Padės suvokti praeitį

Šiandien nuo 16 iki 20 val. Klaipėdos piliavietės šiaurinėje kurtinoje (Priešpilio g. 2) vyks edukacinė veikla, kurios metu istorinės rekonstrukcijos klubo "Hospitalierių ordinas" nariai pristatys Kryžiuočių ordino, kovojusio su prūsų gentimis, šarvuotę ir ginkluotę.

17.30 val. Klaipėdos piliavietės šiaurinėje kurtinoje (Priešpilio g. 2) bus atidaryta paroda "XVI a.–XX a. pirmos pusės istoriniai Klaipėdos (Memel) planai ir vaizdai".

Visuomenė siekia geriau suvokti savo praeitį, ją perprasti. Svarbus pažinimo šaltinis yra senieji piešiniai ir raižiniai, planai, žemėlapiai. Klaipėdos senoji ikonografinė, kartografinė medžiaga išblaškyta po daugelį Europos archyvų bei bibliotekų.

Parodoje eksponuojama Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje sukaupta gausi kolekcija tyrimams svarbių dokumentų kopijų apie Klaipėdos pilį ir miestą, gautų iš Berlyno valstybinės bibliotekos Kartografijos skyriaus, Valstybinio slaptojo Prūsijos kultūros paveldo, Sankt Peterburgo karinio jūrų laivyno, Maskvos Karo istorijos archyvų. Šią medžiagą papildo Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkų paieškų Švedijos archyvuose metu aptikti istoriniai planai ir žemėlapiai.

Klaipėda suformulavo tikslą artimiausiems dešimtmečiams – atstatyti Klaipėdos pilį. To neįmanoma padaryti be istorinių planų, pilies vaizdų, archeologinių duomenų. Ši kartografinės medžiagos paroda patvirtina, kad šaltinių įgyvendinti šį ambicingą sumanymą yra pakankamai.

Klaipėdiečiams – "Prūsai"

Klaipėdos pilies kiemo aikštėje šiandien 21 val. renginio dalyviai turės išskirtinę galimybę po atviru dangumi išgirsti ir pamatyti kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus operą "Prūsai" (dirigentas – Tomas Ambrozaitis).

Naujausio pastatymo premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko 2018 m. ir buvo dedikuota Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Naujam gyvenimui G.Kuprevičiaus operą prikėlė režisierius Gediminas Šeduikis, choreografas Aurelijus Liškauskas, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė.

Dar XX a. pradžioje kultūrinis atgimimas, iškėlęs ir tautinės operos idėją, tapo neatsiejama nepriklausomos valstybės atkūrimo siekio dalimi. O G.Kuprevičiaus "Prūsai" buvo pirmoji nacionalinė opera, sukurta ir pristatyta žiūrovams nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje.

Nedaugeliui lietuviškų operų yra pavykę įsitvirtinti scenoje ir publikos atmintyje, o "Prūsai" jau įrodė turintys neabejotiną istorinę, kultūrinę ir meninę išliekamąją vertę. Operos siužetas pasakoja apie tragišką prūsų tautos likimą. Centre – istorinė Herkaus Manto asmenybė, kurios asmeniniai interesai prieštarauja prūsų laisvės siekiui.

Pagerbs aktorę ir muziką

Per Klaipėdos miesto gimtadienį Pilies muziejuje tradiciškai įteikiamos Klaipėdos kultūros magistro regalijos – auksiniai žiedai, pagaminti pagal renesansinio žiedo, saugomo Pilies muziejuje, pavyzdį.

Auksiniai žiedai – savotiška padėka už tarnystę Klaipėdai ir indėlį į miesto kultūrą.

Regalijos šiais metais atiteks Klaipėdos dramos teatro aktorei Reginai Šaltenytei ir Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovui Mindaugui Bačkui. Tokį sprendimą priėmė liepos pradžioje posėdžiavusi Klaipėdos kultūros magistro vardo suteikimo komisija.

Klaipėdos kultūros magistro vardas suteikiamas Klaipėdos miesto menininkams ar kitiems kultūros darbuotojams už išskirtinius nuopelnus miesto kultūrai.

Pretendentus Klaipėdos kultūros magistro vardui suteikti gali siūlyti Klaipėdos miesto kultūros institucijos, kūrybinės sąjungos, nevyriausybinės organizacijos, privatūs asmenys, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyrius.

Šiemet kultūros magistro vardui gauti buvo pasiūlytos aštuonios kandidatūros.

Kultūros magistrai Klaipėdoje renkami nuo 2003 m. Iš viso per 2003–2017 m. kultūros magistro vardas yra suteiktas 35 asmenims.

Pernai kultūros magistro vardą pelnė skulptorius Algirdas Bosas ir fotomenininkas Remigijus Treigys.

Pilies muziejaus (Priešpilio g. 2) darbo laikas rugpjūčio 1 d.

Ekspozicija princo Frydricho poternoje neveiks iki 17 val.

Ekspozicijos Karlo poternoje ir Muziejaus 39/45 lankymas nuo 10 iki 17 val. mokamas.

Nuo 17 iki 20.30 val. visų Pilies muziejaus ekspozicijų lankymas nemokamas.

Operą „Prūsai“ Giedrius Kuprevičius parašė 1996 m. Po metų ji buvo pastatyta Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Tai – pirmoji lietuviška opera istorine tematika po nepriklausomybės atkūrimo. „Prūsai“ pasakoja apie tragišką šios tautos likimą, o pagrindinis veikėjas Herkus Mantas atkakliai kovoja už laisvę.

Pasak režisieriaus Gedimino Šeduikio, opera bus ne tik apie prūsus ar vokiečius, baltų religiją ir krikščionybę. Naujame pastatyme bus akcentuojamas skirtingų kultūrų, pasaulėžiūrų ir skirtingų filosofijų susidūrimas. Tam pasirinkta simbolinė kalba.

Pagrindinio herojaus – Herkaus Manto partiją atliks baritonai – Mindaugas Rojus ir Steponas Zonys. Pastarajam tai – pirmas pagrindinis dramatiškas vaidmuo operoje.

Pasak dirigento Tomo Ambrozaičio, nemažai solistų, pasirodžiusių senajame pastatyme, dainuos ir naujajame. Pavyzdžiui Kolčio vaidmenį atliks tas pats Kęstuts Navulis. Tik dabar jis – brandesnis ir gilesnis.

Savaitgalį opera „Prūsai“ bus rodoma Klaipėdos Žvejų rūmuose, kovą – Girstučio kultūros ir sporto centre Kaune.

Daugiau apie tai – Marijos Gabrienės ir Loretos Mačiulienės reportaže.

– Antrą kartą Klaipėdoje statoma patriotinė istorinė Giedriaus Kuprevičiaus opera "Prūsai" skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Kuo jums ypatinga ši opera?

– Tai kūrinys su gilia istorija, turintis net keletą svarbių linijų pamąstymams. Ne vienas žmogus manęs klausė, kodėl šalies šimtmečiui pasirinkti būtent išnykusieji prūsai. Buvo kažkada mūsų kraštuose tokia tautelė. Mano manymu, prūsai išnyko, nes atėjusi krikščionybė visiškai sunaikino jų pradą – pagoniškąjį tikėjimą. Krikščionybė atėjo jėga. Mūsų statomoje operoje prūsų karžygio dvasinės kančios ypač ryškios finale, kai Herkus Mantus lieka vienas, nes jo mylimąją Kristiną sudegina ant laužo tauta, už kurią jis kariauja. Jam tenka kovoti prieš vokiečius – tautą, kuri jį išaugino. Vidiniai prieštaravimai drasko Herkui Mantui širdį. Šioje situacijoje randu Prūsijos ir Lietuvos paralelę. O mūsų tautoje kas vyksta? Tik, aišku, ne mojuojant kardais ar deginant ant laužo. Ar mūsų niekas nenaikina: mažėja žmonių ir kartu mokančiųjų lietuviškai, žmonės išvažiuoja.

G.Kuprevičius dar 1996 m. kurdamas operą užrašė šią tarsi ateitį nuspėjančią dedikaciją: "Išnykusiųjų atminimui, nykstančiųjų perspėjimui". Ji šiandien atrodo dar aktualesnė nei prieš dvidešimt metų, kai Lietuva buvo neseniai atgavusi nepriklausomybę. Ir nežinia, kas bus dar po 10 ar 20 metų. Gal "Prūsai" taps kone paminkline opera?

– Daug lietuvių veržiasi išvykti į užsienį dėl daugybės įvairių priežasčių. Tikiuosi, jūs neplanuojate išvykti?

– Kol kas neplanuoju, bet ateities niekas nežino. Ir aš nežinau. Tikiuosi, kad neteks prisidėti prie lietuvių išnykimo.

– Veikiausiai esate savo krašto patriotas?

– Visa komanda, dirbanti prie operos "Prūsai", lygiai kaip ir stačiusieji "Prūsus" prieš 20 metų, yra patriotai. Ar įmanoma kitaip? Jeigu V.Noreika, dainuodamas finalinę Herkaus Manto partijos eilutę "Prūsija mano, nejaugi mes gyvi tik kapams" verkė. Mačiau operos įrašą, kur ašaros teka V.Noreikos veidu. Mes, lietuviai, visi savo šalies patriotai. Mes iš čia atėję ir čia mūsų protėvių žemė. Labai taiklu, jog "Prūsai" vėl statomi Klaipėdoje, Prūsijos ištakose, o ne Vilniuje ar Kaune.

Operą kuria labai šauni komanda: režisierius, solistai ir netgi choras turi labai daug sceninių užduočių. Režisierius Gediminas Šeduikis – tikras savo srities profesionalas. Jis moka rasti priėjimą prie kolegų ir paaiškinti savo kūrybinius užmojus. O tai taip reta tarp režisierių. Būna, kad režisieriai tarsi bando susisiekti su antgamtinėmis būtybėmis, o atlikėjai nesupranta, ką reikia daryti. Režisieriui bendravimo dovana labai svarbi. G.Šeduikis labai mėgiamas bei mylimas spektaklio pastatymo komandos, tad puikiai čia priimamas. Svarbiausia, žmonės juo tiki. Tai svarbu kiekvienam "karvedžiui".

– Ar opera "Prūsai" išliko autentiška?

– Opera išliko autentiška, išskyrus tai, kad Herkaus Manto partiją kompozitorius G.Kuprevičius parašė specialiai garsiajam dainininkui Virgilijui Noreikai. Dabar Herkaus Manto partiją atliks Mindaugas Rojus ir Steponas Zonys. Su autoriaus leidimu keliose vietose harmoningai pakeistos gaidos.

– Kuriant operą "Prūsai" patariamuoju balsu jums talkina legendinis dirigentas Stasys Domarkas. Beje, S.Domarkas ne tik dirigavo 1997 m. Klaipėdoje pirmą kartą pastatytą operą "Prūsai", bet pasiūlė G.Kuprevičiui ją parašyti. Ar sudėtinga dirbti su S.Domarku?

– S.Domarkas spektakliui "Prūsai" tarsi tėvas. Aš labai džiaugiuosi, kad dirigentas, sulaukęs garbaus amžiaus, yra kupinas energijos, pasiruošęs pasidalyti savo žiniomis. S.Domarko gyvenimo patirtis – ypatinga, jis scenos meno profesionalas. Ir to, ką mums gali duoti S.Domarkas, nesužinosi jokiuose vadovėliuose. Kasdien šiam žmogui linkiu sveikatos ir galimybės bei noro dalytis savo asmenybės turtais kuo ilgiau. Pasitaikė tokių atvejų, kai ir man, ir G.Šeduikiui tikrai labai prireikė patarimo iš šono. Beje, G.Šeduikio, kaip režisieriaus, išskirtinis bruožas yra ir tai, kad jis yra puikiai išstudijavęs operos partitūrą, t. y. turi muzikinį išsilavinimą ir skaito natas. Puiku, kad jis gali skaityti ne tik operos scenarijų. Ir tai didžiulis privalumas. Dažniausiai Lietuvoje operas režisuoja dramos režisieriai, kuriems svarbus tekstas, konfliktas ir kaip visa tai atrodys scenoje. G.Šeduikis gali daugiau.

– Spektaklį Klaipėdoje kuria šalyje garsūs savo srities profesionalai: labai talentingas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) režisierius Gediminas Šeduikis, dainuoti Kristinos partijos atvyksta LNOBT primadona Viktorija Miškūnaitė, jos partneriu scenoje taps nuostabus Klaipėdos muzikinio teatro dainininkas baritonas Mindaugas Rojus. Atrodo, jau šios garsios pavardės ir titulai sako, kad spektaklis neišvengs susidomėjimo. Ar lengva dirbti su šia komanda? Ar žvaigždės įnoringos?

– Spektaklio premjeroje dainuos kviestinė žvaigždė primadona V.Miškūnaitė. Beje, ji sausio gale antrą kartą LNOBT už labai sudėtingus vaidmenis apdovanota "Metų solistės" titulu. Pirmas metų solistės titulas jai buvo skirtas 2015 m. Mums garbė, kad primadona sutiko atvykti į Klaipėdą. Lietuvoje geresnės už ją nėra.

Būtina paminėti uostamiesčio teatro solistę, atliksiančią Kristinos partiją, Rasą Ulteravičiūtę (V.Miškūnaitės kolegę) bei S.Zonį (M.Rojaus kolegą, atliksiantį Herkaus Manto partiją), mūsų teatro solistus Roką Spalinską, Kęstutį Nevulį, kuriančius sudėtingus vaidmenis. Jų indėlis į operą taip pat labai svarbus.

Patikėkite, žvaigždės nėra įnoringos. Galioja keistas paradoksas: kuo žmogus daugiau pasiekęs, išsilavinęs, visam pasaulyje pripažintas menininkas, tuo paprastesnis. Kitas gali nedaug, tik savoje siauroje srityje, bet pasididžiavimo savo sugebėjimais turi daugiau už genialiuosius. Gali daugiau paskaityti knygų, įdėti daug pastangų, bet Dievo duotybės ar genialiojo kodo niekas negali atstoti ar jam prilygti. Tiek V.Miškūnaitė, tiek G.Šeduikis tą kodą turi, tačiau išlieka geranoriški ir paprasti.

– Gal turite patarimų žiūrovams, kaip atkoduoti operą "Prūsai" ir ją priimti iki sielos gelmių. Vieni, prieš žiūrėdami spektaklį, ieško istorinių žinių, kiti – recenzijų. Ką patartumėte jūs?

– Operos "Prūsai" partitūra nėra lengva. Orkestro medžiaga taip pat. Repetuojame ir stengiamės. "Prūsų" partitūra tarsi jausmų ir spalvų kardiograma nuo pat operos pradžios iki paskutinio fortisimo akordo, kai griūvanti siena scenoje perkeltine prasme sutraiško prūsų tautą. Viršuje šviesų ugnies pavidalu sušvinta krikščionybės kryžius. Šioje operoje nėra sąvokų "tyliau", "garsiau". Orkestras kartu su solistais ir choru kuria operos nuotaiką, spalvą, emociją.

– Ar per visą operą žiūrovas lieka, kad ir minimalioje, bet įtampoje?

– Manau, kad taip. Visos operos metu, net pačiose tyliausiose vietose, vis dar tvyro baimės jausmas. Opera taip sukurta. Aš tikiuosi, kad žiūrovai bus atidūs ir tai išgirs. Sceniniai sprendimai labai susipynę su muzika, su momento muzikine emocija. Žiūrovui ir klausytojui lieka užduotis spektaklyje perskaityti visą ženklų, muzikos koduotę ir atsakyti sau į klausimą "kodėl".

– Dirigentų profesiją reikėtų prilyginti magams: jų lazdelės mostui paklūsta tiek orkestras, tiek dainininkai, jam tenka didžiulė atsakomybė viską sustyguoti, kad jokių nesklandumų žiūrovai neišgirstų ar nepastebėtų. Kaip tai pavyksta?

– Už spektaklį atsakingi visi. Tačiau dirigentas iš visų besijaudinančiųjų turi išlikti ramiausias, kaip sako žmonės, šalčiausių nervų. Man sunkiai tai pavyksta, nes spektaklio emocijos pagauna ir kartais trukdo šiam darbui. Kai esi solistas, pasikrauni ir išgyveni, o dirigentas turi savo jausmų neparodyti, tačiau jais užkrėsti aplinkinius, kartu sužiūrėti, kad visų emocijos susijungtų į darnią visumą, o ne pavirstų į garsų kakofoniją. "Prūsų" muzika tiršta ir harmoninga: daug archajinių ir pagoniškų momentų. Muzika labai sceniška, logiška. Gali užsimerkti ir nematyti scenos, bet girdėdamas solistus ir muziką savo viduje susikursi vaizdą ir pajusi transliuojamą emociją.

– Kaip manote, kas ateis į operą "Prūsai"? Ko tikitės iš žiūrovų? Ar atvyks jūsų artimieji?

– Kviečiu ateiti visus. Legendinis dirigentas Jonas Aleksa yra pasakęs: "Publika balsuoja kojomis: arba ateina, arba – ne." Į premjerą dažniausiai atvyksta daug besidominčiųjų: kritikai, smalsuoliai, norintieji tapti pirmaisiais žiūrovais, pasiklausyti vieno ar kito solisto. Laukiu antro ir vėlesnių operos "Prūsai" pasirodymų publikai. Tada ir paaiškės tas faktorius, kai žiūrovai arba eina, arba ne.

Spektaklyje bus ir mano, ir solistų artimųjų. Atvyksta ir legendinis kompozitorius G.Kuprevičius. "Prūsų" premjera bus didelis įvykis.

– Premjeros laukimas, sudėtingos repeticijos. Kaip atsipalaiduojate po sunkios dienos?

– Tarp rytinių ir vakarinių repeticijų stengiuosi rasti bent valandą, kad grįžčiau namo. Pabūnu tyloje ir ramiai viską apgalvoju. Tada žinau, ką taisyti, į ką atkreipti dėmesį. Tas mano vidinis karštis atslūgs tik po premjeros, manau. Nes žmogus negali įsijungti ir išsijungti kas vakarą, tad tenka palaikyti tą kūrybinį degimą. Šiltesniu metų laiku mėgstu nuvykti prie Olando Kepurės, pereiti per mišką, pasigrožėti jūra ir girdėti tik vėjo muziką medžiuose. Esu labai paprastas žmogus. Kad atsipalaiduočiau, man nereikia iššokti su parašiutu. Nors negali žinoti. Gal kada nors gyvenime išbandysiu ir parašiutą.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas Jonas Sakalauskas sako, kad vasario 16-ąją, prieš šimtą metų, atkurta ne tik Lietuvos nepriklausomybė. Šią datą galima vadinti ir šalies operos atgimimu, nes netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Lietuvių meno kūrėjų draugija įsteigė Operos vaidyklą. „Opera „Prūsai“ pasirinkta ieškant savito, klaipėdietiško akcento. Esame istorinėje vietoje“,- sakė J.Sakalauskas, operos pristatymo vykusio Klaipėdos piliavietėje, metu.

Dirigentas Tomas Ambrozaitis akcentavo išskirtinius savitą požiūrį į chrestomatinę Herkaus Manto dramą turinčio režisieriaus Gedimino Šeduikio bei scenografės Sigitos Šimkūnaitės užmojus. G.Šeduikis, kaip režisierius išskirtinis tuo, kad turi muzikinį išsilavinimą bei skaito ne tik operos scenarijų, bet ir partitūrą. „Su G.Šeduikiu prasideda nauja šalies operos režisierių era“,- žiūrovus bando sudominti T.Ambrozaitis.

Opera „Prūsai“ Klaipėdoje buvo pastatyta ir prieš 20 metų, tad naujajame pastatyme dainuos ir dainininkai operoje dainavę prieš eilę metų. „Pavyzdžiui Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas dainininkas Kęstutis Nevulis vėl atliks Kolčio partiją. Tas pats, tik brandesnis atlikėjas“,- pasakojo T.Ambrozaitis.

Režisierius G.Šeduikis akcentavo, kad operos „Prūsai“ siužetas unikalus ir vertas didžiosios scenos, nes turi „platų kontekstą“. „Tai apie drama apie išlikimą, skirtingų kultūrų susidūrimą. Kartu apie žmones ir jų likimus. G.Kuprevičiaus sukurta opera nepavaldi laikui. Ir šiandien labai aktuali ir šiuolaikiškai skamba ypač aukšto meninio lygio kompozitoriaus sukurta muzika su daug romantizmo“,- sako G.Šeduikis.

Spektaklio vaizduojamas laikmetis pristatomas pasitelkiant stambius simbolius: linijas, erdvę. „Atsisakėme beverčių daiktų. Pirmame operos plane du žmonės ir dviejų pasaulių susidūrimas“,- sako G.Šeduikis.

Spektaklio pastatymas bus šiuolaikiškas, stilizuotas, o specialaus akcento ieškota net užsienyje. Vis dar slepiamas scenos rekvizitas parvežtas net iš Vokietijos.

Slepiami ir spektaklio kostiumai, kuriuos sukūrė žymioji rūbų dizainerė Sandra Straukaitė. Jei spektaklio scenografė Sigita Šimkūnaitė jau dirbo su šokio spektakliu „Karmen siuita“, tai opera „Prūsai“ tapo S.Straukaitės debiutu Klaipėdoje. „Esu sužavėta puikaus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kolektyvo ir jų atsidavimo savo darbui. Noriu akcentuoti tik, kad spektaklis šiuolaikiškas, tad neišvysite tradicinių šarvų ir panašių dalykų. Norėdama suteikti šiuolaikiškumo rinkausi pavyzdžiui į šarvus panašų audinį“,- sakė S.Straukaitė.

Operos pagrindinio herojaus Herkaus Manto partiją atliks baritonai – Mindaugas Rojus ir Steponas Zonys. Kristina naujajame spektaklyje taps Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primadona, „Auksinį scenos kryžių“ pelniusi bei antrą kartą metų solistės titulu apdovanota Viktorija Miškūnaitė ir viena geriausių uostamiesčio muzikinio teatro solisčių Rasa Ulteravičiūtė. Kas dainuos premjeroje išlieka intriga iki premjeros.

Steponas Zonys akcentavo, kad opera „Prūsai“ Klaipėdoje ne „atstatoma“, o statoma naujai. Pagal G.Kuprevičiaus planą pagrindinis Herkaus Manto vaidmuo sukurtas specialiai tenorui Virgilijui Noreikai, o Klaipėdoje jį atlieka baritonai. „Mano Herkus Mantas bus kitoks. Ir su kolega Mindaugu Rojumi nesame panašūs“,- sako S.Zonys, kuriam šis „Herkus Mantas“ pirmas pagrindinis dramatinis vaidmuo operoje. Anksčiau atlikėjui teko atlikti pagrindinių vaidmenų, tačiau ne dramose.

Beje, vasario 17-ąją į atgimusios operos „Prūsai“ premjerą atvyksta ir kompozitorius G.Kuprevičius, o kovo 22 d. opera bus rodoma Kaune, Girstučio kultūros ir sporto centre. Operą „Prūsai“ norima parodyti kuo platesniam žiūrovų ratui, tad kiek tik leis lėšos planuojama važinėti po Lietuvą.

Beje, tai brangiausia Klaipėdoje pastatyta opera. Investicijomis ją lenkia tik miuziklas „Čikaga“.

Jonas Sakalauskas, kaip Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas, akcentavo, kad operoje „Prūsai“ pavyko apjungti Klaipėdos muzikų bendruomenę, kas jam kaip vadovui labai svarbu. „Prūsuose“ dainuos profesionalus Klaipėdos miesto choras „Aukuras“, šokio spektaklyje „Karmen siuita“ jau grojo Klaipėdos kamerinis orkestras. „Būtina suprasti, kad kartu galime daugiau. Ir visa tai labai naudinga keliant Klaipėdos meninį lygį“,- sakė J.Sakalauskas.

– Dirbote Vilniaus, Kauno, įvairiuose užsienio teatruose. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbate trečią sykį. Kaip jaučiatės jame?

– Jaučiuosi lyg sugrįžęs namo. Sakau nuoširdžiai. Po Dalios Ibelhauptaitės operų „Bohema“, „Pajacai“, kuriose buvau režisierės padėjėjas, kūrybinio proceso jaučiuosi Klaipėdos muzikiniame teatre priimtas kaip savas. Tad visada čia važiuoju su dideliu noru ir užsidegimu ir kiekvieną kartą čia ko nors išmokstu.

Mokytis gali visur. Nebūtina važiuoti į „La Scalą“  Kovengardeną ar Metropoliteną. Galimybes tobulėti gali atrasti bet kur. Klaipėda man yra ta vieta, kurioje aš tobulėju kaip režisierius ir kūrėjas. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras man –  tarsi studija. Nesvarbu, ar joje kuriu savo darbus, ar kitų režisierių perstatymus  – esu labai dėkingas už galimybę studijuoti. Manau, kad režisierius visada yra mokinys. Tai yra nuolatinio ėjimo, ieškojimų kelias.

– Kokie jūsų atradimai Klaipėdoje? Kas jums patinka ar nepatinka?

– Man labai patinka Klaipėdos restoranai. Mėgstu skanų maistą, o Klaipėdoje yra tikrai nuostabių vietų pavalgyti ir dar labai geras arba geras aptarnavimas Klaipėdoje. Ko nepasakyčiau apie Vilnių. Klaipėdoje, apskritai, labai šilti žmonės. Šį skirtumą  ypač stipriai jaučiu. Gal aš tik su tokiais žmonėmis susidūriau, gal yra visokių...

Giedriaus Kuprevičiaus opera „Prūsai“ Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje jau skambėjo prieš dvidešimtmetį. Sukurti dar vieną šio kūrinio interpretaciją dabar buvo jūsų ar teatro idėja?

Teatro. Man pasiūlė šią idėją įgyvendinti.

– O koks kūrinys – jūsų svajonė?

– Turiu seną svajonę pastatyti Bendžamino Briteno kūrinį „Lukrecijos išniekinimas“. Tai labai įdomus veikalas, skirtas nedideliam 12-15 žmonių ansambliui su fortepijonu, pučiamaisiais, styginiais. Jau svajonės matau, kaip atrodys scenografija, apšvietimas, kostiumai. Taigi, turiu paruoštuką.

– Kaip gimsta spektaklis jūsų vaizduotėje? Kokie pirmieji kūrybinio proceso impulsai?

– Pirmiausia yra muzika. Turiu paklausyti kūrinį. Muzika diktuoja spektaklio architektūrą. Žinoma, mano, kaip režisieriaus, darbas sudėlioti  personažų psichologiją, tačiau aš to negaliu daryti tuščioje erdvėje – juodame kambaryje. Mąstau vizualiai –  matau spektaklį lyg filmą. Personažus turiu kur nors apgyvendinti, tad pirmiausia pamatau erdvę. Muzika taip pat yra erdvė. Jeigu ją jautriai išgirsti, įsimyli – ji padiktuoja, kur veiksmas vyksta. Kartais tai labai kinematografiška erdvė, tarsi butas su konkrečiomis detalėmis, o kartais erdvė – sunkiai nusakoma. Tokia yra „Prūsų“ muzika.

– Operą „Prūsai“ kompozitorius Giedrius Kuprevičius parašė įkvėptas Juozo Grušo dramos „Herkus Mantas“ bei jos ekranizacijos kine. Kuo jums imponuoja Juozo Grušo drama ir Giedriaus Kuprevičiaus opera?

– Devintoje klasėje per lietuvių literatūros egzaminą rašiau J. Grušo dramos „Herkus Mantas“ interpretaciją ir gavau aštuonis. Manau, kad tai buvo ženklas. (juokiasi. – Aut. past.) Beje, po to mokytoja pasakė, kad buvo labai gera interpretacija, tik su gramatinėm klaidom.

Kiekvieną kūrinį menininkas „perleidžia per save“. Turi įsimylėti, prisijaukinti, kitaip  negali. Giedriaus Kuprevičiaus „Prūsus“ įsimylėjau iš pirmo paklausymo. Nesu G. Kuprevičiaus kūrybos žinovas – neperklausiau visų jo kūrinių ir nemačiau visų jo kūrybos pastatymų, bet esu jo gerbėjas.

Svarbu  pasakyti, jog J. Grušo drama ir G. Kuprevičiaus opera yra du skirtingi dalykai. Aš spektaklį režisuoju pagal G. Kuprevičiaus kūrinį. Operoje kiek kitur akcentai sudėti nei dramoje, kitokios – spalvos, net pavadinimas – kitoks. Ne veltui opera pavadinta „Prūsai“, o ne „Herkus Mantas“.

Tiesą sakant, nežinau, kodėl, tačiau manau, kad kompozitorius norėjo praplėsti regos lauką. Parodyti, kad tragiškas ne tik Herkaus Manto likimas, bet jo mylimosios Kristinos, prūsų tautos, net vokiečiai nukentėjo. Klausydamas jos nejaučiu, kada ji buvo sukurta, ji yra belaikė pačia geriausia prasme ir tai nėra eksperimentinė muzika. Manau, kad šis kūrinys užima labai aukštą poziciją tarp lietuvių autorių, kurių, beje, nėra labai daug. Nežinau, kodėl tik „Prūsai“ taip retai atliekama opera. Tikiuosi, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, sugrąžinęs į sceną šį veikalą, įkvėps jam naują gyvenimą.

G. Kuprevičiaus opera „Prūsai“ pasižymi nuostabia muzikine forma. Sakyčiau, jog ji sukurta pagal itališkus kanonus. Man joje viskas labai aišku, puikiai jaučiu dramaturginę ritmiką, nors istorija – gana komplikuota. Šiame kūrinyje – labai daug gelmės ir prasmės, tad neturiu tikslo to dar pridėti.  Mano tikslas – papasakoti istoriją taip, kad visiems žiūrovams viskas būtų aišku. Surišti visu siužeto siūlus –  tai yra iššūkis. O aš iššūkius mėgstu.

– Apie ką bus jūsų interpretacija?

– Opera bus ne apie prūsus. Prūsų vietoje taip pat gali būti lenkai, žydai, musulmonai, krikščionys, eretikai... Tai istorija apie skirtingų kultūrų, pasaulėžiūrų, tautų, požiūrių, filosofijos... susidūrimą.

Scenoje nebus istorinės ekranizacijos ir batalinių scenų, nes aš nesu istorikas, nesu religijotyrininkas, neišmanau  baltų religijos, nei ankstyvosios krikščionybės, nei karų. Bandau išsivalyti, išsigryninti nuo istorinio konteksto, nuo gotikos, nuo ženklų, kurie nukelia į ekranizaciją. Noriu apnuoginti dramą. Man svarbi žmogiška drama, psichologija, santykiai.

– Kartu su jumis kūrybinėje operos „Prūsai“ komandoje dirba dailininkė scenografė Sigita Šimkūnaitė bei kostiumų dizainerė Sandra Straukaitė. Kokius vizualinius sprendimus jos pasiūlė?

– Pagaliau pirmą kartą dirbu komandoje su Sigita Šimkūnaite. Labai seniai to norėjau, bet vis mūsų keliai nesusitikdavo. Mudu pažįstami daugiau kaip dešimt metų, esame valandų valandas aptarinėję spektaklius, muziką. Tai yra žmogus, kuris yra beveik viską matęs ir žino, kas vyksta Vilniaus teatro, operos ir klasikinės muzikos gyvenime. Be to, ji yra baigusi architektūros studijas. Man labai pasisekė, kad Sigita dirba kartu prie „Prūsų“ pastatymo. Jis pasiūlė minimalistinį ir švarų scenovaizdį. Jame nebus vokiškų pilių ir prūsiškų trobelių. Naudojame tik keletą pamatinių medžiagų: metalą, medį, ugnį (galbūt), nes G. Kuprevičiaus muzikai nereikalingi jokie pagražinimai.

Kostiumų dizainerė Sandra Straukaitė pasiūlė minimalistinį viduramžių silueto, tačiau labai įdomios architektūros kostiumą. Jam pasiūti naudoja šiuolaikines medžiagas. Sandra moka sukurti klasikinį siluetą su netikėtais teatriniais sprendimais.

– Jūs ir norėjote minimalistinio vaizdo. O jeigu scenografas, dailininkas pasiūlytų visiškai priešingą vaizdą nei matėte savo vaizduotėje?

– Nesu iš tų režisierių, kurie tranko stalą kumščiu, siekdami įrodyti savo. Kartais būna, kad sukuriu savo išbaigtą viziją ir tereikia, kad kas nors tai nupieštų ir paskaičiuotų ir padarytų.

Kartais vizija – labai abstrakti. Pasakau ją scenografui – jis išklauso ir po dviejų savaičių ateina su visiškai kita mintimi.  Bet tai, ką jis pasiūlo, yra šimtą kartų geriau nei tu sugalvojai. Būtų kvaila jo siūlymo nepriimti.

Dar vienas variantas, kuris man labiausiai patinka, – bendra kūryba. Teatras yra komandinis darbas ir man smagu dirbti su komanda. Bet kuriuo atveju į komandą kvieti tuos menininkus, kurie tau artimi savo įsitikinimais, skoniu, meile muzikai. Šįsyk dirbti kuriant „Prūsus“ labai malonu, nes vyksta bendra kūryba.

– Kodėl „Prūsų“ kūrybinėje komandoje nėra kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus?

– Kai yra gyvas kompozitorius ir kuri pastatymą pagal jo veikalą visada kyla klausimas, ar jis turi sėdėti repeticijose? Aš G. Kuprevičiaus specialiai nekviečiau. Manau, kad gal geriau išlaikyti sveiką distanciją. Kompozitoriaus darbas padarytas – opera parašyta. Dabar mano eilė ją išgirsti, pamatyti ir parodyti tai, ką jis parašė. Žinoma, kad aš rodau iš savo pozicijos ir jis gali paprieštarauti, kad kurdamas turėjo galvoje visai ką kita. Tai – loterija.

– Jaučiate baimę?

– Ne, nes viską darau iš absoliučios meilės muzikai. Asmeniškai niekada nebuvome susitikę su G. Kuprevičiumi, tik susirašinėjome laiškais. Jis man atsiuntė libretą, klavyrą, įrašus ir davė užuominą, kad nebijočiau. Be to, su mumis dirba pirmojo „Prūsų“ pastatymo vadovas maestro Stasys Domarkas. Jis yra tarsi tarpininkas tarp manęs ir kompozitoriaus ir dar nepasakė, kad į pievas pjaunu. 

– Kolektyvas jus apibūdina, kaip itin puikiai su visais sutariantį režisierių. Kokios dar asmeninės savybės svarbios režisieriui?

– Aš myliu žmones. Man patinka dirbti produktyvioje aplinkoje ir labai sunku dirbti įtampoje. Todėl stengiuosi nei sau, nei kitiems nesudaryti įtampos. Repeticijose nemarinuoju laiko. Sau ir kitiems neleidžiu kaboti ir nieko neveikti.  Jeigu padarau tai, ką buvau suplanavęs  ir dar lieka pusė valandos, – tai neprašau dar kartoti, tempti laiką. Manau, kad visų mūsų laikas yra brangus. Žinoma, tas tempas išvargina fiziškai, tačiau dirbdamas su žmonėmis ne tik pats daug atiduodi, bet ir daug gauni atgal. Tai jau dvasinė įkrova.

– Kaip save įsivaizduojate po penkerių metų?

– Labiau patyrusį.

– „Facebooko“ profilyje mačiau jūsų nuotrauką, kurioje esate su naro kostiumu. Nardymas – jūsų hobis?

– Vienas iš mano hobių. Kadangi įtampa yra neatsiejama mūsų darbo dalis, tenka su ja kažkaip susigyventi. Todėl užsiiminėju visokiais keistais, ekstremaliais dalykais: scuba nardymu, važinėju motociklu, lipu į kalnus. Tik taip aš galiu pailsėti. Patirdamas tą ekstremalų stresą, pavojų – esu čia ir dabar. Tik tokiose situacijose negaliu galvoti apie nieką kitą ir išleidžiu tą susikaupusį garą, pailsiu.

– Pagalvojau, kad po buvimo muzikoje ilgitės tylos, kuri yra po vandeniu.  

– Mėgstu pakraščius: arba skęstu muzikoje arba esu vakuume be jokio garso. Nekenčiu foninės muzikos, namuose niekada neklausau muzikos, mašinoje magnetofono man gali nebūti, nes klausau kitų garsų: kelio, variklio garso. Jeigu groja muzika – aš privalau jos klausyti. O jeigu skamba muzika, kuri neverta klausymo – tai kam tada jos klausyti. Man sunku būti toje aplinkoje, kurioje nekreipiamas dėmesys į muziką.

– Įprasta, kad mūsų nacionaliniuose scenos veikaluose kostiumai siuvami iš lino, drobės. Iš kokios medžiagos bus "Prūsai"?

– Kostiumai bus siuvami iš šiuolaikiškų audinių. Kostiumai bus istoriškai stilizuoti, persmelkti gotikos dvasia.

– Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

– Sunku buvo nuspręsti, kaip parodyti prūsus, nes tai – išnykusi tauta, ir mes nežinome, kokie jie buvo. Todėl fantazuojame. Man prūsai atrodo tarsi popieriniai.

– Popieriniai?

– Nes informaciją apie prūsus rankiojame tik iš popierių: rašytinių šaltinių, graviūrų, paveikslų. Žinome, kad prūsai buvo baltų gentis. Todėl matau juos baltais kostiumais.

Kryžiuočiai buvo miestiečiai, jų drabužiai bus spalvingi, spalvos – sodrios. Jų kostiumuose daug pusinio žmogaus vaizdavimo: viena pusė tokia, kita – kitokia. Akcentuojamas asmenybės dualizmas.

– Visa kūrybinė spektaklio komanda – kviestinė. Režisierius, dailininkas, jūs, kompozitorius atvyksta ir dirba skirtingu laiku. Kaip suderinate veiksmus?

– Nors dirbame atskirai, tačiau nuolat aptariame lūkesčius ir idėjas. Operos režisierius Gediminas Šeduikis pristatė kūrinio idėją, kryptį, pasakė, kokios stilistikos norėtų, pateikė mano darbų pavyzdžius, kurie jam patinka. Jis mėgsta minimalizmą, man tai – taip pat nesvetima. Tad spektaklio vizualika bus minimalistinė, tačiau sceną pripildys muzika, veiksmas.

– Kokia jūsų nuomonė apie G.Kuprevičiaus kūrinį?

– Nors opera "Prūsai" gana seniai parašyta, ir šiandien ji skamba įdomiai ir originaliai. Man ji patinka.

– Jums artima istorinė tematika?

– Spektaklyje sprendžiama prūsų išlikimo tema ypač aktuali Lietuvai dabar. Prūsai nedingo, jie asimiliavosi su vokiečiais. Visi žinome, kad buvo prūsų žemės, tačiau tautos mes neįdentifikuojame, manome, kad jie buvo kažkoks tarpinis variantas tarp germanų ir lietuvių.

Lietuvius gali ištikti toks pats likimas kaip prūsus ir labai greitai, nereikės nė šimtmečio. Buvo tauta ir nėra tautos, jeigu ji pralaimi mūšį už būvį, asimiliuojasi su kitomis.

– Dažnai pažymite, jog vertinate natūralumą, tačiau natūralumas nebūdingas teatro scenai, kurioje gausu butaforijos, blizgesio, viskas – ryšku ir gerai matoma. Kaip suderinate šias priešybes?

– Dėl to problemų nekyla. Kurdama kostiumus teatrui siekiu stilizacijos. Man svarbu kirpimas, siluetas, nesismulkinu su detalėmis, kurios galbūt buvo: diržais, pirštinėmis. Tik man labai patinka kepurės scenoje, bet jų labai nemėgsta aktoriai. Teks šį klausimą kažkaip išspręsti.

Operoje "Prūsai" svarbiausias scenoje bus žmogus, balsas, muzika. Spektaklio vizualumas išryškės bendrame paveiksle. Matau veikėjus grupėmis, lyg dėmes paveiksle. Kaip režisierius tuos veikėjus judins, kaip jie vaidins – tai jau kitas spektaklio kūrybinis aspektas.

– Teatrui kuriate daugiau kaip du dešimtmečius. Dirbote su daugeliu režisierių skirtinguose šalies teatruose. Kokie pastatymai labiausiai įsiminė? Kodėl?

– "Ledi Makbet", "Katedra", nes tai – vizualiai stiprūs scenos darbai.

– Su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru bendradarbiaujate pirmą kartą. Kokie įspūdžiai?

– Dar neturiu įspūdžių, nes nemačiau šio teatro spektaklių. Žinau tik, kad teatro pastatas ruošiamas rekonstrukcijai ir kolektyvas priverstas glaustis kitur. Gaila, kad visi esame tarsi pakabinti ore, be namų – tikro teatro. Bet ką padarysi...

– Kostiumai spektakliams siuvami teatro siuvykloje. Ar nebūgštaujate, jog gali susitrukdyti procesas?

– Ne, tik reikės pasiūti tų kostiumų labai daug.

– Kiek?

– Apie 100.

– Teatro scena ir podiumas. Kokie didžiausi skirtumai ir panašumai?

– Tai skirtingi pasauliai su skirtingais reikalavimais. Tiek kurdama kostiumus spektakliui, tiek madą keliu sau uždavinius ir ieškau būdų, kaip juos išspręsti. Dažnai teatriniai dalykai pereina ant podiumo. Taip pat yra dalykų, kuriuos į teatro sceną atsinešu nuo podiumo.

Mėgstu patogumą. Jo siekiu ir kurdama scenos kostiumus, ir madą. Nors šiandien pažvelgus į kostiumus apniko abejonė, kad jie gal bus pernelyg sudėtingi, reikalaujantys fizinės jėgos. Jie sunkūs, masyvūs, turintys detalių.

– Po žiemos bus pavasaris, o pavasarį vėl vyks didžiausias Lietuvos mados renginys "Mados infekcija". Esate viena jo iniciatorių ir organizatorių. Ko tikėtis šiais metais?

– "Mados infekcija" šiais metais vyks 20 kartą. Labai daug vilčių dedame į šį jubiliejinį renginį. Jau atrinkome Lietuvos kūrėjus, dar renkame užsieniečius. Verda darbai šio renginio virtuvėje.

– Lietuviški mados renginiai, mugės palieka įspūdį, jog kuriančiųjų drabužius ir aksesuarus Lietuvoje kasmet daugėja. Kokie jūsų pastebėjimai?

– Dizaineriai keičiasi. Kiekvienais metais mes atrandame ir priimame į "Mados infekciją" vis naujus dizainerius. Vyksta konkursas. Po jo kažkas lieka, kažkas atkrenta. Vyksta nuolatinė kaita, nors atrodo, kad kai kurie prekės ženklai turėtų tvirtėti. Kai kurie žmonės tampa žymesni ir nerodo savo darbų šiame renginyje, nors turėtų rodyti, nes tai juk lietuviška mados savaitė.

– Todėl žinomus, garsius dizainerius, formuojančius lietuviškos mados įvaizdį, jau keletą dešimtmečių vis skaičiuojame ant pirštų. Kodėl?

– Mes bandome juos pristatyti, tačiau kiekvienas kuriantis žmogus turi ir pats daug padaryti, kad taptų žinomas. Mūsų kartai gal buvo lengviau dėl to, kad buvome pirmieji, tačiau mes ir pradėjome viską nuo nulio. Nebuvo nei audinių, nei pinigų – vis tiek darėme. Dabar gi yra viskas, net podiumas suteikiamas, tik kurkite kolekcijas, tačiau ir tai jauniesiems dažnai būna per sunku, nes nėra pinigų, komercijos... Tačiau niekam pasaulyje nebuvo viskas pateikta ant lėkštutės. Reikia daug ir sunkiai dirbti.

– Jūs per "Mados infekciją" visada pristatote naują kolekciją. Ką šiais metais ruošiate?

– Kol kas nieko. Dabar dirbu su opera "Prūsai". Kai pabaigsiu – tada imsiuosi kito darbo.

– Visada koncentruojate dėmesį tik į vieną darbą?

– Taip. Neverta blaškytis. Tik tada, kai pabaigiu ir įsuku vieną darbą, imuosi kito. Man taip geriau. Mano kolekcija atsiranda natūraliai. Žinau, kad turiu ją sukurti ir sukursiu.

– Niekada nepatyrėte panikos, kad "visko – per daug ir nieko nespėju" arba, dar baisiau, kūrybinės krizės?

– Dar nebuvo. Gal dar bus... (juokiasi). Kai nežinau, ką daryti, pradedu daryti ir minčių atsiranda. Reikia tik pradėti. Jeigu lauksi įkvėpimo – niekada nesulauksi. Reikia bandyti, tik tokiu būdu sužinosi, kas tau pavyksta, kas ne. Todėl man visada labai įdomu eksperimentuoti, daryti tai, ko niekada anksčiau nedariau. Nauji, nežinomi dalykai mane įkvepia.

– Pavyzdžiui?

– Įvairūs dalykai. Pavyzdžiui, galvodama apie kostiumus operai "Prūsai", domėjausi laikmečiu, istorija, to laikotarpio drabužiais. Dažnai studentai numoja ranka į istorinio kostiumo studijas. Be reikalo. Tik turėdamas turtingą žinių bagažą, žinodamas laikmečius, jų spalvų derinius, principus, proporcijas gali dirbti dabar ir pasakyti kai ką nauja.

Kitą kartą gali įkvėpti šalis ar garsas. Kiekvieną kartą inspiruoja kiti dalykai. Tereikia būti jautriam, kad pajustum, kas tau pačiam įdomu.

– Kaip išlaikote tą jautrumą, neužsiauginate storos odos, kuri reikalinga tam, kad išgyventume?

– Tai nuolatinis darbas. Kaip solistai turi nuolat dainuoti, muzikantai – groti, taip visi menininkai turi nuolat dirbti ir lavinti savo įgūdžius. Tik tada kas nors gimsta.