka – labai gera, labai gerai, kad jie parodė savo veidą. Mano klausimas: policija ir saugumo struktūros, jūs – su kuo ir kodėl šitai leidžiate?

„Bet, šiuo atveju, man kyla žymiai baisesnis klausimas. Juk yra žinoma, kad vienas tipas, kuris veikia įžūliausiai, nes labai norėtų nukentėti kaip politikas, o ne kaip kriminalinis elementas – jis teistas devynis kartus. Tai štai, suprantate, jis veikia tiek įžūliai, kad man kyla klausimas: o ką daro saugumas? Tie žmonės, kurie kursto, kurie patys neateina, tarkime, aš juos pažįstu, mes jų pavardes žinome nuo Nepriklausomybės laikų. Vienas sėdėjo kalėjime, nors prieš tai buvo veikėjas. Kitas – tiesiai šviesiai pasakykime, pavogė laikraštį iš Sąjūdžio. Tie žmonės veikia antivalstybiškai labai labai seniai. Mano klausimas: ką veikia saugumas? Su kuo bendradarbiauja policija? Jie sakė, kad neleis kažkokių ekscesų toje iškilmingoje vietoje, kai buvo teikiama Laisvės premija. Jie sakė, kad apžiūri žmones, kurie renkasi aikštėje. Tai kaip dabar išėjo, kad visi su garsiakalbiais, su triukšmą keliančiais prietaisais galėjo ten patekti – prieiti absoliučiai arti ir daryti tai, ką jie darė? Pamoka – labai gera, labai gerai, kad jie parodė savo veidą. Mano klausimas: policija ir saugumo struktūros, jūs – su kuo ir kodėl šitai leidžiate?“ – retoriškai klausė pašnekovė.

Paklausta, koks galėtų būti šių sukurstytų žmonių tikslas taikant į tokias jautrias datas, juk lietuviui, kuris myli Lietuvą ir žino, kodėl mes esame laisvi, Sausio 13-oji yra šventa diena, N. Oželytė įsitikinusi – žmonėms, kurie dalyvavo mitinge, visai nesvarbu, kokia tai diena. Jie yra nelaimingi, savęs neatradę, jaučia įtampą ir baimę. O tiems, kurie tokius užsiundo, reikia platesnio rezonanso.

„Jiems visiškai nusispjauti, kuo siundyti žmones – ar homofobija, ar skiepų baime, ar tuo, kad Vytautas Landsbergis – kagėbistas. Bet dalykai yra baisesni – vienam žmogui buvo grasinta nužudymu. Buvo raginta jį nužudyti ir tai skambėjo aikštėje. Žurnalistė buvo raginama nužudyti ir tai skambėjo to paties žmogaus lūpomis, skambėjo viešai. Man atsiuntė tokį vaizdo įrašą, kur raginama persekioti mane – fotografuoti. Kaip aš galiu su tuo susidoroti, jei nereaguoja policija? Viešoje erdvėje mes turime virtualią policiją. Aš gaunu baisių grasinimų į „Messengerį“, bet man atsako: na, žinote, mes reaguojame į viešą erdvę, o čia jūsų privati. Suprantu, kai mane užmuš, gal ne mane – gal ką nors kitą, į psichozę įvaryta žmogysta, tada visi atsibus. Bet nukentės tas žmogus, kuris tą padarys įvarytas į kampą, išerzintas, užsiundytas. Bet tie, kurie siundo, vėl liks švarūs. Man atrodo, kad tai nėra jokia demokratija. Aš nesutinku su premjere, kuri pasakė, kad tai yra mūsų iškovojimas“, – samprotavo signatarė.

Pasak jos, reikia skirti galimybę pasisakyti nuo sąmoningos destrukcijos, sąmoningo visuomenės kiršinimo, tvirkinimo ir psichiškai bejėgių žmonių išnaudojimo. Žmonėmis, pabrėžė N. Oželytė, brutaliai naudojamasi kaip priemone – kažkas daro savo politinį biznį, o kažkas atlieka savo šeimininkų pavedimus.

„Negaliu pakęsti, kai manęs klausia, ką veikiu per dienas, – prisipažįsta vasarą savo dviratį prie jūros išsivežusi N. Oželytė. – Ką veikiu? Ką veikiu? Aš – ne arklys, kad ką nors daryčiau, tiesiog gyvenu ir tiek. Turiu įsipareigojimų savo kūnui, kuris vis dar turi man tarnauti, todėl privalau juo pasirūpinti. Kūnas sensta, taigi turiu judėti. Dviratis tam – gera priemonė.“

Kasdien Nijolė dviračiu nuvažiuoja apie 40 kilometrų. Grįžusi sėda redaguoti knygos: „Kol kas negaliu daug apie ją pasakoti, tai – irgi mano įsipareigojimas, kurį turiu įvykdyti. Knyga – ne grožinė, nelengva. Ji radosi iš draugystės su vienu žmogumi, noriu ją suredaguoti ir išspausdinti.“

Dvejus metus šiaip ne taip ištvėrusi be savo pamėgtų kelionių, Nijolė sako šiais metais kaip niekada pajutusi, kaip greitai bėga laikas. „Apsidairai, dienos nebėra, o tu nespėjai nė grindų išsišluoti. Guodžiuosi tik mokslininkų pastebėjimu, kad netvarkingi žmonės yra kūrybingi“, – juokiasi moteris.

Rugpjūčio mėnesį jos tvarkaraštyje įrašytas susitikimas su gerbėjais kultūros festivalyje „Purpurinis vakaras“. Tai bus pirmasis festivalis, kuriame po daugybės metų Nijolė dalyvaus. „Jokių balių, festivalių, esu vienišė, atsidūrusi tarp žmonių, visada jaučiuosi tarsi per egzaminą“, – pripažįsta ir priduria, kad viešai pasikalbėti su kultūrininku Ryčiu Zemkausku ji atsisakyti negalėjusi. „Mažiau kalbų, daugiau darbų“? Nė nepajusi, kad tu jau arklys. Be ryšio su savimi ir su kitu. Be supratimo, kam išvis ari... – padeklamuoja savo ketureilį, kuris atspindi jų susitikimo motyvaciją ir suabejoja, ar tikrai jos pasakojimai kam nors bus įdomūs, juk nuo vaikystės tebesinešioja jausmą, kad yra niekas, tuščia vieta.

Tuo Nijolės jausmu sunku patikėti, juk, atrodo, ji gali papasakoti galybę istorijų, temų, kurios domina ne tik aktorės bendraamžius, bet ir jaunuosius klausytojus. „Susitikimuose kalbamės apie gyvenimą ir mirtį, apie būtį ir nebūtį, apie istoriją ir Lietuvos laisvę. Iš manęs sunku išpešti siaurą požiūrį, aš gyvenu kosmose – tikrai ne konkrečiu metu ir ne konkrečiame laike“, – sako ji ir prisimena pašėlusios jaunystės laikus, kai laisvė kalbėti ką nori buvo suvaržyta, kai gatvėje priėjęs milicininkas galėjo čia pat vietoje žirklėmis nurėžti ilgus plaukus ar sukarpyti jam pasirodžiusį per trumpą sijonėlį, kai nebuvo jokių pasirinkimų, o prie vienintelio Albert’o Camus knygos „Maras“ egzemplioriaus bibliotekoje rikiuodavosi eilės.

Tai buvo laikai, kai su ilgaplaukiais sovietmečio Vilniaus hipiais ji autostopu važiuodavo į muzikos seišenus Taline, kur galėjo įkvėpti bet šiek tiek laisvės dvasios: „Tie seišenai būdavo tarsi mažyčiai muzikos festivaliai, į kuriuos susirinkdavo muzikos mėgėjai iš Rusijos, Latvijos, Lietuvos. Važiuodavome į juos sunkvežimiais, grupelėmis, po tris ar keturis, nakvodavome šieno kupetose ir varžydavomės, po kiek kartų pakliūdavome į rankas milicininkams. O, varge, tada juk ir žinoti negalėjome, kad kiekvienas toks vizitas į miliciją mums užkirs kelius į universitetus.“

Tiesa išaiškėjo per stojamuosius į tuometę Vilniaus konservatoriją, kai profesorė Irena Vaišytė pasikvietė būsimąją aktorę ir paklausė, ką tokio ji yra pridariusi, kad ja domisi KGB. Profesorė atvirai pasakė gavusi iš saugumiečių rekomendacinį laišką nepriimti N. Oželytės į konservatoriją. „Bet profesorei aš pasirodžiau įdomi, o ji galėjo sau leisti dėmesio nekreipti į saugumiečių reikalavimus“, – šiandien pasakoja Nijolė ir apgailestauja, kad jos draugams, kurie taip ir nepateko į universitetus, tokių laiškų greičiausiai niekas neparodė.

Talinas jaunuolius iš Lietuvos viliojo ne tik gera muzika ir užsienietiškomis plokštelėmis bei šiek tiek laisvesne miesto dvasia. „Nuo krantinės, jei geras oras, matėsi Suomija, mes sustodavome, žiūrėdavome į tolį ir svaigdavome. Kam ji mums, toji Suomija?.. Bet stovėti ir žiūrėti į laisvę buvo labai saldu“, – prisimena ji.

Nuo anų laikų muzika Nijolės gyvenime užėmė labai svarbią vietą, nors ji ir nebuvo vienos kurios nors muzikos krypties gerbėja. Taip likę iki šiol, Nijolė neabejoja, kad kiekvienas, kuris klauso muzikos, į ją įrašo savo vidaus turinį. Vaikščiodama savo kasdienius kilometrus ji vieną dieną gali klausytis Brahmso, kitą kartą – musulmonų giesmių, kurias atlieka šventikai mulos, o trečią – uždegančių Izraelio ritmų: „Turinio, tekstų nesuprantu, tačiau gera muzika mane tonizuoja, ji man yra ir maistas, ir seksas, o, štai, prastos klausyti negaliu nė menkiausio garso.“

Paklausta, ar kada pati mėgino dainuoti, Nijolė atvirai prisipažįsta: „Esu iš tų, kurie klausos neturi, bet dainuoti labai nori.“ Dar mokykloje su savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Laima Abraityte pradėjusi važinėti po senovinius kaimus ir rinkti senąsias liaudies dainas, Nijolė pasakoja susitikimuose mėgusi jas dainuoti. Tačiau kartą dukra ją perspėjo: „Mamyte, gal tu geriau nedainuok. Pro šoną varai...“ Nuo tada, sako, dainavimą metusi. Vienintelis jos balso įrodymas likęs LRT mediatekoje, kur galima pamatyti televizijos filmą apie Raganiukę. Pagrindinę heroję šiame muzikiniame filme suvaidinusi Nijolė Raganiukei leido dainuoti savo balsu.

Susitikimas su Nepriklausomybės Akto signatare, aktore Nijole Oželyte Anykščių kultūros centro didžiojoje salėje įvyks rugpjūčio 21 dieną, 14 valandą. Renginio moderatorius – žurnalistas R. Zemkauskas. Visą kultūros festivalio „Purpurinis vakaras“ programą rasite purpurinisvakaras.lt.

„Nėra už ko užsičiupti. Man pasakė dėstytoja, kad su išvaizda turiu problemų – ryža ir trumpomis kojomis, su karjera bus nekas. Labai specifiška, bus blogai... Kadangi man taip pasakė, tai reikėjo daryti priešingai“, – laidoje kalbėjo daugiau nei 20 vaidmenų kine sukūrusi N. Oželytė.

Įprasta, kur ši asmenybė – daug triukšmo, ekspresijos ir garsios kalbos. „Esu nekontroliuojamai hiperaktyvi. Aš tada jaučiuosi kaip muzika... Kai ištinka proga kalbėti, kalbu apie tai, kas man svarbiausia. O kartais visai ne apie tai, ko manęs paklausia normalus žmogus. Ko paklausi – to negausi. Gausi tai, kas man iš tiesų rūpi. Prisižadu kontroliuoti ir nesukontroliuoju. Paskui pagalvoju – ir nereikia, liekis kaip muzika. Kam nepatinka, tegul išjungia“, – kalbėdama apie save juokėsi N. Oželytė.

Projekto „Klo(u)nai“ dalyvė N. Oželytę vadina unikaliu žmogumi, spalvinga, daugiabriaune asmenybe ir tikru lobiu. Posakiai, minties aštrumas, emocinis intelektas – žiūrint į ją ir stebiesi. „Intelekto ir apsiskaitymo prasme man kiek dar reikėtų nugyventi, kad galėčiau tobulai ją įkūnyti... Nijolė gali kalbėti bet kokiu gyvenimo klausimu. Jos iškalba... Kai kurias frazes reikėjo pasimokyti mintinai. Tai žmogus, turintis aiškią pasaulėžiūrą“, – susižavėjimo neslėpė L. Rastokaitė.

Aktorė sako, kad būti šios ryškios asmenybės kailyje yra labai smagu. Nijolė – tvirta, nieko nebijo, jai nėra oponentų, o tiesa yra aiški. L. Rastokaitė įsitikinusi, kad jai pavyko sukurti puikų kloną todėl, kad žavisi šia asmenybe. Pirmą kartą gyvai su  N. Oželyte aktorė susitiko būtent filmavimo studijoje.

„Labai žaviuosi šia asmenybe, o kai susitikau gyvai – vožtelėjau. Energijos šaltinis, ryški, pasipuošusi raudona suknele. Aplink visi nublanko... Gyvastis, akių švytėjimas, esu susižavėjusi. Nijolė – drąsi, ryžtinga, išsilavinusi, tačiau tuo pat metu ir jautri moteris. Tikiuosi, kad ji neįsižeidė, bet iš jos reakcijos matėsi, kad suprato. Labiausiai šioje laidoje nesinori įžeisti žmogaus. Jis yra toks, koks yra. Ir tai, kad laidoje yra įsikūnijimą į žmogų, parodo, kad jis yra ryškus, mąsto kitaip nei visi. Ruošdamasi šiam pasirodymui, aš pati praturtėjau“, – kalbėjo L. Rastokaitė.

Pasiruošti šiam pasirodymui aktorei padėjo internete peržiūrėti interviu. Tiek seniai daryta, tiek nauja medžiaga padėjo susidėlioti N. Oželytės paveikslą. Ryškiausias frazes L. Rastokaitė užsirašydavo, o sunkiausia viską buvo sudėti į trumpą etiudą. „Tai – tik žmogaus fragmentas, neįmanoma jo viso parodyti. Džiaugiuosi, kad man pavyko, gavau labai daug gerų emocijų. Kaifavau ruošdamasi, susipažinusi su šiuo žmogumi“, – užduotimi džiaugėsi L. Rastokaitė.

Šį sekmadienį aktorė scenoje virs dainininke Arina. Kaip pasakojo, projekte išsipildė viena iš jos gyvenimo svajonių – padainuoti su šia atlikėja. „Arina žaviuosi nuo paauglystės, mokėjau ir moku jos dainas. Ji man visada buvo džiazo diva, rokenrolo karalienė. Negalvojau, kad kada nors gyvenime atsidursiu su ja vienoje scenoje ir kartu padainuosime“, – apie dalyvavimą projekte kalbėjo L. Rastokaitė.

Kovo 11–ąją per LNK televiziją – ypatinga atkurtos Lietuvos nepriklausomybės šventė „Laisvei 30“, kurioje debiutuoja nauja televizinė pora – „Info dienos“ vedėjas Viktoras Jakovlevas ir radijo laidų vedėja bei dainininkė Simona Čėsnaitė.

Specialiai laidai, rodomai 19.30 val., savo jėgas sutelkė KK2 ir LNK žinių tarnybos komandos.

Kokie mes buvome prieš 30 metų? Ko siekėme, ką pasiekėme ir kokie esame dabar? Šventinėje laidoje – jaudinantys prisiminimai, ypatingo laikotarpio liudininkai, specialūs šou ir naujai atgimę populiariausi hitai.

Laidoje dalyvaus nepriklausomybės akto signatarė N. Oželytė, rašytojas Andrius Užkalnis, muzikantas Arnoldas Lukošius, ekonomistas Žygimantas Mauricas.

Kaip pagrindinę laivės vertybę nepriklausomybės akto signatarė N. Oželytė įvardija galimybę rinktis.

„Tu gali rinktis: kriuksėti paršu laisvoj Lietuvoje arba su jachta plaukti aplink pasaulį“, – sako N. Oželytė.

Pasak signatarės, trijų dešimtmečių pasikeitimai – milžiniški. „Jūs atsisukite dokumentinius kadrus ir palyginkite save, kokie buvome. Pažiūrėkite į tuos pilkus veidus, į tas kanopas, pažiūrėkite į mus mitinguose, kur stovime visi kaip dundukai, pilkai aprengti“.

Paklausta, koks didžiausias kasdienio gyvenimu pokytis ją labiausiai džiugina, N. Oželytė prakalbo apie šeimos santykius. „Einu gatve ir matau parkelyje tris vyrukus, kurie stumia vežimėlius su vaikais. Ir tuomet prisimenu, kaip mano vyrui tekdavo meluoti bendradarbiams, kad jis eina su sekretore paflirtuoti, o iš tikrųjų eidavo pasiimti vaikų iš darželio, nes aš filmuodavausi. Jam prisipažinti, kad eina į darželį, būtų buvusi juoda gėda. Juk tuomet nebuvo ne tik sekso – nebuvo nei šeimos, nei asmeninio gyvenimo.  Čia fantastika, o ką mums darė sovietai. Mums nugenėdavo smegenis, o jos, deja, neatauga. Mozei reikėjo 40 metų savo tautą vedžioti po dykumą, kol išmirė paskutiniai, gimę vergijoje“. 

LNK žinių tarnyba parengė dešimt 10 specialių pasakojimų, kaip šalyje per tris dešimtmečius pasikeitė ekonomika, gyvenimo būdas, mada, sveikatos apsauga, pajamos, saugumas, kaip keitėsi sąlygos sportuoti, miestai, automobiliai, žemės ūkis ir valdžia.

1991 m. Sausio 13-ąją Lietuvos piliečiai taikiai pasipriešino Sovietų Sąjungos vadovybės bandymui jėga užimti Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Parlamento pastatą ir kitus valstybiniam perversmui reikšmingus objektus. Žmonės ginkluotus desantininkus bandė sulaikyti savo kūnais.

Pusantro metro – iš tokio atstumo desantininkas šovė į vilnietį energetiką R. Olšinską, tuomet 31-erių.

Žmona ir šiandien apie tai niekam negali pasakoti – per baisu.

„Šokas. Nepamenu, kaip atsitraukiau dar savo jėgom, kol pripuolė žmonės, kažkas šaliku užrišo peršautą koją ir mane išvežė į ligoninę“, – prisimena R. Olšinskas.

Jis su žmona net nesvarstė, rizikuoti ar ne, nors dukroms buvo ketveri metai ir vos vieneri – jauna pora nuskubėjo savo kūnais dengti Radijo ir televizijos komiteto pastato, kad į jį neprasibrautų desantininkai. Sumaištyje pasimetusi žmona kurį laiką nežinojo, ar iš viso jos vyras gyvas, puolė ieškoti jo ligoninėse ir vos atpažino savo Rimantą – kruviną, pajuodusį, sudegusiais plaukais ir barzda, su nuplėštu antakiu, su kumščio dydžio šautine skyle kojoje.

„Žmona ir šiandien apie tai niekam negali pasakoti – per baisu“, – sako Rimantas.

Televizijos bokšte iki šiol dirba A. Šalkauskas – Radijo, televizijos ir technologinės infrastruktūros priežiūros skyriaus vadovas. Jis prisimena, kad neramu buvo dar iki Sausio 13-osios, nes tanketėmis kariškiai vis atvažiuodavo prie bokšto pasižvalgyti. Darbuotojai patyliukais jau iš anksto ruošėsi, kad, jei ką, – desantininkai taip lengvai neperimtų svarbaus šalies objekto. Nors darbo savaitė vyrui baigėsi penktadienį, jis su draugais vis atvykdavo prie televizijos bokšto, kur būriavosi žmonės.

Lemtingąją naktį Algis su bičiuliais buvo ten taip pat, tik į darbovietę patekti jau negalėjo. Televizijos bokšte dirbo jo kolegos šešių žmonių pamaina – jie buvo kariškių išvaryti ir buvo įsitikinę, kad ginklai bus nukreipti į nugaras. Tos nakties siaubo – šūvių, žyrančių stiklų ant žmonių, tankų vikšrų džeržgesio, sužeistųjų aimanų – Algis negali pamiršti iki šiol. Pirmadienio rytą vyrui dar pavyko apgauti desantininkus ir patekti į savo darbo vietą – norėjo padaryti taip, kad kai kuriais prietaisais priešai negalėtų naudotis. Sausio 14 dieną jis su žmona švęsdavo jos gimtadienį, tačiau po kruvinos nakties tokiai dienai būdingo džiaugsmo neliko ir tas justi šeimoje iki šiol.

Ji dar šiek tiek kalbėjo, o aš žinojau, kad jos išgelbėti nepavyks. Tikra karo lauko ligoninė.

Išgirdęs šūvius plastinės chirurgijos specialistas profesorius K. Vitkus iš karto su tėvu Mečislovu Vitkumi šoko į automobilį ir nuvyko į Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Kas kad ne jų darbo laikas – yra šūvių, vadinasi bus sužeistų. Juk ir savaitė iki lemtingos nakties nieko gero nežadėjo.

Ligoninė tą naktį tapo kruvinųjų įvykių epicentru: sužeistuosius greitosios vežė vieną po kito. Skirstyti ligonius K. Vitkus stojo su kolega Renaldu Vaičiūnu – ligoninėje net grindys netrukus buvo nuklotos neštuvais su sužeistaisiais. Lavonus teko krauti laiptinėje – vietos reikėjo dar gyviesiems.

„Loretos (Asanavičiūtės, – red.) oda buvo nudeginta, su tankų vikšrų atspaudais, dubuo – kaip kruopų maišelis, viskas sutrupinta... Ji dar šiek tiek kalbėjo, o aš žinojau, kad jos išgelbėti nepavyks. Tikra karo lauko ligoninė. Žmonės, atvežti pašautomis rankomis, kojomis, išplėštais audiniais, sprogmenų skeveldros įstrigusios įvairiose kūno vietose, vienos moters koja kabojo tik sausgyslės... Tą naktį stengėmės aplenkti mirtį – daryti, kas būtiniausia, kad tik būtų išgelbėtos gyvybės, stabilizuota padėtis, atidėdant tai, kas dar gali palaukti, – prisimena profesorius. – Nepamenu, kada rytą išėjau pėstute namo. Kiek pailsėjęs grįžau ligoninėn  – su kolegomis pajuodę, apžėlę ir toliau savaitę neišėjom iš darbo, nes vis operavom sužeistuosius.“

Profesorius K. Vitkus Sausio 13-ąją visada leidžia prie laužų ir vis sulaukia buvusių tragiškos nakties pacientų, kurie jam dėkoja už išgelbėtą gyvybę.

Tai buvo mūsų Pilėnai, mūsų legenda, žmonėse nebuvo jokio brutalumo – tik giesmės ir maldos, tik taikus pasipriešinimo demonstravimas.

„Tankai eina!“ – aktorė, Nepriklausomybės akto signatarė N. Oželytė, Sausio 13-osios naktį leidusi Parlamente, pamena momentą, kai ją pasiekė ta žinia. Kunigas Robertas Grigas susirinkusiems tarė, kad asmeniniam paskutiniam patepimui laiko nėra – salėje klaupėsi visi, net ir komunistai.

Kai pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis paprašė kolegų perduoti, kad moterys ir vaikai pasišalintų iš aikštės, nes juos gali traiškyti tankai, N. Oželytė, pamena, išgirdo drąsų moters su vaiku ant rankų atsakymą: „Oželyte, manai, Lietuva tik tavo?“

„Tai buvo mūsų Pilėnai, mūsų legenda, žmonėse nebuvo jokio brutalumo – tik giesmės ir maldos, tik taikus pasipriešinimo demonstravimas. Buvo pasiektas toks laipsnis, kai mirti nebeskauda. Tai svarbiausia naktis mano gyvenime“, – pasakoja N. Oželytė.

Apie visa tai – žurnalo „Žmonės“ ir TV3 televizijos kuriamoje laidoje „Visi mes žmonės“ pirmadienį 19.30 val. per TV3.

Pokalbis su ja apie politiką, seksizmą ir dar daugiau.

Ištrauka iš pokalbio su N. Oželyte:

– Partijos kaip dešra ir įstatymai, žinote šį dalyką?

– Ne, netiesa.

– Geriau nežinoti, kaip jos daromos.

– Šioje vietoje netenku humoro jausmo.

– Kodėl?

– Todėl, kad visi mes čia pasijuoksime, o po to vėl eisim už eilinį kokį šlamštą balsuoti. O po to vėl aiškinsime, kad mūsų gyvenimas prastas. Partijos yra normalus, rimtas darinys.

Daugiau pokalbio detalių galite išgirsti vaizdo įraše:

Bet mes politikus renkamės kaip meilužius, mūsų santykis su jais toks gilus, toks intymus", – paklausta apie politiką, kurią paliko, atsakė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė, visuomenininkė, televizijos laidų vedėja Nijolė Oželytė.

– Paaiškinkite išsamiau: ko jūs lakstote po Lietuvą, kas ten jūsų laukia, apie ką kalbate su žmonėmis? Ir kieno vardu – Nepriklausomybės Akto signatarės, sėkmingos moters, tiesiog įžymybės?

– Kalbamės apie esminius dalykus – sėkmę, meilę, gyvenimo prasmę, mirtį. Daugumai iš mūsų klausimų kyla, tik niekas negali atsakyti. Arba nėra kalbama išvis. Kada gi filosofuosi, juk gyventi reikia! Bet mes ne šunys ir ne katės, mes negalime gyventi fiziologija. Va, ir kalbamės, bandome ieškoti atsakymų.

Jokiu būdu nepavadinčiau to nei veikla, nei užsiėmimu. Sakau, kad tai mano pareiga. Jaučiuosi labai skolinga. Mane slegia signataro rentos gavimas. Negaliu jos atsisakyti, kitaip neturėčiau už ką gyventi. Jeigu vykstu ne pas gimnazistus, studentus, o į verslo konferenciją ar kitas suaugusiųjų auditorijas, vis viena neimu pinigų. Jei žmonės susimokėtų pinigus, jie galėtų reikšti pretenzijas tam turiniui, kurį aš pasakysiu. Man taip netinka.

Važinėju ne tik po Lietuvą. Vykstu ir į Čikagą, ir į Birmingamą, ir į Londoną, visur, kur tik yra lietuvių. Jie mane išsikviečia patys, ir man tai labai svarbu. Nieko nemokau, už nieką neagituoju, esu tiesiog AŠ, nei signatarė, nei dar kažkas kitas. Kad ir kur mane kviečia, niekada neatsisakau. Matau čia didžiulę prasmę. Jei auditorijoje sėdės bent vienas žmogus toks kaip aš ir jam palengvės, kaip būtų palengvėję man, jei būčiau išgirdusi, kad ne viena aš ryža, durna ir ožka.

– Ar ne prasmingiau jums, kaip signatarei, kalbėti apie valstybingumą, tautą, išlikimą?

– Įvykiai buvo ir bus visokie. Prieš 100 metų Lietuva atsikūrė, po to buvo Hitleris, holokaustas, dar po to – Kovo 11-oji, Sausio 13-oji... Svarbūs esame tik mes ir mūsų galvų turinys, o visa kita yra tik mūsų gyvenimo siužetai.

Man, pavyzdžiui, jei būčiau turėjusi tik Sausio 13-ąją, mano gyvenimas būtų prasmingas, pilnas ir gražus. Aš likau, nors mačiau, kaip mano kolegos bėgo. Tai didi diena, bet pasakyti, kad data svarbiau už žmogų ir jo nuostatą, tikrai negaliu. Jeigu nebūtų tokių žmonių tada, Sausio 13-ąją, nebūtų ir rezultatų.

Manęs dažnai klausia, kas svarbiau – žmogus ar valstybė? Tada klausiu aš: o kas be ko negalėtų būti? Valstybė yra priemonė, kad būtų patogiau gyventi, namas, butas. Ir ne dievinti ją reikia, ne bučiuoti jai batus. Nes kai tai darai, iš tiesų bučiuoji batus valdžiai.

Mes politikus renkamės kaip meilužius, mūsų santykis su jais toks gilus, toks intymus.

– Pačiai šie susitikimai tikriausiai yra puiki šiandieninės visuomenės studija. Kokia ji?

– Jaunimas – nuostabus. Su vyresniais žmonėmis kalbėti sunku. Jiems jau "viso gero". Mąstoma, kad jei esi suaugęs, negali pradėti susitvarkyti savo galvos. Bet juk pasaulis visiems yra vienodas, ir tu savo langines prasivalai iš vidaus. Bet jie reikalauja keisti išorę.

Nesakau, kad su jaunais žmonėmis bendrauti paprasčiau, bet tikrai viltingiau. Su vyresniąja karta net nematau prasmės kalbėtis, nenoriu žudyti savo laiko ginčais apie tai, geras Karbauskis ar blogas.

Man nedaug liko laiko, ir kalbėti apie niekalus yra nesąmonė.

– Tik prieš keliolika metų pradėjusi keliauti aplankėte 61 šalį. Koks yra pasaulis? Kaip mes atrodome žiūrint iš ten?

– Pirma mano kelionė buvo į Izraelį. Supratau, kad ankstesniame gyvenime aš buvau žydė. Dieve mano, kokia tai šalis! Paskui – Kinija. Pykau ant draugės, kur ji mane tempia, apie Marsą žinojau daugiau nei apie Kiniją. Ten iš manęs pradėjo eiti sovietinis žmogus, ir ėjo ilgai. Kai mane pakvietė Amerikos lietuviai, sakiau, nenoriu jokiu būdu į tą benamių ir šlamšto šalį, kur kiekvienas pasiruošęs parsiduoti už dolerį. Ir kad gavau per savo sovietinę fizionomiją! Ant kiekvieno kampo žmonės su manimi elgėsi taip, kad man buvo didžiulė gėda. Amerikoje buvau prieš dešimt metų. Sunku patikėti, ką dar taip neseniai nešiojausi galvoje.

Mano regionas yra Azija. Žmonės ten turi keistą, mums nesuvokiamą logiką. Kinijoje užkalbinau 23 metų studentę. Paklausiau, kaip ji vertina kultūrinę revoliuciją. Sako, blogai. Bet kodėl tada visoje šalyje stovi Mao Dzedūno statulos? O ji man: ką tas pakeis, jei nugriausime? Ir tada prisimenu mūsų Kryžkalnio motiną. Kiekvieną kartą važiuodama matau tą kalną kaip be priekinių dantų. Išoriškai viskas nugriauta, bet iš esmės likę kaip buvę.

Tęsėme pokalbį. Klausiu, kodėl tokia galinga valstybė kaip Kinija bijo tokio mažo žmogaus Dalai Lamos, grasina nutraukti santykius su šalimis, kurios priima jį diplomatiniu lygiu. Ji pasiteiravo, ar domėjausi Kinijos komunistų partijos istorija. Žinau, kad Mao Dzedūnas dirbo bibliotekininku Šanchajuje, ten viskas ir prasidėjo. Ir ji man sako: taip, vienas žmogus turėjo didelę idėją; ir Dalai Lama turi didelę idėją, jis gali sugriauti Kiniją. Taip kalba 23 metų vaikas! Ir tai nėra išmokta. Azijos mąstymo šaknis yra tarp galvos ir širdies, jis grįstas gilia logika.

Kantrybė – meilės sinonimas. Suvokiau tai tik būdama per vidurį savo amžiaus. Mokykimės kantrybės, nes prieš mus amžinybė.

– O koks mūsų kelias? Nejaugi tik tą ir padarėme, kad Kryžkalnio motiną nugriovėme?

– Jokiu būdu! Mes labai toli nuėjome. Prieš 30 metų buvo labai normalu nueiti ir paskandinti katės atsivestus kačiukus. Normalu buvo mušti vaiką. Aš pati savo vaiką baudžiau taip, kad šiais laikais Vaiko teisės jį atimtų.

Taip gerai, kaip Lietuva gyvena dabar, ji negyveno jokiame istoriniame laikmetyje. Tu daraisi nelaimingas tik dėl savo vidinių pretenzijų, lūkesčių, kad gali būti dar geriau. Bet kas tau ką žadėjo?

Jeigu tu apie kažką blogai galvoji, dėl to ginčijiesi, tam kažkam vienodai rodo, bet tu į save įsileidi chaosą. Ir tai pasekmė kitos akimirkos, dar kitos, nes ji gali būti tik tokia, kokią tu ją padarei.

– Negaila, kad pasitraukėte iš politikos?

– Politika – labai siauras reikalas. Situacija, žinoma, patogi – tu gauni pinigų, gali nieko nedaryti, nes pats vienas nieko ir nesprendi. Kai buvau išrinkta į Seimą antrai kadencijai, maniau, kad sudegsiu iš siaubo. Kovoti ir numirti už tėvynę aš galiu, bet sėdėti ir skaityti kažkokį popiergalį, kaip kažkas keičia kažkokį mokestį, – tikrai ne. Galvojau, kur aš čia patekau. Sėdi krūva žmonių, balsuoja automatiškai, kaip nusprendė partijos vadovybė. Tu vienas nieko nereiški, bet žmonės į tave žiūri kaip į valdžią. Ir klausia: kodėl man rytoj ne komunizmas? Kodėl tu ten sėdi ir nepadarai? Ir niekas nenori suprasti, kad Lietuva, kokią mes ją šiandien turime, yra sunešta kiekvieno. Kaip suneštinė vakarienė, į kurią kiekvienas kažką atnešame iš savo namų.

Ir ta valdžia, kurią turime šiandien, yra mano tautos daugumos veidrodis. Kol bus galvojama, kad virėjos nuomonė kažką reiškia valstybės valdymui, nebus gerai. Virėja moka profesionaliai išvirti manų košę, bet ji visiškai neišmano, kaip kas veikia. Jai atrodo, kad viskas yra savaime – ir keliai, ir vaikų darželiai, ir mokyklos. Balsuodami renkamės tarp juodojo pipiro ir čilio, bet kaip gali pasirinkti, jei nesupranti, su kuo jie valgomi? Seimas rašo tavo gyvenimo taisykles, o tu renki virėją.

Argi tai demokratija, kai žmogų galima nupirkti, pamėtyti jam ledų, juo manipuliuoti? Bet aš prieš tai nieko neturiu. Nes kol tavimi naudosis, tol niekas nesikeis. Demokratija laimės, kai suprasi, kad valstybę valdyti gali tik protingesnis už tave, kai tai nežeis tavo savimeilės. Išsikvieti taksi, atvažiuoja du. Viename – toks jaunas, toks gražus, bet pirmą kartą vairuojantis taksistas. Bet tu sėdi pas seną, nes tau vienodai rodo, kaip jis atrodo, tau svarbu, kad jis būtų profesionalus ir nuvežtų tave saugiai. Bet mes politikus renkamės kaip meilužius, mūsų santykis su jais toks gilus, toks intymus.

Tokie yra mūsų augimo sunkumai. Turime juos išgyventi, nes kito būdo tiesiog nėra.

– Žmonėms per sunku laukti, jie klausia – kada gi pagaliau ateis tas geras gyvenimas. Ką jiems sakote?

– Kantrybė – meilės sinonimas. Suvokiau tai tik būdama per vidurį savo amžiaus. Mokykimės kantrybės, nes prieš mus amžinybė. Ir ne valstybė juda. Žmonės juda. Būdamas toks, koks esi, negali gyventi kitokio gyvenimo. Turi tai, ko dabar esi vertas. Patikėjai, kad esi nusipelnęs gyventi geriau? Tai tavo bėdos.

Kai man buvo 15 metų, vyko visuotinis surašymas. Tada buvo daugybė neraštingų žmonių. Visai neseniai! O prieš 100 metų tik saujelė turėjo išsilavinimą, kiti buvo tiesiog niekas. Pabandyk šiandien ką nors pavadinti nereikšmingu žmogumi. Labai svarbus augimo momentas – kiekvienas, netgi nieko reikšmingo visuomenei nedarantis, yra svarbus kaip asmuo, jo nuomonė prilyginama kompetencijai. Trumpajame etape tai didelis minusas, nes profesoriaus išmintis ir virėjos tos dienos nuomonė sveriama tomis pačiomis prekybos svarstyklėmis.

Bet jei tu šiandien toks protingas, turi suprasti, kad esi totaliai priklausomas nuo daugumos. Ir ką tu darai, kad jos kokybė keistųsi?

– Neseniai vykusiame buvusio jūsų vyro Sauliaus Vaitiekūno retrospektyvinės parodos atidaryme turėjo dalyvauti visos trys jūsų dukterys. Tai turbūt reta proga pabūti kartu? Kaip klojasi gyvenimas Ievai, Saulei ir Elenai?

– Kaip pasiklojo, taip ir miega. Ieva gyvena Lietuvoje, turi tris dukras kaip ir aš. Tarp jų – 24, 17 metų ir dviejų mėnesių amžiaus – toks pat skirtumas kaip tarp mano dukterų. Vyriausioji anūkė baigė ekonomikos studijas Londone, turi ten darbą. Saulė, antroji mano dukra, jau dešimt metų gyvena Portugalijoje. Ji atskrido į Vilnių, Elenai šįkart nepavyko.

Mūsų dabar – septynios. Turime feisbuke bendrą grupę, net mažosios Barboros nuotrauka ten yra, ir bendraujame kiekvieną dieną. Mūsų ryšys daug kam atrodo keistas. Net kai gyvenome visos kartu, tarp mūsų buities nebuvo. Išvengėme to prisitrynimo, kai tu labai gerai pažįsti žmogų ir jis tau neįdomus. Mes vienos kitoms ne tik labai svarbios, bet ir įdomios. O kadangi internetas dabar suteikia tą beprotišką galimybę būti kartu, jokio atsiskyrimo jausmo, net pasiilgimo nėra. Niekada gyvenime tiek nebendravome, kiek dabar.