Politikų keiksmažodžiai, gretos, prezidentės ir R. Karbauskio naujas karų epizodas, kuris tiek sutirštintas, kad, regis, tai svarbiausias šiandien dalykas, daug įdomiau nei tai, KOKIE sprendimai priimami ir KAIP jie priimami. Ir tai labai patogu politikams, kurių darbo kokybės beveik niekas nekontroliuoja ir kurie nelabai jaučia pareigą atsiskaityti už tai, ką daro.

Pasižiūrėkime, kaip vyksta jau minėtos pensijų ir mokesčių sistemos pervarkos. Trys savaitės. Tiek turi Seimas laiko įrodyti, jog pagal teisės aktų priėmimo greitį, mes tiesiog nenugalimi. Premjeras sako, jog viskas išdiskutuota, nėra ko delsti. Tik klausimas tada, kam dar reikalingas Seimas. Juk Seime turi vykti detalūs vyriausybės pateiktų projektų svarstymai, diskusijos, vertinimai, randamos ir galbūt paliktos spragos. Bet, pavyzdžiui, projekto dėl gyventojų pajamų mokesčio pristatymas buvo įdomus 95 parlamentarams, iš kurių 43 buvo prieš ar susilaikė.

Tik neklauskite, kur minėtame balsavime buvo kiti Seimo nariai. Pagal jų pateikiamas darbotvarkes jie visada yra posėdžiuose. Nors kai pasižiūri statistikos skiltį „balsavimas už svarstomą dokumentą“, matai, jog per šią sesiją balsavimų vyko beveik 800 (!), bet net 89 Seimo nariams nepavyko sudalyvauti bent 70 proc. balsavimų. Dar paklausite, iš kur tiek balsavimų vien per šią sesiją. Gal tam, kad nors kažkur estus aplenktume. Ir tas skubėjimas sukuria nuolatinį poreikį taisyti, pildyti, vėl taisyti, vėl pildyti.

Bet pažiūrėkime toliau, kas vyksta po projektų pateikimo. Seimo komitetai pradeda svarstymus. Tai itin svarbus etapas. Peržiūrėjus komitetų darbotvarkes, galima matyti, jog tiems projektams ir teikiamas prioritetas. Tačiau kai matai po 5 ar 10 minučių, skiriamas vienam klausimui, kyla abejonės, ar galima tai vadinti svarstymais. Tuo labiau, kad neretai Teisės departamento išvados dėl minimų pertvarkų reikalauja įvertinti nemažai galimų spragų ar rizikų. Svarstymai gal vyksta frakcijose, Seimo salėje, atskiruose kabinetuose, bet kai tokiais neįtikėtinais tempais priimami teisės aktai, natūralu, kad ir komitetuose greičiai įspūdingi. O atsižvelgiant į viešus politikų liudijimus, jog žodį komiteto posėdžiuose gauti opozicijai yra beveik misija neįmanoma, logiška, kad neužtrunkama ir su diskusijomis. Žiūrėsime, ar Seimas ir šįkart tiesiog atliks pritariančiąją partiją vyriausybei, kaip ji to tikisi, taip vis labiau silpnindamas savo vaidmenį.

Deja, bet patys politikai irgi labiau linkę ieškoti pigaus populiarumo, nei gilintis į sudėtingas politikos procesų ir sprendimų priėmimo procedūras ir projektų turinį. Todėl pirmas smuikas šiandien yra tyrimai. Net ne sisteminė parlamentinė kontrolė, kurios labai nekokybiškas atlikimas rėžia ausį. Būtent tyrimai tapo nauju šio politinio sezono hitu. Visa viešoji erdvė tiesiog klykia, klykia ir patys politikai, kurie nori dar ir dar. Tik jau neaišku, jie nori vis dėlto tirti, ar gauti pažymas ir jas tiesiog be jokio kokybiško tyrImo viešinti bei ten minimus asmenis ar partijas atiduoti visuomenės linčo teismui. Pradėtas pirmas tyrimas dėl politikos ir verslo ryšių atrodė labai gera iniciatyva, pozityvu buvo tai, jog visuomenė gali pamatyti, kaip kartais politikai ir verslas vis dėlto tyčiojasi iš mūsų valstybės ir jos gyventojų. Bet dabar kai kurie politikai vaizdą verčia tiesiog makabrišku. Be jokių pagrindinimų klijuojamos etiketės, mėtomasi kaltinimais. Tik neatsakingas politikų kalbėjimas ir jo pasekmės, regis, jiems patiems nelabai rūpi. Reitingai ir asmeniniai interesai rūpi labiau.

Ir čia jau net ne šiaip politinis popsas, čia jau prasideda dainavimas kai kuriomis kūno vietomis, kaip liaudis sako. Ir visi linguoja, kaip smagu. Tik ar smagu, kai tavo gyvenimą lemiančius įstatymus nemaža paralamentarų dalis priiminėja nesigilindami? Deja, čia kaip toje dainoje: „jeigu nori šokt, tai visų pirma reik išmokt.“ Tik norinčių mokytis, regis, ne per daugiausia.  

Taip audringai reaguodami į skandalus, politikai net iš tolo panašios energijos nerodo, kai reikia kalbėti apie Lietuvos vizijas, apie tai, ką šiandien reikia padaryti, kad po penkerių, dešimties, trisdešimties metų Lietuvoje būtų geriau gyventi? Netgi gali pajusti panieką tokioms diskusijoms: suprask, čia vaikų žaidimai, neverti rimtų moterų ir vyrų rimto dėmesio.

Kodėl viską užgožia santykių aiškinimasis? Kodėl dauguma politikų panašūs į paauglius, kurie trokšta nustatyti, kuris iš jų yra „kiečiausias“ kieme. Juk Lietuvos žmonėms ne tai svarbu. Jiems svarbu, kaip jie šiandien gyvena ir kaip gyvens po dešimt metų, kaip gyvens jų vaikai?

Negali sakyti, kad nėra strategijų ir vizijų. Jų yra. Ir pakankamai daug. Tačiau jos turi bendrą bruožą: neveikia. Kodėl?

Prieš atsakydamas į šį klausimą šiek tiek nukrypsiu. Yra tokia JAV aliuminio kompanija „Alcoa“. Kai reikalai ėmė blogėti XX amžiaus 9 dešimtmetyje, jie pasikvietė naują generalinį direktorių Paulą O`Neillą. Kokius jis tikslus iškėlė? Gal sakė, kad reikia padidinti našumą, pelną? To iš jo tikėjosi įmonės savininkai Ne. Jis pasakė, kad jo pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad nebūtų nei vieno darbininko susižalojimo atvejo gamykloje. Po tokio pareiškimo dalis akcininkų pardavė savo akcijas, nes jiems tai skambėjo nelogiškai. Ir padarė didžiausią klaidą savo gyvenime, nes greitai įmonės pelnas ir vertė smarkiai padidėjo.

Ką pakeitė šis saugumo reikalavimas? Ogi pasirodo labai daug ką. Padidėjo darbo našumas, pagerėjo kokybė, o kainas buvo galima sumažinti. Kaip tai susiję su iškeltu tikslu? Tiesiog tai pakeitė kitus tos organizacijos įpročius, nes užtikrinant saugumą buvo išsiaiškinta, kur neteisingai vyksta gamybos procesas ir ką reikia padaryti, kad tai būtų patobulinta.

Esu įsitikinęs, kad taip yra ir su visuomenėmis. Jei norime teigiamų pokyčių, reikia koncentruotis į vieno įpročio pakeitimą. Tuomet gali labai daug kas keistis visuomenėje ir valstybėje. Todėl gal vietoj visaapimančių strategijų ir vizijų, reikia koncentruotis į vieno kokio nors visuomenės įpročio pakeitimą.

Štai „valstiečiai“ iš daugelio savo pasiūlymų vieną nori įgyvendinti labai rimtai. Jie prieš rinkimus tai deklaravo ir to nuosekliai siekia, nepaisant aštraus pasipriešinimo. Tačiau Aurelijus Veryga yra ne iš tų, kurie lengvai pasiduoda. Jo tikslas paprastas – saikingai alkoholį gerianti (na, tikriausiai jis norėtų visiškai negeriančios visuomenės) ir sveika visuomenė. Ar tokio įpročio išugdymas nekeistų gausybę ir kitų gyvenimo sričių? Tyrimai rodo, kad būtent taip ir vyksta pokyčiai.

Aišku, iškyla klausimas, ar būtinai tokį tikslą reikia išsikelti? Galbūt reikia keisti kitus mūsų visuomenės įpročius? Galbūt. Apie tai turėtų kalbėti politikai, analitikai, politikos apžvalgininkai ir žurnalistai. Kur konservatorių idėjos? Ką siūlo liberalai, socialdemokratai? Kur tos paprastos ir aiškios idėjos, kurios turėtų keisti visuomenę? Padiskutuokime. Deja, to nėra. Nėra kitų tokio pobūdžio idėjų. Arba jos dulka kažkieno stalčiuose.

Kai nėra turinio, idėjų, murkdomasi skandaluose, kurie nieko gero neatneša, nebent įtvirtina griovimo įprotį. O tai jau blogai. Tokiu atveju nereikės jokių išorės priešų – mes savo valstybę sugriausime savo pačių rankomis. Artėja Sąjūdžio 30-metis. Kaip mes nutolome nuo jo idealų ir svajų. Juk jis pirmiausiai buvo ne „prieš“ kažką, o „už“, – už laisvą, nepriklausomą ir klestinčią Lietuvą. Tai pakėlė milijonus žmonių, suteikė viltį. Dabar kol kas žmonės telkiami tik „prieš ką nors“. Metas gerai susimąstyti.