Nuo birželio mėnesio įvairiose Kauno galerijose, muziejuose bei viešosiose miesto erdvėse paroda pristatė 30 tarptautinių menininkų darbus. Ekspoziciją atidariusios menininkės I. Galinytė ir A. Papathanasiou  rugsėjo 28-29 d. kviečia į baigiamąjį pasirodymą, kuris, tikimasi, taps laikinu šios bienalės kelionės taško pažymėjimu.

Dviejų menininkių – I. Galinytės ir A. Papathanasiou – keliai susitiko Watermill Centre Niujorke (JAV) vykusios ir Roberto Wilsono vadovaujamos Tarptautinės vasaros mokyklos metu. Suartintos tarpdisciplininių meno kūrimo metodų ir siekdamos rasti geriausią terpę kiekvienam savo projektui, Inga ir Anna iš karto rado bendrą kalbą, ir įsitraukė į ilgalaikį projektą „F.T.I.J.s“ (FIRST TIME IN JACUZZI. sorry). Pirmasis jų bendradarbiavimo rezultatas – performansas „Empatiškas kūnas“ buvo įgyvendintas Gedimino ir Nomedos Urbonų inicijuotame Pelkių Paviljone šešioliktoje tarptautinėje Venecijos architektūros bienalėje.

Skaitydama tikrus ir išgalvotus gimtojo miesto pasakojimus, pradėjau jį suvokti kaip vienumoje žaidžiantį vaiką. 

Specialiai Kauno bienalei „Po išvykimo | Prieš atvykstant“ sukurtas performansas „Empatiškas kūnas: savo būgno ritmu“ – jau trečiasis dueto susitikimas fiziniam ilgalaikio projekto pristatymui. Trijų dalių performansas tęsėsi visos Kauno bienalės metu, persikeldamas iš asmeninės istorijos į trauminę Kauno miesto patirtį.

„Mano ryšys su šiuo miestu visada buvo sudėtingas. Gyvendama čia jaučiau didelį norą kuo greičiau iš čia išvykti, pabėgti, tačiau dėl pačių įvairiausių priežasčių man vis tekdavo čia sugrįžti. Stengiausi pamatyti ir šviesiąją miesto pusę, tačiau visuomet atsitrenkdavau galva į pilką asfaltą. Tai buvo mėlynė, kuri negalėjo likti nepastebėta. Kauno bienalės ir „F.I.T.J.s“ projekto dėka aš pagaliau įminiau mįslę, pripažinau sudėtingą, trauminę miesto istoriją. Skaitydama tikrus ir išgalvotus gimtojo miesto pasakojimus, pradėjau jį suvokti kaip vienumoje žaidžiantį vaiką, ieškantį sąsajų. Taigi, pradėjau empatišką dialogą,“ – sako I. Galinytė.

Organizatorių nuotr.

Dvyliktosios Kauno bienalės uždarymo savaitgalį Kauno geležinkelio stotyje vyks trečioji performanso dalis. Tai pirmosios dalies atsikartojimas, apjungiant visą bienalės metu vykusią Ingos komunikaciją su gimtuoju miestu, per jo istorinę trauminę patirtį bei asmenines žmonių istorijas.

Kiekvienas pasakojimas įrėžtas į platformą Kauno geležinkelio stotyje, tapo asmeninių išgyvenimų atspindžiu bei ženkliai transformavo pagrindą, ant kurio menininkės atliko pasirodymą bienalės pradžioje. Trečiąją dalį menininkės vadina tam tikru ritualiniu atsikartojančiu ciklo užbaigimu, laikinu kelionės taško pažymėjimu su naujam etapui būdingomis korektūromis.

Performanso „Empatiškas kūnas: savo būgno ritmu“ metu menininkės kviečia žmones drauge stebėti žvaigždes, o vėliau ir miegoti po atviru dangumi. „Viena esminių „F.I.T.J.s“ projekto sudedamųjų dalių – mūsų audiovizualus tarpusavio dienoraštis, kuriame mažomis dozėmis dalijamės kasdienėmis patirtimis. Dažnai tai darome dienos pabaigoje prieš eidamos miegoti. Lyg sakytume „pažiūrėk, ką šiandien sužinojau“, arba „aš su tavimi“. Dažniausiai tai būna paskutinė dienos metu gauta informacija, su kuria ir užmiegame. 

Mūsų vakariniai informacijos mainai siejasi su romantizuotu ir jau ko ne ikonišku žvaigždžių stebėjimo veiksmu, kurį lydi nostalgija dėl ko nors ar kažko, kas fiziškai nėra šalia. Norėjome tai paversti dalimi performanso, nes tai kažkas labai intymaus, naivaus ir pasąmoningai empatiško. Pirmoje ir trumpesnėje performanso dalyje naudojame asmenines ir bendras (Kauno miesto) traumines patirtis, todėl miegojimas po to prilygsta gijimo arba paleidimo aktui,“ – apie performansą pasakoja Inga.

Kauno bienalės „Po išvykimo | Prieš atvykstant“ Kauno geležinkelio stoties platformoje rugsėjo 28-29 d. performansas „Empatiškas kūnas: savo būgno ritmu vyks:

nuo 19 iki 20 val. – empatijos paieškomis grįstas performatyvus pokalbis, apjungiantis visas kūrinio dalis, vykusias 12-osios Kauno bienalės metu.

Nuo 20 iki 6 val. – po menininkių dialogo – miegojimas po žvaigždėmis. Publika yra kviečiama prisidėti prie šio veiksmo. Ši bendra patirtis sukuria erdvę ir laiką gijimui, taip pat pabudimui su saulėtekiu, vedančiu į naują pradžią.

Paklausta, kur nuves Kauno bienalės kelionė, ji perskaito kortų derinį: "Į meilę, tiesą, pasaulį, vaikystę, supratimą, gijimą, susitaikymą ir save".

Ir čia pat pasiūlo keliauti slėpiningu prasmių labirintu: "Kadangi turime Skeptrų karalienės ir Saulės kortas, kurios kalba apie autentiškumą, pasitikėjimą savimi, drąsą būti tuo, kuo esame, panašu, jog dauguma tų, kurie dalyvauja Kauno bienalės kelionėje, atras naują savęs pažinimą ir priėmimą, o kai kuriuos ši kelionė gali grąžinti į vaikystę – susimąstymą apie ankstesnius, paprastesnius laikus, kai vienas kitą priėmėme, supratome ir mylėjome nesigilindami ir neanalizuodami smulkiausių detalių. Apskritai labai gražu, kad dėlionėje yra Pasaulio korta – ji dažnai simbolizuoja ir keliones, tačiau dažniausiai signalizuoja artėjančią gyvenimiško etapo pabaigą ir naują pradžią, todėl tikėtina, kad bienalės kelionė nuves vidinių permainų link."

Ką kelionė, magija ir neįprastas darbas Kauno bienalėje reiškia jai pačiai? Apie tai – pokalbis su A.Šimkūnaite.

Akis į akį susitikti su ja gali kiekvienas Kauno bienalės lankytojas: būrimas Taro kortomis vyksta kiekvieną šeštadienį iki rugsėjo 29 d. 11–19 val. nemokamai.

– Kaip tapote būrėja?

– Būrimo, kaip bet kurios kitos veiklos, gali išmokti kiekvienas: kortose pavaizduoti universalūs simboliai, kurių pagrindines reikšmes įsisavinti nėra sudėtinga. Žinoma, gilinant žinias ir lavinant intuiciją, tos reikšmės gilėja, platėja ir tampa lankstesnės – nors kiekviena korta turi savo bendrąją reikšmę, su patirtimi ateina pajautimas, ką konkreti korta reiškia konkrečiu atveju ir kaip atskiras kortas nuosekliai sujungti į bendrą visumą. Kalbant apie pašaukimą, žinoma, yra žmonių, kurie turi didesnį polinkį – labai dažnai tokių žmonių šeimoje ar giminėje yra žmonių, kurie užsiėmė kortomis, buvo žolininkai ar turėjo kitokių panašių pomėgių, bet tai toli gražu nėra būtinybė. Be didelio žinių bagažo ir patirties kortas taip pat neblogai geba skaityti ir tie, kurie pasižymi analitiniu mąstymu bei yra jautrūs vizualiam menui – todėl, pavyzdžiui, dailėtyrininkai, norėdami išmokti skaityti kortas, yra daug pranašesni. Pati esu savamokslė – trumpai lankiau ezoterinę mokyklą, bet supratau, kad savarankiškai gebu išmokti kur kas daugiau.

Taro kortos taip pat gali būti matomos kaip meninė išraiška ar priemonė.

– Kodėl pasirinkote būtent Taro kortas? Kokius dar būrimo metodus naudojate?

– Taro kortos mane sudomino tuo, kad iš esmės sujungia daugumą ezoterikos šakų, įskaitant ir populiaresnes šakas, tokias kaip astrologija ar numerologija, ir specifines tam tikros kultūros, kaip, tarkim, Kabala ar Egipto mitologija – pastarieji simboliai dažnai priklauso nuo naudojamos kaladės. Šių sričių žinios nėra būtinos kortoms skaityti, tačiau padeda giliau interpretuoti kortų reikšmes, kadangi kiekviena korta turi astrologinį ir numerologinį atitikmenį – tarkime, ketvirtoji Taro korta, Imperatorius, reprezentuoja Marsą ir Avino ženklą, todėl kalba apie vyrišką energiją, lyderystę, autoritetą, tuo metu ketvertas simbolizuoja struktūrą, tvarką, stabilumą – savybes, kuriomis pasižymi ši korta. Paprastai į savo darbą taip pat įtraukiu ir Orakulo kortas, kurios turi mažiau simbolių nei Taro, tačiau papildo būrimus, nurodydamos bendras tendencijas ir patarimus.

– Darbas su žmonėmis tikriausiai pareikalauja daug energijos, ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Kaip susigrąžinate jėgas?

– Tiesą sakant, dirbdama Kauno bienalėje, po visos darbo dienos bent dieną praleidžiu tiesiog gulėdama lovoje, žiūrėdama filmus, klausydamasi muzikos, valgydama skanų maistą, atsipalaiduodama. Kadangi atiduodu labai daug savęs, geriausia terapija tampa tiesiog ramus laikas.

– Būrėjos rankose dažnai – ne įprasti klausimai, o žmonių likimai... Kartais, net ir paprasčiausi klausimai gali užprogramuoti. Ar sutinkate?

– Išties yra nemažai lengvai paveikiamų žmonių, kurie perduotą informaciją gali priimti pernelyg jautriai. Būtent dėl to manau, kad pusė būrimo svarbos yra klausimo formuluotė – dažnai stengiuosi padėti performuluoti klausimus taip, kad kontrolė būtų suteikta žmogui, o ne likimui, kadangi tikiu, kad mes patys veiksmais kuriame savo likimą. Todėl, tarkime, klausimą "Kada sutiksiu savo antrą pusę?" siūlau keisti į "Ką turėčiau daryti, kad sutikčiau savo antrą pusę?".

Be to, tikiu, kad svarbu ne tik tai, ką pasakome, bet ir kaip pasakome – apskritai į žodžius ir kalbą žiūriu atsakingai, galbūt dėl to, jog pati studijuoju lingvistiką. Dirbdama stengiuosi pasirinkti kalbinę raišką, kuri nebūtų pernelyg kategoriška – tarkime, vietoj žodžio "bus" esu linkusi vartoti žodžius "galite tikėtis" ar "galėtų būti" – taip žinutė perduodama, tačiau žmogus nėra užprogramuojamas.

– Būrėjų etika – ar tokia egzistuoja?

– Deja, bendros nustatytos būrėjų etikos nėra – galbūt dėl to visuomenėje yra gajus įsitikinimas, kad būrėjai yra šarlatanai. Tačiau tarp pačių būrėjų egzistuoja nemažai mitų – tarkime, vis dar yra būrėjų, kurie tiki, kad kortų negalima pirkti, nes jos turi būti dovanotos, ar dėl nežinomų priežasčių nevalia burti nėščiosioms. Visgi, manau, kiekvienas žmogus, užsiimantis šia veikla, nusistato ar bent turėtų nusistatyti savo etinius įsitikinimus – tarkime, dirbdama asmeniškai, esu linkusi vengti darbo su nepilnamečiais: nenorėčiau paveikti žmogaus, kuris dar tik pradeda formuotis. Vengiu informaciją pateikti kategoriškai, neatsakinėju į tą patį žmogaus klausimą kelis kartus – trumpai tariant, gerbiu tiek klientą, tiek savo veiklą ir stengiuosi, kad informacija būtų tinkamai pateikta ir išgirsta, tačiau neturėtų pernelyg didelio krūvio, ypač jautresniems žmonėms.

– 12-ojoje Kauno bienalėje padedate įgyvendinti slovakų menininko Karolo Pichlerio kūrinį "Time-Squares". Kūrinys – apie praeitį, dabartį ir ateitį. Jūs pranašaujate lankytojams ateitį. Kaip jaučiatės būdama meno instaliacijos dalimi?

– Ši galimybė mano gyvenime atsirado visai netikėtai. Kadangi nuoširdžiai myliu šią veiklą, gavusi pasiūlymą, ilgai nedvejojau. Esu neabejinga menui ir manau, kad Taro kortos taip pat gali būti matomos kaip meninė išraiška ar priemonė – ne veltui yra psichologijos šakų, kur kortos naudojamos panašiu pagrindu – kaip piešiniai dailės terapijoje. Ši galimybė taip pat suteikia terpę išbandyti save.

Kauno bienalėje mano darbo pobūdis skiriasi: paprastai dirbu internetu ir kortas naudoju kaip priemonę padėti žmogui spręsti problemines situacijas bei pakreipti gyvenimą norima linkme, tad išbandyti save kitoje aplinkoje yra tiek įdomus iššūkis, tiek vertinga patirtis, už kurią jaučiuosi labai dėkinga ir be galo laiminga.

– Kokia įdomiausia akimirka dirbant Kauno bienalėje? Ar daug lankytojų sulaukia jūsų paslauga? Ar bienalėje besiburiantys lankytojai kuo nors skiriasi nuo įprastų klientų?

– Įdomiausią momentą būtų sunku įvardyti. Susidomėjimas dažnai priklauso nuo dienos – kartais lankytojų tenka palaukti, o kartais jiems tenka laukti eilutėje. Bienalės lankytojai nuo įprastų mano klientų skiriasi tuo, kad čia jų ateina kur kas įvairesnių – kai kurie užeina ir netyčia, ieškodami, kur nusipirkti traukinio bilietą, kiti ateina su klausimais, rekomendavus draugams, treti – iš smalsumo. Įprastai dirbu daugiau psichologiniu pagrindu, darau išsamias kortų analizes, tad nuo darbo pobūdžio skiriasi ir klientai, bet abi patirtys turi skirtingo žavesio.

Stengiuosi padėti performuluoti klausimus taip, kad kontrolė būtų suteikta žmogui, o ne likimui, kadangi tikiu, kad mes patys veiksmais kuriame savo likimą.

– Surasti būrėją organizatoriams nebuvo paprasta. Gal galite atskleisti būrėjų gyvenimo užkulisius – gal tai uždari žmonės, nemėgstantys viešumo?

– Iš tikrųjų Lietuvoje yra sauja žmonių, kurie save vadina būrėjais ir nevengia reklamuotis, parodyti savo veido – taip yra greičiausiai ne todėl, kad tokių apskritai mažai, o dėl to, jog dauguma bijo būti nesuprasti, kadangi kortos ir būrimai yra stipriai mistifikuojami, lyg apgaubti paslaptimi. Tiesą sakant, man ir pačiai sunku save įvardyti kaip būrėją, kadangi vien šis žodis turi labai daug stereotipų ir ne pačią teigiamiausią konotaciją. Pastebiu, kad vis daugiau žmonių atviriau žiūri ir pradeda domėtis kortomis, astrologija, mineralais, tai iš tikrųjų labai džiugina ir tikiuosi, kad po truputį praplės visuomenės įsivaizdavimą apie kortas ir žmones, kurie jomis užsiima. Dauguma žmonių, skaitančių kortas, žiūri į tai daugiau kaip į hobį, kiti – kaip į triuką vakarėliuose. Ir tik retam ši veikla – pragyvenimo šaltinis, tad labai natūralu turėti būrėjų ar kortomis besidominčių žmonių ir tarp savo aplinkinių – dauguma tiesiog nėra linkę garsiai apie tai kalbėti.

– Žvelgiant į istoriją ar pasakas, būrėją, kaip žmogų, turintį antgamtinių galių, vienur tapatino su žiniuone, kitur – su ragana. Jūsų nuomone, kaip yra šiandieniame pasaulyje?

– Manau, kad "modernus" būrėjas, bent iš mano patirties, dažniausiai nebesitapatina su magiškais, mistiškais archetipais – sparčiai populiarėja supratimas, kad Taro kortos yra paremtos ne magija, o žmogaus pasąmonės analize, kadangi iš esmės kortos – tai vaizdinė metafora žmogaus sielos kelionei nupasakoti. Taip pat atsiranda ir supratimas, kad magija nėra kažkas stebuklingo, tai – maži kasdieniai dalykai aplink mus ir mumyse, nes kiekvienas turime galią manifestuoti savo norus. Galbūt dėl to žmonėms darosi vis patrauklesnės idėjos apie, tarkime, minties galią, kitaip žinomą kaip "law of attraction" – anksčiau tai taip pat buvo mistifikuojama, tačiau dabar apie šiuos dalykus kalba tiek psichologai, tiek koučingo specialistai ar motyvacinės personos, tik įvelka į kitokius pavadinimus.

Kalbant apie juodąją ir baltąją magijas, jeigu mūsų veiksmai veikia kito žmogaus valią, tai – juodoji magija, tad juodasis magas tam tikra prasme gali būti ne tik būrėjas, kuris sąmoningai užprogramuoja žmogų, bet ir žmogus, kuris, tarkime, stengiasi bet kokiais būdais pririšti mylimąjį ar kam nors atkeršyti. Trumpai tariant, jeigu mūsų veiksmai kyla ne iš meilės sau ir kitam, o iš mūsų ego, tai jau būtų galima viena ar kita prasme prilyginti juodajai magijai.

– Kokia dovana ar išskirtinėmis galiomis esate apdovanota jūs?

– Manau, kad visi esame kažkuo apdovanoti, tik ne visi suprantame ir atrandame savo dovanas. Kaip vieną savo dovanų laikyčiau jautrumą – tai savybė, su kuria man buvo labai sunku augti, dar sunkiau buvo ją priimti ir nematyti jos kaip trūkumo, tačiau supratusi, kokia tai didžiulė dovana, pasidariau atviresnė tiek sau, tiek pasauliui, radau stiprybę ten, kur maniau, kad yra mano silpnoji vieta, iš ko išsilaisvino empatija, kuri dabar man stipriai padeda šioje veikloje: galiu ne tik suprasti žmogų, bet ir jį pajausti, o kartu pajausti, kaip jam padėti, ką pasakyti.

Su šiomis savybėmis vis dar mokausi gyventi, kadangi esu linkusi stipriai priimti kitų žmonių emocijas – tiek pozityvias, tiek negatyvias – ir kartais svetimas skausmas pasidaro toks pat stiprus, kaip savas. Nepaisant to, esu dėkinga, kad galiu taip giliai išjausti.

Taip pat pasižymiu stipria intuicija, kurios mokausi klausytis – manau, kad visi iš prigimties esame intuityvūs, tik, kaip bet kurį gebėjimą, intuiciją reikia lavinti. Kartu su empatija ir jautrumu, intuicija padeda pajusti, su kokiu žmogumi bendrauju, jo motyvus, intuityviai jaučiu, jeigu nuo manęs kas nors slepiama ar meluojama. O darbe man ypač padeda automatinis rašymas ir automatinis kalbėjimas – pastarąjį atradau tik pradėjusi dirbti Kauno bienalėje – būtent taip pasireiškia mano intuicija.

– Ar turite klientų, kurie buriasi reguliariai? Ar galima nuo būrimo tapti priklausomiems?

– Iš tikrųjų yra žmonių, kurie linkę mąstyti truputį obsesyviai, taip suteikdami labai didelę reikšmę kortoms – dažniausiai su tokiais žmonėmis atsisakau dirbti jų pačių labui. Dirbdama asmeniškai, šiuo metu klientų aktyviai nebeieškau – turiu subūrusi savo ratą, kurie yra reguliarūs, tačiau su manimi susisiekia retai – nepiktnaudžiaudami, o kiti mane randa per pažįstamų rekomendacijas. Apskritai, sugrįžtantys, reguliarūs klientai yra pats didžiausias įvertinimas, kokį galima gauti – labai džiugu ir Kauno bienalėje pamatyti pasikartojančius veidus!

– Būrimasis (apsilankymas pas būrėją) – pramoga, terapija ar likimo vingis? Kodėl?

– Tai labai priklauso nuo būrėjo darbo specifikos – tarkime, dirbant įprastai, mano būrimas yra daugiau terapinis, kadangi stengiuosi padėti žmogui pažinti ir suprasti save, padėti susikurti tokį gyvenimą, kokio trokštame, įveikti baimes, sulaužyti tam tikrus elgesio įpročius, kurie trukdo judėti į priekį; tuo metu Kauno bienalėje – daugiau pramoga, kadangi skiriasi darbo specifika, dauguma žmonių ateina vedami smalsumo. Vis dėlto svarbiausia klausytis savęs ir suprasti, kad kortos tėra priemonė, atspindinti mūsų pasąmonę, o savo realybę kuriame patys.

– Kur esate dabar – po išvykimo ar prieš atvykstant?

– Po išvykimo ir prieš atvykstant! Manau, kad gyvenimas eina ciklais, etapais, į kuriuos įeina dar daugiau mažesnių ciklų – šiuo metu esu vienos iš tų kelionių vidury.

– Ką jums reiškia kelionė?

– Man kelionė visų pirma yra pažinimas – savęs pasaulyje ir pasaulio savyje.

Būrėjos Austėjos pranašystė Kauno bienalės lankytojui

3 of wands virtue/ 8 adjustment/ 1 ace of cups

2 of cups/ magician/ king of cups

past lives/ hope/ rebirth

Pradėsiu nuo to, kad dėlionėje dominuoja taurių kortos – kadangi taurės kalba apie mūsų emocijas ir jausmus, galima nuspėti, jog dažnas lankytojas iš Bienalės išeis kupinas įspūdžių, kuriais pasidalinti trokš su savo artimiausiais žmonėmis. Gali būti, jog kai kurie liks ne tik emociškai paveikti, bet ir įkvėpti menininkų kūrinių, apie ką kalba Mago ir taurių tūzo kortos. Kai kuriems lankytojams tai gali būti visai nauja pradžia ar postūmis imtis naujos veiklos, rasti priemonę saviraiškai, jausmų realizavimui, tuo tarpu kiti, gali būti, prisimins vaikystės ar paauglystės pomėgius, užsiėmimus, kuriuos laikui bėgant apleido ar primiršo, kas būtų lyg savotiškas atgimimas. Dažnas lankytojas gali susimąstyti net ir apie didesnes, globalines problemas, moralines vertybes, ką signalizuoja skeptrų trejetas – tikėtina, kad kai kuriuos lankytojus šis renginys pakvies apmąstyti savo kasdienybę, rutiną, kaip mūsų veiksmai veikia aplinkinį pasaulį bei padės ryžtis teigiamiems pokyčiams. Beje, kadangi dėlionėje yra ir taurių karalius, panašu, jog bienalėje būtų vertinga apsilankyti ir tiems, kurie paprastai neina į tokio pobūdžio renginius ar nesidomi menu, kadangi būtent šie žmonės gali atrasti kažką netikėto ir netgi pakeisti savo požiūrį į meną – būkite atviri galimybėms ir nebijokite žengti į nepažįstamus vandenis!

Kaip atrodys Kaunas po dešimties metų.

4 of swords truce/ 4 of pentacles power/ the sun

possibility/nature/freedom

tower rx/ 4 of pents/ chariot

Įdomu tai, jog šioje dėlionėje du kartus toje pačioje pozicijoje pasikartojo diskų ketverto korta – panašu, kad Kaunas po dešimties metų bus stabilai augantis, besivystantis miestas. Natūralu, kad galima tikėtis naujų statybų, o daug senų struktūrų, pastatų, greičiausiai bus nugriauti ar pakeisti, ką simbolizuoja Bokšto korta. Tam tikra prasme, gali būti, kad Kaunas išsilaisvins – galbūt paneigs sustabarėjusius nusistatymus ar stereotipus, bet apskritai, panašu, jog žydės ir atsiskleis, džiugindamas gyventojus, apie ką kalba Saulės korta. Taip pat panašu, kad Kaunas ir toliau liks žalias, turtingas savo gamta, labai tikėtina, jog daugiau dėmesio bus skiriama gamtos tausojimui, ekologijai, tvarioms alternatyvoms, o kadangi dėlionė pasibaigia Vežimo korta, galima numanyti, jog visapusiškas progresas Kaune vyks tvirtai ir nuosekliai – panašu, jog miestas turėtų gauti nemažai galimybių plėstis ir augti.

Kur nuves Kauno bienalės kelionė

the lovers/ queen of wands/ ace of swords

world/ 6 of cups/ sun

compassion/ healer/ polarity

Atsakant labai konkrečiai – į meilę, tiesą, pasaulį, vaikystę, supratimą, gijimą, susitaikymą ir save. Kadangi turime skeptrų karalienės ir Saulės kortas, kurios kalba apie autentiškumą, pasitikėjimą savimi, drąsą būti tuo, kas esame, panašu, jog dauguma tų, kas dalyvauja Kauno bienalės kelionėje, atras naują savęs pažinimą ir priėmimą, o kai kuriuos ši kelionė gali grąžinti į vaikystę – susimąstymą apie ankstesnius, paprastesnius laikus, kai vienas kitą priėmėme, supratome ir mylėjome nesigilindami ir neanalizuodami smulkiausių detalių. Apskritai, labai gražu, jog dėlionėje yra Pasaulio korta – ji dažnai simbolizuoja ir keliones, tačiau dažniausiai signalizuoja artėjančią gyvenimiško etapo pabaigą ir naują pradžią, todėl tikėtina, kad bienalės kelionė nuves vidinių permainų link.

– 12-oji Kauno bienalė „Po išvykimo / prieš atvykstant“ gvildena miesto kelionės tematiką. Kaip ir kodėl pasirinkote šią temą? Kaip ji evoliucionavo kuratorinio proceso eigoje?

K.Ž.: Temos pasirinkimą įkvėpė pastaraisiais metais paaštrėjusi pabėgėlių krizė ir vis didėjanti netolerancija Europoje. Kauno bienalės valdyba, formuodama bienalės temą, norėjo gilintis į kelionę, žvelgti į ją, permąstant mūsų santykį su kitu bei aiškinantis Europos kismus. Vėliau, pradėjus dirbti su atsirinktais kuratoriais, pirminė koncepcija nemenkai kito, konkretizavosi. Kuratorinio proceso eigoje pastebėjome, kad viskas politiškėja gerąja šio žodžio prasme. Be to, kuratorius inspiravo Lietuvos ir Kauno miesto evoliucija, vėliau tapusi pagrindiniu jų koncepcijos atspirties tašku. Kuratoriai pakvietė menininkus ir atsirinko tuos meno kūrinius, kurie galėtų atspindėti vietiniam kontekstui artimas problemas globalia prasme, kartais tyrinėjant ne Lietuvos ar Kauno, o panašias užsienio patirtis ir įvykius, kurie nors ir vyko už tūkstančio kilometrų, bet yra kuo puikiausiai suprantami ir čia.

Aš labai linkiu žmonėms nebijoti šiuolaikinio meno ir apsilankyti Kauno bienalėje kaip pažintiniame renginyje, kuris, viliuosi, turi galios reabilituoti šiuolaikinį meną tų, kurie yra juo nusivylę, akyse.

N.S.: Kelionės tema taip pat labai artima ir Kauno bienalės inicijuotai „Stebuklingų kilimų“ („Magic Carperts“) platformai. Siekis didinti šios platformos matomumą padiktavo tokį temos pasirinkimą.

– Kauno bienalė jau antrąsyk vyks viešose miesto erdvėse. Kokias galimybes atveria ir kokių iššūkių kelia parodos organizavimas ne meno erdvėse? Kodėl tai svarbu šiųmetės bienalės kontekste?

K.Ž.: 11-oji Kauno bienalė vyko viešose miesto erdvėse, nes jai buvo pasirinkta paminklinimo tema. Šiais metais kone pagrindinis mūsų tikslas – prieinamumas ir plačiosios auditorijos sudominimas šiuolaikiniu menu. Lietuvoje, ypač socialinėje erdvėje, itin jaučiama, kad net ir jauni, išsilavinę žmonės dėl vienokių ar kitokių priežasčių bijo šiuolaikinio meno. Vyrauja mitas, kad tai yra sofistikuota ir elitinė sritis. Mums norisi šį mitą paneigti. Yra gero ir blogo šiuolaikinio meno. Kartais, jei žiūrovas jo nesupranta, tai dar nereiškia, kad pats yra dėl to kaltas. Viešąsias erdves pasirinkome, nes norime sugriauti psichologinius barjerus tarp plačiosios auditorijos, muziejų ir meno.

N.S.: Atsispiriant nuo kelionės temos, į bienalę gana natūraliai buvo įtrauktos tokios erdvės kaip Kauno geležinkelio ir autobusų stotys bei Vytauto prospektas, neretai atvykėliams iš kitų miestų tampantis kelionės į Kauno centrą pradžia.

– Šiais metais bienalę kuruoja net keli pradedantys kuratoriai. Gal galite daugiau papasakoti apie bendrakuratorystės procesą? Kokie iššūkiai ir patirtys jį lydi?

N.S.: Tai, kad bienalę kuruoja jauni, kylantys profesionalai, yra didelis privalumas. Mes dar nesame galutinai susiformavę, neturime ryškios darbo krypties ar specifikos, todėl esame atviri diskusijoms, mokomės vieni iš kitų. Patyrę kuratoriai nebūtų tokie atviri komandinio darbo procesui. Žinoma, mes visi esame iš skirtingų šalių ir kontekstų, tačiau sugebame sujungti savo patirtis ir kartu kuruoti parodą.

K.Ž.: Pradžioje buvome atsirinkę aštuonis kuratorius, iš kurių galiausiai liko penki. Intensyvus jų darbo procesas prasidėjo praeitų metų spalio mėnesį. Man, kaip bienalės vadovei, buvo labai įdomu stebėti savotišką dviejų Europų sankirtą: Vakarų ir buvusią SSRS. Akivaizdu, kad jų atstovus skiria tam tikri jutiminiai dalykai. Tai buvo matyti ir tarp bienalės kuratorių. Tačiau, man atrodo, kad tokia sandūra buvo naudinga abiem pusėms. Rytų blokas dažnai atrodo sutrikęs, ieškodamas savo identiteto, geisdamas būti kažkuo kitu, o Vakarų Europa kartais pasižymi beprotišku naivumu ir nesaikingu politiniu korektiškumu. Tokia sankirta tapo diskusijų atspirtimi, skatino apsikeisti žiniomis, darbo metodikomis ir suvokimu, kad Europoje egzistuoja daugiau nei vienas pasaulis.

– Dalis šiųmetės bienalės kūrinių tyrinėja Kauno miesto istoriją. Kaip prie šios temos dirbantys menininkai pasirinko jas dominančias problemas? Juk ne visi jie kauniečiai...

K.Ž.: Naujus kūrinius bienalėje pristatantiems menininkams davėme visišką laisvę. Savaime suprantama, kad kiekvienas menininkas domisi tam tikromis sritimis: trauminėmis patirtimis, ekologija, architektūra ar pan. Todėl tiriamųjų kelionių metu mums beliko surasti juos dominančių temų atspindžius vietos kontekste.

N.S.: Svarbu paminėti, kad menininkai, atvykę iš Rytų bloko, net ir neišmanydami mūsų istorijos, gali puikiai susitapatinti, nes jų patirtys labai panašios. Atvykimas į Lietuvą, žinoma, tą suvokimą praplečia.

Man, kaip bienalės vadovei, buvo labai įdomu stebėti savotišką dviejų Europų sankirtą: Vakarų ir buvusią SSRS. Akivaizdu, kad jų atstovus skiria tam tikri jutiminiai dalykai.

– Bienalės laikotarpiu galima susipažinti net su dviem tarptautinių meninių mainų projekto „Stebuklingi kilimai“ dalyvėmis: serbų menininke Sonja Jo ir kroatų menininke Ana Kovačić. Gal galėtumėte šiek tiek plačiau papasakoti apie šią Kauno bienalės inicijuotą platformą?

N.S.: „Kūrybiškos Europos“ platforma „Stebuklingi kilimai“ jungia 13 partnerių iš skirtingų ES ir šalių kandidačių. Pati platforma yra skirta jauniems kylantiems menininkams, kurie vyksta į rezidencijas partnerių šalyse. Ant „stebuklingo kilimo“ atskridę į jiems mažai arba visiškai nepažįstamą šalį ar miestą, jie dirba su vietos menininkais ir kuratoriais, stengiasi į bendrus kūrybos procesus įtraukti vietines bendruomenes. Šiais metais su Lietuvoje reziduojančiomis projekto menininkėmis stengiamės per bendruomenių aspektą reaguoti į kelionių temą. A.Kovačić dirbo su Akademijos bendruomene, o S.Jo –  su Šančių. Akademijoje atspirties tašku tapo Obelynės parkas, kuris, nors ir viešas, yra labai menkai naudojamas. Ana, susipažinusi su prof. Tado Ivanausko asmenybe, jo pomėgiu medžioti paukščius ir iš tėvo perimtais taksidermisto įgūdžiais, pasirinko migruojančių paukščių temą. O štai Sonja, susipažinusi su Šančiais, labai susižavėjo senais Šančių fabrikais ir architektūriniais rajono ypatumais. Čia, šalia medinių XIX a. namų, kuriuos pamažu jau pradeda keisti šiuolaikiniai prekybos centrai ir įstiklinti daugiaaukščiai, stovi sovietiniai fabrikai. Menininkė nusprendė tyrinėti kintantį architektūrinį Šančių veidą, tačiau daro tai besigilindama į asmenines žmonių istorijas, o ne didžiuosius istorijos naratyvus. Ją domina ideologijų kaita nuo komunizmo į kapitalizmą ir tai, kaip ji paveikė paprastą fabriko darbininką.

– Kauno bienalė jau nebeįsivaizduojama be edukacinės programos. Kokių staigmenų pateiks šiųmetė programa?

K.Ž.: Pagrindinis šiųmetės edukacinės programos akcentas – ekskursijos po bienalės parodą. Jas rengsime net trimis skirtingomis temomis. Organizuosime kūrybines dirbtuves vaikams ir jų tėvams. Tai bus tarsi nedideli festivaliai, skirti visai šeimai. Praeityje pastebėjome, kad  neskyrėme pakankamai dėmesio vaikų tėvams. Šiais metais sieksime ir jiems padovanoti įdomių patirčių. Tęsime ir socialiai jautrių visuomenės grupių įtraukos programą. Be to, pirmąkart siūlysime menininkės Paulinos Čiumbarienės parengtus edukacinius užsiėmimus darželinukams, skatinsime su menu susipažinti nuo mažų dienų.

N.S.: Norėčiau paraginti visus bienalės lankytojus registruotis į ekskursijas, nes kiekvienoje iš jų gvildensime skirtingas Kauno miestui aktualias temas. Šias ekskursijas ves profesionalūs gidai, kurie pristatys ne tik parodoje eksponuojamų menininkų kūrinius, bet ir įpins juos į platesnį, istorinį miesto kontekstą. Be to, organizuosime „Stebuklingų kilimų“ dviračių turus, kurių metu iš Šančių važiuosime aplankyti bienalės taškų, kuriuose bus įsikūrę A.Kovačić ir S.Jo kūriniai, keliausime į Obelynės parką. Galiausiai šiųmetės bienalės partnerės „Galerie Uberall“ direktorius kiekvieną mėnesį ves ekskursijas, kurios bus skirtos tikriems meno gurmanams.

– Ko palinkėtumėte šių metų bienalės svečiams?

K.Ž.: Aš labai linkiu žmonėms nebijoti šiuolaikinio meno ir apsilankyti Kauno bienalėje kaip pažintiniame renginyje, kuris, viliuosi, turi galios reabilituoti šiuolaikinį meną tų, kurie yra juo nusivylę, akyse. Kadangi šiųmetėje bienalėje gvildenamų temų amplitudė labai plati, net neabejoju, kad tiek tie, kuriems įdomi Kauno istorija, tiek ir tie, kurie mėgsta gilintis į filosofinius, globalius ar politinius klausimus, atras kažką įdomaus.

N.S.: Kiekvienas bienalės kūrinys turės ištisą istoriją. Tačiau nevalia išsigąsti, jei jos nepavyks perprasti pačiam. Tai galima padaryti ekskursijų metu arba bienalės darbuotojų ar savanorių tiesiog paklausus atitinkamuose bienalės taškuose. Jie tikrai atsakys į visus lankytojų klausimus, paaiškins, kas, kaip, kur ir kada.

BIENALĖS LANKYTOJO ŽODYNĖLIS

Ruošdamasi Kauno bienalei, organizatorių komanda pabandė sau atsakyti į klausimą – kokie žodžiai, frazės, mintys juos lydėjo dažniausiai? Kurie jų sukosi galvose, atsikartojo e.pašto žinutėse, oficialiuose tekstuose ir asmeniniuose pokalbiuose – nuo audringų diskusijų apie meno paskirtį ir vertę iki pašnekesių su močiute pietų metu sekmadienį, bandant paprastai jai paaiškinti, kaip reklaminiai stendai ties autostrada Vilnius–Kaunas, perėjos parduotuvėse, tapytojai muziejuose, šokėjai stotyse, lėktuvo pakilimo tako šviesos nebeveikiančiose kapinėse ar dulkės ant raudonojo kilimo susipina į vieną prasmingą bekraštę kelionę per laiką, erdvę, Kauną, jo istoriją ir dar daugybę kitų krypčių. Prieš jums pradedant šią nepakartojamą kelionę 12-osios Kauno bienalės maršrutu, kviečiame stabtelėti ir dar kartą perskaityti mūsų sudarytą žodynėlį. Jis sudarytas iš žodžių, kuriuos pieštuku žymėjomės užrašinių paraštėse, dėliodami parodos programą, siuntinėjome vieni kitiems laiškais ir žinutėmis, pasakojome per radiją, kartojome kaip mantras ar net per miegus. Tikimės, kad jie padės geriau perprasti šį renginį ir mūsų pačių patirtą, nuotykių pilną kelionę nuo bienalės temos užgimimo iki Kaune apgyvendintų meno kūrinių, kuriuos jau galite pamatyti!

BIENALĖ – ko gero, sunkiausios rašybos meno terminas, reiškiantis kas dvejus metus vykstantį meno festivalį (tarp įdomiausių matytų šio žodžio variantų – bianalė, benamė, bananai, dienelė).

EGZOTIZAVIMAS – įdomus, bet pavojingas reiškinys, kai iš užsienio šalies (ar kito konteksto) atvykęs meno kūrėjas ar kuratorius dėl laiko, informacijos ar kitų išteklių stokos pakankamai neišnagrinėja vietos konteksto, leidžiasi įveikiamas stereotipų ar iš anksto susidarytos nuomonės ir savo darbe gana paviršutiniškai pažvelgia į vietos realijas.

INSTALIACIJA – kūrinio įrengimas erdvėje ir jos transformavimas meniniais tikslais. Instaliacijos leidžia mums naujai pažvelgti į pažįstamas vietas, jos gali įsikurti tiek ir galerijoje (Sonja Jo „Be griuvėsių nebus ir naujo pasaulio“, Nomeda ir Gediminas Urbonai „Družba“), tiek ir viešose miesto erdvėse: pasidairykite Alberto Garutti darbo Kauno geležinkelio stotyje, ten pat paieškokite ir Mykolos Ridnyi „Dingusio bagažo“, pasiruoškite toli nunešančioms kelionėms Roberto Narkaus „Priklausomybės“ paviljone Ramybės parke ar pasiklausykite, ką paukščiai papasakojo Anai Kovačić Obelynėje.

ĮVIETINIMAS – labai pavyzdingai sulietuvintas angliškas terminas „site-specific“, kuris reiškia, kad viešoje vietoje atsiradęs meno kūrinys yra specialiai sukurtas atsižvelgiant į tos konkrečios vietovės kontekstą, istoriją ir kitas svarbias aplinkybes, o jo perteikiama žinutė, skleidžiamas garsas, kvapas ar išvaizda pasiūlo netikėtą ar naują tos vietos interpretaciją (Jasmina Cibic „Klimato kaita“, Andrejus Polukordas „Pirkti ar nepirkti“, Christianas Jankowskis „Mano naujas pasiūlymas“).

KONCEPCIJA – tai esminė idėja, aplink kurią sukasi meno kūrinio ar parodos įgyvendinimas. Koncepcijos žavesys slypi tame, kad jai įgyvendinti galima pasitelkti pačias įvairiausias ir netikėčiausias priemones ir kūrinius – nuo spiritizmo seansų su išnykusiais paukščiais (Naufuso Ramírezo-Figueroa kūrinys), telefono skambučių, bandant išradingai išsisukti nuo darbo (Adrianas Melis), ateities būrimo Taro kortomis (Karolis Pichleris) ar iki dar vieno Donato Banionio apsilankymo Soliaryje (Deimantas Narkevičius). 

Menininkės iš Rusijos (Dagestano Respublikos) Taus Machačevos projektas koncepciją perkelia į kitą lygį – jos kūrinys pristatomas kaip atsakas į dažnai nerealius menininkams keliamus reikalavimus. Savo darbe tokį pat sunkiai įgyvendinamą uždavinį ji iškelia būtent publikai (pasiūlymas nutiesti uždarą kelią aplink kalną Dagestano Respublikoje ir gauti dovanų to kalno maketą vis dar galioja!)

KURATORIUS – tai žmogus, organizuojantis meno kūrinio ir žiūrovo susitikimą. 12-osios Kauno bienalės atveju – tai net penkių jaunų, iš įvairių šalių sukviestų kuratorių komanda, kurianti vieną parodos viziją.

METAFORA – perkeltinė žodžio prasmė, leidžianti atrasti panašumų ir bendrų bruožų tarp iš pirmo žvilgsnio nesusijusių temų ir reiškinių. Šios bienalės kontekste visus eksponuojamus meno kūrinius suvienija mus pakeičiančios kelionės idėja – tai ir XX a. istorinių ir politinių virsmų nulemta miesto transformacija, kapines verčianti parkais, o Geležinkelio stotį – svarbių miestui istorinių įvykių liudytoja ir dalyve. Kelionės taip pat pasakoja apie visuomenės raidą: per nykstančių profesijų istorijas (Artūras Morozovas „Neatpažinti stovintys objektai“), besikeičiančius architektūros simbolius (Jasmina Cibic „Klimato kaita“), apie žmones didelių istorinių virsmų fone (Johanna Diehl „Pasiekimų kultai“), pasižvalgymą po praeitį, dabartį ir ateitį (K.Pichlerio „Time-Squares“, Laura Grisi „Laiko matavimas“), ne visuomet sėkmingų kelionių trajektorijas (Bas Jan Ader vaizdo kūrinių serija, Ghenadie Popescu „Vidury“) ir svarbiausia – istorijas, kurios užgimsta auditorijai susitikus su kūriniu.

PERFORMANSAS – kitaip pasirodymas, šiuolaikinio meno forma, kuriai reikia trijų dalykų: laiko, erdvės ir (ne)tiesioginio menininko dalyvavimo. Visa kita – tai kova be taisyklių. Performansas mums gali priminti apie esminius mus vienijančius dalykus (Francesca Grilli „Pamiršti orą“) ar atrasti ryšį tarp aibių teorijos ir bendrystės jausmo (Amalia Pica „A ∩ B ∩ C (Line)“).

POSOVIETINIS – šios bienalės ir Kauno kontekste labai svarbi XX a. Europos istorija ir jos gyventojų tapatybės raida – nemažai darbų kalba būtent apie tapatybės konfliktą, kylantį bandant susivokti tarp sovietinės praeities ir globalios dabarties realijų (Ieva Epnere „Vėliau“, Aslanas Gaisumovas „Volga“).

TAPATYBĖ – tai, kas esame, ir vienas tų dalykų, kuriuos jautriausiai pastebime, kai jaučiamės atsidūrę ne vietoje ir ne laiku ar keičiasi mums priskirti vaidmenys. Su šia problema susiduria ir miestai, ir žmonės: tarpukariu Kaunui užklijuota „laikinosios sostinės“ etiketė primena apie miesto suklestėjimo laikus, tačiau lyg ir patvirtina, kad geriausi jo laikai –  jau praeityje, taip atimdama motyvaciją stengtis dėl ateities (su šiuo reiškiniu Kaunas šiuo metu intensyviai ir, drįstume pridurti, sėkmingai kovoja). Kaip jau minėjome, šioje bienalėje daug kalbama apie kolektyvinių (šalių, bendruomenių krizę, susijusią su besikeičiančiais režimais: Latvijoje (I.Epnere), Čečėnijoje (A.Gaisumovas), buv. Jugoslavijoje (Bálintas Szombathy), Ukrainoje (M.Ridnyi), Moldovoje (G.Popescu), tačiau pasakojama ir apie asmeninius tapatybės konfliktus (Tamu Nkiwane „Žalioji upė“, S.Jo projektas).

VIEŠOJI ERDVĖ – atvira, visiems prieinama erdvė, kurioje įkurdinus meną, jis irgi tampa prieinamas visiems. Menas viešosiose erdvėse nėra naujas reiškinys: greta asmeninių iniciatyvų čia pilna ir oficialių, ideologiškai svarbių meno kūrinių (apie paminklus daug šnekėta praėjusioje bienalėje), tačiau vis dažniau šiuolaikinių meno iniciatyvų rengėjai siekia, kad greta įprastinių formatų ir įprastų erdvių (koncertų salių, galerijų ir kitų tam skirtų ir dažniausiai miesto centre įsikūrusių erdvių) menas nebūtų užsidaręs, o matomas visiems. Tad ši Kauno bienalė jus pasitiks jau atvykstančius autostradoje Vilnius–Kaunas, įsikurs traukinio vagone, Kauno geležinkelio stotyje, Ramybės parke ir kitose vietose, kurias kviečiame jus atrasti.

Iki pat rudens atvirose miesto erdvėse, muziejuose bei netradicinėse menui vietose įsikursianti bienalės ekspozicija "Po išvykimo | prieš atvykstant", kvies leistis į kelionę šiuolaikinio meno maršrutais.

Didysis Kauno bienalės atidarymas birželio 7 d. 18 val. prasidės Kauno geležinkelio stotyje, iš kurios specialiai šiam vakarui sukurtas jungtinis menininkų performansas nusidrieks iki pat Kauno paveikslų galerijos.

Kauno bienalės atidarymo savaitgalį performansų programoje bus pristatyti menininkės iš Argentinos Amalia Pica darbas "A ∩ B ∩ C (Line)", Jasminos Cibic (Slovėnija) performansas "Klimato kaita", italės kūrėjos Francescos Grilli kūrinys "Pamiršti orą", jungtinis Ingos Galinytės (Lietuva) ir Anna Papathanasiou (Graikija/Kanada) darbas "Empatiškas kūnas: savo būgno ritmu". Performansų programa birželio 8–9 d., Kauno geležinkelio stotyje, Kauno paveikslų galerijoje, Kauno menininkų namuose bei Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

30 menininkų iš viso pasaulio kūriniai ir instaliacijos šių metų bienalėje tyrinės kelionės temą, kvies susipažinti su Kauno, Lietuvos ir tarptautinėmis patirtimis, neatsiejamomis nuo judėjimo ir pokyčių jausmo.

30 menininkų iš viso pasaulio tyrinės kelionės temą, kvies susipažinti su patirtimis, neatsiejamomis nuo pokyčių jausmo.

Parodos eksponatai bus įkurti skirtingose miesto muziejuose bei netradicinėse viešosiose erdvėse – Kauno geležinkelio ir autobusų stotyse bei jų prieigose, specialiai atgabentuose traukinių vagonuose, autostradoje Vilnius-Kaunas ir senosiose Kauno kapinėse.

Nuo birželio 7 iki rugsėjo 29 d. vyksianti Kauno bienalė miestiečiams ir miesto svečius su menininkais ir jų darbais kviečia susipažinti specialiose teminėse ekskursijose. Įdomūs pasakojimai ir istorijos, kartu su profesionaliais gidais keliaus maršrutais "99 metrai", "30 šviesų" ir "2 žingsniai".

Tema "99 metrai" – tai laukimo jaudulys Kauno geležinkelio stotyje. Kartu su gidais bus nagrinėjami Lietuvos ir pasaulio laikinumo, tapatybės, vertybių, ryšių ir konfliktų atspindžiai. Ekskursija, jungianti Kauno autobusų stotį ir Kauno paveikslų galeriją, "30 šviesų" įtrauks į žaidimą identitetu, tautos ir kultūros sąvokomis. Atsigręždamas į architektūrą ir viešąsias erdves, tapusias laikinomis galerijomis, turas "2 žingsniai" įtrauks į miesto istoriją Kauno paveikslų galerijoje ir Nacionaliniame M.K.Čiurlionio muziejuje.

Praeitis, sujungianti dabartį

12-osios Kauno bienalės parodoje "Po išvykimo | Prieš atvykstant" bus pristatyti Kaune reziduojančių menininkių kūriniai. Tai projekto "Stebuklingi kilimai" ("MagiC Carpets") rezidenčių Anos Kovačić ir Sonjos Jo meniniai tyrimai.

"Stebuklingi kilimai" – tai kūrybiškos Europos iš dalies finansuojamas keturmetis tarptautinis projektas, įtraukiantis trylika organizacijų iš skirtingų Europos šalių ir koordinuojamas Kauno bienalės. Projektas sujungia vietos bendruomenes ir kylančius menininkus bendroms meno veikloms įgyvendinti.

T.Ivanausko pėdomis

Zagrebe gyvenanti multimedijų menininkė A.Kovačić kelionės temos tyrinėjimams pasirinko zoologijos profesoriaus Tado Ivanausko asmenybę. Ji rinko profesorių pažinojusių žmonių istorijas, aplankė Ventės ragą ir jame įsikūrusią ornitologinę stotį, Žuvinto biosferos rezervatą, Zoologijos muziejų – visi jie trečiajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje įkurti prof. T.Ivanausko iniciatyva.

Kauno bienalės lankytojams menininkė pristatys trijų dalių įvietintą instaliaciją "Migruojančios rūšys – judėjimo apmąstymai", sujungiančią tris išskirtines Kauno vietas: Kauno autobusų stoties laukimo salę, Kauno T.Ivanausko zoologijos muziejų ir Obelynės parką. Instaliacijų centre – migruojančių paukščių tema. A.Kovačic kūriniuose paukščių migracija susipina su šiuolaikiniame pasaulyje paplitusiu žmonių nuolatiniu judėjimu.

Pirmoji instaliacijos dalis – tai Kauno autobusų stotyje įrengtas vaizdo kūrinys. Vaizdo įraše matomi menininkų ir kitų gamtos stebėtojų trumpametražiai filmai, įrašas papildytas nespalvotomis fotografijomis iš prof. T.Ivanausko asmeninių albumų, taip pat menininkės rezidencijos metu užfiksuotomis paukščių migracijos akimirkomis.

Antroji instaliacijos dalis įsikurs Laisvės alėjoje esančiame Kauno T.Ivanausko zoologijos muziejuje. Šią instaliaciją sudarys keturios dioramos, pasakojančios istoriją apie kasmetinį paukščių migracijos ciklą ir jų kelionių niuansus: lizdų sukimą, migracinį nerimą, didelių vandens telkinių vengimą ir kai kurių paukščių kelionę net iki PAR.

Paskutinė, trečioji, instaliacijos dalis – tai paukščių stebėjimo stotis, įsikūrusi Obelynės parke, Akademijoje, netoli prof. T.Ivanausko sodybos. Paukščių stebėjimo stotis suręsta iš aplinkui Obelynę esančiuose miškuose surinktų medžių kamienų. Joje bus įrengti skirtingi paukščiams reikalingi įrenginiai: lesykla, vandens maudyklėlė ir vieta, kurioje žmonės gali sėdėti ir stebėti paukščius. Pagrindinis šios instaliacijos tikslas – skatinti vietos žmones naudotis Obelynės parku poilsio reikmėms, priartinti juos prie gamtos ir ištirti tiek paukščių, tiek ir žmonių migravimo ypatumus.

Šančių fabrikai

Menininkę iš Serbijos S.Jo patraukė Šančių rajono istorijos. Menininkė sukūrė projektą "Be griuvėsių nebus ir naujo pasaulio", kuriame nagrinėjamos XX a. pabaigoje Lietuvoje vykusios transformacijos. Į šią temą pažvelgiama iš buvusių Šančių fabrikų istorijos perspektyvos.

Menininkė atskleidžia nenutrūkusį ryšį tarp pramonės ir politikos, ar, tiksliau, kaip į pelno siekimą nukreiptas mąstymas prisitaiko prie savo laikų politinių ir ekonominių galimybių. S.Jo atspirties tašku tapo asmeniniai buvusių Šančių fabrikų darbuotojų liudijimai apie istorinius režimų pasikeitimus, o patį projektą sudaro dvi dalys.

Projektas sujungia vietos bendruomenes ir kylančius menininkus bendroms meno veikloms įgyvendinti.

Pirmoji projekto dalis – "Kaip ištaisyti savo istoriją" – atskleidžia asmenines buvusių fabrikų darbuotojų istorijas bei jų bandymą naviguoti neramiuose komunistinių ir kapitalistinių režimų politinių ir industrinių audrų vandenyse. Menininkė surinko vietinių darbuotojų mintis ir jas įkūnijo fizinėje skulptūros formoje. Raudonų ir baltų plytų skulptūrinės konstrukcijos liudija apie komunistinės ir kapitalistinės ideologijos sankirtą. Šios skulptūros ir jų fotografijos pristatomos Kauno Šančių poliklinikoje.

Antroji projekto dalis – "Kaip atsikratyti savo istorijos" – tai vaizdo kūrinys ir instaliacija, kurių tikslas parodyti sąlygas, kuriomis Kaunas ir likusi Lietuva priėmė visas ideologines savo istorijos transformacijas. Vaizdo įraše motyvacines kalbas sako savo kalbėjimo manierą keičianti pranešėja. Pagrindinė žinutė žiūrovui – kad istorinių ir šiuolaikinių politinių įvykių priėmimas – tai asmeninis pasirinkimas.

O vaizdo kūrinį lydinčią instaliaciją sudaro raudonas, sovietinį režimą simbolizuojantis kilimas, ir buvusiuose Šančių fabrikuose rastos medžiagos – dulkės ir įvairios atliekos. Instaliacija siekiama parodyti, jog kad ir kaip stengtumeisi, savo istorijos neįmanoma atsikratyti, nes ji palieka savo žymę. Ši kūrinio dalis yra pristatoma Kauno paveikslų galerijoje.

Kaune L.Pribišova pirmą kartą apsilankė prieš pusę metų, tačiau jau spėjo su miestu užmegzti glaudų ryšį. Ji neabejoja – Kaunas ir Bratislava turi nemažai sąlyčio taškų. "Tikiuosi praplėsti meno horizontus, pasiremdama tipiniams kultūriniams modeliams prieštaraujančiomis meninėmis praktikomis", – laukdama bienalės pradžios sako kuratorė.

Pokalbis su ja – apie neįprastą šių metų bienalės kuratorių atranką, unikalius meno projektus, mokslo ir meno draugystę bei magišką, nepažintą Lietuvą.

–  Iš pradžių papasakokite apie savo pažintį su 12-ąja Kauno bienale – kaip įsiliejote į jos kuratorių komandą?

– Atviras Kauno bienalės kvietimas jauniesiems kylantiems kuratoriams mane labai nustebino ir nudžiugino. Paprastai bienalės pasirenka būsimą kuratorių tiesiogiai, tad tokia horizontali ir demokratiška sistema yra retas atvejis. Dėl šios priežasties nusprendžiau pasinaudoti proga tapti Kauno bienalės komandos dalimi. Pretendentų į kuratorius iš pradžių buvo prašoma pateikti projektų pasiūlymus, tad pateikiau savo Bratislavoje kuruotą projektą. Jis paremtas homo ludens samprata, kuri teigia, kad visuomenės veikloje svarbiausias yra žaidimas. Šis projektas skirtas vaikų saviorganizacijai – procesui, kurio metu vaikų sumanumas galėtų žaismingais ir spontaniškais būdais išspręsti sudėtingas socialines situacijas. Be galo nudžiugau, kai bienalės vadovė Kotryna Žemaitytė pranešė, kad esu pakviesta į pirmąjį kuratorių susitikimą Kaune.

Susitikimo metu K.Žemaitytė kartu su bienalės valdyba ir konsultuojančiu kuratoriumi Lewisu Biggsu galutinai atrinko bienalę kuruosiančių kuratorių komandą. Mane sužavėjo jų siekis suburti tarptautinę kylančių profesionalų grupę, kurie, bendradarbiaudami ir komunikuodami su konsultuojančiu kuratoriumi, sustyguotų visą bienalės programą. Iš aštuonių į susitikimą atvykusių pretendentų galiausiai buvo pasirinkti penki. Nudžiugau, kad galėsiu dirbti su Alessandra Troncone iš Italijos, su kuria kartu siekėme daktaro laipsnio "La Sapienza" universitete Romoje. Puikų įspūdį paliko ir kiti kolegos – Danielis Milnesas iš Didžiosios Britanijos, italė Elisabeth Del Prete ir kaunietė Neringa Stoškutė. Darbas su šiais žmonėmis nuo pat pradžių buvo malonus, produktyvus ir lygiavertis. Bendradarbiavimas tarp skirtingų šalių profesionalų iš tikrųjų labai praturtina.

– Koks Kaunas jums pasirodė, kai lankėtės čia per pirmąjį 12-osios Kauno bienalės kuratorių susitikimą 2018 m. rudenį? Ką iki tol žinojote apie miestą?

– Šiek tiek gėda pripažinti, tačiau prieš tai nieko nežinojau apie Kauną, niekada nebuvau apsilankiusi nė vienoje Baltijos šalyje. Vis dėlto, keliaudama į Lietuvą pažvelgiau pro lėktuvo langą ir susižavėjau didžiuliais miškais bei ežerais. Norėčiau kada nors juos aplankyti, kadangi viskas atrodė taip magiška. Kai atvykau į Kauną, su miestu iškart pajutau ryšį. Man patiko, kad jis nėra vienas iš tų beprotiškai didelių miestų, o veikiau jau jaukus ir pažįstamas. Kaunas daugeliu atžvilgiu primena ir mano gimtinę – pasivaikščiojimas miesto gatvėmis grąžino daug prisiminimų. Kai buvau vaikas, Bratislavoje taip pat važinėdavo troleibusai, tačiau jų nebeturime. Sužavėjo ir turtinga, aukšto lygio modernistinė miesto architektūra. Didžiausią įspūdį paliko Centrinio pašto pastatas, kuriame 2015 m. vyko 10-oji Kauno bienalė. Nustebino ir tai, kad Kaunas turi vis dar veikiančią mečetę, nepaisant to, kad miesto musulmonų bendruomenė labai maža. Mėgstu grybauti, tad apsidžiaugiau išvydusi, kad rugsėjį miesto parkuose dygsta daugybė valgomų grybų. Kitais metais norėčiau grįžti į Lietuvą paatostogauti, aplankyti jūsų šalies pajūrį. Jis atrodo labai patrauklus – puiki alternatyva perpildytam Viduržemio jūros regionui, kur paprastai keliauju vasarą.

Kai atvykau į Kauną, su miestu iškart pajutau ryšį. Man patiko, kad jis nėra vienas iš tų beprotiškai didelių miestų, o veikiau jau jaukus ir pažįstamas.

– Šių metų Kauno bienalė įdomi tuo, kad ją kuruoja net keli kuratoriai iš skirtingų šalių. Toks darbas turbūt ne tik kupinas praturtinančių patirčių, bet ir kelia daugybę iššūkių?

– Man tai – pirmas kartas kuruojant renginį su grupe, kadangi įprastai dirbu viena arba su porininku. Visi esame skirtingi ne tik savo veikla, bet ir tuo, kad kilome iš įvairių kontekstų. Pavyzdžiui, Neringa gyvena Kaune, ji taip pat dirba bienalės projektų koordinatore, tad yra tarsi tarpininkė tarp kitų kuratorių ir miesto. O štai Elisabeth su Danieliu dirba didesnėms institucijoms didžiuosiuose miestuose – Londone, Berlyne. Alessandra yra dailės istorijos dėstytoja Neapolio vaizduojamojo meno akademijoje, taip pat kuruoja ne pelno meno platformas. O aš – nepriklausoma ne pelno organizacijų kuratorė ir vyriausioji meno žurnalo redaktorė, gyvenanti nedideliame Bratislavos mieste. Visos šios skirtingo darbo patirtys sukuria daugiasluoksnę kombinaciją. Tikiuosi, kad mūsų bendradarbiavimas nesibaigs su Kauno bienale – kartu dirbsime ir ateityje. Komunikacija tarp kuratorių yra be galo gyva – kasdien susirašinėjame per socialinius tinklus, bendraujame skaipu. Tiesa, toks bendravimas šiek tiek sudėtingas, nes sunku suderinti laiką, kuris tiktų visiems. Juk turime ir kitus darbus, taip pat gyvename trijose skirtingose laiko zonose.

– Kuruojate keturis unikalius bienalės menininkus. Galbūt galėtumėte juos trumpai pristatyti?

– Karolis Pichleris yra slovakų menininkas, dirbantis dalyvaujamojo meno lauke. Kurdamas jis naudoja bendradarbiavimo strategijas, į veiksmą įtraukia žiūrovus. Šių metų Kauno bienalėje jis pristato projektą "Times-Squares". Geležinkelio stotyje kviesime žmones į tris erdves, susijusias su laiko suvokimu: praeitimi, dabartimi, ateitimi. Pagrindinė stoties erdvė bus skirta dabarčiai, čia lankytojai galės paskambinti pačiam svarbiausiam žmogui gyvenime, tačiau tam turės tik minutę. Kitame, ateities kambaryje, lankytojai turės galimybę susitikti su profesionalia būrėja, išsiburti Taro kortomis. Trečiojoje erdvėje praeiviai bus pakviesti ant sienos nupiešti savo praeitį, naudodamiesi pateiktais trafaretais. Italas Alberto Garutti, su kuriuo susipažinau rezidencijos Milane metu, taip pat kuria labai įdomų projektą. Jo suprojektuotos akmeninės plokštelės su dvikalbiu tekstu bus instaliuotos įvairiose Kauno erdvėse. Ant jų išgraviruota: "Kiekvienas žingsnis mano gyvenime atvedė mane čia, dabar." Šis darbas skirtas visiems praeiviams, taip pat atvažiuojantiems ir išvažiuojantiems keliautojams. Kūrinys tarsi talpins visas keliones tų, kurie sustoję prie plokštelės perskaitys tekstą ir apmąstys šiuos žodžius. Projektas iki šiol jau buvo pristatytas įvairiose Europos miestų viešosiose erdvėse – aikštėse, traukinių stotyse, oro uostuose. Viena plokštelė, instaliuota Kauno geležinkelio stotyje, liks ten visam laikui.

Trečiasis menininkas, kurį kuruoju, – Balintas Szombathy, priklauso mažai vengrų bendruomenei Serbijoje. Ši dvilypė jo tapatybė lėmė tai, kad menininkas visą gyvenimą tarsi klajoja tarp skirtingų politinių ir sociokultūrinių realybių. B.Szombathy meninė strategija provokatyvi – kritikuojanti ir dekonstruojanti kultūrinius, tautinius kanonus ir kasdienybės elementus. B.Szombathy Kauno bienalėje pristatys vaizdo kūrinį, kuriame svarbūs pasipriešinimo simboliai – kai tik traukinys, kuriuo jis keliauja, privažiuoja Serbijos–Vengrijos pasienį, menininkas išeina į tualetą. Traukiniui pajudėjus jis paspaudžia vandens nuleidimo mygtuką.

O štai su menininke iš Rygos Ieva Epnere kartu gyvenome rezidencijos Niujorke metu. Ji daugiausia dirba vaizdo filmų, fotografijos ir tekstilės srityse. I.Epnere meninių refleksijų išeities taškas yra asmeninės ir intymios istorijos. Menininkė kuria identiteto, tradicijų ir ritualų temomis, dažnai savo darbais šiandienos realybėje analizuoja nutolusią sovietinę istoriją. Bienalėje ji pristatys vaizdo kūrinį "Potom". Išvertus iš rusų kalbos, tai reiškia "vėliau". Šis projektas liečia sovietų okupacijos Latvijoje temą, sujungdamas praeitį ir šiandieną. Pagrindinis vaizdo filmo veikėjas – buvęs sovietinės armijos karys, it vaiduoklis toliau tęsiantis savo asketiškus ritualus apleistame karininkų name Liepojoje, tarsi niekas nebūtų pasikeitę po SSRS iširimo. Šis vaizdo kūrinys – žinutė latvių ir kitų postkomunistinių valstybių visuomenėms. Nors viskas nurimo, šalys vėl gali atsidurti pavojuje.

Prieštaraujančiomis meninėmis praktikomis aš tikiuosi praplėsti meno horizontus ir jo suvokimą.

Be galo įdomus ir žymaus tarptautinio menininko Christiano Jankowskio projektas. Su juo taip pat susipažinau rezidencijos metu – šįkart Romoje. Iš pradžių bienalei jis pristatė kitą idėją, deja, nebuvo įmanoma jos realizuoti. Pasakėme jam: "Norėtume jūsų paprašyti sugalvoti kitą idėją." Tad darbas susidarys iš trijų reklaminių stendų, du iš jų įsikurs greitkelyje Vilnius–Kaunas. Ant jų bus užrašytas būtent šis sakinys. Tokiu būdu menininkas kviečia bienalės publiką patirti šią transformuojančią besikeičiančių idėjų kelionę. Trečiasis stendas, kuriame puikuosis vieno iš greitkelio stendų nuotrauka, bus instaliuotas Kaune. Turiu pasakyti, kad tai mėgstamiausias mano šių metų Kauno bienalės projektas. Ypač dėl to, kad jis labai sumanus ir sudėtingas – siūlantis daug sluoksnių, kurių vienas yra paties menininko šios nepatogios situacijos suvokimas. Jis atsisako pirmosios idėjos itin žaismingu ir sumaniu, bet kartu ironišku būdu.

– Ką galite pasakyti apie kitus bienalės meno projektus – kurios temos jums artimiausios?

– Man be galo artimas "Druzhba" projektas, sukurtas Gedimino ir Nomedos Urbonų. Darbo tema yra "Draugystės" naftotiekis – komplikuotų politinių derybų subjektas, labai aktualus ir mano šalyje, Slovakijoje, kadangi esame tranzitinė šalis, naftotiekio klientai. Kelionės, perėjimo ir koridoriaus idėjomis paremtas darbas analizuoja sąlygas, kurios atsiranda iš netolimos praeities likučių. Kaip anksčiau minėjau, pati kuravau projektą, liečiantį vaikų saviorganizaciją viešosiose erdvėse, tad mane sužavėjo ir tarptautinės menininkės Celine's Condorelli darbas "Kokybinės visuomenės modeliai", keliantis klausimą, kaip žaidimas gali atlikti pilietinę funkciją. Įspūdį paliko ir Roberto Narkaus projektas. Žaviuosi jo požiūriu į liūdną ir slogią Kauno senųjų kapinių istoriją. Parku paverstose kapinėse jis nori įkurti pavėsinę, kuri bienalės metu pasitarnautų kaip skirtingų bendruomenių sąveikos vieta. Išskirčiau ir kubiečio Andriano Meliso darbą. Jo projektas įkvėptas socioekonominės Kubos situacijos – motyvacijos ir produktyvumo stokos šioje šalyje.

– 2012 m. įkūrėte ne pelno iniciatyvą "Pilot", skirtą šiuolaikiniam vizualiajam menui pristatyti. Iniciatyva siūlo menininkų ir mokslininkų bendradarbiavimo platformą, suburdama antropologus, fizikus, biologus, sociologus kartu su meno kūrėjais. Kokią matote mokslo įtaką šiandienos menui?

– Iniciatyva "Pilot" apima įvairias temas ir jų sluoksnius. Viena iš jų yra projektai, susiję su mokslu. Šie projektai kaip savo metaforas naudoja neįprastus objektus. Pavyzdžiui, organizavome menininkės Luanos Perilli parodą. Joje eksponuojami objektai buvo okupuoti gyvų skruzdžių. Šių vabzdžių gyvenimo būdas atspindi kolaboravimo, dalijimosi, empatijos, bendrumo konceptus. Kuriant jį bendradarbiavome su specialistu, dirbančiu su skruzdėmis. Išskirčiau ir dar vieną įdomų projektą – menininko Jorge'o Perio, kuris eksperimentuoja su elektrolize, druskos kristalizacija ir jūros biologija. Menininkas tiria druskingumo savybes, įvairius dumblius ir organizmus, galinčius gyventi be deguonies. Naudodamas rūgštį, mineralus ir metalo oksidus kaip elektrolizės rezultatus, taip pat biologinius jūrinio planktono (Artemia salina) procesus, menininkas maitina nudžiūvusias augalų ir medžių šaknis, siekdamas jas atgaivinti. Rengdami šį projektą konsultavomės su biologijos ir ekologijos specialistais.

Man patinka tikrinti meno ribas – neretai mano kuruojami projektai iš pirmo žvilgsnio neatrodo kaip menas. Tipiniams socialiniams ir kultūriniams modeliams prieštaraujančiomis meninėmis praktikomis aš tikiuosi praplėsti meno horizontus ir jo suvokimą. Kiekviename projekte stengiuosi išmokti ko nors naujo, manau, kad mūsų publikai tokie netradiciniai projektai taip pat yra be galo įdomūs.

Vienas didžiausių meno ir kultūros renginių Lietuvoje, šiemet sugrįžtantis su tema "Po išvykimo | prieš atvykstant", prasidės jau birželio 7-ąją. Vienas iš penkių komandos narių, parodų kuratoriumi ir leidinių vadybininku "Hamburger Bahnhof" Berlyne dirbantis D.Milnesas džiaugiasi atradęs Kauną ir Lietuvą.

– Jums teko kuruoti jau keletą tarptautinių parodų. Kaip jūs atradote kuravimą? Be visa ko, juk jūsų pirmosios studijos buvo susijusios su kalbomis?

– Pirmiausia studijavau vokiečių ir rusų literatūrą bei kalbotyrą. Studijų metais atradau daugybę puikių rašytojų ir mąstytojų, tačiau literatūros specialisto vaidmenyje niekuomet nesijaučiau patogiai. Nors užrašyti žodžiai gali papasakoti tiek daug, aš vis dėlto jaučiau, kad už knygų puslapių slypi daugiau dėmesio nusipelnanti realybė – šaltinis, kuris, nevaržomas kalbinių abstrakcijų, gali prabilti universaliau. Tuo metu ėmiau labiau tyrinėti vaizduojamąjį meną, pradėdamas nuo klasikinio modernizmo ir judėdamas pirmyn link šiuolaikinio meno. Nusprendžiau pasitelkti savo pirmųjų studijų metu išvystytus praktinius įgūdžius ir pasinaudodamas tuo, kad gerai mokėjau užsienio kalbas, ėmiausi studijuoti Meno istoriją, dalį laiko mokydamasis Freiburge, Vokietijoje, dalį – Sankt Peterburge, Rusijoje. Po to man pasisekė sulaukti pasiūlymo atlikti praktiką Štutgarto meno muziejuje, kur pradėjau mokytis teorinius ir istorinius metodus pritaikyti kitokiems formatams, tokiems kaip leidyba, visuomeniniai renginiai ir, be abejo, parodos. Nuo tada kiekvieną kuravimo projektą išnaudoju kaip galimybę iš naujo permąstyti, kaip pats suprantu meną. Aktyviai ieškau skirtingų parodos rengimo būdų ir visuomet kalbuosi su kiek įmanoma daugiau menininkų, siekdamas parengti tinkamus projektus.

– Šių metų Kauno bienalės struktūra bus grįsta bendrakuratorystės principu ir jūsų komandą sudarys penki asmenys. Ką manote apie kuravimą drauge su kitais? Kaip tai gali praturtinti pačią parodą?

– Rengiant projektą, kuriuo kreipiamasi į plačią auditoriją, būtina temą apsvarstyti iš kelių požiūrio taškų. Be abejo, tai nelengvas procesas. Sujungti skirtingas nuomones norint suformuoti nuoseklų potyrį lankytojui, nesiekiant saugaus ir dažnai nuobodoko susitarimo pagrindo, – sunki užduotis. Mano manymu, pagarbus ginčas – labai vaisinga terpė, o imituoti šias produktyvias diskusijas dirbant vienam sudėtinga. Bet už viską svarbiau tai, kad bendrakuratorystės metodas suburia žmones, galinčius intelektualiai papildyti vienas kitą, ir puoselėja solidarumą srityje, kurioje kartais be reikalo susikoncentruojama ties individualiais "pasiekimais" ir kartu su tuo einančia nesveika konkurencijos konotacija.

– Kaip suprantu, jūs pirmą kartą kuruojate šiuolaikinio meno bienalę. Kuo Kaunas ir Lietuva jus patraukė?

– Man pasisekė sulaukti kvietimo iš Lietuvos kultūros instituto atvykti į Vilnių moksliniais tikslais. Šios kelionės metu teko dalyvauti 2018-ųjų Baltijos trienalės atidaryme ir lankytis studijose su įdomiausiais Lietuvos menininkais. Patyrimai Lietuvoje mane labai įkvėpė ir grįžęs skyriau laiko daugiau pasidomėti šios šalies istorija bei kultūra. Mane visuomet domino alternatyvios istorijos ir vietovės. Tad ėmiau žvalgytis į kitus Lietuvos miestus, įskaitant Kauną. Beieškant informacijos atradau kvietimą teikti siūlymus kuruoti XII Kauno bienalę ir nusprendžiau tai padaryti. Man pasisekė, ir man buvo patikėtas bendrakuratoriaus vaidmuo kartu su keturiais nuostabiais kolegomis iš visos Europos.

– Šiemet, taip pat pirmą kartą, bienalė vyks vasarą, kai daugelis žmonių atostogauja, keliauja. Kaip manote, ar šių metų paroda paskatins kultūrinį turizmą?

– Nors mes kūrėme parodą turėdami galvoje vietinę auditoriją, vis dėlto bus daug ko pamatyti ir žmonėms iš kitų miestų bei šalių. Būtų nuostabu, jei paroda paskatintų žmones atvykti į Kauną ir daugiau sužinoti apie šį miestą. Bienalei skirtas leidinys ne tik padės suprasti demonstruojamą meną, bet ir atstos Kauno miesto gidą. Mes netgi pastatėme vieną Christiano Jankowskio kūrinį į Kauną vedančioje magistralėje, taigi lankytojai įžengs į parodą jau kelionės į Kauną metu.

– Kokius kriterijus, jūsų nuomone, turėtų suprasti šiuolaikinio meno parodos lankytojai, kad galėtų analizuoti ir apmąstyti meno kūrinius?

– Manau, kad parodos lankytojas turi būti atviras, drąsus ir pasitikintis. Nėra specialių priemonių, skirtų menui suprasti, tačiau dešimtmečius sklidę didingi istoriniai pasakojimai nulėmė, kad visuomenė suvokia meną kaip kažką tolimo, elitinio ir, blogiausia, nereikšmingo. Tuo pačiu metu meno kainos rinkoje prisidėjo prie supratimo, kad menas turėtų būti gražus ir pamaloninantis. Skatinčiau žmones sumažinti savo lūkesčius menui ir menininkams bei pasikliauti savo instinktais. Stebėdami meną, nepersistenkite ieškodami tiesos ar kažko intelektualaus. Tiesiog pasistenkite jį priimti tokį, koks jis yra, ir paklauskite savęs, kaip jis siejasi su asmeniniais jus supančio pasaulio patyrimais. Jei lankytojai leis savo mintims augti iš čia, tikėtina, jie turėtų atrasti didingų idėjų. O jei jiems koks nors meno kūrinys nepatinka, su tuo viskas irgi gerai. Nesutikti su menininko požiūriu taip pat sveikas būdas įvertinti savo nuostatas apie pasaulį. Jei lankytojai atviri ne tik pozityvių, bet ir negatyvių emocijų iššūkiui, tuomet jie galės atskleisti visą parodos potencialą.

– Pakalbėkite apie pačią bienalės koncepciją. Ar nėra taip, kai visuomenė lengviau priima trumpalaikes iniciatyvas negu kūrinius, liekančius visuomeninėje erdvėje ilgą laiką (pasibaigus bienalei)?

– Bet koks visuomeninei erdvei užkraunamas gestas turėtų būti labai kruopščiai apgalvojamas. Kaip šis įsikišimas paveiks miesto aplinkos suvokimą? Kaip jis prisidės prie gyvenimų tų žmonių, kurie su juo susidurs visus ateinančius metus? Svarbu sąmoningai įvertinti šias implikacijas ir išvystyti jautrumą visiems vietinių interesams ir nusistatymams, prieš imant ir pakeičiant nepažįstamą kraštovaizdį. Jei šio jautrumo vietovei nepaisoma, tuomet iš vietinių gyventojų bus sulaukta pagrįstos kritikos. Bet menas peržengia materialumo ribas. Kauno bienalę aš matau kaip galimybę papildyti miesto kultūrinę ekologiją, įkvėpti ir integruoti vietos menininkus ir visuomenę, ir supažindinti juos su kitais mąstymo būdais. Galbūt būtent socialiniai tokio efemerinio renginio kaip Kauno bienalė aspektai turi didesnį potencialą paskatinti pokytį negu fizinių kūrinių instaliacijos. Tai tikrai yra vienas iš to, ką, tikiuosi, pasieksime artėjančiu renginiu.

Stebėdami meną, nepersistenkite ieškodami tiesos ar kažko intelektualaus. Tiesiog pasistenkite jį priimti tokį, koks jis yra.

– Atrodo, kad kelionės ir identiteto paieškų metafora bienalės kūriniuose iš įvairių istorinių kontekstų suteikia lankytojui galimybę apmąstyti nuolatines asmenybės, miesto ar šalies identiteto transformacijas. Ar sutiktumėte?

– Be abejonės. Man pasisekė augti palyginti stabilioje politinėje aplinkoje. Kauno bienalė kalbės ne tik apie migraciją ir sienų perkilnojimą, bet ir apie vidinį virsmą, įvertindama radikalius sociopolitinius pokyčius, kurie gali įvykti vienoje šalyje ar mieste bei jų gyventojų mentalitete.

Kaip kuratorių komanda mes buvome labai sujaudinti netolimos Kauno praeities. Tai miestas, pažymėtas daugybės galingų ir tamsių jėgų Europos istorijoje. Vos tik buvo apčiuoptas suverenitetas ir miestas iškilo iš Pirmojo pasaulinio karo griuvėsių kaip Lietuvos sostinė, prasidėjo sovietų ir nacistinės Vokietijos okupacija, o vėliau, po Sovietų Sąjungos žlugimo, sekė intensyvaus atkūrimo etapas. Kaunas stebėjo demografinius pokyčius, vykusius dėl žydų ir kitų etninių grupių, taip pat lietuvių trėmimo ir žudymo. Optimistinę tarpukario urbanizaciją greitai pakeitė kaimo tradiciją užgožę užsienio šalių imperialistinių siekių primesti industrializacijos interesai. Komunizmo žlugimas ir Sovietų Sąjungos suirimas atnešė naujų galimybių, bet mažai pagalbos siekiant iš naujo susiorientuoti svetimoje socioekonominėje sandaroje.

Lietuva, o ypač jos kultūrinė scena, yra neįtikėtinai energinga ir gyva, bet, žinoma, visos šios praeities patirtys neišvengiamai ir toliau daro įtaką dabarčiai ir kelia keletą esminių klausimų. Ką reiškia būti lietuviu ar būtent kauniečiu tokių daugybės transformacijų metu ir po jų? Kiek turi būti atsižvelgiama į šias istorines patirtis kuriant ateitį? Kaip Kaunas ir Lietuva turėtų parodyti save Europos scenoje, kur aplinka nuolat keičiasi – klaidinančiai ir dažnai grėsmingai? Tai yra tik dalis tų klausimų, kuriuos bandysime išskirti pasitelkdami kelionės metaforą.

– XII Kauno bienalė vyks įvairiose Kauno miesto vietose, įskaitant Kauno traukinių stotį. Kaip buvo parinktos parodos vietos? Kokie buvo lemiami faktoriai?

– Kauno bienalės komanda jau iš anksto buvo susitarusi dėl Kauno traukinių stoties panaudojimo parodai, kaip ir dėl žemutinės parodų erdvės Kauno paveikslų galerijoje. Šios dvi vietos tapo išeities tašku kuratoriams galvojant, kaip suformuoti parodos visumą. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad norime remtis Kauno istorija, o aplink šiuos du objektus pilna emocijų kupinų vietų, svarbių pasakojimui, kurį mes norime papasakoti. Tai senosios Kauno kapinės (taip pat žinomos kaip Ramybės parkas), Vytauto Didžiojo karo muziejaus kompleksas ir M.K.Čiurlionio dailės muziejus, taip pat kiti tarpukario architektūros pavyzdžiai, tokie kaip Kauno menininkų namai. Kiekviena šių vietų pasakoja turtingą ir ypatingą istoriją, kurią mes tikimės išryškinti eksponuojamais kūriniais. Kai kurioms vietoms parinkome anksčiau sukurtus meno kūrinius, kurie rezonuoja su ta viena, bet taip pat pakvietėme menininkus, kurių interesai dera su pasirinktomis vietomis, sukurti naujų projektų.

– Parodoje dalyvaus menininkai ne tik iš įvairių Europos šalių, bet taip pat kūrėjai iš Pietų ir Centrinės Amerikos, Kaukazo regiono. Kaip manote, ką ši geografinė įvairovė suteiks bienalei ir jos lankytojams?

– Iki šiol mano atsakymai labai tikslingai atliepė Lietuvos kontekstą. Nors nemaža dalis darbų tiesiogiai siejasi su Kauno ir Lietuvos istorija, mes taip pat ieškojome analogiškų situacijų kitose pasaulio dalyse. Be abejo, pačių artimiausių palyginimų galime rasti kitose buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse, ypač Baltijos šalyse. Vis dėlto, pavyzdžiui, ir Kuboje yra (post)komunistinių pasakojimų, tad Adriano Melio kūrinys, pasakojantis apie dabartinę socioekonominę situaciją saloje, bus pateiktas pokalbiui su dalimis, kurios kalba apie postsovietinę situaciją Rytų Europoje. Kitas stiprus sąsajos elementas parodos pasakojime – modernistinio dizaino tradicija: radikalus geometrinių formų naudojimas architektūroje ir taikomuosiuose menuose, Kaune tarpukariu ir vėliau stipriai paplitęs kaip progresyvaus lietuviškojo identiteto išraiška, gali būti randamas ir kitose kultūrose, ypač Lotynų Amerikoje. Įrėmindami šiuos tarptautinius kūrinius itin specifinėmis istorinėmis Kauno vietomis, tikimės atskleisti, kaip miesto istorija rezonuoja su platesniais globaliais judėjimais. Tai darydami galime auginti empatiją ir supratingumą kitokioms kultūroms ir puoselėti solidarumą vietoj skirtingumo jausmo.

– Keliavimas gali suteikti daugybę patyrimų, atradimų ar gilių apmąstymų. Kokių atradimų, idėjų ir apmąstymų galima tikėtis iš temos "Po išvykimo | prieš atvykstant"?

– Manau, "Po išvykimo | prieš atvykstant" pateiks visą emocijų paletę: bus ir dinamiškumo akimirkų, veiksmo, ir reginių, bet taip pat akimirkų sustoti ir pagalvoti, akimirkų meditatyviai savistabai, akimirkų iš naujo įvertinti pasaulį ir savo vietą jame. Kaip ir visose kelionėse, kartais horizontą užtemdys lietaus debesys, kartais švies saulė, bus pozityvių ir negatyvių nutikimų, bet jai pasibaigus, tikėkimės, liks daugybė prisiminimų. Viliuosi, kad lankytojai atsigręš į "Po išvykimo | prieš atvykstant" ir iš jos pasimokys, kaip pasimoko iš jaudinančių atostogų.

Tarptautinė jaunų, kylančių kuratorių komanda, vadovaujama konsultuojančio kuratoriaus Lewiso Biggso (Didžioji Britanija), pasiryžusi ne tik įgyti patirties, bet ir perteikti savo žinias kolegoms.

Pokalbis su viena šių metų Kauno bienalės kuratorių – Neringa Stoškute – apie Kauno transformacijas, įsimintiniausius šių metų menininkus ir iššūkius, kylančius dirbant su skirtingą žinių bagažą sukaupusiais kolegomis, reziduojančiais skirtingose pasaulio šalyse.

– XII Kauno bienalės koncepcija tapo kelionė, kaip miesto transformacija istorijos sūkuryje. Kaunas iš tiesų išgyveno labai daug identiteto pasikeitimų ir nukeliavo ilgą kelią, kol tapo miestu, kurį pažįstame šiandien. Kaip manote, kur jis toliau keliauja? Kur nuves šios transformacijos?

– Kai buvo nuspręsta, kad šių metų bienalės tema taps kelionė, buvo mąstoma apie platesnį kontekstą – kasdienę kelionę įvairiais gyvenimo aspektais. 2018 m. rudenį įvyko pirmasis bienalės kuratorių susitikimas, kurio metu skyrėme itin daug dėmesio Kauno istorijai – turėjome nemažai ekskursijų su vietos istorikais, kurie mums papasakojo apie atskiras miesto dalis – Senamiestį, Naujamiestį, Žaliakalnį, ir tai, kaip formavosi šios vietovės, kokį sąryšį viena su kita jos turėjo, kaip migravo patys gyventojai. Šios patirtys paskatino susieti kelionės konceptą su miestu ir jo transformacijomis – apėmėme laikotarpį nuo XIX a. pabaigos – tarpukarį, sovietmetį, nepriklausomybės atkūrimo pradžią. Žvelgiame ir į netolimą ateitį – kaip miestas atrodys 2022 m., kai taps Europos kultūros sostine.

Atsakant į klausimą, kaip toliau keisis miestas, – iš tikrųjų, yra sunku tai nuspėti. Man atrodo, kad jis tampa vis labiau kultūriškas, atviras įvairioms bendruomenėms. Tai yra labai svarbu, nes Kaunas visada buvo daugiakultūris miestas, tik po Antrojo pasaulinio karo prarado šią savybę. Daugiakultūriškumo tema bienalėje bus vienas kūrinys – Roberto Narkaus instaliacija Kauno senosiose kapinėse, kur dabar įsikūręs Ramybės parkas. Manau, kad būtent šios kapinės parodo didžiulį miesto daugiatautiškumą – įkūrus jas, sklypai buvo lygiomis dalimis padalyti krikščionims, stačiatikiams, žydams, musulmonams. Kauną šiandien įvardinčiau ir kaip alternatyvios kultūros miestą – manau, kad jis iš dalies yra dar neatrastas. Tačiau artėjant 2022 m. jo kultūrinis veidas vis labiau stiprės.

– Tęsiant kelionių temą – 2009 m. Glazgo menų mokykloje įgijote tarpdisciplininį interjero dizaino bakalaurą, o 2011 m. baigėte šiuolaikinio dizaino kuratorystės magistro programą Kingstono universitete. Ilgą laiką gyvenote Jungtinėje Karalystėje, čia įleidote šaknis. Kodėl studijuoti doktorantūros grįžote į Kauną?

– Magistro studijos Kingstono universitete buvo labai įdomios. Universitetas vykdė programą kartu su Londono dizaino muziejumi – čia mes susitikdavome su edukacinių programų ir marketingo vadovais, praktikuojančiais kuratoriais, tada vykdydavome hipotetines užduotis. Pavyzdžiui, mums būdavo nurodomas menininkas ar parodos tema, ir turėdavome sugalvoti koncepciją šiai parodai. Baigusi studijas trumpam grįžau į Lietuvą dėl draugės vestuvių, kartu vykti pakviečiau ir britę kurso draugę. Kartu aplankėme keletą muziejų Vilniuje ir Kaune – šios viešnagės metu supratau, kad galėčiau užsienyje įgautus įgūdžius pritaikyti Lietuvoje. Kilo mintis apie tiriamąjį darbą, kuriame būtų kalbama apie muziejaus vaidmenį visuomenėje, komunikaciją, siekiant pritraukti auditorijų, ir muziejaus funkcijas apskritai. Tokį tyrimą atlikti norėjau jau seniai, bet Anglijoje vis nepasitaikydavo galimybės. Susisiekiau su Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultetu, ir pasiryžau studijuoti. Dar viena priežastis, kodėl nusprendžiau grįžti, – gyvenant svetur būtų labai sunku tirti Lietuvos muziejus, nes nežinojau jų konteksto. Anglijoje gyvenau 14 metų, tad Lietuvos kultūros kontekstas man buvo pasidaręs šiek tiek svetimas, neturėjau jokių kontaktų.

Kauną šiandien įvardinčiau ir kaip alternatyvios kultūros miestą – manau, kad jis iš dalies yra dar neatrastas.

Būtent grįžusi čia praplėčiau savo socialinį tinklą, taip atsirado ir bienalė, kurioje pradėjau savanoriauti 2013 m. Užsienyje yra gana įprasta užsiimti savanoryste – žmonės tai daro nuo paauglystės iki senyvo amžiaus. O ir paties savanorio pareigos neapsiriboja lankstinukų dalijimu – stengiamasi kuo daugiau jį įtraukti į pagrindinį veiksmą. Pati taip pat savanoriauju nuo 16 m., tad ir grįžus į Lietuvą nusprendžiau savo laisvalaikį leisti turiningai. IX Kauno bienalė tuo metu kaip tik buvo paskelbusi kvietimą savanoriams, tad užpildžiau anketą, o visa kita – jau istorija.

– 2013 m. Kauno bienalėje pradėjote karjerą kaip savanorė, dabar esate viena iš jos kuratorių. Papasakokite apie savo asmenines transformacijas, kartu su bienale – kas šiame kelyje pasikeitė, kaip užaugote?

– 2013 m., per bienalės atidarymą M.Žilinsko dailės galerijoje, dirbau rūbininke. Skamba kiek juokingai, tačiau tai buvo labai gera patirtis, nes turėjau progą iš arti pamatyti visus bienalės menininkus ir kuratorius. Nors atidarymas vyko rugsėjį, buvo šalta, tad visi svečiai dėvėjo paltus ar striukes – rūbinėje aš juos visus priėmiau, taip užmegzdama pirmąjį kontaktą. Tais pačiais metais prisijungiau prie edukacinės programos, kurios koordinatorė buvo Vėjūnė Sudarytė. Kauno paveikslų galerijoje savaitgaliais dirbdavau kūrybinėse jaunųjų menininkų dirbtuvėse. Tuo metu susipažinau su jaunąja menininke Aiste Jančiūte, kuri rengė 21 dienos performansą – kiekvieną dieną ant popieriaus lapo piešė tam tikrus piešinius. Aš jai padėjau fiksuoti visą procesą, iki šiol esame artimos draugės. Tad taip užsimezgė pirmosios pažintys su Kauno meno pasauliu. Smagu, kad bienalės komanda pastebėjo mano įsitraukimą ir norą dirbti kultūros srityje. 2015 m. jos atstovų buvau pakviesta tapti auditorijų plėtros vadove – atsakinga už edukacinę programą, sudarytą iš turų, ekskursijų, pamokų moksleiviams muziejaus erdvėse.

Iš savo pusės taip pat labai norėjau dirbti su socialinę atskirtį patiriančiais asmenimis. Tad kartu su kolegomis iš Vilniaus – VšĮ "Socialiniai meno projektai", įgyvendinome programą "Susitikime muziejuje", skirtą senyvo amžiaus žmonėms, sergantiems Alzheimeriu ar panašiomis ligomis, intelektinę ar fizinę negalią turintiems jauniems žmonėms. Šios programos vykdymas man suteikė begalę gerų emocijų – lankytojai vis klausdavo, ar galima sugrįžti kitą savaitę? Atsakydavau: taip, galima, labai lauksime. Kalbant apie meno renginių kuratorystę, ji man visada buvo įdomi. Nors procesas kiekvieną kartą panašus – atsirenki menininkus, jų kūrinius, galvoji apie ekspoziciją, turinys visuomet būna kitoks. Vieną kartą tenka dirbti su fotografija, kitą – su tekstile, skulptūra ar instaliacijos menu. Tad kai XII Kauno bienalė paskelbė kvietimą kylantiems kuratoriams, neabejodama jį užpildžiau.

– 2017 m. buvote paskirta Kūrybinės Europos platformos "MagiC Carpets" (liet. "Stebuklingi kilimai") projektų vadove, atsakinga už jaunųjų menininkų rezidencijas Kaune. Kai kurie šios platformos dalyviai šiais metais kuria projektus ir bienalei. "MagiC Carpets" platforma svarbi tuo, kad ji sujungia menininkus su vietos bendruomenėmis. Vis dėlto, ar nekyla iššūkių, kai projekte dalyvauja tokia daugiakultūrė minia – partnerės organizacijos ir menininkai iš įvairių Europos šalių?

– Iššūkių tikrai kyla, bet mes tai priimame kaip svarbų žmonių tarpusavio supratimo ugdymo procesą. Nors visi esame kilę iš skirtingų kultūrų, egzistuoja ir mus vienijančių dalykų – labai paprastų, kasdienių. Projekte dalyvauja 13 skirtingų organizacijų-partnerių, tad iššūkių iškyla ne tik dėl kalbos barjero, bet ir dėl skirtingų mūsų veiklų – tarp dalyvių yra bienalės, trienalės, įvairūs meno festivaliai, teatro organizacija, muzikos platforma. Tačiau tai ir įkvepia – skatiname tarpdiscipliniškumą tarp visų partnerių ir ieškome bendrų sąlyčio taškų, išreikštų per meno prizmę.

Kiekvienas į bendrą darbą įnešame kažką iš savo patirties, tad, nors esame visiškai skirtingi, mums lengva sutarti.

Šiemet bienalėje turėsime dvi šios platformos menininkų rezidencijas – Anos Kovačič iš Kroatijos ir Sonjos Jo iš Serbijos. Ana yra baigusi skulptūrą ir naujųjų medijų meną – ji dirba su Akademijos bendruomene, kuria projektą apie T. Ivanauską. Vienas iš "MagiC Carpets" tikslų yra sujungti atvykstantį menininką su vietos bendruomene, tad nusprendėme, kad Obelynės parkas šiam darbui puikiai tiks. Parkas yra atviras visiems, bet aplinkiniai gyventojai mažai juo naudojasi, tad siekiame įgalinti juos, paskatinti veiksmui. A.Kovačič trijų dalių instaliacija bus eksponuojama ne tik Obelynėje, bet ir geležinkelio stotyje bei Zoologijos muziejuje. O su Sonja kol kas dar tik tyrinėjame galimas temas, tačiau ją domina Šančių fabrikų ir gamyklų istorija – ne tik politinis, bet ir fizinis šių objektų pokytis. Kartu nuvykome prie buvusio "Drobės" fabriko – menininkė atkreipė dėmesį, kad visas fabrikas pastatytas iš raudonų plytų, o vienas jo kampas užmūrytas baltai. Tad istorijos daugiasluoksniškumas gali matytis ne tik politinėje veikloje, bet ir fiziniuose reiškiniuose, pavyzdžiui, atsirasti ant pastatų, kaip pėdsakas.

– XII Kauno bienalei netgi keletas menininkų kurs specialius, visiškai naujus kūrinius. Kuo jie ypatingi? Ką patartumėte būtinai aplankyti?

– Pirmiausia rekomenduočiau aplankyti "MagiC Carpets" rezidencijų rezultatus. Planuojame rengti dviračių turus, keliaujant iš Šančių į Obelynę ir atvirkščiai. Taip pat išskirčiau ukrainiečių menininko Mykolos Ridnyi kūrinį. Mykola į Kauną buvo atvykęs gruodžio mėnesį, prieš vizitą jis labai domėjosi miesto geto istorija. Žinau, kad jau praėjusioje, 2017 m. bienalėje daug kūrinių buvo susiję su Kauno žydų istorija, tačiau Mykolos projektas šiek tiek kitoks – prieš atvažiuodamas jis jau buvo ištyrinėjęs menininkės Esther Lurie gyvenimą. Ši moteris išgyveno Kauno getą – čia ji piešiniais fiksavo kasdienį gyvenimą, o vėliau juos sudėdavo į keramikinius indus ir užkasdavo. Kai vokiečiai traukėsi iš Kauno ir sudegino visą getą, jos piešiniai irgi dingo. Niekas nežino – galbūt jie vis dar po žeme. Tačiau yra ir išlikusių Esther darbų – viena žydų bendruomenės tyrėja netgi organizavo jų parodą. Tad M.Ridnyi projekte figūruos keramikinės vazos – išdidintos iki 2 m aukščio. Pro mažą skylutę bus galima pažiūrėti į jų vidų, ir pamatyti piešinius. Mykola atsirinko juos penkis, tad netoli geležinkelio stoties stovės ir penkios vazos – jos bus matomos nuo Vytauto prospekto, taip pat važiuojant Tunelio gatve. Tai bus vienas iš matomiausių bienalės kūrinių.

Išskirčiau ir fotomenininko Artūro Morozovo kūrinį, kuris galbūt nėra taip susijęs su Kaunu, bet apima be galo įdomų socialinį tyrimą. Lietuvoje šiuo metu veikia apie 16 traukinio pervažų, kurios yra reguliuojamos prižiūrėtojų. Tačiau pervažos yra vis labiau automatizuojamos, tad tikėtina, kad po kelerių metų ši profesija visiškai išnyks. O ji be galo įdomi – pervažininkai gyvena namuose, kurie pastatyti ant pervažų, ir visą savo gyvenimą styguoja pagal traukinių tvarkaraštį – keliasi tam tikru metu, kad praleistų traukinį ir pan. Galbūt kiek romantizuoju, bet įsivaizduoju, kaip žiemą pervažininkas nuo bėgių kasa sniegą, o vasarą turi savo mažą darželį, kurį prižiūri ir laisto. Man atrodo, kad tai – iš kartos į kartą perduodama profesija – jeigu tavo tėtis buvo pervažininkas, greičiausiai juo būsi ir tu, nes augai tokioje aplinkoje. Artūras žada apvažiuoti apie 10 pervažų, padaryti interviu su pervažininkais, nufotografuoti jų portretus, o galiausiai sukurti instaliaciją, pasakojančią visų jų istoriją. Kadangi greitu metu tokios profesijos nebeliks, jos dokumentavimas šiandien yra ypatingai svarbus.

Įdomus ir Londone gyvenančios slovėnų menininkės Jasminos Cibic projektas, kalbantis apie Europą. Menininkė buvo atvykusi į Kauną ieškoti pastatų ir objektų, kurie reprezentuoja miestą bei valstybę. Ją sudomino Karo ir M.K.Čiurlionio dailės muziejų pastatų kompleksas. Menininkę sužavėjo šis atvejis, kai aukštoji ir kietoji kultūra taip arti viena kitos. Tad ji organizuos performansą Karo muziejuje – pakvies 15 įvairaus amžiaus vietos menininkų, kurie pieš Europą tokią, kokią įsivaizduoja. Jie susės ratu, o rato viduryje bus pastatytas kubas, ant kurio akademinio piešimo metu paprastai stovi modelis. Šįkart modelio nebus, tik susėdę menininkai, kurie pieš Europos vaizdą. Lankytojas, apėjęs visą ratą, galės pamatyti vaizdą 360 laipsnių efektu. Per bienalės atidarymą kurs visi 15 menininkų, o vėliau prašysime, kad vienas kitas vis sugrįžtų ir pratęstų savo piešinį. Tad Jasminos projektas susijęs su vietos menininkais, bet kelia ir platesnį klausimą – kokia šiandien yra Europa?

– Šiais metais bienalė organizuojama bendrakuratorystės principu. Esate net penki pradedantieji kuratoriai, ir vienas konsultuojantis kuratorius, iš įvairių Europos šalių – galbūt jau spėjote vienas iš kito nemažai išmokti?

– Kiekvienas į bendrą darbą įnešame kažką iš savo patirties, tad, nors esame visiškai skirtingi, mums lengva sutarti. Suvokiame, kad dirbame dėl vieno bendro tikslo, tad nebijome diskutuoti, draugiškai pakritikuoti – kartais kolegos iškelia klausimus, apie kuriuos net nebūtum pagalvojęs. Manau, didžiulis privalumas yra tai, kad esame jauni ir kylantys kuratoriai – dar neturime susiformavusios aiškios krypties ar tematikos, todėl darbe daug lankstumo. Meno renginių kuratorystė dažnai įsivaizduojama, kaip individualus dalykas, tad bendras bienalės kuravimas yra išskirtinis atvejis. Tačiau, turėdami tas pačias vertybes, darbą paverčiame tikru malonumu. Problemų nesukelia net tai, kad visi gyvename penkiose skirtingose šalyse. Bendrauti padeda naujosios technologijos, kurios šiandien tampa vis didesniu išsigelbėjimu. Manau, kuo toliau, tuo labiau lengvės darbas su užsieniu – būtent dėl technologijų įsikišimo. Taip pasieksime didesnę ir platesnę kultūrą ne tik Kaune, bet ir Lietuvoje.

Tikėjimas ir pramogos

XII Kauno bienalės kvietimu atvykusios menininkės kuriamame fotoprojekte susidurs sudėtinga miesto praeitis ir vartotojiška dabartis. "Mane domina tai, kad vietos, kurios anksčiau suburdavo žmones dėl religinių ar ideologinių priežasčių, šiandien virto pramogų ir vartojimo objektais", – pasakojo J.Diehl.

Menininkė įsitikinusi: miestas – tai knyga, kurią skaitydamas gali daug sužinoti ne tik apie šiandienį gyvenimą, bet ir kitados čia dirbusius, kūrusius ir mylėjusius žmones. Pirmą kartą į Kauną menininkė atvyko dar gruodžio mėnesį. Tuomet ji ieškojo paskirtį pakeitusių svarbių miesto erdvių, po jį keliaudama su istoriku Pauliumi Tautvydu Laurinaičiu.

XXI a. individualizmas ir vienišumas paveikė net tas erdves, kurių pagrindinis tikslas – sambūris.

Antrosios viešnagės metu J.Diehl plačiaformate analogine kamera užfiksavo dar daugiau objektų, tapsiančių jos kūrinio dalimi. Į vokietės kadrą pakliuvo buvę kino teatrai, maldos namai, fabrikai ir kitos vietos, šiandien paverstos parduotuvėmis, sporto klubais, naktinio pasilinksminimo vietomis, pramogų erdvėmis.

Įdomu tai, kad Kaune galima aptikti itin daug pagal paskirtį nebenaudojamų kino teatrų. Sovietiniais laikais juose žiūrėję meninius ir propagandinius filmus, žmonės šiandien čia ateina nusipirkti gėlių ar pasportuoti. "Kurdama projektą remiuosi sociologo Alaino Ehrenbergo 1990-aisiais aprašyta teorija apie tris šiuolaikinių subjektų tipus, – atskleidė menininkė. – Sociologas juos įvardijo kaip sportininką, verslininką ir vartotoją. Šiandienėje vartojimo visuomenėje jie visi rungiasi dėl dėmesio, paveikdami ir miesto erdves."

Pasak J.Diehl, keičiantis ideologijoms ir istoriniams laikotarpiams, kinta ir miesto architektūrinis veidas. Tad būtent pastatai ir jų likimas gali daug papasakoti apie visuomenės transformacijas.

Tyrinėjant Kauną, menininkei didelį įspūdį paliko sporto sale ir valgykla paversta Kauno evangelikų reformatų bažnyčia, kurioje sekmadieniais prieglobstį randa ir tikintieji. Stebino ir Vilniaus gatvėje stūksanti Kauno Švč.Sakramento bažnyčia, sovietiniais laikais tarnavusi kaip kino teatras. "Įdomu tai, kad netgi šiandien maldai čia palikta tik maža erdvė, – stebėjosi fotografė. – Kita didžiulė bažnyčios dalis bus skirta renginiams. Atrodo, kad būtent renginys šiandien tampa svarbia religija, atspindėdamas vartojimo ir pramogų visuomenę."

Anot menininkės, svarbu ir tai, kad anksčiau šios žmones būrusios vietos nebėra kolektyvinės. XXI a. individualizmas ir vienišumas paveikė net tas erdves, kurių pagrindinis tikslas – sambūris.

Bendros jungtys

J.Diehl tikina nesiekianti savo darbais formuoti nuomonės, kritikuoti šiuolaikinės visuomenės. Jos fotografijos tiesiog atskleidžia architektūros ir pastatų paskirties pokyčių kompleksiškumą. Tad kiekvienas, žvelgdamas į menininkės kūrinius, susikurs asmeninį santykį su vaizduojamomis vietomis, naująja jų paskirtimi.

"Gerai nepažįstu Kauno, nesu pakankamai susipažinusi su miesto istorija, todėl galiu tik žvelgti į jį iš šalies", – sako ji. Hamburge gimusi menininkė ir pati yra svarbių erdvės pokyčių, tapusių kertinių ir ją supančiai visuomenei, liudininkė. Menininkės paauglystės metais buvo sugriauta Berlyno siena, atnešusi ir žmonių gyvenimų transformacijas: "Puikiai suprantu, ką reiškia staigus ir didelis visuomenės lūžis."

Erdvės identiteto kitimo procesus J.Diehl tyrinėjo ir studijuodama Vizualiųjų menų akademijoje Leipcige. Savo darbo objektu anuomet ji pasirinko buvusį žydų kvartalą. Šiuo metu dauguma šios apylinkės pastatų sugriauti, sunykę, o išlikę naudojami visai kitoms reikmėms.

2013 m. menininkė dirbo ir okupacijos istorija į Lietuvą panašioje Ukrainoje. Šioje šalyje J.Diehl taip pat fotografavo buvusias sinagogas ir erdves, kuriose kitados stovėjo maldos namai. Kaip ir kitose Rytų Europos šalyse, dauguma Ukrainos sinagogų karo metu buvo sunaikintos nacių, o tos, kurios išliko, sovietų buvo paverstos kino teatrais, sporto salėmis, kultūros centrais.

"Antrojo pasaulinio karo metais tarnaudamas kariuomenėje mano senelis taip pat lankėsi Ukrainoje. Jis mirė 1944 m., todėl nei man, nei mano tėčiui neteko jo pažinti, – pasakojo J.Diehl. – Vokietijos istorija be galo susijusi su Ukraina ir Lietuva. Kita vertus, visos Europos šalys turi vienokių ar kitokių sąlyčio taškų. Todėl savo darbais paliečiu ne tik konkretaus miesto ar valstybės, bet ir visos Europos identiteto, besikeičiančios istorijos ir kultūros klausimus."

Neišvengiami virsmai

Lankydamasi Kaune J.Diehl miesto kolektyvinės atminties pokyčius tyrė ne tik fiksuodama pastatus, bet ir analizuodama kitados didžiosiose aikštėse stovėjusias propagandines statulas. Lydima Kauno bienalės komandos, menininkė apsilankė sovietmečio politinių lyderių atvaizdus priglobusiame Grūto parke.

Čia buvo perkeltas ir keturiems komunarams skirtas paminklas, anksčiau stovėjęs Ramybės parke. Besilankydama Kaune J.Diehl užfiksavo jo postamento likučius. "Įdomu tai, kad Grūte nėra jokios ideologijos – tai pramogų vieta, renginys, būdingas kapitalistinei visuomenei. Anksčiau žmonių sąmonę formavusios statulos šiandien matomos visiškai kitame – tam tikrų linksmybių, juoko kontekste", – pastebėjo menininkė.

Savo darbais paliečiu ne tik konkretaus miesto ar valstybės, bet ir visos Europos identiteto, besikeičiančios istorijos ir kultūros klausimus.

Fotografavusi buvusias sinagogas įvairiose Europos šalyse, J.Diehl daug dėmesio joms skyrė ir Kaune. Pasak menininkės, senųjų maldos namų lankymas buvo įdomi ir kartu liūdna patirtis. "Įspūdį paliko Kauno chasidų sinagoga – tai visiškai apleistas pastatas. Kaune nėra išlikę daug šios religinės bendruomenės atstovų, tad pastatas greičiausiai bus parduotas privačiam asmeniui ir galiausiai panaudotas kitiems, galbūt komerciniams, tikslams, – apgailestavo ji. – Keistas jausmas apėmė ir lankantis Birštono gatvės sinagogoje įsikūrusiame automobilių servise. Viduje, ant buvusių maldos namų kolonų, kabėjo įvairūs mechanizmai, šalia triukšmavo darbuotojai. Neįtikėtina, kad kažkada šios remonto dirbtuvės buvo šventa vieta."

Vis dėlto, pasak J.Diehl, tokie pastatų pokyčiai istorijos ir laiko tėkmėje yra neišvengiami, todėl savo fotografijomis ji siekia tiesiog užfiksuoti dabartį, iškelti klausimų, į kuriuos aiškių atsakymų galbūt nėra.

Kauno bienalės dalis

J.Diehl projektą bus galima išvysti XII Kauno bienalės "Po išvykimo | Prieš atvykstant" metu. Birželio 7-ąją prasidėsianti bienalė tyrinėja kelionę kaip miesto, turinčio sudėtingą praeitį ir klestintį kultūrinį identitetą, metaforą. Naudojant Kauno istoriją kaip išeities tašką, nagrinėjamas platesnis asmeninių patirčių ir tarpgeneracinių struktūrų pokyčių kontekstas. Kaunui teko išgyventi nemažai politinių transformacijų, kurios panardino miestą į kolektyvinę amneziją, paskatintą prieštaringų skirtingų kartų patirčių. Šiandien miestas kuria naujus dabarties pasakojimus, mitologizuodamas sudėtingą praeitį, nustatydamas savo paties sąlygas.

Kas? XII Kauno bienalė "Po išvykimo | Prieš atvykstant". J.Diehl paroda.

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? 2019 m. birželio 7 d. – rugsėjo 29 d.

Birželio 7-ąją atidaroma paroda apjungs viešąsias ir parodines erdves nusidriekdama Kauno traukinių stotyje ir jos prieigose, Ramybės parke, Kauno paveikslų galerijoje. Parodą PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT sudarys 26 menininkų darbai, iš kurių net 9 – sukurti specialiai Kaunui.

Parodos koncepcija

12-oji Kauno bienalė tyrinėja kelionę, kaip miesto, turinčio sudėtingą praeitį ir klestintį kultūrinį identitetą, metaforą. Pažvelgę į ne tokią tolimą praeitį pamatysime, kad Kaunui teko išgyventi nemažai politinių pokyčių; buvo pereita iš vieno režimo į kitą. Net ir dvidešimt metų trukusį klestėjimo etapą, kai Lenkijai užėmus Vilnių tarp 1919 m. ir 1940 m. Kaunas buvo tapęs laikinąja sostine, miestas praleido laukime – pasiruošęs vėl susigrąžinti antro pagal dydį miesto titulą po pirmosios sostinės išvadavimo. Deja, po to sekė sovietų okupacija, po jos – nacistinės Vokietijos, ir vėl sovietų, kol galiausiai Lietuva atgavo nepriklausomybę 1990 m. Šalis tapo Europos Sąjungos nare 2004 m. Ši įvykių grandinė ne tik atkūrė Lietuvos suverenitetą, bet ir sugrąžino Kaunui antrojo pagal dydį miesto statusą su nepajudinama laikinosios sostinės pravarde. Šie nesibaigiantys pokyčiai panardino miestą į kolektyvinę amneziją, kurią paskatino prieštaringos skirtingų kartų patirtys. Laukdamas savo Europos kultūros sostinės kadencijos 2022-aisiais, Kaunas siekia susikurti kelią į ateitį, grįstą savo paties sąlygomis, mitologizuodamas sudėtingą praeitį, kad užrašytų naujų, dabarties pasakojimų.

PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT naudoja Kauno istoriją, kaip išeities tašką, kad galėtų išnagrinėti platesnę perėjimo sąvoką asmeninių patirčių ir tarpgeneracinių struktūrų kontekste. Parodoje matyti kaip dezorientacijos jausmas, lydintis šiuolaikinę mūsų egzistenciją pasauliniu mastu, susipina su konkrečiomis tautos kūrimo sociopolitinėmis realijomis Naujuosiuose Rytuose, kur alternatyvūs Europiniai susivienijimai po truputį atsiskiria nuo praeities režimų. Be šių istorinių ir geopolitinių naratyvų, parodoje ieškoma poetiškesnių strategijų, kurios padėtų pavaizduoti, o galbūt ir įveikti nesaugumo būklę. Norint susiorientuoti neaiškioje teritorijoje naudojamos absurdo, mistikos ir humoro išraiškos priemonės. Parodoje PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT šie pereinamieji momentai traktuojami ne tik kaip kontempliacijos, laukimo ar abejonės galimybė, bet taip pat, kaip raginimas veikti – tiek individualiai, tiek kolektyviai – ieškant savo vietos pasaulyje.

12-osios Kauno bienalės menininkai

12-ai Kauno bienalei specialius kūrinius kurs Jasmina Cibic (Slovėnija, gim. 1979), Johanna Diehl (Vokietija, gim. 1977), Inga Galinytė (Lietuva, gim. 1988), Christian Jankowski (Vokietija, gim. 1968), Laura Kaminskaitė (Lietuva, gim. 1984), Arturas Morozovas (Lietuva, gim. 1984), Robertas Narkus (Lietuva, gim. 1983), Tamu Nkiwane (Didžioji Britanija, gim. 1990), Andrej Polukord (Lietuva, gim. 1990), Mykola Ridnyi (Ukraina, gim. 1985).

Parodoje PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT taip pat bus eksponuojami menininkų Céline Condorelli (Didžioji Britanija, gim. 1974), Ieva Epnere (Latvija, gim. 1977), Aslan Gaisumov (Čečėnija, gim. 1991), Alberto Garutti (Italija, gim. 1948), Francesca Grilli (Italija, gim. 1978), Laura Grisi (Italija, 1939 – 2017), Bas Jan Ader (Nyderlandai, gim. 1942), Taus Makhacheva (Rusija, gim. 1983), Adrian Melis (Kuba, gim. 1985), Deimantas Narkevičius (Lietuva, gim. 1964), Amalia Pica (Argentina, gim. 1978), Karol Pichler (Slovakija, gim. 1957), Ghenadie Popescu (Moldova, gim. 1971), Naufus Ramírez-Figueroa (Gvatemala, gim. 1978), Balint Szombathy (Serbija, gim. 1950), Gediminas ir Nomeda Urbonai (Lietuva, gim. 1966, gim. 1968) darbai.

Londone kurianti menininkė iš Slovėnijos Jasmina Cibic kuria pasirodymus, instaliacijas ir filmus. Savo darbuose J. Cibic pasitelkia įvairiausias medijų ir teatrinių taktikų suteikiamas galimybes, padedančias pergalvoti ar pakeisti požiūrį į tam tikras konkrečias ideologines formacijas, ir įvairias joms apibrėžti skirtas priemones, kaip menas ir architektūra. Jos darbuose sutinkamos paralelės tarp nacionalinės kultūros kūrimo ir jos vertės siekiant politinių tikslų, skatinant žiūrovą apsvarstyti psichologinių ir minkštosios galios mechanizmų be laikiškumą, kuriais naudojasi autoritarinės struktūros, savaip perkurdamos ir keisdamos realybę. Berlyne kurianti autorė Johanna Diehl išsiskiria konceptualia fotografine akimi. Menininkė pirmiausia suformuoja idėją ar temą, o tuomet leidžiasi į paieškas, kūriniuose sujungdama ideologiją, propagandą, politiką ir nesėkmes.

Menininkė Inga Galinytė savo meniniuose projektuose yra eksperimentavusi su įvairiomis medžiagomis ir medijomis, bet jos naujos patirtys teatre, šokyje ir meditacijoje, atvedė ją į scenos menus. Tai viena iš jaunųjų Lietuvos talentų kartos menininkų, pasitelkianti tarpdisciplinines menų praktikas ir ieškanti geriausio mediumo kiekvienam iš savo projektų. Pasaulinį pripažinimą pelnęs šiuolaikinės multimedijos menininkas Christian Jankowski kuria Berlyne ir dirba su vaizdine medžiaga, instaliacija ir fotografija. Lietuvos menininkė Laura Kaminskaitė naudodama objektus ir kalbą, žiūrovų ir klausytojų protuose kuria netikėtus scenarijus ir pasakojimus. Fotožurnalistas Artūras Morozovas, per pastarąjį dešimtmetį nušvietė nemažai svarbiausių Lietuvos ir užsienio įvykių, bei reagavo į įvairias jautrias socialines problemas regionuose, juose vykusių konfliktų metu, ir po jų.

Menininkas Robertas Narkus savo praktiką apibūdina kaip „sutapimo ekonomikos aplinkybių valdymą“. Lietuvos menininkas suvienija įprastą ir absurdišką suvokimo, ekonomikos, troškimų ir senėjimo sampratą.  Tuo tarpu menininkas iš Didžiosios Britanijos Tamu Nkiwane  savo darbuose nagrinėja jį supančią aplinką ir iš praeities sklindančius virpesius, pasiekiančius mus surenkant ir perrenkant tam tikras medžiagas ir objektus. Autobiografinio tyrimo motyvai sustiprina autoriaus kūrybą – ar jos centre būtų Londono gatvių šiukšlės, ar, iš naujesnių projektų, mažiau pažįstama Zimbabvės aplinka. Menininkas visuomet komunikuoja tai, kas nematoma ir pamiršta: per ritualinius surinkimo procesus, rašytinį tekstą ir garsą. Andrej Polukord savo tapyba, instaliacija bei atlikimu ir vaizdo menu sukuria nenuspėjamą aplinką ir absurdiškas situacijas, kurios suteikia dvigubą reikšmę ir dviprasmiškumą. Kylantis Ukrainos menininkas, filmų kūrėjas ir  kuratorius Mykola Ridnyi, darbuose apima daugybę medijų nuo ankstyvųjų kolektyvinių akcijų viešosiose erdvėse, iki įvairių įvietintų instaliacijų, skulptūrų, fotografijos ir judančių vaizdų, kuriuos galima dažnai sutikti šiandieninėje jo praktikoje.

12-oji Kauno bienalė PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT vyks birželio 7 – rugsėjo 29 dienomis Kaune. 12-oji Kauno bienalė organizuojama bendrakuratorystės principu, ją kuruoja kylančių kuratorių komanda: Daniel Robert Milnes (Didžioji Britanija/Vokietija), Elisabeth Del Prete (Didžioji Britanija), Lydia Pribišova (Slovakija), Neringa Stoškutė (Lietuva) ir Alessandra Troncone (Italija), konsultuojantis kuratorius Lewis Biggs (Didžioji Britanija).