Svarbu išsaugoti
Kol sprendžiamas Europos paveldo ženklą turinčio Centrinio pašto pastato likimas, pastaraisiais metais Kaune spėta į privačias rankas perleisti ne vieną išskirtinės architektūros pastatą. Prieš metus KTU pardavė "Pienocentrą", neseniai įvyko VDU surengtas aukcionas "Pažangos" rūmams parduoti.
Aiškinama, kad patalpos jas valdžiusiems universitetams buvo perteklinės. Brangu jas išlaikyti, neefektyvu pritaikyti.
Ar tai tikrai geriausias būdas? Parduoti ir tikėtis, kad naujieji savininkai prikels pastatus, ar vis dėlto jais turėtų pasirūpintų valstybė? "Atsakymas nevienareikšmis. Tai yra verčių ir prioritetų klausimas", – pastebėjo architektas Gintaras Balčytis.
Kultūros ministerija, kurios atstovų atsakymus į klausimus "Kauno dienai" perdavė ministerijos Ryšių su visuomene ir strateginės komunikacijos skyriaus darbuotojai, vienareikšmio atsakymo taip pat nepateikė.
"Lietuvoje šiuo metu teisinė apsauga nebūtinai garantuoja ir finansinę paramą objektų tvarkybai. Kadangi valstybė dėl ribotų finansinių ir kitokių resursų negali tvarkyti visų paveldo objektų, ieškoma galimybių perleisti juos privatiems asmenims ir juos sutvarkyti, o ne pasmerkti sunykti. Svarbu pažymėti, kad nacionalinio reikšmingumo objektai privalo būti parduodami su įsipareigojimu juos tinkamai sutvarkyti, išsaugant paveldo vertingąsias savybes ir autentiškumą", – teigė ministerijos atstovai.
Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas atkreipė dėmesį į tai, kad "šiuolaikinė paveldosauga remiasi principu "saugoti naudojant", todėl svarbiausia – ne kas yra objekto valdytojas, o ar jis užtikrina paveldo objekto vertingųjų savybių išsaugojimą ir prieigą visuomenei". Anot jo, paveldas yra viešoji gėrybė, teisę į kurią turi kiekvienas.
Valstybinė kultūros paveldo komisijos, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos manymu, kad ir kas būtų Kauno centrinio pašto savininkas, labai svarbu pradinės pastato funkcijos išlaikymas, interjeras ir prieinamumas visuomenei – tai turėtų labai didelę reikšmę vertinant Kauno modernizmo architektūros galimybes būti įrašytai į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Lietuvos restauratorių sąjungos atstovai taip pat neslėpė nerimo, kad, pardavus pastatus, šie galbūt liktų be turinio, istorinės ir simbolinės vertės.
Nacionalinio reikšmingumo objektai privalo būti parduodami su įsipareigojimu juos tinkamai sutvarkyti, išsaugant paveldo vertingąsias savybes ir autentiškumą.
Būklė – stabili
Kaip patys vertingiausi Kauno tarpukario modernizmo pastatai įvardijami Centrinio pašto rūmai, "Pienocentro", Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus rūmai, Kauno įgulos karininkų ramovė, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, V.Putvinskio gatvės namų kompleksas, Prisikėlimo bazilika, dabartiniai KTU Centriniai rūmai, Tyrimų laboratorija ir kt.
Šešiolikai jų suteiktas Europos paveldo ženklas. "Visų jų būklė yra stabili. Nėra nė vieno, kuris būtų neprižiūrimas. Tačiau tam, kad objektas atsiskleistų visa savo esybe, reikia, kad turėtų gerą valdytoją, savininką", – "Kauno dienai" sakė Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vyriausiasis specialistas Andrius Liakas.
Anot jo, Centrinio pašto apžiūros metu po visus išgąsdinusios šilumos sistemos avarijos temperatūra pastato viduje "nebuvo neigiamai veikianti interjerą", buvo užtikrintas tinkamas mikroklimatas. "Nepriežiūros požymių Centriniame pašte nebuvo, bet buvo surašytas reikalavimas bendrovei, ji reikalavimą įvykdė", – teigė A.Liakas, remdamasis žalos nustatymo komisijos išvadomis.
S.Rimas pastebėjo, kad be tarpukario modernizmo architektūrinio palikimo Kaune turime kelias dešimtis išlikusių išskirtinės Europoje Kauno tvirtovės statinių, kuriems rasti naują funkciją ir juos tinkamai prižiūrėti, anot jo, yra dar didesnis iššūkis.
S.Rimas pastebėjo, kad turime kelias dešimtis išlikusių išskirtinės Europoje Kauno tvirtovės statinių, kuriuos dar sunkiau pritaikyti dabartiniams poreikiams.
Rodo tai, kas esame
Anot G.Balčyčio, paveldosauginiai pastatai nėra lygiaverčiai architektūrine prasme. "Valstybė ar miestas turėtų turėti kažkokius prioritetus, kaip traktuojami aukštos meninės kokybės pastatai. Tada būtų galima galvoti, ką su jais daryti. Tai tas pats, kaip ir su nacionalinės reikšmės išskirtiniais meno kūriniais", – pastebėjo architektas.
Tad natūralu, kad, pavyzdžiui, nacionaliniai muziejai perka kiek išgalėdami meno kūrinius, kuriuos, pavyzdžiui, sukūrė vienas ar kitas žymus lietuvių dailininkas, toks kaip M.K.Čiurlionis ar kt.
"Muziejus juos perka, nes mano, kad tokie darbai turėtų būti valstybės rankose, ir tai garantuoja mūsų istorijos išlikimą, rodo jos ženklus, raidą, rodo tai, kas mes esame", – kalbėjo architektas.
Tad svarstydami parduoti ar ne, ateiname prie klausimo, ar suprantame jų vertę. "Jeigu valstybė galvotų, kad kokie nors architektūros objektai yra išskirtiniai nacionaline prasme, nebūtų klausimo, parduoti ar išlaikyti savo rankose. Jeigu valstybei jie nėra be galo svarbūs, pastatai gali būti ir privatūs. Visame pasaulyje yra kultūros vertybių, puikiai išsilaikiusių ir puikiai saugomų", – dėstė architektas.
Jis pridūrė, kad jeigu manytume, jog pastatas tiek vertingas, kad jis turėtų priklausyti valstybei, visokiais būdais stengtumėtės pastatą įprasminti, rasti jam tinkamą paskirtį, kad jis ir toliau liktų epochos ženklu, svarbiu ne tik architektui, šalia gyvenančiam žmogui, o visai valstybei.
Ar nepersistengiame?
"Nejaučiu jokios baimės, kad dvarai ar modernizmo pastatai pereina į privačias rankas. Ne visi jie yra nacionalinių vertybių etiketės – valstybės saugoma nuosavybė. Tai nereiškia, kad juos galima nugriauti, jokiu būdu. Bet juos galima ir reikia panaudoti, galima keisti jų funkcijas", – kalbėjo pašnekovas.
Pasak jo, net ir labai turtingos valstybės neįstengia išlaikyti viso architektūrinio paveldo.
"Gal mes persistengiame sakydami ir traktuodami, kad pas mus daug kas vertinga. Kultūros paveldo saugojimo doktriną privalu peržiūrėti", – įsitikinęs architektas.
S.Rimas taip pat teigė, kad visame pasaulyje analogiški privatizavimo ir konversijos procesai vyksta jau seniai. "Tokia yra šiuolaikinio pasaulio realybė. Ir nors ne visi istorinių pastatų konversijų atvejai yra vienodai pavykę, bet tikrai dauguma jų yra sėkmingi", – dėstė savivaldybės atstovas ir pridūrė, kad kiekvieno istorinio statinio muziejumi nepaversime.
Jo nuomone, barokinėse Nyderlandų bažnyčiose įkuriamus naktinius klubus ir alaus barus galbūt pagrįstai galime laikyti Vakarų civilizacijos dvasinės krizės simboliais, tačiau buvusių administracinių pastatų, traukinių stočių, gamyklų, kalėjimų ar fortų pritaikymas tematiniams restoranams, viešbučiams ar gyvenamiesiems būstams dažniausiai būna visapusiškai sėkmingi projektai
Ne visi pastatai, kurie sulaukia 100, 200 ar 300 metų, yra kultūros vertybės, tačiau emociškai gali būti labai brangios. To pavyzdys – buvusi "Tulpės", dar anksčiau "Konrado" kavinė.
"Emocijų, kai ją uždarė, buvo labai daug. Ji buvo nacionalinis Kauno gyvenimo artefaktas. Rodė, koks iškilus tarpukariu buvo Kaunas. Gaila, kad tokie ženklai išnyksta, bet visame pasaulyje viskas keičiasi. Ir išmaniausi restoranai dingsta, vietoje jų atsiranda kažkas kita. Nemanau, kad kažkokia valdžia tai gali pakeisti. Esame tokie, kokie esame. Jeigu mums nereikalingas paštas – mes jį nugriauname, nereikalinga "Tulpė" – ją uždarome, nereikalingi "Pažangos" rūmai – atiduodame į aukcioną. Čia kaip sendaikčių turgus, ko nereikia – parduodi. Bet po to nuvažiuoji į Paryžių ir eini į blusų turgų. Tai lyg atrakcija", – kalbėjo G.Balčytis.
Griūva ir valstybiniai
Yra ne vienas pavyzdys, iliustruojantis, kad valstybinė nuosavybė dar negarantuoja, jog pastatas bus prižiūrėtas ir tarnaus visuomenei. "Pilna dvarų, kurie griūva. Daug menkai prižiūrimų kitų pastatų, esančių valstybės, nors ne tiesiogiai, rankose – valdo departamentai, universitetai ir pan. Nėra lėšų jiems prižiūrėti", – pastebėjo G.Balčytis.
Tokių pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Prakiurus Europos paveldo ženklą turinčių Prekybos, pramonės ir amatų rūmų, statytų pagal Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą, stogui, sunkiai sekėsi rasti lėšų jam remontuoti. Nepaisant to, kad kentėjo ne tik pastatas, bet ir jame įsikūrusios bibliotekos fondai su itin retais ir vertingais spausdiniais.
"Bėgo stogas, vanduo varvėjo ir ant knygų, ir ant visko. Jokia ministerija nerado lėšų stogo remontui. Vieniems nepriklauso tą daryti, kitiems irgi..." – prisiminė situaciją G.Balčytis.
Pasak A.Liako, paveldosauginių pastatų Kaune, kuriems trūksta priežiūros, lieka vis mažiau. Šiuo metu jų yra apie dešimt, tarp kurių – medinis namas Gailutės gatvėje, Kauno Viešpaties Apsireiškimo cerkvė (Kauno tvirtovės dalis) Radvilėnų plente, Šančių sinagoga Sodų gatvėje ir kt.
A.Liako duomenimis, kai kurie probleminiai pastatai priklauso Turto bankui.
Ar norės ir pajėgs?
Būdas parduoti pastatus, kurių universitetai, įstaigos nepajėgia prižiūrėti, anot G.Balčyčio, gal ir nėra blogas, bet klausimas, ar pirkėjas bus toks, kuris pajėgs ką nors padaryti.
"Kol kas nežinau puikių pavyzdžių, kad kas nors nupirkęs iškilų pastatą kažką gero su juo padaro. Gal dėl to, kad dar nebuvo parduodama tokių pastatų, išskyrus "Pienocentrą". Jis buvo nupirktas, ir jame vis tiek nieko nevyksta. Jis kaip uždarytas, taip uždarytas", – pastebėjo architektas.
Prieš dvejus metus Kaune buvo sugriautas beveik visas Aukštosios Fredos dvaro komplekso pastatas. Savininkai tuomet gynėsi, kad pastatas esą sugriuvo dėl oro sąlygų. Visas dvaro kompleksas buvo įtrauktas į Kultūros paveldo registrą, todėl bet kokie veiksmai turėjo būti suderinti su paveldosaugos specialistais, tačiau be jų žinios "dėl oro sąlygų" staiga neliko beveik viso kultūros objekto.
S.Rimas pateikė ir gerųjų pavyzdžių. "Turime gyvenamuoju namu paverstą buvusį "Telegrafo" pastatą K.Donelaičio gatvėje, šiuolaikinius biurus buvusioje A.Gylio ligoninėje V.Putvinskio gatvėje. Niekas šventvagystėmis nelaiko ir restorano Pažaislio vienuolyne ar svečių namų buvusiose Bernardinų vienuolyno celėse", – vardijo S.Rimas.
Jo nuomone, "galime tikėtis, kad privatus verslas suvokia Kauno tarpukario modernistinių pastatų ne tik simbolinę, bet ir ekonominę vertę ir yra kaip niekas kitas suinteresuotas, kad ji tik dar labiau augtų".
Kurie Kauno pastatai patenka į specialųjį valstybinį sąrašą?
Rašydami šį rašinį kreipėmės ir į Kultūros ministeriją. Pasirodo, yra sudarytas Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašas. Jame yra 17 objektų, tačiau tarp jų Kauno centrinio pašto pastato nėra.
Centrinio pašto aukcionas atšauktas beveik paskutinę akimirką, tačiau pastato ateitis lieka neaiški.
– Ar yra sudarytas koks nors sąrašas svarbių Lietuvai pastatų, net nebūtinai priskiriamų kultūros paveldui, kurie turi likti valstybės, savivaldybių rankose? Jeigu nėra sąrašo, gal yra kaip nors apibrėžta, kokių pastatų, objektų negalima privatizuoti? – pasiteiravome ministerijos Ryšių su visuomene ir strateginės komunikacijos skyriaus atstovų.
– Yra objektų, kuriuos Kultūros paveldo departamentas įtraukia į viešai lankomų vietų sąrašą. Su tokių objektų valdytojais sudaromos apsaugos sutartys. Taip pat egzistuoja ir Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašas, kurį tvirtina Vyriausybė.
– Kaip vertinate esamą situaciją ir valstybės, savivaldybių prioritetus bei galimybes efektyviai naudoti turimą nekilnojamąjį turtą, tinkamai pasirūpinti jiems priklausančiais nekilnojamojo kultūros paveldo objektais?
– Situacija visoje Lietuvoje yra nevienoda, džiugu, kad į paveldo saugojimo procesą pagal finansines galimybes vis dažniau įsijungia savivaldybės. Tačiau kultūros paveldo objektų tvarkybai neturėtų būti visada taikoma praktika – viešieji pirkimai tik už mažiausią kainą. Tai būtų vienas svarbiausių kriterijų, leidžiančių užtikrinti kokybę.
– Kaip vertinate situaciją ir privačių savininkų norą tinkamai pasirūpinti jiems priklausančiais nekilnojamojo kultūros paveldo objektais, išsaugant pagal reikalavimus jų vertingąsias savybes?
– Tai, kad privatūs savininkai nori tinkamai pasirūpinti jiems priklausančiais nekilnojamojo kultūros paveldo objektais išsaugant jų vertingąsias savybes, vienareikšmiškai vertintina teigiamai. Tačiau įsigijus nekilnojamąjį kultūros paveldą reikėtų žinoti keletą dalykų. Jeigu objektas įrašytas į Kultūros vertybių registrą, objektui privalomai taikomi Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu ir Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymu nustatyti reikalavimai. Informacija apie kultūros paveldo objekto vertingąsias savybes pateikiama Kultūros vertybių registre, o informacija apie tai, kad žemės sklypui, statiniui ar kitam nekilnojamajam daiktui taikomi su kultūros paveldu susiję reikalavimai, pateikiama Nekilnojamojo turto registre. Taigi įsigijus kultūros paveldo objektą reikia vykdyti tam tikrus įsipareigojimus.
– Kiek Kaune ir visoje šalyje yra tokios architektūrinės svarbos pastatų, kaip Kauno centrinio pašto pastatas?
– 2007 m. Vyriausybės nutarimu buvo patvirtintas Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašas. Jame yra 17 objektų. Tai Vilniaus Žemutinės pilies pastatai ir jų liekanos, Vilniaus Aukštutinės pilies pastatai ir jų liekanos, Kauno pilies liekanos, Trakų pusiasalio pilies liekanos, Medininkų pilis, Užutrakio dvaro sodyba, Kryžių kalnas, Prezidentūros rūmų statinių kompleksas Kaune, Lietuvos Respublikos Ministrų kabineto pastatas Kaune, Signatarų namai, Kauno meno mokyklos rūmai, Karininkų ramovė Kaune, Maironio (S. Siručio) rūmai Kaune, Kauno valstybinis muzikinis teatras, Chaimo Frenkelio vila, buvę KGB rūmai Vilniuje, Lietuvos banko pastatas Kaune. Pažymėtina, kad Kauno centrinio pašto šiame sąraše nėra. Kauno centrinio pašto rūmus Kultūros ministerijos siūlymu šią vasarą Vyriausybė paskelbė kultūros paminklu, tai įpareigoja naujus savininkus itin atsakingai rūpintis tolesne Kauno pašto tvarkyba.
Kas vyksta "Pienocentre"?
Vieną ryškiausių Kauno tarpukario modernizmo pavyzdžių – "Pienocentro" pastatą, kuriam yra suteiktas Europos kultūros ženklas, beveik prieš metus įsigijusios bendrovės "Tranvia" direktorė Jovita Mažeikienė "Kauno dienai" teigė, kad pastate nematyti veiksmo ir judėjimo, nes tvarkomi dokumentai, leidimai.
"Tebevyksta popieriniai dalykai", – sakė J.Mažeikienė. Netikėtų kliūčių, anot jos, neatsirado. Greitai pradėti realius pastato tvarkymo darbus ir nesitikėta.
Kada turėtų prasidėti realūs darbai? "Be numatytų tikslių datų. Viskas eigoje. Judėjimas ir dabar yra, tik tai yra popieriniai niuansai", – sakė J.Mažeikienė.
Pačiame pastate, anot jos, judėjimas atsiras gal tik maždaug po metų.
Besirinkusiems pastatą bendrovės atstovams, kaip teigė pašnekovė, buvo svarbi ir jo lokacija, ir istorija bei architektūrinė vertė. "Jeigu jis būtų buvęs mažiau lankomoje vietoje, būtų buvę mažiau įdomu", – patikslino J.Mažeikienė.
Kol kas lieka neaišku, kas bus su pastatu, kokiai konkrečiai veiklai, kokiems poreikiams jis planuojamas pritaikyti. "Anksčiau neskelbėme ir dabar nieko neskelbiame", – sakė bendrovės vadovė.
Šį Laisvės alėjoje esantį 55-uoju numeriu pažymėtą pastatą, suprojektuotą žymaus architekto V.Landsbergio-Žemkalnio, tarpukariu valdė bendrovė "Pienocentras". Pirmame aukšte buvo įrengta krautuvė, valgykla bei užkandinė, o viršutiniuose – administracinės patalpos bei butai. Sovietmečiu čia veikė populiarusis pieno baras.
Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vyriausiasis specialistas A.Liakas "Kauno dienai" teigė, kad raštiškų kreipimųsi, kurie būtų ne senesni nei keleri metai, duomenų bazėje rasti nepavyko. "Tai nėra įrodymas, kad savininkai nesikreipė žodinės konsultacijos", – sakė A.Liakas. Jis patikslino, kad su departamentu reikia derinti viską. "Visus statybos ir tvarkybos darbus. Iš esmės mes kontroliuojame ir priežiūros darbus, jeigu jų metu gali būti pažeistos vertingosios savybės", – akcentavo paveldosaugininkas.
"Pažangos" rūmai irgi jau parduoti
Vytauto Didžiojo universiteto surengtame aukcione lapkričio pabaigoje už Laisvės alėjoje esančius tarpukario architektūros "Pažangos" rūmus, suprojektuotus Felikso Vizbaro, pasiūlyta 2,08 mln. eurų. Pradinė kaina siekė beveik 1,45 mln. eurų.
Universiteto atstovai teigė negalį atskleisti, kas įsigijo pastatą. "Jie patys informaciją paviešins, kai pasirašys sutartį", – antradienį teigė VDU Komunikacijos grupės atstovas Martynas Gedvila.
Prieš aukcioną suskubta nustatyti parduodamų "Pažangos" bendrovės rūmų vertingąsias savybes bei priskirti Lietuvos nacionalinio reikšmingumo lygmeniui.
"Šis objektas jau buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą, tačiau dar nebuvo nustatytos jo vertingosios savybės", – aiškino Kultūros paveldo departamento Apskaitos, paveldotvarkos planavimo skyriaus vedėja Rita Kuncevičienė. Taip nutiko todėl, kad iki 2006 m. galiojo senoji dokumentacijos tvarka, ir visi objektai buvo be nustatytų vertingųjų savybių. Įsigaliojus naujai tvarkai iki dabar spėta nustatyti dviejų trečdalių (apie 70 proc.) registro pastatų vertingąsias savybes, tai yra įvardyta, ką konkrečiai viename ar kitame objekte saugome. "Pažangos" rūmai tiesiog laukė savo eilės", – teigė R.Kuncevičienė.
Nustačius pastato vertingąsias savybes kultūros paveldo specialistai reikalauja, kad pastato savininkai, planuodami atlikti bet kokius tvarkybos, restauravimo ar kt. darbus, užtikrintų, kad pastato vertingosios savybės būtų išsaugotos.
"Ten nemažai vertingųjų savybių. Pats pastatas labai įdomus, vertinimo taryba jam nustatė net nacionalinį reikšmingumo lygmenį, tai reiškia pačią aukščiausią kategoriją", – apie rūmus sakė R.Kuncevičienė.
Į Kultūros vertybių registrą įtraukti objektai yra tiesiog esantys šiame registre, dar vertingesni pastatai paskelbiami valstybės saugomais, o patiems vertingiausiems suteikiamas kultūros paminklų vardas.
"Pažangos" rūmai mums tikrai yra svarbūs, bet šiuo metu šis pastatas yra kol kas tik kaip esantis registre. Jis net nepaskelbtas valstybės saugomu. Bet pagal visas vertingąsias savybes, pagal jų kiekį, išlikimo laipsnį šis objektas siekia nacionalinį lygmenį", – vardijo Kultūros paveldo departamento atstovė.
Anot pašnekovės, kultūros paminklais objektai skelbiami retai ir tik ypatingais atvejais, pavyzdžiui, jeigu jiems kažkokia grėsmė iškiltų. Bet kalbant apie "Pažangos" rūmus, jie pirmiausia turėtų būti paskelbti valstybės saugomais, o tik po to galėtų pretenduoti į nacionalinio kultūros paminklo vardą.
Lrt.lt žiniomis, šis unikalus tarpukario architektūros pastatas dvejus metus nebuvo šildomas, nes finansinė šildymo našta universitetui buvo per sunki.
