A. Navicko ir Z. Gudausko tandemas susiformavo šių metų gegužę, nors pokalbiai apie galimą bendrą darbą tarp sportininko ir trenerio užsimezgė dar 2017 metų pabaigoje.

„Augustą pažįstu seniai, dar nuo tų laikų, kai jis sportavo būdamas sveikas, o aš dirbau treneriu. Prieš Rio de Žaneiro parolimpiadą buvau nuėjęs į jo palydas, o praėjusį rudenį mes vėl susitikome renginyje Klaipėdoje. Augustas buvo grįžęs iš pasaulio čempionato ir neturėjo su kuo dirbti, ieškojo trenerio. Mes pasikalbėjome, o šį pavasarį pradėjome dirbti. Man tai įdomus iššūkis“, - prisiminė Z. Gudauskas.

Z. Gudauskas gal net neįtarė, kad galimai išgelbėjo A. Navicko karjerą. 28-erių metų atletas, pastaraisiais metais varžyboms ruošęsis be nuolatinės profesionalios pagalbos, jautėsi nuo visko pavargęs.

„Be trenerio buvo sunku tobulėti, jaučiau, kad stoviu vietoje. Tai atsiliepė motyvacijai. Sezono pradžioje išvažiavau į varžybas Italijoje, kur pasirodžiau labai blogai ir pasakiau: reikia trenerio arba viskas. Norint siekti kažko aukščiau, be trenerio dirbti labai sunku. Nesu kažkoks pats stipriausias psichologiškai karys ir situaciją mačiau realiai: kitais metais laukia parolimpinė atranka, bet be trenerio aš neturėsiu šansų“, - apie pasirinkimo kryžkelę atviravo A. Navickas.

A. Navickui reikėjo pagalbos ne tik treniruotėse, bet ir ruošiantis pratyboms.

„Man būdavo sudėtinga net išeiti į treniruotes. Norint du kartus per dieną treniruotis, reikia nuolat prašyti žmonių, kad padėtų atnešti valtį. Man beveik niekada nepavykdavo treniruotis po du kartus per dieną. Tai pavykdavo tik išvykus stovyklauti į užsienį. Pavyzdžiui į Italiją, į vietinį klubą. Kiek tai galima buvo daryti? Atsirado treneris, kartu grįžo noras, pasitikėjimas ir motyvacija. Dabar galima dirbti“, - džiaugėsi A. Navickas.

Savo ruožtu A. Navickas irgi grąžino į sportą Z. Gudauską, kuris 2014 metais baigė trenerio darbą ir, kaip sako pats, išėjo į pensiją. Vis dėlto 1981 metų pasaulio čempioną Z. Gudauską suviliojo iššūkis treniruoti Lietuvos parolimpietį.

„Viena yra dirbti su sveiku sportininku ir visai kas kita - su turinčiu negalią. Su sveiku viskas paprasčiau - ryte duodi krūvį, o vakare tęsi darbą, nes organizmas atsistato. Čia kitaip. Kartais matau, kad jis pavargęs ir galvoju, ką reikia daryti kitaip. Negali mažinti krūvio, jeigu nori dirbti profesionaliai. Turi ieškoti atsistatymo priemonių, laviruoti. Yra daug niuansų, bet mes su Augustu kalbame apie tai ir priimame sprendimus kartu“, - apie naują patirtį pasakojo Z. Gudauskas.

Z. Gudausko nesustabdė ir tai, kad už darbą su A. Navicku jis negauna nė cento.

„Turiu galimybę nieko neveikti, nes esu pasaulio čempionas ir gaunu valstybinę rentą, bet, atsiradus Augustui ir galimybei jį treniruoti, pagalvojau: kodėl gi ne? Jis Klaipėdoje, aš irgi Klaipėdoje, turiu laisvo laiko. Pamaniau pabandykime. Juokaudamas sakau, kad atidirbinėju rentą - tai, ką man duoda valstybė, bet aš nesureikšminu šio fakto“, - sakė treneris.

Ir A. Navickas, ir Z. Gudauskas neslepia, kad jų komandoje tvyranti atmosfera yra puiki.

„Aš pats buvau sportininkas ir labai gerai jaučiu savo auklėtinius. Savo vidumi jaučiu, kai jiems skauda. Jaučiu, kai reikia daugiau krūvio, kai jo reikia mažiau. Labai gerai suprantu, kiek viskas kainuoja, todėl man nereikia būti kažkokiu despotu. Bizūno netraukiu, nes manau, kad galime normaliai susikalbėti. Jeigu man reikėtų eiti į karo lauką, mūsų bendras kelias būtų labai trumpas“, - šypsojosi Z. Gudauskas.

Treneris savo auklėtiniui pasaulio čempionate kelia maksimalius tikslus.

„Jeigu mums pavyktų patekti į A finalą, galėčiau sakyti, kad mūsų tikslas šiais metais yra pasiektas. Aš tokiu rezultatu būčiau patenkintas“, - neslėpė Z. Gudauskas.

„Per vasarą nemažai padirbėjome, į pasirengimą daug gero darbo yra įdėta. Esu nusiteikęs pasikapoti su tais, kurie plaukia finale. A finalas būtų labai gerai. Tai siekiamybė. Kas kartą esu kažkur arčiau jo. Viską pamatysime“, - sakė A. Navickas.

Bulgarijoje A. Navickas startuos nauja, specialiai Lietuvos irkluotojui pagaminta valtimi, prie kurios įsigijimo prisidėjo ir Lietuvos parolimpinis komitetas (LPOK), skyręs tūkstantį eurų.

„Nauja valtis jau iškeliavo į pasaulio čempionatą. Paskutinėse treniruotėse Trakuose teko irkluoti senąją, tai keikiausi kiekvieną kartą. Skirtumas labai didelis. Naujoji valtis pagaminta specialiai man, pagal fizinius duomenis - ūgį ir visa kita. Tai gera, nauja valtis. Ji tikrai buvo labai reikalinga“, - džiaugėsi irkluotojas.

A. Navickas ir Z. Gudauskas sutarė kartu dirbti iki 2020 metų Tokijo parolimpinių žaidynių. Atranka į jas prasidės 2019 metų pasaulio čempionate.

Kaip pirmadienį pranešė Socialdemokratų frakcija, J. Sabatauskas Seime registravo pataisas, kad premijos būtų skiriamos ne tik 1-4 vietų parolimpinių žaidynių laimėtojams, bet visiems iškovojusiems 1-6 vietas.

Kita pataisa jis siūlo skirti rentas neįgaliems iš sporto pasitraukusiems sportininkams, kai jie būna užėmę parolimpinėse ir kurčiųjų žaidynėse 1 vietą arba 1-3 vietą, tose sporto šakose, kur konkurencija labai didelė.

„Dabar egzistuojanti tvarka yra diskriminacinė sportininkų parolimpiečių atžvilgiu. Turėtume visose srityse, taip pat ir sporte siekti, kad ir neįgalūs žmonės turėtų vienodas galimybes,“ – sako J. Sabatauskas.

Šiuo metu renta buvusiam sportininkui gali būti skiriama jei jis yra olimpinių žaidynių čempionas ar aukso, sidabro ar bronzos medalių laimėtojas, taip pat ji skiriama parolimpinių ar kurčiųjų žaidynių nugalėtojams. 

50 metrų plaukimo laisvu stiliumi distanciją E.Matakas įveikė per 27,31 sek. ir aplenkė baltarusį Grigorijų Zudzilau (27,60 sek.) bei oponentą iš Lenkijos Wojciechą Makowskį (27,75 sek.).

Anksčiau E.Matakas pasaulio čempionate Meksikoje buvo trečias, plaukdamas 100 metrų laisvu stiliumi.

Tai – trečias Lietuvos plaukikų medalis pasaulio čempionate Meksikoje. Varžybos suspindo bronza ir Mindaugui Dvylaičiui, kuris užėmė trečią vietą 100 metrų plaukimo krūtine rungtyje.

Negalima pasikliausi vien instinktais

Paklaustas apie fizines savybes, kuriomis turėtų pasižymėti geras golbolo žaidėjas, kaip vieną svarbiausių M. Brazauskis įvardijo ištvermę, padedančią susitvarkyti su tenkančiu didžiuliu fiziniu krūviu.

„Sunkiausia būna po varžybų, kai tris dienas iš eilės intensyviai žaidžiame po 2 ar net 3 mačus per dieną. Tada reikia būti labai ištvermingiems“, – patirtimi dalijosi sportininkas, pridurdamas, jog yra ir daugiau savybių, suteikiančių pranašumo šiame sporte. 

„Vikrumas irgi gali būti įvardijamas kaip viena svarbiausių savybių, taip pat kartais praverčia ir aukštas ūgis. Be to, labai svarbu turėti gerą klausą, kad girdėtum, kaip juda priešininkai, kamuolys. Prie viso to, reikia būti sumaniam, nepasikliauti vien instinktais ir  mąstyti atakos metu, paisyti trenerio nurodymų, taip sakant „sugerti“ visą informaciją“, – apie golbolo subtilybes pasakojo golbolininkas. Visą interviu žiūrėkite šį šeštadienį „Lietuvos mokyklų žaidynių“ laidoje 9.30 val. per TV6.

Sportas suvienija

Nuo parolimpinių žaidynių neprabėgus nei metams, M. Brazauskis iki šiol jaučiasi sužavėtas ten patirto bendrumo, vienybės jausmo, kuris jam įsiminė ne ką mažiau nei iškovotas medalis.  

„Parolimpiniame kaimelyje gyveno keturi tūkstančiai atletų, turinčių įvairias negalias, tačiau jie bendravo nepaisydami jokių tarpusavio skirtumų, buvo vieni kitiems labai draugiški ir jautėmės kaip viena didelė šeima. Parolimpinėse vyravo vieningas gyvenimas – toks, koks turėtų būti visame pasaulyje“, – pabrėžė M. Brazauskis.

Taip pat „Lietuvos mokyklų žaidynių“ žiūrovams jis linkėjo nebijoti bandyti ir patiems pajausti, kokia galinga jėga yra sportas.

„Kiekvienas turėtų bent pabandyti sportuoti, nes tik tokiu būdu galima atrasti tinkamiausią sporto šaką ir įsitikinti, kad visai nėra ko bijoti. Manau, kad sportas yra tai, kas gali suvienyti visus šalia esančius žmones, draugus, kaimynus, netgi miestus ir šalis. Tai yra labai galinga jėga“, – patikino parolimpietis.

A. Hassiemo likimas yra neatskiriamai susietas su rykliais nuo pat tos dienos, kai Keiptaune per gelbėtojų mokymus jį užpuolė didysis baltasis ryklys. Tąsyk ryklys jo vos nenužudė. Dabar šis sužalojimas atvedė jį į Rio de Žaneiro parolimpines žaidynes.

Kitą savaitę, užbaigęs trečiąsias ir paskutines savo žaidynes, jis pradės naują karjerą: keliaus po pasaulį ir ragins apsaugoti ryklius nuo per intensyvaus gaudymo.

„Mano pravardė – „Ryklių berniukas“. Visi mane vadina rykliuku arba ryklių berniuku“, – antradienį sakė jis naujienų agentūrai AFP po 100 m plaukimo laisvu stiliumi varžybų. „Brolis sako, kad tai skamba kaip superherojaus vardas ir man patinka ši mintis“, – sakė jis.

Kai 34-erių A. Hassiemas nusiima protezą, nudažytą Pietų Afrikos Respublikos vėliavos spalvomis, ir įšoka į blyškiai mėlyną baseiną, iškyla akimirka, kai manė, kad plaukia, ko gero, paskutinį kartą savo gyvenime.

„Aš iš tiesų naudojuosi šia baime, kai varžausi, – sakė jis. – Įsivaizduoju 4,7 m ilgio didįjį baltąjį ryklį, persekiojantį mane ir verčiantį stengtis laimėti.“

Manė, kad tai buvo delfinas

2006 metų rugpjūčio 13 dieną tuomet 24-erių A.Hassiemas su jaunesniu broliu Tariqu (Tariku) vaidino skęstančiuosius per gelbėtojų mokymus šalia Meisenbergo paplūdimio.

Laukdamas gelbėjimo valties A.Hassiemas pastebėjo pilką trikampį, artėjantį prie brolio. „Maniau, kad ten buvo delfinas – delfinas arba koks nors ruonis, – sakė jis. – Nusprendžiau pažiūrėti po vandeniu.“ Išniręs pradėjo rėkti – jo brolio link plaukė didžiulis ryklys.

Bijodamas, kad valtis nespės atplaukti į pagalbą, A. Hassiemas pradėjo daužyti per vandenį, kad nukreiptų plėšrūno dėmesį nuo Tariqo. Planas suveikė: brolį jis išgelbėjo. Tačiau pačiam A. Hassiemui teko kovoti dėl savo gyvybės.

„Vos po kelių sekundžių akis į akį susidūriau su rykliu“, – sakė jis. Bandydamas pasitraukti nuo jo nasrų, jis net bandė užšokti ant gyvūno nugaros, tačiau pajuto negalintis judinti dešinės kojos. „Tada pamačiau, kad pusė mano kojos jau ryklio nasruose“, – prisiminė vyras.

Ryklys tempė A. Hassiemą po vandeniu apie 50 metrų. Žiūrėdamas į Rio de Žaneiro areną jis atkreipė dėmesį, kad tai yra toks pat atstumas, kaip ir olimpiniame baseine.

Kai ryklys galiausiai nuplėšė jam koją, A. Hassiemą sugebėjo ištrūkti ir buvo ištrauktas iš vandens.

Sužlugdytos svajonės, nauja prasmė

A. Hassiemas atsigavo, tačiau jo dešiniosios kojos nebebuvo. Taigi žlugo jo svajonė tapti profesionaliu futbolininku.

Išbandyti plaukimą jį paskatino kita šio sporto žvaigždė – jo tėvynainė Natalie Du Toit (Natali Du Toi), kelių olimpinių ir parolimpinių medalių savininkė. Nuo tada jis atgal nebesigręžiojo. „Priėmiau baseiną kaip ryklys vandenyną“, – juokavo jis.

A. Hassiemas varžėsi Pekino 2008-ųjų parolimpiadoje, laimėjo bronzos medalį 2012 metais Londone, o parolimpiada Rio de Žaneire bus jam paskutinioji. „Dabar bus beprotiškiausia dalis“, – nusijuokė jis.

Praėjusiais metais Jungtinės Tautos jį paskelbė Pasauliniu ryklių globėju. „Tai mane įpareigoja saugoti ryklius visame pasaulyje, būti lyg ir ryklių advokatu ar ambasadoriumi“, – sakė sportininkas.

Nejausdamas jokios neapykantos ar pykčio gyvūnui, kuris vos neatėmė jo gyvybės, vyras jaučia pareigą sustabdyti intensyvią žvejybą, dėl kurios rykliai nyksta ir sutrikdoma vandenyno mitybinė grandinė. „Statistika labai liūdna. Kasmet nužudoma apie šimtą milijonų ryklių, tuo tarpu daugiau žmonių, kaip žinote, nužudo skrudintuvai, o ne rykliai“, – sakė jis.

Galvodamas apie nepaprastą sėkmę, kurios sulaukė po šiurpaus susidūrimo su rykliu, sportininkas sakė: „Turiu atiduoti rykliams tai, ką jie davė man.“

Sekmadienį kalėjimo atstovai patvirtino, kad jis buvo nugabentas į kalėjimo ligoninę. Kalėjimo atstovo teigimu, abiejų kojų neturintis parolimpietis buvo atsidūręs Pretorijos Kgosi Mampuru II kalėjimo, kuriame atlieka šešerių metų bausmę, ligoninėje.

Pats sportininkas pareiškė, kad nukrito nuo lovos. Visgi vietos savaitraštis „City Press“, remdamasis vieno tame pačiame kalėjime kalinčio asmens liudijimu, informavo, kad O. Pistorius pateko į ligoninę dėl to, jog persipjovė riešus.

Paprašyti pakomentuoti tokį pranešimą kalėjimo atstovai tik atsakė: „Negalime to patvirtinti. Tai tik spekuliacijos.“

O. Pistorius buvo nuteistas dėl savo draugės Reevos Steenkamp (Revos Stenkamp) nužudymo per 2013 metų Valentino dieną. Jis teigė palaikęs savo merginą įsibrovėliu ir iššovęs į ją keturis kartus per uždarytas vonios duris.

2014 metais įvykusio teismo proceso metu neigęs, kad tyčia nužudė savo draugę, O. Pistorius buvo pripažintas kaltu dėl netyčinės žmogžudystės. Tačiau vėliau apeliacinis teismas bausmę sugriežtino ir pripažino sportininką kaltu dėl tyčinio nužudymo.

29 metų O. Pistorius – šešiskart parolimpinių žaidynių čempionas, 2012 metų Londono olimpiados dalyvis, anksčiau laikytas pavyzdžiu visiems neįgaliems pasaulio žmonėms. Jis turės teisę prašytis išleidžiamas pirma laiko tik 2019 metais, kai bus atlikęs pusę skirtos bausmės.

Pietų Afrikos Respublikos prokurorai surinko reikiamus dokumentus, prašydami pripažinti susikompromitavusį paraolimpinį čempioną Oscarą Pistorių (Oskarą Pistorijų) kaltu dėl savo merginos nužudymo, anksčiau teismo skirtai laisvės atėmimo bausmei einant į pabaigą.

Penktadienį O.Pistorius turėtų būti paleistas iš Pretorijos kalėjimo, kuriame praleido 10 mėnesių iš jam skirtos penkerių metų laisvės atėmimo bausmės už netyčinę žmogžudystę.

Teismas pernai pripažino 28 metų kaltinamąjį abiejų kojų neturintį bėgiką kaltu dėl netyčinės žmogžudystės, o ne tyčinio savo draugės Reevos Steenkamp (Revos Stenkamp) nužudymo, kaip reikalavo prokurorai. O.Pistorius savo 29 metų draugę R.Steenkamp pro užrakintas tualeto duris nušovė 2013 metų Šv.Valentino dieną.

Likus keturioms dienoms iki O.Pistoriaus išėjimo į laisvę, prokurorai užginčijo sportininko išteisinimą dėl nužudymo, remdamiesi tuo, kad teisėja Thokozile Masipa (Tokozilė Masipa) ignoravo svarbius įkalčius, įrodančius, jog O.Pistorius žinojo, kad už užrakintų tualeto durų buvo R.Steenkamp. Pats kaltinamasis tvirtino palaikęs ją įsibrovėliu ir buvo išteisintas dėl kaltinimo nužudymu 2014 metų teisme.

Išėjęs į laisvę vos dvi dienos po R.Steenkamp 32-ųjų gimimo metinių, O.Pistorius likusią jam skirtos bausmės dalį atliks namų arešto sąlygomis.